Medininkų pilies istorija

Medininkai yra mažas paplentės kaimelis, esantis pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Ašmenos. Tačiau XIV-XVII a. čia buvo miestas, turejęs gatves, turgavietę, rotušę ir didelę mūrinę pilį. Neblogai išsilaikę šios pilies griuvėsiai supažindina mus su Lietuvos fortifikacinių įrenginių bei mūrinės statybos raida. Apie tai naujų duomenų gauta tyrinėjant bei konservuojant pilies liekanas. Rašytinių šaltinių žinios apie Medininkų praeitį yra negausios ir gana vėlyvos. Iš jų galima spręsti, kad pilis egzistavo iki XV a. pabaigos. XV a. pabaogoje ar XVI a. pradžioje gaisras ssunaikino pilies kieme buvusius medinius pastatus ir kiemo sienų medines konstrukcijas, šaulių galeriją ir kita. Apie XVI a. vidurį apleistos pilies kiemą buvo perkelti Medininkų dvaro sodybos pastatai kurie čia išstovėjo iki XX a. pradžios. Dvaro valdytojai per tą laikotarpį rūpinosi pilies mūrų priežiūra, todėl griuvėsiuose išliko sunykusių detalių bei konstrukcijų, iš kurių galima atsekti buvusią pilies visumą, net išskaityti tai, ko apie šią pilį nerandame metraščiuose.

Pažvelgę į pilį, matome, kad ji pastatyta ne kalvoje, ne pelkės saloje iir ne lygumoje, o šlaite, kurio pakilioji vieta pietų pusėje, o nuolaidžioj – šiaurės. Pilis statyta labai nepatogioje vietoje – tuo ji išsiskiria iš kitų Lietuvos pilių. Kas ir dėl ko Medininkų pilį statė tokioje neparankioje vietoje? Juk vienoje šlaito ppusėje grioviui iškasti ir kitoje iš griovio žemių šlaitui supilti reikėjo daugybės darbo. Inžinieriai apskaičiavo, kad žemių iškasta apie 65 tūkst., o lauko akmenų atvežta 18,5 tūkst. m3. Žinant, kad dirbama buvo tik kastuvais ir neštuvais, galima apskaičiuoti, kiek darbo dienų reikėjo grioviui iškasti ir sienai išmūryti.

Rementis istoriniais šaltiniais Medininkų pilis statyta Lietuvą valdant didžiajam kunigaikščiui Jogailai. Tik kokia ji tada buvo – medinė ar mūrinė? Istoriniose sakoma, kad 1402 m. kryžiuočiai pilį sudegino, tad kyla klausimas, ar ji galėjo būti mūrinė. Į šį klausimą atsakymą duoda akademiko M. Tichomirovo (1893—1965) paskelbtas „Rusų miestų sąrašas“, kuriame Medininkai vadinami mūriniais. Sąrašas datuojamas XIV a. paskutiniuoju ketvirčiu arba XV a. pradžia. Taigi šis šaltinis patvirtina prielaidą, kad 1385—1402 m. pilis buvo mmūrinė. Kryžiuočių žinia, kad ji buvo sudeginta, tokiai išvadai neprieštarauja: sudeginti jie galėjo pilies kiemo medinius pastatus.

Savo pobūdžiu, įrengimais, Medininkų pilis gimininga Lydos ir Krėvos pilims. Šios trys pilys greičiausiai ir amžiaus vienodo. Skirtumas tik tas, kad Lydos ir Krėvos pilys stovi gyvenvietėse, kurios virto miestais, o Medininkų net kaimu pavadinti negalima. Dabar Medininkai – plotu didžiausia pilis Lietuvoje; šalia jos pakilesnėje vietoje stovi bažnytėlė ir keli gyvenamieji namai bei ūkiniai pastatai.

