feodalizmas viduramziais

REFERATAS

Tema

,,Feodalizmas viduriniais amžiais‘‘

Įvadas

Šiame referate yra aprašyta ,,Feodalizmas viduramžiais‘‘. Ji

egzistavo nuo V a. iki XVI a. Viduriniais amžiais dauguma žmonių vertėsi

žemdirbyste ir gyveno visuomenėje santvarkoje , kuri pagrįsta žemės

nuosavybe ir vadinama feodalizmu. Šia temą pasirinkau, nes man labai buvo

įdomu sužinoti apie feodalinę santvarką viduramžiais. Be to norėjau

praplėsti savo akiratį apie praeities gyvenimą. Taip pat norėjau pateikti

kuo daugiau informacijos savo bendraamžiams ir juos sudominti šia tema.

Tikiuosi, jog mano pateikta informacija padės jums suvokti apie

žemdirbystės reikšmę viduramžiais. Neišėjo surasti informacijos apie

feodalizmą Prancūzijoje .Perskaičiau nemažai informacijos apie feodalizmą .

Įžanga

V a.Vakarų Europa susiskaldė į daugybę karalysčių . Prekyba

apmirė , ir žmonės turėjo pragyventi iš žemės .Pradėjo rastis stiprių

žemvaldžių ir plėtotis feodalinė sistema siejanti stambiuosius žemvaldžius

ir jų vasalus .Prielaida feodalizmui atsirasti yra raitelijos (šarvuotų

riterių) formavimas. Nuo VIII a. vid.ji darėsi vis reikšmingesnė. Žemės

paskola karį daro savarankišką, įgalino jį apsiginkluoti (žirgas, šarvai,

ginklai). Žemėse , kurios buvo vadinamos feodais , dažniausiai akmeninėse,

sustiprintose pilyse gyvendavo kilmingi senjorai arba feodalai. Ne tokie

kilmingi ir ppavaldūs feodalams buvo vasalai, o dar žemesnė feodalinės

visuomenės klasė – valstiečiai. Svarbiausias dalykas šioje santvarkoje –

tai žmogaus ryšys su žmogumi, vasalo ištikimybė senjorui, kuris mainais

atsidavusiam tarnui garantavo saugumą ir globą. Feodalinės visuomenės

pagrindą sudaro valdymo ir klausymo santykiai. Joje niekas nėra vvisiškai ir

visais atžvilgiais laisvas, nes kiekvienas visuomenės narys turi poną. O

kad geriau suprastume feodalines epochos valdymo ir pavaldumo santykių

esmę, reikia pagvildenti tokių kategorijų kaip laisvė ir priklausomybė

realų turinį.

Tikslai:

1. Rinkti ir konspektuoti medžiagą, ją susisteminti.

2. Domėtis tema ir reikalinga literatūra.

3. Įsigilinti į temą.

4. Išsamiai pateikti temą skaitytojui.

Dėstymas

Terminas feodalizmas pirmiausia imtas vartoti Prancūzijoje nuo XVIII

a.pab.,ir juo istorikai būdino senąjį rėžimą.Pirmiausia feodalizmo

santvarka įsigalėjo Prancūzijoje ir Vokietijoje ,o paskui Anglijoje ,Si-

cilijoje ir Palestinoje.Ją įvedė normanai.Feodalizmas įsigalėjo ir kai

kuriuose Italijos bei Ispanijos srityse.Feodalinei santvarkai būdinga:

1. Agrarinis ūkis ,kur žemė yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis .

2. Visuomenė pasiskirsčiusi į žemininkų ir jos priklausančių nelaisvųjų

ar asmeniškai laisvųjų žemdirbių masę.

3. Karalius valdo valstybę per diduomenę ir yra pirmasis tarp llygiųjų.

4. Pagrindinis vienetas valstybėje yra dvaras ,kuris yra tarsi maža

valstybėlė .

5. Vyrauja paprotinė ,nerašytoji teisė , paskirta sritims bei grupėms,

kuri yra surizgusi su valstybine teise .

Šiuos ir kitus Vakarų Europos viduramžiuose pastebėtus požymius istorikai

perkelia ir į kitus kraštus ,ir tuo būdu kalbama apie įvairių ne Europos

tautų feodalizmą . Tačiau ryškiausios feodalizmo žymės tebuvo Vakarų

Europoje viduramžiuose ,ypač Prancūzijoje .

Feodalizmo šaknys glūdėjo jau Romos imperijoje , kurioje pirmiausiais

mūsų eros amžiais ėmė vyrauti aagrarinė ekonomika su stambiaisiais dvarais

.Stambieji dvarai pasiglemžė smulkiuosius ūkininkus ,kurie jiems

pasiduodami ,tapo jų priklausomi. Tad, kuriantis viduramžių valstybėms ,

kūrėsi ir įvairių pavidalų feodalinė tvarka.

