Neanderalietis

Įžanga

Neandertalietis – tai žmogaus rūšis egzistavusi pleistoceno laikotarpiu. Jie dar vadinami paleontropais. Neandertaliečiai gyveno visuose senojo žemyno kontinentuose. Vardas kilęs nuo vietovės Vokietijoje, kur 1856 metais buvo rasta pirma neandertaliečio fosilija. Anglas Tomas Kekslis laikė jį artimiausiu dabartinio žmogaus protėviu. Vėliau, kai buvo rasta kelios kaukolių ir kaulų liekanos buvo aišku, kad Kekslis buvo teisus.

Maždaug prieš 70000 metų visame pasaulyje temperatūra pažemėjo, prasidėjo paskutinis apledėjimas. Jo metu visouse Žemės rutulio rajonuose vandenynų ir jūrų lygis pažemėjo. Atsirado Beringo ir kiti „„tiltai“, leidę apgyvendinti visus žmonių dar negyvenamus rajonus. Atšilimo periodas su tarpiniais temperatūrų svyravimais truko iki 10 – 12 tūkstančių metų nuo mūsų laikų, po to temperatūra pamažu ėmė kilti, klimatas tapo drėgnesnis.

Išskiriamos dvi neandertaliečių evoliucijos šakos, kurių viena vadinama „ankstyvaisiais neandertaliečiais“, kita „klasikiniais“, arba Vakarų Europos neandertaliečiais. Ankstyvieji neandertaliečiai gyveno maždaug prieš 150000 metų, sprendžiaint iš Eringsdorfo ir Sakopastorės radinių. Jų kaukolės vertikaliu, pailgu veidu, apvaliu pakaušiu, mažiau iškiliu antakių velenu, iškilesnia kakta, dantimis, smegenų tūriu labiau primena ššių laikų žmogų. Eringsdorfo kaukolės talpa (1400 – 1450 cm3) artima šių laikų žmogaus kaukolės talpai (1350 – 1500 cm3).

Klasikiniai neandertaliečiai gyveno prieš 80000 – 35000 metų. Jų liekanų rasta Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Italijoje ir kt.

Nuo ankstyvųjų neandartaliečių klasikiniai skiriasi iiškiliasniu antakių velenu, pakaušis iš viršaus lyg suplotas, beveik nėra smakro, stambūs dantys. Bet labiausiai jie skiriasi smegenų tūriu, kuris didesnis netik už ankstesnių, bet ir už dabartinių žmonių smegenų tūrį. Neandertaliečiai turėjo būti gana stiprūs, vidutinis jų ūgis, manoma, buvo 155 – 165 cm.

Matyti, kad neandertaličiai gyveno labai trumpą gyvenimą, per kurį fizinės traumos buvo visiškai įprastas dalykas. Senos neandertaličių liekanos leidžia tegti, kad dauguma individų mirdavo vos įkopus į ketvirtąją dešimtį, bet taipat manoma, kad kaikurie pasiekdavo penktąją dešimtį. Neandertaličių skeletuose randama daug sugijusių traumų, kurių dauguma viršutinėje kūno dalyje. Tokios traumos labai būdingos sportininkams, įpatingai rodeo dalyviams. Nors gyvūnų išteklius ir nebuvo didelis, o tai sunkino išgyvenimo salygas šiaurėje, tačiau tyrinėjimai teigia, kad neandertaličiai naudojo du maisto ppaieškos būdus: rankiojimą ir medžioklę. Neandertaličių kaulus ištyrus stabiliųjų izotopų metodu nustatyta, kad 90 procentų jų suvartoto proteino buvo iš mėsos.

Įrankiai

Pastebėta, kad Europos neandertaliečių darbo įrankiai skiriasi nuo Azijoje ir Afrikoje gyvenusių žmonių darbo įrankių, o ir pačioje Europoje skyrėsi vakarų ir rytų sričių įrankaiai. Dar esant ankstesniai materialinės kultūros fazei, Afrikoje, Vakarų Europoje, Indijoje buvo paplitę rankiniai kirstuvai, o Rytų Europoje ir Pietryčių Azijoje – akmens nuoskilos. Neandertaliečių epochoje paplinta disko formos įrankiai ir nuoskilos, kurių naudojamas kraštas papildomai aapdorojamas. Vadinamąja levalau technika buvo gaminami įvairių formų ir dydžių aštriagaliai universalios paskirties darbo įrankiai. Mustje kultūros laikoštarpiu žmonės gamino rankinius kirstuvus ir smogiamuosius įrankius, gremžtukus, peilius, grąžtus, grandiklius, aštriagalius. Šiame kultūros raidos etape, išryškėja lokaliniai įrankių tipai.

