Platonas

1. Įvadas

Filosofijai tenka nemažas vaidmuo žmogaus gyvenime, būtent filosofija eina pareigą, esminiu būdu surištą su aukštesne jo prigimties puse. Nerimstanti žmogaus dvasia, žvelgdama į save ir pasaulį, nesiliauja kėlusi sau klausymus: kodėl, iš ko, kaip, kam ? Bet kadangi žmogaus dvasia nepakenčia tuštumos, kiekvienas žmogus sulig savo jėgomis ir gabumais susiranda geresnių ar blogesnių atsakų į minėtuosius klausymus ir tokiu būdu gaminasi savąją filosofiją.

Filosofija neatsiranda, kaip revoliucija, staigus žmogiškosios minties šuolis. Ji nuoseklios žmogaus civilizacijos vystymosi padarinys, kuris tiesiogiai įįtakojo ir mūsų kultūrą.

Kiekvienam žmogui yra tekę filosofuoti. Dar vaikystėje mums kilo klausimai: Kodėl kažkas yra?, Kas aš esu?, Kas yra po mirties?, Kas yra teisingumas ir tiesa?, Kas yra laisvė?, ir daugelis kitų. Žmogus būdamas gamtos dalis gali keisti aplinką, kurioje gyvena, stebėti savo veikimo padarinius, tačiau dažnai jis negali paaiškinti: Kas?, Kaip?, Iš kur viskas atsiranda ir yra?. Tokie ir panašūs klausimai žmogui kilo jau neolite. Tuo laikotarpiu pradeda formuotis sąvokos (bandoma atskirti žodį nuo konkretaus daikto), bbunda pažinimas, asociacijos vaizduotė. Pažinimui stumiantis į priekį pradedama atsisakyti pirmykščio konkretizmo, o tai dar labiau iškelia problemą: Kodėl viskas vyksta ir viskas taip atsiranda. Nesuvokiami dalykai veda į aplinkos sudvasinimą, padeda pagrindus religijai. Atsiradęs skaičiaus, kaip apstrakčios sąvokos suvokimas (( analogijos tarp pvz.: trijų medžių ir trijų žmonių atradimas), sugebėjimas ja operuoti padeda žmogui susiorentuoti laike ir erdvėje. Visa tai pastūmėja į mitinį pasaulio tvarkos aiškinimo atsiradimą, o tai jau pereinamasis koridorius į filosofiją.

Mitinis pasaulio aiškinimas – tai žmogiškosios patirties perkėlimas į paprastą sudvasintą pasakojimą, kuriuo bandoma paaiškinti tuo metu nesuprantamus dalykus.

Filosofijos gimtine laikytinas Graikų miestas Miletas ir jo VII – VI a. pr. Kr. mokykla. Graikai susidarė ir sąlygas, ir prielaidas filosofijos gimimui. Pagrindinė sąlyga yra graikų demokratija ir miestų iškilimas (urbanizacija). Demokratija iškelia graiką kaip asmenį (renkasi vertybes, sąmoningas atsakomybės prisiėmimas, savidrausmė). Tiktai tokioje visuomenėje, kur asmeninė žmogaus vertė yra gyvenimo centre ir vyksta filosofavimas.

Darbo tikslas – suprasti Platono “Valstybėje” keliamas idėjas ir jas išnagrinėti.

2. PPlatonas

Geriausias Sokrato mokinys Platonas (428/427-348/347 m. pr m. e.) iš didelės pagarbos savo mokytojui beveik visus savo kūrinius parašė dialogo forma, kuriuose filosofo poziciją užima Sokratas. Platonas suformuoja objektyviojo idealizmo sistemą. Sistema gimsta tada kai Graikijoje plačiausiai nei bet kada yra įsigalėję Demokrito atomizmas. Taigi tuomet ir užsimezga mūsų dienas pasiekiantis materealizmo ir idealizmo ginčas.

