LIETUVOS RESPUBLIKOS IR SOVIETINĖS SOCIALISTINĖS RESPUBLIKOS SĄJUNGOS SANTYKIAI 1990-1991 METAIS

Turinys

ĮŽANGA 2

1. KORUPCIJOS SAMPRATA 3

2. KORUPCIJOS FENOMENAS PASAULYJE 5

3. KYŠININKAVIMAS LIETUVOJE 7

3.1 Kyšininkavimas medikų tarpe 8

3.2 Valdžios struktūrų papirkinėjimai 9

3.3 Kyšininkavimo atvejai teisėsaugos organuose 10

4. KOVA SU KORUPCIJA 11

5. IŠVADOS 13

LITERATŪRA 14

Įžanga

1990-1991 metai buvo ilgas lietuvių tautos kovos už laisvę rezultatas. Beveik per penkiasdešimt okupacijos metų buvo keli mėginimai, pasinaudojant bent kiek palankesne tarptautine padėtimi, atkurti Lietuvos Respublikos nerpriklausomybę. Lietuvos atstovams važiuoti į Maskvą 1990-1991 metais teko net septynis kartus, stengiantis išsivaduoti iš SSRS priespaudos. Tuo laikotarpiu sudėtingomis tapo ir įvairios “smulkmenos”, kurių teorija net ““nepastebi”. Būtent pirmuosius žingsnius dėl Lietuvos nepriklausomybės pradėta žengti nuo tokių smulkmenų.Pvz., .

 Sovietų Sąjungos pusė vengė vartoti net tam tikrą terminiją – buvo įkyriai peršama samprata “susitikimo komunikatas”, tačiau jokiu būdu ne “derybų”;

 Vengta vartoti pavadinimą “Lietuva” ir siekta mūsų valstybę įvardyti kaip “Lietuvos TSR”;

 Bandyta atsisakyti žodžio “storony”, kuris lietuviškai reiškia žodį “šalis”,o rusiškai dar gali būti verčiamas kaip “strany”.

Taigi net ir, regis, formaliuose dalykuose dviprasmybių negalėjo būti.Tai buvo sunkus kelias į dvišales tarpvalstybines derybas, kur derasi du lygūs ssubjektai. Tiesa, šiame procese laukta tam tikros Vakarų reakcijos. Tačiau Vakarų valstybių ryžtingumo laipsnis palaikant Lietuvą buvo ne toks, kokio tikėtasi. Ne veltui profesorius V.Landsbergis mini “Europos susipainiojimą pragmatizme ir stoką nepriklausomybės pripažinti Baltijos šalių nepriklausomybę“.

Vertinant šio nelengvo ėjimo į nnepriklausomybę rezultatus, šiandien matome, kad pusantrų metų trukusi politinė teisinė kova pasibaigė Lietuvos taikingų pastangų sėkme.

1990 metų kronika

Kova dėl nepriklausomybės prasidėjo jau 1988 metais susikūrus Sąjūdžio iniciatyviniai grupei, kuri savo veikla pradėjo tautinį lietuvių atgimimą. Sąjūdis iš karto iškėlė lietuvių tautos teisių atkūrimo reikalavimus, kur iš pat pradžių reikalavo demokratijos, Lietuvos ekonominio savarankiškumo, o vėliau ir Lietuvos suvereniteto (autonomijos, dalinės nepriklausomybės) SSRS sudėtyje bei visiškos Lietuvos nepriklausomybės. Sąjūdis prieš komunistų partiją kovojo vien tik konstituciniais metodais, remdamiesi logika, veikiančiais įstatymais, masinės informavimo priemonėmis bei oficialiomis valdžios struktūromis. 1989 m. vasario 15 d. Kaune vykusioje specialioje sesijoje Sąjūdis pirmą kartą viešai paskelbė apie Lietuvos ir SSRS santykius, kur aiškiai pasisakė už laisvos, nepriklausomos, demokratiškos ir neutralios Lietuvos valstybės siekimo, o tų ppačių metų gruodį LKP savo suvažiavime atsiskyrė nuo SSKP -priėmė savo programą ir įstatus. Šis atsiskyrimas sukėlė grėsmę SSRS unitarinės valstybės ir SSKP egzistavimui, todėl 1989 metų pabaigoje ir 1990 metų pradžioje SSKP CK plenumas svarstė LKP atsiskyrimą nuo SSKP, stengdamasis sugrąžinti LKP į SSKP, o 1990 m. sausio mėnesį Į Lietuvą buvo atvykęs ir pats M. Gorbačiovas, mėginęs lietuvius bei priversti juos atsisakyti nepriklausomybės atkūrimo reikalavimų. Tačiau tuo jis nepasiekė ne tik savo tikslo, bet dar labiau sutvirtino Lietuvos rryžtą atgauti nepriklausomybę.

