Vokietijos suvienijimas

Referatas

Turinys

Įvadas……………………..2psl.

Nacionalizmas…………………3psl.

Vokietijos 1848-49 revoliucijos………..4-5psl.

Versalyje gimsta Antrasis reichas………….5-7 psl.

Literatūros sąrašas………………….8 psl.

Vokietijos suvienijimas

Kas yra tauta? Tai žmonės, priklausantys tai pačiai rasei, kalbantys ta pačia kalba, turintys bendrą istoriją, bendrą mąstyseną ir papročius. Kaip suprasti tautų apsisprendimo teisę? Tai kiekvienos tautos teisė būti vieninga ir nepriklausoma. Ši idėja gimsta Prancūzijoje ir Vokietijoje. Vokietijoje filosofas Fichtė gina požiūrį, kad tautos egzistavimas remiasi ne žmogaus teisėmis, o individualiomis, jai vienai būdingomis ypatybėmis: kalba, istorija, papročiais. Kiti mąstytojai čia dar priduria rasą ir teritoriją (Blut und BBoden )

Kaip gimsta tautinis sąjūdis? Pažymėtinos keturios pagrindinės jo priežastys. Pirmoji – tai Revoliucijos bei imperijos metais Prancūzijos užkariautų tautų nacionalinis subruzdimas. Antroji – tai platų užmojį įgaunantis naujas požiūris į istoriją. Studijuojama garbinga krašto praeitis, imama vertinti kalba, papročiai, legendos ir liaudies dainos. Vokiečių rašytojai ieško „vokiškumo“ (Deutschtum), o italai istoriko Balbo (Balbo) dėka iš naujo atranda savo šlovingą praeitį. Trečioji – pramonės pažanga. Ji reikalauja vis platesnių rinkų, o to paties geografinio vieneto viduje egzistuojančios muitinės daro šį ssiekimą neįgyvendinamą. Taigi verslo žmonėms parankus stambių tautinių junginių, kurių viduje vyrautų laisva prekyba, formavimasis. Ketvirtoji priežastis – tai tautinis susitelkimas, pajutus bendro priešo grėsmę: tokia yra Vienos kongreso ir Austrijos kanclerio Meternicho Europa.

Tautiniai sąjūdžiai palieka gilią žymę Europos istorijoje: vvienur jie sujungia piliečius į nepriklausomas tautines valstybes, kitur netrunka suskaldyti daugiatautes imperijas (Austrija, Osmanų imperija). Atsiranda didelis pavojus, kad tautiškumo idėja peraugs į nacionalizmą. Tautinės valstybės mėgina plėsti savo teritorijas: siekdamos padidinti savo galią ir prestižą, jos bando ižsiveržti už Europos ribų, arba, tautinės vienybės vardan, pretenduoja į kaimynines žemes pačioje Europoje. Pangermanizmo šalininkai trokšta suvienyti visus „germanus“ į „Didžiają Vokietiją“1

_____________________________________________

1- iš knygos „Istorija 3“. 54psl

Nacionalizmas

Ideologija, kuri stipriausiai reiškėsi Europoje nuo XIX a. vidurio, buvo nacionalizmas. Šimtmečius iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos žodis „nacija“ buvo vartojamas kalbant apie tuos, kurie turėjo valdžią išteisę valdyti, t.y. apie karalių ir aukštuomenę.

Prancūzų nacionalizmas buvo neatsiejamas nuo idėjinio valstybės pagrindo. Visi, kurie pripažino nacijos principus, galėjo būti nariai nepriklausomai nuo kalbos, kultūros ar odos spalvos.

Revoliucija bbaigėsi, kai Napoleonas panoro užvaldyti visą Europą. Kaip reakcija į prancūzų dominavimą, ėmė reikštis vokiška nacionalizmo forma. Buvo teigiama, kad žmonės, kalbantys ta pačia kalba ir turintys bendrą kultūros paveldą, gali sukurti nacionalinę valstybę. Romantizmui būdingas nacionalinio savitumo ir dvasios kėlimas, istorijos heroizavimas, ieškojimas joje buvusios tautos didybės. Tai vienas iš etinės nacionalizmo formos reiškimosi būdų. Liaudies kūrybos – dainų ir pasakų – rinkimas yra siekimo atskleisti savo tautos dvasią pavyzdys.

