Markizas de Sadas ir jo kūrybos ypatumai
Markizas de Sadas ir jo kūrybos ypatumai
Kursinis darbas
Turinys
Psl.
Įvadas ………………………3.
I. Markizas de Sadas ir galantiškumo epocha…….5.
II. Markizo de Sado kūrybos bruožai:
1. Moters paveikslas…………….10.
2. Vyrų paveikslas……………..15.
3. Meilės ypatumai…………….17.
III. Švietimo idėjos Markizo de Sado kūryboje….24.
Išvados…………………….28.
Literatūros ir šaltinių sąrašas……………30.
– 3 –
Įvadas
Kalbėdami šiandien apie Markizą de Sadą pirmiausia pri- simename žodį “sadizmas”, kuris asocijuojasi su žiaurumu, smurtu. Negalima tam papriešarauti tačiau tiesiogiai apkaltinti Markiza de Sadą sadizmo propaguotoju būtų neteisinga.
Pats autorius Markizas de Sadas apie savo kūryba rašė: “Negali manes apkaltinti tuo, kad aš išradau kažka pavojinga, tegu nesako, kkad didžiausias blogis yra tai, kad aš savo kalbomis ir raštais skatinu piktadarius daryti nusikaltimus.Kategoriškai pareiškiu, kad nesiekiu šito; aš tik dėstau manyje subrendusias idėjas (.). Tie, kurie mano filosofiniuose apmąstymuose įžvelgs tik blogį, gali ištvirkti nuo bet ko”.1
Markizo de Sado kūryboje gausu švietėjiškų idėjų. Autorius labai neigiamai pasisako prieš bažnyčios dominavimą, absoliutizmo santvarka. Savo kūrinyje “Filosofija buduare”, plačiai nušviečia valstybės,visuomenės ir individo santykį. Šiame kūrinyje jaučiamas noras suteikti savo personažams kuo daugiau laisvės. Laisvės simbolis nustelbia religiją. Verta ppastebėti, jog filosofavimas apie šias neginčytinas vertybes išdėstytas intymių akimirkų metu kūrinyje nesiliauja iki paskutinio puslapio. Šiame kūrinyje taip pat gausu sadistinių scenų. Kaip teigia autorius, žiaurumas yra “ne yda, bet dorybė”2
Sadizmas labiau akcentuojamas kitame de Sado kūrinyje “Meilės nnusikaltimai”. Čia gausu amoralių scenų: duktė mylisi su savo tėvu motinos akyse ir t.t. Kai kurių herojų likimas nepagaili: tenka mylėtis nežinant to motinai su savo sūnumi. Kūrinių finalas dažniausiai iš anksto nulemtas – piktadariai, kurie tenkina savo aistras dažniausiai likimą baigia tragiškai.
* Plačiau apie Markiza de Sado toliasniuose puslapiuose.
1. Markizas de Santas. Filosofija buduare.V.,1994.P.5.
2. Ten pat.P.70.
– 4 –
Markizas de Sadas minėtuose kūriniuose, o taip pat romane “Teresė” daug vietos skiria “auklėjimui”. Dažnai nepatyrusias merginas gyvenimo paslapčių moko patyrusios moterys.
Rašant apie pačią epochą, teko remtis E. Fukso darbu “Papročių istorija”. Autorius nušviečia galantiškumo epochos madas, tradicijas, meilės išgyvenimus ir kitą. E. Fuksas daro išvadą, kad galantiškumo amžius – moters amžius. Moteris dominuoja visur, tačiau reali valdžia priklauso vyrui. Panašiai rašoma ir knygoje “Europos mentaliteto istorija”.
Šio kursinio darbo tikslas – kuo detaliau nušviesti Markizo de Sado asmeninio gyvenimo dramatiškus momentus, parodyti kokiais būdais ir kokiais metodais žmogus gyveno galantiškumo epochoje. Bet svarbiausia, Markizo de Sado kūrinių analizės dėka atskleisti žmonių meilės, būties problemas, supažindinti su sadizmo kilme.
– 5 –
I. Markizas de Sadas ir galantiškumo epocha
1648 – 1789 metų laikotarpis seksualumo istorijoje vadinamas “galantiškumo epocha”1 (kilęs nuo ispanų kalbos žodžio “galan” – elegantiškas vyras, meilužis ) . Šiame laikotarpyje viskas dailu; niekada moterys nnėra buvusios tokios vylingos, o vyriškiai neatrodė tokie elegantiški. Net pati tiesa tais laikais nesirodė nuoga, tik jos drabužis visada kibirkščiavo sąmoju. Rožė yra praradusi spyglių aštrumą, nuodėmė – šlykštumą, o dorybė – nuobodulį. Viskas yra tik kvapsniai, grakštumas bei užburtas spindulys. Pasak E. Fukso : “Toje epochoje nėra senatvės, nežinomas žodis “peržydėjo”. Visur žiedais puošiasi amžina jaunystė, o juokaujama ir išdykaujama net mirties patale. Viešpatauja gašlumas ir geiduliai, o visas gyvenimas – nepaliaujama geidulių ekstazė”2 . Tačiau pagirių nelydi šlykštus prablaivėjimas, bet ir vėl noras linksmintis. Veiksmai nėra nuoseklūs ir jų nelydi padariniai. Egzituoja tik “ šiandien”. Nėra “rytoj”. Aistros lydi žmogų visą gyvenimą ir negailėdamos žarsto į glėbį kiekvienam savo dovanas.
