Nerono biografija

Įvadas

Neronas buvo penktasis ir paskutinis Julijaus – Klaudijaus dinastijos imperatorius, Romos imperiją valdęs 54 – 68 m. Istorijos puslapiuose šis žmogus žinomas kaip absoliutaus autoritarizmo atstovas, per vėlesnį savo valdymo laikotarpį patvirkęs ir negailestingai žudęs nepageidaujamus asmenis. Tai žmogus, įsakęs nužudyti tikrąją savo motiną ir, kaip manoma, pelenais pavertęs tris ketvirtadalius Romos.

Tačiau kartu tai ir meniškais gabumais apdovanotas jaunas valdovas. Imperatorius buvo aistringas teatro renginių mėgėjas, ir pats pasirodydavo scenoje kaip daininkas arba cirko arenoje kaip vežėjas. NNeronas, susižavėjęs artistine veikla, kuri tenkino jo savimeilę, 66 m.išvyko į Graikiją, tikėdamasis, kad helėnai pagal nuopelnus įvertins jo meną. Imperatorius neklydo.

Graikai nešykštėjo pagyrimų ir pagarbos, o Romos valdovas savo ruožtu paskelbė laisvę visiems graikų miestams ir atleido nuo visų mokesčių.

„Kiti valdovai, – buvo sakoma Nerono kalboje, pasakytoje Korinte istmiškų žaidimų metu, – suteikdavo laisvę atskiriems mietams, o Neronas suteikė laisvę visai provincijai. “

Tad, kas Neronas buvo iš tikrųjų: žiaurus despotas ar gailestingas lyrikas? Kodėl ppirmąjį savo valdymo penkmetį Neronas valdė nuosaikiai, o vėliau patvirko ir ėmė žudyti nepageidaujamus asmenis? Kas lėmė tokius imperatoriaus kraštutinumus? Jo dėdės Kaligulos reputacija, kurio jau valdymo pradžia prasidėjo skandalu dėl seksualinių santykių su savo trimis seserimis Drusilla, Julia Livillia iir Agripina (Nerono motina), ar netinkamas pastarosios vaidmuo auklėjant būsimąjį imperatorių?

Tai tik keli klausimai, į kuriuos bandžiau rasti atsakymus. Deja, literatūros ir šaltinių trūkumas neleido sudaryti išsamaus Nerono asmenybės paveikslo. Teko tenkintis „istorijos trupiniais“, sausais faktais ir, tik darant tam tikras prielaidas, spręsti, koks Neronas iš tikrųjų buvo.

Taip ir lieka neaišku, kas buvo tikrasis 64 m. Didžiojo Romos gaisro kaltininkas. Nėra neginčijamų faktų, kad Romą padegė Neronas. Apie imperatoriaus kaltę istorijos šaltiniuose tik keliamos įvairios hipotezės, bet konkrečių įrodymų nėra.

Taigi mano referato pagrindinis tikslas – pasinaudojus turima informacija, aprašyti Nerono kelią į didžiąją politiką, pirmuosius jo žingsnius politinėje arenoje ir asmeniniame gyvenime. Pabandysiu iškelti pagrindines Romos padegimo versijas, aptarsiu imperatoriaus užsienio bei vidaus politiką.

Kaip sakoma, viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Todėl aptarsiu 68 metais susiklosčiusias politines aplinkybes, dėl kurių Neronas pakėlė prieš save ranką ir nusižudė.

Nerono kelias į didžiąją politiką

Neronas Klaudijus Cezaris Augustas Germanikas gimė 37 m. gruodžio 15 d. Ancijo miestelyje, Italijoje. Būsimasis imperatorius iš pradžių turėjo kitą vardą – Liucijus Domitius Ahenobarbusas. Jis buvo vienintelis Gnajaus Domitijaus Ahenobarbuso ir Agripinos jaunesniosios (Kaligulos sesers) sūnus.

Tuo metu prasidėjo jo dėdės Kaligulos valdymas. Liucijus iškart po gimimo ssusilaukė savo dėdės dėmesio. Agripina paklausė brolio, kaip pavadinti sūnų. Šis veiksmas buvo daromas tam, kad sūnus būtų paminėtas kaip sosto įpėdinis, tačiau Kaligula, nenorėdamas Liucijui suteikti Augusto vardo, jam pasiūlė tik Klaudijaus vardą.

