Renesansas

Žodis Renesansas reiškia atgimimą, atgijimą. Tai buvo antikos

atgaivinimo, mokslo, meno ir literatūros pakilimo laikotarpis. Renesansas

prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje XV- XVIa. Renesanso

tėvyne laikoma Italija, nes čia Atgimimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a.

Nors dar randama Renesanso užuomazgų Italijoje jau XIII a.

Kadangi Italijoje greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija,

kuri virto svarbiausia klase, veržliai kopiančia į ekonominio ir kultūrinio

Italijos miestų gyvenimo viršūnes, todėl galima pagrįsti kodėl Renesansas

pirmiausiai pradėjo formuotis Italijoje.

Italijoje nebuvo centralizacijos, užtat nebuvo ir perėjimo prie

absoliutizmo. Trečiojo luomo veiklos niekas nevaržė, iir jis, iškovojęs ne

vieną pergalę, miestuose įvedė savo tvarką. Ypač svarbus miestas yra

Florencija. Jis anksčiau ir ryžtingiau atsikratė senjorinės priklausomybės

nuo Toskanos baronų. Pramonės, prekybos ir bankų išaugimas suteikė jėgų ir

pasitikėjimo “popolanų” klasei – pirkliams, pinigų keitėjams ir

amatininkams. Florencijos popolanai išleido 1293 metais “Teisingumo

įstatumus”, pagal kuriuos iš dvarininkų buvo atimtos rinkimų ir politinės

teisės. Pirkliai, amatininkai tapo pilnavaldžiu organu, o popiežiaus

valdžia pergyveno krizę, germanų imperatorių ketinimai užimti valdžią

Italijoje buvo nesėkmingi.

Vėliau nevienodu tempu ir savitomis realistinėmis formomis renesansas

plito kitose šalyse. Jis išreiškė nnaują pasaulietinį požiūrį į gyvenimą. Į

šiaurę už Alpių renesansą skatino buržuazinės revoliucijos prieš

feodalizmą, jo ideologiją ir kapitalistinių visuomeninių santykių

stiprėjimas. Šiuos procesus gilino ir spartino reformacija, apėmusi Vakarų

ir Vidurio Europą.

HUMANIZMAS

Humanizmas – tai nauja pasaulio vizija, žinių atnaujinimas, naujas

literatūros ir meno vertinimas, naujai apmąstyta pedagogika, kritiškas

žvilgsnis į tradicijas ir institucijas, naujas požiūris į žmogų. Lotyniškai

humanus reiškia žmogiškas, susijęs su žmogumi. Humanistai norėjo atkreipti

dėmesį į gyvenimą žemėje, surasti pasaulio prasmę, kiekvieno žmogaus

sugebėjimus ir galimybes. Humanistams buvo svarbu ieškoti kultūros ištakų.

jie norėjo grįžti prie pirminių antikos raštų ir pagal juos vertinti

viduramžių visuomenės gyvenimą. Meno kūriniuose ieškojo objektyvių grožio

pažinimo kriterijų, naudojosi įvairiais mokslais – fizikos ir statikos,

anatomijos ir geometrijos dėsniais. Humanistai vertino visapusiškai

išsilavinusį žmogų, pasireiškiantį įvairiose srityse: moksle, mene,

politinėje veikloje. Nemaža humanistų kaip tik ir buvo tokie – rašytojai ir

politiniai veikėjai, menininkai ir mokslininkai: L.B.Albertis, T.Moras,

F.Rablė, F.Bekonas, Leonardas da Vinčis. Norėdami susipažinti su kitų

kraštų gyvenimu, humanistai daug keliaudavo. Humanizmo idėjomis ir mokslu

pagrįstas renesanso menas tapo gyvenimiškesnis, daugiau susijęs su žmogaus

būtimi. Humanizmo idėjoms plisti ppadėjo reformacija. Ji suteikė humanizmui

politinį klasinį, net revoliucinį pobūdį, nukreipė jį prieš feodalus ir

prieš iškylančią buržuaziją. Feodalinėje visuomenėje buvo reikalaujama

paklusti autoritetams.

