Japonijos tradicijos ir kultūra

Japonijos tradicijos

Ir kultūra

Turinys

1. Įvadas…………. 1

2. Lašai nuo Izanagio ieties.. 2-3

3. Keramika ir kulinarai… 3-4

4. Keturi grožio matai….. 5

5. Grožio mokymas…… 5-6

6. Gėlės ir arbata…….. 6-7

7. Geiša vilkinti kimono…. 7-8

8. Išvada…………. 9

9.Literatūros sąrašas……. 10

Atsivertus žemėlapį pačiame Azijos žemyno pakraštyje rasime nedidelę,iš salų sudėliotą valstybę.Tai-tekančios saulės šalis Japonija.Šis kraštas garsėja daugeliu dalykų.Pabandykime apžvelgti keletą jų.

Japonija garsėja nuostabiais keramikos dirbiniais.Ji vadinama porceliano sostine.Niekur kitur nerasi tokio baltumu panašaus į nefritą,plonumu-į popierių porceliano.Nors jis buvo išrastas Kinijoje,japonai jį ištobulino iki tokio,kokį turime dabar.

Japonų mmaistas,priešingai negu kinų,be galo paprastas,ir virėjas turi visiškai kitą tikslą.Jis stengiasi,kad patiekalas tiek forma,tiek skoniu būtų kuo daugiau panašus į pirminius produktus,kad žuvis arba daržovės net ir lėkštėje liktų tokios kokios buvo.

Japonijoje religijos vietą iš dalies yra užėmęs grožio kultas.Kolektyvinių apiegų vaidmuo čia tenka tradicijoms ir ceremonijoms,kurios lavina žmonių meninį skonį.

Japonai kuria nuostabias puokštes,vadinamas ikebana.Ikebana-tai menas,sukurtas nacijos,kuri per ilgus amžius mokėsi elgtis su gamta kaip su grožio lobynu.Ikebanos meną liaudis mėgsta,kad jis prienamas,kad padeda žmogui net ir skurde pasijusti dvasiškai tturtingam.

Su ikebana glaudžiai susijusi arbatos gėrimo ceremonija.Griežtai nustatytais judesiais,jų grožiu ir ritmingumu arbatos gėrimo ceremonija sukuria sielos ramybę-tokią būseną,kai žmogus tampa itin jautrus visuotiniam gamtos grožiui.

Žodžiai“kimono“ir“geiša“užsieniečiui dažnai asocijuojasi su Tekančios saulės šalies egzotika.Kimono-tradicinis japonų drabužis,kuriam neturi įtakos nei sezonas,nei mada,nei žžmogaus ūgis,nei sudėjimas.Gieša-tai meistrė;meistrė smaginti vyrus ne tik dainomis ir šokiais,bet ir savo išprusimu.

Lašai nuo Izanagio ieties

Kai dievai Izanagis ir Izanamė vaivorykšte leidosi iš dangaus,norėdami atskirti sausumą nuo vandenynų,Izanagis dūrė karžygio ietimi į žemai tyvuliujančią gelmę.Ir tada nuo jo ieties nuvarvėjo virtinė lašų,kurie sudarė išlenktą salų grandinę.Pažvelgus į Japoniją iš lėktuvo,ateina į galvą ši sena legenda apie šalies sukūrimą.

Salų eilė iš tiesų panaši į sustingusius lašus.O gal tai kalnų karavanas,kuris skinasi kelią per bekraštę vandenyno dykumą?Jamato-kalnų kelias.Vienas iš šios šalies senovinių pavadinimų.

Iš tiesų Japonija-visų pirma kalnų šalis.Juos visą laiką matai horizonte,net būdamas didžiausioje lygumoje.Daugumai japonų saulė visada pateka iš jūros ir nusileidžia už kalnų.Kitiems-priešingai.Išimtis tik tolimi rajonai,atskirti kalnynais nuo abiejų pakrančių.Ten saulė visą laiką pateka iš kalnų ir už kalnų nnusileidžia.

Senovės japonai kalnus laikė tarpine pakopa tarp dangaus ir žemės ir užtat-šventa vieta,kur iš dangaus nusileidžia dievai,kur apsigyvena mirusių protėvių sielos.Žmonės garbino kalnus kaip nesuprantamos dieviškos jėgos įsikūnijimą,kuri glūdėjo jų gelmėse,o kartais staiga išsiverždavo paviršiun liepsna,trenksmu,akmenų lietum ir viską šluojančiom ugnies upėm.

