Motiejaus Valančiaus kultūrinė veikla

Motiejus Valančius

(1801 – 1875)

M.Valančius yra dominuojanti XIX a. vidurio Lietuvos istorijos figūra, ir jo literatūrinis darbas negali būti suprastas ir įvertintas be ryšio su viešo reiškimosi visuma, religine, politine, švietėjiška veikla, kuri esmingai palietė Lietuvos visuomenės sąmoningumo turinį ir linkmę.

Trumpai apie Motiejaus Valančiaus gyvenimą:

Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 16 (28) d. Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje, valstiečių činšininkų šeimoje. Vos prieš šešetą metų buvo žlugusi Abiejų Tautų Respublika, nors vargu ar jo valstietiškoje aplinkoje šitai buvo įsisąmoninta ar bent pastebėta: iir anksčiau svetimos kariuomenės skersai ir išilgai traukė per Lietuvą plėšdamos, degindamos ir niokodamos, ir žemdirbys buvo apsipratęs su savo lemtimi. Jis augino vaikus, arė žemę, kalbėjo savo senovine kalba. Valančius buvo 13 metų, kai suskambo Strazdelio Giesmės svietiškos ir šventos. Tapęs vyskupu, jis reikalaus, kad bažnyčiose prieš šv. Mišias visur būtų giedama „Pulkim ant kelių“.

Gana įprasti mokslų keliai atvedė jį iš šviesios Salantų parapijos per Kalvarijos dominikonų mokyklą ir Varnius į Vilniaus vyriausiąją dvasinę seminariją, kuri buvo Universiteto padalinys, ttarsi koks jo teologijos fakultetas. Vyskupas, kapitula nelabai palankiai į ją žiūrėjo, kaltino jozefinizmu, per kontaktus su studentais čia pūtė gana stiprūs pasaulietiniai vėjai, kurie veikė seminarijos gyvenimo būdą ir nuotaikas. Tik ką buvo pasibaigusi filomatų (nelegali antikarinė Vilniaus universiteto sstudentų draugija, veikusi 1817-23) byla, prasidėjo pakankamai tamsūs reakcijos metai. Romantinės idėjos, jau įsigalėjusios universitete, liko už seminarijos sienų (dvasios tėvas seminarijoje buvo vienas žymiausių racionalizmo filosofų Angelas Daugirdas). Mokslus Valančius baigė, kai toje pat Šventų Jonų bažnyčioje, kur jis buvo įšventintas į kunigus ir laikė savo pirmąsias šv. Mišias, vilniečiai gedulingai minėjo filomatų bylos penktąsias metines.

1828 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus katedroje buvo įšventintas į kunigus. Dirbo kapelionu Mozyriaus apygardos (dabar Baltarusija, Gomelio sritis), Kražių (1834-1840) mokyklose. Jis tapo Mozyriaus apygardos mokyklos kapelionu, ir išdirbo ten šešetą metų. Iš to laiko yra jo ankstyviausi tekstai – lenkiškų pamokslų ir kitų užrašų du sąsiuviniai. Dalis jų vertimai, kiti – originalūs, tačiau pakankamai trafaretiški, neturį bent kiek pastebimų individualaus stiliaus ar mmentaliteto žymių, gal tik bendrus Švietimo epochos religinės iškalbos bruožus: racionalizmą, emocinį santūrumą, krypsnį ne į religinę mistiką, o į pragmatinio pobūdžio moralistiką. Pamokslų adresatas – libertiniška (pasyvi) bajorija, indiferentiška (abejinga) religijai ir tik iš tradicijos apsilankanti bažnyčioje. Kiti klausytojai – mokiniai, kurių absoliučią daugumą sudarė bajoraičiai, persiėmę tėvų papročiais ir ydomis. Pamokslininkas mažai tesitiki juos paveiksiąs („Praėjusiais metais parodytas abejingumas liūdina ir leidžia manyti, kad ir šiandien maža bus naudos iš mano kalbėjimo.“). Tik kreipimesi į pirmųjų klasių vaikus ppasigirsta jautresnės intonacijos, iš tolo pranašaujančios būsimųjų Vyskupo ganytojiškų laiškų emocinę šilumą („O jūs brangūs mano paukšteliai, visas mano džiaugsmas ir paguoda! Nors jūs paliudykit mano norus ir pastangas!“).

Mozyriuje, atrodo, bus kilusi mintis užrašinėti į sąsiuvinius savo darbus, taip pat kitų autorių patikusias mintis. Gal kas į pastarąjį dalyką žiūrįs skeptiškai, rašo jaunasis kapelionas pamokslų sąsiuvinio pratarmėje 1828 m. rugsėjo 28 d., bet jis sekąs Demosteno pavyzdžiu, kuris aštuonis kartus perrašęs Tukidido veikalus. Ir iš tikrųjų: su pertrūkiais beveik iki mirties jis rašė tai, kas anuomet buvo įprasta vadinti silva rerum: atsiminimus, pastebėjimus, žmonių charakteristikas, girdėtus pasakojimus, ištraukas iš laikraščių, dokumentų nuorašus. Kai ką iš jų yra išvertęs ir paskelbęs J.Tumas-Vaižgantas ir vėlesni Valančiaus raštų leidėjai.

