Karaliaučius

Baltų etninės žemės prie Kuršių marių, vadinamoji Mažoji Lietuva, dabar yra trijose valstybėse: Klaipėdos kraštas – Lietuvoje, Galdapės apylinkės (su pietine Rytprūsių dalimi) – Lenkijoje, o Karaliaučiaus kraštas – Rusijos anklavas. Čia susikirto keleto tautų likimai, jų istorinėj atminty šis kraštas siejamas su lemtingais įvykiais ir daugelio ryškių asmenybių vardais. Dramatiška karšto istorija paliko didžiulį paveldą, tačiau Mažoji Lietuva – ne vien įdomios istorijos – šiandieną tai ir populiarių kurortų, poilsio ir turizmo, uostų, žvejybos ir pramonės kraštas. O bene llabiausiai čia visus traukia gamta: skardingas Karaliaučiaus krašto pajūris, mistinis nerijos peizažas, jūros ir marių platybės, Nemuno deltos regioninis parkas – pirmykštis užliejamų pievų, kanalų ir pylimų kraštovaizdis, paukščių bei žuvų rojus.

IRMOSIOS LIETUVIŠKOS KNYGOS IŠSPAUSDINTOS XVI A. PIRMOJE PUSĖJE, PLINTANT REFORMACIJAI. Naujas požiūris į raštiją liudijo kokybiškai naują tautinės savimonės ir kultūros lygmenį.

Pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“ (1547) – nedaug atsiliko nuo pirmųjų kai kurių Vidurio ir Rytų Europos knygų nacionalinėmis kalbomis, o kai kurias ir aplenkė. Istorinės aaplinkybės lėmė, kad ne tik pirmoji, bet ir dauguma XVI a. lietuviškų knygų (net 12) buvo išspausdintos Prūsijos kunigaikštystėje, kur gyveno mažesnioji tautos dalis. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuviškos raštijos pradininkas buvo Mikalojus Daukša (1595).Neįkainojama pirmųjų lietuviškų knygų vertė – jos yyra kalbos ir kultūros paminklai. XVI a. lietuviškų knygų reikšmę mokslinėms lingvistikos studijoms liudija jų perspaudai (nuo XIX a. pabaigos iki mūsų dienų) ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Lenkijoje, JAV, taip pat gausūs viso pasaulio mokslininkų tyrinėjimai. Išliko tik šešiolika lietuviškų XVI a. knygų. Kelios yra dingusios arba dar nesurastos.Toks likimas ištiko Martyno Mažvydo giesmyno I ir II dalies (1566, 1570) vienintelius egzempliorius, dingusius per Antrąjį pasaulinį karą. Praėjus 450 metų nuo pirmosios lietuviškos knygos išspausdinimo, XVI a. spaudinių originalų žinomi pavieniai egzemplioriai, o kai kurių nebėra nė vieno. Lietuvos bibliotekose saugomi aštuonių XVI a. lietuviškų knygų originalai. Daugiausia jų turi universiteto biblioteka. Kiti šeši unikumai saugomi Lenkijos, Vokietijos, Švedijos bibliotekose.

Mažvydas, Martynas. CATECHISMUSA PRASTY SZADEI, MAKSLAS SKAITIMA RASCHTA YR GGIESMES. – Karaliaučius, 1547.

Pirmoji lietuviška knyga, parengta liuteronų kunigo, Ragainės klebono Martyno Mažvydo. Tai pirmasis lietuviškas elementorius, katekizmas, giesmynėlis. Prakalba „Knigieles paczias byla .“ yra pirmasis originalus eilėraštis lietuvių kalba.

Manoma, kad knyga išspausdinta 200 – 300 egz. tiražu. Išliko du egzemplioriai, saugomi Vilniaus ir Torunės (Lenkija) universitetų bibliotekose.

K. Hennenbergerio žemėlapis „Senoji Prūsija“. Karaliaučius, 1584

Karaliaučius

Dabar miestas vadinamas Kaliningrad. Ankščiau jis buvo vadinamas Tuwangste, Twangste, Twangst, Twongst, Twoyngst. Vokiečiai XIII-XIV a. rašę Kunigsberk, Kunisberk, Konigsberk. Pagaliau nusistovėjo KKonigsberg vardas. Lietuviai jį vadina Karaliaučiumi.

Tvangstės pilis stovėjo ant kalvos, dešiniajame Priegliaus krante.

Kryžiuočiai ją sudegino ir 1255 jos vietoje pasistatė savo medinę pilį. Vėliau, pietvakarinėje kalvos dalyje iškilo mūrinė pilis, apjuosta dviem sienom su 9 bokštais. Kryžiuočiams talkinusio Čekijos karaliaus Otakaro II garbei pilis buvo pavadinta Karaliaus kalnu, o jos įkūrimo metai laikomi miesto įkūrimo metais.

1260 prasidėjus Didžiajam Prūsų sukilimui, prūsai stengėsi pilį užimti. Jie savo laivais užblokavo Priegliaus žiotis, kad niekas negalėtų priartėti prie pilies. Tačiau Ordinui pavyko rasti išdaviką, kuris pragręžė prūsų laivų dugnus, ir šie ėmė skęsti. Tada prūsai nutarė pastatyti tiltą per Prieglių ir abiejuose galuose įrengti po stiprų kuorą. Tik žūtbūtinai susikovus, Ordinui pavyko sudeginti prūsų pastatytą tiltą.