Neandertaliečių įrankių arsenale dominuoja iš abiejų pusių apdoroti aštriagaliai ir iš vienos pusės užaštrinti grandikliai. Dauguma įrankių padaryti iš plokštelių, nuskeltų nuo akmens, o pats akmuo, po nuskėlimo įgijąs disko formą ir papildomai apdorotas, taip pat naudojamas kaip įrankis. Aštrus, pjaunantisįrankio kraštas retušuojamas tampa plonesnis ir geometriškai taisyklesnės formos. Tai rodo, kad išaugo akmens apdirbimo technika, geriau žinoma mineralų, o ypač titnago, iš kurio gaminami įrankiai, savybės, o gamintojai galėjo geriau apskaičiuoti savo veiksmus, nurėdami gaminiui suteikti tam tikrą formą, atitinkančią iš anksto numatytą paskirtį. Šitokia veikla, be abejonės, buvo sąmoninga veikla, nors sąmonė niekada nebuvo ir nėra iškarto duotas dalykas, jos turinys, vystantis žmonijai, nuolat kinta. Galima tegti, kad įrankių gamyba įrodo, kad neandertalietis suvokė savę ir savo darbo prasmę, kad jam, kaip sakė P. Tejaras de Šardenas, buvo būdinga refleksija – „sąmonės įgytas gebėjimas konsentruotis į save ir suprasti save kaip daiktą, specifiškai pastovų ir ir turintį specifinę reikšmę – gebėjimas jau ne paprastai pažinti, o pažinti patį save; ne ppaprastai žinoti, o žinoti, kad žinai. Visus pirmykščius žmogaus įrankius galima suskirstyti į penkias grupes, nenurodant, kada kurios iš jų atsirado ar buvo naudojamos. Kaikurie užaštrinti įrankiai buvo naudojami pjovimui, skaldymui, jų veikimo principas yra linijinis. Kiti įrankiai skirti paviršiui apdorotit tai gremžtukai, brūžiakliai, dildės. Trečia įrankių grupė gali būti naudojama įvairiems tiklams: mušti, grūsti, spausti. Tai kūjai, titnago plokštės, girnų akmenys. Ketvirtoji yra įvairių rūšių praduriantys ir gręžiantys įrankiai. Ir penktoji grupė – įvairūs sujungimo ir sutvirtinimo įrankiai.

Ugnis ir jos reikšmė grupės gyvenime

Vis plačiau įvairiems poreikiams naudojama ugnis. Sunku pasakyti, ar neandertaličiai mokėjo dirbtinai įžiebti ugnį. Kai nėra neginčijamų įrodymų, paprastai ieškoma analogijų vėlesniuose kultūros raidos etapuose. Turimi radiniai rodo, kad vėlyvajame paleolite žmonės jau mokėjo išgauti ją. mūsų laikais jau žinoma daug būdų, kaip įžiebti ugnį. Naudojami skiltuvai iš titnago ir pirito, įvairūs mediniai įrankaiai. Kieto medžio lazdelę greitai trinant į minkštesnį sausą medį, įgududsi ranka per minutę ar grėčiau gali įžiebti kibirkštį, kuri, atsargiai pučiant ir naudojant kempę, bei kitas degias medžiagas, virsta liepsna. Naudojamas ugnies pjūklas, padarytas iš dviejų perskelto bambuko gabalų, arba bambuko ir nendrės, – vienu iš jų „pjaunamas“ griovelis kitame. Gręžimui naudojama lanko templė, kuri daug efektyvesnė negu rankomis sukamas „grąžtas“. Sunku pasakyti, kkuris iš šių metodų yra senesnis.

Neandertaličiai, turėdami ugnį, galėjo kovoti su stichija. Varomoji bandomis gyvenančių kanopinių gyvulių medžioklė, padegant žolę, naudojant fakelus ar paprastas degančias šakas, pasidarė daug efektyvesnė. Ugnimi daug lengviau buvo galima įveikti stambius plėšrūnus. Ugns ne tik šildė žmones užėjus šalčiui, bet ir palengvino maisto gamybą, kūrė palankiasnes sąlygas auginti vaikus, mažino jų mirtingumą. Židinys buvo socialinius ryšios palaikantis ir stiprinantis veiksnys, kai laikinus būstus pakeitė pastovesnės gyvenvietės ne tik kalnų olose, bet ir atvirose vietose. Ugnis ir būstai padėjo aprėpti naujas sritis, kuriose žmonės rasdavo pakankamai maisto išteklių, bet ir gamtinės sąlygos buvo atšiaurios.