Liucijaus tėvas mirė nuo vandenligės 40 m. ir trijų metų vaikas tapo priklausomas nuo Kaligulos. Nerono motina kartu su seserimi Julia Livilla tuo metu buvo ištremtos į Pontiano salą.

41 m. sausio 24 d. Kaligula, jo žmona Ksenija Milonija ir jų ką tik gimusi dukra Julija Drusilla buvo nužudyti Kasijaus Kheros sąmokslo metu. Tuomet pretorionų gvardijos sargybinis padėjo Klaudijui (Romos imperatorius 41 – 54 m.) užimti sostą. Pastarasis iš karto iš tremties sugrąžino savo tris dukterėčias, tarp kurių buvo ir Nerono motina.

Klaudijus buvo vedęs tris kartus. Paskutinė jo žmona Valerija Mesalina, su kuria Klaudijus turėjo 2 vaikus: Britaniką ir Oktaviją, apkaltinus sąmokslu prieš vyrą, buvo nužudyta 48 m. “Ambicingoji Nerono motina netruko užimti savo tetos vietą ir 49 m. sausio 1 d. tapo ketvirtąja, Tiberijaus Klaudijaus Nerono Cezario Drususo žmona. ”

50 m. pradžioje Romos senatas pasiūlė Agripinai Augusto titulą. Tais pačiais metais Liucijus buvo tituluotas Neronu Klaudijumi Cezariu Drususu.

Neronas buvo vyresnis už savo netikrąjį brolį Britaniką, todėl gavo įpėdinio tteises į sostą. Tuo tarpu Klaudijus, pagerbdamas savo netikrąjį sūnų, paskelbė jį pilnamečiu 51 m. ( Neronui buvo tik 14 m.) ir buvo paskirtas gubernatoriumi. 53 m. Neronas vedė savo netikrą seserį Oktaviją.

Klaudijus mirė 54 m. spalio 13 d. ir Neronas valdovu tapo būdamas 17 metų. Tačiau svarbius sprendimus priiminėjo jo motina Agripina bei globėjas Liucijus Anėjus Seneka. Toks buvo jaunojo Nerono kelias į didžiąją politiką.

Pirmieji imperatoriaus žingsniai

Nuo pat pirmųjų jauno imperatoriaus valdymo dienų prasideda rūmų kova. Nerono motinos Agripinos norui vaidinti žymų vaidmenį valstybėje pasipriešino jos sūnus, kurį energingai parėmė Burus (Gvardijos viršininkas) ir Seneka.

Tačiau Neronas savo valdymo pradžioje dar nebuvo toks žiaurus ir nenuspėjamas, kokį jį mes žinome iš istorijos vadovėlių. Priešingai, Neronas valdė nuosaikiai. Tokį valdymą galbūt lėmė tai, kad Neronas iki 62 m. buvo pretorijaus prefekto Senekos įtakoje, tuo laikotarpiu palaikiusių gerus santykius tarp princepso bei senato, ir pripažino kitų institucijų viršenybę.

Kaip įrodymą, jog Neronas pripažino senatą, galima būti paminėti deklaratyvų imperatoriaus pareiškimą, kuris skelbė, “kad jis gerbiąs senato, kuris turėjo spręsti visus svarbiausius valstybės reikalus, teises. Neronas pasiliko tik provincijų, kuriose stovėjo kariuomenė, reikalus. ”

Bet netrukus Romos imperijos valdovas, kaip spėjama, apsvaigintas absoliutinės valdžios, patvirko ir pradėjo ppersekioti jam nepalankius asmenis. Tokį intrigų ir negailestingų žudynių proveržį lėmė tiek konkurencija tarp Agripinos ir dviejų patarėjų, tiek ir Nerono asmeninis gyvenimas.

Imperatorius buvo nepatenkintas savo vedybomis ir nepaisė savo žmonos Oktavijos. Jis netrukus pradėjo meilės ryšius su Aktija. Agripinai nepatiko toks sūnaus žingsnis ir ji pareikalvo pamiršti šią moterį. Neronas pasipriešino motinos kišimuisi į jo asmeninius reikalus, o ši savo ruožtu iš karto atsisuko į jaunesnįjį sosto įpėdinį Britaniką, kaip į galimą Nerono įpėdinį. Tačiau Britanikas buvo nunuodytas.