Karaliaučiaus šturmuoti buvo atvykęs Mantas su jungtine kelių sričių kariuomene. Per kautynes jis buvo sužeistas ietimi. Sukilėliai atsitraukė nepaėmę pilies.

1263 pilies apgulčiai vadovavo sembas Nalubas.

1273 po nesėkmingo bandymo paimti Karaliaučiaus pilį apsiausties vadas bartas Glapas pateko į kryžiuočių nalaisvę ir buvo pakartas ant kalvos, esančios į vakarus nuo pilies. Paskui kalnas ilgai buvo vadinamas Glapo kalnu, vėliau – Rollberg.

Katedra, kurios likę tik griuvėsiai, stovi Knypavos saloje. Ji pradėta statyti 1297, baigta – 1333. Po 1544 gaisro deš. bokštas buvo atstatytas su dvylikabriauniu antstatu. Katedros vidus buvo labai turtingas, iišliko įvairių amžių puošybos detalių. Tai didžiulis trijų navų pastatas. Centrinė nava buvo suskaidyta žvaigždiniais skliautais. Altorius barokinis.

1312 Karaliaučiaus pilyje įsikūrė vyriausiasis Ordino maršalas.

1370 Karaliaučiaus paimti žygiavo jungtinė Algirdo ir Kęstučio kariuomenė. Dar nespėjo jie susijungti, o Kęstučiui teko kautis prie Rūdavos. Karaliaučiaus pilis liko neliesta.

1409 ir 1412 į Karaliaučių norėjęs žygiuoti Vytautas.

1457 į Karaliaučių atsikėlė Ordino vyriausiasis magistras, o po 1454-1466 karo Ordinas čia perkėlė savo sostinę iš Marienburgo.

1550 metų Karaliaučiaus planas

XVI amžiuje 2.5-3 km spinduliu nuo pilies buvo pastatytas gynybinis pylimas, žinomas Lietuvių pylimo vardu. Pradžioje tai buvo tik aukštas žemės pylimas su giliu ir plačiu grioviu.

1544 rugpjūčio 14 d. buvo iškilmingai atidarytas Karaliaučiaus universitetas. Buvo įsteigtos 4 katedros: Teologijos, Teisės, Medicinos ir Laisvųjų menų. Universitetas įsikūrė Knypavos saloje, kairėje katedros pusėje. Jis kartu su katedros mokykla sudarė uždarą ansamblį su vartais į Šv. Petro aikštę. Čia universitetas veikė iki 1861, kai gavo naujus rūmus Šteindamo rajone.

1626-1634 metais pagal lietuvių architekto Teofilio Spynausko projektą Lietuvių pylimas buvo rekonstruotas. Pastatyti bastionai, kazematai. Ypač darbai paspartėjo Karaliaučiuje apsigyvenus paskutiniam Biržų-Dubingių Radvilų šakos atstovui – Boguslavui Radvilai, tapusiam Brandenburgo ir Prūsijos valdovo kunigaikščio Frydricho patarėju ir Prūsijos generalgubernatoriumi. Jis apjuosė Karaliaučių gynybiniu pylimu.

XVII amžiuje pilis, kuri tapo hercogų dvaru, buvo rekonstruota. PPilies bažnyčioje buvo karūnuojami Prūsijos karaliai. Vėliau joje įšventindavo evangelikų kunigus. 1743 spalio 21 čia buvo įšventintas Kristijonas Donelaitis.

Po Antrojo pasaulinio karo iš pilies liko vien plikos sienos, kurios 1967 buvo susprogdintos.

XIX a, čia sutelkus Rytų Prūsijos administracines, ekonomines, teisines, švietimo įstaigas, miestas labai išaugo. Plėtėsi uostas, pramonė. 1782 buvo 31368, 1888 – 140909, >1910 – 249600, 1939 – 373464 gyventojų.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Karaliaučius labai nukentėjo. 1944 rugpjūčio 20 ir rugsėjo 2 d. miestą smarkiai bombardavo anglų ir amerikiečių aviacija. Puikus viduramžių miestas, vadintas Šiaurės Venecija, virto didžiule griuvėsių krūva. Buvo sugriauta 70% pastatų, žuvo apie 25000 žmonių.

1945 sausio 15 d. prie Karaliaučiaus priartėjo Tarybinė Armija. Jos artilerija sugriovė dar beveik 20% pastatų.

1945 balandžio 6 d. prasidėjo miesto šturmas. 1945 balandžio 9 d. miestas kapituliavo.

1946 liepos 4 d. jis gavo Kaliningrad vardą.

Karaliaučiaus miesto garsiausi lietuviai

Jonas Tartyla Šv.Mikalojaus, vėliau Šteindamo bažnyčios klebonas nuo 1531 iki 1536 metų. Jis pradėjo laikyti pamaldas lietuviškai.

Baltramiejus Vilentas Šteindamo bažnyčios klebonas, religinės literatūros vertėjas.

Klebonas Jonas Bretkūnas išleido giesmyną, baigė versti Bibliją į lietuvių kalbą.

Lozorius Zengštokas nuo 1604 iki 1621 tarnavo Zakheimo (ankščiau Šv.Elžbietos) bažnyčiai, išleido B.Vilento išverstas į lietuvių kalbą „Evangelijas bei epistolas“.

Zakheimo bažnyčioje 1721-1731 kunigavo K.H.Vagneris – lietuviškų giesmių kūrėjas.