Medininkų pilis stebina savo didumu. Ji beveik dvigubai didesnė uuž Krėvos pilį. Jos mūrai užima apie 2 ha, o su apsauginiais grioviais ir pylimais – 6,5 ha. Pilies sienos sudaro netaisyklingą keturkampį; šiaurinė siena – 128,7 m, rytinė – 161,2 m, pietinė – 127,7 m ir vakarinė – 147,9 m ilgio. Iš šiaurės ir rytų prie pilies prieina pelkė, kurios viduriu teka bevardis upelis. Kasinėjant paaiškėjo, kad iš pietų ir šiaurės pilį juosė dvigubas griovys, kitos dvi pusės netyrinėtos, tačiau manoma, kad tokie grioviai ėjo aplink ją visą, o tarp griovių buvo stačių rąstų tvora. Pirmojo griovio būta 6-7 m gylio ir 20 m pločio. Archeologo K. Meko teigimu, antrasis griovys pradėtas kasti vėliau ir paliktas neužbaigtas.

Siena mūryta iš lauko akmenų, dėtų eilėmis, tarpus užpildant kalkių skiediniu ir akmenų nuolaužomis. Daugelyje vietų sienos išliko visai sveikos, matyt dėl ypatingai geros kalkių skiedinio ir muns nežinomų priemaišų kokybės. Sienos mūras, kaip sakyta, nėra archaiškiausias. Iš vidaus akmenys dėti ne taip tvarkingai, kaip iš lauko. Visos keturios vidinės sienos mūrytos vienodai, tuo tarpu ant išorinių (šiaurės ir rytų) sienų iš plytų sumūrytas apvalkalas; jis dėtas ne ištisai, o plačia juosta sienos viduryje, 5-6 m aukščiau pamato. Juosta 2-3 m pločio, mūryta lygiai su akmens mūro paviršiumi. Iš tolo žiūrint atrodo, kad ttos dvi sienos mūrytos vietom iš plytų, vietom – iš akmenų. Kitų dviejų sienų viršutinių dalių plytinis apvalkalas eina iki pat viršaus. Daug kur tas apvalkalas nuo akmenų mūro seniai atšokęs ir nugriuvęs.

Pilies sienos iš kiemo – be jokio apvalkalo. Tik viršutinė sienos briauna, kur yra buvęs parapetas ir šaudymo angos, mūryta iš plytų. Iš jų mūryti sienos kampai, bokštai, angų arkos ir glifai. Plytos didelės, bet nevienodos – nuo 35,5* 16,6*10,7 iki 27,0*13, 0*6,5. Jas galima skirstyti j didžiąsias ir mažąsias. Didžiosios plytos naudotos glifams ir sąsparoms mūryti, o mažosios – išoriniam sienų apvalkalui. Buvo ir plonų plytų: iš jų mūryti bokšto perdengimų skliautai.

Plytos rištos vendiniu, arba baltišku, būdu (eilėje dvi plytas dedant išilgai ir vieną skersai). Toks plytų rišimo būdas plačiai vartotas XIII-XIV a. kai kuriuose vokiečių kraštuose, šiaurės Lenkijoje, Livonijoje ir dažnai vadinamas ankstyvuoju gotikiniu. Vendiniu būdu plytos rištos Krėvos ir Lydos pilyse. Medininkų plytos nuo Lydos ir Krėvos pilių plytų skiriasi tuo, kad pirmosios be braukų (rankos pirštais braukiant molyje padarytų griovelių), o antrosios – su braukomis. Plytos su braukomis laikomos senesnėmis.

Rišamasis skiedinys maišytas iš kalkių su smėlio ir žvirgždo priemaišomis. Jame pasitaiko kalkakmenio ir molio trupinių. Į skiedinį primaišyta truputis gipso ir išdegtos geležies rūdos. TToks pat skiedinys naudotas ir Krėvos pilyje. Lydos pilies skiedinyje aptikta medžio anglies trupinių, dėl to šio pastato siūlės atrodė tamsesnės. Medininkų ir Krėvos pilių pamatiniai mūro sluoksniai rišti ne kalkių skiediniu, o moliu. Tai davė progos kai kuriems tyrinėtojams spėti buvus net kelis statybos etapus: rišimą moliu jie priskyrė XIII a., o kalkių skiediniu —XIV a. Akmenų, medinių sijų ir plūkto molio konstrukcijos buvo naudojamos piliakalnių pylimams statyti, o akmenys ir plytos, rišamos moliu,- tik sienų pamatams, kur pakankamai drėgmės. Medininkų pilies pamatai storesnį už sieną. Tiriant sienas, aptikta gaisro ir remonto pėdsakų.

