Geologijos konspektai

Geologija – vienas iš seniausių gamtos mokslų. Jos istorijoje skiriami trys svarbiausi periodai:

I – pradinių geologinių žinių kaupimo etapas

II – pirmųjų geologinių apibendrinimo etapas

III – mokslinės geologijos atsiradimo ir vystymosi etapas

I periodas

prasideda su žmonijos atsiradimu – t.y.su pirmais įrankiais, kuriuos padarė žmogus. Jau tada žmonės išmoko surasti ir panaudoti akmenis, molį, smėlį, įvairias rūdas, mineralus, paž. H2O. tam reikėjo elementarių žinių apie šių n. iškasenų slūgsojimą. Tuo metu visi geologiniai procesai : tokie kaip vulkanų išsiveržimai, žemės drebėjimai ir tt. t. buvo laikomi Dievų pasireiškimu. Mitų ir legendų raštišku pavidalu jie pasiekė ir mus nuo senojo Babilono ir Egipto laikų. Pagrindinėmis dievybėmis buvo: Dangus, Žemė ir vanduo.

II periodas

siejamas su senosios Graikijos atsiradimu ir tęsėsi iki XVIII a. vidurio. Senovės Graikija yra laikoma visų mokslų lopšiu. Visi šie mokslai buvo jungiami į vieningą mokslą – natūrfilosofiją. Natūrfilosofija pasaulio atsiradimą siejo su :

1) vandeniu

2) oru (vėjas?)

3) ugnimi

4) žeme

5) su visų šių elementų deriniu (medis?)

Kai kurie natūrfilosofai priėjo išvados, kad žemė apvali, o Empedoklis tteigė, kad Žemės viduje yra išlydyta masė, kuri sukelia vulkanų išsiveržimus.

Žymiausias natūrfilosofas – Aristotelis, kaip ir vėliau Ptolomėjus, žemę laikė visatos centru. Aristotelis teisingai manė, kad žemė pastoviai vystosi, teisingai vertino tekančią iš paž. H2O įtaką reljefo formavimui. Be tto, jis pirmasis bandė klasifikuoti mineralus ir uolienas.

Senovės Romos natūrfilosofai parėmė ir toliau vystė senovės graikų idėjas. Antikos mokslo epocha tęsėsi nuo VII a. prieš m. e. iki V a. mūsų eros. t.y. ji baigėsi su Romos imperijos žlugimu.

Sekantis etapas V a. – XV a. viduramžiai, bažnyčios viešpatavimas Europoje. Viskas, kas prieštaravo bažnyčios mokymui buvo uždrausta, siautėjo inkvizicija.

Išimtimi šiuo metu buvo Rytai ir arabų kultūra. Šiuolaikinio Uzbekistano ir Tadžikistano vietoje dirbo tokie įžymūs mokslininkai, kaip A. R. Biruni ir A. A. Ibn Sina, kurie tęsė ir vystė antikos mąstytojų mintis.

Renesansas XV a. vidurys – XVIII a. vidurys – tai perėjimo iš feodalizmo į kapitalizmą etapas. Tuo metu pripažįstami antikos pasiekimai, o jų pagrindu daromi nauji atradimai, kurie sukūrė ssąlygas geologijai tapti savarankišku mokslu. N. Kopernikas – heliocentrinė visatos sistema, J. Kepleris ir Galilėjus atrado dangaus mechanikos dėsnius, J. Niutonas atrado visuotinį traukos dėsnį, visų šių atradimų dėka.

E. Kantas XVIII a. viduryje sukūrė pirmą mokslinę kosmogeninę hipotezę.

Leonardo da Vinči pirmasis sugrįžo prie teisingo fosilijų aiškinimo ir Žemės reljefo vystymosi supratimo.

XVI a. viduryje G. Agrikola (Baner – vokietis) apibendrino visas to mąsto geologines žinias, pirmasis pasiūlė atskiras mineralų ir uolienų klasifikacijas.

XVII a. danas N. Steno suformulavo pagrindinius stratigrafijos, tektonikos ir kkristalografijos principus.

XVII a. filosofai R. Dekartas ir G. Leibuicas suformulavo pirmąsias pažiūras apie žemės vystymąsi – iš pradžių žemė buvo išlydytas rutulys, kuris aušdamas pasidengė tvirta pluta, o kondensavęsi garai davė pradžią pasauliniam vandenynui. Jų manymu po žemės pluta yra išlydyta masė, kurioje atsiranda metalai. Žemės reljefas pagal juos atsirado dėl žemės plutos įgriuvų į tuštumas , o atsiradę pažemėjimai buvo užlieti vandens.

XVIII a. pirmoje pusėje anglas R. Hukas žemės reljefo susidarymą siejo su žemės drebėjimais, o italas A. L. Moro – su vulkaniniais išsiveržimais.

III periodas

nuo XVIII a. vidurio – geologijos virtimo savarankišku mokslu ir jos vystymosi etapas. Šio periodo pradžia siejama su 3 įžymių mokslininkų vardais:

Dž. Hettonas, A. G. Verneris, M. V. Lomonosovas.

Didelę reikšmę geologijos vystymuisi turėjo ir Ž. Biuffono darbai. Visi šie mokslininkai aiškiai pasisakė už gamtinės o ne dieviškosios žemės atsiradimo ir vystymosi priežastis.

Dž. Hittonas, M. V. Lomonosovas ir Ž. Biuffonas buvo plutonistinės idėjos šalininkai – visus žemėje vykstančius procesus ir uol. bei min. susidarymą siejo su žemės vidiniu karščiu.

A.G. Verneris buvo neptūnistinės krypties pradininkas, kuris visus žemėje vykstančius geologinius procesus siejo su ekzogenezės faktoriais ir ypač vandenynų veikla. Verneris buvo pirmosios kalnų mokyklos pasaulyje profesorius.

XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje vyko svarbi kova ttarp plutonistų ir neptūnistų. Šią kovą laimėjo plutonistai. Tam nemažai pasitarnavo ir A. G. Vernerio mokiniai.

XIX a. pirmoje pusėje atsiranda paleontologija ir biostrategrafija. Šių mokslų pradininkai yra anglas V. Smitas ir prancūzai Ž. Kiurje ir A. Bronjaras. Jie atkreipė dėmesi į tai, kad kiekvienas sluoksnis turi tam tikrą iškasamų org. kompleksą. Tai duoda galimybę gretinti sluoksnius skirtingose vietose ir nustatyti tų sluoksnių amžiaus skalę. Šių atradimų dėka buvo sukurta strategrafinė skalė. Intensivių tyrimų Anglijoje, Prancūzijoje, Belgijoje ir Vokietijoje buvo sudaryta strategr. Skalė visam dabartiniam fanerozojui.

Lygiagrečiai buvo tiriamos ir iškasamos organizmų liekanos – taip atsirado paleontologija, tačiau nuo jos atsiradimo prasidėjo idėjinė kova dėl organinio pasaulio atsiradimo ir vystymosi priežasčių.

Ž. – B. Lamorkas ir jo pasiekėjai vystė evoliucionizmo teoriją – visas org. pasaulis vystėsi palaipsniškai, veikiant išorinės aplinkos sal. – ši teorija buvo pavadinta lamorkizmu.

Ž. Kiurė – yra katastrofinės teorijos pradininkas. Jo manymu kiekvieno stratergrafinio padalinio pabaigoje vyko katastrofa ir kito sekančiojo strategr. padalinio org. pasaulis pradėdavo vystytis iš naujo.

Pradžioje katastrofizmo idėjos vyravo geologijos moksle. Tačiau 1830 – 33 metais škotas Č. Lojelis paskelbė savo 3 tomų veikalą “ Principals of Geology”, kuriame įtvirtino lėtos evoliucijos idėjos žemės vystymąsi. Jis suformulavo aktualizmo principus – dabartis yra praeities pažinimo raktas. Jis rėmėsi 33 pgr. principais:

1) Jėgos keičiančios žemę visos jos istorijos bėgyje buvo vienodo pobūdžio ir intensyvumo – uniformizmo principas.

2) Šios jėgos veikia lėtai ir pastoviai.

3) Tokių lėtų pasikeitimų sumavimas per ilgą geologinį laiką labai smarkiai pakeičia žemę.

Č. Lojelio uniformizmas turėjo trūkumų – pirmiausia tai, kad jis nepripažino dialektikos, laikydamas žemėje veikiančias jėgas pastoviomis, vienodos kiekybės ir kokybės. Jis nepripažino žemės atšalimo, kuris turėjo vykti pagal Kanto ir Laploso kosmogeninę hipotezę.

Galutinį smūgį katastrofistams sudavė Č. Darvino evoliucijos teorija. Pradėjus naudoti paleontologinį metodą stratigrafijoje ir sukūrus fanerozojaus stratigrafinę skalę atsirado galimybė geologiniam kartografizmui. Pirmieji geol. Žemėje atsirado dar XVIII a. antroje pusėje, tačiau jie buvo grynai petrografiniai ir neturėjo istorinio turinio. V. Smitas. Tuoj po jo darbų geol. Kartografavimas daugumoje Europos šalių, o tik 30 – jų pradžioje Vakarų Europoje buvo kuriamos geologinės tarnybos.

Geol. Kartiravimo dėka išryškėjo kalnų raukšlių struktūra, kurios iki tol vyravusi tektoninė hipotezė nebegalėjo paaiškinti. 1829 m. pranc. geologas L. Eli de Boneonas pasiūlė kontrakcinę hipotezę, kuri įsivyravo 30 – 40 metais ir buvo pagrindinė tektoninė teorija visą antrąją XIX dalį.

XIX a. pirmoje pusėje sparčiai vystėsi mokslai apie žemės medžiaginę sudėtį. XVIII a. pabaigoje pranc. R. Ž. Gajuji ir Ž. B. Rome de Lilis sukūrė struktūrinės kristalografijos pagrindus, o XIX a.

viduryje buvo nustatytos pagrindinės kristalų sistemos rūšys.