Neronas netrukus apsistatė save sau palankiais žmonėmis ir pradėjo vykdyti jam būdingą politiką. Prasideda girtavimų naktys, smurtiniai incidentai su politiniais priešininkais. Imperatoriaus žiauraus režimo aukomis tapo ir artimiausi Neronui asmenys.

“Jau 55 nunuodijo teisėtą sosto paveldėtoją Klaudijaus ir Mesalinos sūnų Germaniką (Britaniką). Norėdamas išsivaduoti iš valdžios trokštančios motinos įtakos, 59 liepė ją nužudyti. 62 buvo nunuodytas Burus ir Oktavija, kad galėtų vesti Popėją Sabiną. ”

Pastarajai asmenybei reikėtų skirti daugiau dėmesio, nes ji suvaidino nemažą vaidmenį Nerono gyvenime.

“Toji moteris turėjo viską, išskyrus dorą sielą ” – taip apie Popėją Sabiną sakydavo Tacitas. Popėja buvo nuostabaus grožio moteris, žavinga ir protinga. 58 m. Popėja tapo Nerono meiluže, o jau “sekantys metai pasižymėjo esminio posūkio Nerono

valdyme, metais. Neronas ir Popėja suorganizavo Agripinos nužudymą. ”

Dažnai valstybės valdyme moterys turėdavo išskirtinę vietą šalia savo vyro valdovo, atlikdama “geriausio imperatoriaus draugo”, patarėjo pareigas. Matyt, Popėja buvo neišimtis. “Istorija rodo, kad Popėja bandė, per 58 – 62 m., atskirti Neroną nuo bet kurio iš jo patarėjų ir draugų. ”

Nerono ir Popėjos “sąmokslas” prieš Agripiną sukėlė masinius protestus ir supykdė Neroną. Šis nubaudė mirties bausme dar kelis iš daugelio jo giminaičių.

Jau po 62 m. Neroną galima vvadinti kaip vienu žiauriausių imperatorių, kurio valdymas paremtas amoralumu ir daugybe žudynių. Tačiau pats garsiausias Nerono “žygdarbis” buvo atliktas dar po dviejų metų.

Didysis Romos gaisras

Istorijoje priimta manyti, kad vieno žymiausių pirmojo amžiaus įvykių – Didžiojo Romos gaisro – organizatorius buvo pats Romos imperatorius Neronas. Tačiau daugelis šaltinių kalba įvairiai ir gana prieštaringai apie šį, 64 m. įvykį.

Gaisro metu, pasak vienos legendos, “Neronas gana abejingai grojo lyra ant kalvos viršūnės, kol miestas sudegė. Tačiau kiti šaltiniai teigia, kkad Neronas organizavo ugniagesių komandą ir naudojo savo rūmus, kad suteikti prieglobstį žmonėms. ”.

“Kokių nors tikrų šios versijos ( kad Romą padegė Neronas) patvirtinimų šaltiniuose nėra, ir net Tacitas, neigiamai nusiteikęs Nerono atžvilgiu, abejojo šio kaltinimo tikrumu. ” <

Galbūt iš tikrųjų Neronas nebuvo kaltas dėl miesto padegimo, bet jo noras atstatyti miestą prabangiu stiliumi nusivylusiems Romos gyventojams sukėlė įtarimų. “Sumišusi visuomenė ieškojo atpirkimo ožio ir netrukus gandai juo padarė Neroną. Tokio sprendimo motyvacija buvo ketinimas įamžinti savo vardą – Romą pervadinti Nerono miestu (Neropolis). ”

Tai, jog šios baisios nelaimės kaltininkas galėjo būti Neronas, rodė ir sklidę gandai, kad Neronas norėjo perstatyti ir perplanuoti Romą. Padegimas būtų paprasčiausias būdas viską pradėti iš naujo.

Neronui buvo pavojingi tokie įtarinėjimai, todėl šis ėmė ieškoti, kam galėtų suversti visą kaltę. Ir netrukus surado.

Neronas nubaudė “tuos, – sako Tacitas, – kuriuos minia vadino krikščionimis. ” Imperatorius ėmė juos žiauriai persekioti: statydavo kaip deglus savo soduose arba paprasčiausiai ssušerdavo laukiniams žvėrims.