Nors įprasta kalbėti apie feodalinę sistemą, bet iš tikrųjų

jokios sistemos nebuvo. Visas feodalizmas rėmėsi papročiais ir įvairavo,

destis valstybę, net sritis. Feodalizmo esmė – pasidavimas silpnesniojo

pajėgesniojo globai. Asmuo , pasidavęs kito globai, nuo VIII a. imta

vadinti vasalu; vasalo globėjas buvo vadinamas senjoru. Tad senjoritas ir

vasalitetas dvi korelatyvinės savokos , grindusios europinį

feodalizmą.Vasalas , pasiduodamas senjoro globai ,iš jo naudotis gaudavo

kokią nuosavybę ,daugiausia žemę .Senjoras perleisdavo žemę lyg iš savo

malonės, tenkindamas vasalo prašymą.Ilgainiui ir pirmiausia frankuose

vasalui perleista žemė pradėta vadinti feodu, iš kurio atsirado ir pačios

santvarkos pavadinimas .

Senjoras perleisdavo žemę vasalui tam tikromis apeigomis,

vadinamomis investitūra bei homagiumu. Vasalas, pripažindamas už gautąjį

feodą esąs senjoro žmogumi, atsiklaupęs įdėdavo savo rankas į jojo

rankas. Po to, senjoro pakeltas ir pabučiuotas, vasalas padėjęs rankas

ant Šventraščio ar relikvijų, atlikdavo priesaikos aktą. Naujam vasalui

senjoras duodavo lazdą, ietį, šakelę arba žemės gniūžtę, simbolizuojančią

feodą, ir tą feodą aprodydavo. Vėliau aprodymą pakeitė rašytinė charta.

Viduramžių socialiniuose santykiuose didžiausią reikšmę turi abipusiškumo

principas . Vasalas randa sau senjorą . Jų sudaromi ryšiai jau ne

natūralūs, kaip barbarų visuomenėje, o grynai socialiniai(nors ir

feodalizmo laikais organinės grupės nepraranda ankstesnės reikšmės,

pavyzdžiui, šeima, arba bent jau ją ilgai išlaikai, pavyzdžiui, giminystės

sąjungos).Be to, ne taip, kaip kolektyvinius barbarų visuomenės ryšius,

feodalinius ryšius lėmė individualios žmogaus savybės. Užmegzti ryšius tarp

senjoro ir vasalo, globėjo ir globotinio – tai prisiimti abipusius

įsipareigojimus. Vasalas turėjo tarnauti savo senjorui, teigti jam

visokeriopą pagalbą, būti jam ištikimas ir atsidavęs, o senjoras savo

ruožtu įsipareigodavo globoti vasalą, ginti jį, būti jo atžvilgiu

teisingas; užmegzdami šiuos santykius, jiedu duodavo vienas kitam

iškilmingas priesaikas ir atlikdavo omažo, darančio jų ryšį neišardomą,

ritualą. Vienai pusei pažeidus įsipareigojimus, jų neprivalėjo laikytis ir

kita feodalinės sutarties pusė. Neturtingas, bejėgis žmogus, suradęs sau

patroną, prašydavo jo apsaugos ir paramos, už tai įsipareigodamas būti

visiškai jam klusnus, o užtarėjas įsipareigodavo savo ginamąjį maitinti ir

globoti. Valstietis, atsisakydamas valdos teisių bažnyčios arba pasauliečio

magnato naudai ir tapdamas priklausomu, turėjo teisę būti jo ginamas ir

globojamas ir tikėtis, jog turtingas žemvaldys išvaduos jį nuo valstybinių

prievolių. Koks tikrasis santykių tarp pono ir priklausomo žmogaus turinys?

Pirmasis, aišku, išnaudojo antrąjį, bet šalių įsipareigojimų ir paslaugų

abipusiškumo principas reguliavo šiuos santykius. Bažnyčia mokė, kad

pavaldiniai besąlygiškai turi paklusti Dievo nustatytai valdžiai ir kad

svarbu kiekvieno tarnyba ir pareigos, o ne pats jas einantis individas.