Tuo pat metu minerologijoje svarbiausias pasiekimas buvo cheminių mineralų klasifikacijos sukūrimas – švedai A. F. Kronštedtas, I. J. Bercelijus ir rusas V. B. Severginas.

XIX a. pirmoje pusėje pirmuosius žingsnius darė ir petrografija – R. Ž. Gajuji uolienas apibūdino kaip mineralų agregatais ir tuo pagrindu pateikė pirmąją uolienų klasifikaciją (1822 m.) Al. Bronjaras jau skyrė magmines, metamorfines ir nuosėdines uolienas. Didelį indėlį petrografijos atsiradimui davė ir vok. K.F.Naumanas, kuris paskelbė 1847 m geognozijos vadovėlį.

Tuo pačiu mmetu atsirado ir naudingųjų iškasenų mokslas, nuo kurio atsiradimo pradžios vyko arši kova tarp neptūnistų ir plutonistų aiškinant rūdinių gyslų atsiradimo priežastis. Abiejų šių krypčių atstovai negalėjo pilnai paaiškinti rūdinių gyslų atsiradimo priežasčių . šiuos prieštaravimus sėkmingai išsprendė L. Eli de Boneonas sukūręs hidroterminę teoriją.

XIX a. antroje pusėje geologijoje įsigali evoliucionistinės idėjos, kurioms pagrinda davė Č. Darvino veikalas “Rūšių kilmė”. Ypač tai pasireiškė paleontologijoje V. O. Kovalevskio ir belgo L. Doll’o darbai paleontologijoje ir istorinėje geologijoje – austras M. Naimaisas XIX a. pabaigoje kaip mokslas susiformuoja geoformologija – pradininkas amerikietis W. Devisas.

Tuo pat metu evoliucinę kryptį tektonikoje atstovavo geosinklinų mokslas, kurios pradininkas buvo amerikietis Dž. Dzua ir Dž. Hollas, XIX a. pabaigoje austras E. Žiusas suformulavo platformų sąvoką, o prancūzas EE. Ogas atskyrė geosinklinę ir platformų savokas.

Visus to meto geologinius pasiekimus apibūdino E. Žiusas savo daugiatominiame veikale “Žemės veidas” (XIX a.).

XIX a. antroje pusėje iš mokslų apie žemės medžiaginę sudėtį į pirmą vietą iškilo petrografija – ypač atradus poliarizacinį mikroskopą – augalus.

G. Sorbi, 1858 buvo sukurtos str. – minerologinių, magminių uolienų klasifikacija – prof. A. Mišel Levi ir A. Fukė (1879), F. Cirkelis (1866) ir G. Rozenbušas (1873), F. J. levinson – Lessingas (1897). Vystomas buvo ir metamorfizmo mokslas, išskirti jo svarbiausi tipai.

Minerologijoje – plačiai vystomi mineralų sintezės darbai, intensyviai tiriami silikatai, buvo tobulinama cheminių mineralų klasifikacija – Dž. Dena, P. Grafas.

Kristalografijoje E. S. Fiodorovas parodė, kad yra tik 230 simetrijos elementų, teododolitinį stalelį, kuris leido nustatinėti feldšpatus ppagal optines savybes. Be to, jis sukūrė kristalocheminę analizę.

Toliau vystomas mokslas apie rūdines naudingąsias iškasenas: B. Kotta, 1859 (vok.) paskelbė šių naudingųjų iškasenų telkinių sąvadą.

XIX a. antroje pusėje atsiranda ir hidrologija, prancūzas I. Drasi, 1856 ( paž. H2O dinamika).

Tuo pat laiku pradeda vystytis ir geofizika ( gravimetrija ir seismologija)

Stratigrafijos ir geol. Kartografavimo vystymasis iškėlė būtinybę koordinuoti įvairių šalių geologinius darbus. Tuo tikslu 1878 m. Paryžiuje įvyko pirmoji Tarptautinė Geologinio Kongreso sesija.

XX a. pradžia – 50 – ieji metai – šio eetapo išskyrimą lemia eilė svarbių atradimų fizikoje ir chemijoje: gamtinio radioaktyvumo atradimas, rentgeno spindulių atradimas, atomų struktūrų išaiškinimas, Mendelejevo periodinės elementų sistemos atradimas ir t. t. šie atradimai stimuliavo kristalochemijos ir geochemijos atsiradimą ir turėjo įtakos kitų geologinių mokslų evoliuciją.

Rentgeno struktūrinės analizės dėka kristalochemija atsiskyrė nuo kristalografijos. U. G. ir U. L. Braggi ir G. V. Vulfo. Darbai leido išaiškinti įvairių mineralų kristalų ir cheminių elementų vidinę sandarą. O tai leido sukurti struktūrinę mineralų klasifikaciją – N. U. Belovas

Geochemijos pradininkas yra laikomas rusas V. I. Vernadskis ir F. U. Klarkas ( Data of Geochemistry, 1908) – atskirų elementų kiekiai žemės planetoje vadinami klarkais. Geochemijos vystymui daug pasitarnavo švedas V. M. Goldšmitas ir rusas A. E. Fersmanas. Vėliau nuo geochemijos atsišakojo.

Biostratigrafijos tyrimuose XX a. pradžioje buvo pradėta taikyti mikropaleontologija, palinologija, o vok. A. Oppelis dar 1856 – 8 m. aukštų viduje pradėjo skirti zonas ir davė jų terminų pagrindimą.

Pradedant A. Grassley ( 1838 ) darbais atsiranda facijų mokslas, kuris XX a. kuris tampa atskiru mokslu.

XX a. pradžioje iš petrografijos atsiskiria litografija – vok. I. Volteris ( 1893 – 4), amerikietis W. Tvenchofelis, A. D. Archangelskis, N. M. Strachovas.

Į atskirus išsiskiria anglies geologija, naftos geologija ir dujų geologija.

Tuo metu labai intensyviai vystosi petrografija ir ypač rūdynų naudingųjų iškasenų petrografija. Toliau buvo tobulinama magminių uolienų klasifikacija, sprendžiami pirminės magmos ir magminės diferenciacijos klausimai.

Metamorfizmo moksle buvo atrastos giluminės metamorfizmo zonos – amerikietis Č. R. Van Ckaizas, vokietis W. Grubenmannas (1904) ir lietuvis J. Lukoševičius (1908). 1920 m. suomis P. Eskola išvystė mokslą apie metamorfizmo facijas.

XX a. pradžioje rūdinių naudingųjų iškasenų moksle atsirado nauja kryptis metalogenija – L. de Lone.

Tuo pat metu atsiranda dar du nauji mokslai inžinerinė geologija ir įšalotyra ( M. I. Sumginas, F. P. Savarenskis, K. Certagi).

50 – 60 metais dėl MTR įvyko lūžis ir geologijoje. Ypač ryškiai tai pasireiškė geotektonikoje – mobilizmas įveikė fiksizmą. Tam įtakos naujos kryptys – biogeochemija, hidrogeochemija, kosmochemija.

XX a. mokslu iš esmės yra laikoma geofizika, nors jos atskiros šakos atsirado jau anksčiau. Geofizikos dėka buvo nustatytos žemės sferos – buvo nustatytas žemės plutos storis, išskirta mantija, išorinis ir vidinis branduoliai, žemės magnetizmas. Žemės plutos tyrimams plačiai taikomi taikomosios geofizikos metodai – gravimetrija, magnetometrija, elektrožvalgyba ir seismožvalgyba.

XX a. pradžioje tektonikoje krizę patyrė kontrakcinė hipotezė. Jos vietoje atsirado eilė kitų – pulsacinė, poplūčio tėkmių ir urdacinė. Radikaliausią hipotezę – kontinentų dreifo – pasiūlė F. Teiloras ir A Vegeneris (1910 – 12 m. ) kuri geotektonikoje davė naują kryptį mmobilizmą. Tuo pat metu atsiranda ir besiplečiančios žemės hipotezė. Pradžioje mobilizmo idėjos buvo populiarios, bet 30 –50 metai ėmė dominuoti fiksistai (vertikalių judėjimų hipotezė). Pradedant Dž. Džoli, 1926 pagrindiniu tektoniniu judėjimų šaltiniu buvo laikoma radioaktyvaus skilimo energija.

Tuo pačiu metu buvo išvystytas geosinklinų mokslas, išaiškinta orogenų ir platformų struktūra. G. Štilje ( vok.) tektonistas iškėlė raukšlėjimosi epochų ir fazių idėją.

Radioaktyvumo atsiradimas sąlygojo absoliutinės geochronologijos atsiradimą. Iki to žemės amžius buvo bandomas nustatyti šalutiniais metodais – žemės aušinimas, druskų kaupimasis pasauliniame vandenyne ir t. t. Pirmąją absoliutinę geochronologijos skalę 1948m. sudarė škotas A. Chalnisas.

TARPTAUTINIAI GEOLOGINAI KONGRESAI

Tarptautinis geologinis kongresas – tai tarptautinė mokslinė geologų sąjunga, kurios tikslas yra skatinti teorinius ir praktinius mokslų apie žemę tyrimus ir keitimąsi moksline informacija.

Tarptautinis geologinis kongresas buvo įkurtas 1875 m. pagal įstatus tarptautinio geologinio kongreso sesijos turi vykti kartą į 3 – 4 metus ir kiekvieną kartą kitoje šalyje.

