Riterių ordinas Pabaltyje

Turinys

1. Įvadas……………………..2

2. Pirmosios taikios misijos Pabaltyje…………..3

3. Riterių ordinų įsikūrimas Pabaltyje………….4

4. Lietuvos ir riterių ordinų „santykiai“………….5

5. Reikšmingiausiai susidūrimai……………..5

6. Išvados…………………….7

7. Literatūros sąrašas………………..8

ĮVADAS

Apie Lietuvos egzistavimą pirmą kartą sužinome tik iš Kvedlinburgo analų 1009m., iki to laiko apie tokią valstybę joks šaltinis nerašo. Įvairiausiuose šaltiniuose minimos gentys, vadinamos aisčiais, kurios apsigyveno Pabaltijo teritorijoje, bet šios žinios trumpos ir beveik nieko apie šias gentis nepasako. Pirmieji juos mini Romos istorikai Tacitas, veikale „Germanija“ (98m.) ir Kasiodoras (IV a.), kurio raštuose yra karaliaus Teodoro laiško padėka aisčiams už dovanotą gintarą. Vėliau aapie juos rašo gotų istorikas Jordanas (VI a.) ir Karolio Didžiojo biografas Einhardas, šias gentis mini ir IC a. keliautojas Vulfstonas.

Pati Lietuvos valstybė formuotis pradėjo tik XIII – XIV a., kuomet prasidėjo greta gyvenančių tautų antpuoliai ir į Baltijos atsikraustė du vokiečių ordinai, prieš kuriuos buvo įmanoma atsilaikyti tik suvienijus žemės konfederacijas.

Savo referate remsiuosi garsių istorikų knygomis ir straipsniais:

Z. Ivinskio straipsnyje „Krikščioniškosios Vakarų Europos santykiai su pagoniškąja Lietuva“ gan plačiai aptariamas vokiečių ordino noras apkrikštyti pagoniškuosius kraštus. Šis straipsnis bando ppaaiškinti puolimo į stabmeldžių kraštus priežastis.

E. Gudavičiaus knygoje „Kryžiaus karai Pabaltyje ir Lietuva XIII amžiuje“ nagrinėjamos kryžiaus karų Pabaltyje priežastys, eiga ir pasekmės. Knygoje bandoma parodyti, kad Lietuva, suvienydama valstybę, atrėmė ordinų puolimus.

E. Gudavičiaus knygos „Lietuva europėjimo keliais“ keliuose sskyriuose aprašomos pirmosios taikios misijos į Pabaltį ir šio krašto paminėjimas įvairiose kronikose.

H. Boockmann knygos „Vokiečių ordinas“ pirmuose septyniuose skyriuose aptariami riterių ordino atsiradimo šventoje žemėje ir Prūsijoje. Septintajame skyriuje gan plačiai aprašomi vokiečių ordino puolimai prieš lietuvius.

J. Stakausko knyga „Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje“ aprašo pagoniškosios Lietuvos ir Vakarų Europos santykius, buvusius XIII amžiuje, kryžiaus žygius prieš pagonis.

Taigi remdamasi šia literatūra pamėginsiu atsakyti į šiuos klausimus:

1. Kokios buvo pirmosios taikios misijos Pabaltyje?

2. Kaip ir kodėl pagonių krašte susiformavo vokiečių ordinai?

3. Kokie buvo Lietuvos ir šių, pagonių krašte įsikūrusių, ordinų santykiai?

4. Kokie buvo svarbiausi mūšiai XIII – XIV amžiuje?

Pirmosios taikios misijos Pabaltyje

Žmonės, žinantys Lietuvos istoriją, apie misijas Pabaltyje gali pasakyti tik iš blogosios pusės, dažniausiai prisimenama tik kryžiaus žygiai į Pabaltį, kuomet kraštą nniokojo kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai. Tačiau pirmosios misijos į Pabaltį prasidėjo ne su vokiečių ordinais, taikiai, norint apkrikštyti pagonių kraštą, atvesti juos į „tikrąjį“ tikėjimą, nesiekiant jokių blogų tikslų.