Platonas, kaip ir Sokratas stebėdamas savo krašto negandas manė, pasaulį reikia tvarkyti nekaip kitai, o moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, anlizuodamas žmonių gyvenimą parodyti kkokia turi būti valstybė. Tikrasis žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai kas daiktuose yra bendra ir pastovu. Taip atsirada pagrindinė jo filosofijos kategorija – “eidos” (idėja). Platonui idėja reiškia rūšį, formą; daikto atžvilgiu ji yra pirminė; prie jos nieko negalima nei pridėti nei atimti; ji tarsi idealus daikto kriterijus. Grožio, tobulumo objektas yra ne patys daiktai, o amžinas nepriklausomas grožis. Platonas priešpastato idėją materijai, kaip nebūčiai iš kurios ir turi atsirasti daiktai. Idėja tolygi vyrui (aktyviajam pradui), o materija – moteriai (pasyviajam pradui) ir tik abiejų kategorijų atsiranda daiktas. Idėja įtakoja daikto išliekamąją vertę ir panašumą į kitus tos pačios rūšies daiktus, o materija tuo tarpu sąlygoja nepastovumą ir žuvimą, dėl jos daiktas tėra panašus į savo idėją, t.y. tėra tik šešėlis. Stebėdami pasaulį per jusles pažįstame tik daiktus, idėjos yra pažįstamos protu-siela. Taip atskiriamas juslinis ir racionalusis pažinimas. Savo teorijai pagrįsti Platonas reformuoja ir sielos supratimą. Nuo materialaus sielos aiškinimo pereinama prie idėjinio. Sieloje egzistuoja trys pradai – geidžiantysis, impusyvusis ir protingasis, žmogaus gyvenimą sąlygoja sielos harmonija, kuri pasiekiama teisingumui suvaldžiu tris pirminius pradus. Siela yra nemirtinga ir dėl ankstenio buvimo idėjų pasaulyje, ji gali pažinti mus supančias idėjas per jų atspindžius. Toks net mitiškai pagrįstas sielos aiškinimas parodo, kkad Platonas atitrūkęs nuo daiktų pasaulio racionaliems argumentams pagrįsti griebiasi iracionalių argumentų. Tikroji būtis yra gyva, veikianti ir mąstanti. Platono idėjų pasaulis neprimena chaoso, tai veikiau teleologinė sistema, kurioje viskas pajungta absoliučiam gėriui. Kiekvienos žemesniosios idėjos tikslas aukštesnioji idėja, aukščiausia idėja – abosliutaus gėrio idėja.

Graikams buvo įprasta žiūrėti į gerą žmogų kaip į gerą pilietį. Platonui priklauso pati seniausia mus pasiekusi valstybės teorija, kurioje atskleidžiama klasikinė valstybės prigimtis. Valstybė – gyvas organizmas, todėl ją turėtų apibūdinti keturios klasikinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Utopinei Platono valstybei būdinga griežta specializacija, t.y. valdovai – valdo, kariai – kariauja, žemdirbiai – dirba žemę. Tačiau, šioje idealiojoje valstybėje neužkertamas kelias despotizmui, piliečių teisių ir iniciatyvos suvaržymams.

Platono stengimasis suabsoliutinti protą atitraukiant jį nuo juslių, paverčia jį nenuosekliu idealistu, o ir jo sukurtos utopijos yra savyje per daug idealistiškos ir prieštaringos, kas savaime iššauks vėlesnių autorių kritiką.

2.1 Platono “Valstybė”

Vienas reikšmingiausių Platono dialogų yra „Valstybė“, sukurtas apie 360 m.p.m.e. Tai daugiaplanis kūrinys, kuriame Platonas siekia išsiaiškinti teisingumo problemą, tačiau, pradėjęs ją analizuoti, jis toli gražu neišsitenka šios etinės problemos rėmuose ir paliečia beveik visas pagrindines filosofines problemas.Todėl neatsitiktinai tyrinėtojai teigia, kad „Valstybėje“ išdėstyta visa Platono subrendimo laikotarpio filosofinė sistema, kurioje pasigendama tik kosmologijos.

„Valstybė“ &– vienas stambiausių Platono dialogų. Jį sudaro 10 knygų.Visas šis veikalas – tai ištisas Sokrato pasakojimas apie diskusiją teisingumo klausimu, įvykusią pagarsėjusio oratoriaus Kefalo namuose Pirėjuje (netoli Atėnų). Diskusijoje dalyvavo Platono broliai – Adeimantas ir Glaukonas, pats Kefalas, jo sūnus Polemarchas ir sofistas Trasimachas – pagrindinis Sokrato oponentas.Taip pat šios diskusijos klausytojai dar buvo du Kefalo sūnūs (Lisijas ir Eutidemas), sofistas Charmantidas, Trasimacho mokinys ir kiti.