Sesijos nr. metai Šalis Miestas

1 1878 Prancūzija Paryžius

2 1881 Italija Bolonė

3 1885 Vokietija Berlynas

4 1888 Anglija Londonas

5 1891 JAV Vašingtonas

6 1894 Šveicarija Ciurichas

7 1897 Rusija Peterburgas

8 1900 Prancūzija Paryžius

9 1903 Austrija Viena

10 1906 Meksika Mechikas

11 1910 Švedija Stokholmas

12 1913 Kanada Otava

13 1922 Belgija Briuselis

14 1926 Ispanija Madridas

15 1929 P. Afrikos sąj. Petronija

16 1933 JAV Vašingtonas

17 1937 TSRS Maskva

18 1948 Anglija Londonas

19 1952 Alžyras

20 1956 Meksika Mechikas

21 1960 Olandija Kopenhaga

22 1964 Indija Delis

23 1968 Čekoslovakija Praha

24 1972 Kanada Monrealis

25 1976 Australija Melburnas

26 1980 Prancūzija Paryžius

27 1984 TSRS Maskva

28 1988 JAV Vašingtonas

29 1992 Japonija Koto

30 1996 Kinija Pekinas

Kiekvieną sesiją skiriame kokiai nors apibrėžtai tematikai ( Pvz.: 6 ir 9 sesijos buvo skirtos tektoninių dangų problemai Alpėse, 11 – poliarinių šalių geologijai, 12 – prekambro ir magmatizmo problemoms, 17 – Azijos geologijai ir t. t.

Svarbiausia tarptautinio Geologinio kongreso dalis yra ekskursijos, kurios supažindina sesijos dalyvius su tos šalies, kurioje vyksta sesija, geologija.

Moksliniai

pranešimai, perskaityti sesijoje arba atsiųsti, išleidžiami leidėjų, oficialiomis Tarptautinio geologinio kongreso kalbomis – rusų, anglų, vokiečių, prancūzų, italų ir ispanų.

Sesijose skiriama premija už geriausią mokslinį darbą. Premija buvo įsteigta 1897 m. žuvusio rusų geologo L. A. Spendiarovo premiją gavo ir mūsų šalies mokslininkai – A. P. Karpuckis, F. N. Černyševas, V. P. Baturinas.

1881 m. Bolonėje vykusioje Tarptautinio geologinio kongreso 2 – je sesijoje buvo priimta tarptautinė stratigrafinio susiskirstymo sistema, kurią pasiūlė Rusijos delegacija.

Tarptautinio Geologinio Kongreso veiklos dėka buvo galima sudaryti ttarptautinius tektoninius ir geologinius žemėlapius panaudojant vieningus sutartinius ženklus, unifikuoti geologinę terminologiją.

GEOLOGIJOS VYSTYMASIS VU

Po Jėzuitų ordino uždarymo 1773m. universitete buvo įkurti nauji fakultetai – pradedama studijuoti gamtos mokslus.

Iki mineralogijos katedros įkūrimo , mineralogijos kursą epizodiškai skaitė prof. Ž. E. Žilibaris (1719 – 1814) J. G. Foisteris (1754 – 1794), po ilgokos pertraukos VU auklėtinis profesorius S. B. Junkzilas (1761 – 1847) – nuo 1797 iki 1803.

1803m. buvo įkurta mineralogijos katedra, kurios pirmuoju vedėju buvo R. Simonavičius (1769 – 1813). Simonavičius ggimė Vitebsko gubernijoje, 1797 – 99m. buvo įrengtos anatomijos ir fiziologijos katedros viceprofesorius, 1799 – 1801m. universiteto, nuo 1801m. daktaras. 1801 – 3m. studijavo Fribergo kalnų akademijoje. 1803m. grįžo į Vilnių ir įkūrė mineralogijos katedrą, buvo jos vedėju iki mirties. 11806m. jis parašė pirmąjį Lietuvoje mineralogijos vadovėlį. Simonavičius buvo aistringas kolekcionierius – surinko apie 17 tūkst. Mineralų ir uolienų pavyzdžių, kurie 1832 m. uždarius universitetą buvo išdalinti kitiems universitetams.

Kartu su Simonavičiumi dirbo prof. S. B. Junzilas (1761 – 1847) – Lietuvos botaniko mokslo įkūrėjas. Be botanikos jis tyrinėjo Lietuvos reljefe naudingųjų iškasenų telkinius.

1813 – 1825m. mineralogijos katedros vedėju buvo profesorius F. Dževinskis (1788 – apie 1850). Jis baigė Vilniaus universitetą, nuo 1813m. dėstė mineralogiją ir buvo min. katedros vedėju. 1816m. išleido mineralogijos vadovėlį. 1817 – 19m. studijavo fiziką Paryžiuje, grįžęs buvo fizikos ir mineralogijos katedrų vedėju, vėliau išvyko profesoriauti į Maskvą, kur ir mirė.

Iki universiteto uždarymo mineralogijos katedros vedėju buvo I. Jokovockis (1794 – mirė 1847). 1824m. baigė VU, 1824 –– 32m. dėstė mineralogiją. 1825 m. perrašė oriktognozijos ir geognozijos vadovėlį. 1830m. dalyvavo Eiokvaldo ekspedicijoje po Lietuva, Volynę ir Podolę, po kurios parašė ataskaitą apie geologinius ir geografinius stebėjimus. Caro valdžiai uždarius VU, Jakovickis 1832 – 5m. dirbo Vilniaus medicinos – chirurgijos minerologijos kabinete, o 1835 – 42m. dėstė zooterapiją.

Tuo metu universitete dirbo profesorius E. Eichvaldas (1795 – 1876) – gamtininkas Peterburgo MA narys – korespondentas. 1814 – 17m. Berlyno ir Vienos universitetuose studijavo mediciną ir gamtos mokslus 1827 –– 32m. universiteto zoologijos katedros vadėjas. Uždarius universitetą buvo Vilniaus medicinos – chirurgijos akademijos zoologijos ir lyg. Anatomijos profesoriumi. Tai buvo pažangių pažiūrų mokslininkas – anksčiau už Darviną kėlė evoliucionistines idėjas gamtos moksluose. Be to , jis rinko ir tyrė suakmenėjusias augalų ir gyvūnų liekamas Lietuvoje, Estijoje, Volynėje ir Podolėje. Organizavo ekspedicijas. Surinktos medžiagos pagrindu parašė eilę darbų: “Zoologija specialis” ( 3t. lotynų kalba), “Lietuvos, Volynės ir Podolės gamtos bruožai” (vokiečių kalba) ir t. t.

Negalima nepaminėti ir žymaus tyrinėtojo I. Domeikos ( 1801 – 1889). 1816 – 22m. studijavo VU, nuo 1819m. filomatų draugijos narys. Ją susekus 1823 – 24m. buvo kalinamas su kitais filomatais Vilniuje. 1831m. sukilimo pradžioje buvo D. Cholpovskio sukilėlių ekspediciniam korpuse, o vėliau Lietuvos sukilėliu 25 pulko adjutantu. Sukilimą nuslopinus išvyko į Vokietiją. 1837m. Paryžiuje baigė kalnakasybos akademiją ir išvyko į Čilę, kur tyrė Andų kalnus, atrado eilę vario telkinių, pirmą kartą aprašė daug naujų vario mineralų, vienas iš jų vadinamas Domeikitu. Santjage Domeika organizavo pirmąją aukštąją mokyklą, kuri vėliau peraugo į universitetą. Buvo ilgą laiką to universiteto rektorius. Domeikos garbei Santjage pastatytas paminklas.

Uždarius VU 1832m. , Lietuvoje geologiniai tyrimai nenutrūko. Lietuvoje lankėsi eilė užsienio ir Rusijos geologų, kurie domėjosi Lietuvos geologija. Buvo Lietuvos geologu.

Kunigaikštis AA. Giedraitis (1848 – 1909m.) mokslus išėjo Freiburgo kalnų akademijoje. Pirmasis aprašė Lietuvos kreidos, terciaro ir kvartero nuogulas Nemuno, Neries ir Šventosios upių slėniuose. 1895m. parašė apibendrinantį veikalą apie Lietuvos, Baltijos ir Š. Lenkijos geologiją. Vėliau išvyko tyrinėti Amu – Darjos slėnio, kur atrado didįjį Amu – Darjos proslėnį, po to su geležinkelių tiesimo valdybos , kur jis dirbo, pavedimu išvyko į Užbaikalę, kur tyrė proterozojaus metamorfiines uolienas ir pirmasis davė jų klasifikaciją. Užbaikalėje vedė paprastą merginą, o kadangi kunigaikštis galėjo vesti tik savo luomo merginą, neteko darbo ir išvyko į Jekaterinavlį jau sirgdamas džiova. Jakaterinavlio universitete kurį laiką profesoriavo ir ten mirė.

Labai įdomi asmenybė buvo J. Lukoševičius (1863 – 1928). 1883 – 87m. studijavo gamtos mokslus Peterburgo universitete, kur suartėjo su rusų revoliucionieriais narodnikais, priklausė A. Uljanovo būreliui. Aktyviai dalyvavo būrelio ruošiamame pasikėsinime prieš carą Aleksandrą III, rinko lėšas, gamino bombas. Numatytą pasikėsinimo dieną Lukoševičius su kitais būrelio nariais buvo suimtas. Jį nuteisė mirti, bet mirties bausmė buvo pakeista katorga iki gyvos galvos. 1887 – 1905 (18 metų) buvo kalinamas Šliserbergo tvirtovės vienutėje, kur studijavo mineralogiją, chemiją, geologiją, parašė iš šių sričių darbų. Pradėjo rašyti veikalą apie gamtą, planavo parašyti 7 tomus, bet parašė tik 5, kurie buvo išleisti eesant jam dar kalėjime ir atnešė daugelio mokslininkų pripažinimą. Po 1905m. jis buvo paleistas, 1907m. baigė Peterburgo universitetą, 1909 –12m. dalyvavo keliose geologinėse ekspedicijose po Rusiją, Kaukazą, Tatrus, skaitė viešas paskaitas Peterburge, Maskvoje, Baku ir kitur. Nuo 1916m. dėstė geografijos kursuose, kuriuos 1918m. Tarybų valdžia perorganizavo į institutą buvo pirmasis šio instituto profesorius ir rektorius. Buvo kviečiamas profesoriauti į 5 universitetus, bet išvyko į VU, kur nuo 1920m. skaitė fizinės geologijos, kristalografijos ir mineralogijos kursus, suorganizavo geofizikos katedrą, kristalografijos ir mineralogijos kabinetus. Sukūrė teoriją apie zoninį metamorfizmą. Su lenkų profesūra nesugyveno ir laikėsi nuošaliau, bet dėstė labai užtikrintai ir įdomiai.

