Lietuva ir Europos taryba šiandien

LIETUVA IR EUROPOS TARYBA ŠIANDIEN

Europos Taryba buvo pati pirmoji pokario europinė tarptautinė organizacija, pradėjusi karo išblaškytų šalių integracijos procesą. 1949 metais ją įkūrė 10 valstybių: Belgija, Danija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Švedija ir Didžioji Britanija. Europos Tarybos būstinė buvo įkurta Strasbūre – Prancūzijos mieste, simbolizuojančiame pokario susitaikymą.

Naujoji tarptautinė organizacija siekė Europos vienybės visuotinių vertybių pagrindu, visų pirma, remiantis pagarba žmogaus teisėms. Per metus buvo paruoštas pagrindinių žmogaus teisių gynimo instrumentas, tapęs Europos Tarybos pagrindu ir simboliu – EEuropos žmogaus teisių apsaugos konvencija. Konvencijos projektą ilgai aptarinėjo abu pagrindiniai Europos Tarybos (ET) organai – vykdomoji institucija – Ministrų Komitetas ir Parlamentinė Asamblėja (anuomet – Konsultacinė Asamblėja), iš esmės tapusi pirmuoju Europos Parlamentu. Konvencija buvo pasirašyta Romoje 1950 metų spalio mėnesį. Atskira ET institucija – Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) – prižiūri, kaip šalys – narės laikosi Konvencijos nuostatų. Kita svarbi Konvencijos ypatybė – ET šalių piliečiai gali tiesiai kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, jei mano, kad tos tteisės, kurios yra užfiksuotos Konvencijoje, yra pažeistos. Per dešimtmečius teismo sprendimais buvo suformuluotos lakoniškų Konvencijos formuluočių esminės interpretacijos.

Po trumpu pavadinimu – Europos Taryba – slepiasi sudėtingas tarptautinės organizacijos mechanizmas. Pirmiausia, tai – Parlamentinė Asamblėja. Ją sudaro šalių – narių ddelegacijos iš nacionalinių parlamentų, kurių dydis priklauso nuo šalių gyventojų skaičiaus. Delegacijos susideda iš valdančių ir opozicinių partijų atstovų. Parlamentinė Asamblėja organizuoja plenarines sesijas keturis kartus per metus. Tarp sesijų susitinka Asamblėjos komitetai. Asamblėjos sprendimai priimami balsų dauguma ir turi rekomendacinį pobūdį. Asamblėjai vadovauja Prezidentas, renkamas vieneriems metams su teise būti perrinktas dar vienai kadencijai, atsižvelgiant į tolygų partinį pasiskirstymą.

Sprendimus priima vykdomasis ET organas – Ministrų Komitetas. Tai yra užsienio reikalų ministrų komitetas, posėdžiaujantis du kartus per metus. Tarp sesijų nuolat posėdžiauja ministrų pavaduotojai – nuolatiniai atstovai, paprastai jie yra šalių ambasadoriai. Pagal Statutą daugumą sprendimų Ministrų Komitetas priima balsuodamas, išskyrus svarbiausius klausimus, kurie sprendžiami konsensusu. Kiekviena šalis turi vieną balsą, taip užtikrinamas šalių lygiateisiškumas. Ministrų Komitetas priima teisinių ddokumentų tekstus, sprendžia, koks turi būti ET biudžetas, prižiūri Teismo sprendimų vykdymą, atsako į PA rezoliucijas, prižiūri tarpvyriausybinės veiklos programą. Ministrų Komitetui vadovauja pirmininkas. Visos šalys pirmininkauja iš eilės šešis mėnesius pagal valstybės pavadinimą angliškos abėcėlės tvarka.

Trečiasis ET organas yra 1994 metais įsteigtas Vietos ir regionų valdžios kongresas, susirenkantis į plenarinius posėdžius kartą per metus. Kongresą sudaro ET valstybių – narių savivaldybių ir regionų parlamentų deputatų delegacijos. Kongreso statutiniai tikslai yra siekti Europos vienybės idealo bei aktyviai dalyvauti ET vveikloje per vietos ir regionų valdžių atstovus.

Europos žmogaus teisių teismas yra vienas iš svarbiausių ET organų. Kiekviena šalis turi po teisėją, renkamą Parlamentinės Asamblėjos iš kelių kandidatų. Šiame procese labai svarbu užtikrinti teisėjų bei Teismo profesionalumą ir bešališkumą.