1989 m. pabaigoje – 1990 m. pradžioje LTSR AT Sąjūdžio spaudžiama priėmė konstitucijos pataisas dėl Lietuvos TSR įstatymų viršenybės prieš SSRS įstatymus, panaikino konstitucijos straipsnį dėl komunistų partijos vadovaujančio vaidmens, įteisino daugiapartinę sistemą bei pripažino negaliojančia 1940 m. Liaudies seimo priimtą deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo Į SSRS. 1990 m. pradžioje buvo surengti ir pirmieji demokratiniai rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, kuriuos laimėjo Sąjūdžio remiami žmonės, surinkę 96 vietas iš 141.

Naujoji Aukščiausioji taryba, kuri savo pirmininku išsirinko V. Lansbergį, 1990 m. kovo 11 dieną paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės valstybės atstatymo Aktą, kurį pasirašė Lietuvos respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Lansbergis ir sekretorius Liudvikas Sabutis. Iš 133 deputatų 124 balsavo už, 6 susilaikė, 3 nedalyvavo.Šiame Akte teigiama, kad < Lietuvos Aukščiausioji Taryba, reikšdama tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė (..) , taip pradėdama realizuoti visą Valstybės suverenitetą. Kartu Akte paskelbta, kad < Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija>. Taip pat Lietuvos Respublikos Atkūrimo Akte pabrėžta Lietuvos ištikimybė visuotinai pripažintiems tarptautiniams teisės principams, įskaitant sienų neliečiamumo principą, suformuluotą 1975 metų Helsinkio Baigiamajame AAkte, įsipareigota garantuoti žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.

Toliau tą pačią dieną Lietuvos AT priėmė Įstatymą dėl valstybės pavadinimo ir herbo. Juo, vėlgi remiantis tautos įgaliojimais, nurodytas vienintelis oficialus valstybės pavadinimas – Lietuvos Respublika. Nuo įstatymo priėmimo momento nutarta vartoti ir oficialų Lietuvos Respublikos Valstybės herbą ir ženklą – Vytį.Taip identifikuotasi su tebeegzistuojančia Lietuvos respublika. Lietuvos AT tuo pačiu įstatymu nutarta vadinti Lietuvos Respublikos Aukčiausiąja Taryba, atitinkamai pakeistas jos Pirmininko pareigybės pavadinimas, taip pat kitų valstybinių organų pavadinimai. Taip Lietuvos AT ir buvę marionetiniai organai virto Lietuvos Respublikos valdžios organais, sukurtas būsimas nepriklausomybės valstybės aparatas ir sudarytos sąlygos atkurti nepriklausomybę.

Aukščiausioji Taryba, būdama jau Lietuvos Respublikos aukščiausiuoju valdžios organu, be abejo, turėjo atitinkamus įgaliojimus ir galėjo veikti Lietuvos Respublikos vardu. Todėl 1990 – ųjų metų kovo 11 – ąją dieną toliau laikantis valstybės tęstinumo, priimtas įstatymas < Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo>. Jis realizavo Akto nuostatą, kad Lietuvoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija, tad reikėjo atstatyti paskutinės Lietuvos konstitucijos galiojimą. Įstatymu siekta < atstatyti pažeistas teises ir Lietuvos valstybės suverenias teises>, todėl visų pirma, nutrauktas 1978 metų buvusios sovietinės Lietuvos Konstitucijos galiojimas bei 1977 metų SSRS Konstitucijos, SSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų SSSRS įstatymų galiojimas, po to atnaujintas ir 1938 m. gegužės 12d. Lietuvos Konstitucijos veikimas visoje Lietuvos respublikos teritorijoje. Be to, čia sustabdytas tų 1938 metų konstitucijos skyrių ir straipsnių galiojimas, < kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Kontrolieriaus ir Valstybės Tarybos statusą>. Taip buvo padaryta dėl susiklosčiuosių tam tikrų aplinkybių: šie valstybės organai neišliko, jų staiga atkurti buvo neįmanoma, o valstybės aparato struktūra buvo likusi beveik tokia pat, kaip ir Lietuvos TSR, todėl reikėjo 1938 metų Konstitucijos galiojimą pritaikyti esamai situacijai.