Tačiau iš tikrųjų feodalinė teisė reguliavo santykius tarp asmenų,

stovinčių skirtingose hhierarchijos pakopose, tačiau vienodai paklūstančių

teisei : kiekvienas asmuo individualiai atsakingas už savo įsipareigojimų

vykdymą. Žinoma, senjorų ir vasalų santykiuose, tarkim, barono ir riterio,

abipusiškumo principas buvo kur kas ryškesnis negu žemvaldžio ir valstiečio

santykiuose, tačiau visais atvejais šių santykių pagrindą sudarė tam tikras

asmeninis ryšys. Šia prasme feodalinė valstiečio priklausomybė iš esmės

skyrėsi nuo vergo priklausomybės: pastarąjį jo savininkas laikė daiktu,

naudojimo ir eksploatacijos objektu, bet ne asmenybe.

Senjoro ir vasalo sutartis saistė tik juos ir turėjo būti atnaujinama,

vienam kuriam mirus. Kaip vasalitetas, taip ir feodas pradžioje negalėjo

būti paveldimi ir po vasalo mirties turėjo grįžti senjorui. Tačiau nuo IX

a. paprotys feodalams paveldėti vis labiau plito ir, jam įsigalėjus, ryšiai

tarp senjoro ir vasalo paliko daugiau formaliojo pobūdžio. Juos primindavo

tik vasalinė priesaika, kuri negalėjo būti paveldima ir kiekvieno feodo

įpedinio turėjo būti kartojama. Feodai, kai juos paveldėdavo keli įpėdiniai

ar jų dalis dalydavo žemesniems vasalams, nuolat skaldėsi, ir tuo būdu

feodalinė žemė atsidūrė daugybės senjorų ir vasalų rankose. Išdava- pačios

valstybės susiskaldymasį senjorijas, kur valstybės galva – karalius arba

kunigaikštis – tebuvo vienas didesnių senjorų su savo tiesioginiais

vasalais.

Išplitus feodaliniams santykiams, vienas ir tas pats vasalas galėjo

turėti kelis senjorus. Šiuo atveju kuriam vienam senjorui vasalas duodavo

pirmenybę prieš kitus, jam didžiausiai įsipareigodamas.

Pagrindinės vasalo pareigos senjorui dalyvavimas senjoro taryboje,

paprastai šaukiamoje tris kartus metuose, kur

buvo sprendžiami vieši

reikalai ir vykdomi jam lygiųjų vasalų teismai. Antroji pareiga – karo

tarnyba, pagrindinė feodalinėje santvarkoje, iš kurios, pasak kaikurių

istorikų, išriedėjęs ir pats feodalizmas. Karo tarnyboje, saugojant pilis

ar žygiuojant, turėjo dalyvauti pats vasalas su savo vasalais pradžioje

neribotą laiką. Vėliau laikas buvo apribotas daugiausia 40 dienų. Bet

vasalui buvo palikta teisė atsipirkti nuo karinės tarnybos, ir jo vietoje

senjoras galėjo samdytis karius. Pagaliau vasalas turėjo mokėti mokesčius

senjorui, paprastai, keturiais atvejais: senjorui žygiuojant į kryžiaus

karą, vyriausiąjį sūnų riteriu šventinant, vyriausią dukterį ištekinant ir

jį iiš nelaisvės išperkant. Dar svarbus vasalo įsipareigojimas buvo priimti

keliaujantį senjorą su palydovais.

Senjoras irgi vasalui turėjo pareigų, nusakomų dviem žodžiais: pagalba ir

patarimas . jis turėjo ginti užpultąjį vasalą ir jį visokiariopai remti.

Jeigu senjoras palikdavo vasalą, šis galėjo nutraukti jam duotąją

priesaiką. Taip pat ir senjoras iš vasalo galėjo atimti feodą ir nutraukti

vasalinius saitus, jei šis jam buvo neištikimas.

Senjoras ir vasalas – tai įvairaus pavadinimo ir laipsnių didikų luomas,

grindęs savo valdžią ir teises žeme. Į feodalinių didikų luomą įsijungė ir

augštesnieji dvasininkai kaip vyskupai, arkivyskupai, abatai, tapę

senjorais ir vasalais. Tačiau jie negalėjo įsipareigoti svarbiausiai

tarybai, būtent, karo, nes, ypač nuo XI a., bažnytiniai nuostatai jiems

draudė vartoti ginklą. Dvasininkų feodalų karo tarnybaą gražiai atstojo jų

malda. Dvasinio vasalo žemė priklausė iš tikrųjų ne tiek jam, kiek

Bažnyčiai, ir senjoras, priimdamas tokio vasalo priesaiką, savaime

įsikišdavo į bažnytinius reikalus. O ir bažnytiniai didikai, susirišdami

vasaliniais saitais su pasauliniais senjorais, taip pat pasaulėjo. Iš šio

bažnytinių ir pasaulinių didikų tarpusavio susipynimo ir kilo vadinamoji

kova dėl investitūros.