Lietuvoje tuo tarpu liepsnojo sukilimas. Mozyrių jis vos tepalietė, užtat valdžia čia žiauriausiomis egzekucijomis vertė valstiečius iš unitų į pravoslavybę. Čia jaunam kunigui paaiškėja, ko galima laukti iš Rusijos, čia yra jo sąmoningos opozicijos šaknys. Tik atsiradus galimybei, jis grįžta į Žemaičius ir 1834 m. paskiriamas Kražių gimnazijos tikybos mokytoju ir bibliotekininku, renka medžiagą mokyklos istorijai, berods ją ir parašo, nors jos rankraštis nėra žinomas. Šis darbas – Žemaičių vyskupystės pradmenys.

1840 m. Valančius kviečiamas dėstyti Vilniaus dvasinėje akademijoje, kuri buvo įsteigta uždarius Universitetą. Tais metais įįvykdoma egzekucija S.Konarskiui, slaptos antivyriausybinės organizacijos vadovui. 1842 m. Akademija perkeliama į Peterburgą, arčiau valdžios akių. Čia jis randa beišsisklaidantį lietuvių šviesuolių būrelį, artimai bičiuliaujasi su S. Daukantu. 1845 m., grįžęs į Žemaitiją, tampa Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, 1850 m. paskiriamas vyskupu ir konsekruojamas, tokiu būdu atsistoja Lietuvos aukščiausiame ir viešiausiame poste. Iš karto jis ima veikti kaip energingas Bažnyčios gyvenimo tvarkytojas ir organizatorius, tvirtai laikęs rankose valdžią ir posukiliminiais metais. Kartu jis – blaivybės sąjūdžio iniciatorius ir organizatorius, liaudies švietėjas.

Sukilimo metu Valančius iškyla kaip stambi politinė figūra. Nors Imperijos valdžia laikė jį lojaliu – tiek paskirdama į Kražius, tiek patvirtindama vyskupu, nors jis stengėsi balansuoti tarp legalumo ir kompromisų, vis tiek į jį žiūrėta kaip į svarbiausią maištingų nuostatų katalizatorių. 1864 m. jis, kaip ir vyskupijos centras, atkeliamas į Kauną, stengiantis jį izoliuoti nuo glaudesnių santykių su pačia vyskupija, jis nuolatos sekamas, persekiojamas, nuolatos projektuojama imtis prieš jį represijų, tik sulaiko baimė, kad valstiečiai sukils ginti mylimą Ganytoją.

Nieko nepaisydamas, jis Kaune organizuoja nelegalių lietuviškų raštų spausdinimą Prūsuose ir jų gabenimą į Lietuvą, remia į Sibirą ištremtus po sukilimo kunigus. O šalia to atsideda literatūriniam darbui. Šiuo metu parašyta visa jo religinė politinė publicistika, Gyvenimai šventųjų Dievo, visa pasaulietinė didaktinė pproza.

Motiejus Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 (29) d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje.

Trumpai apie Blaivybės sąjūdį:

XIX amžiaus vidurio pokyčiai Lietuvos visuomenės gyvenime dažnai vadinami atgimimu. Lietuvių atgimimo pradinio etapo kūrėjai daugiausia buvo kilę iš neturtingų Vakarų Lietuvos, – Žemaitijos bajorų ir pasiturinčių valstiečių, kurie ir sudarė šio proceso branduolį. Svarbiausiu atgimimo herojumi tapo asmenybė, o jos esminis gyvenimo orientyras buvo savo tautinių šaknų paieška, bandymas civilizuoti “paprastus kaimo gyventojus, kad jie suprastų savo vertę ir tai, jog yra lietuvių tautos dalis. Nors atgimimo procese nesusiformavo ėjimo į liaudį” programa, tačiau Žemaitijoje iškilusio vyskupo Motiejaus Valančiaus dėka su Katalikų Bažnyčia susijusi inteligencija atliko nepaprastai svarbų šviečiamąjį vaidmenį.