Lenkams okupavus Vilnių universitetas buvo perkeltas į Kauną. Geologijos katedros vedėju Kaune buvo M. Tamošauskas (1868 – 1926). 1899m. jis baigė Peterburgo kalnakasybos universitetą, dirbo Peterburge, Sibire ir Tolimuosiuose rytuose. 1924 – 25m. Tamošauskas dėstė Kauno universitete, vadovavo geologinių paieškų ekspedicijai šiaurės Lietuvoje.

Tuo metu universitete dirbo ir profesorius P. Jodelė ( 1871 – 1955). 1896m.baigė Charkovo institutą, 1904 – Kijevo Politechnikos instituto cheminių technologijų skyrių. 1912m. grįžo į Lietuvą ir suorganizavo Lietuvos portlandcemento bendrovę, ištyrė vietinę žaliavą ir paleido pirmąjį Lietuvoje cemento fabriką Valkininkuose.parašė pirmuosius lietuviškus geologijos (1922) ir statybos medžio technologijos (1923) vadovėlius. Nuo 1922m. Kauno universiteto ordinarinis profesorius.

Nuo 1923m.

mineralogijos katedros , o nuo 1925m. sujungus geologijos ir mineralogijos katedros vedėju buvo profesorius M. Koveckis (1889 – 1968). 1912m. baigė Charkovo universitetą. 1921m. atvyko į Lietuvą ir pradėjo dirbti Kauno universitete. Nuo 1923m. docentas, geologijos ir mineralogijos katedrų vedėjas, nuo 1929m. profesorius. 1940 – 60m. buvo VU geologijos ir mineralogijos katedros, o nuo 1950m. kartu ir Kauno politechnikos instituto inžinerinės geologijos katedros vedėju. Dirbo mineralinių vandenų, minerologijos ir naudingųjų iškasenų srityse, buvo leidogeologijos pradininku Lietuvoje. Paskelbė daugiau kaip 30 mmokslinių straipsnių, sudarė 6 geologinius žemėlapius, surinko turtinga mineralų ir uolienų kolekciją.

Tuo metu universitete dirbo ir profesorius J. Dalinkevičius (1893m. – 1980). 1919m. baigė Peterburgo kalnakasybos institutą, jame dėstė. 1925m. sugrįžo į Lietuvą, bet čia jam nepripažino.

TSKP MT nutarimu praktiniams tikslams buvo priimti tokių žemės elipsoido pusašių dydžiai:

a = 6378245m.

b = 6356863m.

& = 1: 289.3

Palyginus a ir b ilgius matoma, kad poliarinė pusašė yra _21 km. Trumpesnė už ekvatorių.

Žinant a ir b dydžius galima apskaičiuoti žemės paviršiaus plotį, tūrį iir masę:

Žemės paviršiaus plotas S = 510 mln km2

tūris V= 1*1012 km3

meridiano ilgis 40008,6 km

ekvatoriaus ilgis 40075,7 km

žemės masė M = 6*1027g

vidutinis tankis 5,5 g/cm3

Šie visi dydžiai gauti manant, kad žemė yra sukimosi elipsoidas. Tačiau tikrovėje žemės forma yra sudėtingesnė nnegu matematiškai tiksli sukimosi elipsoido forma. Todėl teko ieškoti kito kūno, kuris savo išore ir dydžiais būtų artimiausias žemei. Toks kūnas buvo pavadintas geoidu. Geoidas – įsivaizduojamas tam tikro išlygio paviršius, kurį apsprendžia tai, kad jame visur traukos jėga yra statmena paviršiui.

Geoidas yra artimesnis žemės formai, negu sferoidas. Vandenynų akvatorijos plote geoidas sutampa su vandens paviršiumi, o sausumoje jo paviršių galime įsivaizduoti, kaip pasaulinio vandenyno pav. Tęsinį – jo pav. praeina virš įdaubų ir po kalnais.

Geoidas ir sferoidas dėl svorio jėgos anomalija praktiškai beveik niekur nesutampa, vietomis skirtumas pasiekia 150 m.

Žemės sukimosi greitis nėra pastovus: 3 tipų kampinio sukimosi greičio pakitimai:

1) amžinas sulėtėjimas – paprastai manoma kad šiuos sukimosi sulėtėjimus sukelia saulės ir mėnulio veikla.

2) Nereguliarūs šuoliški pakitimai – manoma kkad juos sukelia vidinės žemės jėgos

3) Periodiniai kitimai – su metiniu ir kasmetiniu periodu susiję su sezoninės atmosferos cirkuliacijos pakitimais ( rugpjūtyje žemė sukasi greičiausiai, lėčiausiai kovo mėn.)

Manoma kad šių sukimosi greičio kitimų dėka nuo AR, t.y. per 2*105 metu, para pailgėja 4 valandomis.

MASĖ IR TANKUMAS

Žemės masė apytiksliai – 6*1027 g

Vidutinis tankumas – 5,52 g/cm3

Tankumas didėja einant nuo paviršiaus į gilumą – nuo _ 2,5 g/cm3 ; paviršiuje iki 3,4 g/cm3 – 400 km gylyje; 5,6 g/cm3 – 2900 km ggylyje. Nuo šio gylio stebimas šuoliškas tankio pakitimas iki 9,79 g/cm3. Toliau tankumas didėja tolygiai iki_ 13 g/cm3 branduolio viduje.

Slėgis 50 km gylyje apie 13000 atm. _13 i/cm2, o branduolio riboje – apie 1,3 mln atm. Žemės centre – apie 4 mln atm.

SVORIO JĖGOS PASISKIRSTYMAS IR JOS ANOMALIJOS

Jei žemė yra idealus sferoidas tai pagal traukos dėsnį galim paskaičiuoti teor. traukos j. bet kuriame žemės paviršiaus taške. Nukrypimai nuo teor. traukos j. rodo

a) kad geoido pav. nukrypsta nuo sferoido pav. ( reljefo nelygumai)

b) kad toje vietoje yra tankesnės arba mažiau tankios už aplinkines molinės uolienos.

Tokie nukrypimai vadinami gravitacinėmis anomalijomis – teig. Anomalija jei traukos jėga viršija teor. tr. j. ir neig. – kai mažesnė.

1) Tr. j. vandenynuose ir kontinente toje pačioje platumoje maždaug vienodas tačiau yra nukrypimų

2) Vienišose salose tr. j. didesnė negu tos pačios platumos kontinentuose.

3) Lygumose ir virš platformų tiek teigiamos tiek neigiamos gravitacinės anomalijos nedidelės ir susipynusios su keist. pamato str.

ŽEMĖS MAGNETIZMAS IR MAGNETINĖS ANOMALIJOS

Žemė turi magnetinius polius, kurie nesutampa su geografiniais poliais. Pietų magnetinis polis yra šiaurės pusrutulyje: 70o 5’3 Š platumos ir 96o 45’3 V. ilgumos į šiaurę nuo Amerikos prie salos Melvilia. Šiaurės magnetinis polius yra pietiniam pusrutulyje 75o 6’P. platumos ir 154o 8’ R. ilgumos į ppietus nuo Australijos, Antarktidos srityje netoli vulkano Erebus.

Laikui bėgant magnetinių polių padėtis keičiasi.

Žemės magnetizmas išreiškiamas dviem elementais:

1) magnetinis pakitimas – kampas, kurį sudaro kompaso rodyklė su geogr. meridianu . Šis pakitimas gali būti ryt. Ir vak. Linijos jungiančios vienodo pakitimo taškus vadinamos izogonomis – sueina į vieną tašką Šiaurės ir Pietų magn. Poliuose.

2) magnetinis nulinkimas – kampas kurį sudaro inklinatoriaus mag. rodyklės palinkimas į horizontą. Šis – 90o mag. poliuose. Linijos jungiančios vienodo magnetinio nulinkimo taškus vadinamos izoklinalėmis – linija išilgai kurios nulinkimas – 0, vadinama magnetiniu ekvatoriumi, kuri praeina netoli nuo geografinio ekvatoriaus.

Izogonų ir izoklinalių tinklas nesutampa su geografinių platumų ir ilgumų tinklu.

Magnetinės anomalijos – esminiai izoklinalių ir izogonų nukrypimai nuo dėsningo kitimo.

Mag. anomalijų priežastys:

1) nedideliame gylyje slūgsančios didelės masės mag. uolienų

2) tektoniniai pakitimai

3) tuštumos žemės plutoje (magnetizmas mažesnis už normalų)

Didelės magnetinės anomalijos – Kursko, suomių įlankoje

Magnetinės audros – laikini intensyvūs magnetiniai pakitimai. Kartais jos sukelia žemės drebėjimai, vulkanų išsiveržimai.

ŽEMĖS ŠILUMA, GEOTERMINIS GRADIENTAS IR GEOTERMINIS LAIPTAS

Pastebėta , kad gilėjant kas 100 m. temperatūra pakyla apie 3o C.

Gylis į kurį reikia nusileisti kad temperatūra pakiltu 1 laipsnį vadinamas geoterminiu laiptu ( matuojamas metrais). Vidutinis geoterminis laiptas _33m.

Geoterminis gradientas – temperatūros pakitimas, kuris įvyksta pakitus gyliui 100 m.

Geoterminis laiptas ir gradientas kinta ppriklausomai nuo fiz. – geogr. , vietinėm geol. sąlygom.

Tyrimai ir skaičiavimai rodo, kad geoterminis gradientas išlieka daugiau mažiau pastovus iki 15 – 20 km gylio, žemiau temperatūros didėjimas sulėtėja – 100 km gylyje temp. yra apie 1300 kai esant pastoviam gradientui turėtų būti apie 3000 laipsnių.

Žemės šiluminį rėžimą apsprendžia:

1) iš saulės gaunama energija – didžiausios reikšmės turi egzogeniniai procesai. Saulės spinduliai gali įšildyti žemės paviršių iki _30 m. gylio. Žemiau tos ribos yra pastovios temperatūros juosta, kurios gylis svyruoja nuo 1 iki 40 m.