Sienos griuvėsių aukštis – 8-12 m. Apskaičiuota, kad, pilį naudojant karinei gynybai, sienų aukštis buvo 14-15 m. Prie pamatų sienos storis – 1,8-1,9 m, o viršuje – 1,4-1,6 m. Sienų

viršuje buvo šaudymo angos. Ties jomis iš vidaus per visą pasienį ėjo galerija pilies gynėjams. Į ją gynėjai patekdavo per bokštą arba per pasieniais pristatytus medinius laiptus. Medininkų pilies sienose šaudymo angų neišliko, jų forma, išdėstymas ir skaičius nustatomas iš analogijos su Lydos pilimi. Medininkų pilies sienoje turėjo būti apie 280 šaudymo angų. Sienų aukštis ir storis rodo, kad pilis nebuvo pritaikyta gintis nuo šaunamojo ginklo. Tokiam ginklui plintant, pilių sienos žemėjo ir storėjo (iki 3 ir daugiau

metrų storio). Lydos, Krėvos ir Medininkų pilys vienalaikės ir sudaro atskirą gardinių, arba aptvarinių, pilių grupę. Mūrinės pilys anksčiausiai atsirado centriniame Lietuvos valstybės teritorijos plote, kurį galima apibrėžti jungiant linijomis Kauną – Gardiną – Naugarduką – Krėvą – Vilnių – Kauną. Joms pastatyti reikėjo daug žmonių ir vyriausybės organizuotumo.

Medininkų pilis (su savo amžininkėmis) pritaikyta tik frontalinei gynybai. Jos sienos be išsikišusių bokštų, iš kurių būtų galima apšaudyti priešą, prasiveržusį iki pat sienos. Didžiausias bokštas (apie 30 m aukščio) išmūrytas sienos ššiaurės rytų kampe; jis – svarbiausia pilies dalis. Bokšte buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, bet jis turėjo ir gynybinę reikšmę – užpuolimo metu iš jo vadovauta visam pilies gyvenimui; taip pat stebėta, ar priešas nesiartina prie pilies. Didžiuliame pilies kieme mūrinių pastatų nebuvo. Užpuolimo atvejais jame slėpėsi apylinkės gyventojai.

Pagal savo paskirtį ir konstrukciją Medininkų pilis laikytina seniausiu pilies tipu Pabaltijyje. Ankstyvosios mūrinės pilys buvo bokštai, arba, kaip juos lietuviai vadino, kuorai. Užsienio literatūroje pilis-bokštus vadina germaniškos kilmės žodžiu – bergfridu, slavų kkraštuose – stulpu (stolb). Bergfrido bokštai paprastai buvo statomi pilies viduryje. Juos apjuosdavo grioviai, pylimai, medinių kuolų tvoros, sudarančios keturkampės arba kitokios netaisyklingos formos kiemą. Tokio tipo pilys-kuorai X-XII a. buvo plačiai paplitę Vakarų Europoje. Nemaža jų , ir Kijevo RRusios žemėse, kurios tuo metu sudarė atskiras kunigaikštystes.

Medininkai yra nebe bergfrido, o tobulesnės sistemos, vadinamos kasteliu, pilis; tačiau tarp bergfrido ir kastelio kokios nors aiškios chronologinės ribos nėra. Jos buvo statomos beveik tuo pačiu metu, taikantis prie aplinkos. Kastelio tipo pilys dažniausiai statytos lygumose, o bergfridai – sunkiai prieinamose kalvose arba net kalnų viršūnėse. Svarbiausias tokios pilies įrenginys – bokštas. Medininkų pilies bokštas pastatytas ne įtvirtinimų viduryje, ne kieme, o mūrinės gynybinės sienos kampe. Pati pilis sudaro lyg aptvertą gardą, todėl tokios pilys ir vadinamos gardinėmis, arba aptvarinėmis, pilimis (analogiškai Vakarų Europos kasteliams).