Blaivybės sąjūdis buvo vienas įspūdingiausių Valančiaus laimėjimų. Jis ir jo bendražygiai išugdė tokią kultūrinę tradiciją ir tokią literatūrą, kuri pakankamai įrodė girtavimo žalą. 1858 metų rudenį įsikūrė pirmosios žemaitiškos blaivybės brolijos. 1860 metais laiške generalgubernatoriui Nazimovui Valančius rašė, kad iš 820 754 Kauno gubernijos katalikų blaivybės įžadus buvo davę 692000 asmenų. Masinis valstiečių dalyvavimas blaivybės akcijoje caro valdžiai parodė, kad jie esą didelė ir drausminga jėga, kurios nuotaikų reikia paisyti. Ši akcija taip pat parodė, kad Bažnyčios autoritetas tarp valstiečių yra labai didelis ir nuolat stiprėja.

Tamsiausiu ir tragiškiausiu Lietuvai metu, kai caro valdžia

engė žmones, juos trėmė į Sibirą už lietuvišką žodį ir raštą, griovė bažnyčias, persekiojo tikinčiuosius, bruko slavizmą ir stačiatikybę, jis stojo į darbą Bažnyčiai ir žmogui. Valančius ir jam veikiant išauklėti jauni kunigai mokė žmones krikščioniškųjų vertybių ne valdžios (rusų) ar ponų (lenkų), o kaimo valstiečių (lietuvių) kalba. Tuo jis parodė pagarbą paprastam žmogui, jo kilmei ir kultūrai, kalbėjo iš širdies į širdį, kėlė dvasią, gydė širdies žaizdas, šalino pragaištingus įpročius. Nenuostabu, kad M. Valančius susilaukė daugybės pasekėjų. Pastebėjęs, kad ddidžiausia nelaimė žmogaus gyvenime yra alkoholizmas, jis prie bažnyčių steigė Blaivystės brolijas. Sutapatinęs blaivybę su krikščioniškomis dorybėmis pritraukė daugiau kaip keturis penktadalius katalikiškosios krašto gyventojų dalies ir didelį skaičių kitatikių. Valančius tapo švyturiu, kuris rodė kelią iš degradacijos ir alkoholio liūno į prasmingesnį, vertingesnį ir laimingesnį gyvenimą. Žmonės atgavo savigarbą, pasitikėjimą, viltį. O kai akys pamato geresnį rytojų, kojos randa kelią, rankos pakelia naštą. Pakilusi žmonių dvasia, kultūros lygis ir tautinis susipratimas atvedė tautą į savarankišką, nepriklausomą gyvenimą, tapo akstinu LLietuvos valstybingumo atkūrimui.

Girtaujantis žmogus žudo save kaip asmenybę, griauna kūdikių ir netgi dar negimusių vaikų sveikatą. Alkoholizmas skatina blogus įpročius, dėl jo padaroma daugiau kaip pusė visų nusikaltimų ir susergama sunkiomis ligomis, plinta seksualinis palaidumas, veneros ligos ir t. t. AApskritai nėra kito tokio demoralizuojančio, kultūrą žudančio veiksnio, kaip nesaikingas alkoholinio narkotiko vartojimas. “Pajamos iš degtinės, iki blaivybės sąjūdžio sudariusios apie 40 % Rusijos imperijos pajamų, labai sumažėjo (vien Kauno gub. 1860 m. jos buvo beveik 9 kartus mažesnės negu 1858 m.). Blaivybės draugijos caro valdžios buvo laikomos nelegaliomis organizacijomis“. Nepriklausomoje Lietuvoje taip pat nuolat veikė Blaivybės draugija. Tautos blaivybės reikalams buvo leidžiamas žurnalas „Blaivybė ir sveikata. Negana to, neleidžiama atgaivinti Blaivybės draugijos veiklą ir kartu veiksmingai kovoti su alkoholizmu, nors trukdyti tokios draugijos veiklai nedrįso net hitleriniai okupantai.

Popiežiaus Pijaus paskelbti Bažnytiniai blaivybės brolijų įstatymai pažadino Lietuvos kunigus Ignacą Štachą, Kirvelį, Bercevičių, Junatavičių pradėti blaivystės darbą savo parapijose. Vyskupas Motiejus Valančius buvo labai susižavėjęs tuo darbu ir 1858m. rugsėjo 28d. BBlaivystę paskelbė Varnių katedroje ir Varnių parapinėje bažnyčioje. Ėmėsi ją vykdyti vyskupijos mastu. Blaivystės veiklos štabui vadovauti paskyrė uoliausią blaivystės aktyvistą, savo sekretorių Juozapą Silvestrą Dovydaitį.

1979m. rugsėjo 8d. Vilniuje, nors ir trugdomas kolaborantų, įvyko pirmasis sovietmečiu Lietuvos blaiviųjų viešas sąskrydis.

1980m. bandyta atkurti Lietuvos blaivybės draugija

Pogrindyje 1980 ir 1981m. išleido leidinėlį “Blaivybėje jėga”. 1981m. birželio 2d. Vilniuje įkurtas blaivybės klubas “Sąjūdis”. Okupacinė valdžia jo įkūrėjus ir narius atkakliai persekiojo, tačiau klubas pusiau viešai veikė. Jis vienijo apie 500 narių

Remdami M. Valančiaus bblaivybės idėją, Katalikų Bažnyčios *hierarchai 1980-uosius metus paskelbė Lietuvos blaivystės metais.