Abraomas

Kulvietis 1542 buvo paskirtas partikuliaro (aukštesniosios mokyklos dvasininkams rengti) vedėju. Netrukus partikuliaras buvo reorganizuotas į universitetą. Kulvietis tapo graikų ir hebrajų kalbų profesoriumi.

Stanislovas Rapolionis – Karaliaučiaus universiteto teologijos katedros vedėjas. Vedė disputus, aiškino Bibliją, dėstė hebrajų kalbą.

1546 kunigaikščio Albrechto kvietimu į Karaliaučių atvyko Martynas Mažvydas. 1547 studijuodamas parengė pirmają lietuvišką knygą „Katechizmusa prasty žadei“. 1548 metais jis bakalauro laipsniu baigė Karaliaučiaus universitetą. 1549 buvo paskirtas kunigu į Ragainę.

1721-1740 Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius Jonas Jokūbas Kvantas rūpinosi Šv.rašto ir kitų religinių kknygų vertimu į lietuvių kalbą ir jų išleidimu

1722-1746 Karaliaučiuje gyveno Kristijonas Donelaitis. 1731-1736 mokėsi Albrechto kolegijoje. 1736-1740 studijavo universitete.

1724-1804 gyveno ir dirbo žymus lietuvių kilmės filosofas Imanuelis Kantas.

Liudvikas Rėža – Karaliaučiaus universiteto profesorius. Kūrė lietuviškas eiles pats, rinko lietuvių liaudies dainas, neskelbtus literatūros kūrinius ir išleisdavo juos.

1836-1844 metai universitete studijavo Fridrichas Kuršaitis. Nuo 1865 tapo universiteto profesoriumi. Sudarė didžiausią XIX amžiaus vok.-liet. ir liet.-vok. žodyną, reikšminga jo lietuvių kalbos gramatika.

1880 universiteto profesoriumi, 1918-1921 rektoriumi buvo Adalbertas Becenbergeris – aktyvus Lietuvių lliteratūros draugijos, lietuvių kalbos ir senovės tyrėjas, baltistikos pradininkas.

1934-1937 universiteto rektoriumi buvo dialektologijos specialistas profesorius Jurgis Gerulis.

S. Rapolionis

Baigė Krokuvos ir Vitenbergo universitetus.

Buvo vienas iš pirmųjų teologų išdėsčiusių pagrindinius reformacijos teiginius. Jį labai vertino M.Liuteris ir P.Melanchtonas. Pats M.Liuteris, atidėjęs svarbią kkelionę, dalyvavo S.Rapolionio daktaro laipsnio gynime ir pasakė įžanginę kalbą.

1544 m. rugpjūčio 14 d. buvo atidarytas Karaliaučiaus universitetas. Profesorius S.Rapolionis buvo paskirtas Teologijos katedros vedėju.

Karaliaučiuje vedė disputus, aiškino Bibliją, dėstė hebrajų kalbą. Jo paskaitose ir disputuose dažnai lankydavosi pats kunigaikštis Albrechtas.

Be gimtosios lietuvių kalbos, S.Rapolionis labai gerai mokėjo lotynų, lenkų, hebrajų ir graikų kalbas.

Staiga sunegalavęs, S.Rapolionis 1545 m. gegužės 13 d. mirė. Iškilmingesnės laidotuvių procesijos miestas dar nebuvo matęs. Joje dalyvavo ne tik visas universitetas, bet ir gausi miestiečių minia. Priekyje žengė giedančių berniukų būrys. Paskui karstą ėjo kilmingieji, o jų vidury – kunigaikštis Albrechtas. Už jo – žymūs mokslo vyrai. Kunigaikštis įsakė S.Rapolionį palaidoti šalia savo būsimojo kapo.

Svarbiausi kūriniai

Disputui parašytos tezės „Dėl bažnyčios ir jos požymių“ (1545) , išspausdintos HH.Veinreicho spaustuvėje. Jos turėjo reikšmės reformacijos raidai Lietuvoje, Prūsijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje.

Išliko 9 posmų lietuviška „Giesmė apie Jėzaus Kristaus katekizmą“.

Pagal Vytauto Šilo ir Henriko Samboros knygą „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai“.

Proginė moneta

Martynas Mažvydas – žymus lietuvių kultūros veikėjas, kunigas.

Spėjama kad jis gimė Šilalės apylinkėse apie 1510. Mokėsi Vilniuje, Krokuvoje.

1546 kunigaikščio Albrechto kvietimu Martynas Mažvydas atvyko į Karaliaučių. 1547 studijuodamas parengė pirmają lietuvišką knygą „Katechizmusa prasty žadei“. 1548 metais jis bakalauro laipsniu baigė Karaliaučiaus universitetą. 1549 buvo paskirtas kunigu į Ragainę.

Ragainėje jis ppraleido brandžiausius savo metus. Pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba. 1549 metų kovo 18 diena paskirtas Ragainės klebonu. Jis buvo karštas liuteronų tikybos skleidėjas, rūpinosi parapijiečių švetimu, uoliai prižiūrėjo, kaip mokomi Ragainėje vaikai.

Tilžės klebono skatinamas, Mažvydas vedė vyresniąją Ragainės bažnyčios klebono A.Lanteršterno našlės dukterį Benigną. Rūpinosi savo akva uošvę, šelpė keturis žmonos brolius ir seseris. Dvieji metai prieš savo mirtį iš kunigaikščio Albrechto jis gavo gerą žemės sklypą Virbalyje – jame tikriausiai norėjo įkurdinti žmonos artimuosius. Savo vaikų M.Mažvydas neturėjo.

