Rusija

TURINYS

1. ĮVADAS (GEOGRAFINĖ PADĖTIS)

2. RELJEFAS

3. GAMTA

4. KLIMATAS

5. AUGALIJA IR DIRVOŽEMIAI

6. PRANCŪZIJOS GYVŪNIJA

7. SAUGOMOS TERITORIJOS

8. PRANCŪZIJOS KONVENCIJOS

9. PRANCŪZIJOS PARKAI

1. GEOGRAFINĖ PADĖTIS

Prancūzijos Respublika yra didžiausia Vakarų Europos valstybė. Vakaruose ji prieina prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos. Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiauriai šiaurėje ją skiria nuo Didžiosios Britanijos. Sausumoje ji ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku. Pietuose Prancūziją skalauja Viduržemio jūra, o Pirėnų kalnai ją skiria nuo Ispanijos ir Andoros. Viduržemio jūroje Prancūzijai priklauso Korsikos sala.

Prancūzija ssuskirstyta į 96 departamentus, ji turi valdų Amerikoje, Afrikoje, Okeanijoje. Žinomiausios užjūrio teritorijos ir departamentai yra Naujoji Kaledonija, Prancūzijos Polinezija, Martinika, Prancūzijos Gviana. Bendras jų plotas – 127 000 km², o jose gyvena apie 1,5 mln. žmonių.

2. RELJEFAS

Prancūzijos kraštovaizdžio įvairovė siejasi su jos turtingumu. To krašto paviršiui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai.

Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 2200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20 % ploto yra aukščiau nei 500 m.

Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia jų – Paryžiaus baseinas ( Šiaurės Prancūzijos žemuma ), esantis tektoninėje įduboje ir pprimenantis dubenį nuo Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Vienur kitur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Luaros, o pietvakariuose – Garonos žemuma. Abi jos irgi užima tektonines įdubas. Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos – Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų.

Tarsi tam tikras laiptas iš Prancūzijos žemumų juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų – Prancūzijos pietuose esantis Centrinis Masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m ir stačiai nusileidžia į Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai. Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių sstorymė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du herciniai masyvai – Vogėzai ir Ardėnai. Vogėzai – daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose Bretanės ir Kotanteno pusiasaliuose yra Armorikos aukštuma, kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m.

Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai – Alpės. Ypač įspūdingos 3500 – 4000 m Savojos Alpės, kkurių smailos snieguotos viršūnės bei ledynai žėri saulėje. Aukščiausias Europos taškas – Monblanas ( 4807 m ) yra Prancūzijos ir Italijos pasienyje. Vakarų Alpes sudaro daugiausia klintys, o aukštuosius kalnagūbrius – kristalinės uolienos. Iš visų žemės kalnynų pirmiausia ir geriausiai buvo ištirtos Alpės, todėl iš ten kilo jaunų kalnų ir ledynų formų pavadinimai, taikomi Azijos, Amerikos, Australijos jauniems kalnams. Pietuose, Ispanijos pasienyje, yra sunkiai pasiekiami Pirėnų kalnai. Šį 2000 – 2500 m aukščio kristalinį masyvą kerta tik trys keliai.

3. GAMTA

Prancūzijos kraštovaizdis yra labai įvairus.

Prancūzijoje labai įvairios jūros pakrantės. Šiaurei būdingi žemi bangų suplauti abraziniai ir seklumų bei nerijų atitverti lagūniniai krantai. Bretanės ir Normandijos pajūryje į paviršių išeina senos kristalinės uolienos, sudarydamos labai raižytą riasinę pakrantę. Kai kuriose jos įlankose per potvynius ir atoslūgius vandens lygis svyruoja net 15 m; vanduo išplauna urvus ir nišas, vadinamas klifais. Sen Malo įlankoje pastatyta didžiausia Europoje potvynių elektrinė. Viduržemio jūros pakrantei būdingos mažos smėlėtos įlankėlės, vadinamos rivjeromis.

Didžiausios įlankos – Biskajos, Sen Malo, Senos ( Atlante ), Liono ( Viduržemio jūroje ).

Didžiausi pusiasaliai – Bretanės ir Kotanteno.

4. KLIMATAS

Visos be išimties Vakarų žemumos, t.y. beveik pusė Prancūzijos teritorijos, veikiamos Atlanto oro masių. Klimatas ten jūrinis – drėgnas ir vidutiniškai ššiltas. Būdingas menkas žiemos ir vasaros temperatūrų skirtumas. Bretanėje vidutinė liepos temperatūra apie 17° C, o sausio + 7° C.

