Šlaitai ir šlaitiniai procesai

Visus Žemėje esančius paviršius galima skirti į dvi grupes: horiontalius ar jiems artimus ir pasvirusius. Šie pasvirę paviršiai – šlaitai. Šlaitu vadinamas pasviręs paviršius tarp dviejų lūžio linijų (briaunų), keičiantis savo padėtį horizonto plokštumos atžvilgiu.

Šlaitai pasižymi labai didele formų įvairove. Juos galima apibūdinti daugeliu rodiklių: polinkiu, forma, ilgiu ir panašiai. Vienas svarbiausių rodiklių – šlaito polinkis. Polinkiai klasifikuojami į: lėkštus (1 – 2°), vidutinio polinkio (3 – 5°), didelio polinkio (6 – 15°), stačius (16 – 35°), labai sstačius (35 – 55°) ir skardžius (daugiau kaip 55°).

Šlaitų polinkis turi įtakos ne tik geomorfologijai. Jis lemia:

¨ geomorfologinių procesų vyksmą,

¨ rodo genetinę ir medžiaginę relijefo sandarą,

¨ ūkinių šlaitų panaudojimą.

Nustatytas gana aiškus ryšys: kuo atsparesnė dūlėjimui medžiaga sudaro šlaitą, tuo didesnis ir šlaito polinkis. Biriose medžiagose formuojasi šlaitai, kurių polinkis apie 6°, tuo tarpu rišlių medžiagų šlaitų polinkis viršija 25°.

Labai svarbi charakteristika – šlaitų forma. Nagrinėjant šlaitų formą stengiamasi susieti ją su šlaituose vykstančių geomorfologinių procesų intensyvumu ir jų eiga. Yra ddaug šlaitų formos klasifikacijų, tačiau visos turi dvi stambias grupes:

1. elementariosios formos šlaitai,

2. sudėtingos formos šlaitai.

Elementariosios formos šlaitai skirstomi į: įgaubtus, išgaubtus ir tiesius.

Šlaituose vyksta ne tik uolienų dūlėjimas, bet ir dūlėsių transportavimas dėl svorio jėgos (gravitacijos). Dūlėsių transportavimą lemia iir kiti veiksniai: vanduo, sniegas, ledas, gyvieji organizmai. Skirtini du transportavimo būdai., kurie priklauso nuo dalyvaujančių agentų:

1. gravitacija,

2. nuoplova.

Denudaciniai procesai lėkština šlaitus. Globalinių denudacinių procesų dėka yra sukurtos didžiosios planetos lygumos.

Gravitacija. Tai jėga, verčianti elementariaąsias įvairaus dydžio daleles judėti šlaitu žemyn. Kita jėga, stabdanti judėjimą, – sankabpos jėga. Sankabos jėga veikia vertikalia šlaitui kryptimi, o gravitacijos – žemės centro link. Gravitacijos procesų pobūdis ir greitis priklauso nuo:

¨ šlaito polinkio,

¨ šlaito uolienų,

¨ uolienų granulometrijos,

¨ klimato.

Didžiausią įtaką šlaitiniams procesams turi šlaito polinkis. Jis daugiausia lemia šlaite vykstančių procesų pobūdį ir intensivumą.

Jauni šlaitai – tai uolų sienos (polinkis daugiau kaip 65°), uolingi šlaitai (55 – 65°) ir naujai suformuoti nuobirynai (20 – 40°). Tokiuose šlaituose denudaciniai procesai lemia gana greitą dūlėsių nešimą šlaitu žemyn. Nuo sstačių sienų dūlėsiai krenta ir byra, uolėtuose paviršiuose šlaituose – byra, rieda ir šliaužia. Pastariesiems procesams didelės įtakos turi vanduo, sniegas, ledas, vėjas. Dažniausiai jaunuose šlaituose vyksta nuolaužų kritimas ir byrėjimas.

Kritimas. Tai reiškinys, kai nuo stačių sienų žemyn krenta atskiri blokai ar jų segmentai. Kritimas – staigus. Svarbiausias veiksnys – šlaito polinkis,. Jis turi būti artimas 90°, o dažnai turi ir neigiamą kampą. Būtent tada yra geros sąlygos kilti griūtims. Griūtys dažniausios ten, kur skardžio papėdėje veikia kiti geomorfologiniai vveiksniai: tejkanti upė, banguojanti jūra, šliaužiantis ledynas. Skardžių viršuje po griūties atsiranda įvairios nišos, išplėšos, įdubimai. Jų dydis priklauso nuo griūties masto. 1923 metais Japonijoje (Sagami Van) griūties apimtis buvo 70000 mln. m3.