Gyvenvietės ir bendruomeninia ryšiai

Mustjė epochoje žmonės jau turėjo rūbus ir būstus. Būstų rasta Vakarų ir Vidurio Europoje, Rusijos lgumoje ir Kryme. Vieną iš jų 1958 – 1959 metais prie Moldovijos kaimo ant Dnestro kranto surado A. Černyšas, ovalo formos suręstą iš stambių mamuto kaulų. Jo statybai panaudota 12 suskaldytų mamuto kaukolių, 34 mentės ir klubo kaulai, 51 galūnių kaulas, 14 ilčių ir 5 apatiniai žandikauliai. Būsto išorės plotas – 10 x 7 metrų, vidaus plotas – 8 x 5 metrų. Viduje daug suskaldyto titnago, 15 ugniakurų pėdsakų. Vadinasi čia gyventa santykinai sėsliai. Mustjė epochoje atsirado įvairių gyvenviečių tipų. Kaikurie tyrinėtojai išskiria tokius tipus:

dirbtuvės, stovyklos-dirbtuvės, trumpalaikės medžiotojų sustojimo vietos, medžiotojų stovyklos, ilgalaikės, „bazinės“ medžiotojų gyvenvietės.

Tagi neandertaliečiai jau nebuvo kaimenėmis gyvenantys trogloditai. Savo kultūra jie buvo visiškai priartėję prie vėlyvojo paleolito žmonių. Tvirtinama, neandertaliečių bendruomenes sudarė šeimos ir šeimų grupės ir kad tarp jų ir vėlyvojo paleolito bendruomenių nėra principinio skirtumo. Išaugusią materialinę kultūrą, socialinių santykių patvarumą įrodo ilgalaikių būstų statyba. Yra tamtikrų duomenų ir apie kaimyninių bedruomenių ryšius, tada galima manyti, kad gimininė visuomenės organizacija galėjo atsirasti jau mustjė epochos pabaigoje. Šią hipotezę pparemia pirmieji artimųjų laidojimo liudijimai. 1938 metais Tešik Tašo grote rastas palaidotas 8 – 10 metų vaikas. Tokie liudijimai liudija, jog neandertaliečiai suvokė socialinį tarpusavio ryšį, savitarpio pagalbą ir bendruomenės narių rūpinimasi vienas kitu. Priešingu atveju, jie būtų pametę mirusius savo kolektyvo narius likimo valiai, nebūtų kasę specialių duobių jų kūnams palaidoti, nebūtų užpylę žeme. Pats laidijimo aktas įrodo pirmykštę neandertaliečių bendruomenę stiprinusių ryšių pastovumą ir jėgą.

Teiginys, kad neandertaliečių buvo uždaros, izoliuotos ir negalėjo keistis patirtimi ir gaminiais, jau senai ppaneigtas. Jau senajame akmens amžiuje mainai, keitimasis gaminiais tarp įvairių žmonių grupių yra archeologų pakankamai įrodytas faktas. „Net senajame akmens amžiuje medžiagų pernešimas žmogaus jėgomis iš vietų kur jos randamos gamtoje (kriauklės iš Indijos vandenyno į Prancūziją), rodo, kad keitimasis iidėjomis vyko taip pat netikėtai plačiose srityse. Nuo neolito revoliucijos medžiagų, gaminių, išradimų, kulto simbolių ir dekoratyvinių motyvų paplitimas įvairiose visuomenėse, gyvenančiose skirtingose Europos ir Azijos dalyse yra gausiai archeologijos dokumentuotas. Žinoma, tai nereiškia, kad bendravimas tarp įvairių grupių narių buvo kasdieninis gyvenimo reiškinys. Neandertaliečiai gyveno santykinai mažomis grupėmis, dažniausiai buvo bendraujama su gerai pažįstamais individais, kurie dažniausiai buvo susiję kraujo ryšiais, arba kaimyninės bendruomenės atstovai. Apskritai šių žmonių pasaulį ribojo jų medžioklės ir rankiojimo plotai.