Jamato pavadinimas primena,kad Japonija dar nesukurta.Lašai,nuvarvėję nuo dievo ieties,dar ne visai atvėso.Visa ši lyg lankas salų grandinė išsipūtė iš vieno galo į kitą vulkanų rauplėmis.Visa ši jauna sausuma tolydžio siūbuoja,virpa nuo žemės drebėjimų.

Bet Ugnimi spjaudančių kalnų šalis labiau žžinoma kaip Tekančios saulės šalis.Ir antrasis vaizdingas Japonijos pavadinimas jau poetizuoja ne laiką,bet jos gimimo vietą.

Taigi šiuo vardu Japonija pirmą kartą nuskambėjo vakarų pasaulyje iš Marko Polo knygos puslapių.Skyriuje“Čia aprašoma Čipingaus sala“keliautojas pateikia pavadinimą,kinų duotą saloms,esančioms į rytus nuo rytinio žemės krašto.

Žodis,kuris Markui Polui nuskambėjo kaip Čipingus,rašomas trimis hieroglifais“ži-ben-go“(kiekvienas iš jų atitinkamai reiškia:saulė-šaknis-šalis).

Hieroglifai“ži-ben“Pietų Kinijos dialektuose tariamas kaip“ja-pon“,o japoniškai tariamas kaip“nippon“(kaip tik šis žodis ir virto oficialiu japonų valstybės pavadinimu vietoj senovinio Jamato).

Taigi Tekančios saulės šalimi Japoniją praminė kaimynai.Bet toks pavadinimas nebūtų čia prigijęs,jei nebūtų sutapęs su pačių japonų pasaulėjauta.Ši tauta garbino Izanagį ir Izanamę ne tiktai už Japonijos sukūrimą,bet ir už tai,kad jie išleido į pasaulį dukterį Amaterasą-spinduliuojančią saulės deivę,kurios kultas yra gamtos sudievinimo pagrindas.

Kadangi japonai labai artimai susiję su gamta,todėl ir valyvumas turi gilias šaknis.

Gyvenimas salose formuoja ilgaamžes nacionalines tradicijas.Šia prasme japonija dažnai lyginama su Anglija.Tačiau Korėjos sąsiauris,skiriantis Tekančios saulės šalį nuo Azijis žemyno,maždaug šešis kartus platesnis už Lamanšą.Senovės užkariautojams tai buvo kur kas rimtesnė kliūtis.Japonijos niekada nebuvo užpuolusi ir įveikusi svetimšalių kariuomenė.

Tekančios saulės šaliai ilgai pavyko išvengti užkariautojų žygių,bet antplūdžio iš anapus jūrų vis dėlto neišvengė.Tiesa,tai buvo idėjų,bet ne kariuomenės antplūdis,ir tiltas,kuriuo į Japoniją veržėsi Indijos ir Kinijos civilizacija,buvo budizmas.552 metais kartu su kitomis Korėjos valdovo dovanomis į JJaponiją pirmą kartą pateko Budos atvaizdai.Budistų sutros japonams buvo pirmieji hieroglifų raštijos vadovėliai,kurie supažindino su seniausiomis Rytų civilizacijomis.

Budizmas japonų žemėje prigijo kaip diduomenės religija,o sintoizmas liko prastuomenės religija,nes ši buvo kur kas suprantamesnė liaudžiai negu budizmo samprotavimai apie tai,kad ši diena yra vakarykštės dienos darinys ir rytdienos priežastis.Vidutinis japonas suvokė tik budistų skelbiamą visko nepastovumo ir neilgaamžiškumo idėją(stichinės nelaimės,nuo kurių kenčia sala,(žemės drebėjimai,tafūnai,cunamiai)panašią pasaulėžiūrą kaip tik ir ugdė).

Keramikai ir kulinarai

Nuo pat ryto vaikščioju vingiuota Kioto gatvele,kuri leidžiasi nuokalne nuo Kiomidzaus šventyklos.Joje spaudžiasi daugybė puodžių ir krautuvininkų,prekiaujančių keramika.Čia gimsta šlovė tos rūšies porceliano,kuris vadinamas“Kiomidzaus keramika“.

Vaikščioju,alsuodamas pažįstamu kvapu,primenančiu kątik iškūrentą rusišką pirtį.Tai pušinių malkų dūmas,sumišęs su apdegusio molio kvapu.

Šis kvapas priminė ne tik rusų kaimą.Prisiminiau Kinijos miestą Cingdedženą-porceliano tėvynę.Įžambiai nupjauti kaminai melsvų kalnų fone.Upės krantas,tvirtai aplipęs džonkomis su kaolinu-porceliano gamybos žaliava.Krovėjai bambukiniais naščiais nešiojo tas baltas plyteles aukštyn,prie puodžių ir krosnių.O kiti jiems priešais stūmė karučius su nužiestais puodais.

VII amžiaus pradžioje kinų pirklys Tao Jujis pasakiškai praturtėjo.Jis ėmė pardavinėti naują,iki tol nežinomą keramikos rūšį,skelbdamas,kad tai nefrito dirbiniai.Baltas,spindintis,vos vos permatomas porcelianas tikrai priminė tą labai Rytuose vertinamą taurųjį akmenį.Kaip tik tada,Tano epochoje,porcelianas prasiskverbė į Japoniją,paskui į Indiją,Iraną,arabų šalis,o iš ten-į Europą.

Pirmą kartą aplankyti Cingdedženą man pasisekė šeštojo dešimtmečio viduryje.Miestas buvo panašus į bičių kkorius.Jį sudarė uždari kiemeliai-narveliai.Kiekvienas toks namelis tikrai buvo pirminis porceliano gamybos narvelis.Visos puodų dirbtuvės buvo panašios viena į kitą:čerpėmis dengtų pašiūrių stačiakampis,o viduryje-eilės rėčkų,kuriose nusodinamas koalinas.Saulės spindulys skaidėsi jose,lyg dešimtyse apvalių veidrodžių.

Žmogus su prijuoste atsargiai pilstė plokščiu samteliu beveik skaidrų,vos pabalintą vandenį iš vienos rėčkos į kitą.Po kelių dienų šviesiausią sluoksnį perpildavo į trečią rėčką.Taip buvo išgaunama kuo geriausia žaliavos struktūra.

Pašiūrėje dirbo žiedėjai.Kiekvienas sėdėjo virš didelio medinio rato,plačiai pražergęs kojas ir nuleidęs rankas tarp kelių.Jis ranka įsukdavo sunkų smaigratį,palinkdavo prie porceliano masės gabalo,pirštais suformuodavo dubenį arba vazą.

Iš žiedėjų ruošiniai pakliūdavo pas drožėjus.Turėdami tik netobulus rėžtuvus,trapaus apysausio molio lėkštę jie nugremždavo iki kiaušinio lukšto storio.Išlygintus ruošinius panardindavo į baltą lyg pienas glazūrą ir nešdavo džiovinti.Vidurdienį pliki Cingdedženo stogai pasidarydavo balti.Lentas su ruošiniais kartais dėdavo net tarp gretimų namų stogų,paversdami skersgatvius kolidoriais.Ant tų pačių lentų gaminius nešdavo prie krosnių.

Ir galų gale degimas-paslaptingas procesas,kurio metu molis turi įgauti nefrito įpatumų.Vyresnysis puodžius Cingdedžene nuo seno buvo laikomas burtininku.Svarbu ir krosnį pakrauti,ir mokėti“nutiesti kelią vėjui ir liepsnai“.Svarbu išmanyti kiekvienos porceliano rūšies ypatumus,atsižvelgti į malkų kaitrumą,orą,net vėjo kryptį.Tarp kitko,be žinių ir patyrimo,didelį vaidmenį čia vaidino nuojauta,rizika,o kartais tiesiog sėkmė.Ne veltui tarp degikų buvo paplitęs posakis:“Įkrauti krosnį-nelyginant gėlę išausi;prastai išdegti-nelyginant namus apiplėšti!“.

Tada aš fotografavau dekoruotojus,kurie dekoravo

tik viena spalva,dar neglazūruotus ir neišdegtus ruošinius.Tai vienas seniausių dekoravimo būdų.

Meistro teptukas,suvilgytas kobaltu,turi judėti tiksliai nustatytu greičiu.Neišdegtas porcelianas labai greitai sugeria drėgmę.Piešdamas ornamentą,dailininkas regi lygų toną.Bet ten,kur jis užgaiš sekundę,išdegus atsiras tamsiai mėlyna dėmė.Tačiau šis įpatumas virtuozams atveria ir naujų galimybių-greičiau arba lėčiau vedžiodamas teptuką,jis sugeba,turėdamas tik vieną spalvą,sukurti ištisos pustonių gamos ornamentą nuo šviesiai mėlyno iki sodriai mėlyno.Įvaldyti dekoravimo kobaltu meną geba tik geras kaligrafas.

.Vaikščiodamas gatve prieš Kiomidzaus šventyklą,kiekviename žingsnyje mąsčiau apie kinų porceliano meistrus.Norom nenorom lyginau šias dvi RRytų meno šakas.Gal teisingiau-supriešinau viena kitai,o ne gretinau.

Kartais atrodė,kad porcelianas gimė ne Kinijoje,o Japonijoje,kad,perėmę primityvią Kiomidzaus puodininkystę,kinai vėliau ją ištobulino iki klasikinio meno.

Kurdami porcelianą,baltą kaip nefritas,ploną kaip popierius,švytintį kaip veidrodis,skambų kaip cimbolai,kinų keramikai neišvaizdžiam moliui,regis,mokėjo suteikti naujų ypatumų.

Negalėjai nesistebėti tobulumu formų,kurias išgaudavo Cingdedženo meistrai,apdorodami neišdegtus ruošinius.Raižytas dramblio kaulas sukelia ploniausių nėrinių įspūdį,siuvinėtas šilkas primena didingą paveikslą,o Cingdedženo meistrų kūriniai dar kartą įrodo,kad meistras yra visagalis medžiagos šeimininkas.

Kinų kulinarija-alchemija,magiškas mokėjimas kurti nežinomą iš nematyto,o japonų kulinarija-menas kurti natiurmortus lėkštėje.

Japonų maistas,priešingai negu kkinų, be galo paprastas,ir virėjas turi visiškai kitą tikslą.Jis stengiasi kad patiekalas tiek forma,tiek skoniu būtų kuo daugiau panašus į pirminius produktus,kad žuvis arba daržovės net ir lėkštėje liktų tokios kokios buvo.

Japono virėjo meistriškumas nepastebimas,kaip sodininko,kuris suteikia medžiui tokią formą,kokią ppats nori.

Keturi grožio matai

Keturi grožio matai-tai keturi požiūriai,trys iš kurių(sabi,vabi,sibui)susiję su sintoizmu,o ketvirtasis(jugen)-su budizmu.Pamėginkime išsiaiškinti kiekvieni jų prasmę.

Pirmasis žodis-„sabi“.Japonams grožis ir natūralumas-tolygios sąvokos.Visa,kas nenatūralu,negali būti gražu.Bet natūralumo įspūdį galima sustiprinti.

Manoma,kad laikas padeda išsiaiškinti daiktų esmę.Todėl japonus labai žavi amžiaus požymiai.Juos traukia patamsėjęs nuo laiko medis,apkerpėjęs akmuo sode arba net apsitrynęs,daugelio pirštų nučiupinėtas paveikslo kraštas.

Visi šie senumo ženklai vadinami žodžiu“sabi“,paraidžiui būtų“rūdys“.Vadinasi,“sabi“-natūralios rūdys,archaiškas netobulumas,senovės žavesys,laiko antspaudas.

Taigi“sabi“įkūnija ryšį tarp meno ir gamtos,o“vabi“yra tarsi tiltas tarp meno ir senovinio gyvenimo.“Vabi“sąvoką,kaip pabrėžia patys japonai,labai sunku paaiškinti žodžiais.Ją reikia pajusti.

„Vabi“-kai nieko nėra demonstratyvaus,krintančio į akis,pabrėžtino japonų supratimu-vulgarumo.“Vabi“-kasdieniškumo žavesys,išmintingas santūrumas,paprastumo grožis.

Stengdamiesi išmokti tenkintis mažu,japonai atranda grožį ir vertina jį kasdieniniame gyvenime,kiekviename buities daikte.Ne tiktai paveikslas ar vaza,bet kuris namų apyvokos reikmuo-mentelė ryžiams įsidėti arba bambukinis padėklas virduliui-gali bbūti meno kūrinys ir grožio įsikūnijimas.Praktiškumas,utilitarus daiktų grožis-štai kas susiję su“vabi“sąvoka.

Paklausus,kas yra“sibui“,japonas atsakys:tai,kas gero skonio žmogui gražu.Taigi“sibui“tiksliausias grožio matas.Per dešimtmečius japonai įgudo beveik instinktyviai pažinti įpatumus,nusakomus žodžiu“sibui“

„Sibui“-tai pirmapradis netobulumas,derinamas su blaiviu santūrumu.Tai natūralumo grožis,susietas su paprastumo grožiu.Tai grožis,atitinkantis daikto paskirtį ir medžiagą,iš kurios jis padarytas.Durklas gražus ne todėl,kad papuoštas ornamentais.Jis turi būti aštrus ir gerai užgrūdintas..Minimaliai apdorojant medžiagą-maksimali gaminio praktinė vertė.Šių dviejų įpatumų derinį japonai laiko idealu.

Grožio mokymas

Vos ne visos pasaulio religijos kolektyvines apeigas laiko svarbiausia priemone paveikti žmogaus sielą.

Kadangi JJaponijoje religijos vietą iš dalies yra užėmęs grožio kultas,tokių kolektyvinių apeigų vaidmuo čia tenka tradicijoms ir ceremonijoms,kurios lavina žmonių meninį skonį.Japonų gyvenimo būdas suformavo ištisą sistemą tokių kolektyvinių estetinių pratybų,kurias tolydžio praktikuoja liaudis.

Gebėjimas vertinti grožį ir mėgautis juo-tai ne koks įgimtas ypatumas ar koks įgūdis,kurio galima išmokti visam laikui.Tai suprasdami,japonai ilgus amžius kūrė savitus metodus,padedančius tobulinti,išsaugoti ir stiprinti savo meninį skonį.

Užsienio specialistai pripažįsta,kad estetinis auklėjimas japonų mokyklose sutvarkytas išsamiau ir rimčiau negu kitose pasaulio valstybėse.Jau antraklasis naudoja trisdešimt šešių spalvų dažus ir žino kiekvienos spalvos pavadinimą.

Tačiau svarbiausias estetinio auklėjimo momentas-rašto mokymas.Be abejo,hieroglifų raštas-sunki našta moksleiviams.Pirmaisiais mokymosi metais jis atima baisiai daug laiko ir jėgų.Taip pat negalima neatkreipti dėmesio į kitą dalyką.Kaligrafija į Japoniją atėjo iš Kinijos tada,kai hieroglifas jau tūkstantį metų buvo laikomas viena vaizduojamojo meno rūšių.Anais laikais į hieroglifus žiūrėta ne tik kaip į raštiško bendravimo priemonę.

Žmogaus braižas buvo laikomas tiesioginiu jo charakterio atspindžiu.Tik dvasiškai tobulas žmogus,tų laikų supratimu,galėjo būti kaligrafijos meistras,Ir priešingai-kiekvienas išmokęs hieroglifų rašto buvo laikomas kilnios dvasios žmogumi.

Išmokus hieroglifų rašto,išnyksta riba tarp dailyraščio ir piešimo,nes žmogus jau ne rašo,o piešia,ir ne plunksa,o teptuku vedžioja ne tik ranka,bet tarsi visu kūnu.

Gėlės ir arbata

Ikebana-tai savarankiška vaizduojamojo meno rūšis.Galbūt ji artimesnė skulptūrai.Skulptorius kuria marmuro,medžio skulptūras.Šiuo atveju skulptoriaus rankose-gėlės,šakos.

Ikebanos tikslas-parodyti ggamtos grožį,kuriant gėlių kompozicijas.Tačiau ikebana-tai saviraiškos būdas.Net naudodami vienodas medžiagas,įvairūs žmonės išreiškia skirtingą nuotaiką.Tikro ikebanos meistro negali patenkinti vien išorinis gėlių grožis.Jis nori,kad jos prabiltų žmonėms suprantama kalba.

Japonų“ikebanos“sąvokai Vakarų kalbose iki šiol nesurasta tikslaus atitikmens.Vakaruose sakoma:“gėlių komponavimas“ arba“puokščių kūrimas“neatskleidžia ikebanos esmės.

Kartais hieroglifai“ike-bana“pažodžiui verčiami kaip“gyvos gėlės“.Tačiau ir šis apibrėžimas ne visai tikslus.Nes pirmas skiemuo“ike“reiškia ne tik „gyventi“,bet yra veiksmažodžio“gaivinti“forma , priešinga veiksmažodžiui “slopinti“.Todėl pasakymą“ikebana“galima išversti-„padėti gėlėms atsiskleisti“.

Pasakojama,kad arbatos gėrimo ceremonijos meistro Rikiaus sodas visoje Japonijoje garsėjo traukučiais.Juos pamatyti panoro net pats siogūnas Hidejosis.Tačiau,skirtą rytą atėjęs į sodą, nustebo,nes visos gėlės buvo nupjautos.Jau beužsirūstinąs valdovas įėjo į arbatos gėrimo kambarį ir čia pamatė ikebaną iš vieno vienintelio traukučio stiebo.Rikius paaukojo visas savo sodo gėles,norėdamas jų grožį pabrėžti viena,pačia gražiausia.

Jei aistros,kunkuliuojančios žmogaus sieloje,sukelia tam tikrus judesius,tai,pasak arbatos gėrimo ceremonijos meistro,yra ir tokių judesių,kurie geba įveikti sielą,ją nuraminti.Griežtai nustatytais judesiais,jų grožiu ir ritmingumu arbatos gėrimo ceremonija sukuria sielos ramybę-tokią būseną,kai žmogus tampa itin jautrus visuotiniam grožiui.

Arbatos gėrimo ceremonijoje dalyvauja ne daugiau kaip penki žmonės.Net jeigu arbata geriama dieną,kambaryje turi būti prieblanda.Kiekvienas daiktas-paženklintas laiko.Tėra tik dvi išimtys-baltutėlė lininė staltiesė ir samtis,padarytas iš bambuko,-jie švarutėliai ir naujutėlaičiai.

Kambarys arbatos gėrimo ceremonijai ruošiamas pabrėžtinai kukliai,įkūnijant klasikinį japonų grožio supratimą.Bet šis pabrėžtinis kuklumas ar net skurdas kartais labai brangiai kkainuoja šeimininkui,nes koks nors drūtas rąstas gali būti baisiai retos medžio rūšies ir,be to,labai brangus dėl savo meniškumo.

Ne tik dauguma moterų,bet ir vyrai iki šiol domisi kiekvienu arbatos gėrimo judesiu.Jos įtaka jaučiama daugelyje japonų kultūros sričių.Arbatos gėrimo ceremonija glaudžiai susijusi su ikebana. Japonų keramika niekad nebūtų pasiekusi tokių viršūnių,jei ne šis ritualas,smarkiai paveikęs japonų elgesio normas.

Meno ir gamtos ryšys,meno ir kasdienybės ryšys apibūdina japonų kultūrą.Dailė Japonijoje niekada nebuvo skirstoma į grynąją ir taikomąją.Japonai įprato tapatinti grožį ir tikslingumą,o visi namų apyvokos daiktai yra ir gražūs,ir praktiški.

Geiša,vilkinti kimono

Žodžiai“kimono“ ir „geiša“ užsieniečiui dažnai asociuojasi su Tekančios saulės šalies egzotika.Pirmojo žodžio reikšmė suprantama kiekvienam,o antrąjį reikėtų paaiškinti.

Tiesiogine prasme“geiša“reiškia“meno žmogų“.Geiša-tai meistrė;meistrė smaginti vyrus ne tik dainomis ir šokiais,bet ir savo išprusimu.

Vadovaudamiesi šūkiu“viskam savo vieta“,japonai nuo neatmenamų laikų įprato skirstyti moteris į tris kategorijas:namų židiniui,giminei pratęsti-žmona;sielai-išprususi geiša;ir galų gale kūnui-oirana,kurių vietą,uždraudus viešą prostituciją,užėmė barų ir kabaretų merginos.

Praleistas su geišomis vakaras,be abejo,neužmirštamas įvykis,nors dažniausiai užsienietį šiek tiek apviliantis.Vakaras su geišomis panašus į bažnytinę vakarienę.Visa,ką jūs ten pamatysite,būtų galima pavadinti“atvirkščiu striptizu“.

Iš tiesų dėvinti peruką,nusigrimavusi geiša labiau panaši į atgijusią lėlę negu į gyvą žmogų.Turistas,įsivaizduojantis,kad geišų šokiuose pamatys šį tą pikantiško,labai klysta.Jų piešinys labai griežtas,beveik neturintis moteriškumo,nes šie šokiai kildinami iš senovinio No teatro.

Retkarčiais geišos kartu su

svečiais dainuoja,kartais žaidžia nekaltus užstalės žaidimus.Kartu jos neužmiršta įpilti vyrams alaus ir sakės,juokauja,o svarbiausia juokiasi iš jų pokštų.Tuo ir baigiasi visi kontaktai.

