Ar reikia bijoti žydų?

Leidybinė įmonė „Vitiaz“ ( 127644, Maskva, p/d 29, Korčiaginui Viktorui Ivanovičiui) siūlo Rusų patrioto bibliotekėlę:

Fiodoras Dostojevskis „Evreiskij vopros“,

Genri Ford „Meždunarodnoje evreistvo“,

Duglas Rid „Spor o sione“,

„Sionskije protokoly“,

V.V. Šulgin „Čto nam v nih ne nravitsa“,

A.Selianinov „Evrei v Rosiji“,

G.Bostunič „Masonstvo i ruskaja revoliucija“,

Petr Šibin „Lomexuza“,

Viktor Bezverskij „Istorija religiji“,

A.M. Ivanov „Hristijanstvo“,

Oleg Tanin „Kratkij kurs fašizma“,

G.Pugačiov „Evreiskij fašizm v Rosiji“,

Sergej Lesnoj „Otkuda ty, Rus?“,

B.S. Mironov „Čto delat ruskim v Rosiji“,

„Sto zakonov iz Talmuda“,

J.M.Ivanov „Evrei v ruskoj istoriji“,

Rusič „Evreiskaja okupacija Rosiji“,

M.A.Stelmašenko „Pravda o rruskich evrejev“,

„Vechi istoriji. Vampiry“,

Petr Paščenko „Milosto možet ne byt“,

Petr Šibin „Y istokov velikoj tragediji“,

Aleksandr Sevastjanov „Nacional – demokratija“,

R.A. Sibirianin „Sledy zveria“,

B.Bašilov „Istorija ruskovo masonstva“,

Viktor Korčagin ‘Sud nad akademikom“.

Firmos „Vitiaz“ adresas – 127644, Maskva, ul. Kliazminskaja, d. 19. Telefon: 486 – 80 – 82. Šiose knygose itin daug kalbama apie žudus ir jų santykius su tomis valstybėmis, kuriose jie gyvena. Apie žydus rašoma greičiau nepalankiai nei palankiai.

Kokių žydų reikia bijoti?

Parengta pagal Duglo Rido knygą „Spor o sione“.

Duglas Ridas, „Spor o sione“.

Moskva, „„Vitiaz“, 1998 metai.

Knygos autorius gerai žinomas Antrojo pasalinio karo metais. Jis kurį laiką dirbo „Taimso“ korespondentu centrinėje Europoje. Jis parašė labai populiarias knygas „Jarmarka bezumija“, „Velikij pozor“, „Daleko i široko“, „Gde-to k jugu ot Sueckogo kanala“. Staiga jo knygos ir jjis pats tampa visiškos užmaršties auka.Net iš bibliotekų išimamos jo knygos. Savo svarbiausią kūrinį jis pradeda rašyti 1951 metais, jis tampa atsiskyrėliu, jis suvokia, kad vargu ar kas nors išdrįs išleisti jo knygą.

Knygoje pasakojama, kad 1956 metais įvyko JAV prezidento rinkimai, ir prezidentą rinko ne amerikiečiai, bet žydai, Didžioji Britanija ir Prancūzija sionistų buvo priverstos įsitraukti į Sueco kanalo užgrobimo avantiūrą, iš kurios naudos turėjo pirmiausia Izraelis. Taip pat analizuojama SSRS ir Izraelio draugystė – sovietinė Maskva „įspėjo“ Naserą, neva žydai ruošiasi pulti Sirijos sąjungininką Egiptą. Egiptas sukoncentravo savo pajėgas ties šiaurinėmis sienomis ir tapo. lengva auka Izraelio pajėgoms. 1982 metais Izraelis su viduramžišku žiaurumu ėmė pulti pietų Libaną, apsimesdamas, jog nori sunaikinti palestiniečių partizanus, o ištiesų – tai naujų žžemių grobimas.O Vakarai ir jų žiniasklaida ir toliau rašė straipsnius, kokia silpna Izraelio valstybė. Tuo tarpu slaptosios tarnybos Londone turi žinių, kad Izraelis tais laikais – ketvirtoji pagal galią valstybė po JAV, SSRS ir Kinijos, toli lenkia Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos armijas.