Humanistai pabrėžė žmogaus protinius ir fizinius sugebėjimus, dvasinį

ir kūno grožį. Svarbiausia dvasine jėga laikė valią. Žmogaus idealas –

tvirta, savimi pasitikinti asmenybė, siekianti įsitvirtinti pasaulyje

pasikliaudama savo jėgomis. Kiekvienas žmogus savitas, jo orumas priklauso

nuo sugebėjimų parodyti, kaip ir kiek jis gali. Toks Renesansui būdingas

individualizmo skatinimas turėjo dvejopas pasekmes: ugdė ne tik žmogaus

savarankiškumą bei savigarbą, bet ir egoizmą, kitų žmonių niekinimą.

Dėl aatsiradusių spaustuvių greitai humanizmas paplito po visą Europą.

(Pirmąją rašomąją mašinėlę sukūrė vokietis Gutenbergas.)

REFORMACIJA

Spaudos išradimas paspartino idėjų apykaitą, be kurios gal niekada nė

nebūtų atėjusi reformacija. Reformacija laikoma pirmąja buržuazine

revoliucija. Reformacija – vėlyvojo feodalizmo, politinio, socialinio,

ekonominio vystymosi idealoginė išraiška. Reformacija, trumpai tariant, yra

bažnyčios reforma.

Maras, 1340m. ištikęs Europą, nusinešė daugelio žmonių gyvybę, todėl

reikėjo žmonėms ieškoti išsigelbėjimo. Tai buvo viena iš priežasčių

bažnyčios nuosmukiui. Taip pat bažnyčios nuosmukį lėmė ir pralaimėtos kovos

su Anglija, Prancūzija dėl karalių teisės apmokestinti Bažnyčios turtus.

1305m. Prancūzijos karalius, padedamas savo agentų Italijoje, pasiekė, kad

popiežiumi būtų išrinktas prancūzas. Nuo tada septyni popiežiai rezidavo ne

Romoje, o Avinjone. Visi jie buvo prancūzai, kuriems didelę įtaką darė

karalius. Naujų rūmų statyba Avinjone kainavo milžiniškus pinigus, o labai

daug pinigų reikėjo ir popiežiaus karams Italijoje, norint išlaikyti

bažnyčios sritį. Tačiau labiausiai nuskurdino bažnyčią didysis skilimas. Jo

metu buvo bažnyčia valdoma vieno popiežiaus Romoje, o kito Avinjone. Todėl

abiem popiežių rezidencijom reikėjo išlaikymui didelių lėšų. Lėšom rinkti

buvo prekiaujama indulgencijomis – medžio raižinys. Jų pirkimui buvo

susiklosčiusi tokia padėtis, kad už pinigus buvo sakoma, kad galima

nupirkti viską. Pasak prekiautojo Tecelio “vos dėžutėj pinigai suskambės,

siela iškart iš skaityklos išskries”.

Dar XIV a. anglų teologas Džonas Viklifas ragino Bažnyčią atsisakyti

turtų ir pasaulietinės valdžios. Vieninteliu tikybos šaltiniu jis laikė

Bibliją ir nepripažino popiežiaus ir Bažnyčios susirinkimų autoriteto. XV

a. šias mintis plėtojo čekų dvasininkas Husas. Tai turėjo didelės reikšmės,

nes jį rėmė visų socialinių sluoksnių čekai. Popiežius kovai su Husu

negailėjo jėgų ir jis buvo apgautas ir sudegintas kaip eretikas.

Plintant humanizmui, atsirado naujas požiūris į bažnyčią. Humanistai

nurodė klaidas Katalikų bažnyčios Biblijos vertimuose iš hebrajų ir graikų

kalbų. Jie reikalavo religinio Bažnyčios atsinaujinimo, sakė, kad gyvenimas

pagal Biblijos mokymą yra svarbiau negu išorinės Katalikų bažnyčios

apeigos.

XVI a. pradžioje iš Romos imta reikalauti didesnių mokesčių. Iš Romos

imperijos gyventojų popiežius surinkdavo didžiąją dalį pajamų. Nyderlandų

ir Vokietijos biurgeriai ir bajorai siekė ekonominės ir politinės

nepriklausomybės nuo savo valdovo, šv. Romos imperijos imperatoriaus.

Valstiečiai buvo taip pat varginami dideliais mokesčiais, ir jie galėjo

kiekvienu metu sukilti.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Bažnyčios mokymą ėmė kritikuoti

Martynas Liuteris. Liuteris nusprendė pasipriešinti indulgencijų prekybai.