1989m. birželio 3d. Vilniuje buvo pakartotas Vytauto didžiojo blaivystės akcija, kai jis po mūšio išpylė lauk kryžiuočių atgabentus brangiausius svaigalus planuotai pergalei švęsti. Akcijoje dalyvavo per 20.000 dalyvių. Į kanalizaciją buvo pilamas konjakas, šampanas, vynas, degtinė ir kiti alkoholiniai gėrimai.

1989m. lapkričio 8d. Plungėje susirinko per 1000 visos Lietuvos blaiviųjų katalikų ir vadovaujami vyskupo Antano Vaičiaus atkūrė dar M. Valančiaus pradėtas steigti Lietuvos blaivybės brolijas.

Trumpai apie lietuviškų mokyklų steigimo rūpesčius:

Valančius drauge su kitais dviem tikybos dėstymo valdinėse mokyklose ir Mažosios seminarijos steigimo projektais M. Muravjovui įteikė „Kauno gubernijos mokyklų, klebonų steigiamų prie bažnyčių projektą“. Jame vyskupas siūlė: „

1. šiose mokyklose vaikai turi būti mokomi skaityti rusiškai ir žemaitiškai.

2. šių mokyklų mokytojais skiriami vietiniai Romos katalikų bažnyčios tarnai: zakristijonas arba rūbininkas; jei jie netiktų šioms pareigoms, klebonas turi parinkti kitą tinkamą asmenį, gana gerai mokantį skaityti bei rašyti ir rusiškai, ir žemaitiškai.

3. mokytojui už mokymą priklausantį atlyginimą turi mokėti auklėjamų vaikų tėvai, kiek nustatys klebonas.

4. tikybą dėsto vietos klebonas arba jo vikaras žemaičių kalba be jokio atlyginimo.

5. jos vadovėliu turėtų būti pradinis katekizmas, esantis žemaitiškuose elementoriuose; pažangesniems mokiniams – kun. Ženevičiaus parašytasis katekizmas, o šventosios istorijos mokymui – vyskupo Volončevskio išleistosios knygelės.

6. skaitymo pradžiai vaikams, išėjusiems elementorių, siūlomas vvyskupo Volončevskio kūrinys „Pradė“.

7. metines žinias apie mokinių skaičių ir jų pažangumą metų pabaigoje patys klebonai pristato vyskupui švietimo vadovybei pranešti.“

Šis projektas turėjo tikslą atkurti seniau veikusias parapines mokyklas, arba kitaip vadinamas mokyklas prie bažnyčių. Sukilimo malšinimo metu sustiprėjusi politinė reakcija, griežtesnis Bažnyčios persekiojimas skatino vyskupą savo projektą pateikti kaip istoriškai pateisinamą, tradicinį ir kartu konservatyvų. Valančius negalėjo plėsti mokymo turinio. Aiškiai matyti, kad projekto autorius vengė parodyti pasaulietinę šios mokyklos pusę, net skaitiniais siūlė naudoti tikėjimo reikmėms išleistus savo raštus, nors galvoje, rodos, jau nešiojosi kur kas radikalesnę pedagoginę mintį, kad skaitiniai vaikams turi būti įdomūs, pasaulietinio turinio.

Rusų administracijai lenkų kalbą pašalinus iš viešojo gyvenimo, Valančius darė beveik viską, kad jos vietą daug kur užimtų lietuvių kalba, ypač mokyklose ir visų pirma mokyklose prie bažnyčių. Vos įteikęs projektą dėl pastarųjų, vyskupas 1864 m. kovo 10d. išleido aplinkraštį dekanams. Jame rašoma: „Mane pasiekė žinios, kad ne vienas klebonas, gavęs valdžios potvarkį, draudžiantį vaikus tikybos pagrindų mokyti lenkų kalba, bijodamas atsakomybės nustojo net ir lietuviškąjį katekizmą vaikams aiškinti; dėl to jaunoji karta netenka būtino išganymui mokslo“. Vyskupas dekanams liepė paskelbti kunigams, kad bažnyčioje ir legaliai įsteigtose mokyklėlėse drąsiai mokytų vaikus religijos dalykų lietuvių kalba.

Šį Valančiaus projektą M. Muravjovas 1864 m. vasario 228 d. persiuntė Vilniaus švietimo apygardos globėjui Ivanui Kornilovui ir paprašė, kaip tokiais atvejais įprasta, pareikšti savo nuomonę. Kornilovas atsiliepimų paprašė valdininkų, geriau pažįstančių kraštą ir patį Valančių.