Pirmoji dalis

Visų žydų, gyvenančių ne savo valstybėse, svarbiausias tikslas – pajungti savo tikslams tų tautų vyriausybes. Kitaip tariant, garsiai rėkti, jog juos engia ir skriaudžia, o iš tiesų valdyti tas valstybės, kuriose jie gyvena kaip mažuma. Visi žydų berniukai, vvos tik gimę, mokomi, jog jie – išrinktoji tauta, o visos kitos tautos privalo tarnauti žydams. Taip sako judėjų levitų sektos „slaptieji dokumentai“ – Šventasis Raštas. Didžioji dalis žydų įsitikinę, jog jie privalo draugiškai gyventi su visomis kitomis tautomis, bet juos nustelbė tie žydai, kurių Dievas – rasizmas, neapykanta, žiaurumas.

Judėjai pasižymėjo paslaptingumu, izoliuotumu ir niekada nesutarė su kaimynais, kitomis tautomis.

Judėjai – nuo Judo? Izraelitai – geri, judėjai – blogi? Iš judėjų išaugo sionistai?

Sionizmas siekė suburti po visą pasaulį išsibarsčiusius žydus kaip naciją ir ją apgyvendinti Dievo jai skirtoje žemėje, o komunizmas tuo pačiu metu siekė išnaikinti nacijos sampratą visose kitose tautose. Ar esama ryšio tarp sionizmo ir revoliucijų organizatorių? Taip. Pasaulinės revoliucijos tėra sionizmo tarnaitės. Revoliucijos griauna tautas, o sionizmas kuria savąją.

Žydai visuomet buvo dviveidžiai – vienaip šnekėdavo kitataučiams, kitaminčiams, o saviškiams, siekiantiems pasaulinio viešpatavimo, – atskleisdavo tikrąjį savo veidą.

Žydų valstybei duotas pavadinimas Izraelis – tai ne žydų tautos pavadinimas, tuo labiau nieko bendra neturintis su apie viešpatavimą pasaulyje svajojančiais judėjais. 1948 metais sukurta agresyvi sionistinė Izraelio valstybė iš tiesų turėtų būti vadinama Judėja.

Žydai, siekiantys pasaulinio viešpatavimo, vadovaujasi ne tikruoju, o perrašytu, suklastotu „Įstatymu“. Jis ir vadinasi „Antruoju įstatymu“. O sionistams, išaugusiems iš levitų, „Įstatymas“, tai tas pats, kas partijos mmanifestas revoliucionieriams, komunistams. „Antrojo įstatymo“, kurio pirmieji variantai rasti 621 metais prieš mūsų erą, – pagrindas – religinis fanatizmas, religinė neapykanta kitiems tikėjimams, žmogžudystė vardan tikėjimo – sveikintinas dalykas, kaimynams taikomos ekonominės sankcijos – gerai ir t.t. Tačiau šie momentai nutylimi, perrašant – nepakartojami raštu, o tik žodžiu, komentuojant „Antrąjį įstatymą“. Vėliau, jau mūsų amžiuje, Vakarai rimtai nebežiūrėjo į kitataučius, kitaminčius žudyti raginančius senovinius reikalavimus, o žydai – rimtai.