Galantiškumo epochą formuoja patys valdovai. Visos linksmybės, orgijos vyksta karaliaus rūmuose. E. Fukso tvirtinimu, “valdovų absoliutizmo amžius yra klasikinė moters epocha, nes ji tuomet viešpatauja ir įsakinėja ne tik kaip slapta valdovė. Jos, kaip valdovės teisės yra viešos ir pripažintos viso pasaulio. Savo didybę ji rodo taip pat atvirai, kaip atvirai naudojasi su tuo susijusiomis privilegijomis. Valdovų absoliutizmo lyčių santykių išraiška yra galantija, kitaip sakant, moters paskelbimas visose gyvenimo srityse galinga valdove, moters kultas neginčijamas” 3 .
1. Europos mentaliteto istorija.V., 1998. P. 81.
2. Fuksas E. Papročių istorija. GGalantiškumo amžius. V., 1997.P.11.
3. Ten pat. P.85.
-6-
Visur viešpatauja moteris. Visur galioja galantiškumo įstatymai. Pats didžiausias žmogaus troškimas – nepaliaujamas geismas.Toje epochoje šio geismo apimti,žmonės tampa vienas kito “vergais”. Šitaip atsiranda viuotinis dėsnis – “būti visur galantiškam.”
Jaunikis, ypač iš kilmingųjų, vertino save kaip užkariautoją, kuris, beje, garbino moterį, bet tik todėl, kad ji turėjo tam tikrą vertę kaip malonumų šaltinis. Todėl moterų mados pabrėžia erotinį žavesį – krūtinę, klubus. Jų privalumais galėjo mėgautis nukariautojas, kurio triumfas reiškėsi tuo, jog jis stengėsi labai įspūdingai užgauti moters gėdos jausmą.1 Visuomenėje niekas neslepiama. Viešų ekzekucijų metu vykdavo masinės orgijos: gatvėse būdavo išprievartaujama šimtai moterų, nusiaubiami viešnamiai, išnomuotuose kambariuose meilės žaidimais smagindavosi turitingųjų luomų atstovai. Nešvanki literatūra klestėjo. Su ja atsirado ir sadizmas. Šiandien sadizmu vadinamas vieno ar kelių asmenų suteikimas fizinio ir moralinio skausmo kitam ar kitiems žmonėms. Dažnai, suteikdamas savo aukai didelį skausmą sadistas jaučia tiek fizinę, tiek moralinę palaimą. Sadizmo pradininkas – Markizas de Sadas2 .
Markizas (vėliau – grafas) Donatjenas Alfonsas Fransua de Sadas gimė 1740 m. birželio 2 d. Paryžiuje. Jo aristokratiška giminė buvo viena iš seniausių Provanse. Vienas iš jo protėvių, Hugas de Sadas III, buvo vedes Laurą de Nov, kurią savo kūryboje įamžino Petrarka.
Dešimties metų Markizas de Sadas bbuvo atiduotas į Liudviko Didžiojo koledžą, būdamas keturiolikos įstojo į dragūnų mokyklą. Įgyjęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, tarnavo karališkajame pulke. Vėliau gavo leitenanto laipsnį. Palikęs tarnybą, sugrįžo į Paryžių ir 1763 m. gegužės mėnesį vedė.3
1. Europos mentaliteto istorija.V., 1998. P. 83.
2. Щеглов Д. Отклонения в сексуальном поведении//Интим. 2000. Нр.16.С.6.
3. Markizas de Sadas. Meilės nusikaltimai. V. 1993. P.6.
-7-
Pamažu de Sadas pradeda “savąjį” gyvenimą. Markizą de Sadą apvesdino su panele de Montrej, nors jį patį labiau traukė jaunesnioji žmonos sesuo. Kai pastaroji buvo išsiųsta į vienuolyną, iš sielvarto ir nevilties jis ėmė lėbauti. Praėjus keturiems mėnesiams po jungtuvių Markizas buvo uždarytas į Venseno kalėjimą.Jis buvo kaltinamas, jog “Arkej (Paryžiaus priemiestis) peiluku subadęs moterį, pririšęs ją nuogą prie medžio ir net ant kamuojančių žaizdų pylęs karštą smalką.”1 Viename iš savo raportų policijos komisaras rašo taip 1767 m. spalio 16 d. : “netruksime išgirsti kalbant ir apie grafo de Sado žiaurumus. Jis atkakliai įkalbinėja panelę Rivjen iš Operos su juo gyventi, siūlo jai dvidešimt penkis luidoros per mėnesį su sąlyga karts nuo karto, kad tas dienas, kai jai nereikėsią dalyvauti spektakliuose, jinai pralėbausianti drauge su juo Arkej dvare. Panelė nesutinka”2 . Panašios scenos ir sėdėjimas kalėjimose lydėjo Markizą de Sadą visą gyvenimą. Jo
gyvenimas – ištisa skandalų virtinė (kolektyvinio ištvirkimo seansai, seksualiniai ekscesai, iškrypimai susiję su iškrypimais), dėl kurių apie trisdešimt metų savo gyvenimo praleido kalėjimuose arba slapstydamasis nuo valdžios persekiojimo.3 Jo autentiško portreto nėra iki šiolei. Daugiau apie jį galima sužinoti tik iš amžininkų pasakojimų. Tačiau pagrindinis šaltinis – jo paties kūriniai.