Leido lietuviškas knygas. Jis buvo lietuviškos raštijos pradininkas, suformavo giesmių poetikos ir eilėdaros pagrindus.

Mirė 1563 metų gegužės 21 diena Ragainėje. Palaidotas tikriausiai bažnyčioje po grindimis.

Jo vardu pavadinta Lietuvos nacionalinė biblioteka ir Pilaitės naujoji vidurinė mokykla.

Svarbiausi kūriniai

„CATECHISMVSA PRASTY SZADEI“ (1547)

„GIESME S. AMBRASEIJAUS BEI AUGUSTINA“ (1549)

„FORMA CHRIKSTIMA“ (1559)

„GESMES CHRIKSCZONISKAS“ (1566)

„PARAPHRASIS“ (1589)

Imanuelis Kantas žymus lietuvių kilmės filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas.

Gimė 1724 balandžio 22 Karaliaučiuje, Sattlergasse 3.

1732-1765 mokėsi Frydricho kolegijoje, kurioje tuo metu dėstyta lietuvių kalba. Būdamas 16-kos metų įstojo į universitetą.

1746 -1750 metais I.Kantas mokytojavo Jučiuose. Mokė lietuviškų bažnyčių ir mokyklų inspektoriaus, klebono D.E. Anderso ir vietos klebono vaikus.

1750 I.Kantas persikėlė į Ansdorfą prie Osterodės (dabar Ostroda, Lenkija).

1753 jis dirbo Rautenberkyje (dar vadinamame Kamantais, dabar Uzlovojė) dvarininko Kaizerlingo šeimos mokytoju.

1754 metais grįžo į Karaliaučių. PPo metų apgynė magistro disertaciją ir tapo privatdocentu. Dėstė logiką, metafiziką ir mechaniką. Gyveno iš pradžių Magistrato gatvelėje Knypavoje, pas prof. Kipkę. Ten įvyko ir pirmoji paskaita.

1755 tapo privatdocentu.

Nuo 1766 gyveno Lėbenichte, buvusioje rotušėje, pas knygininką J.J.Kanterį. Vėliau – Oksenmarkte.

1770 tapo profesoriumi.

1784 įsigijo dviejų aukštų namą Princesės 2. Vasarą I.Kantas čia skaitė logiką ir fizinę geografiją, žiemą – metafiziką ir antropologiją.

1788 ėjo rektoriaus pareigas.

Paskutinė jo paskaita vyko 1795 m. birželio 23 dieną.

Mirė 1804 m. vasario 12 dieną.

Svarbiausi kūriniai

„Grynojo proto logika“ (1781) – pažinimas per jutiminį stebėjimą.

„Praktinio proto kritika“ (1788) – kiekvienas turi elgtis taip, kad jo elgesio taisyklė galėtų tapti norma visiems.

I.Kanto nuomone, Dievo negalima suvokti pojūčiais, negalima nei įrodyti, nei paneigti jo buvimo. Tačiau tikėti Dievu būtina, nes be tikėjimo negalima suderinti dorovinių reikalavimų su akivaizdžiais blogio faktais.

I.Kantas šeimos nesukūrė, turėjo 3 seseris ir brolį. Laikėsi griežtos dienotvarkės – kėlėsi 5 val., gulėsi 10 val., miegojo šaltam kambary.

I.Kanto kilmė ilgą laiką buvo neaiški, nors daugiatomėje jo kūrinių rinktinėje, išėjusioje 1804 (po mirties), buvo pasakyta, kad jis kilęs iš paprastų lietuvių.

Jo prosenelio Richardo Kanto dvi dukterys buvo ištekėjusios už škotų – taip kilo legenda apie Kanto škotišką kilmę.

Vokietijos istorikai H. ir G. Mortenzenai nustatė, kad Richardas, vokiškai net nemokėjęs, kkilęs iš Kontvainių kaimo prie Priekulės (Šilutėje yra jo kapas). Nenorėdami Richardo pripažinti lietuviu, H. ir G.Mortenzenai jį laikė kuršiu.

Richardo sūnus apsigyveno Klaipėdoje ir tapo odininku. Šis profesiją perdavė savo sūnui – Imanuelio tėvui, kuris persikėlė į Karaliaučių.

I.Kanto motina Ana Regina, vienais duomenimis, kilusi iš Niurnbergo, kitais – nuo Pagėgių ir vokiškai nešnekėjusi.

J.Basanavičius „Varpe“ teigė, kad ir I.Kanto tėvas mokėjęs lietuviškai, o bibliografas A.Bruožis filosofą laikė vokiškai rašiusiu lietuvių rašytoju. I.Kanto lietuvių kilmės ir jo ryšių su lietuviais klausimas dar tyrinėtinas.

KARALIAUČIAUS UNIVERSITETAS

Naujasis itališkojo renesanso stiliaus Karaliaučiaus universitetas Paradų aikštėje 1862 m. Pastatytas pagal Augusto Štiulerio projektą. Atidarytas 1861 m.

Senasis Karaliaučiaus universitetas Knypavoje prieš sugriovimą.

Senasis Karaliaučiaus universitetas Knypavoje po sugriovimo.

