Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas

1.LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMAS

1.1. KONSTITUCINIŲ LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATKŪRIMO PRIELAIDŲ SUDARYMAS

Pakartotinį nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą teisiškai parengė vienuoliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, sudarytos Tarybų Sąjungoje jau prasidėjusios komunistinio režimo pertvarkos aplinkybėmis, o netrukus dar pasipildžiusios patriotiškai nusiteikusiais deputatais iš 1998 m. mokslinės inteligentijos iniciatyva susikūrusio ir daugumos gyventojų aktyviai remiamo visuomeninio politinio judėjimo, pasivadinusio Lietuvos persitvarkymo Sąjudžiu, aktyvistų tarpo, veiksmai. Svarbiausia, kad buvo pakeistos kai kurios principinės tuo metu galiojusios 1978 m. Lietuvos TSR konstitucijos nuostatos ir paskelbta kad vietoje bendrasąjunginės pilietybės rrespublikoje nustatomas savarankiškas pilietybės institutas – Lietuvos TSR pilietybė, o migracija į Lietuvą reguliuoja Lietuvos įstatymai, kad Lietuvos Konstitucijoje skelbiamas piliečių teises ir laisves garantuoja, vietoje buvusios nuorodos į TSRS Konstituciją ir TSRS įstatymus, įstatymai ir visuotinai pripažinti teisės aktai, kad Lietuvoje galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos ar referendumu priimti įstatymai, o TSRS įstatymai ir TSRS valstybinės valdžios ir valdymo organų teisės aktai – tik LTSR Aukščiausiajai Tarybai juos nustatyta tvarka patvirtinus ir įregistravus, taip buvo apribotas TSRS įstatymų galiojimas. TTaip pat buvo pakeisti konstitucijos 6 ir 7 straipsnis, panaikinant komunistų partijos valstybinį monopolį ir įteisinant daugiapartinę sistemą. Taip pat buvo pakeista ir rinkimų sistema, nustatant laisvus, demokratiniais principais pagrįstus rinkimus. Pakeistas Konstitucijos 50 straipsnis įtvirtino sąžinės laisvę.

Be minėtų ir kkai kurių kitų 1978 m. Lietuvos TSR konstitucijos pataisų, dar 1988 m. buvo pakeistas 168 ir 169 straipsnis. Šių straipsnių pakeitimai sugrąžino sovietmečiu uždraustą tautinę simboliką, t. y. tautinę trispalvę kaip valstybės vėliavą ir V.Kudirkos “Tautišką giesmę” – valstybės himną. Konstituciją papildžius 77 – 1 straipsniu, lietuvių kalba paskelbta valstybine Lietuvos TSR kalba.

Tolesnis Lietuvos raidos kelias buvo modeliuojamas 1989 m. gegužės 18 d.LTSR Aukščiausiosios Tarybos deklaracijoje “Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą”. Deklaracijoje pabrėžta, kad Lietuvos ateitie santykiai su TSRS ir kitomis valstybėmis turi būti nustatomi tarpvalstybinėmis sutartimis.

Kitą dieną buvo priimtas Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų įstatymas, kuriame pabrėžiama, kad Lietuva savarankiškai įgyvendina socialinę ir ekonominę politiką, ekonominius ryšius su kitomis respublikomis grįsdama lygiateisėmis sutartimis, o sąjunginiams organams deleguodama tik tam ttikras funkcijas ir skirdama lėšų joms vykdyti. Šiuo dokumentu buvo pabrėžiama nuosavybės formų įvairovė ir ūkinės veiklos laisvė. Pagrindinėms šio įstatymo nuostatoms 1990 m. vasario 12 d. suteikta konstitucinė reikšmė.

1990 m. vasario 7 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė principinės reikšmės nutarimą “Dėl 1939 m. Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo”, kuriame sakoma, kadLietuvos Liaudies seimo 1940 m. liepos 21 d. priimta Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip nereiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti, todėl ššia deklaracija grindžiamas TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas “Dėl LTSR priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą” taip pat yra neteisėtas ir juridiškai Lietuvos nesaisto. Toliau Aukščiausioji Taryba siūlė Tarybų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.

Tačiau teisiškai atkurti Lietuvos valstybę galėjo tik tautos mandatą gavusi atstovybė.

1.2. LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATKŪRIMAS

1990 m. vasario 24 d. pirmą kartą per visus penkiasdešimt aneksijos metų Lietuvoje buvo įvykdyti demokratiniai laisvi Aukščiausiosios Tarybos rinkimai daugiapartiniu pagrindu, remiantis 1989 m. rugsėjo 29 d. priimtu nauju Rinkimų įstatymu. Užtikrintą pergalę rinkimai atnešė Sąjūdžiui: 96 deputatų vietas iš 141 gavo Sąjudžio, kurio pagrindinis programoje formuluojamas tikslas buvo Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimas, remiami kandidatai.