M. Balinskis rašė, kad Medininkų pilies bokštas buvęs trijų aukštų; archeologinių tyrinėjimų metu paaiškėjo, kad jo būta net penkių aukštų. Bokštas – keturkampio plano, jo ilgis – 15 mm, plotis – 14 m, sienos ties pirmu aukštu – 2,9-3 m storio, aukščiau – 2,4-2,6 m. Iš perdengimų pėdsakų matyti, kad pirmuosiuose keturiuose aukštuose buvo lubos su mediniais balkiais, o viršutiniai aukštai perdengti iš plytų mūrytais kryžminiais skliautais. Bokšto stogas dengtas čerpėmis. Trijų viršutinių gyvenamųjų aukštų langai dideli, o apatinių – siauri švies-langiai {čia buvo rūsiai ir sandėliai). Yra išlikę laiptai iš vieno aukšto į kitą. Jų narveliai išmūryti sienų viduje. Į šaudymo angų galeriją ties trečiu aukštu galima bbuvo patekti iš ketvirto aukšto leidžiantis žemyn atskiru laiptų narveliu. Laiptų narveliams apšviesti jų sienose išmūryti siauri švieslangiai, pro kuriuos galima buvo stebėti aplinką. Reikalui ištikus, pro švies-langius galima buvo ir šaudyti.

Šis bergfrido tipo bokštas nebuvo vienintelis Medininkų pilyje, bet jis pagrindinis ir svarbiausias. Antras pagal dydį (9 m ilgio ir 8,5 m pločio) stovėjo ties pietinės sienos viduriu ir buvo išmūrytas išorinėje sienos pusėje. Jis taip pat buvo kelių aukštų, sujungtų mediniais laiptais. Lubų balkiai buvo mediniai. Tyrinėjimų metu pirmame šio bokšto aukšte atkasta anga, perdengta apvalia iš akmenų sukrauta arka, pro kurią iš kiemo galima buvo patekti į bokštą. Be to, paaiškėjo, kad to aukšto sienos tik prišlietos prie aptvarinės sienos ir mūru nesurištos. Antro aukšto siena jau surišta su aptvarine siena. Iš to daroma prielaida, kad, pradėjus pilį statyti, šis bokštas nebuvo planuotas, tik mūrijimo darbams įpusėjus, statytojai sugalvojo įrengti čia vartus ir jų apsaugai išmūryti bokštą. Kokių nors kitokių plano pakeitimų nebuvo aptikta.

Rytinėje pilies sienoje taip pat yra buvę vartai ir bokštas, ne didesnis kaip trijų aukštų. Jis išmūrytas kiemo pusėje. Savaime aišku, kad, stovėdamas pilies kieme, flanginei gynybai jis netiko. Visi šio bokšto įrengimai skirti vartams ir jų apsaugai. Vartai buvo dvejopi: aukštutiniai ir žemutiniai. AAukštutiniais vadiname tuos, kurie įrengti aukštai sienoje; į juos patekti buvo galima nuožulniais tiltais. Rytiniame sienos bokšte buvo žemutiniai vartai, kurių angos slenkstis lygus su žeme. Šių vartų arka smaili, iš lauko uždengiama kilnojamuoju mediniu skydu. Įrengimai skydui mechaniškai kilnoti – pačiame bokšte. Jeigu priešui pasisektų skydą sudaužyti arba pakelti ir įeiti pro vartus, tada jį galėtų pulti bokšto gynėjai; jis atsidurtų lyg piestoje, grūdamoje iš viršaus. Tam buvo pritaikyti viršutinių aukštų perdengimai.

Antrieji žemutiniai vartai buvo ties vakarinės sienos viduriu, ten, kur dabar padarytas įvažiavimas į pilį. Siena toje vietoje išgriauta ir griuvenos slepia bokšto likučius. Reikia manyti, kad šių vartų bokštas buvo analogiškas rytiniam.

Aukštutiniai vartai buvo įrengti svarbiausiame, bergfrido tipo, bokšte, stovėjusiame šiaurės rytų kampe. Jų anga įrengta aukštai sienoje, 5 m nuo kiemo paviršiaus. Tiek iš lauko, tiek iš vidaus į juos būdavo patenkama mediniais pakeliamaisiais tiltais. Tai liudija surasti pavartės akmenys su skylėmis bėgū-nams ir guoliais tilto ašiai. Kadangi jie nenudilinti, iš to sprendžiama, kad mažai buvo naudojami. Iš kiemo pusės vartų anga uždengiama dvipusėmis durimis ant bėgūnų, o iš lauko buvo pakeliamasis tiltas. Šie vartai buvo naudojami tik išimties atvejais. Kasdieniniams reikalams pravertė vakarinėje sienoje esantieji žemutiniai vartai. Rytiniai vartai senųjų statytojų kažkodėl buvo užmūryti ir iiš lauko užversti žemėmis.