2) vidinė energija

manoma, kad branduolio riboje (2900 km) temperatūra siekia apie 2 – 2,5 tūkstančių laipsnio, o žemės centre apie 2600o

ŽEMĖS SĄRANGOS TYRIMO METODAI

1. Tiesioginiams tyrimams prieinamas tik labai plonas žemės plutos paviršiaus sluoksnis (gręžiniai siekia _8 – 7 km, šachtos paprastai iki 2 km).

2. Seisminis tyrimo metodas

P – išilginės bangos – medžiagos suspaudimo ir išretėjimo bangos greitis – 5 – 8 km/s

S – skersinės bangos – dalelės svyruoja skersai bangos judėjimo krypčiai – 3 – 5 km/s

L – paviršinės bangos – atsiranda skirtingų fizinių savybių aplinkų riboje – 3 – 4 km/s

3. Gravimetrinių tyrimų metodas

g – gravitacinės anomalijos – nukrypimai nuo teor. svorio jėgos.

Gravitacinių anomalijų tyrimai leidžia spręsti apie žemės gelmių sąrangą.

4. Kosminės ir aerofoto nuotraukos.

METEORITAI, JŲ SUDĖTIS IR REIKŠMĖ

ŽEMĖS SUDĖTIES NUSTATYME

Iš uolienų išeinančių į žemės pavadinimą didžiausią paplitimą turi nuosėdinės uolienos. Didėjant gyliui, didėja ir pradžioj metamorfinių, o paskui ir magminių uolienų reikšmė. Magminės uolienos pirmuose 10 – 15 km žemės plutos sudaro 95 % visų uolienų masės. Žinant uolienų sudėtį galim spręsti ir šio paviršutinio sluoksnio arba net žemės plutos cheminę sudėtį.

Kur kas sunkiau nustatyti visos žemės cheminę sudėtį. Apie gilesnių sluoksnių sudėtį galima spręsti iš tankumų pasiskirstymo gilumoje – pagal tankį parenkami artimiausi elementai ir ccheminiai junginiai.

Apie žemės sudėtį galima spręsti ir pagal meteoritų sudėtį.

Meteoritų pavidalu žemė kasmet gauna dešimtis tūkstančių tonų medžiagos, o geologinėje praeityje matomai gaudavo dar daugiau.

Iki šio laiko ištirta šimtai nukritusių į žemę meteoritų. Mažesnė jų dalis yra geležiniai, likusieji – akmeniniai.

Geležiniai meteoritai sudaryti iš 91% grynos geležies, 8% Ni; 1% fosforas ir kobeltas.

Akmeniniai meteoritai savo sudėtimi labai artimi ultrabazinėms uolienoms (peridolito tipo) sudarytoms iš min. olivino.

Tiriant meteoritų sudėtį nebuvo surasta nei vieno elemento, nei vieno mineralo, kurio nebūtų žemėje.

Pagal bendrą mmeteoritų sudėtį buvo bandyta išvesti žemės cheminę sudėtį:

Pirmiems 4 elementams – Fe, O, Si, Mg – tenka 9/10 viso žemės rutulio masės, pirmiems 8 elementams – apie 98%, o likusieji elementai sudaro tik 2 % žemės masės.

ŽEMĖS RUTULIO SĄRANGA

Nustatoma iišilginėmis seisminėmis bangomis.

Žemės pluta susideda iš granitinio ir bazaltinio sluoksnių ir nuosėdinių uolienų dangos. Vidutinis storis 33 km.

Mantija 33 – 2900 km

Riba tarp žemės plutos ir mantijos labai ryški – šuoliškai padidėja išilginių bangų greitis – vadinama Machazovičiaus paviršiumi.

Manoma, kad mantija sudaryta iš ultrabazinių uolienų.

Branduolys 2900 – 6370 km

Manoma kad 15 – 20 km gylyje uolienos yra plastiniame būvyje, taigi apatinis sluoksnis ir mantija yra plastiniame būvyje.

Pagal tai kad per branduolį nepraeina skersinės seisminės bangos, manoma, kad branduolys yra skystas arba bent jau turi skysto kūno savybes.

Buvo manoma, kad branduolys sudarytas iš Fe ir Ni – pagal tankumą.

Dabar manoma, kad branduolys sudarytas iš metalizuotų silikatų jom – t. y. pasižymi metalinėm savybėm, nors geležies jame ne daugiau kaip ir kituose žžemės sluoksniuose. Branduolio fizikines savybes galima paaiškinti ir ne vien gravitacine difuzija, kai sunkesni elementai: Fe ir Ni migruoja į centrą, bet ir augančiam slėgiui bei temperatūrai, ko pasėkoje silikatai metalizuojami ir įgyja metalines savybes labai artimas branduolio fizinėm savybėm.

ŽEMĖS KILMĖS HIPOTEZĖS

XVIII a. viduryje – Kantas. Fizinių jėgų – traukos ir atostūmio – pagrindu bandė paaiškinti saulės sistemos kilmę.

Visata buvo sudaryta iš nejudrių chaotiškai išsidėsčiusių elementarių dalelių, kurios, dėl traukos ir atostumio jėgų poveikio, pradėjo kauptis į sankaupas ir įgavo ssukimosi momentą. Taip susidarė planetinė visata. Judanti masė nelieka rutulio formos, o susiploja per sukimosi polius. Centre susidaro centrinis kūnas saulė, o ekvatoriaus plokštumoje iš dalelių susidaro nauji sutankėjimai, kurie sukasi ta pačia kryptimi kaip ir saulė. Saulė tampa meteorų traukos centru, o šiame sraute atsiranda savo traukos centrai – busimų planetų pirmtakai.

Laplasas – iš pradžių egzistavo įkaitintas rutulio formos rūkas su palyginti tankiu centriniu branduoliu. Besisukdamas ūkas susiplojo ir įgijo disko formą. Besisukančiame diske veikė traukos ūko išcentrinės jėgos. Ten kur išcentrinė jėga viršydavo traukos jėgą ūko dalelės atsiskirdavo žiedo pavidalu nuo likusios masės. Dėka besitęsiančio centrinio ūko sukimosi susidarė visa eilė žiedų, kurie buvo planetų pirmtakai.

Čemberlenas – Multonas saulės sistema susidarė iš spiralinio ūko, kuris susidarė prasilenkiant dviem žvaigždėms. Iš to ūko susidaro sutankėjimai įvairaus dydžio ir įvairiame atstume nuo saulės. Šių sutankėjimų orbitos buvo elipsės formos ir iš jų susiformavo planetos skirtingai nuo Kanto ir Laplaso jie teigė, kad žemė nebuvo įkaitusi ir buvo daug mažesnė. Žemės masė augo panašiai, krentant į ją meteoritams, kurių judėjimo energija virsdavo šiluma.

Džinsas – kai saulė netūrėjo palydovų juo ja atstumu mažesniu negu kritinis praėjo daug didesnė žvaigždė, kuri išplėšė srautą įkaitusių dujų, kuris iš pradžių turėjo cigaro formą. Jo ccentre susidarė stambiausios planetos, o į kraštus mažesnės. Jo nuomone asteroidų juostos planetos yra didelės planetos liekanos.

Dujų srautas išplėštas iš saulės turėjo įgaiti saulės judėjimo kryptį.

Šmidtas – saulė judėdama galaktikoje užgrobdavo dulkinę ir meteoritinę medžiagą, kuri vėliau leido susidaryti planetoms. Saulės šviesos slėgis dujines lengvesnes medžiagas nustumdavo toliau, kur susiformavo didelės mažo tankio planetos, o iš likusios sunkesnės medžiagos susiformavo artimesnės mažesnės ir tankesnės planetos.

Fasenkovas – saulės sistema susidarė iš vieno bendro protarpplanetinio debesio, kuris sudarytai iš H ir He ir nedidelės dalies likusių elementų. Saulė ir planetos susidarė iš to paties debesio . žemės kaip planetos amžius_ 5 mlrd. Metų

Voitkevičius – medžiaga iš kurios susiformavo planetos, išmetė pati saulė.

LITOSFERA

Litosferos paviršius labai nelygus (A 19 km didesnė jos dalis padengta vandeniu). Manoma, kad jos storis 40 – 80 km

Kontinentų apimtis 12,7 karto mažesnė, negu vandenynų. Sausuma skirstoma į kontinentus ir salas kontinentų dydis įvairus:

Antarktida – 14 mln. km 2

Australija – 8,9 mln. km 2

Europa – 11,6 mln. km 2

Azija – 41,8 mln. km 2

Afrika – 29,8 mln.km 2

Amerika – 24,3 mln. km 2

Aukščiausias kontinentas – Azija (vidut. H – 960 m.)

Aukščiausia pasaulio viršūnė – Everestas – 8884 km (Himalajai)

Jūros ir sausumos santykis išreiškiamas hipsografine kreive.

Žemės pplutos cheminę sudėtį bandė perskaičiuoti Vernadskis ir Firsmanas. Pagal juos deguonis sudaro beveik puse visų elementų masės, Si – daugiau nei ketvirtį. Si ir O2 sudaro ¾ visų elementų masės, o visi likę elementai sudaro likusį ketvirtadalį.

Žemės plutos (litosferos) storis yra nevienodas: kalnų rajonuose jos storis siekia 40 – 60 km., o vandenynuose tik iki 10 km. Šie storių skirtumai leido išskirti tris litosferos tipus:

1) dabartinių kalnų

2) platformų

3) vandenynų

Be šių pagrindinių tipų išskiriami du pagalbiniai – pereinamieji iš kontinento į vandenyną.

Vidutinis žemės plutos storis – 33 km.

Žemės pluta skirstoma į granitinį ir bazaltinį sluoksnį.

Po kontinentais granitinio sluoksnio storis – siekia iki 40 km (kalnuose) ir 10 km (platformose), vandenynų dugne – l. mažas arba jo visai nėra.