Liuteris savo pažiūrom susilaukė daug šalininkų, ir jam padėjo skleisti jo

mintis spauda. Kovai su Liuteriu Katalikų bažnyčia buvo pasirinkusi tą

pačią taktiką kaip ir prieš Husą, tačiau jiems nepavyko. Liuteriui likti

gyvam padėjo jo pritarėjai ir Saksonijos kunigaikštis. Liuteris tvirtino,

kad krikščionis privalo vadovautis tik Biblija. Liuteris abejojo popiežiaus

ir bažnyčios tėvų autoritetu.

Liuteriui slapstantis Saksonijoj, kilo valsitečių sukilimas. Jie

reikalavo teisės patiems rinkti kunigus, panaikinti baudžiavą ir grąžinti

žemę valstiečiams. Šį sukilimą numalšino patys bajorai, nes jiems buvo

nenaudinga. Tada Liuteris suprato, kad išsaugoti jo idėjoms reikia

atsižvelgti ir į bajorus. Jis suprato, kad bažnyčia gali ramiai dirbti tik

tada, kai kunigaikščiai rūpinsis tvarka ir ramybe. Ramybė galės būti tik

tada, kad bus paklusni bažnyčia. Tai viena iš reformacijos priežasčių. Kita

būtų siekimas pigios bažnyčios.

Anglijos, Skandinavijos, Lenkijos ir Vengrijos karaliai, taip pat

Vokietijos, Livonijos ir Prūsijos kunigaikščiai uždarė vienuolynus,

prisijungė bažnyčių žemes ir perėmė jų pajamas. Vokietijos kunigaikščiai

reikalavo teisės parinkti tikėjimą, nepaisant daugumos jų valstybės

gyventojų valios. Jie sakė “kieno valdžia, to ir tikėjimas”. Šiaurės

Vokietijoje ir Skandinavijoe vieninteliu leidžiamu tikėjimu tapo evangelikų

liuteronų mokymas.

Kitas garsus reformatorius buvo prancūzas Jonas Kalvinas, kuris

vėliau tapo liuteronų varžovu. Šveicarijoje, Ženevos mieste jam pavyko

įgyvendinti Bažnyčios organizacijos formą, kur buvo būtinas glaudus ryšys

tarp magistrato ir Bažnyčios vadovybės. Magistratas skirdavo pagyvenusius

vyrus (presbiterius), kurie kartu su kunigais turėjo vadovauti

bendruomenei. Šeimyninis gyvenimas buvo griežtai sekamas per įskundėjus.

Net ir vaikai galėjo įskųsti savo tėvus bendruomenės vadovybei. Žaidimai,

šokiai ir bet kokia prabanga buvo draudžiami. Kaip ir Liuteris Kalvinas

manė, kad žmogus iš prigimties yra blogas ir gali pasitikėti tik Dievo

malone. Kadangi Dievas visagalis, jis iš anksto turįs žinoti, kurie žmonės

bus išganyti, o kurie pasmerkti. Kalvinistai teigė, kad sėkmė prekyboje ir

profesijoje taip pat yra Dievo malonės apraiška. Taip pat jie skatino turto

kaupimą, nes sakė, kad žmogus, kuris taupys, dirbs, kaups turtą, keliaus į

dangų. Kalvinizmas

greitai plito, įsiskverbė į kraštus, kuriuose buvo

liuteronybė. Katalikų bažnyčiai didelę grėsmę kėlė tai, kad Prancūzijoje

prie kalvinizmo prisijungė biurgeriai ir dalis aukštuomenės. Europos

šiaurėje kalvinistinėmis arba protestantiškomis šalimis tapo Nyderlandai,

Škotija.

Žmonių raštingumas buvo didesnis protestantiškose šalyse negu

katalikiškose. Katalikiškose šalyse daugelis valstiečių liko beraščiai iki

pat XX a. Protestantiškose šalyse net ir kaimų gyventojai gaudavo tam tikrą

išsimokslinimą. Protestantai teologai rašė ir skaitė pamaldas

nacionalinėmis kalbomis, o ne lotyniškai.

Moterims iš didikų ir biurgerių šeimų reformacija, ypač pradžioje,

suteikė daugiau saviraiškos galimybių. Moterys įsitraukė į Biblijos

studijas iir Katalikų bažnyčios kritiką. Visoms protestantizmo pakraipoms

būdinga tai, kad pradėta labiau vertinti santuoką, o ne celibatą ir

nekaltybę. Liuterio nuomone, celibatas prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Kontrreformacija. Jėzuitai

Italijoje ir Ispanijoje subrendo palankios sąlygos kontrpuolimui

prieš reformaciją. Italijos miestų valstybių biurgeriai nejautė

reformacijos poreikio. Jie jau turėjo ekonominę ir politinę

nepriklausomybę. Ispanijos ir Prancūzijos karaliai užsitikrino valstybinę

Bažnyčios kontrolę, kai buvo susilpnėjusi popiežiaus valdžia.