Rusijos valstybiniame Imanuelio Kanto universitete Kaliningrade atidengtas biustas vienam iš šio universiteto kūrėjų – Abraomui Kulviečiui. Paminklinį biustą vienam garsiausių lietuvių raštijos kūrėjų sukūrė vilnietis skulptorius profesorius Konstantinas Bogdanas.

Kaip Eltai sakė Lietuvos kultūros atašė Kaliningrade Arvydas Juozaitis, lietuviai profesoriai A. Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis kartu su kitais profesoriais 1544 metais įkūrė garsųjį Albertinos universitetą Karaliaučiuje. Keturis šimtmečius Europoje garsėjęs Karaliaučiaus universitetas po Antrojo pasaulinio karo buvo atkurtas 1967 metais jau kaip tarybinė mokslo įstaiga Kaliningrade. 1994 metais buvo paminėtas šio universiteto 450 metų jubiliejus.

Mažosios Lietuvos istorijos

įvykių chronologija

Mažąja Lietuva vadiname pietvakarines lietuvių žemes abiejose Nemuno žemupio pusėse. Šiaurinė sritis, esanti dešinėje Nemuno pusėje, vadinama Klaipėdos kraštu (šis vardas atsirado tik po I-ojo pasaulinio karo, vykstant Paryžiaus taikos konferencijai). Kairėje Nemuno pusėje esančios pietvakarinės Lietuvos žemės (pietnemuniai) dažniausiai vadinamos senu Prūsų Lietuvos vardu. Mažoji Lietuva apima Nemuno žemupio, Įsros, Unguros, Priegliaus, Deimenos, Almos upių sritį, šiaurinę Rytprūsių dalį. Šiaurėje plačiu ruožu (apie 250 km) remiasi į Baltijos jūrą, taip pat siekia Kuršių marias bei Aismares; rytuose rribojasi su Žemaičiais, pietryčiuose su Sūduva, pietuose prieina mozūrų ežerų sritį ir senąsias mozūrų žemes; vakaruose siekia prie Aismarių esantį Šventainį (Heiligenbeil). Tai beveik taisyklingas trikampis . Trumpiau tariant, Mažoji Lietuva yra istorinė sritis, susidariusi per šimtmečius Priegliaus upyne ir prie Nemuno žemupio iš Kryžiuočių XIII a. – XIV a. pradžios užkariautų vakarinių baltų žemių: Nadruvos, Skalvos, Pilsoto, Ceklio, pietvakarių Karšuvos ir Sūduvos vakarinių pakraščių.

Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje iki XIII a. kryžiuočių užkariavimų gyveno prūsai (pamedėnai, pagudėnai, galindai, vvarmiai, bartai, notangai, sembai), betgi vadinamos tautomis (nationes) ir neminimi prūsai, nors kryžiuočiai visas jas iš pradžių tevadino prūsais. Vadinasi, Prūsija laikoma ne prūsų gyvenamu kraštu, o Kryžiuočių ordino valstybe, ne etnografinė, o politinė sąvoka. Be to, čia gyveno ir vvakariniai lietuviai (nadruviai, skalviai), pietiniai (kuršiai), vakariniai (sūduviai).

Klaipėdos kraštas yra šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis, esanti dešinėje Nemuno pusėje, 20 – 30 km pločio ir 145 km ilgio žemės ruožas, apimąs Nemuno deltą ir Lietuvos pajūrio sritį, o taip pat šiaurinę Užmario dalį.

Rytinės ir šiaurinės Mažosios Lietuvos ribos (su Didžiąja Lietuva) buvo išvestos dar 1422 m. (Melno taika), vakarines skalauja Baltija, o dėl pietinių – mokslininkai nesutaria Tiksliai jas nustatyti sunku ir dėl etnografinių tyrinėjimų metodologijos skirtumų. Tačiau šiuo metu nustatyta, kad Prūsijos (Senovės Prūsijos, Rytų Prūsijos) pietuose maždaug iki linijos Šventapilis–Prūsų Yluva–Barštinas–Bartai–Lagagarbis–Mėrūniškiai–Dubeninkai buvo nemažai vietovių, kuriose iki 1709 – 1711 m. didžiojo maro buvo kalbama lietuviškai. Ši linija laikytina Mažosios Lietuvos pietine riba.

1. Mažosios Lietuvos ssusidarymas.

X-VIII t-metyje pr. m. e. tirpstant ledynams, dabartinės Baltijos jūros vietoje formuojasi ledynmečio ežeras – Joldijos jūra, prie kurios apsigyvena pirmieji jos gyventojai. Mažoji Lietuva kaip savitas etnokultūrinis regionas susiformavo iki XVI a. pradžios – iki Kryžiuočių ordino žlugimo. Jos pagrindą sudaro skalvių, nadruvių, pietinių kuršių ir vakarinių sūduvių žemės. Mažosios Lietuvos branduolį sudarė Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos apskritys. Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis – dab. Karaliaučiaus kraštas.

Voruta, 2004 m. rugsėjo 25 d., Nr. 18(564) <

2. Kryžiuočių ordino valstybė.

1226 m. Mozūrų ir Kujavijos kunigaikščio Konrado pasiuntiniai nuvyko į Vokietiją pas magistrą Hermaną von Salzą, kviesdami jo ordiną į Mozūrus, kur jam buvo siūloma valdyti iš prūsų atimtą Kulmo sritį, jei ordinas sutiks vykdyti puolimus prieš prūsus „Dievo garbei ir šlovei, ir juos užkariaus“.