Neandertaliečių gyvenime buvo įprastas darbo pasidalijimas. Žinoma, paleolito medžiotojams nebuvo įprastas visuomeninis darbo pasidalijimas. Bet neginčijamas yra darbo pasidalijimas tarp lyčių. Vyrai ir moterys darė viska, kas būtina suaugusiam tamtikros lyties atstovui. Rankiojimas, maisto, rūbų gamyba, židinio saugojimas ir vaikų auklėjimas buvo moterų darbas. Įrankių ggamyba, namų statyba, medžiagos jiems tiekimas, medžioklė – vyrų darbas. Neandertaliečių būstuose randami keli židiniai rodo, kad juose galėjo gyventi kelios šeimos. Stambių gyvulių medžioklė galėjo suburti kelių bendruomenių vyrus, nes tik bendromis didesnių grupių jėgomis buvo galima juos įveikti.

Bedravimas

Kada susiformavo artikuliuota kalba kolkas neaišku, ar pakankamai buvo išsivysčiusios neandertaliečių smegenų struktūra, kad jie galėtų bendrauti kalba. Kalbos kilmės ir jos raidos klausimai yra vieni sudėtingiausių. Neandertaliečiai, kaip Homo sapiens rūšis, matyt, turėjo artikuliuotą kalba arba labai artimą dabartiniai aartikuliuotą kalbą; nors gramatinės ir sintaksinės konstrukcijos gal buvo labai paprastos, leksika ribota, bet ši kalba jau buvo monologinė.

Ši nuomonė paremta prielaida, kad, didėjant smegenų tūriui, formuojantis įvairiems didžiųjų pusrutulių žievės centrams turėjo atsirasti nauji dariniai, skatinę kalbos atsiradimą ir plėtojimąsi. Palyginus su australopiteko smegenų tūriu, Homo erectus ir Homo sapiens smegenų tūriai yra atitinkamai didesni 1,5 ir 2,5 karto. Suprantama, kad ne vien smegenų tūrio augimas lėmė kalbos atsiradimą. Darbas, gamyklinė veikla, bendravimas buvo svarbiausia prielaida atsirasti ir formuotis žmogui bei visuomenei, jie keitė ir morfologinę žmogaus struktūrą. Kalba ir sąmonė yra visuomeninis reiškinys, komunikacijos priemonė, padedanti perduoti informaciją, sukauptą visos visuomenės. Ji yra kokybiškai naujas reiškinys, palyginti su visų kitų gyvūnų, taip pat ir žmogbeždžionių, skleidžiamais garsais. Kalba – visuomeninis reiškinys ir tuo atžvilgiu, kad ji skiriasi nuo atskirų individų šnekos, kurios turinys visada skurdesnis. Kalbos išmokstama tik visuomenėje. Sunku įsivaizduoti, kaip be kalbos neandertaliečiai būtų galėję sukurti ganasudėtinga, palyginti su ankstesne, gamybos techniką, reguliuoti tarpusavio santykius gamyboje ir buityje, gyventi santykinai pastoviomis bendruomenėmis, turėti idėjų apie pomirtinį gyvenimą, palikti pirmuosius meninės kūrybos bandymus ar skaičiavimo ženklus.

Kanibalizmas ir bendruomenė

Vyravo nuomonė, kad jei ne visi, tai bent ankstyvieji neandertaliečiai buvo kanibalai, nes del žaizdų ant rastų kaulų galima teikti, kkad jie mirė smurtine mirtimi. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad kanibalizmas buvo būdingas tik ankstyvosioms neandertaliečių grupėms. Tik pasirodžius vėlyviesiems neandertaliečiaims atsirado pirmieji žmonijos istorijoje žmonių laidojimo įrodymai. Tik nuo tada kanibalizmas grupėse buvo užraustas, bet nebuvo draudžiama žudyti kitų grupių žmonių, kurie ir toliau galėjo būti toks pat medžioklės grobis kaip ir gyvųnai.

Yra įrodymų, kad šios epochos žmonės žudė vieni kitus, gal net valgė užmuštuosius, tačiau vargu ar galime tvirtinti, kad kanibalizmas buvo būdingas visiems neandertaliečiams. Visais laikais žmonės žudė vieni kitus ir kuo toliau tuo didesniu mastu. Niekas šiandieną negali patikimai įrodyti, kokie motyvai skatino kanibalizmą, todėl analogijos su kaikurių genčių papročiais geriausiu atvėju yra tik spėjimai.