Didžiulis darbas vyksta Europos Tarybos vykdomuosiuose komitetuose, kur šalių – narių ekspertai keičiasi idėjomis, ieško, kaip suformuluoti principus, kuriais bus reguliuojamos naujos veiklos sritys. Svarbiausieji komitetai užsiima teisinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių, tarptautinės teisės, migracijos, socialinės sanglaudos, bioetikos, sveikatos apsaugos ir kitais klausimais. Šių komitetų dabar yra apie 150. Dėl plataus interesų rato ET ne kartą buvo kritikuojama dėl išsibarstymo ir kviečiama orientuotis į sritis, kuriose jos sukauptas patyrimas yra neginčijamas.

Europos Tarybos sėkmę dideliu mastu nulemia didžiulio sekretoriato – apie 1500 pareigūnų – profesionalumas. Daugelis jų yra atskirų sričių aukšto lygio ekspertai. Sekretoriatui vadovauja Generalinis sekretorius, kurį renka Parlamentinė Asamblėja. Pagrindiniai sekretoriato padaliniai yra generaliniai direktoratai: Politinių reikalų, Teisinio bendradarbiavimo, Žmogaus teisių, Socialinės sanglaudos, jungtinis Kultūros, švietimo, jaunimo, sporto ir aplinkos ir Administracijos. Pagrindinės ET institucijos taip pat turi atskirus sekretoriatus.

Be visuotinių institucijų Europos Taryboje veikia organai, įkurti pagal dalinius susitarimus, kuriuose dalyvauja ne visos ET šalys. Šiuo metu yra 13 tokių susitarimų pagrindu veikiančių, iš kurių svarbiausieji yra Vystymo bbankas, Venecijos Komisija, Europos farmakopėja, Šiaurės – Pietų centras Lisabonoje, Šiuolaikinių kalbų centras Grace, Pompidou grupė kovai su piktnaudžiavimu narkotikais, Eurimages, skirtas paremti Europos filmų gamybą, GRECO – valstybių grupė kovai prieš korupciją.

Minėtųjų ET institucijų gausa gali suklaidinti paprastą Europos pilietį, kuriam tampa neaišku, kas kalba Europos Tarybos vardu. Situaciją dar labiau painioja kitos panašios europinės tarptautinės organizacijos – Europos Sąjunga (ES) ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO). Viena iš ES institucijų vadinasi visai panašiai kaip Europos Taryba – būtent Europinė Taryba (angl. European Council). Europos Parlamentas posėdžiauja Strasbūre, kaip ir ET Parlamentinė Asamblėja. Dar visai neseniai Europos Parlamento sesijos vyko ET pastate. Taigi Europos integraciją viešoji nuomonė pradėjo vis labiau tapatinti su Europos Sąjunga, o ne su jos pradininke – Europos Taryba.

Europos Sąjunga, visų pirma, yra ekonominė organizacija, ji siekia užtikrinti darnų vieningos rinkos funkcionavimą. Pastaruoju metu Europos Sąjungoje tampa vis svarbesni bendros užsienio ir saugumo politikos klausimai. Europos Sąjungoje balsų skaičius daugmaž priklauso nuo šalies gyventojų skaičiaus. Narystė Europos Taryboje yra būtina sąlyga, stojant į Europos Sąjungą. Europos Komisija naudojasi ET ekspertų nuomone, vertindama šalis, stojančias į ES.

ESBO pagrindinė užduotis – konfliktų sprendimas ir prevencija, bendradarbiavimas gynybos srityje. Be to, jai rūpi ir demokratijos, žžmogaus teisių klausimai. Skirtingai nuo ESBO, ET pabrėžtinai neužsiima gynybos ir kariniais klausimais. ESBO narių skaičius didesnis nei ET, be Europos valstybių papildomai įeina penkios Vidurinės Azijos šalys, JAV ir Kanada.

Pastarąjį dešimtmetį ET siekė įtvirtinti savo išskirtinumą. Daugiausia pastangų buvo skiriama ET bendradarbiavimo ir koordinavimo su ESBO ir ES stiprinimui. Reguliariai vyksta aukšto lygio ET ir ES bei ET ir ESBO ekspertų susitikimai nuostatoms ir pozicijoms suderinti. Galima konstatuoti, kad pastaraisiais metais žymiai pagerėjo visų europinių organizacijų tarpusavio supratimas ir bendradarbiavimas. Šį procesą reikėtų tęsti ir ateityje.