Bazaltinis sluoksnis – po platformomis iki 30 km storio po kalnais 15 – 20 km vandenynų dugne 5 – 15km

Astenosfera – mantijos sluoksnis. Pasižymi klampumu ir plastiškumu, gali tekėti paliginti nedidelių apkrovų poveikyje. Manoma, kad ši tekėjimo pagalba sukuriama hidrostatinė žemės plutos pusiausvyra.

Šį terminą 1914 m. įvedė Barrelis atradus įzostozės reiškinius.

Vidutinis astenosferos gylis 100-200 km po vidurio okeaniniais gūburiais gylis 30 – 50 km .

Konrado paviršius – skiria granitinį ir bazaltinį žemės plutos sluoksnius. Išskirtas 1925 m. tiriant žemės drebėjimus Alpėse. Kartu su Konrado riba

stebima ir visa eilė kitų žemės plutos ribų, kuriose keičiasi fizinių parametrų reikšmės. Kai kuriose rajonuose, dėl pjūvio daugiasluoksniškumo, sunku nusakyti Konrado ribą, nes geofiziniai metodai jos nebefiksuoja, t.y. ją užtušuoja kitos ribos. Konrado ribos reljefas padeda suprasti giluminę tektoniką. Suraukšlėtuose srityse nustatyti Konrado ribos svyravimai perstūmimai , kurio amplitudė svyruoja keleto ir kelių dešimčių km intervale.

GEOCHRONOLOGIJA

Tiriant viršutinius žemės plutos sluoksnius, kurie sudaryti iš nuosėdinių uolienų, pagal jų sudėties ypatybes ir suakmenėjimo florą bei fauną, tuos sluoksnius galima apjungti įį tam tikras grupes, sistemas. Kiekvieną sistemą atitinka tam tikras laiko tarpas, per kurį ji susidarė. Žinant sistemų susidarymo eilę, galima nustatyti tokių sluoksnių santykinį amžių, t. y. nustatyti kuri sistema yra jaunesnė, kuri senesnė. Toks sluoksnių amžiaus nustatymas vadinamas santykiniu – santykinė geochronologija.

Be santykinės geochronologijos yra ir absoliutinė geochronologija – uolienų amžiaus arba geologinių procesų trukmės nustatymas vienetais. Absoliutinė geochronologija atsirado neseniai – maždaug prieš 4 – 5 dešimtmečius, o kadangi amžiaus nustatymas šiuo metodu yra sudėtingas ir ddar mažai tikslus, todėl geologiniuose darbuose iki šių dienų plačiai taikoma santykinė geochronologija.

Santykinė geochronologija

Santykinės geochronologijos uždavinys yra suskaidyti nuosėdinių uolienų storymę ir su jomis susijusius uolienų masyvus. Nustatyti geologinių procesų eiliškumą ir sudaryti geologinio laiko skalę.

Pagrindiniai geologiniai dokumentai padedantys nnustatyti santykinį uolienų amžių yra fosilijos.

Fosilijos gali būti apibrėžtos kaip uolienose išlikusios augalu ir organizmų liekanos arba jų egzistavimo pėdsakai.

Fosilijų sankaupos kartais sudaro nuosėdines uolienas, vadinamas organinėmis uolienomis. Dažniausiai fosilijos sutinkamos klintyse, dolomituose, kreidoje, akmens anglyje ir t.t., rečiau smėliuose moliuose. Magnetinėse uolienose fosilijų praktiškai nėra.

1. Vieną fosilijų rūšį sudaro pilnai išlikę organizmai, bet tokie radiniai yra labai reti. Pvz. 1901 m Lenos upės žemupyje, buvo rastas labai gerai išsilaikęs mamutas, kuris po keletos tūkstančių metų dar buvo tinkamas valgyti

2. Daug dažniau išlieka tik kietosios organizmų dalys – kriauklės, kaulai, chitiniai vabzdžių išoriniai skeletai, mediena ir pan., o minkštosios organizmų dalys yra suardomos bakterijų, bangų, srovių, plėšrūnų. Dauguma bestuburių geldelių yra sudarytos iš Ca CO3 keletas iš kalcio fosfato ir keletas iš SSi.

3. Laikui bėgant palaidotos augalų ir organizmų liekanas veikia gruntiniai vandenys, kurie vietoje suirusios organinės medžiagos nusodina mineralus paprastai tos pačios cheminės sudėties kaip ir geldelė. Šie mineralai užpildo tuštumas, kurios susidaro suirus organinei medžiagai.

4. Chitiniai vabzdžių skeletai ir celiuloidinės augalų dalys išlieka uolienose dėl anglies koncentracijos – tokios medžiagos veikiamos bakterijų ir patekusios į aukštesnių temperatūrų sąlygas netenka lakiųjų komponentų – pasilieka tik anglis. Tokios fosilijos yra dar vadinamos – antspaudais – plonas anglies sluoksnis ant talpinančios uolienos paviršiaus.

5. Kartais iš buvusio oorganizmo nieko neišlieka – minkštos kūno dalys suyra o kietos ištirpsta. Buvusio organizmo vietoje susidaro tuštuma, kuri vėliau paprastai užpildoma kita medžiagom. Susidaro išoriniai ir vidiniai branduoliai, kuriuose puikiai išlieka organizmo antspaudai.

6. Fosilijos turi labai įvairų išlikimo laipsnį – retais atvejais sutinkami pilni organizmo skeletai (tiek stuburinių, tiek bestuburių), tačiau dažniausiai pasitaiko organizmų skeletų nuolaužų arba dalių. Pvz. Žuvų dantys (ryklių dantys naudojami amžiaus nustatymui), geldelių nuolaužos.

7. Neretai uolienose sutinkami organizmų egzistavimo pėdsakai: kirminų šliaužiojimo takai – sudaryti iš karbonatinių vamzdelių, vaikščiojimo paviršiumi pėdsakai, besirausiančių gyvių takai.

Didžiausias fosilijų kiekis sutinkamas jūrinėse nuosėdose, kur palaidojimo sąlygos yra geros. Antžeminių organizmų išlikimo sąlygos yra blogesnės, nes čia vyksta labai greitas kietų ir minkštų kūno dalių irimas. Todėl kontinentinės nuosėdos retai kada turi fosilijų ir dėl to vadinamos nebyliomis.

SANTYKINIO UOLIENŲ AMŽIAUS NUSTATYMO METODAI

Paleontologinis metodas – ilgas fosilijų tyrimas leido išryškinti, kad patys primityviausi organizmai yra sutinkami senesniuose žemės plutos sluoksniuose, o jaunesniuose sluoksniuose randami ankstesni organizmai. Taip pat buvo nustatyta, kad ne visos fosilijos turi vienodą reikšmę uolienų amžiaus nustatymui, nes organinio pasaulio sudėties pasikeitimai, rūšių vystymasis – vyksta netolygiai – pvz. Vienos rūšys gyvena ilgą laiką, kitos trumpai. Augalų ir gyvūnų rūšys, kurios gyvena ilgą laiką pereina iš vieno sluoksnio į kitus ir vvadinamos ilgalaikėmis rūšimis. Šios rūšys nereikšmingos uolienų santykinio amžiaus nustatymui.

Organizmų ir augalų rūšys, kurios gyveno trumpai greit evoliucionavo turi nedidelį vertikalų paplitimą (t.y. sutinkamos sluoksnyje arba jo dalyje) ir turi didelį horizontalų paplitimą vadinamą vedančiuoju – santykiniame uolienų amžiaus nustatyme. Kadangi dažnai uolienų amžius charakterizuoja ne viena vedanti rūšis , o fosilijų kompleksas, toks fosilijų kompleksas vadinamas vedančiuoju.

Tyrinėjant nuosėdinių uolienų sluoksnius, buvo nustatyta, kad vertikalia kryptimi vienus vedančius kompleksus dėsningai keičia kiti vedantieji kompleksai, kas ypač palengvino nutolusių geologinių pjūvių sugretinimą – pagal vedančius kompleksus sluoksniai pjūviuose suskirstomi nuo seniausio iki jauniausio ir skirtinguose pjūviuose sluoksniai , turintys vienodus vedančius kompleksus bus vienalaikiai.

Šį metodą geologijoje pirmasis pasiūlė naudoti V. Smitas XVIII a. pabaigoje savo darbe “Apie sluoksnių tapatinimą pagal fosilijas”. Pagal Smitą visi sluoksniai dėsningoje sekoje nusėdo jūros dugne kiekvienas iš jų turi savo fosilijas, tai pagal jas galima nustatyti sluoksnių vienalaikiškumą nutolusiose teritorijose, kas sudaro paleontologinio metodo esme.

Dabartinių organizmų palyginimas su senaisiais duoda galimybę įsigilinti į augalijos ir gyvūnijos evoliuciją, kurios išaiškinimas turi didelę reikšmę stratigrafijai ir santykiniai geochronologijai.

Nežiūrint to, kad paleontologinis metodas neduoda trukmės metais, jis puikiai atspindi geologinių procesų etapus, kurių metu vystėsi augalija ir gyvūnija.

Paleontologinė laiko skalė – paleomagnetizmas.

Papildomas geochronologinių uolienų suskirstymo metodas sluoksnių tyrimam eerdvėje.

Stratigrafijos metodas – remiasi sluoksnių tyrimu ir ju sekos nustatymu erdvėje

Fosilijos ne visada leidžia nustatyti uolienų amžių, neretai būtina ištirti ir pačias uolienas, jų sudėties kitimą vertikalia ir horizontalia kryptim. Svarbiausia išryškinti tiriamo sluoksnio santykį su kitais sluoksniais – ant ko jis slūgso ir kas jį dengia, kaip jis keičiasi horizontalia kryptimi. Tik tada galima sudaryti dėsningą sluoksnių seka laike.

Stratigrafiniai tyrimai praplečia ir paleontologinio laiko galimybes. Remiantis abiem metodais galima nustatyti ir kai kuriais atvejais iš “nebylių” sluoksnių amžių. Paleontologiniu požiūriu absoliučiai nebyliom laikomos magminės uolienos, tačiau yra ir nuosėdinių nebylių uolienų.