Referate bus nagrinėjamos trys „Valstybės“ knygos, t.y.: penkta, šešta ir septinta.

Penkta knyga.

Šioje knygoje vyksta dialogas, nes pagal Platoną, tokia pasakojimo forma artimiausia gyvam žodžiui ir teikia daug galimybių minčiai išreikšti. Jo metu kalbama apie tikruosius filosofus, iš kurių vieni pažįsta „dalykus pačius savaime“ ir vien tik konkretybių žmonės, kurie yra „mėgėjai klausytis ir žiūrėti gėrisi gražiais garsais, gražiomis spalvomis, formomis., bet jų protas nesugeba įžvelgti paties grožio prigimties.“.

Keliamas klausimas apie žinojimą ir nuomonę. Ar tai tapatūs, ar skirtingi „dalykai“. „Kiekvienas iš jų turi skirtingą objektą ir skirtingą sugebėjimą“. Taip teigia dialoge dalyvaujantys pašnekovai. Sutinku su šia idėja. Mano manymu, žinojimas yra konkretybė, o nuomonė „.tik manyti“. Vadinasi, žinojimo objektas yra būtis, o nuomonės – nebūtis. „.nuomonė nėra nei nežinojimas, nei pažinimas“. Tai lyg „tarpas“ tarp žinojimo ir nežinojimo.

Nuomonė – plati sąvoka. Tai lyg mintys

tarp juodo ir balto, tarp gėrio, ir blogio. Nuomonė – tai mąstymas, savo žinojimo ir nežinojimo išsakymas. Mintys apie tai ką matai ir ko matyti nesugebi, tokiu atveju vadovaujiesi kitų nuomone ir patirtimi.

Taigi, nuomonės „vieta yra per vidurį tarp grynosios būties ir visiškos nebūties.tai kas yra tarp nežinojimo ir žinojimo“. Tai ir yra nuomonės objektas.

Šešta knyga.

Ši dalis toliau tęsiama dialogu apie tai, koks turi būti valstybės vadovas, kokios jo svarbiausios dorybės. Su kai kuriais pašnekovų teiginiais apie tinkamą valstybei vadovą ssutinku.

Vadovas turi saugoti valstybės įstatymus, papročius, būti teisingas, atsisakyti bet kokio melo, jausti meilę tiesai, „.būtų darnios prigimties ir pasižymėtų įgimtu proto stabilumu.“ ir kt. dorybės. Tačiau nesutinku su tuo, kad geriausias valstybės vadovas, pasak dialogo pašnekovo, yra žmogus, kuris yra „.žmogus su gera atmintimi“, „toks žmogus bus nuosaikus ir jokiu būdu nesieks turtų, nes turtai ir prabanga, kuriems įsigyti dedama tiek pastangų, tinka kam nori, tik ne filosofui“. Filosofas juk irgi žemiška būtybė, jam lygiai taip pat, kaip ir vvadovui, kuris nefilosofuoja, nesvetimi žemiški džiaugsmai, rūpesčiai, pyktis ir visą kitą. Manau, geras vadovas, nepriklausomai nuo to ar jis filosofas ar ne, tas, kuris atitinka išvardintas tekste dorybes, kuris yra žmogiškas ir kuriam nesvetimos žemiškos bėdos. Nesvarbu ar jo siela ffilosofiška ar ne, svarbiausia, kad vadovas atskirtų pelus nuo grūdų, užjaustų tuos, kuriems labiausiai ir trūksta užuojautos, juk tai ir yra žmogiškumas.

Vaizdingai Platonas apibūdina valstybės požiūrį į tikrus filosofus, jis pateikia palyginimą apie kilnųjį vairininką, jo likimą (perkeltine prasme). Vairininkas atitinka šiuolaikinės valstybės pareigūną. Išvada tokia, kad „.geriausiam užsiėmimui nelengva tapti gerbiamam tų, kurie užsiima priešingais dalykais. Daugiausia ir blogiausiai blogą vardą filosofijai užtraukia tie, kurie pareiškia, jog filosofija – tai jų užsiėmimas.“.