Lygiai po dviejų mėnesių I. Kornilovas gavo atsakymus, kuriuos drauge su savo nuomone tuoj perdavė M. Muravjovui.

Vasilijus Kulinas, vienas iš valdininkų, vertinęs Valančiaus projektą, supriešino jį su naująja švietimo sistema Šiaurės vakarų krašte po 1863 m. sukilimo numalšinimo. V. Kulino nuomone, Valančiaus projektas vertas didelio dėmesio, nes jį rašė įtakingas kunigams ir liaudžiai žmogus. Tačiau vyskupui reikia neleisti ardyti valstybinės švietimo sistemos. Juk jo projektuojamoje mokykloje mokysią nemokšos ir politiškai nepatikimi žmonės, visokie zakristijonai. Pasak V. Kulino, „baisu ir skaudu darosi dėl to likimo, kurį žemaičių liaudžiai ruošia jos dvasiniai ganytojai“. Ir toliau: Žemaitijai reikia ne bažnytinių mokyklų, o „tikrų liaudies mokyklų su jų veikliais ir patikimais vadovais rusais“. Liaudį nuo tokios blogybės, kaip maištai, galėsianti apsaugoti tik rusiška mokykla.

V. Kulinas, nepripažindamas lietuvių liaudžiai jokio etnopolitinio subjekto vaidmens, ją per švietimo sistemą subordinavo rusų kultūros sferai. Valančiaus projektuotoji mokykla buvo priimama kaip kėsinimasis apsaugoti lietuvių liaudį nuo rusifikacijos ir paruošti ją naujų lenkiškų maištų palydove.

Antrasis Valančiaus projekto vertintojas, stačiatikių vyskupas Aleksandras, lyg pritariamai atsiliepdamas apie žemaičių ir lietuvių liaudį, kaip rusų ir lenkų

tautinio ginčo objektą, Valančiaus mokyklų projekte matė toli siekiančias politines Katalikų Bažnyčios užmačias. Juk vietos kunigai, daugiausia kilę iš valstiečių, esą labai įtakingi ir maištingi, „ klebonų įsteigtos mokyklos taip apšvies liaudį, kad po kelerių metų Žemaitija taps rusų vyriausybei ne mažiau priešiška kaip Lenkija“. Rusų valstybingumo labui vyskupas Aleksandras ragino remti tik administracijos steigiamas ir rusų stačiatikių vadovaujamas mokyklas.

Gavęs šiuos atsiliepimus, I. Kornilovas sukūrė savąjį, pritinkantį globėjo pareigoms. Jis daug ką savaip paryškino, pritaikė savo vykdomai švietimo ir apskritai kkrašto rusifikavimo politikai argumentuoti. Anot jo, praėjusį maištą sukėlė ne ponai, o kunigai, pasėję liaudyje katalikišką fanatizmą ir atsiribojimą nuo rusų. V. Kulinas kartojo vyskupo Aleksandro mintis savo atsiliepimuose, pridurdamas, jog Valančius, projektuodamas mokyklas prie bažnyčių, nori stiprinti katalikybę, kuri „suartina liaudį su lenkų visuomene“. V. Kulinas jokio trečiojo – lietuviškojo – tautiškumo tradiciškai nepripažino. Pasak jo, „Žemaičių liaudies švietimas turi tarnauti ankstesniems broliškiems santykiams su rusais atstatyti, o šį uždavinį tegali dabar atlikti rusiškos mokyklos, be kunigų įsikišimo“. Minsko, GGardino ir Vilniaus gubernijose kunigai ir lenkai jau esą pašalinti iš švietimo sistemos. Taip reikią padaryti ir Kauno gubernijoje, kunigams paliekant tik tikybos mokymą.

Tuo I. Kornilovas dėl Valančiaus mokyklų prie bažnyčių projekto padėjo tašką.

Valančius nepaliko ir tikybos dėstymo lietuvių kkalba klausimo. Jis M. Muravjovui pateikė savo „Kauno gubernijos parapinių mokyklų projektą“, kuriame rašoma:

1. vyriausybės nurodymu įsteigtose parapinėse mokyklose tikybą turi dėstyti vietos klebonas arba jo vikaras žemaičių kalba.

2. kaip vadovėliu reikėtų vadovautis žemaičių kalba išleistu kunigo Ženevičiaus „Katekizmu“ ir vyskupo Volončevskio dviem knygelėmis išleista Senojo ir Naujojo Testamento istorija.

3. parapinių mokyklų mokytojai, kurie skiriami švietimo vadovybės, būtinai turi mokėti žemaičių kalbą ir, be programos nustatytų dalykų rusų kalba, privalo taip pat mokyti vaikus žemaitiško rašto.

4. pradiniams žemaitiškiems skaitiniams tiktų vyskupo Volončevskio kūrinys „Pradė“.