Štai prieš 100 metų Zagrebo universiteto profesorius geologas K. Georgjanovičius-Krambergeris prie Krapinos miestelio rado neandertaliečių stovyklą, kurios laužavietėje buvo apie dešimties įvairaus amžiaus žmonių sulaužytų ir apdegintų kailų. Daugiau tokių siaubingų vietų lyg ir nerasta, nors spėjamo kanibalizmo atvėjų rasta ir kitose Senojo Pasaulio srityse. Tačiau ir šie radiniai nėra įrodymas, kad kanibalizmas, kaip teigė ir R. Lintonas, kanibalizmas neandertaliečiams buvo įprastas dalykas. Dažni kanibalizmo lidijimai esą leidžia manyti, kad kiekvienas ne grupei priklausęs individas buvo laikomas medžioklės objektu. Kaikuriems šis tiesmukiškas aiškinimas yra nepriimtinas. Neandertaliečių materialinė kultūra yra gana gerai ištirta. ŠŠios kultūros kūrėjai buvo protingos būtybės, gebėjusios išlaikytitechnologijos tradicijas, išrastinaujų naujų įvairių medžiagų apdorojimo būdų. Jie numatė gamtos sezonų kaitą, išmanė gyvulių elgseną ir ypročius, mokė jaunąją kartą gaminti įrankius, formavo darbo, medžioklės įgūdžius. „Kruvini arba net nuožmūs kolektyvų susidūrimai, matyt, buvo labai retas reiškinys; vienaip ar kitaip jų nepatvirtina nei dabartinių atsilikusių tautų etnografiniai aprašymai, nei mūsų žinios apie klasikinius hominidus. Dirbtiniai jų kaukolių sužalojimai ne tokie dažni, kad būtų galima laikyti įtikinama paplitusią nuomonę, jog jie yra mirtmi užsibaigusių muštynių padariniai“. Apskritai ir gyvūnijos pasaulyje jokia rūšis nesimaitina jai priklausančiais individais, todėl vargu ar žmogus buvo išimtis.

Įvairių nuorodų į dabartinių genčių papročius bent kiek rimtesniu įrodymu, kad kanibalizmas yra iš neandertaliečių laikų atėjusi tradicija. O juk iki šiol dar tebėra gyvybingi vaizdiniai, plačiai paplitę XIX amžiaus Europoje, kad pirmykščiai žmonės yra kraugeriai, kiekvienu momentu yra pasirengią užmušti ir suvalgyti kiekvieną svetimą, ne savo bendruomenės narį. Tokius vaisdinius įtvirtino ir to laikmečio grožinė literatūra. Kanibalizmu buvo kaltinamos šiuolaikinės gentys, kurias europiečiai pavergė arba visai išnaikino kurkas efektyvesnėmis priemonėmis negu čiabuvių turimos.

Samrotavimai apie kanibalizmą neandertaliečių bendruomenėse, kai kurie autoriai sąmoningai ar nesąmoningai tebeieško ananlogijų dabartinėse ikiklasinėse visuomenėse. Sunku pasakyti, kuo motyvuojamos šios analogijos – ar minėtu šių visuomenių psichofiziniu nepilnavertiškumu,

ar neįveikiama senosios tradicijos jėga. Tačiau analogija yra labai nepatekimas argumentas, kai nežinomi tikrieji kanibalizmo motyvai. Dž. Krukas kanibalizmą aiškina visai paprastai: trūkstant maisto, žmonės galėjo tapti kanibalais, o susidūrimai tarp jų – tikra rūšies grobikiškumo forma. Matyt, reikšmingas tokiu atvėju buvo nužmoginimo faktorius. Kai į prieša žiūrima kaip į grobį, leistinos visos medžioklės priemonės. Per tokius sussidūrimus buvo įgyjama mėsos ir moterų, todėl galimas dalykas, kad fantazija, susiejanti valgyma su lytiniais malonumais, nėra jau tokia svetima žmogaus istorijai.