Toliau veikale keliamas klausimas apie auklėjimo įtaką kilmingai prigimčiai, apie gadinantį minios poveikį ir priverstinį filosofų pasitraukimą nuo netobulos valstybės reikalų, motyvai ir tikslai. Pasak Platono „. kiekviena iš tų prigimtinių savybių, kurias mes išgyrėme, žudo sielą ir atitraukia ją nuo filosofijos.“, t.y.: narsumas, nuosaikumas ir kt. TTaip pat sielą gadina gėrimas, tokios kaip: grožis, turtas kūno jėga, įtakinga giminystė valstybėje ir kiti panašūs dalykai.

Sofistai – tai pirmieji naujosios filosofijos srovės reiškėjai, nesudarė filosofinės mokyklos ir apskritai nebuvo profesionalūs filosofai. Iš profesijos jie buvo mokytojai ir auklėtojai, rengiantys žmones viešam gyvenimui, ir jų profesija buvo svarbiausioji tos visais atžvilgiais skirtingų žmonių grupės jungtis. Ji atsirado Atėnuose V a. Tai naujo tipo filososfija, kurios kryptis humanistinė, o principinė nuostata – reliatyvistinė. Kaip reliatyvisto priešininkas pasireiškė Sokratas, o labiausiai ssu juo kovojo Platonas. Sofistai moko ne ko nors kito, bet tų pačių dalykų, kurie yra minios pažiūros ir nuomonės, reiškiamos susirinkimuose ir vadina tai išmintimi.

Kaip teigia Platonas „.minia negali būti filosofu“, todėl tie žmonės, kurie sudaro minią arba pavieniai asmenys, kurie taip pat įsitraukia į minią, nesupras žmogaus – filosofo, kurie „.yra kilnios sielos ir gerai išauklėti žmonės, gyvenantys tremtyje ir nepaliekantys filosofijos todėl, kad nebuvo kam juos sugadinti.“. Paprastam žmogui sunku suprasti žmogų, kuriam nesvetimas filosofinis mąstymas, nes paprastas žmogus mato tik matomus ir apčiuopiamus daiktus, žmogus – filosofas įžvelgia daikto esmę, kuri nėra paprastai matoma, bet jaučiama.

Platonas norėjo parodyti, kaip valstybė turėtų auklėti žmones – tobulus, dorus piliečius. Valstybė, anot Platono, turėtų rūpintis žmonių charakterio grožiu, kurį apsprendžia jėgos ir saiko harmonija.

Platonui valstybė – gyvas organizmas. Ji analogiška žmogui arba, tiksliau žmogaus sielai. Todėl tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios pagrindinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas.

Utopijos ( gr. k. “u” – ne, “topas” – vieta – neesama vieta (niekas gerai nežino)) valdymo principas – teisingumas, o jį Platonas supranta taip : valdantieji rūpinasi ne tuo, kas naudinga jiems patiems,o tuo, kas tinka visiems jų pavaldiniams.

Grožį graikai labai intymiai sieja su gėriu, o kartais su juo net tapatina. JJutiminiame pasaulyje grožis buvo laikomas tobuliausia gėrio pasireiškimo forma. Grožis, žavesys sielą jaudina stipriau, negu bet kas kita, ir, anot Platono, sukelia joje atsiminimus iš idėjų pasaulio. Jis padedąs žmogui išbristi iš kūniškojo pasaulio chaoso ir pakilti prie esmės pažinimo. Todėl ir meilė, tai “ siekimas amžinai turėti tai, kas gera”, vadinasi. Ir tai, kas gražu, pirmiausia įsiliepsnoja nuo kūniškojo grožio vaizdų. Vėliau pastebima, kad sielos grožis – mintys, darbai, meno ir mokslo kūryba – yra vertingesnis už spalvas, garsus ir kūno formas. Jei tada žmogui “ pasitaikys kilni siela, kad ir neypatingai gražiame kūne, tenkinsis ir tuo, pamils jį.”. Taip meilė pamažu nukrypsta į visą pasaulį, kad pagaliau pakiltų iki grynojo grožio pažinimo ir meilės jam.

Aukščiausias gėris, pagal Platoną, nuo nieko nepriklauso, jis yra už būties ribų, pats save sąlygoja ir yra pradas, neturintis jokių prielaidų.