1230 m. į prūsų žemę atvyko kryžiuočių magistras Hermanas Balkas ir pasistatęs pilį už Vyslos šalia Fogelzango (pavadino ją Niešavos pilimi) ir pradėjo prūsų žemių užkariavimą. 1230 m. rugsėjo 12 d. popiežius Grigalius IX Krušvicos sutartį patvirtino Švč. Mergelės Marijos, arba Vokiečių (Kryžiuočių) ordino perkėlimą į Pabaltįjį ir dar kartą įgaliojo Kryžiuočių ordiną užkariauti prūsus.

Pabaltijyje įsikuria Vokiečių namų Jeruzalėje ligoninės šventosios Marijos brolių ordinas — Kryžiuočių ordinas ir prūsų pavergimu pasibaigė karas su prūsais, iš viso trukęs 53 metus.

XIII a. užkariautose Prūsijos žemėse susikūrė vokiška feodalinė teokratinė Kryžiuočių ordino valstybė, kuri nuo 1283 m. katalikybės gynimo ir kovos su pagonimis dingstimi pradėjo intensyviai puldinėti Lietuvą.

Tolimesni istorijos įvykiai susiję Kryžiuočių ordino kovomis su Lenkija, kurių pasekmė – Kryžiuočių ordinas kaip valstybė Prūsijoje išnyko

1440 m. susidarė Prūsijos sąjunga — miestiečių ir pasauliečių riterių organizacija, kovojusi prieš Ordino valdžią, o 1454m. vasario mėn. jji pradėjo sukilimą prieš ordino valdžią ir su visomis Prūsijos žemėmis pasidavė Lenkijos karaliui Kazimierui.

1454–1466 m. dėl to kilusiame Trylikos metų kare Kryžiuočių ordinas neteko Rytų, Pamario su Dancigu, Kulmo žemės, Marienburgo, Elbingo, taip pat Varmės vyskupijos žemių; jos buvo prijungtos prie Lenkijos. LDK tame kare laikėsi neutraliteto, nepasinaudojo galimybe išvaduoti likusias po 1422 m. kryžiuočių valdoje vakarinių lietuvių ir prūsų žemes.

Kryžiuočių ordino pastangos išsivaduoti iš Lenkijos suvereniteto nepavyko, nes tam trukdė ir 1524 – 1525 metais kilęs valstiečių sukilimas. XVI a. 2–3 d-metyje Vokietijoje kilus reformacijos judėjimui, didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis su dauguma Kryžiuočių ordino brolių perėjo iš katalikybės į liuteronybę, Prūsiją paskelbė pasaulietine kunigaikštyste. 1525 balandžio 10 d. paskutinysis Kryžiuočių ordino magistras Krokuvoje davė vasalo priesaiką Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam. Kryžiuočių ordino valstybė Prūsijoje nustojo egzistuoti.

3. Prūsijos Kunigaikštystė.

Kryžiuočių ordino vietoje susiformuoja Prūsijos kunigaikštystė (Kunigaikštiškieji Prūsai), kuri išsilaikė Pietryčių Pabaltijyje kaip feodalinė valstybė nuo 1525 iki 1701 metų;

1525–1568 m. valdė Albrechtas, kilęs iš Brandenburgo Hohenzollerių Ansbacho linijos;

1568–1604 m. – valdė silpnaprotis hercogas Albrechtas Frydrichas. Mirus jo dviems sūnums, Brandenburgai ėmė reikšti pretenziją į Prūsijos Kunigaikštystę;

1609 m. mirus Prūsijos kunigaikščiui Joachimui II Frydrichui, įpėdiniu tapo jo ssūnus Brandenburgo kiurfiurstas Joahanas Sigismundas;

1618 m. mirus Albrechtui Frydrichui, paskutiniam iš Hohenzollerių Ansbacho linijos atstovų, Brandenburgo kurfiurstai ėmė paveldėti Prūsijos Kunigaikštystės sostą.

Nuo 1618 m. Prūsijos valstybės teisiniuose dokumentuose Prūsijos lietuvių žemės imta vadinti Lietuvos provincija, Lietuviškais valsčiais, Lietuviška apygarda arba tiesiog Lietuva, Prūsų Lietuva, o raštijoje labiau – Mažąja Lietuva. Taigi nuo 1618 metų mus labiausiai domintų tie istoriniai pokyčiai, kurie vyko Lietuvos provincijos žemėse ir lietė ten gyvenančius lietuvius, arba lietuvininkus.

4. Brandenburgo-Prūsijos valstybė.

1618 m. Brandenburgo asmenine unija buvo sujungta su Prūsijos kunigaikštyste į Brandenburgo-Prūsijos valstybę. Ją pradėjo valdyti Brandenburgo kurfiurstas Georgas Vilhelmas (1619–1640 m.). Brandenburgo kurfiurstai buvo Vokietijos imperatoriaus, o Prūsijos kunigaikštyste – Lenkijos priklausomybėje (vasalinėje).

Pabaltijyje vykstantys ilgi Šiaurės rytų Europos valstybių karai dėl viešpatavimo Baltijos jūroje ir jos pakraščiuose, ypač dėl Livonijos, nukentėjo ir Mažoji Lietuva. Tačiau 1660 m. gegužės 3 d. Olyvos sutartimi ne tik pasibaigė Šiaurės karas (1655–1660 m.), bet pasirašyta tarp Žečpospolitos ir Švedijos, pagal kurią patvirtinamas Prūsijos (135 metus vasališkai priklausiusios Žečpospolitai) savarankiškumas. Jungtinės Brandenburgo-Prūsijos valstybės sostinė iš Karaliaučiaus perkelta į Berlyną.

