Juvelyriniai dirbiniai

TURINYS

1. Įvadas ………………………… 1

2. Juvelyriniai dirbiniai ………………………… 2

2.1. Taurieji metalai ………………………… 2

2.1.1. Auksas ………………………… 2

2.1.2. Sidabras ………………………… 2

2.2. Brangakmeniai ………………………… 4

2.2.1. Brangakmenių istorija …………………. 4

2.2.2. Kilmė ir telkiniai …………………….. 5

2.2.3. Apdirbimas ………………………. 5

2.2.4. Identifikavimas ……………………… 5

2.2.5. Imitacijos ……………………….. 5

2.2.6. Priežiūra ………………………… 6

2.2.7. Prekyba ir įvertinimas ………………….. 6

2.3. Žinomi brangakmeniai ir juvelyriniai akmenys ………… 7

2.3.1. Deimantas ………………………… 7

2.3.2. Rubinas ………………………… 7

2.3.3. Safyras ………………………… 7

2.3.4. Smaragdas ……………………….. 8

2.3.5. Perlai ………………………… 8

3. Išvados ………………………… 9

4. Literatūra ………………………… 10

ĮVADAS

Brangakmeniai ir taurieji metalai yra tobuliausių elementų įsikūnijimas iš visų esamų gamtoje. O profesionalo ranka suteikia tauriosioms medžiagoms eleganciją, aukštą meninę vertę ir ypatingą išraišką, kurią mes ddažnai vadiname stiliumi.

Taisiklingų formų ir įvairių faktūrų santykių buvimas, bei panaudojimas tam tikrų meninių metodų, leidžia meistrui pasiekti reikalingos išraiškos ir viso meninio kūrinio norimo vientisumo,taip pat suteikti užbaigtumą ir aiškų meninį vaizdą.

JUVELYRINIAI DIRBINIAI

Kai pirmykštis žmogus, nudobęs žvėrį, užsikabino jo dantų vėrinį sau ant kaklo (tikėdamas, kad žvėries galia persiduos jam) – gimė juvelyrika. Antropologai teigia, kad būtent vyrai buvo pirmieji juvelyrikos gamintojai ir nešiotojai.

Tauriųjų metalų bei brangakmenių naudojimas visų pirma turėjo pabrėžti nešiotojo turtinę padėtį, o tuo ppačiu ir jo vietą visuomenės hierarchijoje.

TAURIEJI METALAI

AUKSAS

Senovėje auksas buvo gaunamas plaunant auksingą smėlį. Vienas pirmųjų aukso gavimo būdų buvo toks: avių kailiai su prie jų pririštais akmenimis būdavo nuleidžiami į upę, ant jų pilamas auksingas smėlis.

Smiltys nutekėdavo su vandeniu, sunkesni iir didesni metalo gabalėliai likdavo vilnose. Kailius su juose esančiu auksu sudegindavo, pelenus suberdavo į indus ir plaudavo vandeniu. Nupylus drumzliną vandenį, ant dugno likdavo auksas.

Viduramžiais išmokta išskirti auksą iš rūdų naudojant gyvsidabrį. XIX amžiuje auksą iš rūdų išskirdavo tirpinant chloro vandenyje arba cianiduose. Taip pat auksas gryninamas elektrolize arba tirpinant rūgštyse.

Grynas auksas yra minkštas metalas, todėl papuošalų, laikrodžių korpusų gamybai naudojami aukso lydiniai. Gryno aukso kiekis lydinyje yra matuojamas karatais. Vienas karatas (1K) yra lygus 1/24 daliai gryno aukso kiekio lydinyje. Dažniausiai yra naudojamas 18 karatų (18K GOLD) auksas, kuris atitinka 750 prabą.

Lietuvos rytuose paviršinėse žvyro ir smėlio nuogulose yra aukso. Didžiasalių ir Salako žvyro telkiniuose aukso rasta atitinkamai 0,56; 0,3; 0,13 gramo tonoje. Į Lietuvą aukso buvo aatnešta ledynų, atslinkusių iš Švedijos ir Suomijos auksingų plotų.