Europos Tarybos veiklos sritis – Europos teisinio bendradarbiavimo organizavimas: konvencijų kūrimas ir jų vykdymo priežiūra, siekis užtikrinti žmogaus teises, pliuralistinę demokratiją, teisėtumo viršenybę, įvairūs bendri projektai. Pagrindinis jos tikslas – siekti Europos vienybės. Konvencijos pakeičia šimtus dvišalių sutarčių, taigi ET teisinė sistema supaprastina Europos valstybių bendradarbiavimą.

ET yra sukūrusi 180 konvencijų ir protokolų. Europos Taryba iš esmės yra suformavusi europinius standartus fundamentinių vertybių srityje. Svarbiausieji teisiniai instrumentai be ET Statuto ir Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos yra Socialinės apsaugos chartija, Europos kultūros konvencija, Europos konvencija prieš kankinimą, Europos konvencija dėl kovos prieš terorizmą, Bioetikos konvencija, Konvencijos dėl korupcijos, Tautinių mažumų pagrindų konvencija, Tautinių mažumų kalbų chartija, Konvencija dėl pinigų plovimo, Konvencija dėl

tarpusavio pagalbos baudžiamosiose bylose ir kitos. Čia paminėtos konvencijos gerai parodo Europos Tarybos interesų įvairovę.

Per 50 metų Europos Taryba žymiai pasikeitė. 1989 metais Europos Taryboje buvo 23 nariai. Dauguma valstybių buvo panašiai išsivysčiusios, laikėsi nusistovėjusių demokratijos ir žmogaus teisių standartų. Nusistovėjęs bendradarbiavimas reikalavo nedidelių finansinių išteklių.

Padėtis pradėjo keistis po Berlyno sienos sugriovimo. Vidurio, vėliau ir Rytų Europos šalys, siekė ET narystės. Ne visose iš jų žmogaus teisių apsaugos standartai buvo tokie aukšti kaip išsivysčiusių demokratijų. Iškilo dilema: ar ssiekiant Europos vienybės priimti ne visai brandžios demokratijos šalis, ar išlaikyti aukštus reikalavimus ir laukti, kol kandidatės pasikeis. Buvo nuspręsta priimti kandidates anksčiau, bet joms Ministrų Komitetas taikytų monitoringo procedūrą, t. y. stebėtų, koks bus progresas joms jau įstojus pagal atskiras monitoringo temas. Pagal monitoringo rezultatus būtų atitinkamai pritaikytos ET paramos programos. Svarbu, kad siekiant lygybės, Ministrų Komiteto monitoringas vienodai taikomas visoms narėms.

Nuo 1990 metų į ET buvo palaipsniui priimtos beveik visos Vidurio ir Rytų Europos šalys. Taigi ET tteko susidurti su naujais konfliktais ir politiniais pasikeitimais. Pastarąjį dešimtmetį ET pradėjo veikti kaip demokratijos vystymo institucija. Kai kurioms šalims reikia ET pagalbos kuriant demokratijos institucijas, užtikrinant žmogaus teisių apsaugą. Šioms pagalbos programos reikalauja papildomų finansinių išteklių. Šiuo atžvilgiu ET ppradėjo veikti kaip tarptautinė demokratijos vystymo institucija.

Naujai priimtose šalyse – narėse vyksta esminės ekonominės ir politinės reformos. Jų sąlygoti ekonominiai rezultatai nėra pakankami. Kadangi finansiniai įnašai į ET biudžetą yra skaičiuojami BVP pagrindu, naujai priimtų šalių – narių įnašai neatitinka jų realių poreikių. Palaipsniui ET paramos galimybės tampa vis labiau ribotos.

Keletas senesnių ET narių laikosi nuomonės, kad biudžetas negali būti neribotai didinamas (labiau nei leidžia metinis infliacijos lygis). Papildomi ištekliai šalių – narių poreikių įgyvendinimui turi atsirasti išskiriant prioritetines veiklos sritis. Tuo pačiu siaurinamos ET programos, pradeda trūkti lėšų Europos žmogaus teisių teismo veiklai. Svarbus naujas faktorius – kai kurias ET programas papildomai finansuoja Europos komisija. Bendrajai rinkai plėtotis padeda demokratinis stabilumas, kurį Europoje užtikrina Europos Taryba. Akivaizdu, kkad sinergetinis efektas tarp ET ir ES padės geriau vystytis ne tik šioms dviem organizacijoms, bet ir naujoms demokratijoms. Plečiantis ET, stiprėja ir jos politinis vaidmuo. Aktyviai siekiama, pasitelkiant Venecijos Komisijos ekspertus, padėti narėms išspręsti jų konfliktų priežastis, konstitucines problemas. Per pastarąjį dešimtmetį ET žymiai prisidėjo prie Europos demokratinio saugumo ir stabilumo stiprinimo, padėdama įgyvendinti reformas ir šalių – narių įsipareigojimus.