Ji tapo nepriklausoma jungtine Brandenburgo-Prūsijos Valstybe. Šioje valstybėje santykinai sumažėjo gyventojų lietuvių ir prūsų dalis bei įtaka, nutrūko

Mažosios Lietuvos tiesioginiai ryšiai su Didžiąja Lietuva. Klaipėda pripažinta Brandenburgams.

1688–1701 m. valdė paskutinysis Prūsijos Kunigaikštystės valdovas, Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas III (nuo 1701–1713 m. valdė kaip Prūsijos karalius). Nuo 1657 m. viena didžiausių Vokietijos valstybių buvo Brandenburgo ir Prūsijos kunigaikštystė (nuo 1701 m. Prūsijos karalystė).

5. Prūsijos karalystė.

Nuo 1701–1917 m. laikotarpiu Prūsijos kunigaikštystė gyvuoja jau kaip Prūsijos karalystė ir 1701–1871 m. yra Europos valstybė. Iš Brandenburgo kurfiurstystės ir Prūsijos kunigaikštystės išaugo Prūsijos karalystė (Konigreich Preussen).

Šios valstybės valdovas Frydrichas III už paramą Ispanijos įpėdinystės kare iš Austrijos valdovo ir Šventosios Romos imperijos (Vokietijos) imperatoriaus Leopoldo I gavo karaliaus titulą. 1701 m. Brandenburgo kurfiurstas ir paskutinis Prūsijos kunigaikštis Fridrichas III Karaliaučiuje karūnavosi pirmuoju Prūsijos karaliumi, pasivadinęs Frydrichu I.

Svarbiausieji Hohenzolleriai, Brandenburgo kurfiurstai (1415–1701), Prūsijos karalių (1701–1918) suvestinė mums pateikia Mažoji Lietuvos enciklopedija:

1701–1713 – valdė Frydrichas I

1713–1740 – Frydrichas Vilhelmas I

1740–1786 Frydrichas II

1786–1797 Frydrichas Vilhelmas II

1797–1840 –– Frydrichas Vilhelmas III

1840–1861 m. – Frydrichas Vilhelmas IV

1861–1888 m. – Vilhelmas I, Prūsijos karalius, nuo 1871–1888m. Vokietijos imperatorius

1888–1918 – Vilhelmas II.

Voruta, 2004 m. spalio 16 d., Nr. 19(565)

1806 m. BBrandenburgas išsivadavo iš Vokietijos imperatoriaus leninės priklausomybės (nes per Napoleono I karus suyro pati imperija)

1815-1945 m. Brandenburgas – Prūsijos provincija.,

1824-1878 m. – Brandenburgas – Prūsijos karalystės provincija.

6. Vokietijos imperijos sudėtyje (1871-1918)

Prūsijai 1870-1871 m. nugalėjus Prancūziją (Prūsijos ir Prancūzijos karas) ir vokiečių žemės sujungus į Vokietijos imperiją, Prūsijos karalius Vilhelmas I 1871 m. pasiskelbė Vokietijos imperatoriumi (kaizeriu).

1871 m. Vokietija buvo suvienyta ir nuo 1871-1947 m. – Prūsija – Vokietijos vidinė federuota valstybė.

Tai turėjo įtakos ir Mažajai lietuvai, ypač jų 1871-1914 m. – Mažosios Lietuvos gyventojų migracijai. 1871 m, suvienijus Vokietiją, sparčiai pradėjo plėstis jos pramonė, ypač vakarinėje dalyje prie Reino.Todėl vis daugiau žmonių iš Mažosios Lietuvos vykdavo uždarbiauti prie RReino ir kitur, ten įsitvirtindavo ir suvokietėdavo. Gyventojų migraciją skatino ir O. Bismarko politika, siekimas sparčiau sujungti visas provincijas, germanizuoti tautines mažumas.

7. Tarpukariu (laikotarpis tarp I ir II pasaulinių karų) Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto istorija skirstoma į 3 laikotarpius:

1. 1918 m. Vokietijos lapkričio revoliucija likvidavo Holenzollernų monarchizmą ir susikūrė

Veimaro respublika (1919-1932 m.).

2. Antrasis laikotarpis apima nuo Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuvos Respublika (1923-1933)

Nuo sėkmingo Klaipėdos sukilimo (1923 sausio 10-15 dd.), kurį organizavo ir rėmė LR institucijos, prasidėjo Klaipėdos krašto susijungimas su Didžiąja Lietuva.

3. Nacistinė Vokietija (1933-1945). Klaipėdos krašto aneksija.

1933 m. Vokietijoje įsigalėjo fašizmas. 1939 III 22-23 Klaipėdos kraštas buvo atplėštas nuo Lietuvos respublikos ir Vokietijos aneksuotas.

8. II-asis pasaulinis karas vėl perskirstę pasaulį bei Mažąją Lietuvą. Klaipėdos kraštas grįžta prie Lietuvos (dabar Lietuvos TSR), o Karaliaučiaus kraštas (pavadintas Kaliningrado sritimi) įjungta į RSFSR:

1. Lietuva su Klaipėdos kraštu (ir Vilniumi) aneksuota ir įjungta į Tarybų Sąjungos sudėtį.

(1945-1990 m.)