Katalikai siekė pašalinti bažnyčios negeroves. Bažnyčios susirinkimas

pasmerkė indulgencijų prekybą, sugriežtino vienuolynų taisykles, kunigų

mokymą ir kontrolę.

Labai reikšmingas buvo jėzuitų ordino įkūrimas. Tai – kovinė

organizacija, tturėjusi sutriuškinti protestantizmą ir atkariauti popiežiui

prarastus kraštus. Jėzuitų vadovu tapo ispanų didikas Ignotas Lojola. Jis

sukūrė karinio pavyzdžio organizaciją, kur svarbu yra paklusti vyresnybei.

Jėzuitų mokyklos buvo pripažintos geriausiomis Europoje.

Gerai išsilavinę jėzuitai buvo įtraukti į valstybės valdymą. Jie

įgijo polininės įtakos. Jėzuitai vadovavo religiniai kovai prieš

reformaciją, buvo siunčiami kaip misionieriai į kitas šalis. Jų padedamas

popiežius atsikovojo Vengriją, Lenkiją, Pietų Vokietiją.

Reformacija Lietuvoje

Reformatai kritikavo katalikų bažnyčią ir popiežių. Prasidėjus

reformacijai su politiniais siekimais, negalėjo reformatai likti neutralūs.

Reformatai, pasivadinę evangelikais, siekė ankstyvosios krikščionybės

tikėjimo ir apeigų sugrąžinimo. Jie atmetė popiežiaus autoritetą, jo

paskelbtus kankinius ir šventuosius, pasmerkė vienuolių ordinus ir

vienuolynus kaip visuomenei žalingus, nepripažino kunigų celibato, šventųjų

statulų, paveikslų ir relikvijų garbinimą vadino stabmaldyste, o šventųjų

vietų lankymą laikė apgavyste, iš kurios siekiama pasipelnyti. Žygimantas

Senasis ir dalis ponų tarybos narių pradėjo kovą su reformatais. Pirmiausia

apskundė karaliui Abraomą Kulvietį, sakydami, jog niekina jis protėvių

tikėjimą. Kulvietis išspaudino knygelę, kurioje teigė, jog bažnyčių turtas

dvasininkų gėdingai eikvojamas ir tuo daromi dideli nuostoliai valstybei.

Reformatų bažnyčios buvo vis labiau puolamos ta dingstimi, kad jos yra

buvusios kkatalikų, tik reformatų užgrobtos, ir katalikai turi teisę jas iš

jų atsiimti. Gindami savo religinę laisvę ir tikėdamiesi reformų, judėjimą

parėmė bajorai, kurių mintis išdėstė Mykolas Lietuvis. Jis siūlė išmatuoti

valstybės, bažnyčios ir bajorų žemes ir apmokestinti jas vienodai pagal

plotą. Siūlė šalinti piktnaudžiavimą teismuose. Reformacinį judėjimą rėmė

ir ponai, kaip Radvila. Jie tikėjosi, kad iš refofmacijos bus naudos

valstybei: suvalstybintos bažnytinės žemės padidins valstybės iždą ir

kariuomenę.

GEOGRAFINIAI ATRADIMAI. MOKSLAS.

XV- XVI a. atrasta daug naujų, ligi tol europiečiams nežinomų kraštų.

1492m. – Amerika, 1522m. – baigta FF.Magelano pradėta kelionė aplink Žemę.

Pasaulis buvo tyrinėjamas ir senuosiuose Rytuose, ir antikoje, mokslinis

pažinimas plėtojamas ir viduramžiais. Pasiremdami ankstesniais atradimais,

Renesanso atstovai per trumpą laikotarpį gerokai pakėlė mokslo lygį. Tuomet

padaryta daug išradimų: parakas, spauda, mikroskopas, teleskopas, kišeninis

laikrodis ir kt. XVI – XVII a. smarkiai pakito gamtos, tikslieji mokslai:

matematika, chemija, fizika, ypač astronomija, pakeitusi visatos sampratą.