Yra žinoma, kkad ne viena šiuolaikinė žmonių gentis dar ne taip senai praktikavo įvairių formų kanibalizmą. Borneo, Melanezijos, Naujosios Gvinėjos salose ir kitur „galvų medžioklė“ yra skatimama čiabuvių tikėjimo, kad gimęs kūdykis gali gauti vardą ir tapti pilnaverčiu genties nariu tik tada, kai yra užmušamas svetimos bendruomenės narys ir suvalgomos jo galvos smegenys. Kaikurios Naujosios Gvinėjos gentys kūdikiui suteikia žinomą umuštojo varda. Tėvas ir artimi jo giminaičiai pradaužia aukos kaukolės pagrindą, išima smegenis, smaišo su sago palmės vaisiaus minkštimu ir suvalgo jas. KKaukolė, kaip šventas dalykas, laikomas namuose iki pat gavusiojo vardą mirties. Šis ritualinis kanibalizmas atliekamas kaip griežtas įsipareigojimas bendruomenei ir naujagimiams. Šiais pavyzdžiais aiškinama, kad tokie papročiai – ankstyvųjų žmogaus etapų liekana, nes galvų medžioklę praktikavę neandertaliečiai.

Jau ankstyvuosuose savo raidos eetapuose žmogus vartojo augalinį ir mėsišką maistą. Kanibalizmas nėra ir nebuvo praktikuojamas medžiotojų ir rankiotijų maisto įgijimo būdas. Tiesa kanibalizmą praktikavo kaikurios žemdirbių visuomenės, tačiau šiose visuomenėse jam buvo skiriama simbolinė – religinė ir ritualinė reikšmė. Pateiktus ankstyvojo žmogaus kanibalizmo liudijimus reikia vertinti labai santūriai, nes galima juos ir kitaip interpretuoti. Archeologiniai ir paleoantropologiniai radiniai gali paliudyti ir visai priešingus dalykus: socialinių santykių žmogiškumą, rūpinimąsi artimaisiais, tarpusavio paramą ir meilę. Daug apie tai pasakoja pirmieji mirusiųjų neandertaliečių laidojimo radiniai. Neandertaliečių sąmonė buvo pakankamai susiformavusi, ir jie aiškiai suvokė savo santykius su gyvaisiais bendruomenės nariais. Dar daugiau, jie suvokė esant ir tamtikrą ryšį su mirusiaisiais, galėjo turėti religinių vaisdinių.

Dvasinis gyvenimas

Remdamiesi Mustjė, Le Ferasi, La Šapel-o-Seno, Kijik Kobos, Tešik Tašo ir kitų llaidojimų tyrinėjimais, mokslininkai daro išvadą, kad neandertaliečiai jei ir nebuvo religingi, bet savo morfologine struktūra, materialine ir dvasine kultūra neandertaliečiai buvo kurkas panašesni į šiuolaikinio tipo žmones, nei į ankstesniuosius savo protėvius – Homo erectus visos šiuolaikinio žmogaus materialinės ir dvasinės kultūros, socialinės organizacijos ištakos tiesiogiai susijusios su neandertaliečiai ir jų gyvenimo būdu. Aiškūs religijos buvimo liudijimai yra ritualiniai palaidojimai vėlyvajame paleolite, olų piešiniai, vaizduojantys magines ir religines apeigas.

Šveicarijos Alpėse, Drakono oloje, rastos lokio kaukolės, atgręžtos į olos angą, liudija ččia buvus lokio kultą. Tokie pat radiniai Kaukaze liudija, kad mustjė epochoje religiniai vaizdiniai buvo plačiai paplitę. Nors čia dar nerasta palaidojimų, tačiau aptikta pavienių lokio kaukolių, sąmoningai padėtų prie urvų sienų. Vienoje vietoje rasta „slėptuvė“ su lokių kaukolėmis ir net visa kulto ola, kurioje šiam gyvuliui buvo atlikinėjami ritualai.