1990 m. kovo 11 – ąją dieną taip pat priimtas įstatymas < Dėl Lietuvos respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo>. Juo atsižvelgiant < į būtinumą suderinti atstatytos 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su paikitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeninis santykiais>, buvo sustabdytas šios Konstitucijos galiojimas ir patvirtinas Liakinasis Pagrindinis įstatymas. Jame buvo įtvirtintos teisinės demokratinės valstybės gyvenimo normos, skelbiama orientacija į savarankišką vidaus ir užsienio politiką, užtikrinama Lietuvos gyventojų lygybė. Visoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms buvo sudaromos galimybės plėtoti savo kultūrą, turėti savo spaudą, mokytis savo gimtąja kalba. Kartu nustatytas, kad < Lietuvos respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam įstatymui.

1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos respublikos

Aukščiausioji Taryba paskelbė kreipimąsi į pasaulio tautas, pranešdama apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą ir paskelbė, laukianti kitų tautų solidarumo ir paramos. Tačiau tik paskelbus apie nepriklausomybės atkūrimą visoje Lietuvoje buvo atjungti tarptautiniai telefono ryšiai, bandant taip sustabdyti Lietuvos komunikavimą su kitomis pasaulio valstybėmis.

Kitą dieną buvo priimtas Lietuvos respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimas . Vytautas Lansbergis kreipėsi į TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką M. Garbačiovą, pareikšdamas, kad nuo 1940 m. birželio 15 d. TSRS ginklutųjų pajėgų dalinių buvimas Lietuvos teritorijoje neturėjo ir dabar nneturi teisinio pagrindo bei siūlė pradėti derybas dėl tų dalinių statuso, dislokavimo ir visiško išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Taip par buvo pareikštas noras, kad už Lietuvos ribų esantys Lietuvos respublikos piliečiai kareiviai, karininkai ir jų šeimos būtų apsaugoti ir nedelsiant sugrąžinti į Lietuvą., tačiau kovo 16 – ąją dieną M. Garbačiovas savo telegramoje V. Lansbergiui reikalauja, kad per dvi dienas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Aktas būtų atšauktas, taip protestuodamas prieš Lietuvos Respublikos bandymus atgauti nepriklausomybę. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba jau ssekančią dieną atmetė Kremliaus reikalavimą atšaukti Nepriklausomybės deklaraciją ir tą pačią dieną kreipėsi į visus Respublikos piliečius nepasiduoti nesantaikoms kurstytojams, laikytis rimties, tvarkos, broliško požiūrio į savo artimą bei gerbti Lietuvos įstatymus.

1990 metų kovo 19 dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ppriėmė pareiškimą dėl tarnybinių ginkluotųjų pajėgų statuso. Iki to laiko tų pajėgų daliniai naudojosi Lietuvos Respublikos teritorija bei oro erdve be reikiamų susitarimų su Lietuvos vyriausybe, nors dauguma Lietuvos piliečių apie 1,5 milijono gyventojų, savo parašais reikalavo tą kariuomenę išvesti. Į tokus reikalavimus Rusija atsakė griežtu įspėjimu, kuriame sakoma, jog nebus leista įsteigti sienos perėjimo punktų, turėti savo pinigų ir perimti fabrikus, kurie priklauso Maskvai. Tačiau kovo 20 dieną Lietuvos Vyriausybė nutarė įsteigti 37 parėjimo punktus, kad galėtų kontroliuoti tų prekių išvežimą, kurios nebuvo saistomos prekybiniais ryšiais su Rusija. Į šį protestavimą SSRS atsakė prievartos būdais. Merijampolėje desantininkai įsiveržė į pedagoginės mokyklos pastatą ir sumušė vieną mokytoją, o iš karinio kabineto pavogė mokomuosius ginklus. Tarybiniai kariniai lėktuvai Į Kėdainių aerodromą aatgabeno apie 5 tūkstančius desantinikų. Lietuvso Respublikos Aukščiausiopji Taryba pareiškime išdėstė tokių įvykių analizę, teigdama, kad TSRS stengiasi Lietuvoje sukurti tam tikrą įtampą bei įvertino tokius veiksmus kaip 1940 metų agresijos prieš Lietuvą Tąsa. Tačiau SSRS ir toliau vykdė įvairius antpuolius prieš Lietuvą reikalaudama atšaukti Lietuvos nepriklausomybės Aktą.