Dabar ne visai suprantama, kodėl šioje pilyje net ketveri vartai; užpuolimo atveju juos nelengva buvo apginti (greičiausiai dėl to kai kurie ir buvo užmūryti), nors, antra vertus, reikalui esant, lengviau buvo iš jos pabėgti arba priimti pastiprinimus. Vėliau statytose pilyse vartų jau mažiau.

Archeologai nustatė, kad apsauginiai grioviai ir pylimai įrengti vėliau – išmūrijus pilies sienas, bokštus bei vartus ir užbaigus pilies statybą. Iš griovių išmestos žemės supiltos į šlaitus palei sieną. Jeigu grioviai būtų buvę iškasti statybos pradžioje, jie būtų trukdę pristatyti medžiagas statybai.

Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių aptvarinės sienos mūrytos vienodai, visų trijų pilių sienų kampuose būta po vieną didelį gyvenamąjį bokštą. Visose jose yra aukštutiniai ir žemutiniai vartai. Ant išorinių sienų yra išilginės apdailos juostos, mūrytos iš plytų, rišant jas vendiniu būdu. Ne visai aišku, kokiais sumetimais vietom dėtas plytinis kiautas: yra nuomonė, kad estetiniais, o K. Mekas teigia, kad konstrukciniais. Tačiau jokių požymių nėra, kad plytinis kiautas būtų buvęs ant sienų iš vidaus. Konstrukcijos požiūriu tiek iš vidaus, tiek iš lauko jis buvo vienodai reikalingas arba nereikalingas. Plytų mūras negalėjo būti laikomas patvaresniu už akmens. Be to, kyla abejonių, ar ant visų sienų iš lauko yra buvusios tokios juostos. Abejonių nekelia tik šiaurės ir

rytų sienos, kuriose tokios juostos tebėra, o tos abi sienos aiškiausiai matyti iš buvusio ir dabar einančio kelio. Tai ir leidžia manyti, jog pilies statytojai norėjo, kad ji būtų ne tik stipri, bet ir graži. Dėl plytinių ir akmeninių juostų pilies sienos, iš tolo žiūrint, atrodė margos, o iš lietuvių folkloro žinome, kad margas yra buvęs gražaus sinonimas. K. Meko manymu, akmeninės sienos be plytinio kiauto atrodžiusios pilkai baltos, nes buvusios kalkių skiediniu nuglaistytos. Skiedinys buvęs geras, dėl to pilies ssienos ir išlikusios iki mūsų dienų. Nepaneigdami tokios minties, vis dėlto turime pripažinti, kad pilis mažai nukentėjo pirmiausia ne dėl sienų tvirtumo, o dėl to, kad ji anksti neteko karinės ir administracinės reikšmės.

Medininkų pilis išaugo ne iš piliakalnio. Ji nepriklausė ir jokiam gentiniam didikui. Rašytiniuose šaltiniuose neužsimenama apie jokį Medininkų kunigaikštį; savus kunigaikščius turėjo Alšėnai, Svyriai, Giedraičiai, Deltuva. Medininkai — ne feodalo rezidencija, jie statyti išoriniam priešui atremti.

Net ne visaį aišku, nuo kurio priešo buvo norima apsisaugoti ją statant — nnuo kryžiuočių ar totorių. Kryžiuočiai ją ėmė puldinėti gana vėlai – jiems kelią pastodavo stipriosios Gardino, Vilniaus ir Trakų pilys. Totoriai Lietuvą puldinėti pradėjo beveik tuo pačiu metu kaip ir kryžiuočiai su kalavijuočiais. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių puolimai liovėsi, o ttotorių – sustiprėjo. XVI a. pr. Vilniaus miesto sieną imta statyti miestiečiams baiminantis totorių, o Medininkų pilis to paties amžiaus pradžioje, kaip matyti iš šaltinių, jau nebevertinama.

Didžiausią reikšmę pilis turėjo XIV a. pab. ir XV a. pr. Su kuriuo nors didžiojo kunigaikščio ar didiko vardu ji nebuvo siejama. Tai liudija Lietuvos metraščiai, kuriuose labai daug asmenų ir vietų vardų.

Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių nežymius skirtumus nulėmė topografinės sąlygos. Krėvos apylinkės pakankamai kalnuotos, čia pilį galima buvo pastatyti kurioje nors kalvoje, tačiau žemuma numatyta sąmoningai, laikantis iš anksto pasirinktos moduliacinės ir kompozicinės sistemos. Šios trys pilys vertintinos ne tik kariniu, fortifikaciniu, bet ir estetiniu architektūriniu požiūriu.

Nieko nėra lengviau kaip prisegti etiketes „lietuviškai savita, originalu, nepakartojama“ ir atsisakyti ieškoti ryšio su to mmeto daile ir architektūra, su jų stiliais už Lietuvos sienų. Romaninė ir gotikinė architektūra, galima sakyti, apėmė visą Europą, tačiau prancūzų gotiką lengva atskirti nuo anglų, italų ar vokiečių. Senosios lietuvių pilys stilistiškai buvo giminiškos Europoje vyravusioms architektūros kryptims, todėl svarbu nustatyti – kokioms.

Visų trijų pilių akmenų mūrijimas vienodas, Europoje gana retai pasitaikantis. Lygindami net su netolimoje kaimynystėje esančia Naugarduko pilimi, pamatysime skirtumą. Naugarduko pilies mūro kiautas viduje ir išorėje mūrytas iš plytų, o vidurys prigrūstas smulkių akmenų, plytų nuolaužų iir kalkių skiedinio. Gardino Koložės cerkvėje lauko akmenys – tik sienų dekoratyviniai elementai, išdėstyti fasaduose simetriškai ir nugludinti taip, kad net blizga.

Lietuvoje vartota statybinė medžiaga buvo nepaslanki išradingoms dekoracijoms, o pagal jas lengva būtų nustatyti architektūros stilių. Visų trijų pilių planas stačiakampis, o Lydos – panašus į kvadratą. Sienų monumentalumas, pusapvalės arkos ir detalių santūrumas – romaninės architektūros požymiai. Betgi Medininkų pilies bokšte yra perdengimų kryžminiu skliautu, kai kurios angų arkos smailios, laužytos, – o tai būdinga gotikiniam stiliui. Panašu į dviejų stilių sintezę. Ar toks reiškinys nepastebimas kaimyninėje Livonijoje, kuri nuo XIII iki XVI a. buvo glaudžiai susijusi su Vokiečių imperįja? Viešpataujančią klasę Latvijoje ir Estijoje sudarė beveik išimtinai vokiečiai. Todėl šių šalių architektūra panaši į vokiečių architektūrą. Tačiau, kaip pažymi estų architektūros istorikas V. Vaga, panaši tik pačiais bendriausiais bruožais. „Atskiros vokiečių architektūros vystymosi fazės ne visada rasdavo atgarsį Livonijos architektūroje, vokiečių architektūros vystymosi dėsniai ne visada buvo taikomi Latvijoje ir Estijoje. Čia visų pirma galima atkreipti dėmesį į pastangas statyti bazilikos ar halės tipo bažnyčias: šių pastangų etapai iš esmės skiriasi nuo to paties proceso Vokietijoje“‘. Didžiausią įtaką vokiečių architektūra dariusi miestų statybai. Pilių statyba iki visiško Estijos ir Latvijos užkariavimo buvo panaši į Naugardo ir Pskovo aarchitektūrą. Iki XIV a. vidurio žymų vaidmenį Pabaltijyje vaidino Gotlando salos mūrininkai. Tačiau, V. Vagos teigimu, ankstyvoji mūrinė Livonijos architektūra nebuvo Vakarų Europos arba Naugardo architektūros atgarsis. Joje nėra aklo svetimų formų mėgdžiojimo, nėra jų mechaninio perkėlimo į naują dirvą. Livonijos architektūroje nemažai originalių dalykų ir kūrybinio išradingumo. Vis dėlto ji nesudaro savos atskiros mokyklos ir sunkiai priskiriama kuriam nors pagrindiniam Europoje vyravusiam stiliui.

Joje pastebimas perėjimas nuo romaninės prie gotikinės architektūros.