„Valstybėje“ gėris yra aukščiausias žinojimas. Pagal Platoną geriausias „sargas“, kuris pažins gėrį ir teisingumą. Gėris palyginamas su Saule, nes tai yra šviesa, kuri įgalina mūsų regėjimą geriausiai matyti, „o daiktus – būti regimus“. Juk ir jutimo organas – akis savo forma panaši į Saulę. Saulė – tai “regėjimo priežastis“.

Gėrį Platonas sulygina ir su siela. Siela suprantama kaip kūniška judėjimo ir gyvybės priežastis. „Kai ji nnukreipia savo žvilgsnį ten, kur spinti tiesa ir būtis, ji suvokia ir pažįsta jas, taigi yra protingos, o kai ji nukrypsta į tai, kas sumišę su tamsa, kas gimsta ir žūva, ji turi tik nuomones, blaškosi nuo vienos nuomonės prie kitos ir atrodo netekusi proto“. Platonas išskiria keturias sielos būsenas: aukščiausioji pakopa yra mąstymas, antroje vietoje – nuovoka, trečioje vietoje – tikėjimas ir ketvirtoje vietoje – spėjimas.

Saulės ir sielos palyginimas su gėriu manau tinkamas. Tiek saulė, tiek siela abu mistiniai ir neapčiuopiami dalykai, juos reikia pajusti širdimi. Jos suteikia daiktui gėrį, pažinimą ir esmę.

Šeštos knygos pabaigoje kalbama apie tiesės alegoriją: būties sferos ir jas atitinkančios pažinimo galios (matematika, dialektika).

Dialektika (dialegos – graikų k. diskusija, disputai) Platonas vadino antologija. Tai “tikrosios būties” (idėjų) teorija, kuriai mąstytojas suteikia loginį, gnoseologinį ir metodo aspektus. Taip plačiai suprantama dialektika buvo ne kas kita, kaip filosofija. Platono interpretacijoje ji jau turi tendenciją išsikristalizuoti į savarankišką mokslą. Mąstytojas ja ir rėmėsi, kurdamas pasaulio, pasaulio sielos, dangaus sferų ir kitas teorijas. Platoną labiausiai domino matematika ir dialektika. Pasak Platono „. tie, kurie užsiima geometrija, skaičiavimu ir kitais panašiais dalykais, kiekvienu atveju taria, kad jie žino, kas yra lyginis ir nelyginis skaičius, žino figūras, tris kampų rūšis

ir kitus panašius dalykus. Šitai jie laiko pradiniais teiginiais, kurių nereikia įrodinėti nei patiems sau, nei kitiems, nes visiems yra aišku. Remdamiesi šiais teiginiais, jie aiškina visa kita ir nuosekliai baigia įrodyti.“.

Septinta knyga.

Valstybių svarbiausia alegorija, skirta sutraukti visas Platono formų teorijas, yra Uolos alegorija – ši alegorija yra geriausias įrodymas, ne tik to, kad Platonas buvo genialus filosofas, bet taip pat, kad jis buvo vaizduotės meno genijus. Alegorijos mintis negali būti geriau ir glausčiau interpretuota, nei tai padarė Platonas šia mmintim: „regimasis pasaulis yra panašus į gyvenimą kalėjime, o liepsnos šviesa – į Saulės galią; iškopimą ir viršuje esančių daiktų stebėjimą palyginęs su sielos pasikėlimu į protu suvokiamą sritį”. Čia Saulė simbolizuoja gėrį, t.y. gėrio supratimas ir galia atveria kelią i intelektualųjį pasaulį.

Bendras pareigos ir tarnavimo šaliai supratimas ir idėja formuojama iš Glaukono prieštaravimų ir sutikimų. Kadangi tuometiniai filosofai dažniausiai būdavo savamoksliai, jie neturėjo bendro supratimo apie valstybės valdymą ir valdymo formavimą, netgi apie tarnavimą valstybei, bet vis tiek dduodavo pagrindus sergėtojams, kuriems būdavo duota laisvė valdymui tame regione. Todėl jų sąžiningumo ir dorumo trūkumas suteikė galimybę vadovauti ir jaustis garbingiems tik tam tikrą laiko tarpą, t.y. jie nebuvo amžini valstybės vadovai.

Toliau kalbama apie vadovų išsimokslinimo problemą. Pirmasis ir ssvarbiausias mokslas, kurį turi mokėti vadovas yra aritmetika. Ji yra unikali tuo, kad vienu metu ji gali ir skirti, ir vienyti.