Aukso yra Australijoje, Brazilijoje, Čilėje, Indijoje, Indonezijoje, JAV, Kanadoje, Kinijoje, Meksikoje, Mongolijoje, Norvegijoje, Peru, PAR (didžiausi pasaulyje Vitvatersrando aukso telkiniai), Rusijoje.

Didžiausias rastas aukso luitas – Holtermano plokštė (Australija, 1872 m.) – 214,326 kg (gryno aukso joje 85,05 kg), didžiausias grynuolis – Japonas (Japonija, 1901 m.) – 71 kg.

SIDABRAS

Sidabras – tai taurusis metalas, nuostabus savo išvaizda, nauda, taip pat grynumu ir patvarumu. Jis buvo žinomas nuo senų laikų ir visada turėjo universaliąją paskirtį ddėl jo patrauklių savybių.

Prie sidabro pranašumo prieš kitus tauriuosius metalus priskiria ir tą faktą, kad sidabro lydinyje yra didesnis kiekis tauraus metalo. Kaip žinoma, juvelyrikoje priimta naudoti sidabro lydinį, kuriame tūkstantis dalelių, 925 –a praba. Kai aukso dirbiniuose tauraus metalo kiekis dažniausiai sudaro 585 dalelių, o pačioje auksčiausioje praboje – 750.

Šis nepaprastas metalas yra ne tik gražus, bet ir naudingas žmogaus organizmui. Jis turi bakterijas naikinančių savybių ir sugeba užrašinėti bet kokią informaciją arba žmogaus emocijas.

Tam, kad sidabrui suteikti reikalingą atspalvį, yra naudojami keli juvelyriniai apdirbimo būdai. Vienas iš pačių paplitusių būdų – sidabro juodinimas. Šiandien gana populiarus ir kitas apdirbimo būdas: sidabro papuošalų padengimas brangesniu metalu – rodijumi. Ne mažiau populiarus yra padengimas sidabru, kuris atitinka 999 prabą. Tokio padengimo dėka, brangenybės įgauna minkštesnį ir šviesesnį atspindį.

Indijoje visada buvo daug sidabro rūdų telkinių. Net Indijos piniginio vieneto pavadinimas (rupija) išvertus lietuvių kalba, reiškia “ apdirbtas sidabras”. Šios monetos buvo kalamos iš sidabro 970 – os prabos 11,5 g svorio. Verta paminėti, kad Indija visada garsėjo savo juvelyriniais dirbiniais, kurie atitinka aukščiausius lydinio kokybės reikalavimus. Dirbiniuose dažniausiai buvo nudojami brangakmeniai ir dirbtiniai akmenys.

Iki šių dienų Indijos meistrų rankų gamybos dirbiniais stebina savo grožiu, įvairove ir sudėtingumu.

BRANGAKMENIAI

Nuo seniausių laikų brangakmeniais žmonės vadino akmenis, kurie žavėdavo neįprasta išvaizda, blizgesiu, spalva, skaidrumu, tvirtumu arba retumu. Šie akmenys greta estetinio poveikio atnešdavo ir naudos, tarnaudavo komerciniams poreikiams bei tikslams. Vėliau į šią grupę buvo įtraukti ir akmenys, neturėję keleto išvardintų savybių. Jie buvo vien tik madingi, paslaptingi arba apibūdino provincinius interesus. Žinovai, remdamiesi tuo, brangiuosius akmenis suskirstė į brangakmenius ir pusbrangakmenius akmenis. Praplėtus brangakmenių grupę, kuriai galiausiai buvo priskirti reti mineralai ir net organinės kilmės gamtinės medžiagos, riba tarp brangakmenių ir pusbrangių akmenų greitai išnyko. Tuomet specialistai nutarė sudaryti juos visus jungiančią grupę, kurią pavadino brangakmeniais. Jai buvo priskirti visi mineralai ir net organinės medžiagos, iš kurių galima pagaminti šlifuotus akmenis puošimui arba kolekcionavimui, o neapdirbti jie naudojami kaip papuošalai. Iš jų gaminami dekoratyviniai, meniški daiktai, daromos mozaikos.