Livonijoje susiduriame su panašiu reiškiniu, kokį aptikome Lietuvoje, tyrinėdami Medininkų ir kitas gardinio tipo pilis. Livonijos, kaip ir Lietuvos, XIV a. mūrinė architektūra pasižymėjo formų paprastumu ir pastatų monumentalumu, lygių plokštumų pamėgimu, vengimu pabrėžti dekoratyviškumą, sudėtingų detalių kombinacijos atsisakymu. Tiek Lietuvoje, tiek Livonijoje pirmieji mūriniai pastatai buvo pilys. XIII-XIV a. Latvijoje ir Estijoje buvo pastatyta apie 150 pilių. Iš visų Europos šalių Livonija buvo tankiausiai nusėta pilimis. Livonijos pilys sudaro vienodžiausia statybos ir architektūros paminklų grupę. Kaipgi paaiškinti ankstyvajai Pabaltijo architektūrai būdingą reiškinį — perėjimą nuo romaninės prie gotikinės architektūros? Reikia pažvelgti plačiau į Rytų Europos architektūrą, kurioje susiklostė rusų stilius, dažnai vadinamas rusų bizantikos stiliumi. Nagrinėjant šį klausimą, būtina remtis naujausia tarybine literatūra.

Kai Kijevo Rusioje po krikščionybės įvedimo buvo pereinama nuo medinės architektūros prie mūrinės, Vakarų Europoje prasidėjo romaninio mmeno suklestėjimas, apėmęs XI ir XII a. Būdamos arčiausiai Vakarų Europos, su romaninio meno pasauliu susisiekė Haličo-Volynės ir Polocko kunigaikštystės. Per šias dvi kunigaikštystes ir pateko romaninės architektūros formos į rusišką dirvą. Nemažą vaidmenį romaninio meno formų asimiliacijoje suvaidino Naugardas ir Pskovas, iš seno turėję glaudžių prekybinių ryšių su Vakarais. XII a. antroji pusė ir XIII a. pirmasis trečdalis buvo glaudžiausių ryšių tarp Kijevo Rusios ir Vakarų epocha. Totorių^ įsiveržimas nutraukė šį suartėjimo procesą. XII a. romaninį stilių keitė gotikinis, plitęs iki XVI a. Gotika Rusijoje nerado atgarsio. Totorių-mongolų jungo laikotarpiu Vakarų Europos ir Rusios meno keliai išsiskyrė.

Nauji aktyvūs Kijevo Rusios ryšiai su Vakarų pasauliu prasidėjo paskutiniame XV a. ketvirtyje, kai Ivanas III pakvietė iš Italijos įvairių meistrų Maskvos Kremliui statyti ir dekoruoti. Tie meistrai atnešė šiaurės Italijos renesanso tradicijų. XVI a., kai Vakaruose renesansas pasiekė savo zenitą ir paplito manie-rinė kryptis, vėl prasidėjo rusų meno atsiskyrimas nuo Vakarų.

Svarbiausi prekybos keliai, jungę Rytų Europą, buvo Dunojus, Magdeburgas ir Pabaltijys. Šių kelių reikšmė keitėsi priklausomai nuo politinių įvykių. Jais patekdavo į Rusią pavieniai amatininkai ir keliaujančios cechų grupės. Iki bažnyčios skilimo 1054 m. religija šiems ryšiams netrukdė. Tik XII a. pr. ėmė reikštis priešiškumas Romos katalikams, tačiau tuo metu jis nebuvo

dar toks stiprus kaip vėlesniais laikais. XIII a. pirmojoje pusėje Kijeve veikė dominikonų vienuolynas, nuo 1184 m. Naugarde – vokiečių šv. Petro bažnyčia, o nuo XII a. pab.- gotlandiečių šv. Ulavo bažnyčia. Šiose bažnyčiose pamaldos būdavo laikomos lotynų kalba; visi kulto dalykai buvo vakarietiški. Romaninis stilius paveikė rusų architektūrą, nors ne iš karto. XI a. Kijevo ir Černigovo pastatuose romaninės architektūros pėdsakų nėra. Statyba, planiniu sprendimu bei išorės dekoru šių miestų pastatai panašūs į Konstantinopolio bizantinės architektūros pastatus. Ankstyvąjį ir nneabejotiną romaninės architektūros poveikį rusų kultūros istorikas V. Lazarevas randa Naugardo šv. Sofijos sobore, pastatytame 1045—1050 m. Tačiau nei šio soboro, nei kitų XII a. pab. ir XIII a. pr. rusų architektūros paminklų negalima priskirti romaniniam stiliui — tėra to stiliaus įtaka.