Matematikos mokslas įeina i mokymo (ugdymo) planą tol, kol jis yra reikalingas galutiniam tikslui pasiekti (čia Vadovo išugdymui): išaiškinimas buvimo, o ne tapsmo. Bet visgi svarbiausia yra dialektika – dėl šio dalyko nėra nei hipotezių, nei prielaidų. Čia verta paminėti „gudrią“ frazę iš teksto: „Nuomonė susijusi su tapsmu, o mąstymas – su esme. Koks yra santykis tarp esmės ir tapsmo, toks pat yra ir tarp mąstymo ir nuomonės; o koks yra tarp mąstymo ir nuomonės, toks pat yra ir tarp žinojimo ir tikėjimo, tarp nuovokos ir spėjimo.”

Vadovai turi žinoti dialektiką ir mokėti ją naudoti praktiškai, kad suprastų, kas yra gėris.

Dialogo eeigoje Platonas sugalvojo arba išpuoselėjo fundamentalius humanitarinių mokslų kontūrus, kuriuos mokė ir moko amžiškiausi universitetai, kurių pedagogika dažnai iš kartos į kartą perduoda Platono išmintį.

Sunkus ir reikalaujantis daug pastangų vadovo išugdymas prasideda nuo mažens. Pradžioj vaikai yra tik supažindinami su mokslais ir išrenkami gabiausi. Platonas siūlo pradinį mokymą susieti su žaidimais, taip akivaizdžiai matysis, kuris vaikas linkęs į kurią sferą, be to vaikai nebus prievartaujami ir jiems nedings noras mokintis. Po to, gabiausi vaikai yra testuojami ir dar kartą atrenkami ggabiausi iš gabiausių. Valstybės „sargų” išugdymas – ilgas procesas, kurio metu suteikiamos žinios nuo paprastų spėjimų, teorinių dalykų iki aukštųjų mokslų. Po visų atrankų ir ugdymų, turėtų likti tas ar ta vienintelis, kuris ir bus tikrasis vadovas, kuriam vadovaujant valstybė klestės per amžius, be to jis pats ugdysis sau pamainą. Nebus jokių valdžios pasikeitimų, tik mirties atveju valstybės vairą perims kitas taip pat išugdytas asmuo. Toks, gana fundamentalus ir idealistiškas, Platono požiūris į tikrąjį valstybės vadovą, deja, tokių pavyzdžių neturim ir neturėsim, nes tokių nebūna.

3. Išvados

1. Filosofija – nuoseklios žmogaus civilizacijos vystymosi padarinys, kuris tiesiogiai įtakojo ir mūsų kultūrą.

2. Filosofijos gimtine laikytinas Graikų miestas Miletas ir jo VII – VI a. pr. Kr. mokykla. Graikai susidarė ir sąlygas, ir prielaidas filosofijos gimimui. Pagrindinė sąlyga yra graikų demokratija ir miestų iškilimas (urbanizacija).

3. Geriausias Sokrato mokinys Platonas (428/427-348/347 m. pr m. e.) iš didelės pagarbos savo mokytojui beveik visus savo kūrinius parašė dialogo forma, kuriuose filosofo poziciją užima Sokratas. Platonas suformuoja objektyviojo idealizmo sistemą.

4. Pagrindinė filosofijos kategorija – idėja. Platonui idėja reiškia rūšį, formą; daikto atžvilgiu ji yra pirminė; prie jos nieko negalima nei pridėti nei atimti; ji tarsi idealus daikto kriterijus.

5. Vienas reikšmingiausių Platono dialogų yra „Valstybė“, sukurtas apie 360 mm.p.m.e. Tai daugiaplanis kūrinys, kuriame Platonas siekia išsiaiškinti teisingumo problemą.

6. „Valstybė“ – vienas stambiausių Platono dialogų. Jį sudaro 10 knygų.Visas šis veikalas – tai ištisas Sokrato pasakojimas apie diskusiją teisingumo klausimu.

7. Analizuojamos penkta, šešta ir septinta knygos.

4. Literatūra

1. Filosofijos chrestomatija. – Kaunas: Technologija, 2001, 239 psl.

2. prieiga per internetą: http://www.google.lt

3. prieiga per internetą: http://www.yandex.ru

4. prieiga per internetą: http://www.surask.lt