1948 metais balandžio 9 dieną žydai Deir – Jasine Palestinoje surengė masines arabų žudynes (253 nužudyti, visi namai susprogdinti, o lavonai sumesti į šulinius, nėščioms moterims prapjaudavo pilvus, visi vaikai, net naujagimiai, taip pat sunaikinti – žodžiu, nepalikta nė vieno gyvo). Šias skerdynes organizavo žydų teroristai iš organizacijos Irgun“, kuriai vadovavo Menachem Begij, vėliau tapęs Izraelio premjeru. Tai vienas iš „Antrojo įstatymo“ egzistavimo patvirtinimų. Kiti patvirtinimai – bolševikai Rusijoje griovė cerkves, o iš tiesų tai žydai naikino jiems svetimą tikėjimą ir ruošė dirvą savąjam tikėjimui, nes bolševikinę Rusiją valdė žydų iš Rytų tautybės žmonės.

Keistas dalykas – tie žydai, kurie nesivadovauja „Antruoju įstatymu“, ištremiami gyventi į kitas valstybes, tačiau tuoj pat skelbiama, kad ten, kitose valstybėse, žydai tampa engiami vietinių gyventojų ir todėl privalo su vietiniais kovoti, siekti savo pranašumo. Rašoma net taip &– jau vien kito tikėjimo žmonių buvimas šalia žydų žeidžia žydo garbę ir orumą. Ir šitaip žydai buvo auklėjami 25 šimtmečius.

Žydų rašytojas Moris Samuel rašė: „Mes, žydai, esame griovėjai, ir naikintojais liksime visiems laikams. Ką gero mums bedarytų kitos tautos, mes niekada nebūsime patenkinti, mums niekada nebus gana“. Šitas rašytojas tokius žodžius rašė be didelio susižavėjimo, be pasididžiavimo. Jam lyg ir skaudu, kad tarp žydų ir viso likusio pasaulio statoma siena, kad žydai kiršinami su visomis kitomis tautomis.

Sionistai skelbia, kad jie buvo kadaise ištremti iš savo žemių, bet ši lemtis ištiko daugelį tautų. Be to, Babilono grobikai, į nelaisvę paėmę žydų, su savo grobiu elgėsi gražiai, ir ilgainiui babiloniečiai tapo žydų, savo belaisvių, vergais. O getai – tai irgi pačių žydų išmislas, nes žydams jų tikėjimas liepė svetimose žemėse laikytis griežtai drauge.

Jų torose taip pat daug kalbama apie kruvinas aukas – girdi, savo Dievui žydai privalo aukoti pirmagimius – avinus, net savo sūnų. Kraujas turėjo kelti baimę, skiepyti paklusnumą. 1885 metais Pitsburge žydų organizacija Amerikoje viešai pareiškė, kad jiems nereikalingas nei grįžimas į Palestiną, nei kruvinosios aukos. Tai tik reiškia, kad buvo ir tokių žydų, kuriems tokie kruvini reikalai buvo svetimi.

Egzistavo dvi toros – viena vieša, kita – slaptoji, skirta

tik saviškiams. Slaptoji moko būti ne tik religiškai, bet ir rasiniu požiūriu nepakantiems kitataučiams. Didžiausia problema ta, kad daug turtingų žydų nenoriai grįžta į Izraelį. Bet jie bijo prakeiksmų, kuriuos jiems žada fanatikai levitai, jeigu jie nevykdys levitų skelbiamų pranašysčių. Šia prasme žydai primena pačias necivilizuočiausias gentis, tikėjusias visokiais šamanais.

Sionistams įsigalėti padėjo Europa. Ir JAV. Labai įdomu pasekti, kaip žydams pavyko daryti tokią didelę įtaką galingoms Europos ir Amerikos valstybėms.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Rusijos carą juk nužudė žydų tautybės čekistai, aant sienų užrašę savo pranašystes, o Antrojo pasaulinio karo metais hitlerininkai buvo pakarti būtent 1946 metų spalio 16 dieną – žydų apsivalymo dieną. Tarp dviejų pasaulinių karų labiausiai žydams įtaką darė Chaimas Veicmanas, Rusijos žydas.

Žydai fanatikai įsitikinę, jog Dievas – žydas.