ABSOLIUTI GEOCHRONOLOGIJA

Absoliučia geochronologija vadinam tokį amžiaus nustatymą, kai uolienos amžius ir geologinių procesų trukmė matuojama metais.

Nustatyti absoliutinį uolienų amžių ir geologinių procesų absoliučią trukmę yra nepaprastai svarbu ne tik praktiniais sumetimais. Daugelis teorinių geologinių problemų sprendimų remiasi tiksliu laiko, praėjusio nuo tam tikro žemės istorijos momento, žinojimu.

Absoliučios geochronologijos metodai yra įvairūs, vieni jų remiasi dabartinių geologinių procesų trukme (nuosėdų klostymosi greitis, erozijos trukmė, krantų linijų atsitraukimo tankme) kiti remiasi vandens druskingumo pasikeitimu pasauliniame vandenyne, žemės šiluminio režimo kitimu, žemės orbitos ekscentricizto kitimu .

Pagal nuosėdų klostymosi greičio metodų amžiaus nustatymas atliekamas taip – imamas prosluoksnis, kur susiklostymas atitinka tam tikrų laiko tarpų, pvz – metus. Turint bendrą tiriamos storymės storį,

nesunku perskaičiuoti pvz. Per kiek metų jie susiklostė.

Arba pvz. Pagal druskingumo kitimo pasauliniame vandenyne metodą – žinoma, kad vandenynų vanduo turi didelį kiekį ištirpusių druskų, kurių didžiausią dalį, matomai, į vandenynus sunešė upės, ardančios motinines uolienas. Apytiksliai žinoma kiek druskų kasmet į vandenynus suneša upės. Žinant kiek yra druskų vandenynuose, galima perskaičiuoti kiek metų prireikė, kad druskų kiekis vandenynuose pasiektų dabartinį lygį, t.y. 3,5% nuo visos vandens masės.

Įdomus ir gana tikslus yra ledynų juostuotų molių metodas, kuri pasiūlė švedų mokslininkas DDe – Gerras.

Juostuotiems moliams būdinga tai, kad ledynui atsitraukus, naujo ledyninio ežero apatinis sluoksnis atitinka buvusio ledyninio ežero viršutinį sluoksnį. Taigi pagal eilės ledyninį ežerą, kuriuos paliko tiriamas ledynas, molių juostelių poras, galima perskaičiuoti laiką, per kurį ledynas atsitraukė, o žinant atstumą tarp ledyninių ežerų, galima paskaičiuoti ledyno atsitraukimo greitį.

Kadangi nei vienas iš pirmutinių metodų nėra tobulas ir tikslus, todėl vis dažniau buvo kreipiamas dėmesys į tokius geologinis procesus, kurie vyksta laike pastoviai ir tolygiai. Tokie procesai yra radioaktyvių mmedžiagų skilimas, kuris nepriklauso nuo aplinkos sąlygų. Dabartiniu metu yra keletas metodų, paremtų radioaktyvių medžiagų skilimu, kurie dažniausiai taikomi absoliučiam amžiui nustatyti.

1.Švino – Helio metodas Šis metodas paremtas U235, U238 ir Th232 skilimu:

U235 → 7He4 + Pb207

U238 → 8He4 + PPb206

Th232 → 6He4 + Pb208

Radioaktyvių elementų skilimas vyksta savaime ir nepriklauso nuo išorinių faktorių. Skilimo proceso trukmė paprastai labai didelė – pvz. pusė uolienoje esančių U atomų suskyla per 1,4*107 metų. Detaliai ištyrus uolienų sudėtį, galima nustatyti, kiek po jos susidarymo atsirado naujų Pb arba He atomų ir kiek liko nesuskilusio radioaktyvaus elemento. Uolienos amžius apskaičiuojamas pagal sekančias formules:

2. K – Ar40 metodas. Metodo esmė yra ta, kad radioaktyvus kalio izotopas K40 pereina į dujų Ar 40 atomus. Nustačius K40 ir Ar40 kiekį uolienoje, pagal jų santykį, galima apskaičiuoti uolienų amžių. K40 Ar40 metodas yra tikslesnis už Pb – He metodą, nes Ar40 nuostoliai yra mažesni už He nuostolius. Be to, K40 yra labiau paplitęs uolienose ir mineraluose, negu U iir Th.

3. Rb87 ir Str87 metodas pasirenkamas radioaktyvaus rubidžio izotopo skilimu į stroncį. Tačiau šis metodas yra ribotas ir netikslus, nes Stroncis dažnai būna ir ne radioaktyvios kilmės.

4. Radiokarbininis metodas remiasi radioaktyvaus anglies izotopo C14 skilimu. Šis anglies izotopas sutinkamas augaluose, kurie savo ruoštu šį izotopą pasisavina iš atmosferos. C14 atmosferoje atsiranda dėl kosminių spindulių poveikio į N14. Kol augalai egzistuoja, C14 iš neradioaktyvios anglies santykis nesikeičia, bet augalui mirus, C14 izotopas pradeda skilti ir šis santykis keičiasi. Žinant C14 iizotopo skilimo pusinį periodą (5756 metai) ir C14 kiekį augalo liekanoje, galima nustatyti, kada augalas žuvo, o tuo pačiu ir talpinančios uolienos amžių. Šis metodas daugiausiai taikomas kvartero uolienų amžiaus nustatymui, nes žmonėms uol. , jo skilimo pusinis periodas yra per trumpas. Metodo tikslumas _ 200 metų.

Radioaktyvių metodų geochronologijoje pradininku laikomas anglų fizikas Rezerfordas . Radioaktyvių elementų skilimo metodų taikymas leido nustatyti ir seniausių uolienų amžių – pgr. Baltijos skydo uolienos amžius nuo 1800 iki 31000 mln. metų, kai kurių P. Afrikos min. amžius nuo 2,7 iki 3,2 mlrd. metų, Grenlandijos granitų – apie 4 mlrd. Metų, meteoritų amžius apie 4,5 mlrd. metų.

Remiantis šiais metodais buvo sudaryta apytikslė absoliučios geochronologijos skalė, t. y. buvo nustatyta erų ir periodų trukmė metais.

GEOCHRONOLOGINĖ SKALĖ

Remiantis paleontologiniu ir stratigrafiniu santykinės geochronologijos metodais ir absoliučios geochronologijos tyrimais, nuosėdinę storymę, su joje esančiomis magnetinėmis ir metamorfinėmis uolienomis, pavyko suskirstyti į eilę stratigrafinių vienetų, kurių pagrindu buvo išskirti geochronologiniai vienetai.

Geochronologiniai unifikuoti vienetai buvo priimti antrame geologiniame kongrese 1881 m. Bolonėje.

Stambiausias stratigrafinis vienetas yra eratema, kurią atitinka geochronologinis vienetas era. Eratema apima patį didžiausią uolienų kompleksą turintį savyje įvairių fosilijų klasių liekanas kiekvieną jaunesnę grupę išskiriam remiantis naujų augalų ir gyvūnų atsiradimu ar senųjų išmirimu. Eratemos yra skirstomos įį sistemas, kurias atitinka geochronologiniai periodai. Kiekviena nauja sistema yra išskiriama atsiradus naujoms gyvūnų ir augalų rūšims, toliau vystantis anksčiau egzistavusioms klasėms ir išmirus senoms organizmų šeimoms.

Sistemos savo ruožtu yra skirstomos į skyrius, kuriuos geochronologijoje atitinka epochos. Skyriai išskiriami remiantis naujų genčių, rūšių atsiradimu.

Skyriai yra dalijami į aukštus kuriuos geochronologijoje atitinka amžiai.

Aukštai skirstomi į zonas, horizontus. Aukštai, zonos, horizontai skiriami remiantis vedančiais gyvūnų kompleksais.

Stambiausi stratigrafiniai vienetai yra išskiriami visame žemės rutulyje – todėl jie yra laikomi bendros stratigrafinės skalės vienetais. Tuo tarpu aukštai, zonos, horizontai sudaro vietinės regioninės stratigrafinės skalės vienetu, nes jų išskirti visos planetos mastu negalima.

Pagal uolienų sudėtį yra išskiriami ir litostratigrafiniai vienetai – 1) – kompleksas, serija, pluoštas

Era ( erotemų) ir periodų (sistemų) pasikeitimą lydi ne tik organinio pasaulio pasikeitimas, bet ir tektoniniai žemės plutos judėjimai, kurių poveikyje susidaro stratigrafinės pertraukos. Be to, erų ir periodų pasikeitimą lydi kontinentų ir jūrų persigrupavimas, netgi klimato pasikeitimas. Visi šie pasikeitimai yra susiję su taip vadinamais žemės ritmais, kurių trukmė 40 – 60 mln. Metų. Tokiu būdu žemės vystimesi galima įžiūrėti periodiškumą, kuris yra evoliucinio pobūdžio, t.y. kiekviename geologiniame periode vystosi panašūs reiškiniai ir tuo pačiu atsiranda kažkas naujo.

Stratigrafinių vienetų terminai yra visi fiksuojami. Tam tikslui kiekvienoje šalyje vveikia tarpžinybiniai stratigrafiniai komitetai. Tarptautiniu mastu šiuos klausimus sprendžia tarptautiniai geologų kongresai, kuriuose sudaromos komisijos.šios komisijos dirba visą laiką (ir tarp kongresų), o mokslinių sesijų metu pateikia pasiūlymus kurių pagrindu priimami nutarimai.

GEOCHRONOLOGINĖ ARBA STRATIGRAFINĖ SKALĖ

STRATIGRAFINIAI vnt. GEOCHRONOLOGINIAI vnt.