Jo žymiausius kūrinius aptarsime vėliau. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad kūrinio autorius vaizduoja ištvirkėlius, bet ne pamišėlius: nesveikos psichikos žmogus tokių knygų nebūtų galėjęs parašyti4 . Žinoma, kad nuo ankstyvosios jaunystės MMarkizas de Sadas mėgo skaityti filosofinius, istorinius veikalus, bet labiausiai jam patikdavo kelionių aprašymai nes iš jų pasisemdavo žinių apie tolimų kraštų gyventojų papročius.
1. Markizas de Sadas. Meilės nusikaltimai. V., 1993. P. 6.
2. Ten pat. P. 7.
3. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1961. T. XXVI. P.256.
4. Markizas de Sadas. . Meilės nusikaltimai. V., 1993. P. 12.
-8-
Kartu de Sadas buvo neblogas muzikantas, puikiai šoko, jodinėjo, mokėjo fechtuotis, kartais išbandydavo savo jėgas kaip skulptorius. Mokėjo italų, vokiečių ir provansalų kalbas (save laikė PProvanso trubadūru, provansalų kalba yra parašęs eilėraščių). Iš to peršasi išvada, kad tai neįprastas žmogus.
Ar galima kaltinti Markizą de Sadą ir jo kūrybą? Būtina atsižvelgti į jo gyvenamąjį laikotarpį – galantiškumo epochą. Vienas Berlyno amžininkas 1772 m. apie savo miestą ttaip rašė: “Berlynas yra miestas kuriame, nėra nei vieno garbingo vyriškio, nei nekaltos moters. Visuotinis ištvirkavimas yra apėmęs abi visų sluoksnių lytis, drauge ir skurdas, iš dalies dėl dabartinės priespaudos, skatinamos dabartinio valdovo, iš dalies dėl prabangos, kurią jis pasisavino iš senelio. Vyrai menkiausius išteklius teturintys, yra įnikę ištvirkauti, o moterys tikros harpijos (piktos, tulžingos), praradusios mandagumą ir tikrą meilę, gali atsiduoti kiekvienam, kuris pajėgus mokėti”1 .Panašūs įvykiai ir tradicijos būdingos visai galantiškajai Vakarų Europai, o ypač absoliutizmą išpažįstančiai Prancūzijai.
V. Fuksas E. Papročių istorija. Galantiškumo amžius.
V. 1997. P. 81
-9-
II. Markizo de Sado kūrybos bruožai:
1. Moters paveikslas
XVII amžius – moterų amžius. Nors ištikrųjų tai nebuvo tikra moterų išaukštinimo epocha, atvirkščiai tai buvo jos didžiausias nužeminimas. Moteris neturėjo jokiu laiduojamų teisių. Vyravo neribotas ppolitinis viešpatavimas ir vyro santykių su moterimi savivalė. Kadangi vyramas buvo suteikta savivalė, tai jie patys tapdavo savo geidulių bei įnorių vergai. Vyravo paradoksali situacija: vyras savo vergui perduoda viešpaties teises ir pats tam tarnauja kaip vergas1 .
Moteris galima padalinti į du polius: vienos labai garbina dievą ir yra labai dorovingos, o kitos gašlios ir mėgaujasi jausmais bei aistromis. Kalbėdamas apie pirmąjį polių abatas T sako : “tačiau ši vyrų ir moterų rūšis retai sutinkama: iš šimto tūkstančių kandidatų neatsiras iir nė dvidešimties, galinčių abstrakčiai mąstyti, o iš šių dvidešimties vargu nors keletas mąsto tikrai savarankiškai ir nepriklauso nuo žlugdančių aistrų valdžios”2 .
Kol moteris nepažįsta aistros, ji tiki dievu, yra visiškai skaisti ir tyra. Pavyzdžiui panelė de Fakselanž, neseniai sulaukusi šešiolikos metų, atrodo nepriekaištingai: baltutė oda, skaisčios mėlynos akys, laibas liemuo ir gražiausi pasaulyje plaukai. Jos siela buvo rami, kaip ir jos būdas; nevaliodama padaryti nieko bloga, ji dar net neįsivaizdavo, kad kas galėtų taip padaryti; vienu žodžiu tai buvo nekaltybė ir išdidumas, išdabinti Gracijų rankų.3
1. Fuksas E. Papročių istorija. Galantiškumo amžius.
V. 1997. P. 93
2. Markizas de Sadas. Teresė. V., 1994. P. 65.
3. To paties. Meilės nusikaltimai. V., 1993. P. 15.
-10-
Penkiolikmetė Eženi jaudina ne vieną vyrą: jos plaukai kaštoniniai, tankūs, dengiantys kubus. Veido oda – akinamo baltumo, ereliška nosis, juodmedžio juodumo aistringos akys !.. Puikūs antakiai, žavūs, akis slepiantys vokai !.. Maža burnytė, dailūs dantukai – viskas taip skaistu. Eženi ne pagal metus subrendusi; jai galėtum duoti ir visus septyniolika1 .Panašus portretas ir kitų de Sado kūrinių herojų, kaip Teresės, panelės de Farnej ir kt. Tačiau jų gyvenimas dažnai nenusisekęs. Tenka būti fatališko, nelaimingo gyvenimo dalyvėmis, bendrininkėmis.