Pirmieji šiuos kraštus atrado vikingai, nes tuo metu vikingų krašte buvo paplitęs laivininkystė. Į Baltijos kraštus vikingai pradėjo plisti VIII – IX a., čia įkurdami ne vieną koloniją, nors jos išliko gana trumpą laikotarpį. Kuomet vikingai apsikrikštijo, pamėgino pirmieji apkrikštyti Pabalčio tautas.

Vėliau šios iniciatyvos ėmėsi lenkų vienuoliai, iš kurių patys aktyviausi vokiečių kkilmės cistersų vienuoliai. XII a. jie pradėjo taikias misijas į Prūsiją. Vienas aktyviausių vienuolių buvo Kristijonas, kuriam pavyko į „tikrąjį“ tikėjimą – krikščionybę atvesti kelis Prūsijos valdovus. Šis vienuolis, paskirtas Romoje popiežiaus Honorijaus III, pirmasis tapo vyskupu Prūsijoje, Dodrynėje įkūrė Dodrynės brolių ordiną, dar kitaip vadinamą Prūsijos Kristaus broliais. Vienuolis Kristijonas taip pat pirmasis pradėjo rengti kryžiaus žygius į Pabaltį, taip tik paskatinęs prūsų ir jotvingių tautų išnaikinimą.

Viskas pradėjo keistis, kai į tokias misijas įsitraukė vokiečių vienuolyno atstovai, kurie taip pat norėjo apkrikštyti pagonis, patys aktyviausi buvo Šiaurės Vokietijos Bremeno arkivyskupystės vienuoliai, kurie iš pradžių taikiomis misijomis, vėliau ginklu pradėjo apkrikštijimo akcijas.

Augustinų vienuolyno vienuolis Menchardas atvykęs į dabartinę Lenkijos teritoriją, čia įkūrė pirmąjį Ikškilės vyskupiją, kuri iš pradžių veikė taikiai, krikšto misijų ėmėsi be ginklų ir smurto. Menchardui mirus vyskupu tapo Bertoldas, kuris pakeitė vienuolyno veiklos ir pradėjo orientuotis į karių žygius prieš pagonis, ypatingai lyvius. Misijos pradėjo įgauti kitokį veidą: iš taikių, jos persiorientavo į ginkluotus kryžiaus žygius, kurie Lietuvoje tęsėsi apie 200 metų.

Ne kiekviena tokia taiki akcija baigdavosi laimingai: labai dažnai atvykęs vienuolis į pagonių kraštą, ne tik jų nepakrikštydavo, bet ir būdavo nužudomi, kaip pavyzdžiui, 997m. Prahos vyskupas Adalbertas, kuris norėjo pakrikštyti prūsus, buvo užmuštas Edlingo aapylinkėse, o vokiečių vienuolį Brunoną Kverfurtietį 1009m. toks pats likimas ištiko pietinėje Prūsijoje. Tikriausiai tokius veiksmus paskatindavo pagonims keliami jiems neįvykdomi reikalavimai (duoklių mokėjimas bažnyčiai ir vienuolijoms), priėmus naująją religiją.

Riterių ordino įsikūrimas Pabaltyje

XI – XII a. į Šventąją žemę vyko piligrimai – maldininkai, kurie turėjo aplankyti Jeruzalę ir tuo pačiu apsaugoti Jėzaus Kristaus kapą nuo musulmonų. Šiuos piligrimus globojo religinės brolijos, kurių kryžiaus žygių metu buvo net trys: tamplierių, kryžiuočių, joanitų. Šios brolijos egzistavo kaip ligoninės, kurios turėjo slaugyti sužeistuosius karo metu, vėliau kryžiaus žygio dalyviams prireikė ne tik slaugos, bet ir ginkluotos apsaugos, tad ordinai įgavo visai kitokią kryptį: „ginklo nešiojimo teisė ir karas su netikėliais – mahometonais“. Vokiečių ordinas, įsisteigęs XII a. pabaigoje, vystė plačią politiką ir stengėsi užgrobti net keturias teritorijas: Vengriją, Kiprą, Šv. Žemę, ir Prūsiją. Šių ketinimų įvykdyti vokiečių ordinui nepavyko: iš Vengrijos ir Kipro buvo išvyti, o Palestinoje baigėsi šventas karas, tad ordinui teko orientuotis į Prūsiją, kur 1225-1226m. juos pakvietė Mozūrijos kunigaikštis, kad ordinas padėtų kovoti su pagonimis – prūsais. Ordinas iš imperatoriaus gavo aukso bulę, privilegiją, kuria ordinui buvo pripažįstamos visos nukariautos žemės pagonių kraštuose, nors šia bule ordinas neskubėjo pasinaudoti, bet nepavykus nukariauti kitų kraštų (Kipro ir šv. Žemės), jie ppasinaudojo šia bule, kuri tik pakenkė Mozūrijos kunigaikščiui Kondrotui. Šis ordinas pareiškė didžiulį norą panaikinti pagoniškųjų tautų autonomiją ir jų teritoriją pajungti į ordino valdas.

Iki vokiečių ordino Pabaltyje veikė Livonijos ordinas, kuris buvo įkurtas naujai pastatytame mieste Rygoje kartu su trečiuoju vyskupu Albertu. Šis ordinas buvo įkurtas Palestinoje veikiančių karinių vienuolynų – ordinų, pavyzdžiu 1202m. Šitoks organas per kelerius metus sugebėjo įsitvirtinti Rygoje, kuri tapo Livonijos ordino centru ir tapti nauja kolonine vokiečių valstybė, kuri pajungė lyvius ir dalį latgalių.

Taigi XII a. pr. dvejuose Baltijos jūros pakrantės teritorijose: Livonijoje ir Prūsijoje veikė du vokiečių vienuolių ordinai. Pasak istoriko H. Boockmann egzistavo ne viena priežastis, kodėl kryžiaus žygių dalyviai bazavosi Pabaltyje:

1. kryžiaus žygio metu „gimė“ nauja doktrina, kuri leido kryžiaus žygius prieš pagonis, o prie Baltijos krantų apsigyvenusios tautos vis dar buvo neapkrikštytos, nors jau buvo XIVa., tad buvo griebtasi karinių veiksmų, kurie vis tiek nepasitvirtino

2. Turtingųjų ponų jaunesnieji sūnūs, nepaveldėję tėvo turto, masiškai stojo į vienuolynus, kur galėjo ne tik gyventi, melstis, bet ir gauti žemės valdų iš karo grobių.

3. Šiaurės Vokietijos miestai plėtojo prekybą su Pabalčio tautomis, bet tai nebuvo labai saugu, todėl buvo reikalinga apsauga, kurią mielai teikė vienuolių kariniai ordinai, tačiau už tokią „paslaugą“ reikėjo mokėti.

Toks

vokiečių ordino atsiradimas šalia Lietuvos, privertė ją panaudoti visas jėgas, o tokie karai izoliavo Lietuvą nuo kultūrinio – socialinio – ekonominio bendravimo su Vakarų Europos šalimis.

Lietuvos ir ordino „santykiai“

Lietuvos valstybė iki XIII a. išliko vienintelė nepakrikštyta ir svetimų jėgų neužgrobta šalis, o jos kaimynės: dabartinės Latvijos, Estijos ir Prūsijos teritorijos jau buvo pavergtos, todėl vokiečių ordinai buvo pasiryžę apkrikštyti ir nukariauti pagoniškąjį kraštą.Popiežius nepriekaištavo tokiems veiksmams, jis net siuntinėjo savo įsakymus įvairioms vyskupijoms, bažnytinėms organizacijoms skelbti kryžiaus žygius prieš llietuvius.

Vokiečių ordino nariams pagonių – stabmeldžių apkrikštijimas suteikdavo teisę į tų žemių užėmimą, todėl ordinui norint įsigalėti kurioje nors srityje buvo geriau, „jei pagonys priešinasi ir nenori krikštytis. Tokiu būdu gali jis pavartoti ginklą, užimti kraštą, nusavinti žemę ją kolonizuoti“. Taigi, laisvas pagonio noras krikštytis ordinui buvo nenaudingas, nes tokiu atveju buvo prarandama teisė į tokią teritoriją. Nors visai vakarų Europai buvo skelbiama, kad žygiai į Lietuvos teritoriją yra grynai krikščioniški, iš tiesų visa tai buvo paverčiama į baisius pplėšikavimus, grobstymus ir naikinimus.

Kovai su vokiečių ordino kariais Lietuvoje vadovavo Gediminaičių dinastijos valdovai, ypatingai čia aktyvūs buvo Traidenis, Kęstutis. Pagrindiniai tokiose kovose prieš ordinus buvo visuotinis šaukimo sukviečiami bajorai, kuriems karas tapo prievole. Kovoje su ordinais ne ką mažesnį vaidmenį vvaidino ir pilys – jos tapo svarbus krašto gynybos elementas, tankiausias pilių tinklas stūksojo valstybės branduolyje – Vilniaus, Trakų teritorijose, tai pat Žemaitijoje, kur dažniausiai vyko kovos su ordinais.

Kova su ordinu vyko ne tik ginklu, bet ir diplomatija:rėmėsi Rygos arkivyskupu, kuris nuolat konfliktavo su Livonijos ordinu, o vėliau Rygos miesto pirklias, kurie norėjo prekiauti Lietuvoje ir Rusios žemėmis, kurios kariavo su Livonijos ordinu.

Reikšmingiausi susidūrimai

Tarp šių dviejų konfrontuojančių pusių susidūrimų buvo begalo daug. Vienas pirmųjų buvo 1236m. Saulės mūšis ties Šiauliais. Šiam mūšiui ordinas ruošėsi rūpestingai ir ilgą laiką: popiežiaus šaukimai vienytis į karą prieš lietuvius plito po visą šiaurės Vokietiją, galima numanyti, kad ordinas buvo rimtai nusiteikęs, rūpinosi sėkminga ir greita karo pabaiga. 1236m. iš Vokietijos atvykę kryžiaus žygių dalyviai, pprie kurių dar prisijungė estų, lyvių ir latvių tautos, užpuolė Lietuvą, ypač žemaičius, niokodami kraštą, grobdami ir plėšikaudami Susidūrus dviem jėgom, mūšį laimėjo žemaičiai, nors yra manoma, kad mūšyje dalyvavo ir aukštaičiai, nes kraštui grėsė pavojus ir reikėjo apsiginti nuo bendro priešo, todėl jėgos galėjo būti suvienytos. Mūšyje žuvo ordino magistras Volkevinas ir gausybė kardininkų, po šio mūšio abu vokiečių ordinai susivienijo.Toks mūšis padarė didelį įspūdį kronininkams, nes apie jį rašė vokiečių ir rusų analuose.

Kitas gan garsus mūšis įvyko 11260m. ties Durbės lyguma, drėgname, klampiame slėnyje. Prasidėjus šiam mūšiui, iš jo pasitraukė estai ir prūsų bei Livonijos tautelės. Mūšis baigėsi žemaičių pergale ir visiška ordino nesėkme, žuvo Livonijos magistras Burchardas von hornhausen ir Prūsų maršalka Enrikas Botel, 1500 ordino brolių, o visas vokiečių ordino karo grobis atiteko žemaičiams.

Kovose su ordinais pasižymėjo Traidenis, sugebėjęs įveikti ne vieną stiprią kariuomenę Saremos (1270m.) ir Aiskrauklės (1278m.) mūšiuose.