Enotema Eonas

Eratema Era

Sistema Periodas

Skyrius Epocha

Aukštas Amžius

Zona Laikas

GEODINAMIKA

Žeme veikiančias jėgas galima suskirstyti i dvi dideles grupes:

1.Endogeninės(vidines) jėgos

2.Egzogeninės (išorinės)jėgos

Endogeniniai procesai, procesai, kurie žemės viduje ir yra sąlygojami vidine žemės jėga, kurios beveik nepriklauso nuo išoriniu poveikiu. Endogeninio proceso šaltinis yra vidinė žemės energija, kuri siejasi su radioaktyvių medžiagų skilimu. Šio skilimo metu atsipalaidavusi šiluminė energija į mechaninę energiją. Be to, žemės plutoje yra nevienodo svorio masės, kurios judėdamos taip pat sukelia endogeninius procesus. Žemės sukimasis apie savo ašį ir jo sukuriama išcentrinė jėga irgi prisideda prie vidinių žemės jėgų.

Endogeniniai procesai pasižymi dideliu sudėtingumu ir įvairumu. Jie sukelia įvairius žemės plutos judėjimus, kurie yra vadinami tektoniniais judėjimais. Su tektoniniais judėjimais siejasi visa eilė procesų, sukeliančių nevienodos sudėties uolienų susidarymo, apsprendžiančių pasiskirstymą plote ir jo slūgsojimo sąlygas.

Endogeniniams procesams priskiriami :

1. Lėti tektoniniai judėjimai.

2. Žemės plutos tektoniniai judėjimai, sukeliantys raukšlėtą ir disjunktyvinių str.susidarymą.

3. Tektoniniai judėjimai apspendžiantys kalnų susiformavimą.

4.Magnetizmas.

5. Metamorfizmas.

6. Žemė dūlėjimas ir t.t.

Endogeniniai procesai, nepaisant jų sudėtingumo ir įvairumo yra

glaudžiai susiję tarpusavyje ir norint juos pažinti, reikia juos kompleksiškai ir visapusiškai tirti.

Egzogeniniai procesai, tai procesai, kurie vyksta žemės paviršiuje ir priklauso nuo išorinių jėgų poveikio. Egzogeninių procesų energijos šaltinis yra saulė, kurios energijos poveikyje atsiranda vejai, krituliai, klimato pasikeitimai, vyksta dūlėjimas ir pan. Saulės spinduliai gali įšildyti žemę iki apytiksliai 30m., žemiau tos ribos yra pastovios temperatūros juosta, kurios gylis svyruoja nuo 1 iki 40m.

Šie procesai yra skirstomi į keletą grupių, priklausomai nuo išorinių agentų reikšmės:

1. Dūlėjimo procesai.

2. Vėjo iir paviršinių tekančių vandenų veiklos procesai.

3. Požeminių vandenų procesai.

4. Ežerų ir balų procesai.

5. Ledynų veiklos procesai.

6. Jūrų ir vandenynų veiklos procesai.

Uolienų ardymo ir ardymo produktų pernešimo procesų visuma vadinama denudacija.

Egzogeniniai procesai, kaip ir endogeniniai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Negalima tirti tik vieną egzogeninių procesų rūšį, nepaliečiant kitų. Tik egzogeninių procesų analizė leidžia surasti žemės paviršiuje vykstančių pasikeitimų vaizdą ir nustatyti dėsningumus, sąlygojančius šiuos pasikeitimus.

Endogeninės ir egzogeninės jėgos yra tarpusavyje susijusios, apsprendžia viena kitą, atspindi žemėje veikiančių jėgų priešybių kovą ir vienybę. Negalima, pavyzdžiui, ttirti vien tik egzogenines jėgas, nepaliečiant endogeninių. Taip, pavyzdžiui, kalnuotų rajonų reljefą iš vienos pusės apsprendžiantis žemės plutos vertikalių judėjimų greitis, o iš kitos pusės egzogeninių agentų: dūlėjimas, upės, ledas. Kuo greičiau vyksta žemės plutos kilimas, tuo intensyviau pasireiškia egzogeninės jjėgos. Egzogeninių ir endogeninių jėgų tarpusavio kova ir sąveika sukuria sudėtingą kalnų rajonų reljefą. Šių jėgų santykio pasikeitimas sukuria visą žemės plutos struktūros ir jos paviršiaus formų įvairovę.(kitas pvz. – ledynas – irostazė – Skandinavija dar kyla dėl irostazės).

Tiriant dabartinius endogeninius ir egzogeninius procesus, gaunamos medžiagos, kurios padeda atkurti analogiškus procesus, vykusius geologinėje praeityje. Čia taikomas svarbus geologinis tyrimo metodas – AKTUALIZMO metodas, kurį XX a.pradžioje pasiūlė anglų mokslininkas Č.Lajelis. Šio metodo esmė gali būti išreikšta sekančia formuluote: “ Dabartis yra praeities pažinimo raktas”. Kitais žodžiais tariant, tirdami dabartinius procesus mes galime spręsti apie analogiškus praeities procesus. Tačiau taikant aktualizmo principą, reikia atsižvelgti į tai, kad Žemė savo istorijos bėgyje besivystydama patyrė eilę pasikeitimų, kurie laikui bėgant keitė buvusias geologines ssąlygas ir geologinių procesų turinį. Todėl aktualizmo principas yra ribotas ir tiesioginis jo taikymas be jokių sąlygų, ar pataisų, gali privesti prie šimtų klaidų.

Savo istorijos bėgyje besivystydamos patyrė eilę pakitimų, kurie laikui bėgant keitė geologines sąlygas ir geologinių procesų turinį. Todėl aktualizmo principas yra ribotas ir tiesioginis jo taikymas be jokių išlygų (orobozė) ar pataisų gali priversti prie šimtų klaidų.

—————————————————–

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Savarankiškai apie atmosferą.:

1. atmosferos sudėtis ir slėgis

2. atmosferos sąranga – zonos

a) Troposfera – nuo 0 iki 8 – 18 km. <

b) Stratosfera – nuo 8 –18 km. iki 50 –55 km.

c) Mezosfera – nuo 50 – 55 km. iki 80 km.

d) Termosfera (jonosfera) – nuo 80 km. iki 800 km.

e) Egzosfera (išbarstymo) > 800 km.

3. atmosferos judesiai (ciklonai, anticiklonai)

4. atmosferos krituliai

——————————————————-

EKZODINAMIKA

DŪLĖJIMO PROCESAI

Dūlėjimas – tai fizinis, cheminis ir biologinis uolienų bei mineralų ardymas ir pakeitimas žemės paviršiuje jų slūgsojimo vietoje.

Viršutinėje žemės plutos dalyje, kur uolienos ir mineralai aktyviai sąveikauja su atmosfera, hidrosfera ir biosfera, jie patiria žymius sudėties ir būklės pakitimus. Dauguma uolienų susidarė specifinėse termodinaminėse sąlygose-žemės gelmėse magmos aktyvumo ir metamorfizmo procesų zonose arba jūros dugne. Patekusios į žemės paviršių šios uolienos atsiduria naujose fizinėse-cheminėse sąlygose, tampa nepatvariomis ir pradeda irti įvairių faktorių poveikyje. Šis mineralų pasikeitimas vyksta skirtingai. Vienais atvejais jis suvedamas į uolienos susiskaidymą įvairaus dydžio gabalais arba net atskirais ją sudarančiais mineralais. Kitais atvejais įvairių cheminių agentų poveikyje uolienos ir mineralai iš esmės pasikeičia-atsiranda visai nauji mineralai.

Priklausomai nuo veikiančių faktorių ir jų poveikio rezultatų dūlėjimo procesai sąlyginai yra skirstomi į du tipus:

1) fizinį dūlėjimą

2) cheminį dūlėjimą

Abu dūlėjimo tipai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Jie veikia kartu ir vienu ir tuo pačiu laiku, bet pasireiškimo intensyvumas yra nevienodas. Jis priklauso nuo klimato, reljefo, tektonikos, dūlėjimo proceso trukmės, uolienų sudėties ir kkitų faktorių.

Kai kada išskiriamas trečias dūlėjimo tipas-biologinis(organinis) dūlėjimas, tačiau jo vaidmuo ir poveikis uolienoms suvedamas į fizinius arba cheminius procesus.Todėl biologinį(organinį) dūlėjimą galima priskirti išskirtiems dviems dūlėjimo procesams.

FIZINIS DŪLĖJIMAS

Fizinį dūlėjimą sukelia įvairios priežastys, tačiau didžiausias vaidmuo tenka faktoriams, kurie apsprendžia mechaninį uolienos dalelių judėjimą. Tai sukelia sudedamųjų dalelių tarpusavio sankabos ryšio nutrūkimų. Vienais atvejais dalelių judėjimas uolienos viduje vyksta savaime, be jokio išorinio mechaninio agento poveikio. Ypač šis judėjimas siejasi su uolienos dalelių tūrio kitimu, kurį sukelia temperatūros pasikeitimas. Toks reiškinys vadinamas temperatūriniu dūlėjimu.Kitais atvejais uolienų ardymas vyksta išorinių agentų mechaniniame poveikyje-pvz:.šąlančio vandens poveikis, kristalų augimas ir panašiai.Toks reiškinys vadinamas mechaniniu dūlėjimu.

TEMPERATŪRINIS DŪLĖJIMAS

Temperatūrinis dūlėjimas yra labiausiai paplitusi dūlėjimo rūšis.Šį dūlėjimą sukelia temperatūriniai svyravimai,m kurių dėka uolienos netolygiai įšyla ir atvėsta. Įšylant uoliena plečiasi intensyviau paviršinėse dalyse negu viduje. Tas pat vyksta ir uolienai vėstant. Uolienų susitraukimas, kurį sukelia naktinis atvėsimas, susiduria su kietuminiu plėtimusi, sukeltu dieninio įšilimo, kas dar labiau ardo uolienas. To pasėkoje uolienų luitų paviršiuje atsiranda plyšiai lygiagretūs paviršiui ir viršutinė uolienos dalis atsisluoksniuoja. Šis procesas vadinamas deskvamacija(lukštenimasis).

Uolienos gali būti mono- ir polimineralinės. Temperatūriniam dūlėjimui labai pasiduoda polimineralinės uolienos, nes jas sudarančių mineralų tūrinio plėtimosi koeficientas yra nevienodas, Todėl kintant temperatūrai, tokia uoliena patiria nevienodą deformaciją. PVZ: