Renesansas LDK

TURINYS

ĮVADAS 3

I. BENDRIEJI RENESANSO POŽYMIAI LDK 4

II.. HUMANISTŲ SUSIDOMĖJIMAS LIETUVA 5

III. POLITINIŲ SĄJŪDŽIŲ ĮTAKA KULTŪRAI 5

IV. PERMAINOS SANTVARKOJE IR POSŪKIAI KULTŪROJE 6

V. LITERATŪRA, TEISINĖ IR TAUTINĖ SĄMONĖ 7

IŠVADOS 10

LITERATŪRA 11ĮVADAS

Lietuviškoje istoriografijoje XVI a. dažniausiai pristatomas kaip

milžiniško kultūrinio pakilimo ir esminių politinių bei socialinių permainų

laikotarpis. Iš tiesų pirmą sykį Lietuvos istorijoje regime tokią plačią

reljefiškų įvykių amplitudę.

Renesanso epochos ideologija buvo humanizmas. Jei viduramžių

kultūroje, gyvavusioje tūkstantį metų, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas

Dievui, tai Renesanso kultūroje – žmogui. Humanizmo idėjų įtakoje įsigalėjo

požiūris, kad ne kkilmė, o žmogaus savybės užtikrina vietą gyvenime.

Renesanso epocha suformavo ne tik kultūrinio pobūdžio humanistinį

judėjimą, bet ir politinę kryptį turėjusį reformacijos judėjimą.

Šio darbo tikslas –išnagrinėti Renesanso ir Reformacijos bruožus

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Žinant iškeltą tikslą reikia išsiaiškinti uždavinius:

1. Išsiaiškinti humanistų įtaką LDK.

2. Išsiaiškinti reformacijos įtaką LDK.

3. Išnagrinėti pokyčius literatūros, mokslo, teisės srityse. I. BENDRIEJI RENESANSO POŽYMIAI LDK

Kalbant apie pasaulinį kultūrą, terminai „Renesansas“ ir

„Atgimimas“ suprantami kaip tapatūs. Tačiau ką reikštų Lietuvoje pažodžiui

suprastas „Atgimimas“? Sugrįžimą į pagoniškus laikus? Vargu. Ar galimas

tada buvo neigiamas požiūris į netolimą praeitį, kaip tai daryta Vakarų

Europoje? Lietuvoje žavėtasi netolima praeitimi. Todėl mūsų kultūros atveju

būtų tiksliau vartoti konvencinį terminą „Renesansas“, apibrėžiant tam

tikrą Vakarų Europos kultūros tarpsnį,o ne į atsigręžimą į antiką

apskritai.

Kita vertus turime matyti pprincipinius skirtumus tarp renesanso

idėjų plėtros sąlygų Vakarų Europoje ir Lietuvoje. Jie būtų tokie: pirma

skiriamasis bruožas – viduramžių Vakarų Europai būdingas feodalinis

susiskaldymas, o Lietuvoje tuo metu vyko atvirkštinis procesas – silpnėjo

centrinės valdžios įtaka; antras – Vakarų Europoje Atgimimo idėjos buvo

reakcija į scholastinį mąstymo būdą, tuo tarpu Renesanso idėjos Lietuvoje

plito drauge su krikščioniškos pasaulėžiūros įsitvirtinimu (tada mūsų

krašte buvo dar gaji ir pagoniškoji pasaulėjauta, kurios recidyvai jautėsi

kiekviename žingsnyje); trečias – Vakarų Europoje feodaliniai santykiai

formavosi V-XIII a., o Lietuvoje – XV-XVI a. Daugeliui pagonybė asocijavosi

su senuoju Lietuvos valstybingumu. Renesanso išvakarėse Lietuvoje jau buvo

susiformavęs valstybinis valdžios aparatas, kuriam reikėjo raštingų

tarnautojų, bent minimaliai išmanančių teisės dalykus,tačiau jų stigo, ypač

santykiuose su užsienio šalimis.

Renesanso epochoje mūsų kultūroje susikirto kelios kultūrinės

tradicijos: viena, einanti iš amžių glūdumos, pagoniška; antra, per Kijevo

Rusią atitekanti bizantiškos kultūros srovė ir pagaliau trečia- naujoji

katalikiškos kultūros versmė. Lietuvos katalikiškoje pasaulėžiūroje

išsiskyrė lenkiškos ir lotyniškos kultūrų šaltiniai,nors lenkų kultūra ir

atsirėmė į vakarietišką krikščioniškąją kultūrą, bet ji turėjo savitumą,

kurį galima apibūdinti kaip „lenkiškumą“. Renesanso epochoje ne tik Lietuva

atsivėrė Vakarams, bet ir Vakarai Lietuvai.

Iš tiesų pirmą sykį Lietuvos istorijoje regime tokią plačią

reljefiškų įvykių amplitudę: literatūrinėje erdvėje – nuo Mikalojaus

Husiovanio iki Pauliaus Oderborno pirmojo LDK romano; architektūrinėje

erdvėje – nuo didžiojo kunigaikščio Žemutinės pilies iki Vilniaus alumnato;

politinės ir teisinės minties eerdvėje – nuo I Lietuvos Statuto; edukacijos

erdvėje – nuo parapinės mokyklos Vilniuje prie Šv.Jonų bažnyčios iki

Vilniaus akademijos steigimo, spaudos erdvėje – nuo Pranciškaus Skorinos

oficinos iki Vilniaus vyskupo Valerijono –Protasevičiuas bibliotekos;

istorinės savimonės erdvėje – nuo pirmojo Vilniaus vyskupijos sinodo iki

Brastos unijos. Tačiau galiausiai reikėtų paklausti: ar iš tikrųjų tie

pasiekimai – išsiskleidusios renesansinės minties sukeltas efektas,

palietęs visas gyvenimo sritis, ar tiesiog bendralaikė sutapusių įvykių

sankaupa, neturinti jokių organinių sąsajų ne tik su renesansinių idėjų

versme, bet ir tarpusavyje? II.. HUMANISTŲ SUSIDOMĖJIMAS LIETUVA

Renesanso epochos ideologija buvo humanizmas. Jei viduramžių

kultūroje, gyvavusioje tūkstantį metų, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas

Dievui, tai Renesanso kultūroje – žmogui. Humanizmo idėjų įtakoje įsigalėjo

požiūris, kad ne kilmė, o žmogaus savybės užtikrina vietą gyvenime.

Lietuvos vaizdas atsirado tuometiniuose pasaulio žemėlapiuose.

Žymus vokiečių kilmės humanistas, matematikas ir kartografas kardinolas

Nikolajus Kuzietis apie 1450 metus nubraižė Vidurio Europos žemėlapį,

kuriame atvaizduota ir Lietuva. Žemėlapyje pažymėta Lietuvos Didžioji

kunigaikštystė, kurioje išskirta etnografinė Lietuva. Mokslininkas

netapatino šių dviejų sąvokų. Lietuva domėjosi ir Nikolajaus Kuziečio

amžininkas Aeneas Silvius Piccolomini, vėliau tapęs popiežiumi Pijumi II.

Jaunystėje Piccolomini mėgo keliauti. Jis aplankė Prūsiją,

Livoniją, Lenkiją ir Lietuvą, rinko medžiagą apie mūsų šalį, bendravo su

kryžiuočiais, kalavijuočiais, lenkų bažnyčios hierarchais. Piccolomini

pažiūrįs į Lietuvą ir lietuvius nėra vienareikšmis; vienur teigiamesnis,

kitur eigiamesnis. Jo raštai labiau literatūrinio negu istorinio pobūdžio.

Tačiau iš jo raštų sėmėsi žinių apie Lietuvą įvairūs Europos autoriai.

Taigi apie Lietuvą Vakarų Europoje rašyta XV a., tai yra tada, kai ten

išsikristalizavo Renesanso idėjos – iki bažnytinių reformų. III. POLITINIŲ SĄJŪDŽIŲ ĮTAKA KULTŪRAI

Renesanso epocha suformavo ne tik kultūrinio pobūdžio humanistinį

judėjimą, bet ir politinę kryptį turėjusį reformacijos[1] judėjimą.

Reformacija Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos pakraščio tautoms padarė

didžiulį poveikį.

Reformacijos lopšys buvo Vokietija, kurioje katalikų bažnyčia

užėmė privilegijuotą padėtį. Prieš katalikų bažnyčią kilo didelė Vokietijos

humanistų opozicija. Reformacijos pradininku laikomas Martynas Liuteris.

1517 m., profesoriaudamas Vitenbergo universitete, prie miesto katedros

prikalė garsiąsias 9į tezes, nukreiptas ne tik prieš indulgencijas[2], bet

ir prieš katalikų tikėjimo dogmatiką ir bažnyčios organizacinės struktūros

pagrindus.

Reformacijos idėjos pasiekė LDK ir plito 2 keliais: per lietuvius,

kurie mokėsi užsienio universitetuose ir per kitų šalių humanistus,

gyvenusius LDK.

Atsirado tarpkonfesinė konkurencija. Vilniuje konfesiniu pagrindu

steigėsi žemesnio tipo (parapinės) mokyklos, kuriose buvo mokoma katekizmo

ir kitų tikėjimo dalykų. Šias mokyklas vienaip ar kitaip veikė idėjinės

koncepcijos, susiformavusios kaimyninėse šalyse. Negalima pamiršti ir to

fakto, kad Renesanso epochoje Lietuvos kunigaikščiai valdė ir didžiules

slaviškas sritis, kuriose vyravo stačiatikybė. Ši savo ruožtu darė įtaką

Lietuvos valdančiųjų sluoksnių mąstysenai. Mūsų kraštą dariki oficialaus

krikšto veikė ir įvairūs Vakarų Europos kultūros klodai. Tam būta

objektyvių priežasčių, ypač gynybos srityje. IV. PERMAINOS SANTVARKOJE IR POSŪKIAI KULTŪROJE

Analizuojant XVI amžiaus Lietuvą, akivaizdūs Renesanso požymiai

mūsų architektūroje, literatūroje, vertybių sampratoje, buityje. Tie

veiksniai traukte traukė Lietuvą į Vakarų Europos kultūros orbitą. Statėsi

miestai, miesteliai, juose dygo bažnyčios.Žodžiu,keitėsi ir peizažas.

Įsigali lotyniškas raštas, susidomėta savo krašto praeitimi.Steigėsi

mokyklos, kauptos meninės vertybės.

Plėtėsi Didžiojo kunigaikščio dvaro kanceliarija ir jos funkcijos.

Pradėta rašyti Lietuvos Metrika, kuri fiksavo, kas vyko krašte, aprašė

valstybės iždą. Šiai veiklai reikėjo raštingų žmonių, naudotasi iš svetur

atsikviestų vienuolių paslaugomis. Yra žinių, kad atskiri Lietuvos

jaunuoliai mokslo žinių sėmėsi įvairiuose Vakarų Europos universitetuose

dar XIII amžiuje. Tačiau jų buvo tik vienetai, kurių nepakako naujiems

krašto poreikiams tenkinti, todėl buvo būtina Lietuvoje steigti mokslo ir

mokymo institucijas.

Žinoma, kad jau 1397 metais Lietuvoje veikė mokykla. Galimas

dalykas ji jau turėjo savo pirmtakų. Tik žinoma, kad vėliau tai vienur, tai

kitur prie parapijų buvo steigiamos mokyklos, kurių tikslas – tenkinti

vietinius poreikius.

Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse XIII-XV amžiuje įsigali

gotika. Lietuvoje tada buvo pastatytos Vilniaus aukštutinė pilis ir Trakų

salos bei kitos pilys, turinčios aiškius gotikinius požymius. Gotikos

stiliumi buvo pastatyta XVI a. Zapyškio bažnyčia, kuri su nežymiais

pokyčiais išliko.

Renesanso laikotarpiu iškilo daugybė teorinių problemų, visų pirma

lietuvių tautos esmės, kuri koreliavusi su lietuvių tautos ir jos

valdančiųjų sluoksnių kilmės problema ir valstybės ištakomis. Taigi: kas

tie lietuviai? Iš kur jie atsirado, ar visi Lietuvos gyventojai tos pačios

kilmės? Į šiuos klausimus atsakymo ieškoma Bychovco kronikoje ir Mykolo

Lietuvio kūryboje.

Renesansas

davė impulsą mokslo plėtotei, žmogaus kūrybinei

minčiai, plito knygų leidyba, steigtos spaustuvės.

Aptariant Renesanso epochos Lietuvą, akivaizdi kolizija: viena

vertus, mūsų kraštas įsiterpia į europinės kultūros terpę, o kita vertus,

Lietuva netenka savasties (naujoji kultūra išstumia senąją kultūrą, gimtąją

kalbą), silpnėja Lietuvos valstybė.

Tokia situacija vertė domėtis savo krašto praeitimi. Romėniška

lietuvių kilmės versija tenkino daugelį tuometinės Lietuvos kultūrininkų.

Analizuojant Lietuvos kultūros istoriją, akivaizdu, kad Renesansas

sudarė palankias prielaidas lenkiškumui skverbtis į Lietuvą.

