Lietuvių pasipriešinimo problemos nacių

REFERATAS

okupacijos metais

1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją, pranešus Lietuvai apie sėkmingą antisovietinį sukilimą Kaune, buvo duotas ženklas sukilti visai Lietuvai – ne paremiant į Rytus besiveržiantį vermachtą, ne iš meilės naciams ir jų ideologijai, o kad būtų galima atkurti šalies nepriklausomybę. Orientuotasi į 1918 m. situaciją. Tą ankstyvą rytą Kauno radijas ne tik pranešė apie sukilimą Kaune, bet ir paskelbė nepriklausomybės atkūrimą bei Lietuvos laikinąją vyriausybę. Kai kurie tą dieną per radiją paskelbti aatsišaukimai turėjo to meto konjunktūros atspalvių, bet visi jie buvo baigiami valstybingumo dvasia: „Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva! Viskas Lietuvai!“ Šie pareiškimai nebuvo nacių inicijuoti ar su jais suderinti. Priešingai, lietuvių politinės emigracijos viršūnės Berlyne dar likus savaitei iki karo pradžios buvo įspėtos, kad karui prasidėjus lietuviai jokia forma neskelbtų nepriklausomybės ar vyriausybės ir apskritai būtų susilaikoma nuo politinių pareiškimų ar atsišaukimų į tautą. Lietuvos antisovietinis pogrindis tam nepakluso. Tai ne kolaboravimas su naciais, o veikiau savo požiūrio į Lietuvos aateitį išraiška, nesuderinta nei su Berlynu, nei su Maskva. Pasipriešinimo naciams čia kol kas taip pat nesama – pirmomis Vokietijos ir SSRS karo dienomis vermachtas buvo laikomas draugiška kariuomene, nes ji kovėsi su Lietuvą okupavusiais bolševikais.

Lietuvių vietinės savivaldos formavimosi pradžia ssietina su sukilusio Kauno birželio 23 d. ryto atsišaukimais. Organizuotis, valdymo bei savivaldos institucijas atkurti ragino taip pat Aktyvistų fronto štabo atsišaukimas. Laikinoji vyriausybė pakvietė visus buvusius nepriklausomos Lietuvos įstaigų tarnautojus ir policininkus pagal galimybes grįžti į tas tarnybos vietas, kuriose jie dirbo 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos žmonės, kurie nebuvo susidėję su sovietais, pasitikėdami Laikinosios vyriausybės kvietimu grįžo į buvusias pareigas arba į tas vietas, kuriose jie dirbo sovietmečiu, ir entuziastingai ėmėsi atkurti iki sovietinės okupacijos bei aneksijos veikusias savo valstybės institucijas. Niekas nemąstė apie kolaboravimą su naciais – tikėjo Lietuvos valstybės atsikūrimu. Tuomet, per patį sukilimo ir visuotinio antisovietinio pakilimo įkarštį, ir buvo sukurti pagrindai būsimos vadinamosios lietuvių vietinės savivaldos, veikusios iki pat 1944 m. birželio pabaigos. AAtsikūrė apskričių viršininkų įstaigos, apskričių, miestų, valsčių valdybos, kitos savivaldos institucijos, apskričių policijos vadovybė ir policijos nuovados. Vienos kūrėsi dar iki ateinant vokiečių kariuomenei, o kitos – jai jau įžengus į konkrečią vietovę.

Vermachto daliniai buvo sutinkami pabrėžtinai mandagiai, netgi entuziastingai. Negailėta gėlių. Kai kas prieš metus jų negailėjo ir sovietų tankams bei kavaleristų žirgams puošti. Taigi skirtumas tik tas, kad prieš metus gėlėmis puošė išvaduotojus nuo manomo kruvino fašistinio Smetonos režimo, o dabar – nuo tikrai kruvino fašistinio-bolševikinio Stalino režimo. <

Lietuvoje tuomet kalbėta apie kovą su bendru priešu – bolševizmu, bet ne apie bendrą kovą. Niekas nė manyti nemanė, kad po kelių mėnesių prasidės masinės žydų skerdynės, nors ir buvo girdėję apie žydų izoliavimą bei jų gyvenimo suvaržymus Vokietijoje ir okupuotuose kraštuose.