Supaprastinus šias sąvokas, deja, prie akmenų, turinčių neįprastų savybių, buvo priskirti ir visai įprasti akmenys. Gemologiniu požiūriu toks skirstymas tapo sudėtingas ir visai netinkamas sistemingai klasifikacijai (ypač komercinei). Išaugus susidomėjimui šiuo klausimu, patobulinus identifikacijos metodus ir suradus daugiau priskyrimo požymių, pasisekė sukurti klasifikaciją, kuria remiantis akmenys pagal įvairius kriterijus skirstomi į klases. Vienu tinkamiausių ir praktiškiausių metodų laikomas skirstymas į brangakmenius tikrąja prasme (geltonas spalvos kodas), brangakmenius plačiąja prasme (žalias kodas), puošniuosius aakmenis (ochros spalvos kodas), retuosius arba kolekcinius akmenis (violetinis kodas) ir sintetinius brangakmenius.

BRANGAKMENIŲ ISTORIJA

Brangakmeniai kasami ir apdirbami jau labai seniai. Archeologiniai radiniai rodo, kad jau viduriniajame akmens amžiuje, mezolite, buvo domimasi brangiaisiais akmenimis. Tačiau žinios apie brangakmenius visame pasaulyje buvo labai nevienodos. Centrinėje ir Rytų Azijoje, Babilone, Mesopotamijoje, Egipte ir Pietų Amerikoje brangakmenių kasimas bei apdirbimas buvo pasiekę aukštą lygį. Brangakmeniais labai žavėjosi, geri jų žinovai buvo graikai, vėliau romėnai ir bizantiečiai. Tai rodo ir pirmieji gerai išsilaikę užrašai apie akmenis. Vidurio ir Šiaurės Europoje prieš mūsų erą buvo tiktai pradėta bandyti apdirbti brangakmenius, juos ruošti ar naudoti papuošalams. Ypatingą vietą užėmė Baltijos jūros gintaras, kuriuo buvo gyvai prekiaujama visame antikiniame pasaulyje. Kitas pavyzdys – juodos apyrankės, kurias gamino keltų žyniai iš vadinamųjų „švartų“ (anglies skalūno rūšis) netoli Nove Straseci. Iš čia jie apyrankes eksportuodavo į visą keltišką Europą.

Europoje dėmesys brangakmeniams labai sustiprėjo XV ir XVI amžiuje, vystantis prekybai bei mokslui. Tam tikrą įtaką turėjo brangakmenių ryšys su įvairiais astrologiniais ženklais, prietarais ir pan. Labiausiai brangakmeniais susidomėta tik XVIII ir XIX amžiuje, kai buvo rasta daug naujų brangakmenių klodų arba iš naujo atrastos senosios, užmirštos kasyklos.

Pastaruoju metu naudojama vis daugiau naujų, netradicinių brangakmenių. Šiandien, nuolat besikeičiant madai, vis dažniau

naudojami ir tie akmenys, kurie anaiptol nepasižymi idealiomis savybėmis.

Daugumos brangakmenių senųjų pavadinimų kilmė yra susijusi su jų spalva, forma, sudėtimi, arba įvairiomis šių savybių kombinacijomis. Jie pateikiami graikiškai, lotyniškai, arabiškai, turkiškai, vokiškai ir keliomis Azijos šalių kalbomis (dažniausiai pagal radimo vietą). Naujesni pavadinti dažniausiai pagal geografinius vardus, organizacijas, kartais pavadinimai kyla iš įžymių asmenybių pavardžių ir panašiai.

KILMĖ IR TELKINIAI

Brangakmeniai yra visose uolienose, bet didesnės jų sankaupos aptinkamos nuosėdinėse. Čia randamos didžiausios brangakmenių koncentracijos beveik visų genetinių tipų uolienose. Tai bbūdinga deimantų, safyrų ir rubinų radimvietėms. Nemažai brangakmenių gaunama iš pegmatitų. Senovėje buvo renkami brangakmeniai, esantys ant žemės paviršiaus, vystantis technikai, išaugus susidomėjimui šiais akmenimis, prasidėjo požeminė jų gavyba. Kartais brangakmeniai būdavo kasami neįsivaizduojamais mastais.