XIV a. ordinas dar labiau suaktyvino savo puolimo veiksmus, organizavo ne vieną kryžiaus žygį į Lietuvą, kuriuos rėmė Vakarų Europos didikai.

1348m. įvyko Srtrėvos mūšis (Kaišiadorių raj.), vadovaujamas kunigaikščio Kęstučio, kurį laimėti pavyko ordinui. Mūšis buvo stambus ir sudėtingas, net buvo įrašytas į daugelį kronikų. Tokia pat nesėkme pasibaigė ir 1370m. Rūdavos mūšis, kurį laimėjo ordinas, nors patyrė daugybę nuostolių.

Visus šiuos išpuolius sustabdyti padėdavo didžiųjų kunigaikščių politika, dažnas pareiškimas apie norą krikštytis, bet tai nebuvo įgyvendinta iki XIV a. pab.

Per XIV a. II pusę į Lietuvą buvo surengta apie 100 žygių: 60 surengė Prūsijos ir 40 – Livonijos ordinai, mat žygiai buvo rengiami pagal gamtos sąlygas: vasaros pabaigoje ir žiemą, prieš atlydį.

Nors ordinas ir buvo labai galingas, savo kasmetiniais žygiais nesugebėjo pasiekti visiškos pergalės – užgrobti lietuvių teritoriją, mat nepaisant visų išpuolių į šias žemes, pastatytų ttvirtų pilių, lietuvių tauta įvairiais būdais sugebėjo kovoti prieš ordiną ir svarbiausia išsaugoti savo nepriklausomybę.

Išvados

Šios misijos į Pabaltį, prasidėjusios taikiomis akcijomis, pasibaigė baisiais kryžiais, kurie pakeitė tiek Lietuvos, tiek Vokietijos valstybių istoriją

Galima teigti, kad pirmosios misijos, kurias pradėjo vokiečių kilmės cistersų vienuoliai, žalos Lietuvos valstybei nepadarė. Jos lyg įvadas į Lietuvos atėjimą į krikščioniškąjį pasaulį.

Tik vėlesniu laikotarpiu, kai misijų veiklos į stabmeldžių kraštą ėmėsi vokiečių ordinai, jos įgavo visiškai kitokį veidą. Šie žygiai prasidėjo su kalavijuočių ordino įkūrimu ir tęsėsi iki CV amžiaus I pusės, kuomet ordino jėga buvo palaužta.

200 metų trukusios krikščioniškosios misijos išsekino tiek ordiną, tiek Lietuvą: daugybė žuvusių, prarastos teritorijos, sugriautos pilys ir t.t. Aišku tai, kad ordinas, prisidengęs noru apkrikštyti pagonių kraštus, stengėsi užgrobti tokius kraštus, prisigrobti kuo daugiau turtų ir svarbiausia – įvesti savo valdymo sistemą. Stebėtina, kad visa tai vyko su popiežiaus žinia, kuris turėtų drausti plėšikavimus, vietovių niokojimus, žmonių žudymus net ir „geriems tikslams“, nes juk jis priklauso krikščioniškajam pasauliui, kuriame toks elgesys netoleruojamas.

Nepaisant baisių plėšikavimų, nuolatinių puolimų ir sudėtingų mūšių, kurie pareikalavo ne vienos mirties, lietuvių tauta sugebėjo atsilaikyti prieš stiprią jėgą – vokiečių ordiną ir išsaugoti savo nepriklausomybę.

Literatūros sąrašas:

1. Boockmann H. Vokiečių ordinas, Vilnius, 2002m.

2. Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltyje ir LLietuva XIII amžiuje, Vilnius, 1989m.

3. Gudavičius E. Lietuva europėjimo laikais, Vilnius, 2002m.

4. Ivinskis Z. Krikščioniškosios Vakarų Europos santykiai su pagoniškąja Lietuva, Kaunas, 1933m.

5. Stakauskas J. Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje, Vilnius, 2004m.