Maždaug per 5–10 dienų nuo Vokietijos ir SSRS karo pradžios jau visur buvo atsikūrusios kitados nepriklausomoje Lietuvoje veikusios vietinio valdymo bei savivaldos institucijos. Dauguma jų tarnautojų – seni lietuvių administracijos darbuotojai. Šios institucijos Lietuvoje sulaukė visuotinio pripažinimo ir pritarimo, išskyrus komunistus ir kitus prosovietiškai nusiteikusius piliečius. Tokių kai kur būta nemažai. Spartus ir sąlyginai sklandus periferinės administracijos atkūrimas buvo žmonių entuziazmo nuopelnas. Užtat ir atkūrę savivaldos institucijas Lietuvos piliečiai jautėsi vykdantys Laikinosios vyriausybės valią ir stengėsi savo veiklą organizuoti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Sužlugus viltims greitai atkurti nepriklausomybę, savivaldos institucijos veikė taip, kad kuo labiau sušvelnintų naujosios okupacijos poveikį krašto ūkiui ir gyventojams. Per visą nacių okupaciją jos mėgino kiek įmanoma globoti savo žmones, tenkinti jų poreikius. Sovietmečiu susikompromitavę, prosovietiškai nusiteikę ir tai atvirai demonstravę žmonės, kaip sovietiniai kolaborantai, negalėjo pretenduoti net į tokią neretai trapią globą. Po 1941 m. birželio ir ypač liepos mėn. represijų ir toliau buvo suiminėjami įvairūs žemiausio rango sovietiniai pareigūnai, visokie prisiplakėliai ir siunčiami į ddarbus Vokietijoje . Lėmė ne tautiniai, bet politiniai motyvai ir interesai.

Suprantama, kad jau pirmomis karo savaitėmis teko taikstytis su vokiečių karinės administracijos reikalavimais. Užtat labai greitai visuose miestuose ir apskrityse atsirado kaip du vandens lašai panašių nurodymų dėl žydų gyvenimo varžymų, pagaliau getų steigimo. Ne lietuvių savivaldos administracija juos sukūrė. Iš anksto parengtus tekstus atsivežė Kauno ir Vilniaus karo komendantai bei vietiniai komendantai provincijoje. Lietuvių administracijos fantazija nebuvo tokia laki. Vokiečių administracija visiškai ignoravo Laikinąją vyriausybę, bet užmezgė ryšį su atsikūrusiomis savivaldos institucijomis. Visiškai ignoruoti naujojo okupanto reikalavimus ar iš karto jiems atvirai priešintis nebuvo geriausia išeitis. Toks pasipriešinimas iš tiesų būtų buvęs unikalus Europoje, tačiau tai būtų tiesiog pseudodidvyriškumas – nacių okupacinės politikos esmės tai nebūtų pakeitę. Naciai paprasčiausiai būtų išvaikę tas institucijas ir sukūrę savo pagalbinį valdymo aparatą, kuriame tikrai būtų susitelkę tik naujojo okupanto talkininkai. Dėl to krašto žmonėms nebūtų buvę geriau.

Birželio sukilimas ir jo rezultatas – Lietuvos valstybingumo atkūrimo deklaravimas, Laikinosios vyriausybės paskelbimas – suardė nacių planus nuo pat pirmųjų žingsnių Lietuvą visais atžvilgiais laikyti sudedamąja Sovietų Sąjungos dalimi. Visas Lietuvoje buvęs turtas, kartu ir žemė, paskelbtas SSRS turtu, tapo vermachto trofėjumi ir dėl to virto reicho nuosavybe. Bet kurti kolaboracines valdymo struktūras kol kas nnesiryžta. Atrodo, lietuvių savivaldos struktūrų sukūrimas ne pagal nacių sumanymus privertė juos taktiniais sumetimais bent laikinai pakoreguoti savo planus.