Didelės brangakmenių koncentracijos bet kokio tipo uolienose aptinkamos labai retai ir dažnai tik atsitiktinai.

Prekyba brangakmeniais turi savo ypatybių, todėl nereikia stebėtis, kad jų kilmės vieta kartais laikoma paslaptyje arba nurodoma klaidingai, informacija apie radimviečių turtus bei jų prieinamumą būna taip pat gana netiksli.

APDIRBIMAS

Kai kurie brangakmeniai ddėl kietumo jau nuo pat pradžios buvo naudojami įrankių gamybai, kiti, nepaprastai gražūs akmenys, – puošimui.Gana dažnai nedideli kiekiai labai vertingų akmenų negalėjo patenkinti paklausos, todėl buvo pradėti tobulinti mažesnės vertės akmenys. Jie buvo pagražinami optiškai (graviruojami, šlifuojami, gręžiami) arba ssuteikiama norima forma (skaldomi, pjaustomi). Čia ir prasideda brangakmenių apdirbimo istorija. Jo rūšys ir būdai labiausiai priklausė nuo akmenų savybių, jų kokybės bei amatininkų turimos techninės įrangos. Rezultatas visuomet turėjo būti tas pats: pagražinti spalvą, pagerinti optines savybes bei formą, kad akmuo trauktų į save dėmesį. Anksčiau brangakmeniai buvo apdirbami skaldant, vėliau dar graviruojant, gręžiant, šlifuojant ir pjaustant. Naujaisiais laikais naudojamos įvairios šių technikų kombinacijos.

Pažįstant akmenis, jų savybės bei minėtas technologijas, buvo nuolat tobulinamos formos. Pasiekimų viršūne tapo toks akmenų šlifavimas, kuris imitavo kristalo paviršių ir tapo rafinuotojo facetinio (briliantinio) šlifavimo pagrindu, nes taip labiausiai išnaudojami optiniai akmenų privalumai.

Kiekvienai brangakmenių apdirbimo rūšiai pasirenkama vis kitokios rūšies žaliava.

IDENTIFIKAVIMAS

Brangakmenių identifikavimo rūšys ir būdai turi tam tikrų ypatybių. Mes dažniausiai matome jjau apdirbtos formos akmenis. Be to, jie dažnai įtaisyti į įvairiausius papuošalus, o nepažeidžiant akmens ar papuošalo, neįmanoma pritaikyti keleto tradicinių identifikavimo metodų. Identifikavimas prasideda nuo makroskopinių testų, po to imamasi paprastų laboratorinių bandymų. Geri brangakmenių tyrimo rezultatai gaunami ir su identifikaciniais prietaisais, kurių galima įsigyti parduotuvėse. Jeigu nepavyksta akmens identifikuoti paprastais metodais, reikia kreiptis į specialistą.

IMITACIJOS

Dėl didelės, daugumai nepasiekiamos brangakmenių kainos ir riboto jų kiekio buvo pradėtos daryti brangakmenių imitacijos. Tam pirmiausia buvo naudojami kiti gamtoje randami akmenys (arba jjų kombinacijos – dubletai, tripletai), arba pamėgdžiojama (stiklas, glazūros, dirbtinės medžiagos). Vėliau pradėti naudoti sintetiniai ar chemiškai ir fiziškai panašūs akmenys (pvz. deimantas, špinelis, korundas, smaragdas, cirkonas, kvarcas) arba iki šiol gamtoje nerasti junginiai (pvz. fianitas, itrio-aliuminio-granatas, fabulitas).

PRIEŽIŪRA

Kiekvieną akmenį apdirbant, transportuojant, fiksuojant ir ypač kas dieną nešiojant kaip papuošalą, reikalinga tinkama priežiūra. Ji priklauso nuo brangakmenio cheminių bei fizinių savybių. Gerai prižiūrint, akmenys išlieka tvirti ilgą laiką.

