Pasaulinės organizacijos

Panevėžio J.Miltinio vid.m-kla

PASAULINĖS TARPTAUTINĖS

ORGANIZACIJOS

[pic]

(Tautų Sąjunga, Pasaulinių Institucijų struktūra.)

Darbą atliko: Karolina Krasauskaitė

Darbo vadovė ir metodininkė: Irena Cibulskienė

Panevėžys 2004m.

Pasaulinės tarptautinės institucijos sudaro pernelyg specelizuotą ir

sudėtingą sferą, todėl tik bendrais bruožais galime aptarti jų istorinį

vystymąsį, sąrangą ir veiklą. Iš kelių tūkstančių egzistuojančių

tarptautinių institucijų (arba organizacijų) didžioji dauguma yra

nevyriausybinės; jos derina nacionalinių ir individų asociacijų veiklą.

Pirmoji tarptautinė organizacija – Žemės matavimo komisija – buvo įkurta

tik 1864m., taigi nuolat didėjantis panašių organizacijų skaičius aiškiai

rodo, kad tarptautiniai santykiai tampa vis intensyvesni. Tai tapo įmanoma

tik antroje devynioliktojo amžiaus pusėje, esant visiškai galių

pusiausvyrai, tačiau vėlesni šios tvarkos sutrikimai ne tik nepanaikino jau

egzistuojančių institucijų, o priešingai, privertė įkurti ir kitas, tarp jų

ir politiškai reikšmingiausias: TAUTŲ SĄJUNGĄ ir Jungtines tautas.

Tautų Sąjunga buvo laikoma universalia institucija. Sąjungos atsiradimą

lėmė I pasaulinio karo sukeltas sukrėtimas, ir jos pagrindinė veikla buvo

susijusi su taikos išsaugojimu. Todėl jos darbas nebuvo pakankamai

įvertintas iki pat ketvirtojo dešimtmečio vidurio, kai žlugo jos politinė

veikla. Tautų Sąjungos statuso kūrėjai laikėsi skirtingų pažiūrų į taikos

problemas. Viename krašte buvo prezidentas Wilsonas, kurio požiūris į

tarptautinius santykius buvo evangeliškas; jis per Tautų Sąjungą norėjo

pasiekti tai, ką kitas įžymus valstybės veikėjas generolas Smutsas pavadino

„dvasine tarptautinių santykių ir institucijų metamorfoze“. Valstybių

santarvė turėjo padaryti galą prievartinėm sąjungoms, kurias jis kaltino

dėl karo kilimo; kolektyvinė saugumo ssistema turėjo pakelti jėgos politiką.

Tačiau kitokio požiūrio laikėsi britai, kurie atliko antrą pagal svarbumą

vaidmenį kuriant Sąjungą; jie norėjo potobulinti šiuolaikinės Europos

Santarvės, kuri taip gerai atitiko jų valstybės interesus devynioliktame

amžiuje. Prancūzijai daugiausiais rūpėjo garantijos, kad neatsinaujintų

Vokietijos agresija; todėl ji ypač domėjosi sankcijų prieš konvencijos

laužytojus mechanizmu; jos projekte buvo numatytos plačios priemonės šioje

srityje, net įvedant vyriausiąjį vadą ir nuolat veikiantį štabą. Taigi

Wilsonui laikant Tautų Sąjungą tarptautinės tvarkos įrankiu, britai ir

prancūzai į ją žiūrėjo kaip į naują įnagį, tarnaujantį jų nacionaliniams

interesams.

Per dvidešimt Tautų Sąjungos aktyvios veiklos metų ne kartą keitėsi jos

pobūdis. Neprisijungus prie jos amerikiečiams, mažos neutralis valstybės

gana netikėtai ėmė pasisakyti už kolektyvinį saugumą. Tačiau jų pažiūros

negalėjo nusverti, kadangi jos buvo tik „saugumo vartotojos“. Tautų

Sąjungos pobūdis priklausė tik nuo į ją įeinančių didvalstybių ppažiūrų, nes

tik jos buvo pajėgios imtis efektyvių kolektyvinių vaiksmų.

PASAULINIŲ INSTITUCIJŲ STRUKTŪRA

Pasaulinių tarptautinių institucijų centras yra Jungtinių Tautų

Organizacija, turinti per 160 valstybių narių ir plačią kompetenciją

saugumo, politiniuose ir nepolitiniuose reikaluose. Sipniau koordinuotos

ir tarpusavyje susietos trylika specializuotų agentūrų, užsiimančių

siauresniais techniniais pasaulinio bendradarbiavimo aspektais ir dažnai

turinčių mažai narių. Kai kurios jų, pavyzdžiui, TDO (Tarptautinė darbo

organizacija), Pasaulinė pašto sąjunga ir Tarptautinė elektros ryšių

sąjunga buvo įkurtos ankščiau už Jungtines Tautas, tačiau dauguma jų,

pavyzdžiui, Pasaulinis Bankas, TVF (Tarptautinis valiutos fondas), Maisto

ir žemės ūkio organizacija (MŽŪO), UNESCO ir Pasaulinė sveikatos

organizacija (PSO) buvo įkurtos besibaigiant II pasauliniam karui arba

netrukus po karo .