Byrėjimas. Biriose uolienose statūs šlaitai išsilaiko tik trumpą laiką. Monolitinėse uolienose dėl išorinių veiksnių poveikio gali vykti uolienos pleišėjimas ir destabilizacija. Tai sukelia byrėjimą. Byranti medžiaga – tai fiinio dūlėjimo produktai. Kadangi byrėjimas ir griuvimas vyksta dideliais blokais, skirtini du nelygialaikiai byrėjimo etapai. Pirmas – tai uolienos paruošimas dūlant, kuris trunka gana ilgai, antras – pats kritimas ir byrėjimas, trunkantis tik kelias akimirkas. Antram etapui dažnai reikia impulso: žemės drebėjimo, staigaus oro sąlygų pasikeitimo, stipraus vėjo gūsio, žmogaus ar gyvūno kojos.

Denudacijos sąlygoms ilgai nesikeičiant, nuobiryno tūris gali labai padidėti ir laikui bėgant skardis virsti gana nuolaidžiu šlaitu. Nuobirynuose susikaupusi medžiaga turi labai įvairų skersmenį, tačiau nuolatiniai dūlėjimo procesai ją suskaido. Ji susmulkėja, dažniausiai iki skaldos dydžio, nors dažni luitai ir blokai. Tokie mišrūs aštriabriauniai neišrūšiuoti uolienų dūlėsiai vadinami koliuviu.

Subrendę šlaitai. Tokiais šlaitais pernešama biri, tačiau įvairaus dydžio medžiaga. Pagrindinis veiksnys, sulaikantis medžiagą, – trinties jėga. Tačiau ji nėra tokia stipri kaip monolitinių uolienų sankabos jėga. Be to, tokiuose šlaituose labai aktyvūs kiti geomorfologiniai veiksniai: vanduo, ssniegas, ledas. Paprastai subrendusiuose šlaituose vyksta šliaužimas, slinkimas, bliaukimas. Šitie procesai modeliuoja didelius šlaitų paviršius, taip pat kuria palyginti nedideles formas šlaituose. Jie dar labiau lėkština šlaitus, t.y. šlaitai lyginami toliau.

Nuošliaužos. Nuošliaužos formuojasi stačiuose, dūlėjimo danga dengiamuose šlaituose. Nuošliauža – tai gana greitas (iki kelių m/s) uolėnų judėjimas šlaitu žemyn. Nuošliaužos tipiuojamos, skiriami kili jų tipai:

¨ Nuoslinkis, kai nuslysta platus šlaito segmentas;

¨ Linijinis nuoslinkis, kai masė slysta vienu išlinkimu;

¨ Kombinuotos nuošliaužos.

Nuošliauža formuojasi viena iš šių plyšių linijų. Galimi keli nuošliaužų formavimosi atvejai:

¨ Šlaito nuošliaužos. Nušliaužusi medžiaga lieka šlaito papėdėje;

¨ Upių šlaitų nuošliaužos. Formuojasi upei paplaunant vieną iš aukštų krantų. Nušliaužusi medžiaga dažnai vandens išplaunama.

¨ Nuošliaužos, besiformuojančios cirkuose, – šaltiniuotuose amfiteatro pavidalo pažemėjimuose;

¨ Klifų nuošliaužos – stačiuose skardžiuose. Formuojasi dažniausiai pajūryje, kai išplaunama klifo papėdė.

Nuošliaužų judėjimo greitis gali būti įvairus. Skiriamos lėtos, greitos ir katastrofinės nuošliaužos. Nuošliaužos klasifikuojamos ir pagal tai, kokioje šlaito dalyje ima formuotis:

1. Delapsinės. Šiuo atveju nuošliauža ima formuotis apatinėje šlaito dalyje, tolydžio apimdama ir aukštesnius lygius. Dažnai galima matyti nušliaužusią apatinę šlaito dalį ir stabilią viršutinę. Tačiau tokia būsena trunka neilgai, nes pamažu šliaužia ir aukščiau esančios šlaito dalys.