Gotika nedarė rusų architektūrai ir apskritai menui įtakos ne tik dėl totorių-mongolų antplūdžio, bet ir dėl katalikų bažnyčios agresijos, kurią vykdė kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai. Antra vertus, nemažą vaidmenį swaidino gotikinės architektūros konstrukcijų specifika. Iš jos negalima buvo pasisavinti kkurį nors vieną elementą. Šios grupės pilys buvo tarsi stilistinis įvadas į gotiką, todėl jas be didelės rizikos galima pavadinti progotiki-nėmis. Vietiniai gotikos skirtumai daugiausia dekoratyviniai. XIII—XIV a. rusų meistrai architektūroje, ypač fortifikacinėje, daug ką skolinosi iš romaninio, o ne iiš gotikinio stiliaus.

Turint bendrą Rytų Europos XII—XIV a. architektūros krypčių vaizdą, darosi aišku, kodėl Lietuvos ir Livonijos ankstyvąsias pilis sunku priskirti kuriam nors vienam Vakarų Europoje vyravusiam architektūros stiliui, kodėl Medininkų pilyje galima rasti romaninių ir gotikinių elementų. Iš Vakarų į Rytus romaninės architektūros įtaka plito tam stiliui baigiantis ir atsirandant gotikai. Gotika rusų-pravoslavų žemių nepasiekė, jos įtakos sferoje atsidūrė Livonija ir katalikiškoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių negalima pavadinti nei romaninėmis, nei gotikinėmis, o vėliau statytose pilyse ir ypač kulto pastatuose neabejotinai vyrauja gotikinė konstrukcija bei dekoras.

Neretai nusiskundžiama, kad barokiniai ar klasicistiniai dvaro rūmai žalojami naudojant juos ne kultūros ar buities, o ūkio reikalams arba jie paliekami nykti tušti. Neužtenka paskelbti, kokio amžiaus ar kokio sstiliaus pastatas. Ne stilius lemia paminklo vertę, o jo istorinė reikšmė. Jeigu pastatas pagal paskirtį nepritaikytas dabarties reikalams, jis laikomas apleistu, nors prikalta lentelė ir skelbtų, kad tai paminklas, saugomas valstybės. Toks restauruotas, bet nebaigtas tvarkyti paminklas – Panemunės pilis (Gelgaudų pilis Vytėnuose). Greta jos parkas su tvenkiniais – ideali vieta poilsio namams.

Medininkų aplinka skurdi: medžiais ir krūmais apaugusi tik pilies fosa, bet užtat pilis yra prie didelio kelio, ir į ją užsuktų daugiau keliautojų, jeigu pilies kieme vietoj išnykusių ggyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų būtų vieta, kurioje galima būtų pailsėti. Tada atsirastų laiko pagalvoti, ką gali papasakoti pilies akmenys, kada ir kokie žmonės juos kilnojo, ko jie savo darbu siekė.

Miestuose prie gatvių ir aikščių yra lentos su užrašais, aiškinančiais, kuo nusipelnė tas žmogus, kurio vardu gatvė ar aikštė pavadinta. Reikėtų, kad ir Medininkuose prie pilies vartų atsirastų lenta, kurioje paeiliui būtų surašytos svarbiausios pilies istorijos datos. Jeigu tarp kitų žinių bus paminėta, ką čia veikė apsistoję Napoleono kareiviai, keliautojas turės prisiminti 1812 metų karą. Jeigu prisiminimo neužteks, kils noras apie tą karą pasiskaityti istorijos vadovėlyje arba enciklopedijoje. Ėmus samprotauti, kokiam stiliui pilies architektūra priklauso, reikės kreiptis į Europos kultūros istoriją.

Naudota literatūra:

• “Lietuvos pilys” red. J. Jurginis, 1971m.

• Internetiis puslapis www.vist.lt

• K.Meka “Medininkai” (Mokslas ir gyvenimas), 1984m.

Vladislavas Sirokomli (Kondratavičius) (Išvykos iš Vilniaus po Lietuvą), ištrauka, 1857-1860m.