Roma po devynių dienų niokojančio gaisro iš tikrųjų buvo prabangiai atstatyta. Ypatingu puošnumu pasižymėjo prabangūs auksiniai rūmai (Domus aurea), kuriuose buvo įrengtos pirtys su iš už 25 km vandentiekio vamzdžiais tekančiu jūros vandeniu.

Nerono užsienio ir vidaus politika

Nerono vidaus ir užsienio politika buvo paremta nerealiais, fantastiniais planais. Kaip pavyzdį galima pateikti 65 m. Nerono iškeltą idėją įkurti savo bendraminčių bendruomenę. “Tai buvo neapgalvotas, gėdingas Romos imperijai įvykis ir Neronas pasirodė visuomenėje kaip juokdarys, vaidinantis, dainuojantis iir grojantis savo lyra. ”.

Apskritai, galima sakyti, kad imperatorius nevykdė tokios vidaus politikos, kokią paprastai turi vykdyti didelės imperijos valdovas. Visos priemonės, kurių ėmėsi Neronas, neturėjo esminės reikšmės. Galima būtų išskirti vienintelį Nerono “rimtą” projektą, kuriuo valdovas norėjo atšaukti visus netiesioginius mokesčius. Tačiau “šį projektą senatas atmetė, kaip griaunantį Imperijos galybę. ”

Vietoj aktyvaus dalyvavimo politikos gyvenime Neronas pasirinko jam priimtimesnį artisto gyvenimą ant scenos. “Neronas eikvojo daug lėšų reginiams rengti ir dovanų dalijimams, ir tai jam suteikė tam tikrą populiarumą. ”

Kitokia buvo užsienio politika. “Provincijose tačiau, kaip Armėnijoje, Germanijoje, Britanijoje, N. (Neronui) valdant sėkmingai kovojo gabūs generolai, turėję didelę įtaką savo žmonėms. ”

Romos provincijų valdymas buvo paremtas savivale ir tai atsirūgo pačiai Romos imperijai. Vienu atveju “Pasinaudoję pagrindinių karinių jėgų nebuvimu Britanijoje, sukilėliai užpuolė romėnų provincijų centrus/./, kurių gyventojai nepajėgė pasipriešinti. Apie 70 tūkstančių romėnų buvo užmušta. ” Tai buvo vienos žiauriausių žudynių per visą istorijos laikotarpį.

Nerono valdymo laikais ekspansija buvo vykdoma ir į rytus. Kariniai žygiai buvo organizuojami į Armėniją 55 m., į Judėją 66 m.

Romos imperatorius visą laiką svajojo užimti Etiopiją ir nukariauti Kaukazo gentis. “Šie žygiai turėjo jį išgarsinti, kaip naują Aleksandrą Makedonietį. Bet žygis nepasistūmėjo toliau daug žžadančių planų. ”

Pizono Sąmosklas prieš imperatorių

Nerono vykdoma brutali politika, persekiojimai, remiantis įstatymu apie didybės įžeidimą, ir net kaltinimai senatoriams, iš kurių būdavo konfiskuojamas visas turtas, suformavo “antineronišką” koaliciją. Buvo nuspręsta surengti, dabar taip vadinamą Pizono sąmokslą (pavadinimas kilęs nuo Gajaus Kalpurnijaus Pizono vardo, kuris rengėsi užimti sostą po Nerono) ir nužudyti imperatorių.

Prieš Neroną buvo nusiteikę žymūs senatoriai ir pretorionų vadai. Tačiau sąmokslas žlugo dėl dviejų priežasčių. Pirma, sąmokslo planas nebuvo tinkamai paruoštas. Antra, imperatorių nušalinti troško tiek Respublikos atkūrimo šalininkai, tiek “ir žmonės, kurie tikėjosi, kad paims valdžią naujas tinkamesnis pretendentas. ”

Matyt, dėl Nerono politikai prieštaraujančių šalininkų nesusikalbėjimo, sąmokslas buvo atskleistas ir “buvo nužudyta 19 sąmokslininkų. ” “Nusižudė Nerono įsakymu ir buvęs jo auklėtinis filosofas Seneka. ”

Nerono mirtis

Susidorojęs su sąmokslo šalininkais, Neronas nenuslopino pasipriešinimo. Tuomet išaugo antiromėniškas judėjimas provincijose. Pirmasis sukilo Galijos vietininkas Gajus Julius Vindeksas, jį palaikė galų gentys, apkrautos dideliais mokesčiais bei kitų provincijų (Tarakoniškosios Ispanijos, Luzitanijos ir Afrikos) valdytojai.