Valančiaus projektas susideda lyg iš dviejų dalių. Pirmieji du punktai liečia vien tik tikybos mokymą, kuriuo turi rūpintis kunigai, o antrieji du punktai reglamentuoja rusų administracijos skiriamų mokytojų veiklą, nurodant jų cenzo reikalavimus (mokėti lietuviškai) ir jų pareigą mokyti lietuviškai, netgi rrekomenduojant jiems būtinus vadovėlius. Tikybos ir lietuviško rašto mokymo reikalai sudaro bendrą rūpestį, kad valdinė mokykla, Valančiaus vadinama parapine, taptų ne tiek rusiška, kiek lietuviška, sprendžiant iš rekomenduojamų vadovėlių, panaši į projektuotas katalikiškas parapines mokyklas prie bažnyčių.

Vilniaus švietimo apygardos inspektorius V Kulinas apie šį jo projektą atsiliepė gana palankiai. Jis pripažino, kad kunigai turi teisę tikybos mokyti žemaitiškai, tačiau reikia neleisti, kad pati mokykla įgytų žemaitišką pobūdį. Mokykla turi būti rusiška, o gimtoji kalba reikalinga tik iš pradžių, kad mmokinys apsiprastų su rusų kalba palengva, išmoktų poterių, katekizmo, šventosios istorijos, išmoktų skaityti bei rašyti rusiškai ir žemaitiškai, keturių aritmetikos veiksmų ir jau galėtų paskaityti bei suprasti kiekvieną savo išsilavinimą atitinkančią knygelę.1865 m. balandžio 17d. naujai paskirtas generalgubernatorius Konstantinas fon Kaufmanas tęsė M. Muravjovo darbus ir tuoj pat nurodė , kad Vilniaus švietimo apygardoje katalikų tikyba visose mokyklose būtų dėstoma rusų kalba. Švietimo globėjui leidus, išimtis buvo padaryta tik toms Kauno gubernijos liaudies mokykloms, į kurias ateina lietuvių valstiečių vaikai, visiškai nesuprantantys rusiškai.

Tikybos mokymą lietuviškai valančius gynė kaip galėdamas. Valančiui K. Kaufmano liepos 2 d. nurodymo, pirmaisiais mokymo metais liaudies mokyklų mokiniai turi tikybos mokytis žemaitiškai, o tik toliau rusiškai, pakeisti nebepavyko. Taigi Valančiaus pastangos praplėsti lietuvių kalbos funkcijas daugiausia bajorams skirtose mokyklose buvo nesėkmingos.

Trumpai apie priešinimąsi spaudos draudimui:

Lietuvių spaudos draudimas buvo sudėtinė Rusijos valdžios politinės sistemos Lietuvoje dalis. Šiuo draudimu siekta spręsti rusų ir lenkų politinį susidūrimą dėl įsiviešpatavimo Lietuvoje ir lietuvių liaudies įsitraukimo į savo tautos sudėtį. Rusijos politikai įsivaizdavo, kad lietuviai turi tapti rusų tautos dalimi, ir tai brutaliomis priemonėmis įgyvendino.

Valančius iš pradžių nesuvokė lietuviškos spaudos lotynišku raidynu draudimo prasmės ir tapo savotišku šio draudimo vykdytojų talkininku.

M. Muravjovo įsakymu Vilniuje buvo išleistas lietuviškas elementorius rusiškomis rraidėmis. Tuoj po to, 1864 m. birželio 5 d., generalgubernatorius Vilniaus cenzūros komitetui nurodė, kad toliau spaudai aprobuotų vien kirilica rašytus lietuviškus elementorius.

Kol kas Valančius spaudos draudimą stebėjo lyg iš šalies. Jaudinosi, kad senieji lietuviški elementoriai uždrausti mokyklose, tad prarado viltį, kad bus naujai išleista jo aprobuotoji S. Daukanto „Abėcėlė“. Netrukus spaudos draudimo organizatoriai savo smūgį nukreipė į religines knygas ir paties vyskupo raštus. Mat iš surinktų cenzoriaus A. Petkevičiaus kritiškų atsiliepimų apie lietuviškas knygas išryškėjo kai kurių Valančiaus ir įvairių kitų religinių knygų „kenksmingumas“, nes jose yra nelojalių pasisakymų vyriausybės, Stačiatikių Bažnyčios atžvilgiu ir Katalikų Bažnyčios aukštinimo. Tad 1865 m. vasario 5 d. M. Muravjovas uždraudė ne tik Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“, bet ir dar 5 religines knygas. Nuo tada nebeišėjo nė viena nauja lietuviška religinė knyga su senuoju raidynu. Vėliau M. Muravjovo įpėdinis K. Kaufmanas tvirtino, kad M. Muravjovas buvo davęs žodinį nurodymą cenzoriams praleisti tik tas lietuviškas ir latviškas knygas, kurios bus perrašytos kirilica.