Iki XIX a. vidurio Europos valstybių sienos dažnai būdavo nustatomas nnepaisant kultūrinių ir kalbinių ribų. Karaliams ir kunigaikščiams nerūpėjo, kokia kalba kalbėjo jų pavaldiniai, buvo svarbu, kad jie mokėtų mokesčius. Dabar prancūziškas ir vokiškas nacionalizmas galėjo žengti koja kojon su laisvės, liaudies savivaldos, demokratinių reformų reikalavimais. Dauguma tautų vis dėlto didžiausią dėmesį skyrė etniniam aspektui, taigi nacionalizmas galėjo įgauti savęs aukštinimo, kitų tautų ir tautybių niekinimo bruožų. Kraštutiniu atveju nacionalizmas galėjo baigtis tautos gryninimu ar naikinimu, kitų tautų priespauda.

Italai ir vokiečiai suvokė, kad žmonės, kalbantys ta pačia kalba ir turintys tą pačią kultūrą, turi turėti savo valstybę. Tai juos vienijo. Šio atveju nacionalizmas atliko cemento vaidmenį. Italai neturėjo vienalytės valstybės nuo pat Romos imperijos žlugimo. Vokiečiai nuo viduramžių gyveno atskirose Centrinės ir Rytų Europos valstybėse. Abi šios tautos nacionalizmo idėjas panaudojo sukurti naujoms, stiprioms Europos valstybėms. 2

____________________________________________

2 – iš knygos „Pasaulis II istorijos vadovėlis“ 23-24psl

Vokietijos 1848 – 49 revoliucija

Vokiečių noras susivienyti į vieną valstybę – pangermanifmas – stipriai reiškėsi XIX a. Prasidėjo buržuazinė revoliucija. Priežastys – šalies susiskaldymas, feodalinių absoliutinių monarchijų priespauda, jų palaikoma santvarka, kuri stabdė tolesnę kapitalizmo plėtotę. Revoliucijos varomosios jėgos buvo darbininkai, valstiečiai, amatininkai. Revoliucinai vadovavo liberalioji buržuazija (darbininkų klasė buvo negausi ir silpna). 1848 m. paskelbus Prancūzijos respubliką, 1848 m. Bodene Berlyne prasidėjo liaudies susirinkimai iir demonstracijos Berlyne prasidėjęs darbininkų ir amatininkų sukilimas, baigėsi pergalė. Prūsijos karalius buvo priverstas išvesti iš sostinės kariuomenę ir sudaryti buržuazijos liberalo L. Kampenhauzeno vadovaujamą Prūsijos vyriausybę pradėjo darbą Prūsijos nacionalinis susirinkimas kuriame daugumą sudarė taip pat liberalieji buržua. Liberalinės vyriausybės buvo sudarytos ir kai kuriose kitose Vokietijos karalystėse. Smulkiaburžuazai demokratai G. Strugė ir F. F. K. Hekeris mėgino paskelbti Vokietijoje respubliką. Tuo tikslu 1848 m. viduryje Bedene jie suorganizavo ginkluotą sukilimą jis buvo nuslopintas. Prūsijos vyriausybė susidorojo su lenkų naciais išsivadavo sukilimui Poznanėje (1848)

1848 m. Berlyno darbininkai ir prie jų prisidėję amatininkai šturmu užėmė arsenalą su ginklais. Tačiau ir šis sukilimas buvo numalšintas. 1848 m. Frankfurte prie Haino buvo sušauktas Frankfurto nacionalinis susirinkimas : jį sudarė Vokietijos valstybių atstovai. Susirinkimo daugumą sudarė liberalios buržuazijos atstovai. Pagrindiniu revoliucijos klausimu – dėl Vokietijos suvienijimo – vyko kova tarp Mažosios Vokietijos šalininkų (mažavokiečių), siekusių sukurti Prūsijos vadovaujamą Vokietiją be Austrijos, ir Didžiosios Vokietijos šalininkų (didžiavokiečių) norėjusių sukurti Austrijos vadovaujamą Vokietiją. Negausi P. Vokietijos valstybių smulkiaburžuazių demokratų grupė reikalavo įkurti federaciją (Šveicarijos pavyzdžiu). Aktyviai revoliucijoje dalyvavo K. Marksas ir F. Engelsas. Jų parengtoje Komunistų saugos taktinėje platformoje („Komunistų partijos reikalavimai Vokietijoje“) buvo suformuoti svarbiausi revoliucijos uždaviniai. Kadangi nebuvo galimybių sukurti masinę proletariato partiją, MMarksas ir Engelsas prisijungė prie demokratinio judėjimo (jo kairiojo sparno). Jų redaguojamas laikraštis „Neue Rheinische Zeitung“ propagavo Vokietijos revoliucinį suvienijimą, revoliucijos plėtojimą, įtraukimą į ją kiek galima platesnių liaudies sluoksnių.