Feodalinėje visuomenėje bažnyčia plėtojo visuomenės organinės sandaros

teoriją, pasak kurios, kiekvienas žmogus sudaro būtiną visumos dalį ir

privalo atlikti jam patikėtas pareigas. Kartu su feodaline santvarka

atsirado mokymas apie trilypę visuomenės sandarą, kurią sudaro trys

sutvarkytos klasės: dvasininkija rūpinasi valstybės dvasine sveikata,

riterija, ją saugo, o artojai, dirbantieji – maitina. Pažeidus šią

harmoningą sąveiką iškyla pražutingų visam organizmui pavojų. Visuomenės

trejopo padalijimo schemą, kurioje kiekviena sudėtinė dalis atlieka

konkrečią funkciją, butiną visuomenės gerovei. Ištikimybė viduramžiais –

svarbiausia krikščionybių dorybė.

Feodalinėj santvarkoj didikai savo dvaruose daug kur virto tikraisiais

valdovais, sau visiškai palenkę vasalus ir žemdirbius –– vilanus ir servus.

Šie turėjo savo ponams eiti baudžiavą, duoti duokles ir mokėti piniginius

mokesčius. Pasinaudojęs imunitetu, senjoras arba siuzerenas turėjo

nevaržomą teisę teisti savo dvarų gyventojus ir juos savo valia ekonomiškai

išnaudoti. Dvaras su priklausomais bei nelaisvaisiais buvo feodalinės

visuomenės branduolys. Šalia jo užtinkamos dar dvi žemės valdymo

rušys:alodas ir činšas. Pirmasis reiškia visišką nuosavybę, o antrasis –

nuosavybę, už kurią valdytojas moka nustatytus mokesčius.

Nors feodalizme vyravo privatieji senjorų ir vasalų santykia, bet pats

valstybingumas nebuvo žuvęs. Tad nepateisinama kalba apie feodalinę

anarchiją, sakant ją buvus bbūdingą patiems viduramžiams. Iš tikrųjų, pats

feodalizmas išaugo iš valstybinio reikalo, kai karaliai dėl vyraujančios

agrarinės ekonomikos ėmė žemes dovanoti už valstybines tarnybas. Tad

daugumas didžiųjų feodalų kilo iš valstybinių pareigų. Vėliau, feodalizmui

jau išplitus, daug kur feodalai paliko artimuose santykiuose su karaliumi,

ar eidami pareigas dvare, ar sritis valdydami. Kaikurie feodalai buvo,

viena, valstybės pareigūnai, antra – žemininkai, taip ir karalius buvo

vienas iš valstybės senjorų ir drauge jos suverenas. Jis turėjo dvarus ir

tiesioginius vasalus, kuriais daugiausia rėmėsi.

Taigi Vakarų Europos feodalinės visuomenės socialinę struktūrą apibudina

du prieštaringi, bet funkciškai tarpusavy susiję organizacijos principai :

viešpatavimo – pavaldumo ir korporatyviniai santykiai. Ir ponai, ir

priklausomi nuo jų žmonės įėjo į korporacines grupes, kurios gynė jų teises

ir garantavo tam tikrą visuomeninį ir teisinį statutą. Neigdama laisvą

žmogiškosios asmenybės vystymąsi, korporacija kartu sudarė jai egzistuoti

tam tikrose ribose, kurios neprieštaravo kolektyvo interesams ir tikslams.

Šis dvilypumas atsispindėjo viduramžių teisėje: atmesdama naujoves kaip

smerktinas ar netgi nusikalstamas, ji gynė žmogaus statutą, kuris priklausė

jam kaip socialinės grupės nariui.

Feodalinėj visuomenėje nėra visiškai nepriklausomų žmonių. Valstietis

pavaldus ponui, tačiau ir feodalas buvo aukštesnio senjoro

vasalas;žemvaldys – savos valdos šeimininkas, bet valda yra feodas,

dovanotas už tarnybą bei klusnumą. Senjoro teisių bei vasalo pareigų

derinys būdingas kiekvienam feodalinės hierarchijos nariui, net monarchui,-

ir jis buvo kažkieno vasalas; arba jis duodavo ištikymybės priesaiką

imperatoriui, popiežiui, arba į jį buvo žiūrima kaip į Dievo vasalą.

Visiško neriboto suvereniteto ši visuomenė nežinojo. Todėl feodalinės

visuomenės narys visada nuo ko nors priklausė, bent jau nominaliai. Kartu

daugybė šios visuomenės sluoksnių juridiškai buvo laisvi. Vadinasi, laisvė

tuo metu nebuvo suvokiama kaip priklausomybės analizė, laisvė ir

priklausomybė viena kitos neneigė.