Šiuo metu jau aišku, kiek dar plėsis Europos Taryba. Tai daugiau ar mažiau atitinka geografines Europos ribas. Dabar yra llikusios keturios potencialios kandidatės – Baltarusija, Bosnija ir Hercegovina, Jugoslavijos Federacinė Respublika ir Monakas, kurios, tikimasi, taps ET narėmis ateityje. Parlamentinė Asamblėja ir Ministrų Komitetas atidžiai stebi progresą šiose šalyse.

Sakoma, kad ET poveikis jaučiamas ne tik Europos žemyne. Ministrų Komitete ir Parlamentinėje Asamblėjoje yra stebėtojų iš kitų šalių. Prie daugelio konvencijų bei dalinių susitarimų gali prisijungti šalys, kurios nėra ET narės. Vyksta intensyvus dialogas su JAV. Kiti pasaulio regionai taip pat galėtų pritaikyti pozityvią ET patirtį.

Europos Taryboje reguliariai vyksta diskusijos apie Europos visuomenę. Politikai, valstybės tarnautojai ir specialistai keičiasi požiūriais į globalines ir vietines problemas, numato naujas tendencijas, gilinasi į Europos identiteto klausimą bei kuria naujus dokumentus. Šalių vyriausybės bendradarbiauja per Ministrų Komitetą. Europos teisininkai tiria dabartines tendencijas bei nustato naujus Parlamentinės Asamblėjos prioritetus. Vyriausieji teisininkai bendradarbiauja EŽTT ir Venecijos Komisijoje. Įvairių sričių ekspertai kuria naujus standartus daugelyje specialistų komitetų. Europos Taryba veikia kaip daugiasluoksnis ir daugiaplanis visos Europos nuolatinis forumas. Reikia manyti, kad ateityje šis ypatingas ET vaidmuo vystysis toliau. Per įvairialypę sąveiką, užtikrinant pliuralistinę demokratiją bei teisėtumo viršenybę, gerbiant žmogaus teises, bus realizuojamas ET kūrėjų idealas – kontinento vienybė. Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, kaip ir dauguma Vidurio Europos šalių, užmezgė ryšius su Europos Taryba. Specialiojo svečio statusą EET Parlamentinėje Asamblėjoje Lietuvos parlamentarai gavo 1991 m. rugsėjo 18 d. 1993 m. gegužės 14 d. Lietuva buvo priimta ET nare. Stojimo metu Lietuva prisiėmė įsipareigojimą pasirašyti ir ratifikuoti Europos žmogaus teisių apsaugos konvenciją bei buvo paraginta greičiau pasirašyti ir įgyvendinti Europos vietos savivaldos chartiją. Šios užduotys iš esmės buvo įgyvendintos 1995 metais. Žvelgiant į praeitį, matyti, kad, tapus ET nare, pirmaisiais metais Lietuvai buvo aktualu pasinaudoti sukauptu demokratinės visuomenės kūrimo patyrimu. Tikslas – kiek galint greičiau integruotis į Europą. Tuo metu dominavo bendros temos, pavyzdžiui, policija demokratinėje visuomenėje, žiniasklaidos vaidmuo demokratijoje. Daug metų ET ekspertai organizavo seminarus Lietuvos teisėjams ir teisininkams apie Europos žmogaus teisių apsaugos konvenciją ir jos taikymą. Teisingumo ministerija įgijo patirties, gindama valstybės pozicijas Europos žmogaus teisių teisme. Ypatingai svarbi buvo paramos naujosioms demokratinėms valstybėms programa – ADACS. Nevyriausybinių Lietuvos organizacijų projektai buvo finansuojami per Pasitikėjimo skatinimo priemonių programą. ET PA 1997 metais užbaigė Lietuvos monitoringą. ET ir Europos Komisijos jungtinė programa dėl teisinės reformos ir vietos savivaldos Lietuvoje baigta įgyvendinti 1997 metų pabaigoje. Tuo pačiu buvo pripažinta Lietuvos padaryta esminė pažanga.