Nesilaikant šių nurodymų, akmenys gali pakeisti išvaizdą ar kokybę, blogiausiu atveju atsirasti pažeidimų ar net sunykti pats akmuo. Ypač brangakmeniams pavojingi stiprūs smūgiai, nudėvėjimas ar ekstremalios sąlygos (karštis, šaltis, saulės spinduliavimas, aktyvūs chemikalai ir reagentai). Norint užtikrinti ilgalaikę, efektingą akmenų išvaizdą, juos reikia tinkamai valyti. Atsižvelgiant į akmenį, valoma vandeniu, muiluotu vandeniu, garais arba ultragarsu.

PREKYBA IR ĮVERTINIMAS

Brangakmeniais prekiaujama nuo neatmenamų laikų. Apie tai liudija archeologiniai – brangakmeniai aptinkami toli nuo telkinių. Prekybos intensyvumas visuomet priklausė nuo tų regionų, per kuriuos ėjo prekybiniai keliai, politinio stabilumo. Viduramžiais, išvysčius laivybą, dar labiau pagerėjo prekyba, išsiplėtė brangakmenių asortimentas. Taip Europai atsivėrė svarbūs, tuo metu dar mažai žinomi klasikiniai telkiniai Azijoje, Amerikoje, Afrikoje bei Australijoje. Tuo pat metu, užplūdus prekeiviams iš senojo pasaulio, Afrikoje, Brazilijoje, Australijoje buvo atrasta nemažai naujų telkinių, šios valstybės tuoj pat užmezgė ryšius su bbrangakmenių rinka.

Įvertinant brangakmenius svarbus jų dydis (svoris), spalva (jos ryškumas, raštas, pakitimai), tai, ar permatomi, skaidrūs (grynumas, neliestumas, intarpai, sąaugos), šlifavimo tipas ir jo kokybė. Be to, svarbi ir bendra rinkos situacija.

ŽINOMI BRANGAKMENIAI IR JUVELYRINIAI AKMENYS

DEIMANTAS (C)

Istorija.Pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio „adamas“ – nenugalimasis. Deimantus minėjo jau Plinijus Vyresnysis (23-79 m. Po Kr.). Į Europą deimantai pateko VI-V amžiais prieš Kr. Tuo laikotarpiu sukurta Senovės graikų bronzinė statula iš neapdirbtų deimantų. Ji šiuo metu saugoma Britų muziejuje, Londone. Iki XVIII amžiaus deimantai buvo randami tik Indijoje, iš ten kilę daugiausia žymių istorinių akmenų. Tik 1714 m. Jų buvo atrasta Brazilijoje, o vėliau Pietų Afrikoje.

Kilmė. Kimberlitai, lamproitai, brangakmenių sąnašynai.

Radimvietės. Nuo senų laikų deimantų kasyklų būta Indijoje, Indonezijoje, Kinijoje, Brazilijoje, Venesueloje, Suriname, Prancūzijos Guajanoje, JAV, Afrikoje. Vėliau deimantų buvo rasta ir Australijoje, Lesotoje bei Botsvanoje. Šiandien jų gavyba plėtojama ir vakarinėje pietų Afrikos pakrantėje (Pietų Afrikos Respublikoje, Namibijoje ir Angoloje).

Apdirbimas. Facetinis šlifavimas, maždaug 20% iškasamų deimantų perdirbti naudojami papuošalams.

Imitacijos. Sintetinis deimantas, kalnų krištolas, gošenitas, kasiteritas, cerusitas ir kt.

RUBINAS (AL2O)

Istorija. Pavadinimas kilęs iš lotynų „rubens“ – raudonas. Šis balandžio kraujo spalvos akmuo vertinamas nuo senų laikų. Pirmieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minima rubinų gavyba, nurodo kasyklas Birmoje. Iš čia akmenys prekybos keliais pasiekdavo senovės eegiptiečių bei graikų valdovų rūmus ir šventyklas. Viduramžiais rubinai buvo mėgiami Romoje. Iš pradžių jie buvo šlifuojami ovaline forma, o ypač gražūs ir dideli akmenys turėjo savo vardus. Rubinas buvo laikomas gyvenimo akmeniu, kuris stiprina širdį ir grąžina jėgas. Ypač senovėje ir viduramžiais su juo buvo siejamos magiškos galios.