Visos šios institucijos turi panašią struktūrą, nors kartais ji šiek tiek

skiriasi – priklausomai nuo to, kokią reikšmę institucijų veikla turi

galios politikai ir didžiųjų valstybių vaidmeniui. Visi šių institucijų

nariai sudaro tam tikrą asamblėją, kuri Jungtinėse Tautose vadinama

Generaline Asamblėja. Suverenios lygybės ir vieningumo principai kartais

šiek tiek modifikuojami; Pasauliniame Banke ir Tarptautiniame valiutos

fonde balsavimo rezultatus lemia jų narių įnašų suma; Jungtinių Tautų

rekomendacijos – neturinčios juridiškai įpareigojančios galios – turi

surinkti tik du trčdalius Generalinės Asamblėjos balsų net svarstant

svarbius reikalus.

Tarptautinės tvarkos požiūriu ypač svarbūs institucijų organai yra

sekretoriai. Asamblėjos paprastai pagrįstos visų narių suverenios lygybės

principais , tarybos, nors ir netobulai, visgi išreiškia galios skirtumus,

o sekretoriai, priešingai paskiriems institucijų nariams, veikia visos

institucijos vardu. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius, net ir

nevaldydamas valstybės aparato, yra tarptautiniu požiūriu reikšminga

asmenybė. Jis negali rodyti per daug iniciatyvos, vadovaudamas tarptautinei

tvarkai, kad nesukeltu bent vieno iš galingųjų narių priešiškumo, tačiau

jis atsakingas už politikos, kuriai pritarė visa organizacija, įgyvendinimą

ir gali daugiau ar mažiau griežtai vadovauti jos institucijoms.

TARPTAUTINĖS TVARKOS IR SAUGUMO IŠSAUGOJIMAS

Pastangos išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą institucinėmis

priemonėmis geriausiai paaiškinti palyginant su veiksmais, užtikrinančiais

taiką valstybės viduje. Kuomet 1919m. 44 valstybės pasirašė Tautų Sąjungos

Statusą, tarptautinėje visuomenėje vis dar vyravo anarchija. Jei derybos ar

kiti atsiradusių nesutarimų išsprendimo būdai sužlugdavo, valstybės

tradiciškai griebdavosi jėgos ir savo ruožtu galėdavo būti sustabdomos tik

jėga arba grasinimu ją panaudoti. Valstybių viduje nuo plataus prievartos

naudojamo saugojo visuomenės sutartis, jog jėgos monopolį turi tik centrinė

valdžia, ir tokios valdžios pripažinimas, tačiau tik radikaliausi

teoretikai galėjo tikėtis, jog tokia padėtis bent artimiausioje ateityje

gali būti pasiekta tarptautinėje visuomenėje. Jos nebuvo įmanoma pasiekti

vien institucinėmis priemonėmis, tačiau imta kai kurias valstybių vidaus

taikos palaikymo institucijas taikyti silpniau organizuotai tarptautinės

visuomenės struktūrai.

Jungtinių Tautų Organizacija, aprėpianti beveik visą planetą,

yra pasaulio valstybių susitikimo vieta ir pasaulio vienybės simbolis. Visų

valstybių atstovai primygtinai įspėjami, jog užsienio politikos bei šalių

vidaus reikalų negalima tvarkyti siekiant tik egoistinių nacionalinių

tikslų. Jei reikalas liečia kitų valstybių interesus bei nuostatas, jį

svarsto ir tiria Generalinė Asamblėja. Kiekvienas narys pirmiausia rūpinasi

savo valstybės interesais, tačiau Asamblėja verčia jį atsižvelgti ir į kitų

narių interesus. Dauguma nesutarimų ir konfliktų praranda potencialią

grėsmę jau pačioje pradžioje iškėlus juos viešumon, tačiau kiti nuo to dar

labiau paaštrėja.

Įvadas

Ko aš tikėjausi iš šio darbo? Kiekvienam iš mūsų yra bent kiek

girdėta nors viena iš Pasaulinių Organizacijų. Rašydama šį referatą apie

Pasaulines Organizacijas stengiausi įsigilinti. Nežinau ar pavyko,

bet.siūlau ir jums šiek tiek panagrinėti Pasaulinių tarptautinių

institucijų istoriją, Pasaulinių institucijų struktūrą, tarptautinės

tvarkos ir saugumo išsaugojimą.

Apibendrinimas

Šis referatas padėjo labiau įsigilinti į organizacijas. Iš

tikrųjų šį arbą buvo sunku rašyti, nes radau labai daug informacijos apie

šias pasaulines organizacijas. Sunku buvo atrinkti tinkamą informaciją.

Parašiusi šį darbą palyginau buvusias mano žinias ir dabar esamas ir

supratau, kad mano žinios buvo gana paviršutiniškos.

Literatūra:

1. Barry Buzan „ŽMONĖS, VALSTYBĖS IR BAIMĖ“

2. Joseph Frankel „TARPTAUTINIAI SANTYKIAI PERMAININGAME PASAULYJE“