1990 metų balandį buvo įvesta ekonominė blokada. M. Gorbočiovas pateikė Lietuvai ultimatumą, kuriame teigė, kad jei per dvi dienas LTSR AT ir MT neatšauks savo nutarimų ir neatstatys padėties kokia buvo iki 11990 m. kovo 10 d., bus duotas nurodymas nebetiekti į LTSR tos produkcijos, kuri realizuojama užsienio rinkoje laisvai konvertuojama valiuta. Buvo tikimasi kad sustos transportas, nebedirbs daugelis gamyklų, atsiras daug bedarbių, prasidės ekonominė suirutė. Prasidėjusi ekonominė blokada Lietuvoje sukėlė tikrai nemažai padarinių. Jau per vieną mėnesį nuo paskelbtos ekonominės blokados Lietuvoje dėl energetinių, kuro ir medžiagimių išteklių stokos pramonėje, statyboje ir transporte priverstinai nedirbo 10,7 tūkst. žmonių. Žemės ūlyje nedirbančių skaičius udarė apie 7,5 tūkst. traktorininkų, krovininių automobilių vairuotojų ir kitų mechanizatorių. Visiškai sustojo 4 cukraus fabrikai, Klaipėdos celiuliozės ir kartono kombinatas, Mažeikių naftos perdirbimo gamykla. Jau gegužės mėnesio duomenimis dėl blokados Lietuvoje nepagamintos produkcijos kiekis sudarė apie 300 mln. rublių, negauta pelno apie 40 mln. rublių, Į Respublikos biudžetą nepateko 57 mln. rublių. Ši ekonominė blokada tęsėsi iki pat iki pat 1991 metų rudens. Tačiau kai kuriose sferose Lietuvos Respublikos piliečiams pasisekė išvengti ekonominės blokados.Lietuvos krautuvėse mėsą galėjo įsigyti Tik piliečiai turintys Lietuvos pasus. Įmonės, ūkiai, organizacijos ėmėsi iniciatyvos plėtoti tiesioginius ryšius su partneriais už Lietuvos ribų, viršplaninę produkciją keitė į reikalingus gaminius. Taip pat atitinkamos paramos buvo gauta ir iš kaimyninių šalių. 1990 m. birželio 6 dieną gamybinio susivienijimo < Estijos dujos> darbuotojai surinko ir į Lietuvos blokados ffondą pervedė 5 760 rublių. Lietuvoje įvesta ekonominė blokada padarė didžiulių nuostolių Lietuvos valstybei, tačiau nesunaikino noro dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo.

1991 metų kronika

Nagrinėjant Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimą 1991-aisiais, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nepriklausomybės atkūrimas paskelbtas 1990-ųjų kovo 11-ąją, o pripažintas tik beveik po pusantrų metų , kaip buvo išreikštas valstybės indentiteto pripažinimas.

LR valdžia dėl neteisėtų SSRS veiksmų ne visus savo sprendimus galėjo įgyvendinti, tai reiškė, Lietuvos valdžios nepakankamą efektyvumą, nors pati valdžia ir buvo nepriklausoma nuo SSRS. Valdžios efektyvumas buvo daugiau susijęs su vidinio suvereniteto aspektu- teritorine viršenybe, o ne išoriniu suverenitetu- nepriklausomybe.

Sekant 1991 metų įvykių raidą atsiskleidžia santykiai tarp LR ir SSRS. Nes būtent 1991-ieji metai susidarė sąlygos atkurti teisinę bazę santykiams su kitomis valstybėmis bei vėl pradėti naudotis suspenduotomis teisėmis.

1991 m. sausio 8 d. mažmeninių kainų pakėlimo dingstimi komunistinės jėgos nesėkmingai mėgino užimti Parlamento rūmus. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų įvyksta Lietuvos Respublikos nepriklausomybę palaikantis mitingas (apie 30 tūkst. žmonių).