Priešingas moters prototipas – nedorovingų moterų paveikslas. Geriausias įrodymas pasak, vienos iš hherojų, de Verken, ankstyvas nekaltybės praradimas. Ponia de Verken prieštarauja savo giminaitei: “vienintelė jūsų nedorybė yra ta, kad iki šiolei tebeesate nekalta, bet aš tikiuosi, kad greitai nekaltybės atsikratysite”2 .Šios moterys dažnai nuo pat jaunų dienų nepaiso moralės ir šlykštisi viskuo, kas prieštarauja jų skoniui. Tokį paveikslą atitinka Prancūzijos karalienė Izabelė Bavarietė, kuri, nupiešiama de Sado pagal amžininkų atsiminimus ir kitus šaltinius. Izabelė Bavarietė esnti nuo mažens aistringa, turinti valingą ir nepalenkiamą būdą; lengvai įtarinėja, ir baudžia; veja blogį ir šaltakraujiškai į jį žiūri; kai kuriais savo poelgiais liudija., kad jei jos širdis užsiplieks meile, ji tenkins tik savo aistras ir ieškos naudos tik sau. Žodžiu ji apdovanota visomis ydomis, kurių neatpirko nė menkiausia dorybė3 .
Tokioms moterims moralės dėsniai neegzistuoja. Kokia bausmė pasaulyje dominuoja, kuomet jaunas žmogus turi priklausyti nuo tėvų valios. Ar gali būti kas juokingiau už tokį reginį: jauna penkiolikos, šešiolikos metų mergaitė, degdama, per prievartą tvardomų geidulių, baisesnių nei pragaro kančios, laukia, kol tėvai, jos nelaimingos jaunystės kaltininkai, teiksis
1. Markizas de Sadas. Filosofija buduare. V., 1994. P.16.
2. To paties. Meilės nusikaltimai. V., 1993. P. 15.
3. To paties. Paslaptinga Prancūzijos karalienės Izabelės Bavarietės istorija. V., 1997. P.34.
-11-
ją, subrendusią merginą, iš klastingo gobšumo – išleisti už nemylimo ar nnekenčiamo vyro! De Sado nuomonė perteikiama ponios de Sent Anž lūpomis: moters paskirtis būti kale, vilke; ji turi priklausyti kiekvienam, kuris jos užsigeis. Supančioti moterį absurdiškomis vedybomis – pasityčiojimas iš moters paskirties, kurią nulėmė pati gamta.1 Iš to aiškiai matosi: “tėvų patarimai visiški niekai. Ponios de Sent Andž pamokymas Eženei: daužyk grandines bet kokia kaina neklausyk kvailų motinos pamokymų; ji verta tik tavo paniekos ir neapykantos”2 .Reikia mėgautis jausmais. Reikia duoti kūnui visišką laisvę. Susilaikymas – čia neįmanomas dalykas; už paniekintas savo teises gamta nubaus tūkstančiais nelaimių.
Apskritai moteris – epochos deivybė. Moterų grožio kultas yra svarbus įrodymas kad galantiškumo epochoje ji prilyginama savotiškai dievybei. Pasak E. Fukso: niekada garsiau neskambėjo himnas erotinio moters grožio garbei kaip anuomet. Markizo De Sado kūriniuose garbinamas visas moters kūnas. Fizinio kontakto metu, ypač vyrai mėgaujasi moters kūno dalimis, dažnai garsiai įšsakydami įvairius komplimentus.
1 Markizas de Sadas. Filosofija buduare. V., 1994. P. 39.
2 Ten pat.
-12-
2. Vyrų paveikslas
Galantiškumo epocha buvo moters epocha. Vyras atmetamas kai bendrinė sąvoka. Jis yra tik išankstinių erotinių geismų, geidulių kamuolys.1
Vyras tapo moterišku ir feminizmas tapo svarbiausiu jo egzistencijos bruožu. Moteriškos tapo jo manieros ir drabužiai, moteriški jo poreikiai ir visas elgesys.
Vienas iš personažų Dolmansi atrodo šitaip: jam ką tik sukako
trisdešimt šešeri, jis aukšto ūgio, tvirtas, dailiai sudėtas, gyvų ir protingų akių; kartais jo veide šmėsteli pyktis, atšiaurumas; jo puikūs dantys; laikysenoje ir manieruose esama šiek tiek moteriškumo, be abejo tai iš įpročio dažnai dėtis moterim; bet kokia nepriekaištinga elegancija, koks kerintis balsas, kokie gabumai, koks filosofinis mąstymas!2 Šis žmogus netiki į dievą. Apskritai tai tikras pagedėlis. Vieno iš herojaus tvirtinimu, Dolmanse nešvankiausias ir niekšiškiausias iš visų kada šioje žemėje gyvenusių individų. Tai byloja jo tokie poelgiai: jam prie širdies vvisi sodomos pasilinksminimo būdai, nors jis mylisi tik su vyrais, kartkartėmis sutinka paišdykauti su moterimis jei jos būna malonios ir sutinka pasikeisti su juo vaidmenimis3 .