Pietų Prancūzijoje viešpatauja Viduržemio pajūri

o klimatas. Žiemą nuo žvarbių orų pernašų užstoja Alpės. Todėl žiemos ten drėgnos ir švelnios, sausio vidutinė temperatūra + 8° C, o vasaros karštos ir sausos – vidutinė liepos temperatūra + 23° C. Visus metus šioje krašto dalyje daug saulėtų dienų.

Centriniame masyve, Pirėnuose ir Alpėse klimatas žemyninis. Čia pučia stiprūs vėjai, gausu kritulių. Kalnų papėdėse sausio vidutinė temperatūra 1 – 3° C, bet aukščiau kalnuose atšąla iki – 20° C. Šilčiausią vasaros mėnesį priekalnėse šiaurėje būna 16 – 18° C, o pietuose – iki 24° C.

Daugiausia kritulių ( 1500 – 2000 mm per metus ) Alpių, Pirėnų, Vogėzų, Sevenų vakariniuose šlaituose, mažiausiai ( 500 – 800 mm ) – Ronos žemumoje, Viduržemio jūros pakrantės rytuose. Bretanės, Kotanteno pusiasaliuose, Garonos žemumos vakaruose iškrinta 800 – 1200 mm, kitose lygumose 600 – 800 mm per metus. Kritulių per visus metus būna tolygiai, išskyrus Viduržemio pajūrį, kur vasara sausa. Lygumose pastovi sniego danga nesusidaro, kalnuose 2500 – 3000 m aukštyje ji laikosi 7 – 11 mėn.

5. AUGALIJA IR DIRVOŽEMIAI

Prancūzijos žemė – derlinga. Žemumoms būdingi rusvieji mmiškų dirvožemiai. Aukštumose ant klinčių uolienų susidarė velėniniai karbonatiniai. Centriniame Masyve vyrauja vulkaniniai dirvožemiai, o prie Viduržemio jūros paplitę raudonžemiai.

Anksčiau Prancūzija buvo lapuočių miškų kraštas. Dabar miškų liko apie 26%, ir tie daugiausia kalnuose. Vyrauja ariamųjų žemių ir pievų kraštovaizdis, ir tik apie sodybas ir paupiais augantys medžiai jį paįvairina.

Natūralaus seno miško dar liko Vogėzų, Alpių, Juros kalnų šlaituose. Daugiausia auga įvairių rūšių ąžuolų ir bukų, kaštonų. Maždaug 700—800 m aukštyje kalnuose lapuočius tolydžio keičia pušys, eglės, maumedžiai. Miškai baigiasi 1700—2000 m aukštyje. Paryžiaus baseinui būdingi parko tipo lapuočių miškai, o Prancūzijos šiaurės vakaruose miškų įspūdį sudaro gausūs dideli obelų sodai.

Visai kitokia Viduržemio jūros pakrantės augalija. Vietoje iškirstų vertingų kamštinių ir akmeninių ąžuolų, pajūrio pinijų ir alepo pušų atsirado pliki plotai, kurie vėliau apaugo makija — visžaliais kietalapių ir dygiųjų krūmų sąžalynais iš laukinių alyvmedžių, mirtų, oleandrų. Jie yra maždaug 3 m aukščio ir sunkiai praeinami. Nemaži plotai apsodinti kultūriniais augalais: alyvmedžiais, citrusais, vynuogynais. Prigijo atvežti iš kitų žemynų augalai: drėgmės perteklių pelkėse garina australiški eukaliptai, pakelėse auga palmės, o smėlynuose — meksikietiškos agavos.

Per pastarąjį šimtmetį labai sumenkėjo Prancūzijos laukinė GYVŪNIJA. Tam buvo priežasčių: karai, iškirsti miškai, užteršta aplinka. Prancūzijai būdingi Vidurio

ir Pietų Europos gyvūnai. Stambiųjų liko tik nacionaliniuose parkuose. Pirėnuose yra rudųjų lokių, o Savojos Alpėse – kalnų ožių. Kalnų miškuose veisiasi stirnos, taurieji elniai, šernai, kiškiai. Kur kas turtingesnis paukščių pasaulis. Greta žmonių gyvena kurapkos, karveliai, šarkos, žvirbliai, nuošaliau- pesliai, ereliai, o pietų draustiniuose — flamingai. Upėse yra lydekų, ešerių, dirbtinai auginami upėtakiai. Biskajos įlankoje gaudomos sardinės, silkės, plekšnės, krevetės, omarai, moliuskai. Prancūzija užima pirmą vietą pasaulyje pagal austrių surinkimą. Daug dėmesio skiriama gamtos apsaugai. Įsteigti 7 nacionaliniai parkai, rrezervatų ir daugybė draustinių retiems augalams, paukščiams ir kraštovaizdžiams saugoti. Žinomiausi nacionaliniai parkai – Vanuazo, Ekreno, Sevenos.