Tų pačių metų kovo 10 dieną, susirinkusi Aukščiausioji Taryba, pradėjo darbą. 1990 m. kovo 11 d. buvo priimta Deklaracija dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų, kurioje teigiama, kad svetimos valstybės institucijų panaudojimas neturi būti interpretuojamas kaip tos valstybės suvereniteto lietuvių tautai pripažinimas, taip pat kad rinkimų teisę turintys Lietuvos gyventojai savo valia išrinktiems šios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams patikėjo tautos suverenią galią, t.y. ji teisiniu požiūriu yra kokybiškai nauja institucija ir tik sąlygiškai naudojasi senu pavadinimu. Be to Deklaracijoje buvo pbrėžta, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. jji bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.

Taip pat buvo priimtas Įstatymas “Dėl valstybės pavadinimo ir herbo”, kuriuo buvo grąžintas oficialus valstybės pavadinimas “Lietuvos Respublika”, sutrumpintai – “Lietuva”, ir oficialus valstybės herbas – Vytis.

Po šių parengiamųjų aktų buvo priimtas svarbiausias Aktas “Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo”, savo reikšme prilyginamas Lietuvos valstybės tarybos 1918 m. Vasario 16 d. Aktui.

Jis pradedamas žodžiais: “Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.” Taip pat Akte nurodoma, kad Lietuvos valstybės tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir Steigimojo seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir lieka Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas. Taip pat įtvirtinamas Lietuvos valstybės teritorijos vientisumas ir nedalomumas, negaliojimas joje kitos, t.y. sovietinės, valstybės konstitucijos.

Aktas baigiamas pareiškimu, kad Aukščiausioji Taryba visiškai perima Lietuvos Respublikos teritorijos valdymą.

Už Aktą “dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo” vardiniu balsavimu balsavo 124 deputatai, susilaikė šeši, balsavusiųjų priš nebuvo.

Po to buvo priimtas įstatymas “Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo”. Įstatyme nurodyta, kad Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į LTSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimą “Dėl 1939 mmetų Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo”, konstatuodama, kad 1938 m. Lietuvos Konstitucijos veikimas dėl TSRS įvykdytos prieš Lietuvą agresijos ir aneksijos buvo neteisėtai sustabdytas, ir, siekdama atkurti pažeistos tautos ir Lietuvos valstybės suverenias teises, nutaria nutraukti Lietuvos teritorijoje 1978 m. Lietuvos TSR konstitucijos, taip pat 1977 m. TSRS konstitucijos galiojimą ir atnaujinti 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimą.

Šis nutarimas turėjo principinę reikšmę, nors jo įgyvendinimas pagal tuometinę situaciją buvo sunkiai įmanomas ir netikslingas, todėl , kad pritaikyti Konstitucijos galiojimą prie esamos situacijos, jau pačiame akte buvo nurodyta, kad 1938 m. Lietuvos Konstitucijos skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės tarybos ir Valstybės kontrolės statusą, galiojimas yra sustabdomas. Kovo 11 dieną buvo priimtas ir kitas Aukščiausios Tarybos aktas – įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo”, kuriuo buvo skelbiama apie 1938 metų konstitucijos galiojimo sustabdymą ir laikino konstitucinio akto – Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo – patvirtinimą.

Taip pat buvo skelbiama , kad Lietuvos Respublikos teritorijoje nutraukiamas TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų įstatymų galiojimas, ir pabrėžiama, jog buvusios konstitucijos galiojimo atkūrimas “pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m.birželio 15 d. veikusių įstatymų”. Norint sukonkretinti šią nuostatą, įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo”

3 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau “galioja tie iki šiol veikę Lietuvos įstatymai bei teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam įstatymui”.

Principinę reikšmę turėjo tai, kad šiais įstatymais buvo nutrauktas teisinis Sovietų ąjungos ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų ir Lietuvos to meto teisės ryšys, bet Lietuvoje galiojusi teisė, ilgus metus formuota, nors ir marionetinių, tačiau pačios Lietuvos įstatymų leidybos institucijų, formaliai įgavo savarankiškos sistemos statusą.

Ir vėliau, priėmus dabar galiojančią 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstituciją, iki nepriklausomybės atkūrimo ppriimtų teisės aktų galiojimo sąlygos iš esmės nepakito.