Karolis VI, pravardžiuojamas Mylimuoju, Prancūzijos karalius kiek skiriasi nuo tipiškų galantiškumo epochos vyrų. De Sado tvirtinimu, pastarasis turėjo visas valdovui reikalingas sąvybes, o prie jų dar ir kuo maloniausią išvaizdą, iš prigimties jautrus, dosnus, gebantis pajusti dėkingumą, jis tarsi atkartojo visas savo protėvių turėtas dorybes ir nebuvo perėmęs nei vienos jų ydos. Tiesa, turėjo tik vvieną peiktiną savybę – silpnaprotystę ir tik dėl jos nusipelnė priekaištų.4
1. Fuksas E.Papročių istorija.V., 1997. P. 111.
2. Markizas de Sadas. Filosofija buduare. V., 1994. P. 11.
3.Ten pat
4. To paties. Paslaptinga Prancūzijos karalienės Izabeles Bavarietės istorija. V., 1997. P. 32
-13-
Apibendrinant de SSado kūrinių vyrus galima teigti, kad jie atrodė nepriekaištingai. Tačiau, visi arba didelė dalis vyrų turėjo polinkį į veidmainiškumą, paleistuvavimą, sodomiją. Ir pats autorius ne išimtis. Minėti vyrai atvirai ignoravo savo žmonas (būdavo joms neištikimi, netgi su savo dukterimis).
-14-
3.Meilės ypatumai
Individuali lytinė meilė dar XVII a. primityviausiems žemųjų luomų žmonėms buvo brutualiai realizuojamas gamtos dėsnis. Net aukštuomenėje ir miestiečių sluoksniuose monogamija buvo labai retas reiškinys. Meilė būdavo sudvasinama tik sąmonės lygmenyje, tačiau širdis to dar nesuprato. Galantiškumo epochoje de Sado kūrinių meilė vadovavosi formule: kadangi gyvenimas yra tik trumpas kelias, tai reikia jį kuo linksmiau su pasitenkinimu nukeliauti1 .Meilė buvo tik proga tenkinti geidulius, ir to visiškai neketino slėpti. Atvirkščiai, apie tai būdavo kalbama atvirai.
Markizo de Sado kūriniuose mmeilė visiems aktuali. Tiesa, moteris jos trokšta daugiau, tačiau neparodo, ar bijo tai parodyti. Taip pat moterį “prilaiko” galimų, nemalonių pasėkmių baimė. Pasak abato T., vieno iš de Sado kūrinių herojo moteris bijo trijų dalykų , kas neleidžia joms mėgautis meilės eliksyru: šitino, blogos reputacijos ir nėštumo2 .
Tuo pačiu, vyravo nuomonė, kad malonumus reikia patirti, net būtina tai daryti. De Sadas tą nuolat pabrėžia: negarbinga civilizuotam žmogui pavydėti laimės kitam patirti malonumą, tuo labiau, jei tas kitas negali trukdyti patirti jjums malonumų ir net papildo juos3 .
Visuomenėje karaliauja nedorybės, veidmainiškumo kultas. Prostitutė visuomenės akyse nėra pasmerkta, atvirkščiai, ji laikoma meilės menininke. Pasitenkinimas, kurį moteris išgyvena kiekvieną kartą glamonėjama vyriškio, stiprėja nuo minties, kad daugybė moterų yra tenkinusios jo geidulius.Tiek vyras tiek moteris laikosi dėsnio: keisk meilužius ir meilužes, kol šitai leidžia daryt tau jaunystė ir gyvybingumas, pamiršk chimerišką pastovumą, dorybę.4
1. Fuksas E. Min. Veik. P. 205.
2.Markiz de Sadas. Teresė. V., 1994. P. 48.
3.Ten pat. P. 44.
4.To paties. Meilės nusikaltimai. V., 1993. P. 52.
-15-
Iš viso šito rutuliojasi skaudi išvada – vyras, artimai bendraudamas su moterimi, nebenori sulaukti palikuonių, o ir moteris nebenori pastoti – abu trokšta tik ištvirkauti. Aukščiausias tikslas ir didžiausia santuokos gyvenimo prasmė – kūdikis, dažnai niekinamai laikomas nelaimingu atsitiktinumu. Didžiausia šių dienų Dievo bausmė – negalėjimas turėti palikuonių, tuo metu džiugino meilės žaidimais besimėgaujančias poras. Didelis vaikų skaičius šeimoje buvo laikomas nepakeliama našta. Pati motina galėjo pakelti ranką prieš savo naujagimį, kaip tą padaro de Sado kūrinio herojė ponia Dorževil. Neseniai pasaulį išvydęs kūdikis galėjo buti paliktas prie svetimų namų durų slenksčio1 .Visa tai mažai jaudino gimdytojus, o ir to meto visuomenei tai nebuvo neįprastas ar smerktinas reiškinys.Tačiau meilė reikalavo vienos taisyklės: “Daryk tai gerai!” 2 . SSusilaukus nesantuokinio vaiko, panelė Sesilė, pasmerkiama visuomenės, tėvai prakeikia ją ir išsižada kaip svetimos3 .”
Noras sužadinti ir suvilioti moterį buvo pagrindinis to meto vyriškio tikslas. Taip atsiranda viešumas. Apie skausmą ir džiaugsmą “skambinama visais varpais”. Intymumas pašalinamas iš viso gyvenimo, ir visa veikla yra tik aklas atviras aktas nuo gimimo iki mirties, ir apnuoginamas net švenčiausios akimirkos metu. Todėl kiekvienas gyveno sau mėgiamą, laisvą,jokiais moralės saitais nevaržomą gyvenimą, tačiau jausmų pasaulyje viešpatavo tik poza ir vaidyba.
Neatsitiktinai šiandien turime žodį sadizmas. De Sado kūriniuose jo prasmę sutinkame visur. Jei moteris nei jausmams, nei psichologiniam spaudimui, nei pagaliau tuščiagarbystei nepasiduoda, tai patyręs anų laikų lovalesas šaltakraujiškai griebiasi paskutiniosios priemonės – smurto. E. Fukso tvirtinimu, “smurtu paimti moterį tuomet buvo normalu”4 .