Nuo 1941 m. liepos 28 d. vietoj karinės okupacinės administracijos buvo įvesta nacių civilinė okupacinė administracija. Jai neliko nieko kita, kaip bent kol kas faktiškai pripažinti lietuvių savivaldos administraciją. Civilinės okupacinės administracijos vadovybei nepavykus Laikinąją vyriausybę paversti savo patikėtine ar kitokiu pavadinimu veikiančia talkininke, rugpjūčio 5 d. Lietuvos generalinis komisaras Adrianas Theodoras von Rentelnas šios vyriausybės nariams pareiškė, kad įvedus Lietuvoje civilinę vokiečių administraciją jų kaip ministrų darbas „turi būti laikomas baigtas“. Faktiškai vyriausybė mandagia forma buvo išvaikyta. Buvo išdėstytos nacių civilinės okupacinės administracijos gairės. Lietuvių institucijoms vadovauti buvo paskirti generaliniai tarėjai. Jie turėjo Kaune sukurti centrines valdymo institucijas ir veikti generalinio komisaro vadovaujami bei smulkmeniškai prižiūrimi. Birželio sukilimo dienomis sukurtos institucijos nebuvo panaikintos, bet ir formaliai nebuvo įtrauktos į vietinės savivaldos sistemą. Šiose lietuvių institucijose nebuvo pakeisti nei tarnautojai, nei vadovai. Nebuvo pakeisti netgi svarbiausi lietuvių administracijos pareigūnai – apskričių viršininkai.

Nacių statytinių viršūnėle papildytos lietuvių savivaldos institucijos išliko, tad nuo 1941 m. liepos pabaigos–rugpjūčio pradžios faktiškai Lietuvoje egzistavo ne nacių sukurta lietuvių vietinės savivaldos sistema. Tik oficialiai ji nebuvo įteisinta. Aukščiausius nacių pareigūnus kurį laiką aiškiai buvo sutrikdę lietuvių politiniai

akibrokštai pirmomis karo dienomis. Nenorėta nei priimti lietuvių pasirinktos reicho kovai su bolševizmu apskritai palankios nepriklausomybės krypties, nei imtis represijų prieš pačių lietuvių atkurtas struktūras. Reicho vadovybė svyravo dėl Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose atsikūrusių ar atnaujintų savivaldos institucijų tolesnio likimo.

Rugpjūčio mėn. naciai Lietuvoje mėgino įdiegti savo sumanytą periferinio valdymo sistemą, sureikšmindami valsčių viršaičių ir ypač kaimų seniūnų instituciją. Seniūnai būtų tapę svarbiausiais „savivaldos“ pareigūnais. Šį tą naciai padarė. Faktiškai viršaičių darbą ir toliau reguliavo apskričių viršininkai, o seniūnų – vviršaičiai. Seniūnijų ir seniūnų valdymo sistemą naciai, matyt, buvo sugalvoję visai formaliai SSRS teritorijai. Tad jau pats senosios savivaldos sistemos ir apskričių viršininkų įstaigų Lietuvoje atkūrimas ir šios sistemos išlaikymas buvo veikiau rezistencinis, o ne kolaborantinis žingsnis.

Tik 1941 m. spalio pabaigoje, vermachtui jau stringant pamaskvės pelkėse, naciai pagaliau apsisprendė Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose nenušalinti vietinės administracijos ir nelaikyti vien vokiečių okupacinės administracijos su burmistrų, viršaičių ir kaimų seniūnų institucija, o palikti vietinę savivaldą, kurios veiklą vokiečių okupacinė administracija tik ggriežtai prižiūrėtų. Įžvalgesni reicho pareigūnai suvokė, kad geriau toleruoti lietuvių administracijos aiškų mėginimą palaikyti savo žmones, kartu negailestingai kovojant su bolševizmo agentūra ir visomis jos reiškimosi formomis, negu eskaluoti kasdienę atvirą priešpriešą lietuviams.Į tokią delikačią tarpinę padėtį patekusi lietuvių vietinė ssavivalda išbuvo 8 mėnesius.