Italijos ir Šiaurės Europos astronomai padarė atradimų, kurie sukūrė

heliocentrinį pasaulėvaizdį. Pagal šią sistemą pasaulio centre yra Saulė,

aplink kurią sukasi Žemė ir kitos planetos. Pirmasis šią teoriją iškėlė

M.Kopernikas.

Mokslo atradimai skatino peržiūrėti žmogaus ir pasaulio aiškinimą.

Nebepasitenkina scholastika, kuri rėmėsi abstrakčiais samprotavimais ir

autoritetų nuomone, ima reikštis naujos filosofinės kryptys. Kai kurie

Renesanso filosofai ragina remtis stebėjimo ir tyrinėjimo metodu nuo

atskirų faktų eiti prie apibendrinimų (Bekonas). Kiti rodydami

nepasitikėjimą autoritetais, apskritai ima abejoti žmogaus galimybe pažinti

pasaulį (Montenis). Šiai epochai būdingi nuomonių skirtumai ir įvairūs

keliai į tiesą.

Taip pat šiuo metu buvo paplitę ir netikri mokslai: alchemija,

astrologija, taip pat magija, bei prietarai. Jų paplitimą lėmė ne tik

žmonių tamsumas, bet ir renesanso epochai būdingas noras prasiskverbti į

gamtos paslaptis. Pranašystėmis ir Burtais tikėjo ir paprasti, neapsišvietę

žmonės, ir mokslininkai, filosofai, valstybės bei bažnyčios veikėjai. Tik

Renesanso epochoje labai paplito raganų, burtininkų teismai, vadinama

“raganų medžioklė”, ypač jų pagausėjo išleidus knygą “Raganų plaktukas”,

kur buvo parodyta, kaip tokias bylas vesti.

Atgimimas nebuvo nuoseklus žmogaus minties žengimas į priekį.

Katalikų bažnyčia puolė naująjį mokymą. Žmonės galėjo prarasti pasitikėjimą

bažnyčia, jei ji pripažintų klydusi. Šie mokslai pakeitė žmogaus ir Žemės

vietą Visatoje.

MENAS

Atgimimo idėja išpopuliarėjo Italijoje, nes italai gerai suvokė, kad

tolimoje praeityje Italija ir jos sostinė Roma buvo civilizuoto pasaulio

centras ir jos šlovė išblėso, kai germanų gentys užkariavo šią šalį. Šio

atgimimo užuomazgas suformavo Džotas – poetas, dailininkas, kurio darbai

prilygsta antikos darbams.

Florencijoje XV a. susikūrė grupė meninkų, kurie kūrė naują meną ir

atsižadėjo praeities idėjų. Šios grupės lyderis Florencijos dailininkas ir

architektas – Filipas Bruneleskis.

XV a. pradžios Italijos atradimai nuvilnijo per visą Europą. Daugelį

menininkų sužavėjo ši idėja, kad menas gali ne tik būti Šventojo Rašto

iliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis.

[pic]

Ankstyvasis renesansas: Florencijos Pacių koplyčia

Viduramžiais geras meistras keliaudavo iš vienų statybų į kitas, jį

rekomenduodavo vienuolynas vienas kitam. Bet miestams įgijus daugiau

reikšmės, pradėjus sparčiai augti, dailininkai kaip ir amatininkai pradėjo

steigti cechus. Jų užduotis buvo saugoti savo narių teises ir pareigas,

garantuoti saugią rinką jų produkcijai. Žmogus, tapęs cecho nariu, galėdavo

atidaryti dirbtuvę, samdyti mokinių ir imti užsakymus. Šie cechai būdavo

gana turtingi, todėl jų paisydavo miesto valdžia. Šie cechai skirdavo dalį

savo fondo bažnyčios, cecho susirinkimo namų statybai. Taigi jie skatino

meną.

Šiam menui pamatą padėjo Bruneleskis, Donatelas ir Mazačas. Po jų

atėjusi karta naudojosi jų atradimais, nors negalima sakyti, kad jie patys

ko nors naujo nesurado. Nauja krata norėjo pranokti šiuos pradininkus.