1. Markiz de Sadas. Meilės nusikaltimai. V., 1993. P.85
2. To paties. Teresė. V., 1994. P. 26 – 27.
3. To paties. Meilės nusikaltimai. V., 1993. P.101.
4. Fuksas E. Min.veik. P.219.
-16-
Pastarosios priemonės savo gyvenime nevengė ir pats autorius. Markizo de Sado herojai savo tikslo pasiekimui naudoja įvairias priemones. Šventasis tėvas Dirigo per pamaldas palaikydamas artimus religinius santykius su vienuole Eradise , vėliau ja gudriai pasinaudoja. Susitinkę vakare bažnyčioje jie atlieka religines apeigas. Šventasis tėvas “bando” padėti pasiekti vienuolei norima tikslą – priartėti prie ddievo. Jis ją plakimu “išbando”. Vienuolė Eradisė dejuoja iš skausmo, tačiau Tėvas Dirigo šios procedūros metu pasiekia savo – “tai padėjo jau praradusio jėgas šventeivos organizmui pasiekti didžiausia pasitenkinimą.”1
Kitoje scenoje įvykiai rutuliojasi panašiai.Miegančią merginą užpuola jos geras pažįstamas, kuriam dar šiendiena ryte ji atsakė. Nors herojus buvo nusiteikes ryžtingai – “atleisk už mano aistra, bet nebandyk ištrukti, tu turi būti mano.”2 , tačiau jam nepavyko pasiekti savo tikslo – jis pats tampa auka – panelės Florvil jį nužudo.
Remiantis vienu iš Markizo de Sado kūrinių herojaus Dolmance dialogu su Eženi, galima teigti, jog autorius turėjo savąją prievartos naudojimo meilėje būtinumo ir savito požiūrio į moterį filosofiją. Dolmanse jaunąją merginą penkiolikmetę Eženi moko: kad savo kūniškus geidulius tenkinantis žmogus patirtų orgazmą, būtinas stiprus susižavėjimas ir mes šito siekiame pačiais efektyviausiais būdais. Čia turima galvoje ne tai, ar tie būdai patinka mūsų partneriui ar ne; mūsų norų sistemai sužadinti reikia stiprių dirgiklių; skausmo pojūtis, kaip žinia yra kur kas stipresnis nei malonumo. Nepaprastai stiprus dirgiklis yra partnerio išgyvenimai, nes į jos mūsų kūnas reaguoja itin energingai. Jie pažadina tas mūsų gyvybines jėgas į kurias reaguoja apačios, tai yra organizmui pasirengę organai.4
1. Markizas de Sadas. Teresė.V., 1994.P. 26-27.
2.To paties. Meilės nusikaltimai.V., 1993.
P. 151.
3.Ten pat. P. 143.
4.To paties.Filosofija buduare.V., 1994.P.69.
-17-
Paties de Sado nuomone, nelengva patirti visiems žmonėms malonumą, o moterys malonumą nevisada patiria arba tai daro apgaulingai, ne tikrai.Tada būtinas skausmas. Tik tada sukeltas skausmo malonumo efektas nebus apgaulingas ir sukrėtimas bus didžiulis. Todėl tokį polinkį turintis žmogus gal būti apšauktas amoraliu, nes tam, kad pajustų malonumą jis negailestingai kankina savo artimą ir jam visai nesvarbu, ar tai yra malonu jo partneriui. Rašytojo tvirtinimu, teisus tas, kuris stipresnis1. Žiaurumas reikalingas visur iir visada. Absurdas tvirtinti, kad žiaurumas – amoralus vaisius.Juk tai įgimtas dalykas. Ir auklėjimas mažai čia gali padėti, gamta auklėjimo nepakenčia.De Sado nomone,”tas kuris užsimoja perauklėti gamtą, yra toks pat kenkėjas, kaip ir sodininkas(.) žiaurumas- tai civilizacijos nesugadinto žmogaus energija.Tai ne yda, bet dorybė (mano past. –D.S.) (.) Žiaurumas pavojingas tik civilizuotoje visuomenėje, nes tenai įžeistas žmogus negali pasipriešnti neteisybei dėl to, kad yra per silpnas arba neturi tam priemonių; laukinių pasaulyje žiaurumą įveikia stipresnis”2 .
Kitaip sakant žmogus turi pasikliauti ggamtos įstatymams, kurie aiškiai sako : laimi tas kuris stipresnis. Didžiuotis dorovingumu ir tuo pačiu metu smerkti ydas tolygu apkaltinti gamtą tuo, kad vieni iš prigimties esame dorovingi žmonės, o kiti – niekšai. Gamta dirba savo darbą, patenkindama savo poreikius. TTas žmogus turi jai paklusti, kaip gamtos dalis.
Markizas de Sadas daro išvadą, kad moterų žiaurumas yra didesnis dėl per didelio jų organų jautrumo. Žiaurumas skirstomas į dvi rūšis. Vienas būna kvailas, primytyvus, proto nevaldomas, kada žmogus tampa panašus į plėšrų žvėrį; toks žiaurumas nesuteikia jokio malonumo, nes jo apakintas žmogus būna visiškai neišradingas; toks žiaurumas nepavojingas, nes
1.Markizas de Sadas. Filosofija buduare.V.,1994. P.70.
2.Ten pat. P.71.