Po 1848 m. Paryžiaus sukilimo pralaimėjo Vokietijos buržuazija perėjo į kontrrevoliucijos pusę. Frankfurto nacionaliniu susirinkimo prašymu kariuomenei numalšino Frankfurte prie Maino prisidėjusį sukilimą. Numalšinus 1848 sukilimą Vienoje, Prūsijos karalius sudarė vyriausybę iš diduomenės ir aukštosios biurokratijos atstovų. Į Berlyną buvo įvesta kariuomenė. Po 1848 m. valstybės perversmo buvo išvaikytas Prūsijos nacionalinis susirinkimas. 1848 m. konstitucija pradėjo atkurti Prūsijoje absoliutizmą. 1848 m. pavasarį ir vasarą Badene, Drezdene ir kituose miestuose įvyko sukilimai. Sukilėliai norėjo apginti Frankfurto nacionalinio susirinkimo 1849 m. priimtą imperijos konstituciją (pagal ją Vokietija turėjo tapti konstitucine monarchijų federacija), kurią atsisakė pripažinti Prūsijos ir kitų Vokietijos valstybių vyriausybės. Sukilime Elberfelde dalyvavo ir Engelsas. Kontrrevoliucinės jėgos buvo stipresnės ir sukilėliaipralaimėjo. Revoliucija liko nebaigta, jos uždaviniai nebuvo įgyvendinti. Pralaimėjimo svarbiausios priežastys ; liberaliosios buržuazijos išdavystė, smulkiaburžuazijos demokratų neryžtingumas, darbininkų klasės silpnumas ir neorganizuotumas. Kontrrevoliucijos pergalė sąlygojo tai, kad Vokietija buvo vienijama antidemokratiniu būdu ir kad tam vienijimui vadovavo Prūsija.3

Versalyje gimsta Antrasis reichas

Prūsija rengiasi karui su Anglija. Karalius Vilhelmas I be išlygų palaiko savo ministrus“ Bismarką, Roną ir Molukę. Karo ministras Ronas ir

generalinio štabo viršininkas Molukė sukuria Europoje, moderniai aprūpintą armiją (karinė tarnyba joje trunka trejus metus). Kancleris Bismarkas ruošia diplomatinę dirvą: jis užmezga draugiškus santykius su Rusija ir Italija, kuri jį remia, norėdama atgauti austrams priklausančią Veneciją, taip pat užtikrina Napoleono III neutralumą, pažadėdamas jam Belgiją ir Liuksemburgą.

1866 m. viskas paruošta. Kyla Austrijos-Prūsijos karas. Nors dauguma Vokietijos valstybių palaiko Austriją, prūsų armija laimi greitą pergalę, nes sumaniai naudojasi geležinkeliais ir telegrafu.

Po pralaimėjimo prie Sadovos Austrija kapituliuoja. Bismarkas neužima jokios Austrijos teritorijos, bbet atima iš jos teisę dalyvauti Vokietijos reikaluose; jis prijungia prie Prūsijos kai kurias mažąsias Vokietijos valstybes ir įkuria Šiaurės Vokietijos sąjungą, kurioje vyrauja Prūsija. Pietinės Vokietijos valstybės pasirašo su Prūsija karinės sąjungos sutartis. Vienybė jau beveik pasiekta.