Renesanso epochoje, keičiantis požiūriui į žmogaus būtį, plačiai

susidomėta socialinėmis ir politikos teorijos pproblemomis.

Renesansas susijęs su didžiaisiais geografiniais atradimais, kurių

dėka susidurta su kitokiu gyvenimo būdu. Žmonės skverbėsi į nežinomus

kraštus. Tada ir lietuviai pamėgo keliauti, pasižmonėti svetimose šalyse.

Pabuvoti Lenkojoje tapo gyvenimo norma. Joje lankėsi beveik visi Lietuvos

bajorai. V. LITERATŪRA, TEISINĖ IR TAUTINĖ SĄMONĖ

Pirmieji istoriosofiniai, grožiniai kūriniai apie Lietuvą ir

Lietuvoje pasirodė lotyniškai. 1516 m. Krokuvoje buvo išleista Jono

Visliečio poema Prūsų karas. Poema skirta Žalgirio mūšiui, jo pasirengimui,

Lietuvos gamtai. Poemoje apdainuota Jogailaičių dinastija.

Lietuvos praeitis susilaukia vis didesnio susidomėjimo.

Įsidėmėtinas Mikalojus Husiovianas, apie kurį mažai kas žinoma. Savo

poziciją valstybės likimo klausimu jis išdėstė poemoje „Giesmė apie stumbro

išvaizdą ir medžioklę“. Tai tipiškas – renesanso epochos kūrinys.

Formaliai poema skirta medžioklei. Bet ji – tik fonas autoriaus

pažiūroms reikšti. Jis apdainuoja ne tiek medžioklės metu patirtus

malonumus, kaip tai buvo madinga Renesanso epochoje, o apmąsto didingą

Lietuvos praeitį, sielvartauja dėl jos ateities.

Įdomu pastebėti, kad žymusis Renesanso prancūzų mąstytojas Michel

de Montaigne Vytautą laikė teisingu ir pavyzdingu valdovu.

Lietuva ir jos gamta domino ir kitus Renesanso poetus. Žmonės

vertinami už nuopelnus savo kraštui, už jų konkrečius darbus. Šiuo požiūriu

įdomi Adomo Šreterio poemėlę „Apie Nemuną, Lietuvos upę“, išleista 1553 m.,

kurioje žavimasi didiku M. Tralu, karaliaus pavedimu išvaliusiu nuo akmenų

Nemuną ir padarius jį laivybine upe.

Renesanso poetai ir rašytojai siekė įamžinti savo ir amžininkų

darbus. Tokios literatūros žanrui reikėtų priskirti Lietuviu bajorų vardu

pasirašytą knygelę „Apie dešimtmetį Livonijos karą“ ir Albrechto Radvilos

atsiminimus.

Nors Renesanso epochos išvakarėse Lietuva buvo pasiekusi savo

apogėjų, tačiau tarp jos valdančiųjų sluoksnių prasidėjo nesantarvė,

aukštuomenės vidinės varžytinės dėl įtakos sferų, kurios vedė kraštą į

politinę suirutę.

Renesanso epochoje iš pagonybės laikų atėjusi paprotinė teisė

įgavo kitą skambesį. Tada Lietuvoje buvo dedami pamatai teisinei valstybei,

tvarkomi įvairūs teisiniai aktai. Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio

Alberto Goštauto iniciatyva 1529 metais buvo parengtas Lietuvos Statutas,

jame siekta suderinti atskiras paprotinės teisės nuostatas su naujais

epochos dvasios reikalavimais. Tai vienas įspūdingiausių Renesanso epochos

dokumentų, neturintis sau lygių Rytų Europoje, pavertęs Lietuvą

konstitucine valstybe.

Renesansas pagimdė daugybę teisiškai mąstančių asmenybių. Albertas

Goštautas – vienas išryškinusių Lietuvos vadybininkų, puikiai suvokęs, kad

valstybė yra stipri ne vien karine galia, bet savo savasties suvokimu. Su

Alberto Goštauto vardu siejama ir Bychovo „Kronika“, kurioje buvo pateikta

senosios Lietuvos gyvenimo panorama.

Abraomas Kulvietis priklausė tai Lietuvos kultūros veikėjų

kohortai, kuri ne tik suprato mokslo svarbą krašto kultūrai, bet ir

gimtosios kalbos vertę. Jis pardėjo versti į lietuvių kalbą psalmes, kurias

Martynas Mažvydas išspausdino pirmojoje savo knygoje.