-18-
nuo jo lengva apsiginti. Kitas žiaurumo būdas, kurio priežastis pernelyg didelis organų jautrumas; jis būna tik labai jautrioms būtybėms, todėl visi ekscesai tėra rafinuota to jautrmo forma. Pastaroji žiaurumo rūšis dagiausiai būdinga moterims1 .Apskritai, tapti moteris žiauriomis paskatina per didelis jų jautrumas, laki vaizduotė, guvus protas; paprastai tos moterys būna labai žavios ir vyrams apsuka galvas.Tačiau mmoteris čia tą
akimirką tik apsimeta, o širdies gilumoje nekenčia vis to; savo
polinkiams jos gali atsiduoti tik prisidengusios tamsia skarele, baisiai saugodamosios.Dažnai tokios moterys yra nelaimingos. Tokios moterys dar vadinamos “vyriškomis”. Mylintis, ištvirkaujant malonumą suteikia ekscesai, geriausią, ką privalo daryti moteris, – nepaisyti to, kas visų priimtina.”2
Eidamos į fizinį kontaktą moterys ir vyrai turi nepadaryti vienos lemtingos klaidos. Rašytojas herojaus Dolmance lūpomis visus perspėja atsiduokit bet jokiu būdu nemylėkit. Neapsun – kinkite savęs meile, neliekit ašarų, nedejuokite, nesvaidikite ilgesnių žvilgsnių, nnerašinėkite meilės laiškelių3 .
Markizas de Sadas, remdamasis tuo, kad žiaurumas yra įgimtas dalykas ir nereikia priešintis gamtai, pateisina skausmo ir prievartos būtinumą meilėje, kaip vieną iš priemonių patirti kuo didesnį malonumą, išgryninant tikruosius jausmus.
1 Markizas de Sadas. Filosofija buduare. V., 1994. P. 73.
2 Ten pat. P. 80.
3. Ten pat .P. 99.
-19-
III. Švietimo įdejos Markizo de Sado kūryboje
Markizas de Sadas būdamas XVIII a. filosofu , švietėju, enciklopedininku filosofinius apmąstymus, sukauptas žinias ir įdėjas aprašė savo kūriniuose. Šypseną kelia tai, jog autorius su pasimėgavimu ir savo aprašęs brutualumą, prievartos naudojimą meilėje, įvairius meilės nusikaltimų metodus, naiviai tikėjo, kad pats to praktikoje niekieno neskatino daryti. Apie tai rašytojas rašė: “Tegul manes nekaltina tuo, kad aš išradau kažką pavojinga, tegu nesako, kad didžiausias blogis yra tai, kad aš savo kalbomis ir raštais skatinu piktadarius daryti nusikaltimus. Kategoriškai pareiškiu, kad nesiekiu šito; aš tik dėstau manyje subrendusias įdėjas. Juo blogiau tiems, kuriuos tos įdėjos galėtų pastumėti blogį. Tie, kurie mano filosofiniuose apmąstymuose įžvelgs vien tik blogį, gali ištvirkti nuo bet ko.”1
XVIII a. Prancūzija – absoliutizmo paskutinis amžius. Valdovo valdžia nenuginčijama. Kiekviena asmenybė turėjo paklusti viešpataujančios valdžios valiai. Pagrindinis dėsnis suformuotas dar Liudviko XIV laikais, kuomet karalius priliginamas saulei. JAV nepriklausomybės karas, švietėjų įdėjos pamažu kkėlė ir žmogaus paskirties sampratą. Vis labiau įsigali buržuazijos klasė. Žmogus vis labiau darosi laisvas.
Markizo de Sado kūryboje galima pastebėti kai kurias švietėjų įdėjas. Pirmiausia kritinis požiūris į religiją ir dievą. Viename iš kūrinių sakoma: “Mes privalome mylėti dievą ne todel, kad jis to reikalauja iš mūsų, o todėl, kad jis be galo geras; o bijoti tereikia žmonių ir jų sukurtų įstatymų, nes jie būtini visuomenei, kuriai mes visi priklausome.”2 Tokiu būdu galima drąsiai mylėtis ir dvasininkui nesilaikant celibato. Tuomet neužgaunamas nei dievas, nei žmonės. Paprasčiau tariant – mūsų jausmai, mūsų kūnas gali daryti tai, kas netinka kitiems žmonėms.
Žmogus yra dievo kūrinys. De Sado tvirtinimu, ”kokia beprotybė manyti, jog dievas sukūrė mus tam, kad mes
1 Markizas de Sadas. Filosofija buduare. V., 1994. P.5.
2 To paties. Teresė. V., 1994. P.64 – 65.
elgtumėmės priėšingai prigimčiai, kad patirtume šiame
pasaulyje nelaimes, kad atsisakytume visko, kas stiprina mūsų jausmus, patenkina poreikius, paguodžia liūdesyje. Net pats pikčiausias tironas negalėtų pasmerkti mus persekiojimui ir anapus grabo lentos.”1 Kad taptum įdealiu krikščionimi, reikia būti nemokša, aklai tikėti stebuklais, atsisakyti malonumų, pagarbos, turtų, artimųjų, saugoti savo nekaltybę, – žodžiu, daryti viską kas prieštarauja gamtos dėsniams. Tuo tarpu gamta tik vykdo dievo valią.