Kilmė. Metamorfitai, pegmatitai, brangakmenių sąnašynai.

Radimvietės. Dauguma didelių ir gražių senovinių rubinų kilę iš Birmos, Mogoko vietovės. Rubinai kasami ir Tailande (Chantabuno ir Batambango apylinkėse), bet jie yra šiek tiek rusvo atspalvio.Jų taip pat randama Kambodžojo. Kita istoriškai garsi rubinų gavybos vieta yra Šri Lanka. Mažesnių telkinių yra Afganistane, Jagdaleko apylinkėse ir Pakistane, Hunzos upės slėnyje. Mažiau vertingi akmenys kilę iš Kinijos, Indijos. JAV rubinai randami auksingose Šiaurės Karolinos sąnašose. Rubinų esama ir metamorfizuotose kalkėse Australijoje. Gausūs rubinų telkiniai aptinkami Madagaskaro saloje (Ankatatra ir Vontivorona). Rubinų rasta Tanzanijoje, Zaire, Angoloje, Rusijoje, Norvegijoje, Suomijoje, neseniai Makedonijoje.

Apdirbimas. Facetinis šlifavimas, kabošonai, raižiniai.

Imitacijos. Sintetinis korundas, špinelis, stiklas, granatas, turmalinas.

SAFYRAS (Al2O3)

Istorija. Pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio „sappheiros“ – mėlynas. Nuo senų laikų žavintis grožiu ir neįprastomis savybėmis safyras laikomas labai vertingu brangakmeniu. Praeityje safyrais buvo vadinami visi mėlyni akmenys, ir tiktai XIX a. Pradžioje kartu su rubinu jis buvo tinkamai ištirtas bei priskirtas korundo grupei. Tikėta nepaprastomis safyro

savybėmis.

Kilmė. Metamorfitai, pegmatitai, baziniai bazaltai, brangakmenių sąnašynai.

Radimvietės. Safyrai ir leukosafyrai nuo seniausių laikų kasami brangakmenių sąnašynuose Šri Lankoje. Radimvietės čia užima daugiau nei 2000 km2. Nemažai safyrų aptinkama Šiaurės Birmoje prie Mogoko. Pirminiai telkiniai žinomi Tailande, Laose, Vietname, Kambodžoje. Didžiausiai Tailande rastas safyras svėrė 150 karatų. Pietų Kinijoje aptinkami ne tokie kokybiški akmenys. Safyrai randami taip pat Kašmyre bei Džamu. JAV safyrų telkinių daugiausia Montanos valstijoje, neseniai jų buvo rasta ir Šiaurės Karolinoje. Taip pat jų yra Kanadoje, Brazilijoje, Australijoje, AAfrikos žemyne ir kt.

Apdirbimas. Facetinis šlifavimas, kabošonai, raižiniai.

Imitacijos. Sintetinis korundas, dubletai ir stiklas.

SMARAGDAS (Al2Be3[Si6O18])

Istorija. Pavadinimas kilo iš graikų kalbos žodžio „smaragdos“ – žalias akmuo. Smaragdas visuomet laikytas „brangakmenių karaliumi“. Jau daugelį tūkstantmečių prieš Kr. buvo žinomas, kasamas, naudojamas papuošalams, amuletams, karūnoms bei sakraliniams daiktams.. Smaragdų rasta Egipto faraonų kapavietėse, Pompėjoje ir Herkulanese.

Kilmė. Dauguma smaragdo telkinių yra metamorfizuotuose biotitiniuose skalūnuose, prie metamorfizuotų kalkių ir hidroterminių gyslų. Kartais susijungę su pegmatitais.