Rusų administracija, kirilica rengdama ir leisdama elementorius, kalendorius ir svarbiausias religines knygas, manė, kad šios literatūros lietuvių liaudžiai visiškai pakanka.

Po M. Muravjovo jo pareigas pradėjęs eiti K. Kaufmanas ėmėsi galutinio tradicinės – lietuvių spaudos uždraudimo. Jo rūpesčiu 1865 m. rugsėjo 23 d. vidaus reikalų ministras iišleido savo garsųjį aplinkraštį apie tai, kad draudžiama lietuviškas knygas lotynišku raidynu spausdinti, įvežti iš užsienio ir jas platinti.

Protestuodamas dėl išleistų evangelijų iškraipymų, vyskupas drauge įrodinėjo kirilicos netinkamumą lietuvių raštui, tuo norėdamas argumentuoti viso spaudos draudimo beprasmiškumą.

Valančius suprato, kad, rusų administracijai uždraudus lietuvišką spaudą lotynišku raidynu, žmonės staiga tapo lyg beraščiai, nes rusišką raštą, kirilicą, mažai kas tepaskaitė. Visas vyskupo triūsas per savąsias mokyklas šviesti liaudį ėjo niekais. Su tuo Valančius nemanė susitaikyti. Iš pradžių legaliomis priemonėmis bandė pralaužti spragą draudimo sistemoje. 1867 m. kovo 11 d. Vilniaus generalgubernatoriui E. Baranovui padavė prašymą, kuriame rašė, kad vyskupijos lietuviai moka skaityti savo tradiciniu raidynu, kirilicos mokosi tik vaikai, lankantys liaudies mokyklas. Spaudos draudimo metu vyskupas per asmeninį pasimatymą su M. Muravjovu gavo leidimą spausdinti lietuviškas maldaknyges lotynišku raidynu. Šiuo prašymu Valančius tik pabrėžė, kad M. Muravjovas visos lietuviškos spaudos nebuvo dar uždraudęs ir palikęs galimybę leisti bent populiariausias religines knygas. Antra vertus, vyskupas leido suprasti, kad rusiškas raidynas lietuviškoms knygoms neprigijo, liaudis jo nepriėmė.

Rusų administracija jau tuomet su lietuviškos spaudos draudimu pateko į aklavietę, tačiau savo nesėkmės dar nepripažino. Tad ir Valančiaus prašymą E. Baranovas atmetė, nes dabar maldaknyges spausdinti lotyniškomis raidėmis, kai duotas nurodymas vartoti kirilicą, esą nepatogu ir

visiškai nereikalinga.

Ši lietuvių filologinė diskusija dėl kirilicos netinkamumo per įvairius prašymus valdžios institucijoms tęsėsi iki pat spaudos atgavimo. Tačiau, kaip patyrė Valančius, neliko jokio legalaus lietuviškajai spaudai tradiciniu būdu leisti. Raidės tapo lietuvių-rusų ir katalikų-stačiatikių susidūrimo simboliu. Valančius iki pat savo gyvenimo pabaigos stojo vadovauti lietuviškajai – katalikiškajai pusei. Šioji kova iš vyskupo reikalavo imtis slaptojo veikimo metodų.

Spaudos draudimo sąlygomis Valančiui rūpėjo išlaikyti tradicinės lietuvių spaudos skaitytojus, plėsti jų ratą. Šiam tikslui jis šalia gausių religinių raštų naudojo savo beletristinę kkūrybą, kurios pirmą kartą ėmėsi jau būdamas pagyvenusio amžiaus, 1864 m.

Iš Valančiaus grožinės kūrybos plačiai žinomi keturi didaktinės prozos veikalai – „Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, „Palangos Juzė“ ir „Pasakojimas Antano Tretininko“. Šiuos jo kūrinius tarpusavyje sieja bendri didaktiniai tikslai, etnokultūriniai interesai. Tačiau pagrindinis Valančiaus prozos tikslas yra ugdyti skaitytojus religine moraline dvasia. Šie kūriniai buvo vertingi ne tik religiniu moraliniu skaitytojo ugdymu, bet ir liaudies kalbos, kultūrinių vertybių iškėlimu ir skaitytojo patriotinės savimonės pradų žadinimu.

Iš dalies tai, ką VValančius meninės išraiškos priemonėmis dėstė savo didaktiniuose kūriniuose, su kovingumu jis rašė savo aštuoniose religinėse politinėse brošiūrose ir viename specialiame atsišaukime „Broliai katalikai“.