Dievas vertinamas nepalankiai. Jeigu yra toks ddievas, apie kurį kalba tikintieji, tuomet de Sado herojus Dolmase teigia: jis vertas didžiausios paniekos; leido keroti blogiui, nors turežėjo visas galias šiati sutrukdyti. Kartoju: jei visa būtų irodyta (tai negynčitinai jau padaryta), nejau, Eženi, jūs ir toliau tikėtumėt tuo, kad garbinti kvailą, bejėgį, žiaurų ir niekingą Kūrėją yra vienas iš būtiniausių dorybių?2 Dievo tikėjimas, Dolmanse teigimu, tolygus proto praradimui. Dievas tūrėtų būti geras, kurti ir skleisti šilumą. Apskritas dievo kultas yra lengvabūdis. Smurtas absoliučiai geras, žmogus niekomet nesielgtų blogai, ir vien šita jo savybė būtų verta dievo. Markizas de Sadas plačiai remiasi Volteru. Kultas sunyks, jeigu jis bus išjuoktas.3 Deja ir po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos religija išliko.
Rašytojo kūriniuose herojai nuolat filosofuoja. Ypač tai būdinga “Filosofija buduare.” Veikėjai filosofuoja prieš sueitį, per sueitį, atokvėpio valandėlėmis. O kadangi personažai tenkina savo geidulius nuo pirmo iki paskutinio atodūsio, nesibaigia ir filosofinės kalbos. De Sadas šiame kūrinyje vėl kritiškai vertina religiją. Kūrinio dalis pavadinta “Prancūzai dar siek tiek pastangų, je norite būti respublikonais.” Ragina autorius atsisakyti niekam nereikalingo dievo, kurį kvailiai išpažįsta. Bei, visų religinių ceremonijų: daugiau tokiu barškučiu laisvų žmonių nepralinksminsi. Tegu visuotinis kultų
1 Markizas de Sadas. Terese. V. 1994. P. 61 – 62.
2 To paties. Filosofija buduare. V. 1994. P.
30.
3 Ten pat . P. 34.
naikinimas tampa vienu iš principų, kuriuos mes skleidžiame visuoje Europoje. Neapgaudinėkite savęs: šito fantomo buvo atsisakyta, ir dabar venintelė visų mąstančiųjų žmonių sistema yra ateizmas1 . Religija ir laisvė yra nesuderinami dalykai. Nuvertus Liudviką XVI , de Sadas rašė: bet tas sostas laimei nuverstas visiems laikams, tad nebijokite sunaikinti jo ramsčius2 . Realybėje laisvės principai ptiprėjo, tačiau religija išliko
1. Markizas de Sadas. Filosofija buduare.V.,1994.P. 112.
2. Ten pat. P 113.
Išvados
I. Šiandien sadizmu vadiname vieno ar kelių asmenų suteikimą ffizinio ir moralinio skausmo vienam ar keliems žmonėms. Sadistas tai darydamas jaučia didelę palaimą. Pats pavadinimas sadizmas” kilo nuo konkretaus istorinio asmens- Markizo de Sado- XVII a. II pusės – XVIII a. I pusės filosofo, švietėjo, enciklopedisto. Pastarasis už sadistinius poelgius kalėjime praleido apie 30 metų savo gyvenimo.
Rašytojas plačiai išgarsėjo savo kūryba galantiškumo epochoje. Čia , kaip ir autoriaus kūryboje, dominuoja geiduliai, gašlumas, o visas gyvenimas- geidulių ekstazė.
II. XVIIIa. – moterų amžius. Moterys de Sado kūriniuose vaizduojamos dviejų tipų- dorovingos, jjos didžiai garbina Dievą; o kitos priešingai, labai gašlios ir mėgaujančios jausmais ir aistromis. Apskritai, nekalta mergina laikoma nepagarboje.
III. Vyrai nėra taip garbinami ,kaip moterys.aaaaaaanesvarbu grožis, svarbiausia, kad atliktų jam būtimas funkcijas- kuo geriau patenkintų moterį.Todėk vyrai prarado savo vyrišką iišvaišdą. Drabužiai, šukuosenos ir kt. labiau orientuota į moterį.
IV. Aukštuomenės sluoksniuose ar miestiečių šeimose galantiškumo epochoje monogamija buvo retas reiškinys. Meilė yra tik proga tnkinti geidulius. Mylėtis galima bet kokioje vietoje, įvairiausiais būdais. Nėra smerktina mykėtis su broliu , seserimi. Markizas de Sadas visa tai išryškina savo kūriniuose, kartu meilės scenas papildydamas sadizmo elementais.
V. Markizo de Sado kūriniuose atsispindi XVIIIa. II pusėje Prancūzijoje plačiai paplitusios švietimo idėjos.Rašytojas ypač skeptiškai vertina religiją, laiko ją absoliutizmo ramsčiu.
Rašytojo idealas- absoliuti individo laisvė. Tačiau ne visos idėjos buvo įgyvendintos.
Literatūros ir šaltinių sąrašas
Literatūra:
1. Europos mentaliteto istorija.V., 1998.
2. Fuksas E. Papročių istorija. Galantiškumo amžius.V., 1997
3. Lietuvių enciklopedija.Boston, 1961. T. XXVI.
4.Щеглов Д. Отклонения в сексуальном поведении//Интим. 2000. Нр.16.С.6.
Šaltiniai:
5.Markizas de Sadas. Filosofija buduare.V., 1994.
6. Markizas de Sadas. Meilės nusikaltimai.v., 11993
7. Markizas de Sadas. Paslaptinga Prancūzijos karalienės Isabelės Bavarietės istorija.V., 1997
8. Markizas de Sadas. Teresė.V., 1994.