Lietuvių administracija nuo pat savo veiklos pradžios atvirai nedemonstravo priešiškumo ar bent nepalankumo nacių okupantams, bet pagal išgales visokeriopai stengėsi apsaugoti savo žmones nuo galimų represijų, sušvelninti okupacinį režimą. Nemažai savivaldos tarnautojų įstojo į įvairias lietuvių antinacinio pasipriešinimo pogrindines organizacijas ar bent rėmė lietuvių tautinį antinacinį pasipriešinimą. Iš šalies atrodė, kad lietuvių savivalda ištisai kolaboruoja su nacių okupacine administracija, o iš esmės ji laikėsi rezistencinių pozicijų. Vietinės savivaldos tarnautojų, kaip ir daugumos lietuvių, elgseną formavo gana gausi antinacinė lietuviška spauda. Ji stiprino rezistencines nuotaikas. Jei ne lietuvių savivaldos bei viešosios policijos pritarimas, parama ir tiesioginis dalyvavimas, tai lietuvių tautinio nepriklausomybinio pogrindžio spauda nemažais tiražais nebūtų taip sklandžiai sklidusi po Lietuvą.

Tik sutelktomis lietuvių antinacinio pogrindžio, savivaldos tarnautojų ppastangomis, palaikant ar bent tyliai pritariant lietuvių viešosios policijos pareigūnams, pavyko Lietuvoje iš esmės sužlugdyti visas nacių skelbtas mobilizacijas į įvairias karines formuotes, taip pat į nacių planuotą SS lietuvių legioną. Dideliu mastu buvo neutralizuoti ir nacių bandymai paimti iš Lietuvos kuo daugiau darbo jėgos reichui. Savivaldos pareigūnai neretai balansuodavo ties riba – lyg ir demonstravo savo pastangas, bet kartu rodė bejėgiškumą.

Būtent lietuvių savivaldai pavyko išsaugoti švietimo sistemą – pradines ir vidurines mokyklas. Mokymo programos ir turinys nebuvo palenkti nacių iideologijai. Praktiškai išliko toks mokyklų tinklas, koks buvo 1940–1941 mokslo metais. Savivaldos rezistencijos visuotinumą, ko gero, labiausiai atskleidė išsaugota švietimo sistema ir mokymo turinys. Ne paslaptis, kad lenkų ginkluotasis pasipriešinimo sąjūdis nemažai nuveikė griaudamas kaimų pradinių mokyklų tinklą Rytų Lietuvoje. Terorizuojami mokytojai kai kur į darbą atvažiuodavo tik policijos pareigūnų lydimi, nes bijodavo nakčiai likti kaimuose. Naktimis kaimų mokyklėlėse buvo naikinamas ir taip skurdus jų inventorius bei mokymo priemonės. Buvo deginami mokyklų pastatai.

Populiari vietinės savivaldos pareigūnų, kaip ir daugumos lietuvių, priešinimosi forma buvo nacių reikalavimų vykdymo sabotažas – lėtas, bet atkaklus ir kryptingas. Būdavo įspėjama apie įvairias nacių ūkio pareigūnų revizijas kaimuose. Pro pirštus žiūrėta į aiškiai neteisingą pasėlių plotų bei gyvulių skaičiaus deklaravimą surašinėtojams. Sovietmečiu plačiai eksploatuota ano meto statistika apie ryškų pasėlių plotų bei galvijų, kiaulių, avių, naminių paukščių skaičiaus mažėjimą kasmet rodo ne tiek ūkio nuosmukį nacių okupacijos metais, kiek vietinės savivaldos dangstomą žmonių ekonominę rezistenciją. Tarnautojai ir policininkai įspėdavo žmones apie pavojų. Jų perspėjimai daug ką apsaugojo nuo areštų. Nacių reikalavimus klusniau vykdžiusius savivaldos tarnautojus įspėdavo pogrindžio spauda, reikalaudama susilaikyti nuo pernelyg uolaus tarnavimo okupantams.