____________________________________

3 – iš knygos „Lietuvos Tarybinė 12. Enciklopedija“

Vokietijos valstybių sąjunga Bismarkas nori sutvirtinti karu prieš bendrą priešą – Prancūziją. Napoleonas III reikalauja Bismarko žadėtų teritorijų. Šis apšmeižia prancūzų imperializmą Vokietijos ir Anglijos viešosios nuomonės akyse. Po to pateikia spaudai iškraipytą ir dėl to pprancūzus įžeidžiančią telegramą (Emso depeša), tuo išprovokuodamas Napoleoną III paskelbti Prūsijai karą (1870, liepos 19). Tokiu būdu šis, kaip agresorius, netenka visos Europos palankumo.

Liepos ir Rugpjūčio mėn. prūsų ir Vokietijos valstybių armijos smarkiai puola ir sumuša prancūzų kariuomenės būrius. Napoleonas ppaimamas Sedane į nelaisvę. Rugsėjo 4 d. Paryžiuje paskelbiama apie Prancūzijos Respublikos įkūrimą, bet karinė padėtis nesikeičia: Prūsijos kariuomenė apsupa ir apgula Paryžių, o kitos vokiečių armijos okupuoja didelę Prancūzijos dalį į šiaurę nuo Luaros. Prancūzijos Respublika renka naujus būrius, kad išlaisvintų Paryžių, bet šie jos mėginimai nesėkmingi.

1871 m. sausio 18 d. Versalyje Vokietijos kunigaikščiai, pripažindami svarbų Prūsijos vaidmenį, paskelbia Prūsijos karalių Vilhelmą I Vokietijos imperijos imperatoriumi. 1871 m. gegužės 5 d. pasirašoma taika su Prancūzija.4

Prancūzija paturė nelauktą ir pažeminantį pralaimėjimą Prūsijai. Šalis turėjo atsisakyti svarbių pramonės rajonų – Elzaso ir Lotaringijos – bei sumokėti didelį karo nuostolių atlyginimą. Vokietija tapo imperija, kurios pirmasis imperatorius buvo Prūsijos karalius Vilhelmas, o Bismarkas tapo reichskancleriu (ministru pirmininku). Vyrai. Sulaukę 25 metų, gavo rrinkimų teisę, bet jokia parlamentinė sistema nebuvo įvesta. Vyriausybė buvo atsakinga kancleriui. Bismarkas kūrė naująją valstybę. Jis įvedė apsauginius muitus užsienio pramonės prekėms. Tai užtikrino vokiškos pramonės augimą. Buvo kovojama su viskuo, kas tik galėjo mesti iššūkį centriniam valdžios aparatui. Bismarkas atėmė iš katalikų bažnyčios vadovavimą švietimo sistemai Pietų Vokietijoje ir visoje šalyje atskyrė valstybę nuo bažnyčios.

Kaip ir visi konservatoriai, Bismarkas bijojo, kad pramonės darbininkai užsikrės socializmu. Norėdamas, kad jie jaustųsi vokiečių tautos dalimi, Bismarkas jiems pasiūlė materialinį saugumą, sukurdamas ssocialinės saugos įstatymus, kurie tapo pavyzdžiu kitoms šalims. Vokiečių darbininkai gavo ligos, nelaimės ir senatvės pensijas bei pašalpas. Kai darbininkai vis tiek susibūrė į Socialdemokratų partiją ir įkūrė socialistines profesines sąjungas, Bismarkas uždraudė visas socialistines organizacijas. Tačiau socialistinis judėjimas nuėji į pogrindį, o kai draudimas po Bismarko atsistatydinimo 1890m. buvo panaikintas, Socialdemokratų partija netrukus buvo gausiausiai atstovaujama partija

___________________________________

4 – iš knygos „Istorija 3“ 62-63 psl.

Reichstage.

Nepaisydami vidaus prieštaravimų, dauguma vokiečių didžiavosi, kad svajonė apie valstybę išsipildė. Vokietija tapo viena iš stipriausių valstybių Europos žemyne. Ji turėjo didžiulių ambicijų, ir tai paženklino naujųjų laikų istoriją dramatiškais ženklais.5

__________________________________________

5 – iš knygos „Pasaulis II istorijos vadovėlis“ 36psl.

Literatūros sąrašas

• Pjeras Filipas Biunaras, Žanas Pjeras Doronas, Danielius Stevanas, Žanas Klodas Vialis „Istorija 3“

• A. Sveen, S. A. Aastad „Pasaulis II istorijos vadovėlis“

• „Lietuvos Tarybinė 12. Enciklopedija“