Lietuvos Respublikos AT posėdyje nutarta sustabdyti Vyriausybės nutarimą dėl maisto produktų kainų pakėlimo. Už sustabdymą balsavo 100, prieš – 4 ir 4 susilaikė.

Kremliuje (Maskvoje) Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė K.Prunskienė susitiko su TSRS Prezidentu M.Gorbačiovu. Kalbėtasi dėl TSRS kariuomenės veiksmų Lietuvoje ir dėl prievartos imant Lietuvos jaunuolius įį sovietinę armiją.

Ministrė Pirmininkė K.Prunskienė pareiškia apie visos Vyriausybės in corpore atsistatydinimą (AT deputatai balsavo – 72 už, 8 prieš, 22 susilaikė).

Atsistatydino K. Prunskienės vyriausybė.

1991 m. sausio 10 d. SSRS prezidentas M. Gorbačiovas ultimatumu pareikalavo Lietuvoje laikytis sovietinės konstitucijos,siūlo “nedelsiant ir visiškai atstatyti TSRS Konstitucijos ir Lietuvos TSR Konstitucijos galiojimą, panaikinti anksčiau priimtus antikonstitucinius aktus”.. Naujos Vyriausybės ministru pirmininku patvirtintas A. Šimėnas.

1991 m. sausio 11 d. LKP(CK) biuro narys J.Jermalavičius paskelbė,kad Lietuvos demokratinių jėgų kongresas sudarėnacionalinio gelbėjimo komitetą, kuris imasi visos atsakomybės už Respublikos likimą.Vilniuje sovietiniai kariškiai jėga užgrobė Krašto apsaugos departamento būstinę ir Spaudos rūmus.

1991 m. sausio 13 d. Sovietinė kariuomenė, panaudojusi ginklą prieš taikius žmones, užgrobė Lietuvos radijo ir televizijos pastatus, Televizijos bokštą. Žuvo 14 žmonių, sužeista ir sužalota apie 700. Patvirtinta nauja G. Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė.

1991 m. sausio 16 d. Vilniaus Antakalnio kapinėse iškilmingai palaidoti sausio 13-ąją žuvę Lietuvos laisvės gynėjai.

1991 m. sausio 17 d. įsteigta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba SKAT.

1991 m.sausio 24 d. TSRS Prezidentas M.Gorbačiovas, kalbėdamas per Maskvos televiziją, atsiprašė už tarybinių karių užpuolimus Lietuvoje ir Latvijoje, tačiau neatsisakė reikalavimo, kad tos respublikos laikytųsi TSRS įstatymų.

1991 m. vasario 9 d. įvyko visuotinė Lietuvos gyventojų apklausa referendumas. Daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių pasisakė už

konstitucinę nuostatą, beveik 90 % rinkėjų Lietuvoje ,kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, už atsiskyrimą nuo TSRS .

1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respubliką de jure pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija.

1991 m. liepos 29 d. Sutartimi dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų Lietuva ir Rusija pripažino viena kitą pilnateisiais tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis valstybėmis pagal jų valstybinį statusą, įtvirtintą pamatiniuose aktuose, priimtuose Lietuvos Respublikos 1990 metų kovo 11 dieną ir Rusijos Federacijos –1990 metų birželio 12 dieną.

1991 m. lliepos 31 d. Medininkų muitinės poste sovietiniai omonininkai žiauriai nužudė 7 muitinės ir policijos pareigūnus.

1991 m. rugpjūčio 19–21 d., komunistinio pučo Maskvoje metu, prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų budėjo tūkstančiai šalies žmonių. Jam žlugus, buvęs realus suverenas — TSRS vadovybė — neteko realios suvereniteto galios. Ją iš esmės perėmė Rusijos vyriausybė, kuri dar iki pučo sutartimis įsipareigojo gerbti Baltijos šalių suverenitetą.

1991 m. rugpjūčio 22 d. sovietiniai kariškiai pasitraukė iš užimtų pastatų. Aukščiausioji Taryba uždraudė priešvalstybinės LKP (SSKP) organizacijos, taip ppat represinių VSK (KGB) institucijų veikimą Lietuvoje.

