Nato

Kas yra NATO ?

NATO – tai Šiaurės Atlanto organizacija , kuri buvo įkurta atsižvelgent į Jungtinių Tautų chartijos 51 straipsnį, yra gynybinė sąjunga, paprasta nepriklausomų valstybių politiniu ir kariniu bendradarbiavimu. Ši sutartis įpareigoja šalis nares ginti savo ir kitų šalių narių laisvę ir nepriklausomybę. Kilus pavojui jų saugumui visos narės turi padėti šaliai, kuriai gresia ginkluotas užpuolimas. NATO tikslas yra išsaugoti ir užtikrinti ją ateityje. Šio Aljanso šerdį sudaro 19 valstybių, tačiau bet kurioje Aljanso veiklos srityje yra aktyviai užmezgami ppartnerių santykiai su daugeliu kitų šalių : Su 24 šalimis, dalyvaujančiomis programoje “Partnerystė taikos labui”, pagrįstoje bendruoju dokumentu ir atskiromis partnerystės programomis, su 44 šalimis – Euroatlantinės partnerystės tarybos narėmis – tarp kurių yra ir 19 NATO narių, partnerystė yra pagrįsta išsamiu veiksmų planu.

NATO taip pat yra aktyvaus bendradarbiavimo tarp savo narių ir partnerių tokiose srityse kaip civilinių katastrofų planavimas, pagalba nelaimės atvejais, mokslinės ir ekologinės programos forumas. Nors kiekviena šalis pati turi planuoti, kokių priemonių ji imsis civilinių katastrofų aatvejais. Pavyzdžiui 1997 metais NATO koordinavimas padėjo Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų departamentui teikti pagalbą potvynio užlietoms Vidurio Europos teritorijoms.

NATO taip pat vadovauja keletui svarbių tarptautinių mainų programų, susijusių su mokslinėmis ir ekologinėmis problemomis, kurios kelia rūpestį ir NATO priklausančioms valstybėms, iir šalims – NATO partnerėms.Šios programos remia mokslinius tyrimus, skatina nacionalinių mokslinių ir technologinių resursų plėtojimą ir per tarptautinį bendradarbiavimą įgalina taupyti. Didelė dalis tokios veiklos yra skirta spręsti su gynyba susijusias ekologines problemas, turinčias neigiamos įtakos kaimyninėms tautoms ir kurias galima išspręsti tik bendrai.

NATO šalys

Jos buvo priimtos 1999m. Šios šalys buvo paskutinės iki šio laiko priimtos šalys. Dabar yra 19 narių : Belgija, Danija, Čekija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Lenkija, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Turkija, Vengrija, Vokietija. Tokios šalys kaip Švedija, Suomija ir Šveicarija nėra NATO narės, tačiau jos būtų priimtos nedelsiant, jei tik pareikštų norą, nes jos atitinka visus Alijanso keliamus reikalavimus šalims narėms.

NATO struktūros

Pagal Vašingtono sutartį NATO struktūros yra dvilypės –– politinės ir karinės. Svarbiausias Aljanso struktūrų bruožas – politinių viršenybė virš karinių. Nors Aljanso kariškių kompetencija yra neginčijama, visi sprendimai yra priimami politinėje arenoje. Netgi NATO būstinė simbolizuoja dvilypumą, nes yra dvi atskiros organizacinės struktūros : NATO Tarptautinis sekretoriatas ir NATO Tarptautinis karinis sekretoriatas.

Šiaurės Atlanto sąjungos taryba

Aukščiausiu politiniu šio bloko organu laikoma NATO taryba, į kurią įeina visų bloko šalių narių atstovai. Tarybai vadovauja generalinis sekretorius, kurį renka šalių atstovai. Taryba sprendžia politines problemas, ji turi efektyvią politinę valdžią, ssprendimų galias. Taryba renkasi aukštesniu lygiu kartu su užsienio reikalų ministrais ir valstybių vadovais. Taryba yra atvira, leidžia deklaracijas bei komunikatus, aiškinančius jos veiksmus ir sprendimus plačiajai visuomenei bei valstybių vyriausybėms, nesančioms NATO narėms.

Karinės struktūros

Pagrindinius karinius klausimus sprendžiantis komitetas, tiesiogiai atsakingas Šiaurės Atlanto tarybai, Gynybos planavimo komitetui ir Branduolinio planavimo grupei yra NATO karinis komitetas. Šis komitetas, kuriam vadovauja pirmininkas, yra aukščiausia karinė vadovybė. Ją sudaro NATO valstybių nuolatiniai kariniai atstovai, vadovaujantys atskiroms karinėms misijoms. Karinio komiteto pirmininkas renkamas rotacijos principu kas metai pagal anglų abėcėlę. Jis atstovauja Komitetui kituose forumuose, kartu tvarko ir kasdienius šio Komiteto reikalus.

Pagrindinis Karinio komiteto uždavinys – užtikrinti dalyvaujančių valstybių teritorinės gynybos schemą. Karinis komitetas yra atsakingas už NATO politinei valdžiai siūlomas rekomendacines priemones, kurios reikalingos, anot komiteto, bendrai NATO teritorijos gynybai užtikrinti, ir už teikiamas gaires kariniais klausimais vyriausiajai NATO vadovybei ir Jungtinių pajėgų Atlante vadovybei.

Karinio komiteto veikla užtikrina Tarptautinis karinis sekretoriatas. Jį sudaro Aljanso valstybių kariškiai, tiesiogiai pavaldųs tik sekretoriato direktoriui.

Lietuvos integracija į NATO

Pirmieji Lietuvos ir NATO kontaktai užsimezgė jau 1991 metų pabaigoje, kai Lietuva kartu su kitomis Vidurio Europos valstybėmis buvo pakviesta įkurti Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo taryba(NACC).

1994m. sausio 4d. Lietuvos Respublikos prezidentas A.Brazauskas išsiuntė oficialų laišką NATO generaliniam sekretoriui prašydamas priimti Lietuvos RRespubliką į NATO.

1994m. birželio 14d. Lietuva ir NATO pasirašė Saugumo susitarimą dėl įslaptintos informacijos perdavimo ir saugojimo, leidusį šalims pradėti keistis jų bendradarbiavimui reikalinga įslaptinta informacija.

1995m. Lietuva dalyvavo 14 pratybų ir mokymų pagal Invidualios partnerystės planą, 1996m. – dar 23 pratybose ir mokymuose.

1996m. pradžioje Lietuva pradėjo dalyvauti NATO vadovaujamoje Taikos įgyvendinimo pajėgų operacijoje Bosnijoje ir Hercogovinoje (IFOR).

Nuo 1996m. prasidėjo intensyvus NATO individualus dialogas su suinteresuotomis tikrąja naryste partnerėmis.

1997m. pakvietus Lenkiją, Čekiją ir Vengriją į NATO, Lietuva buvo tik paminėta tarp siekiančių narystės Aljanse Baltijos valstybių, kurios padarė pažangą stabilumą ir bendradarbiavimą Baltijos regione.

1999m. Lenkijai, Čekijai ir Vengrijai tapus tikrosiomis narėmis, pasveikintos Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rumunijos bei Slovėnijos besitęsenčios pastangos ir pažanga siekiant narystės NATO.