2. Karaliaučiaus kraštas ar Karaliaučiaus sritis (1946 m.)

1945 m. Kaliningrado teritorija su gretimais rajonais, šimtmečius sudariusi Mažosios Lietuvos pagrindinę dalį, buvo trijų didžiųjų valstybių (TSRS, JAV ir D. Britanijos) Potsdamo konferencijos nutarimu pavesta iki taikos sutarties administruoti Tarybų Sąjungai.

1946 balandžio 7 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku vietoj Ypatingosios Karaliaučiaus karinės apygardos sudaryti Kaliningrado sritį (rus. Kaliningradskaja oblast). Tuo pačiu įsaku Kaliningrado sritis įjungta į RSFSR. Rusija aneksavo Vokietijos teritorijos, kuri buvo žinoma kaip Rytų Prūsija, įskaitant ir pagrindinį miestą Konigsberg (kuris dabar vadinamas Kaliningradu),. Šis regionas buvo laisvas nuo Vokietijos gyventojų, kurių dalis žuvo laike nuožmių šią vykstančių kovų ar deportuoti iš čia karo pabaigoje tiek vokiečių, ttiek ir rusų.

Iškeltas Potsdamo konferencijos galutinis sprendimas pasauliui lieka iki šiol atviras. Mažoji Lietuva dar negrįžo pilnai prie Diddžiosios Lietuvos.

9. Klaipėdos kraštas vėl nepriklausomos Lietuvos respublikos sudėtyje (1990 m.)

Pertvarka Tarybų Sąjungoje, leido Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. priimti aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos Valstybės atstatymo“.

PANAUDOTA LITERATŪRA

A Alekna A. Lietuvos istorija// Tilžė, – 1923

Al Aleksandravičius E., Kulikauskas A. Carų valdžioje. XIX amžiaus Lietuva//

V.: Baltos lankos, – 1996

Žemėlapį parengė dailininkai: Jūratė BUČMYTĖ ir Albertas KRAJINSKAS. Vilnius, 1995 m.

Karaliaučiaus herbas

Miesto herbas Piegloje – Prūsijos istorinis paveldėjimas. Jis esti vienas iš seniausių ir gražiausių Europos herbų. Kada mes kalbame apie istorinį miesto herbą, pirmiausia turim omeny tris herbo skydus, priklausančius trinms senovės miestams, nuo kurių prasidėjo penktasis miestas. Šie miestai glaudžiai gyvavo 400metų, kol nebuvo suvienyti į vieną 1742 metais. Nuo šiol šie herbai neatsiejami kartu. Tai herbai – broliai, kiekviename iš jų atsispindi miesto įkūrėjo karaliaus Otakario karūna. Jų atsiradimo metas – XIV a.pabaiga. jų kilmė neaiški, šie herbai abstraktųs ir jų simbolika nevienareikšmiška.

Alšato herbas – „kryžius po karūna“. Skydas perkirstas, vviršutiniame sidabriniame lauke- raudona karūna, apatiniame lauke – sidabrinis kryžius.

Karūna priklauso Otakarui II, baltas kryžius – krikščionių idealų švara ir šviesa. Raudona ir balta- charakteringas Baltijai derinys, kartu tai laisvų miestų spalvos, gausu vėlenų spalvos, o mūsų atveju Bohemijon- Otakario gimtinės – spalvos. Šiame herbe yra miesto siela. Karūna – jo istorija, valdžios ir savivaldos simbolis. Kryžius – globojimo simbolis miestui ir jo piliečių dvasia.

Kneiphofo herbas – „ranka su karųna“. Ant jo smaragdo lauko pavaizduota ranka su žydruoju apsiaustu, kylanti iš sidabro bangų. Ji laiko auksinę karūną. Iš rankos dešinės ir kairės – medžiotojų rageliai.

Kas nors kerbe gali įžvelgtisalos – miesto geografinę padėtį. Tačiau ranka nuo senoės simbolizuoja medį : pasaulietišką medį, gyvenimo medį, pašventinta prūsų ąžuolą, po kuriuo karūnuojie atlikdavo savo pareigas. Tai gali rodyti ragai, primenantys indus skysčiui, kurious prūsų žyniai pripildavo midaus per aukojimą. Šis herbas rodo miesto vietos šventuma.

Libenichto herbas – „karūna danguje“. Herbas vaizduoja auksinę karūną žydrame lauke su auksinėmis ar sidabrinėmis žvaigždėmis viršuje ir apačioje.

Kai kurie istorikai mano, kad herbas priklauso Dambrinskio orderio lenkų riterių emblemos. Otakaro karūna, pavaizduota ryto aušroje, kartu esti ir miesto simbolis. Šiame herbe

yra miesto amžinybė. O žvaigždėsteikia sėkmę.

Karalius Frydrichas Vilhelmas I dovanojo miestui prūsų erelį.herbas su ereliu greitai buvo užmirštas. Ir tik 1906 metais jis vėl tiesa sparnus virš trijų miesto herbų.

Seni miesto herbai priklauso istorijai, jais gėrėjosi daugelis baltų, tarp jų ir mūsų protėviai. Tokie herbai yra visos žmonijos turtas.

Turinys

Baltų etninės žemės…………………………

Pirmos lietuviškos knygos…………………………

Karaliaučius…………………………

Karaliaučiaus miesto garsiausi lietuviai…………………….

Karaliaučiaus universitetas…………………………

Karaliaučiaus herbas…………………………