Antinacinę lietuvių rezistenciją palaikė visa lietuvių savivalda. Valsčių viršaičiai ir kaimų seniūnai praktiškai nebūtų galėję dirbti, jei būtų tapę klusniais nacių talkininkais.

Sudėtingiau bbuvo 1941 m. vasarą lietuvių institucijas atkurti Rytų Lietuvoje. Tam būta pakankamai svarių priežasčių. Per septynis su puse mėnesio 1939–1940 m. lietuvių administracija čia nebuvo spėjusi suleisti šaknų. Jos tarnautojai čia buvo labiau nukentėję 1940–1941 m. nuo NKVD represijų negu kitose Lietuvos vietovėse. Visi jie čia buvo nauji žmonės, atsikėlę iš kitur, tad labiau pastebimi tarp vietos gyventojų. Kitur Lietuvoje sovietinėms represijoms būta didelio pasirinkimo, o čia tuos lietuvių nacionalistus galima suskaičiuoti ant pirštų. Dauguma buvusių Lenkijos tarnautojų ar šiaip visuomenės aktyvistų jau buvo pritilę, lyg ir iš akiračio pasitraukę, kai kurie netgi represuoti 1939 m. rudenį. Tad sovietinių represinių struktūrų dėmesys buvo sutelktas į negausius Lietuvos įstaigų tarnautojus. Be to, jie dar pateko ir į vietinių skundikų akiratį. Tad Rytų Lietuvoje, ypač periferijoje, suimta, ištremta su šeimomis, sovietų sušaudyta pirmomis karo dienomis santykinai kur kas daugiau įvairaus lygmens tarnautojų negu kitur Lietuvoje. Gana svarbi priežastis buvo ir ta, kad Rytų Lietuvoje, išskyrus Vilnių, Marcinkonis, Druskininkus ir kai kurias Švenčionių apskrities vietoves, nevyko Birželio sukilimas, nebuvo įžiebtas entuziazmas atkurti Lietuvos valstybės institucijas.

Lenkiškos politinės orientacijos žmonėms pavyko įsitvirtinti Rytų Lietuvos valstybinių ūkių valdymo sistemoje. Neteko girdėti, kad tie žmonės būtų skiriami prie kolaborantų, nes sprendžiama pagal galutinį tikslą. Jie buvo susiję ssu lenkų pogrindžiu. Vilniaus apygardos komisariato teritorijoje buvusių dvarų, tapusių naciams pavaldžiais valstybiniais ūkiais, valdytoju naciai paskyrė bene iš Lietuvos kilusį Vladislovą Komarą. Jam pavyko daugumos dvarų ir dvarelių tiesioginiais valdytojais paskirti vietinius lenkus, neretai netgi tų dvarelių savininkus. Kituose Lietuvos apygardų komisariatų dvaruose paprastai tvarkėsi iš reicho atsiųsti valdytojai. V. Komaro vadovaujami dvarų valdytojai savo pozicijas irgi kiek galėdami panaudojo lenkų visuomenės dalies interesams – padėjo aprūpinti maistu Vilniaus lenkų inteligentiją, vėliau tiekė maistą Armijos krajovos (AK) daliniams. Lenkai teisingai tų struktūrų žmones priskiria rezistentų, o ne kolaborantų kategorijai.