Žydai visąlaik slėpė nuo kitataučių savo toras, kuriose jie mokomi nekęsti kitataučių ir juos engti, versti savo vergais. Bet vienas kitas vertimas buvo padarytas ir pakliuvo platesnėms masėms. Beje, vertimuose kitataučiai gražiau apibūdinami, negu originaluose. Be to, egzistavo toros nerašytinės, oo perteikiamos iš kartos į kartą žodžiu, taigi kitataučiai taip niekad ir nesužinos, kokie išties šovinistiniai žydų tikslai.

Istorikas J. Gotfridas fon Gerderis 1791 metais rašė, kad „paprastos Europos tautos savanoriškai tapo klusniomis žydų vergėmis. Žydai buvo ir bus Europoje azijatais, ssvetimais šiam civilizuotam kontinentui“.

O 1899 metais mokslininkas Chustonas Stiuartas Čemberlenas jau rašo, kad „mes gyvename žydų amžiuje“, „svetimkūnis, kurio vardas „žydai“, tampa vis labiau įtakingas, dominuojantis“.

Prancūzijos revoliucija 1789 metais, anglų revoliucija 1640 – aisiais ir Rusijos revoliucija 1917 m. turi ryšį.

Pasak istoriko, jas organizavo, revoliucijų kryptį valdė būtent žydai, turintys tikslų užvaldyti viso pasaulio tautas ir jų valstybes. Žydai finansavo anglų revoliucionierius ir jie galų gale gavo daugiausiai naudos iš tos revoliucijos.

Prancūzijos revoliucija žydams davė „lygias teises“, tokias pat, kokiomis naudojosi prancūzai Prancūzijoje.

Beveik visi rusų revoliucijos vadovai buvo žydai – žydai ne iš Vakarų, bet iš Rytų, taigi žiaurūs, įtikėję savo pranašumu. Žydai organizavo, žydai finansavo, rengė pasikėsinimus į carus ir bažnyčios vadovus, tačiau tuo pačiu jie sugebėjo pasiekti, jog įįsigalėtų įstatymas, draudžiantis svarstyti, net užsiminti apie žydų įtaką revoliucijai.

1786 metais Bavarijos vyriausybė surado slaptus Adamo Veischaupto organizacijos dokumentus ir juos 1787 metais paskelbė – dokumentuose kalbama apie pasaulinės revoliucijos būtinumą, kalbama, kad pasaulinės revoliucijos organizatoriai užima aukštus, įtakingus postus valstybinėse įstaigose.

Vitakeris Čambersas, jaunas amerikietis, 1925 metais, studijavęs Kolumbijos universitete, tapo slaptu komunistų agentu, bet vėliau išsigando, kai suvokė tikruosius jų tikslus. 1939 metais jis pabandė JAV prezidentą Ruzveltą įspėti apie komunistų šnipinėjimų mastą JAV. Tačiau prezidento aplinka jam pasiūlė „„nusiskandinti ežere“. Tada jis slaptus, demaskuojančius dokumentus paslėpė neveikiančio lifto šachtoje ir pamiršo apie popierius. Dokumentai rasti atsitiktinai 1948 metais. Jį iškvietė į teismą kaip liudininką, ir jis pasakojo, kaip slaptus vyriausybinius JAV dokumentus atiduodavo komunistams. Dokumentai parodė, kad JAV Antrojo pasaulinio karo metais valdė žmonės, sėdintys . Maskvoje.

Visada vyravo priešprieša tarp draugiškiau nusiteikusių JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos žydų ir šovinizmą, išskirtinumą propaguojančių Rusijos žydų, bet istorija rodo, kad visuomet laimėdavo Rusijos žydai šovinistai ir rasistai. Būtent Rusijos žydai sukūrė superšnipinėjimo tradicijas, kai sekliai sekdavo ne tik visuomenę, bet ir vienas kitą.

„Slaptai“ informacija