Prieš Neroną sukilo pretoriečiai (gvardija) ir senatas, todėl imperatorius buvo priverstas bėgti iš Romos. Neronas paskutines gyvenimo valandas praleido vieno iš savo atleistinių viloje. Teigiama, kad būtent atleistinis pastūmėjo dvejojančio imperatoriaus ranką ir padėjo Neronui nusižudyti 68 m. Vieno žiauriausių Romos imperatorių ppaskutiniai žodžiai buvo: “Koks artistas žūva! ” arba, kaip rašoma kitame istorijos šaltinyje, „Koks didelis meninkas miršta su manim! “

Kartu su Nerono savižudybe baigiasi ir Julijų – Klaudijų dinastija. „Svarbiausia jos atrama buvo armija, ir ta pati armija nuvertė ją nuo sosto. “

Išvados

Savo darbinėse referato temose „Nerono kelias į didžiąją politiką“, „Pirmieji imperatoriaus žingsniai“, „Didysis Romos gaisras“, „Nerono užsienio ir vidaus politika“, „Pizono sąmokslas prieš imperatorių“ ir „Nerono mirtis“ apžvelgiau svarbiausius Nerono biografijos faktus.

Referato įvade iškėliau pagrindinį klausimą: „kas Neronas buvo iš tikrųjų: žiaurus despotas ar gailestingas lyrikas?“. Į šį klausimą bandžiau atsakyti nepaviršutiniškai, tik užfiksavęs kelis žudynių momentus, bet išsamiai, apsvarstęs to meto vidaus politiką ir laikmečio bruožus.

Jeigu, kas papriekaištautų man ir pasakytų, kad negalima net abejoti Nerono žiaurumu, negalima svarstyti, ar jis tikrai buvo tik trumparegis politikas, tuomet drąsiai priminčiau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo atvejį. Juk jis irgi žudė bei trėmė visus jam nepaklususius asmenis, tarp jų ir savo giminaičius.

Todėl negalima vertinti Nerono laikų politikos pagal dabartinę vertybių sistemą. Kas mums šiais laikais yra amoralu ir nepriimtina, prieš beveik du tūkstančius metų galėjo būti ne tik įprasta, bet ir privalu, norint išlaikyti tvirtą valdžią savo rankose.

Daugelis valdovų,

norėdami įtvirtinti savo valdžią ir sustiprinti valstybę, buvo priversti vykdyti „kietąją politiką“, kartais prasilenkdami su logiškumu. Tačiau tenka pripažinti, kad Neronas vadovavosi, ne valstybės, o tik asmeniniais interesais.

Vargu ar galima tikėti, kad jau 17 – etis jaunuolis galėjo parengti toliaregišką valstybės vidaus ir užsienio politikos strategiją. Juo labiau ir per kitus Nerono valdymo metus nematome kažkokių apgalvotų žingsnių politiniame gyvenime. Priešingai, visą dėmesį Neronas skiria savo artistinei veiklai ir tik juokina plačiąją visuomenę.

Galima konstatuoti, kad jauną vaikiną aapsvaigino absoliutinė valdžios galia. Su laiku Nerono ambicijos vis augo, kol galų gale tik žudynių ir persekiojimų imperatoriui ėmė nebeužtekti. Jis užsimanė įkurti bendraminčių klubą, Romą pervadinti Neropoliu ar net susilyginti su Aleksandru Makedoniečiu. Tai jau rodo, kad Romos valdovas nebesuvokė realybės ir nemokėjo tinkamai įvertinti padėties.

Taigi vienas žiauriausių Romos valdovų Neronas į istoriją įsirašė tik kaip žiaurus, ištvirkęs, Romą padegęs despotas, nesuvaldęs savo ambicijų ir tokiu būdu pražudęs patį save.

Literatūra:

1. N.A.Maškinas „Senovės Romos istorija“, Valstybinė Politinės ir MMokslinės Literatūros Leidykla, Vilnius, 1952 m.

2. Internetinis puslapis: http://www.soften.ktu.lt/~tomablaz/azina/index.php?akcija=klatsas&tema=14&KL_KODAS=2

3. „Lietuvių enciklopedija“, dvidešimtas tomas, Narsa Očaposvskis, „Lietuvių enciklopedijos leidykla“, 1960 m.