Bruneleskis buvo sumanęs įvesti iš romėniškų pastatų griuvėsių perimtas

antikines statinių formas – kolonas, frontonus, karnizus. Tas formas

vartojo bažnyčiose. Architektas Leonė Batisa Albertis sumanė fasadą kaip

milžinišką triumfo arką. Tačiau tai buvo nepratiška. Todėl Albertis

sugalvojo vietoj kolonų namo sienas puošti plokščiais piliastrais ir

antablementais – tai sudaro antikinių orderių įspūdį, bet nekeičia pastato

struktūros. Tačiau galima sakyti, kad Albertis “išvertė” gotikinę

konstrukciją į antikines formas – išlygino smailiąją arką ir pavartojo

tradiciniam kontekste antikinio orderio elementus. Šis tipas buvo būdingas

daugeliui meistrų. Vienas iš geriausių buvo L.Gibertis. Jis geriausiai

suderino senąją tradiciją su naujais atradimais. Gobertis stengėsi išlikti

santūrus ir aiškus, nesiekė kaip Donatelas sukurti tikros erdvės įspūdį.

Jo reljefe tėra tik gilumos užuomina, o pagrindinės figūros aiškiai

išsiskiria lygiame fone.

[pic] [pic] Mantujos šv. Andriejaus bažnyčia

Ručelajų rūmai Florencijoje

Taip pat gerai pritaikė naujoves prie senų tradicjų ir Fra

Andželikas, kuris panaudojo Mazačo metodus: freskas, tradicinėms religinėms

idėjoms reikšti.

Plintant šiam menui daugėjo jo pasekėjų ir kiekvieni norėjo ką nors

daugiau atrasti. Taigi, laikui bėgant, buvo prie geometrinių figūrų

atkreipiamas dėmesys į šviesą.

[pic]

Botičelis “Veneros gimimas”

Kiekvienas atradimas sukuria sunkumų, todėl ir šiame mene buvo labai

sunku komponuoti, nes atsirado piešimo taisyklės.

Šiuo menu Italija

pasikėlė ir atsiskyrė nuo kitų Europos šalių meno

raidos.

XV a. viduryje buvo padarytas lemtingas išradimas, turėjęs didžiulę

reikšmę tolimesniam menui, tai spauda, nors paveikslai buvo pradėti

spausdinti keletu dešimtmečiu anksčiau nei knygos. Gaminimo būdas labai

paprastas: lentelėje turi būti tai, ko neturi būti paveiksle. Tokiu būdu

buvo spausdinamos ir raidės. Paveikslėlių gaminimo technika vadinama medžio

raižiniu. Tuos meno raižinius buvo galima sujungti į blokelius, kurie

vadinami ksilografais. Garsiausi graveriai buvo: Šongaueris, Mantenjos,

Botičelis. Tačiau išradus spaudą, atėjo reformacija, kuri sukėlė meno

krizę, kurią įveikė tik geriausieji meistrai.

Šie aaprašyti meno metai vadinami kvatročentu.

[pic]

Brandžiojo renesanso stilius: Venecijos biblioteka

XVI a. pradžia vadinama činkvečentu, tai reikšmingiausias Italijos

meno periodas, vienas didingiausių visos meno istorijos laikotarpių. Tai

buvo Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio, Ticiano, Koredžo,

Džordžonės, Diurerio, Holbeino ir kitų meistrų metas. Šį laikotarpį vadina

brandžiuoju renesansu. Šiuo metu visi didieji menininkai norėjo ištirti

perspektyvos dėsnius, kuriems aiškintis pasitelkė matematiką, norėdami

perprasti žmogaus kūno sandarą – anatomiją. Šie atradimai išplėtė menininko

akiratį. Jie jau buvo tikri meistrai, kurie negalėjo pasiekti garbės ir

šlovės, nes tyrinėjo gamtos paslaptis ir visatos dėsnius. Visi šie

dailininkai, skulptoriai skundėsi socialine padėtim, nes vyravo žmonių

tamsumas, nes žmonės į pobūvius mielai kviesdavo poetus, kurie galėjo

pasakyti puikius žodžius, o nepasitikėjo rankų darbu. Tačiau tai jie

greitai įveikė.

Popiežius Julijus II nugriovė Šv.Petro baziliką ir paprašė

D.Bramantės sukurti naują. tai turėjo tapti krikščionišku stebuklu.

Trokšdamas sukurti taisyklingą ir harmoningą statinį, jis suprojektavo

kvadratinę bažnyčią su aplink milžinišką kryžiaus plano salę simetriškai

išdėstytomis koplyčiomis. Šią salę turėjo dengti kupolas. Tačiau Bramantei

tai įgyvendinti nepavyko, nes toks didelis statinys surijo tokias sumas

pinigų, kad popiežius, bandydamas jas surinkti, pagreitino krizę, vedusią į

reformaciją. Šios bažnyčios statyba paskatino Liuterį Vokietijoje pareikšti

pirmąjį viešą protestą. Šiam Bramantės sumanymui kilo prieštaravimų ir

katalikų tarpe.