Geišų pasaulį geriausia stebėti Kiote.Ten,Giono rajone,daugiausia arbatinių,taip pat ir įstaigų,kurias būtų galima pavadinti geišų mokyklomis.

Tokios įstaigos šeimininkė pradedančios pas ją mokytis šešerių septynerių metų mergaitės tėvams sumoka tam tikrą sumą.Be pamokų mokykloje,būsimoji geiša mokosi dainuoti,šokti,groti siamisenu ir kitokių jai reikalingų dalykų.Ji visą laiką gyvena pas savo šeimininkę,kuri ne tik moko ją amato,bet ir maitina,rengia ir,žinoma,skaičiuoja visas išlaidas.

Japonijoje draudžiama dirbti bbe privalomo devynių klasių išsilavinimo,todėl išlaidos pradeda atsipirkti tik tada,kai mergina sulaukia penkiolikos metų.

„Meistrei“išauklėti sugaištama daug laiko,o jų poreikis didelis tik pirmaisiais metais po debiuto.Vargu ar įstaigos šeimininkė pasipelnytų,jei jos auklėtinės būtų vien patyrusios linksmintojos.Pagrindinis pajamų šaltinis yra kitas.Kiekviena geiša anksčiau ar vėliau įgyja globėją,kuris už teisę bet kada ją išsikviesti moka įstaigos šeimininkei labai didelę sumą.

Mergina lieka miesto geišų sąrašuose,ją gali pakviesti į bet kurią arbatinę,tačiau globėjas visada turi teisę atšaukti priimtą užsakymą.

Užsienio turistas geiša dažnai palaiko bet kokią ttarnaitę,vilkinčią kimono.O japonas niekad neapsirinka.Geišos kimono iškirptė nugaroje yra daug gilesnė negu paprastai.(Arbatinėse įprasta apsinuoginti ne iš priekio,bet iš nugaros.)

Dabartinis kimono prigula prie liemens ne tam,kad išryškintų,o kad paslėptų moters figūros bruožus.Platus diržas su kokarda ant nugaros,nešiojamas gerokai aukščiau liemens,daro jjaponę plokščią iš priekio ir kuprotą iš nugaros.

Jauna japonė be vargo gali eiti gatve vilkėdama savo prosenelės kimono-ir šis apdaras niekam neatrodys archaiškas ar senamadiškas,be to,jis tiks net tada,jei mergina bus visa galva aukštesnė ir perpus lieknesnė už tikrąją kimono savininkę.Japonų nacionaliniam kostiumui neturi įtakos nei sezonas,nei mada,nei žmogaus ūgis,nei sudėjimas.

Ne tik japonių išorė,bet ir elgesys smarkiai priklauso nuo apdaro.Vilkėdama kimono,ji visuomet griežtai laikosi senovinio etiketo.Vilkėdama suknele,ji elgsis išimtinai japoniškai tik labai oficialioje aplinkoje.

Pasaulis sukūrė tokį Japonijos paveikslą: moterys ir vyrai, vilkintys kimono, ceremoningai sveikinasi pagodų šešėlyje. Gundančios geišos griežia senoviniais instrumentais, sustodamos tik tam, kad nustebintų įmantriu sąmoju. Maži drovūs žmogeliai skuba iš arbatos gėrimo ceremonijos į gėlių aranžuotę, o tuo metu antrame plane nuskriausti samurajai daro sau harakiri.

Su ššia Tolimųjų Rytų kaimyne mums lemta gyventi petys į petį. O kas nežino tiesos: kaimynas gali turėti savo pažiūras, polinkius, įpročius, bet, norint su juo sugyventi reikia pažinti jo charakterį.

Kiekviena tauta, kaupdama istorijos patirtį, įpranta vertinti pasaulį savo požiūriu. Žmogus paprastai nesuvokia, kad toks požiūris egzistuoja, bet jo išvengti negali. Ir jei mes suprasime, kaip žmonės mąsto, kaip vertina pasaulį, tai suprasime šios tautos praeitį ir išmoksime numatyti ateitį.

Literatūros sąrašas:

1. Vsevoldas Ovčinikovas „Sakuros šakelė“ Vilnius 1986m.

2. T. Grigorjeva „Japonų meno tradicija“ TSRS 11979m.

3. Džordžas Mikešas „Kylančios saulės šalis“ 1970m.