1991 m. rugpjūčio mėn., komunistinio pučo Maskvoje metu, krašto apsaugos kariai buvo pasirengę ginti Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybės rūmus, o prireikus – organizuoti pilietinį pasipriešinimą visoje šalyje.

1991 m. rugsėjo 6 d. SSRS pripažino LLietuvos nepriklausomybę.

1991m. Gruodžio mėn. SSRS nustojo egzistavusi.

1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublika tapo Jungtinių Tautų Organizacijos nare, o tai reiškė, kad Nepriklausomybė pasiekta ir kova dėl Lietuvos valstybės laimėta.

1991 metų spalio 9 d. Užmegsti diplomatiniai santykiai su Rusija. Rusija išlieka svarbi Lietuvos ekonominė partnerė. Prekybiniams ir ekonominiams ryšiams su Rusija Lietuva teikia svarbią reikšmę ir grindžia juos dvišalių sutarčių nuostatomis bei Pasaulio Prekybos Organizacijos principais.

Toliau plėtodama santykius su Rusija Lietuva sieks laikytis pozityvios darbotvarkės, nes ekonominiai, kultūriniai ryšiai, atviras dialogas tarp visuomenių yra stipriausias pagrindas tarpusavio supratimui ir pasitikėjimui.

1991 m. spalio 15 d. Helsinkyje LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamąjį aktą.

Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo teisiniai pagrindai

Lietuvos respublika savo nepriklausomybę aatkūrė remdamasi valstybės tęstinumu, kuris savo ruožtu labai glaudžiai susijęs su valstybės identitetu. Valstybės tęstinumo ir identiteto klausimai iškyla tik tarptautinėje sistemoje, santykiuose tarp subjektų, susietų tarpusavyje teisėmis ir įsipareigojimais. Šios sąvokos yra grynai teisinio pobūdžio, kur teisinis valstybės identitetas apibrėžiamas kaip < tarptautinių teisių ir įsipareigojimų iki ir po įvykio, sukėlusio abejonę dėl identiteto, tapatumas, besiremiantis tiktai paprotine norma pacta sunt servanda>. Identiteto sąvoka yra statinė, o tęstinumas yra dinaminis identitento predikatas, reiškiantis, kad < teisių ir pareigų turėtojas ttoliau egzistuoja aplinkybėmis, keliančiomis dėl to abejonių. Tęstinumo sąvoka suprantama kaip laiko faktorius, kuriuo valstybė išsaugo tarptautinį teisinį subjektiškumą. Tokiu būdu valstybės identitetas ir tęstinumas neatskiriamos sąvokos.

Klasikinė tarptautinė teisė turi tris valstybės tęstinumo ir identiteto taisykles:

• Pasikeitimai nepaveikia valstybės tęstinumo ir identiteto

• Valstybės tarptautinis teisinis subjektiškumas išlieka nepakitęs, jeigu radikaliai jos konstitucinė tvarka, kaip revoliucija ar perversmas ir tuo būdu pakeičiama vyriausybė

• Valstybė neišnyksta dėl karinės okupacijos ar okupantų vykdomų priemonių

Vis dėlto praktikoje valstybės tęstinumo ir identiteto problemos yra labiau komplikuotos. Kartais nei viena iš šių taisyklių neapsaugo valstybės tęstinumo. Tai priskirtina ir Lietuvos respublikos okupacija ir anekcija 1940 metais. Ji faktiškai prarado savo teritoriją, gyventojus, teisinės sistemos beveik nebuvo, kartu okupacija nebuvo karo veiksmų rezultatas ir tai nepavadintina karine. Tačiau tarptautinė teisė nenoriai leidžia valstybėms išnykti ir tai byloja pagrindinis tikslas – nepriklausomų valstybių koegzistencija.

Taigi yra dar viena labai svarbi, ketvirtoji, valstybės tęstinumo ir identiteto taisyklė, kuri paneigia neteisėtų aktų teisės kuriamąją galią .

Būtent šia ketvirta valstybės tęstinumo ir identiteto taisykle buvo sudaryta Lietuvos Respublikos tęstinumo teisinė konstrukcija. Buvo būtina išnagrinėti du klausimus:

1. kokie faktai įrodo Lietuvos Respublikos egzistavimą okupacijos laikotarpiu ir kartu sudaro jos tęstinumo teisinės konstrukcijos elementus;

2. kokiems tikslams pasiekti skirta Lietuvos Respublikos tęstinumo teisinė konstrukcija, t.y. kokią šiuo atveju reikšmę jis tturi.