La Mustjė palaidoto jaunuolio kape rasti gyvulių kaulai leidžia teikti, kad gentis norėjo aprūbinti savo gentainį maistu, kurio prireiks pomirtiniame gyvenime. Tap pat pagarbiai ir La Šapašo-Seno vietovėse palaidotas žmogus, kuris sirgo stipriu sąnarių uždegimu ir negalėjo būti naudingas darbininkas bendruomenei. Anglų archeologai G. Klarkas ir S. Pigotas, remdamiesi Zagroso kalnų Šanidaro oloje surastų trijų neandertaliečių palaikų ir jų fizinės būklės prieš mirtį tyrimais, pažymi neandertaliečių solidarumą, rūpinimąsi vienas kitu. Nustatyta, kad vienas neandertalietis, užmuštas nuo uolos lubų nukritusio akmens, buvo buvo artritu sergantis vienarankis invalidas sulaukęs apie 40 metų amžiaus. Neturėdamas dešinės rankos, jis, matyt, matyt dirbdamas naudojo dantis, nes jo dantys, palyginti su kitų neandertaliečių, buvo labai nudilę. Gal nuo vaikystės būdamas invalidu, jis galėjo sulaukti brandaus amžiaus tik todėl, kad juo rūpinosi kiti bendruomenis nariai. Žinant, kokios atšiaurius buvo ledynmečio epochos gyvenimo sąlygos ir kiek nedaug bendruomenėje buvo maisto tiekėjų, šiam luošiui buvo skiriama labai daug dėmesio, ddagiau, nei kartais vienas kitam skiria artimi šiuolaikinių visuomenių žmonės. „Rūpestis rodytas Šanidaro invalidui, rodr, kad meilė ir užuojauta, buvo ypač reikalingos žmonėms dėl poreikio įkūnyti ir perduoti nuolat augančią kultūrą būsimoms kartoms, jau stipriai reiškėsi neandertaliečių visuomenėje. Tai buvo solidarumas, paremtas etikos motyvais, kurie padarė galimus būsimus žmogaus laimėjimus net materialinės veiklos srityje. Šie ir panašūs radiniai paneigia „zoologinį individualizmą“, kuris nėra būdingas ir aukštesniesiems primatams.

Apie tą paty kalba ir Dž. D. Klarkas, tyrinėjęs antropogenezės procesą Afrikoje. Jis pažymi, kad neanartaliečiai kaip ir Rodezijos žmonės, kitaip nei vidurinio pleistoceno žmonės, turėjo naują savimonės svybę – jie rūpinosi reiškiniais, neturinčiais tiesioginio ryšio su tokių biologinių poreikių tenkinimu kaip maistas ir poravimasis. Evoliucijos kaita priklauso nuo individų išradingumo, jų gebėjimo perduoti įgudžius, išsaugoti juos atmintyje ir naudotis jais veikloje. Bet tam reikia atitinkamos socialinės bendrijos, pakankamai patvarios ir uždaros, kad joje galėjo plėtotis tik jai būdingos kultūros tradicijos, kartu pakankamai lanksčios ir imlios naujoms idėjoms, kad būtų vis geriau prisitaikoma prie gamtinių gyvenimo sąlygų. Šiuo laikotarpiu Europoje ir Afrikole sąmoningai rūpestingai laidojami mirusieji: į kapa dedama įrankių ir maisto, galima manyti, kad buvo rūpinamasi ne tik būsimu mirusiųjų gyvenimu, bet ir paties kolektyvo gerove. Italijoje, Monte Čirčeo oloje rasta neandertaliečio kaukolė bbuvo padėta akmenų rate, vadinasi, gyvenimo normas padėjo reguliuoti ritualai. Dž. D. Klarkas teigia, kad tokie pavyzdžiai liudija atsirandančią visuomenės sąmonę, kuri kartu su biologiniais ir kultūros faktoriais galėjo atsirasti tik pasauliniu masti. Aptariant Šanidaro radinį, reikėtų pažymėti, kad šios epochos žmonėms būdingi ne konfliktai, visų kova su visais, o pakantumas, rūpinimasis nedarbingaisiais. „Veiksmų sąmoningumo ir kolektyvo sutelkimo į vieningą vienetą, taip pat kaip ir gamybos įgudžių perdavimo, pasiekta iš esmės kalba. Šiuo atžvilgiu atrodo tikėtina, kad pirmieji realūs laimėjimai bandant perduoti informaciją ne tik apie materialius dalykus, bet ir apie apstrakčias sąvokas, priskirtini kaip tik šiam laikui. Tai patvirtina faktai, kurie, nepaisant jų menkumo, liudija, jog Neandertalio žmogaus gyvenimą reguliavo ritualinės ir teisinės normos“.