2. LAIKINASIS PAGRINDINIS ĮSTATYMAS

2.1. BENDRAS LAIKINOJO PAGINDINIO ĮSTATYMO APIBŪDINIMAS

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas susidėjo iš 132 straipsnių, suskirstytų į 16 skirsnių.

Apskritai tai nebuvo orginalus konstitucinis aktas, tiek iš Pagrindinio Įstatymo struktūros, tiek jo turinyje matyti esant nemažai 1978 m. Lietuvos TSR konstitucijos nuostatų, žinoma, griežtai atmetant bet kokias užuominas apie politinius Lietuvos ryšius su Sovietų Sąjunga, apie monopolinę vienos partijos padėtį.

Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į skubotumą, su kuriuo buvo priversta rengti ir priimti Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, taip pat įį būsimas įvairias visuomenės gyvenimo reformas, nustatė nesudėtingą jo keitimo mechanizmą. Pirmieji jo pakeitimai buvo priimti jau 1990 m. kovo 17 dieną.

2.2. VALSTYBĖS VALDŽIOS IR VALDYMO INSTITUCIJŲ SISTEMA

Vykdyti valstybės valdžią Laikinasis Pagrindinis Įstatymas pavedė Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, Vyriausybei ir Teismui. TTačiau faktiškai išliko sovietinė valdžios struktūra, kuri rėmėsi vieningos valdžios principu, kurio esmę sudarė vientisa Liaudies deputatų tarybų – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos , rajonų, miestų, gyvenviečių ir apylinkių Liaudies deputatų tarybų, kaip Lietuvos atstovaujamųjų valstybės valdžios institucijų, sistema, įtvirtinta Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 60 straipsnyje.

Šio įstatymo 78 straipsnio 22 punktuose išvardyti dalykai, priskirti Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai, tarp jų priimti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir daryti jos pakeitimus, tvirtinti valstybės biudžetą, leisti ir aiškinti įstatymus, skirti Ministrų Tarybos pirmininką, jo teikimu tvirtinti Ministrų Tarybos sudėtį ir daryti jos pakeitimus, rinkti visų lygių teisėjus, skirti Respublikos prokurorą ir jo pavaduotojus, vyriausiąjį arbitrą, išklausyti savo skiriamų ar renkiamų institucijų pareigūnų ataskaitas, ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis, priimti sprendimą surengti referendumą, leisti amnestijos aktus ir kt. SSąrašo 22 punkte jai taip pat pavedama “spręsti kitus valstybinės rerikšmės klausimus”.

Aukščiausiąją Tarybą numatyta rinkti penkeriems metams, o 1990 m. rugsėjo 11 d.Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimu nustatyta, kad Aukščiausioji Taryba 2/3 balsų gali nutraukti savo įgaliojimus pirma laiko. Tokiu atveju turėjo būti rengiami pirmalaikiai rinkimai.

Taip pat nustatyta, kad Aukščiausiosios Tarybos darbas vyksta ilgalaikėmis sesijomis, kurios gali būti eilinės (dvi per metus) ir neeilinės, kviečiamos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo arba vieno trečdalio deputatų iniciatyva.

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nenumatė vienasmenio valstybės vadovo institucijos. Jame bbuvo kalbama apie aukščiausiąjį Lietuvos Respublikos pareigūną, atstovaujantį Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose. Šiais žodžiais buvo apibūdinamas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas. Pagal savo kompetenciją – vadovauti rengiant klausimus, kuriuos turi svarstyti Aukščiausioji Taryba , tai buvo parlamento vadovas, tačiau kartu Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui buvo pavesta pasirašinėti įstatymus, informuoti Aukščiausiąją Tarybą apie šalies padėtį ir kitus svarbius vidaus ir užsienio politikos klausimus, teikti kandidatus eiti Ministrų Tarybos pirmininko, Aukščiausiojo teismo pirmininko, Respublikos prokuroro, vyriausiojo valstybinio arbitro pareigas, t.y. dalykai, kurie paprastai priklauso valstybės vadovo kompetencijai.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas renkamas iš deputatų, šiems slaptai balsuojant, penkeriems metams, ne daugiau kaip dviem kadencijoms paeiliui. Aukščiausioji Taryba jį galėjo atšaukti pirma laiko.

1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis.

1990 m. kovo 29 d. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimu Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas imtas rinkti iš vienuolikos narių, tarp kurių pagal pareigas teliko Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, jo pavaduotojai ir sekretorius.

Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme nustatyti principiniai rinkimų teisės dėsniai, kurie buvo bendri visų lygių Liaudies deputatų tarybų rinkimams.