Atsakymo į pirmąjį klausimą ieškoti reikėtų valstybės tęstinumą apsaugančių tarptautinės teisės normų taikymo praktikoje. Vyriausybės pasitraukimas į užsienį būtų geraisusiai iliustravęs valstybės tęstinumą, kadangi ji būtų galėjusi tiesiogiai pretenduoti į aukščiausiąją valdžią okupuotoje teritorijoje ir būtų pripažinta kitų valstybių. Tuo būdu valstybė turi įgaliojimus dalyvauti tarpotautiniuose santykiuose, sudaryti galiojančius tarptautinius susitarimus su kitomis valstybėmis.Tiesa, Lietuvos respublikos vyriausybė emigracijoje nebuvo suformuota, nors ir buvo numatytas pasitraukimas į užsienį kilus pavojui. Nepakankamais pasirodė ir A. Smetonos palikti aktai apie misistro pirmininko A., Merkio atleidimą ir paskyrimą ministru pirmininku Stanislovą Lozoraitį. Šis bandymas, žinomas kaip Kybartų aktų pavadinimu, buvo vangus ir nepastebėtas. Šie aktai nebuvo paskelbti ir buvo pagrįstai įtariama, kad jie surašyti ir pasirašyti ne 1940 m. birželio 15 d., o spalio ė. 15 d. ir ne pačiuose Kybartuose, bet Šveicarijos mieste Berne. Nepaisant to, dauguma valstybių nepripažino Lietuvos Respublikos aneksijos, kas sąlygojo keletą kitų Lietuvos Respublikos tęstinumo faktų, kaip likusios funkcionuoti kai kurios šalies diplomatinės atstovybės užsienyje (Londone, Vašingtone, Montevidėjuje, Rio De Žainere, Vetikane), taip pat veikė keletas konsulatų (pvz., Kanadoje). Lietuvos Respublikos diplomatai užsienyje teisėtai protestavai prieš jos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą ir tęsė savo veiklą. Kaip teisiniai dokumentai buvo pateikti keli K. Škirpos pateikti dokumentai. Jis buvo pasiuntinys Berlyne iir kelis kartus Į Lietuvą pasiuntęs tam tikras telegrams, kuriose jis traktavo Ministrų Tarybą išdavikiška ir nustojusia mandato veikti nepriklausomos Lietuvos valstybės vardu ir tuo reikalaudamas atleisti jį iš užimamų pareigų ir atimti iš jo Lietuvos pilietybę. Diplomatinės ir konsulinės Lietuvos Respublikos misijos okupacijos metu traktuotinos kaip visai teisėti tęsiančios savo egzistavimą valstybės organai.

• Lietuvos Respublikos pasai buvo laikomi galiojančiais, jų reikalauta kelionių ir emigracijos tikslams

• Lietuvos respublika išsaugojo ne tik suverenias teises į savo teritoriją, bet ir į nuosavybę: iš dalies jai priklausančių aukso atsargų buvo išlaiomos diplomatinės ir konsulinės įstaigos.

Lietuvos respublikos diplomatiniai atstovai JAV ir Didžiojoje Britanijoje naudojosi visomis diplomatinėmis privilegijomis lygiai su kitų valstybių atstovais. Į Jav Valstybės departamento sudarytą diplomatų ir konsulų sąrašą buvo įtraukti Lietuvos Respublikos diplomatiniam ir konsuliniam personalui priklausantys asmenys su visais rangais ir titulais. Tik vėliau apie 1942 metus Didžiojoje Britanijoje rangai bei titulai buve perkelti į Diplomatinio biuletenio priedą, kuriame nebuvo nurodyta valstybė. Taip pat Lietuvos respublikos tęstinumo reikšės nesumenkina ir Užsienio reikalų ministerijos nebuvimo. 1940 metų birželio 2 dienos telegramoje J. Urbšys, tuometinis Užsienio reikalų ministras savo telegramoje mini tuos asmenis, į kuriuos reikėtų kreiptis pirmiausis ištikus katastrofai. Tai diplomatijos šefu skaitytas Lozoraitis, pirmasis pavaduotojas – Klimas, antrasis- Šaulys. Be to lietuvos

Respublikos atstovybių užsienyje veiklą nuolat rėmė išeivija, turėjusi ryšį su pasipriešinimo judėjimu okupuotoje Lietuvoje.