Mąstysena

Neandertaliečiai turėjo turėti labai gerą vaizdinę atmintį, kuri padėjusi praktiškai realizuoti patirtį. Ši patirtis negalėjo būti nei suprastinama, nei apibendrinama – visas veiklos scenarijus turėjo būti detaliai išlaikomas atmintyje. Taip samprotaujant, galima daryti išvadą, kad neandertaliečiai negalėjo abstrahuoti, nes jų mastymas buvęs tik konkretus daiktinis. Konkrečiu daiktiniu mąstymu galima paaiškinti ir vidutiniškai didesnį neandertaliečių smegenų tūrį. Kadangi buvę labai atmintyje išlaikyti konkrečias situacijas, turėjusi padidėti smegenų masė. Dominuojanti vienapusiška vaizdinė informacija, trūkstant loginių sąvokų išorinio pasaulio reiškiniams įvardyti, galėjusi lemti neandertaliečių išnykimą. Būtų galima paklausti, iš

kur atsirado neoantropai? O konkretaus daiktinio mąstymo postulatui prieštarauja neginčijami liudijimai, kad neandertaliečiai ne tik abstrakčiai mąstė, bet ir turėjo tamtikrą pomirtinio gyvenimo sampratą.

Ignoruojant žmogaus sąmonės kūrybinį pobūdį, negalima paaiškinti ne tik visuomenės raidos, bet ir paprasčiausio jos egzistavimo. Veikloje niekada nepasikartoja visiškai anlogiškos situacijos, todėl minėta vaizdinė atmintis ne visada padeda. Nauja situacija nuolatos reikalauja naujų sprendimų, kurie randami bandymų, ir savaime suprantama, klaidų metodu. Individuali patirtis, žinios ir gabumai tampa visuomenės patirtimi, kuri labiausiai įgudusių perduodama kitiems ir bbūsimoms kartoms. Naujus veiklos būdus lemia naujos ekologinės sąlygos, turima medžiaga įrankių, aprangos ir būstų gamybai, flora ir fauna. Išlaikydami atmintyje tik konkrečią buvusių kartų patirtį, įgytą tamtikroje ekologinėje aplinkoje, ne tik neandertaliečiai, bet ir ankstesni žmonės nebūtų apsigyvenę visame Senajame Pasaulyje, nebūtų galėje prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų, o būtų turėję gyventi tik tam tikrose siauriau ar plačiau apibrėžtose ekologinėse srityse, kaip kiti gyvūnai. Negalima sutikti su teiginiu, kad neandertaliečiai neturėjo pakankamo loginio sąvokinio mąstymo. Vien įrankiai, įvairūs jų ttipai, specializacija, jų apdorojimo būdas liudija ne konkrečios patirties fiksavimą, o nuolat didėjantį kūrybinės minties poveikį, nors, žiūrint mūsų akimis, jis atrodo labai lėtas ir menkas.

Jei neandertaliečių mąstymas būtų buvęs konkretus daiktinis, jei jie būtų rūpinęsi tik būtiniausiais gyvybiniais poriaikiais nnebūtų laidoje savo gentainių atlikdami tam tikrus, mums nežinomus ritualus. Jie būtų rankioję tik maistui tinkamus augalus, bet ne gėles, kurių pėdsakų aptikta ant neandertaliečio vaiko kapo toje pat Šanidaro oloje. Ant kito vaiko kapo Izraelyje rasta keptų stručio kiaušinių ir danieliaus kaukolė.

Žinoma, neigiant vieną kraštutinumą, labai nesunku pereiti į kitą – vaizduoti šitos visuomenės žmones kaip kilnaširdžius humanistus, besirūpinančius ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų gyvenimu, kaip mąstytojus, suvokiančius žemiškojo gyvenimo trumpalaikiškumą ir pomirtinio gyvenimorealumą.tačiau vaisduoti juos vos ne kaip gyvulius, suvokiančius tik šio gyvenimo būklę ir tik biologinius poreikius, nuožmiai kovojančius su kiekvienu, kuris trukdo juos patenkinti, be atodairos žudančius visus svetimus žmones,- pernelyg primityvu.

Išvados

Apibendrinant, neandertaliečių visuomenę galima būtų apibūdinti štai taip. Neandertaliečių visuomemę pirmiausiai sieja socialiniai, o nne biologiniai ryšiai. Jai būdingi visi pirmykštės bendruomenės formacijos bruožai: bendra gamybos priemonių nuosavybė, kolektyvinis darbas ir kolektyvinis vartojimas, darbo pasidalijimas tarp lyčių ir amžiaus grupių, pagaliau ir kraujo giminystės ryšiai, siejantys bendruomenės narius. Jau šie žmonės pradėjo suvokti savo ir kitų, savo ir pasaulio tarpusavio ryšius. Juntamos akivaizdžios dvasiningumo užuomazgos.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

E. Gendrolis „Kultūros ištakos: nuo Homo habilis iki Homo sapies“: Mintis, Vilnius, 1991

C. Scarre „The Human past“, 1998