Leonardo da Vinči geriausi darbai: “Paskutinė vakarienė”, “Mona Liza”

ir kt. Šis menininkas išrado sfumatą (neryšku, švelnu) – nykstantis

kontūras ir tirpstančios spalvos leidžia vienai formai susilieti su kita ir

tai palieka darbo vaizduotei.

Mikelandželas Buonarotis geriausi darbai: Siksto koplytėlė, kurią

stengėsi puošti skulptūromis, freskomis (garsiausia “Paskutinis teismas”),

Adomo sukūrimas.

Rafaelis Santis. Jo geriausi darbai atrodo taip lengvai nutapyti, kad

niekas nė nepamano aapie sunkų ir atkaklų darbą. Geriausių jo darbai yra:

“Didžiojo kunigaikščio madona”, “Nimfos Galatėjos galva”, “Nimfa Galatėja”,

Popiežius Leonas X su dviem kardinolais”.

Šie vis garsūs menininkai parodė, kaip suderinti grožį ir harmoniją

su taisyklingu piešiniu.

Renesansas savitai plėtojosi Nyderlanduose, turėjo didelę įtaką

Vokietijai, Prancūzijai ir kitiems Šiaurės Europos kraštams. Čia antikinio

palikimo beveik nebuvo. Menininkai, siekdami itališkojo idealo – pastatų

patogumo, aiškumo, formų harmoningumo, tik perkūrė gotikos stilių.

Nyderlandų menininkus labiau domino dvasinis žmogaus gyvenimas, gamtos

įvairovė, spalvų ir medžiagų savybės iki smulkiausių detalių. Italijoje

labiau plito sienų tapyba, o Nyderlanduose – molbertinė, atliekama ne

tempera, bet aliejumi.

Renesanso meno apibendrinimas:

Tapybai buvo labai svarbus perspektyvos dėsnių atradimas. Jis įgalino

vaizduoti trimatę erdvę, remiantis įvairiais dydžiais ir proporcijomis: juo

daiktas mažesnis, juo labiau jis pasitraukia į tolumą. Kitas bruožas –

dėmesys detalėms. Gamta, žmogus, jo apranga, aplinkos daiktai atkuriami su

smulkmenomis, individualiomis savybėmis. Taip stengtasi perteikti tikrovės

įvairovę. Taip pat būdingas gamtos ir žmogaus grožio poetizavimas, gražių

formų ryškinimas.

Renesanso epochoje kaip ir Viduramžiais tapyba ir skulptūra buvo

neatskiriama nuo architektūros. Tik Renesanse dar greta sieninės tapybos

atsiranda molbertinė tapyba, dekoratyvinės statulos, paminklai. Vyrauja

mitologiniai bei religiniai siužetai, portretas. Jie išreiškė Renesanso

epochos dvasią, gyvenimo meilę, taurumo, motinystės, džiaugsmo ir kančios

idėjas.

Renesanso architektūra perėmė daugelį antikos pastatų išorės ir

vidaus detalių. Pastatų kompozicijai būdingos horizontalios linijos, daug

ir dideli langai, taisyklingas vidaus suplanavimas. Renesanso stiliumi

statomos bažnyčios, rūmai, vilos.

Lietuvoje renesansinės architektūros bruožai savitai susipynę su

liaudiškosios ir gotikinės architektūros elementais. Renesanso stiliaus

rūmais buvo paversta Žemutinė pilis, pastatytos renesansinės pilys

Klaipėdoje, Biržuose, Radvilų Rūmai Vilniuje.

LITERATŪRA

Renesanso literatūra perėmė vertingą viduramžių literatūros palikimą:

taurumo, meilės aukštinimą, būdingą riterių kūrybai, dėmesį žmonių

kasdieniniam gyvenimui, pasireiškusį miestelėnų literatūroje. Šioje

epochoje sugrįžtama į antiką, todėl jos kūriniai buvo šio meto rašytojų

pavyzdžiu. Kartu Renesansas sukūrė savitus tikrovės vaizdavimo principus.