Tęstinumui didelę reikšmę turėjo ne tik jo pripažinimas, bet ir pačios Lietuvos Respublikos aktai bei tautos pažiūra. Taip tautos apsisprendimas išlaikyti savo valstybę buvo visada aiškus, todėl 1941 – ųjų Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija bei 1949 – ųjų LLKS Tarybos deklaracija kaip valstybės tęstinumą deklaravę dokumentai užima vieną svarbiausių vietų Lietuvos Respublikos tęstinumo teisinėje konstrukcijoje. Tokiu būdu parodoma, kad atkuriama senoji valstybė, o ne sukuriama nauja. Taip tęstinumas ttapo nepriklausomybės atkūrimo pagrindu, kuriuo remdamiesi Lietuvos Respublika galėjo apginti pažeistas teises ir atkurti teisėtumą ir tai buvo pagrindinis tikslas, kuriam pasiekti sukurta Lietuvos Respublikos tęstinumo teisinė konstrukcija.

Išvados

Paskelbus nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, svarbiausia buvo tą nepriklausomybę įtvirtinti, užtikrinti valstybės suverenumą. Realiai šalyje tebeveikiant okupacinės valstybės institucijoms, reikėjo pradėti nuo pamatų kurti nepriklausomą valstybę. Vienas iš skubiausių darbų buvo perimti iš SSRS KGB kariuomenės sienų kontrolę, pasiekti, kad iš nepriklausomos valstybės teritorijos būtų kuo greičiau išvesta okupacinė kariuomenė.

Sovietų Sąjunga iki pat 11991 m. rugpjūčio 19 d. pučo įvairiausiomis priemonėmis stengėsi Lietuvai vėl primesti sąjunginės respublikos statusą. 1991 m. pavasarį ir vasarą sovietų armija vykdė įvairius išpuolius prieš Lietuvos valstybės institucijas ir gyventojus. Daugiausia buvo užpuldinėjamos Pasienio apsaugos tarnybos ir muitinės, prieš jjas nesiliovė baudžiamosios akcijos: buvo laužomi, naikinami, deginami pasienio postai, terorizuojami beginkliai pasieniečiai, muitininkai. 1991m. liepos 31-ąją įvykdytas šiurpus nusikaltimas Medininkų pasienio kontrolės poste – žiauriai nužudyti septyni muitininkai ir policininkai. Šių žudynių vykdytojus ir organizatorius tebegloboja dabartinė Rusijos valdžia.

Nesilpstant Sovietų Sąjungos spaudimui ir pastangoms išlaikyti Lietuvą savo rankose, atkurtoje valstybėje buvo surengti referendumai, kuriuose daugiau kaip 80 procentų gyventojų buvo už valstybės nepriklausomybę ir okupacinės kariuomenės išvedimą dar iki 1992 m. pabaigos bei okupacijos metu padarytos žalos atlyginimą. Tačiau Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos nepajudėjo iš vietos tol, kol po 1991 m. rugpjūčio pučo Rusijoje Lietuva atkūrė diplomatinius santykius su daugeliu pasaulio valstybių.

Iškart po pučo buvo pradėti atkurti ar nustatyti diplomatiniai santykiai. Iki 1991 m. spalio 115 d. diplomatiniai santykiai buvo atkurti ar užmegzti su 29 valstybėmis, tarp jų — ir su Tarybų Sąjunga.

Literatūra

1. Baliukonienė R., Lietuvos istorija, -Katalizė., 1997

2. Skuodis V., Baltijos kraštų kelias į nepriklausomybę 1990-1991 metai. Įvykių kronika, – Vilnius., 1997

3. Žalimas D., Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkurimas.Pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę, -Vilnius, 1997

4. Šatas J. Lietuvos tarptautinis pripažinimas: praeitis ir dabarties realijos.— V., 1991.— 49, [3] p.

Internetinės svetainės

1. Http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/3/03kuris.html

2. Http://www. xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20011214/pasa_02.html

3. Http://www.lietuva.lt/IMI/i_lt.jsp?nr=istorija_15

4. Http://www.urm.lt/data/5/LF21974036_rusija.html (2003 12 17)