Apskritai rinkimų tvarka ir demokratiniai jų principai – visuotiniai, lygūs, tiesioginiai rinkimai, slaptas balsavimas – buvo formuluojami taip pat kaip 1978 m. LTSR Konstitucijoje. Toks pat nustatytas ir amžiaus cenzas: teisė rinkti buvo įgyjama sulaukus 18 metų, teisė būti išrinktam į AAukščiausiąją Tarybą – 21 metų, į kitas tarybas – 18 metų. Esminis skirtumas – kandidatų kėlimo tvarka, išdėstyta Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 70 straipsnyje: priešingai sovietinėms rinkimų taisyklėms, sudariusioms išimtinai nealternatyvių rinkimų galimybę, čia nurodoma, kad kandidatų skaičius neribojamas, į rinkimų biuletenį gali būti įrašytas bet koks jų skaičius.

Skelbti referendumą turėjo teisę Aukščiausioji Taryba savo iniciatyva arba to reikalaujant 300 tūkstančių rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių.

1991 m. sausio 8 d. buvo nustatyta, kad pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybei ar ministrui užtenka 1/2 Aukščiausiosios Tarybos deputatų balsų.

Vietinėms Liaudies deputatų taryboms pavesta spręsti vietos reikalus, įgyvendinti aukštesniųjų valstybės institucijų sprendimus, svarstyti valstybės svarbos klausimus, teikti dėl jų savo pasiūlymus.

Laikinojo pagrindinio Įstatymo nustatyta teismo ir prokuratūros sistema iš esmės nesiskyrė nuo nustatytos 1978 m. LTSR konstitucijoje. Aukščiausiąja teismine valdžia Lietuvoje buvo skelbiamas Aukščiausiasis Teismas.

Įmonių, įstaigų ir organizacijų ūkinius ginčus pavesta spręsti valstybinio arbitražo organams.

1990 m. liepos 27 d. įsigaliojo Prokuratūros įstatymas, detalizavęs prokuratūros organų uždavinius, jų sistemą, organizacijos ir veiklos principus. Šiame įstatyme ir drauge paskelbtame Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitime respublikos prokuroras pavadintas generaliniu prokuroru.

3. KONSTITUCINĖ LIETUVOS VALSTYBĖS RAIDA

4.

3.1. LIETUVOS KONSTITUCINĖ RAIDA SOVIETINĖS AGRESIJOS AKIVAIZDOJE

Lietuvoje vykstantys politiniai procesai buvo neigiamai įvertinti TSRS ir jos valdančioji viršūnė, pasitelkusi kolaburantus Lietuvoje, siekė daryti viską, kad išlaikytų lietuvių tautą savo ppriklausomybėje. Tam buvo naudojamos įvairiausios priemonės. Buvo demonstruojama karinė jėga, naudojama prievarta, paskui pradėtas ekonominis spaudimas. Buvo tikimasi , kad dėl ekonominės blokados atsiradusi žaliavų ir gamybos komponentų stoka sukels prekių trūkumą, nedarbą, socialinius neramumus.

Didžiausią spaudimą ir brutualiausius metodus priešiškai nusiteikusi Sovietų Sąjunga panaudojo 1991 metais.

1991 m. sausio 10 d. Aukščiausioji Taryba gavo TSRS prezidento pasirašytą ultimatumą, buvo kategoriškai “pasiūlyta” tučtuojau visiškai atkurti TSRS konstitucijos ir LTSR konstitucijos galiojimą bei atšaukti anksčiau jos priimtus “antikonstitucinius” aktus. Po ultimatumo , nesulaukusi norimų rezultatų, TSRS kariuomenė pradėjo atvirą agresiją pprieš Lietuvos valstybę, o SSKP organizacija Lietuvoje sausio 11 d. paskelbė apie “nacionalinio gelbėjimo komiteto” įkūrimą ir apie tai , kad šis komitetas “ima valdžią į savo rankas”.

Dėl iškilusios realios grėsmės teisėtų valdžios institucijų veiklai Aukščiausioji Taryba sausio 14 d. priėmė nutarimą, kad tuo atveju, jei ji nebegalėtų vykdyti savo įgaliojimų, sudaroma Lietuvos Respublikos Vyriausybė emigracijoje. Vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniams, jei bus užpulti svarbiausi valstybės objektai, oficialiai suteikta teisė priešintis.

Tautos vienybės ir pasiaukojimo dėka nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijas pavyko apginti. Tačiau TSRS ginkluotosios pajėgosėmėsi teroro aktų prieš Lietuvos įstaigas, pareigūnus ir piliečius.