Nemažai lenkų inteligentų, mokančių vokiečių kalbą, Vilniuje dirbo vertėjais vokiečių karinėse statybose ir ūkinėse institucijose. Lenkai tose kontorose dirbo technikais ir pan. Jie tikriausiai nebuvo kolaborantais, nors iš esmės dirbo karinio pobūdžio darbus. Toks požiūris turėtų būti taikomas ir lietuvių savivaldos vertinimams, kadangi savivaldos institucijose dirbę žmonės siekė jas panaudoti valstybės atkūrimo labui, o ne talkininkavimui naciams. Kita vertus, lietuvių savivaldos tarnautojai bei viešosios policijos pareigūnai Rytų Lietuvoje pirmiausia stengėsi palaikyti ir globoti savus, t. y. lietuvius. Vargu ar galėjo būti kitaip. Juk V. Komaro vadovaujama dvarų administracija nerėmė maistu Vilniaus lietuvių. Be abejo, Vilniaus lenkai okupacijos metais puikiai suvokė, kad savi pirmiausia palaiko savus. Jei lenkai būtų įsitvirtinę vietinės savivaldos

institucijose Rytų Lietuvoje, tai jas irgi būtų panaudoję savoms tautinėms reikmėms. Jie būtų darę viską, kad išstumtų iš čia lietuvius.

Rytų Lietuvoje dar iki karo tvyrojusi politinė ir tautinė įtampa nacių okupacijos metais vis stiprėjo. Lietuvių ir lenkų bendruomenės, turėdamos skirtingas politinės ateities vizijas, užsisklendė savyje, suvešėjo priešiškumas. Dėl to kaltos abi pusės.

Nereikia užmiršti, kad nacių okupacijos pradžioje lenkai Rytų Lietuvoje turėjo vilčių sukurti lenkų vietinę savivaldą vietoj lietuvių. Tokias viltis gal net pakurstydavo kai kurie nacių karinės administracijos pareigūnai. <

Pagal 1907 m. IV Hagos konvenciją dėl sausumos karo įstatymų, okupantas privalo palikti vietinės administracijos institucijas ir sudaryti joms veikimo sąlygas. Lietuvoje nacių okupacinis režimas skyrėsi nuo kitų Rytų kraštų režimo tuo, kad čia buvo paliktos veikti judant frontui atsikūrusios vietinio valdymo bei savivaldos institucijos, buvusios Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos. Jos iš esmės veikė pagal Lietuvos įstatymus ir ankstesnius savo reglamentus, kiek tai neprieštaravo karo meto aplinkybėms. Lietuvoje liko galioti įstatymai, veikę iki 1940 m. bbirželio 15 d., taip pat du sovietiniai įstatymai (dėl civilinės metrikacijos ir šeimos bei santuokos), 1943 m. pakeisti atitinkamomis reicho normomis. Kartu veikė keli reicho įstatymai ir gausybė nacių civilinės okupacinės administracijos potvarkių. De facto buvo paliktos galioti sovietinių nacionalizacijos įįstatymų normos, kurios vėliau iš dalies buvo pakeistos. Visa tai leidžia teigti, kad Lietuvoje, panašiai kaip ir kitose Baltijos šalyse, naciai buvo įvedę šiek tiek kitokį režimą nei kituose okupuotuose kraštuose.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvoje tuomet buvo bent penki antinacinio pasipriešinimo sąjūdžiai: lietuvių tautinis, lenkų tautinis, žydų, prosovietinis ir sovietinis. Jie skyrėsi ne tik tautine, bet ir valstybine orientacija. Tai irgi Lietuvos gyvenimo realijų ypatybė nacių okupacijos metais. Neabejotina, kad tiek karo metais, tiek dabar lietuviams svarbiausias yra lietuvių tautinis pasipriešinimo sąjūdis, nes jis išlaikė Lietuvos valstybės idėją. Visi kiti puoselėjo kitas politines vertybes.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1.”Lietuvos istorijos skaitiniai kariams” , Vilnius, 1995

2.Truska L. “Lietuva 1938 – 1953 metais” , Kaunas, 1995

3.internetinis puslapis www. genocid. lt