Senosios lietuvių raštijos tyrinėtojas Jurgis Lebedys mano, kad

„XV amžiuje būta lietuviškų rankraštinių tikybinių tekstų“[3]. Šią

prielaidą jis daro analizuodamas rastus lietuviškus poterius, įrašytus 1503

m. Išleisto traktato kunigams.

1547 metais išleistas M. Mažvydo parengtas Katekizmas – naujas

tarpsnis Lietuvos kultūros istorijoje. Pirmojoje lietuviškoje knygoje

išspausdinta pirmoji lietuviška abėcėlė, giedojimo taisyklės.

Nerimavo dėl krašto politinės būklės ir kiti Lietuvos

kultūrininkai. Jie bandė sustabdyti vykstančią eroziją. Tai akivaizdu ir iš

Abraomo Kulviečio veiklos. Po nesėkmingų bandymų įsteigti Vilniuje

aukštesnio tipo mokyklą atsidūręs Karaliaučiuje, sielojosi dėl savo

nesėkmių. Abraomas Kulvietis suprato, kad lietuvių tautos likimas iš esmės

spręsis ne Prūsijoje, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šių nuostatų

vedamas jis norėjo paveikti karalienę. Boną, Žygimanto Senojo žmoną, kuri

laikė save Renesanso idėjų šalininke.

Taigi XVI amžiaus pirmojoje pusėje formuojasi valstybinė sąmonė.

Jos ryškūs požymiai: Lietuvos Metrikos, Lietuvos Statutų rengimas, Lietuvos

metraščio rašymas, mokymo institucijų kūrimas, pirmosios lietuviškos knygos

pasirodymas.Tada pradedama suvokti, kad esama skirtumo tarp Valstybinės

sąmonės ir Tautinės sąmonės.

XVI amžiuje Lietuvos intelektualiniame gyvenime įsitvirtina lotynų

kalba, pradeda skverbtis lenkų kalba, o Didžiojo kunigaikščio dvare buvo

vartojama senoji slavų kalba. Dabar situacija keičiasi iš esmės, svarbus ir

katalikybės poreikis.

Renesanso epochos Lietuvoje iškilo klausimas: kas yra tauta? Taip

aiškiai, kaip Mykolas Daukša, niekas kitas Europoje šios problemos

nesuformulavo. Pasak jo, tauta – žmonės, gyvenantys vienoje teritorijoje,

turintys bendrus papročius ir šnekantys ta pačia kalba.

Į Bychovo Kroniką ir į Mykolo Lietuvio knygą galėtume žvelgti kaip

į pirmuosius mėginimus parašyti Lietuvos istoriją. Čia vėlgi renesansinio

mąstymo požymis. Renesanso metu įvairiose Europos valstybėse iškilo

poreikis turėti savo šalies istoriją ir Lietuva nebuvo išimtis. Šių idėjų

vedamas Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis 1578 metais pasikvietė

Lietuvos kariuomenės algininką, lenką Motiejų Strijkovskį, kuris,

tarnaudamas kariuomenėje, rašė eiles ir kruopščiai rinko medžiagą Lietuvos

istorijai. IŠVADOS

1. XVI a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, atsidūrusi Atgimimo

epochos akivaizdoje, pati gimė kaip savitas ir visavertis europietiškos

kultūros reiškinys.

2. Reformacijos ir kontrreformacijos įtaka LDK kultūrai yra

milžiniška. Iš esmės šie judėjimai pakeitė visą kultūrinę situaciją LDK.

3.Renesanso epochotoje buvo pradėtos leisti lietuviškos knygos,

įkurta aukštoji mokykla.

4. Renesansas pagimdė daugybę teisiškai mąstančių asmenybių.

Albertas Goštautas – vienas išryškinusių Lietuvos vadybininkų, puikiai

suvokęs, kad valstybė yra stipri ne vien karine galia, bet savo savasties

suvokimu. LITERATŪRA

1. BUTKUVIENĖ, Anelė. Lietuvos kultūros istorijos metmenys.

Kaunas, 2000.

2. GENZELIS, Bronius. Lietuvos kultūros istorijos metmenys.

Kaunas, 2001.

3. LUKŠAITĖ I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir

Mažojoje Lietuvoje. Vilnius, 1991.

———————–

[1] Reformacija – nnuo lotynų kalbos žodžio – reformato- pertvarkymas.

[2] Indulgencija – nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežius išduodavo už

nuopelnus bažnyčiai arba už pinigus.

[3] Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra, Vilnius, 1977.