Valančiaus religines politines brošiūras subrandino pats gyvenimas, Rusijos politinis režimas Lietuvoje. Tad brošiūrose nuolat kartojasi tie patys bbažnytinės ir tautinės padėties klausimai. Daug dėmesio brošiūrose skirta pasaulietiniams dalykams, visų pirma lietuvių tautinei ir socialinei padėčiai, taip pat daug rašyta apie mokyklų rusifikavimą ir spaudos draudimą. Rašydamas apie spaudos draudimą, autorius nurodo, kad rusų administracija Vilniuje išleido keletą lietuviškų religinių knygų rusiškomis raidėmis, tačiau jas tendencingai sužalojo, ypač išbraukydama kai kuriuos katalikų šventuosius ir maldas už popiežių ir vyskupą. Valančius neaplenkė nė kai kurių skaudžiausių socialinių – ekonomių klausimų. Jis rašė apie didelį nederlių, kai nepaprastai pakilo javų kainos, prasidėjo badas, kurio rusų administracija reikiamai nepadėjo.

Pakilęs prieš rusifikaciją ir katalikų varymą į stačiatikybę, Valančius pasinaudojo spauda kaip religinės politinės propagandos priemone. Anuo metu šis vyskupas buvo vienintelis lietuvių inteligentas, galėjęs atlikti šį darbą. Nuveiktasis darbas buvo toks didelis, kkad jo niekas nepralenkė ligi „Aušros“, „Varpo“. Tačiau svarbu, kad nužymėtos pagrindinės pasipriešinimo kovos kryptys ir metodai.

Kovodamas prieš rusifikaciją, Valančius taip pat ėmė rūpintis lietuviškų slaptųjų mokyklų steigimu. Jis manė, kad spaudos draudimo sąlygomis augančioji lietuvių karta gali likti beraštė ir nepasiruošusi katalikiškam gyvenimui. Slaptajai mokyklai kurti buvo pasinaudota senąja mokyklų prie bažnyčios sistema. Šios mokyklėlės liko veikti kaimuose, jos iš pusiau legalių tapo slaptomis. Lietuviškas religinis švietimas ir rašto mokymas apskritai šiomis pakitusiomis politinėmis sąlygomis tapo nuolatiniu Valančiaus rūpesčiu. AApskritai Valančiaus pastangos kurti ir plėtoti slaptąsias mokyklas turėjo tikslą šviesti tautą, ugdyti ją, stiprinti jos atsparumą rusifikacijai ir apskritai nutautinimui, Stačiatikių Bažnyčios ekspansijai. Vyskupo darbas šioje srityje nenuėjo veltui – kunigas Antanas Baranauskas prie Valančiaus karsto sakė: „Paprasta liaudis, kai Jis pradėjo eiti pareigas, visiškai buvo neraštinga, bet, paakinta Jo rūpestingu žodžiu bei darbu, išmoko skaityti, todėl retai kas net iš abiejų lyčių senelių nemoka skaityti knygų ir nesimėgauja pamaldžiais uolaus Ganytojo kūriniais“. A. Baranauskui pritarė seminarijos rektorius J. K. Račkauskis (jis sakė kitą gedulingą pamokslą): „<.> vyskupas Valančius išmokė žemaičius skaityti ir iš knygų melstis“. Ir tai buvo tikra tiesa.

Išvados:

• per 25-erius vyskupavimo metus M. Valančius į kunigus įšventino 550 klierikų,

• daugiau negu 700 tūkst. vaikų suteikė sutvirtinimo sakramentą,

• pastatė 50 bažnyčių,

• būdamas Žemaičių vyskupu, rūpinosi parapijinių lietuviškų mokyklų, bibliotekėlių, knygynėlių steigimu,

• suorganizavo blaivybės akciją, kurios dėka Lietuvoje per du metus degtinės suvartojimas sumažėjo apie 8 kartus,

• bažnytinių apeigų, simbolių ir papročių draudimo metu siekė apginti laidotuvių iškilmingumą, siekė išsaugoti katalikams svarbias šventes, pamaldas,

• kovojo prieš rusifikaciją,

• steigė slaptas mokyklas, mokė jaunuomenę, kad jaunoji karta neliktų beraščiai,

• lietuviškos spaudos draudimo metais (1864-1904) organizavo knygnešius ir vadovavo jiems,

• jis švietė tautą, ugdė ją, stiprino jos atsparumą rusifikacijai ir apskritai nutautinimui,

• M. Valančius parašė apie 50 knygų, iš kkurių svarbiausios šios: „Žemaičių vyskupystė” (dvi dalys), „Kantyczkas”, „Palangos Juzė”, „Antano Tretininko pasakojimai”, „Vaikų knygelė”, „Paaugusių žmonių knygelė” ir kt.

• M. Valančius – lietuvių literatūros prozos pradininkas, pirmasis lietuvių pedagogas.

Naudota literatūra:

1. Vytautas Merkys „Motiejus Valančius“. Vilnius. „Mintis“. 1999