SAUGOMOS TERITORIJOS

Saugomos teritorijos eina nuo miškų apsaugos tradicijos – miškų draustinių tradicija, 1904 m. prasidėjo miško draustinių formavimas. Draustiniai 10 miškų.

1930 m. Gamtos ir kultūros paminklų įstatymas. Nuo 1960 m. Prancūzija turi Nacionalinių Parkų įstatymą. 1967 m. Regioninių gamtos parkų dekretas. Nacionaliniai Parkai yra vokiškų ir Didžiosios Britanijos parkų hibridas.

1986 m. Krantų įstatymas (100 m zona be užstatymo).

 Geras kraštovaizdžio apsaugos išvystymas

 NNepakankama bioįvairovės apsauga

 Ypatingas regioninių parkų formavimas ir valdymas

 Vidutiniškas tarptautinių programų vykdymas

Prancūzijos Tarptautinių programų vykdymas nėra pareigingas. Yra kompleksinė sisteminė apsauga.

Nacionalianiai parkai – savotiški. Sudaryti iš dviejų zonų . šerdis rezervatas, lankymas leidžiamas tik su gidu. Kita dalis apsauginė ((periferinė zona)

Regioniniai gamtos parkai (jų daugėja. Vienas gražiausių Armorikos. Normandijos parkas panašus į Lietuvišką)

Šiuo metu Prancūzijoje yra jau septyni Nacionaliniai parkai.Saugomų teritorijų centrinėje zonoje yra 3,710 kv.km ir 9,162 kv. km.kitose teritorijose. Prancūzijos Nacionalinius parkus per metus aplanko apie 7 milijonai turistų.

1. Sevenos Nacionalinis parkas ( Prancūzijos pietuose, 1970 metais įkurtas),

2. Ekreno Nacionalinis parkas ( įkurtas Prancūzijos Alpėse 1973 metais, labai aukštuose kalnuose, kur daugiau nei 100 viršukalnių),

3. Pirėnų Nacionalinis parkas,

4. Vanuazo Nacionalinis parkas.

5. Gvadelupės Nacionalinis parkas,

6. Merkanturo Nasionalinis parkas,

7. Portakroso Nacionalinis parkas

Vanuazo Nacionalinis parkas yra pirmasis Prancūzijos parkas. Jis yra mažas žiūrint pagal Amerikos standartus – Vanuazo plotas yra 520 km. Tačiau pagal faunos ir floros rūšis jis yra labai svarbus ir įdomus. Čia yra 125 specialių ppaukščių ,daug endemikų.L.įvairi augalija ir ypatingos Alpių gėlės.

PRANCŪZIJOS KONVENCIJOS

 Biologinės įvairovės konvencija,

 Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencija,

 Migruojančių rūšių konvencija( BONOS),

 Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencija,

 RAMSARO konvencija,

 Susitarimas dėl Europos šikšnosparnių populiacijos apsaugos

PRANCŪZIJOS PARKAI:

 Armorique

 Avesnois

 Ballon des Vosges

 Brenne

 Brière

 Boucle de la Seine normande

 Camargue

 Caps et Marais d’Opale

 Chartreuse

 Causses du Quercy

 Corsica

 Forêt d’Orient <

 Gâtinais Français

 Grands Causses

 Guyane

 Haute-Vallée de Chevreuse

 Haut-Jura

 Haut-Languedoc

 Landes de Gascogne

 Livradois-Forez  Loire Anjou Touraine

 Lorraine

 Luberon

 Marais du Cotentin et du Bessin

 Martinique

 Massif des Bauges

 Reims Mountain

 Monts d’Ardèche Morvan

 Narbonnaise en Méditerranée

 Normandie-Maine

 Oise – Pays de France

 Perche

 Périgord Limousin

 psesa_en.htmlPilat

 Queyras

 Scarpe-Escaut

 Vercors

 Verdon

 French Vexin

 Volcanœs of Auvergne

 Northen Vosges

Naudota literatūra :

Vaidotas Januškis „Europa“ 1998m.,

http://www.cites.org

http://www.maps.com

http://www.eurobats.org

http://www.mdtravelhealth.com/external3/france_1.html

http://www.cites.org

Enciklopedija