Radimvietės. Seniausia pasaulyje smaragdų radimvietė yra Jabel-Zabarah ir Jabel-Sikat Viršutiniame Egipte. ŽŽyniausi smaragdų telkiniai yra Kolumbijoje. Senajame pasaulyje apie 1537 m. Smaragdus atrado ispanai. Pirmosios žinomos radimvietės Muzo, Chivor, Coscuez ir Pena Blanca. Žinomos smaragdų radimvietės yra Brazilijoje. JAV smaragdų rasta Šiaurės Karolinoje ir Meine. Europoje taip pat yra smaragdų telkinių. ŽŽinomiausios radimvietės yra Rusijoje, Afrikoje, Indijoje, Pakistane ir Afganistane.

Apdirbimas. Didelės vertės akmenys šlifuojami vadinamuoju „smaragdišku šlifavimu“. Tai pakopinis šlifavimo būdas. Gryni, skaidrūs akmenys šlifuojami taip pat ir briliantiniu būdu, o mažiau vertingi – būgno formomis, kabošono plokštelėmis, rutuliais ir kt. Smaragdas – labai trapus, jautrus smūgiams, spaudimus ir karsčiui akmuo. Dažniausiai smaragdas naudojamas kaip soliterinis juvelyrinis akmuo arba papildo dirbinius su deimantais. Beveik visuomet aptaisomas auksu.

Imitacijos. Sintetinis smaragdas (Chatamo, Linde, Žilsono smaragdai), žalias špinelis, stikliniai dubletai, užglaistyti spalvota lipnia mase.

PERLAI (CaCO3)

Istorija. Pavadinimas pagal lotynų kalbos žodį „perula“. Nors perlai pasensta maždaug per 100-150 metų (nusilupa perlamutras), Pompėjoje jų buvo rasta iš 79 m. Pr. Kr. Manoma, kad žmonės perlus naudojo jau prieš 6000 metų. Jie buvo mėgstami Egipte, archeologų rasti iir kasinėjant Meksiką (2500 m. pr. Kr.). Indijoje jie buvo nešiojami kaip talismanai. Kinai perlus naudojo gydymui, romėnai juos laikė jėgos, išminties ir laimės simboliu.

Kilmė. Organinė (iš geldelių ir sraigių), jūrose ir gėluosiuose vandenyse.

Radimvietės. Daugiausia perlų gaunama jų auginimo fermose. Gamtoje jų randama apie Šri Lanką, prie Pietų Indijos, Persijos įlankoje ir Raudonojoje jūroje. Perlų kriauklės auga aplink Taitį ir prie Japonijos, Meksikos, Panamos bei Kalifornijos pakrančių. Perlų kriauklės Pictada maxima skersmuo apie 30 cm, ji sveria 5,5 kg. Randamos AAustralijos šiaurės ir vakarų pakrantėse. Didžiausia prlų kriauklė Tridacna gigas, kurios skersmuo apie 1 cm, sveria apytiksliai 225 kg. Mažiau žinomi gėlavandeniai perlai iš Misisipės ir istoriniai radiniai iš Vokietijos bei Bohemijos.

Apdirbimas. Natūralūs naudojami papuošalams. Apdirbami pjaustant ir gręžiant.

Imitacijos. Stiklas, perlamutras.

IŠVADOS

Nuo seniausių laikų taikomosios dailės brendimą skatino augantys visuomenės poreikiai dailiesiems dirbiniams, miestų plėtra, taikomosios dailės gamybinių struktūrų (cechų, manufaktūrų, fabrikų) atsiradimas ir veikla, prekybiniai ryšiai su kitomis šalimis. Dailiųjų dirbinių išvaizdą lėmė liaudies meno tradicijos, sąlytis su kitų tautų kultūra, įvairių sričių užsienio meistrų migracija.

Plėtodami tradicinio papuošalo formas, kurdami objektus, provokuodami žiūrovą nefunkcionaliais dirbiniais, juvelyrai vis ieško naujų išraiškos būdų.

.

LITERATŪRA

1. Rudolf Duda, Luboš Reji; Brangakmenių žinynas; Vilnius 1998

ISBN 9986-617-07-3; 192 psl.

2. V. Pranaitis, B. Sidauga; Inžinerinė geologija; Vilnius 1979

MD 6764; 283 psl.