Pagrindinis Renesanso literatūros vaizdavimo objektas – žmogus ir jo

likimas. Sukuriami sudėtingi psichologiniai charakteriai, kupini vidinių

konfliktų, prieštaringų jausmų. Herojus – veikli, mąstanti asmenybė,

siekianti suvokti savo vietą pasaulyje, išsiaiškinti santykius su kitais

žmonėmis. Tai Šekspyro Hamletas, Otelas, Servanteso Don Kichotas. Jie

išsiskiriantys iš aplinkos, kartu ir tragiški herojai, susiduriantys su

neįveikiamomis kliūtimis. Tragizmą sustiprina jų pačių vidiniai konfliktai.

Renesanso literatūroje plačiai pavaizduota aplinka, kurioje veikia herojus.

Kūriniuose daug personažų, atstovaujančių įvairius visuomenės sluoksnius,

profesijas, skirtingų charakterių žmones. Herojai į gamtos jėgas kreipiasi

ieškodami paramos, lygina savo būseną su gamtos reiškiniais. Viena

svarbiausių temų šioje literatūroje yra žmogus ir laikas. Laikas padeda

išsiaiškinti tikrąsias, patvarias ir netikrąsias, tariamas vertybes.

Renesanso literatūra pasižymi žanrų įvairumu. Suklesti lyrika:

sonetai, dainos, madrigalai, pastoralės. Kuriamos herojinės ir komiškos

poemos. Ypatingą reikšmę užima satyra, išjuokianti neigiamus gyvenimo

reiškinius. Tačiau svarbiausia buvo dramaturgija, įvairūs jos žanrai:

tragedija, komedija, tragikomedija, istorinė drama.

Renesanso literatūros raida prasidėjo XIV a. Italijoje. Pirmieji

humanizmo epochos rašytojai – Frančeskas Petrarka, Džovanis Bokačas.

XVI a. pabaiga ir XVII a. pradžia – vėlyvasis Renesansas, kuriame

humanistai pradeda abejoti žmogaus galimybėmis, gėrio jėga. Grožiniuose

kūriniuose giliau suvokiami tikrovės prieštaravimai, sustiprėja tragiški

motyvai. Renesanso literatūrą užbaigia ispanų romanisto Servanteso ir anglų

dramaturgo Šekspyro kūryba.

Lietuvos humanistai reiškė tautinio valstybingumo idėjas, skleidė

romėniškos lietuvių kilmės teoriją, siūlė lotynų kalbą padaryti Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės oficialiąja kalba. Kai kurie grožinių kūrinių

autoriai rašė lotynų kalba (J.Radvanas, M.Lietuvis). Renesanso

pasaulėžiūros buvo veikiami ir pirmųjų lietuviškų raštų autoriai –

A.Kulvietis, M.Mažvydas, M.Daukša. Tačiau lietuvių raštijoje neišryškėjo

tokia grožinės literatūros žanrų įvairovė, kaip Vakarų Europoje.

Trumpas Renesanso apibūdinimas:

Renesansas – pereinamasis laikotarpis nuo viduramžių į naujuosius

laikus. Keičiasi visuomeninio ir politinio gyvenimo reiškiniai: irsta

feodalinė santvarka, kuriasi nauji, kapitalistiniai santykiai: Feodalinės

susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis (absoliutinėmis)

monarchijomis, kur valdžia priklauso vienam valdovui (Anglija, Ispanija,

Prancūzija). Kitur (Italijoje, Vokietijoje) ilgiau išlieka politinis

susiskaldymas. Iškyla bendros kalbos, bendros kultūros reikalas. Renesansas

– tautinių kalbų ir kultūrų suklestėjimo laikotarpis.

Šioje permainų epochoje vyko pasikeitimai ir bažnyčios gyvenime.

Svarbus to laikotarpio reiškinys – reformacija – judėjimas, atskilęs nuo

katalikų bažnyčios, davęs pradžią įvairioms protestantizmo kryptims:

liuteronybei, kalvinizmui anglikonybei. Reformaicija praėjo audringai,

sukėlė daug konfliktų, net karų.

Naudota literatūra:

1. E.H. Gombrich “Meno istorija”

2. Nina Dmitrijeva “Trumpa dailės istorija”

3. “Pasaulis I”

4. Jašinskienė, Staškevičienė, Bartkus “Visuotinė literatūra”

5. Kristina Miurit-Deklu “Istorija 2”

6. J.Minkevičius “Lietuvos architektūra”

7. T.Adomonis “Istorija 1”

8. Mano ir sesers istorijos užrašai

9. Vadovėlis “Visuotinė istorija”