2. Detruzyvinės. Tai nuošliaužos, prasidedančios viršutinėje šlaito dalyje. Formuojasi, kai šlaito uolienos sukaupia nepaprastai daug drėgmės.

3. Delapsinės – detruzyvinės. Tai dažniausias nuošliaužų formavimosi atvejis. Masių judėjimai prasideda aapatinėje ir viršutinėje šlaito dalyse vienu metu.

Nuošliaužos formuojasi tik drėgname klimate, kadangi vanduo geba mažinti sankabos jėgas. Nuošliaužos lėkština šlaitus ir svarbiausia performuoja paviršių. Vėliau šiais transformuotais paviršiaus elementais pasinaudoja tejkantis vanduo, raižydamas šlaitus. Apskritai nuošliaužos sukelia daug ūkininkavimo problemų. Dažnai patvenkia upes, užverčia kelius, suardo dirvų ir ganyklų paviršių.

Įvairiose klimatinėse zonose įmirkusios medžiagos slinkimas įgauna savas formas ir vyksta kiek kitaip. Karštame drėgname klimate dažniau vyksta bliaukimas (lėtas purvo tekėjimas), drėgname vidutinių platumų klimate – šliaužimas, šaltame drėgname klimate – solifliukcija (koliuvio slinkimas dėl įmirkimo ir geliacijos).

Skaldos laukai. Tai rupių dūlėjimo produktų sankaupos, kurios formuojasi šlaituose. Tokių dangų gausu atsparių dūlėjimui uolienų šlaituose. Vidutinio klimato srityse tai dažniausiai šalčio dūlėjimo produktai. Tokios dangos formuojasi vidutinio statumo ir lėkštuose šlaituose. Sibire jos vadinamos kurumais. Kurumai gali būti aktyvūs arba stabilūs Akmenų judėjimą lemia tokie patys veiksniai kaip ir solifliukcija. Tai vanduo, šaltis, šlaito polinkis. Afrikoje, Arabijoje tokie skaldos laukai užima didelius plotus. Čia jie vadinami hamadomis.

Keliaujantys akmenys. Tai stambūs (kelių m3) blokai, kurie slenka šlaitu žemyn. Jų yra kurumuose, tačiau tokie blokai juda aukštikalnėse ir poliarinėse srityse. Juos veikia po bloku susitelkęs vanduo. Bliaukimo, šliaužimo ar slinkimo procesai šlaituose gali sukurti gana stambias relijefo formas:

daubas, deles, denudacinius atsparuolius.

Daubos. Tai dažniausiai dėl solifliukcijos atsiradę pažemėjimai. Paprastai tai neuždaros, o turinčios gana plačias žiotis, kurių kryptimi nutįsta solifliukciniai liežuviai, daubos.

Delės. Daug stambesni šlaitų relijefo pažemėjimai. Jie gali būti kelių kilometrų ilgio. Skersinis delių profilis gana lėkštas, primena dubenį. Delės formuojasi vandeniui nelaidžiuose gruntuose. Jas formuoja paviršinis vanduo. Sudūlėję įmirkę dūlėsiai slenka šlaitu žemyn, retkarčiais sukurdami nuošliaužas. Tačiau dėl tekančio vandens nuošliaužų paviršius greitai išlyginamas, o pažemėjimuose susikaupę dūlėsiai išplaunami. Delės formuojasi visų klimatinių zonų kkalnuotose srityse.

Denudaciniai atsparuoliai. Tarp neigiamų šlaituose besiformuojančių relijefo formų gali išlikti denudaciniai atsparuoliai. Jie įgauna labai įvairią formą: kupolų, stulpų, piramidžių, stalo. Atsparuolių forma daug priklauso nuo sudarančios uolienos, jos slūgsojimo pobūdžio, sluoksnio storio ir panašiai.

Stačiuose šlaituose gali reikštis ir katastrofiškas medžiagos judėjimas. Paprastai tai vandens, dumblo, įvairaus dydžio nuolaužų srautas, dideliu greičiu besileidžiantis šlaitu. Tokie srautai kyla, kai kalnuose užsitęsia liūtys, išmirksta dūlėjimo dangos, prasideda iš pradžių lėtas, o po to žaibiškas grunto judėjimas. Tokie srautai Europoje vvadinami murais, o Aijoje – sėlėmis.