Stalingradas

Operacija Mėlyna (Blue)

Per 1941 – 1942 m. žiemą rusų frontas stabilizavosi. Rusiškos žiemos milžiniškas šaltis sukaustė abi kovojančias puses. Vokiečiams daugiausiai problemų kėlė logistikos problemos (kariuomenėje yra posakis: mėgėjai galvoja apie taktiką, o profesionalai apie logistiką). OKW (Oberkomando der Wehrmacht) visais įmanomais keliais bandė spręsti šią susidariusią problemą. Aukšti Luftwaffe pareigūnai, tokie kaip feldmaršalas Erhard Milch, ginčijos, kad reikia suvienyti visus pasiekimus Rytų fronte. Jis turėjo mintyje visus milžiniškus resursus, kuriais Vokietija dabar gali pasinaudoti, bet pilnavertis jų panaudojimas karo ppramonei užimtų daug laiko.

Laikantis nuomonės, kad tik puldamas gali laimėti karą, Hitleris ir OKW aukščiausi karininkai paskelbė apie operaciją Mėlyna. Paliekant Šiaurines ir Centrines armijas vietoje, jie ketino nusiųsti dvi Armijų grupes į Kaukazą ir užimti Sovietų naftos telkinius, bei atkirsti Volgos upe einantį tiekimo kelią ties Stalingradu. Hitleris tikėjo kad tokia operacija atkertant tiekimą Volgos upe ir perimant Kaukazo kontrolę privers Sovietų sąjungą pasiduoti.

Netrukus prasidėjo masinė Vokietijos pajėgų Rytų fronte reorganizacija, bei ją sekė aukštųjų vadų pasikeitimai. HHitleris atleido feldmaršalą von Brauchitsch, dėl savavališko pajėgų atitraukimo. Von Rundstedt buvo atleistas iš Armijų grupės Pietūs vado pareigų, dėl įsakymo atsitraukti be aukštesnės vadovybės leidimo. Fedor von Bock vadoavo armijų grupės štabui, bet jis buvo paaukštintas iki Armijų grupės PPietūs vado pareigų. Tada jis įsakė padalinti armijų grupę į divi armijų grupes. Taigi Armijų grupė Pietūs tapo Armijų grupe A ir Armijų grupe B.

Armijų grupę B sudarė feldmaršalo Pauliaus 6-oji armija ir 4-oji Panzer Armija vadovaujama gen. Hermann Hoth. Armijų grupė B turėjo pulti koridoriumi į šiaurę kirsdama Dono ir Volgos upes, bei užimdama Stalingradą. Svarbiausias jos uždavinys, nukirsti Volgos gyvybinę tiekimo arteriją. Šios pajėgos buvo papildytos Vokietijos sąjungininkų pajėgomis: rumunais ir italais viename flange, o vengrais kitame.

Armijų Grupei A vadovavo feldmaršalas Listas. Feldmaršalo Manstein ir von Kleist vadovaujamos Armijos turėjo prasilauši per Kaukazą, užimti naftos telkinius prie Maikop, ir Kaspijos jūros.

Baigiantis 1942 m. liepai operacija Blue sustojo, dėl to kad rusai nebėgo nuo vokiečių, netikėtai llabai stipriai priešinosi ties Voronež, o tai vertė atidėlioti laikus.

Nepaisant nuostolių patirtų prasidedant operacijai Barbarosa, Vermachtas dar turėjo pakankamą amunicijos, ugnies galios, o svarbiausia patirtį vadovauti mūšiams. Tai atspindi, kad vokiečiai apsupdavo tūkstančius rusų karių ir juos be didesnių sunkumų sunaikindavo.

Keisčiausias Hitlerio sprendimas buvo prijungti 4-ąją Panzer armiją prie Armijų grupės A, nes esą jos nebereiks Stalingrado užėmimui. Atsitraukdama 4-oji armija turėjo kirsti 6-osios armijos judėjimo kelius. Šių dviejų armijų judėjimo maršrutams susikirtus, susidarė transporto chaosas, kuris truko kkeletą dienų, taip sulėtindamas armijų veržimąsi, bei apsunkindamas logistikos sistemą. Be to, 4-oji Panzer Armija neturėjo pakankamai degalų šiam manevrui, todėl pasiskolino jų iš 6-osios Armijos. Dėl šio įvykio Pauliaus armijai pritrūko degalų ir kitokio aprūpinimo, kol visos su logistika susijusios problemos buvo išspręstos prabėgo dvi savaitės.

Kaip bebūtų keista, Hitleris pakeikė savo sprendimą ir įsakė Hoth 4-ąjai Panzer armijai vėl prisijungti prie Pauliaus. Kol vokiečių armija keliavo iš vienos vietos į kitą, Sovietų pietinio fronto vadas gen. Andrei Jeriomenka galėjo tiksliai suplanuoti strategiją kaip išlaikyti Ašies pajėgas vakarinėje Volgos pakrantėje. Jis siekė sutelkti visas galimas pajėgas, kurias sudarė apie 750,000 vyrų, ir tai buvo paskutinė Raudonosios Armijos gynybos linija.

Pauliaus Armija kirto siaurą Dono – Volgos koridorių beveik bepasipriešinimo. Pasipriešinimo silpnumas signalizavo, kad kairysis flangas su kiekvienu kilometru darosi vis pavojingesnis ir pavojingesnis.

Paulius paskelbė, kad “Dabar svarbiausia suduoti sovietams tokį smūgį, kad jie neatsigautų ilgą laiką”. Jis neatmetė galimybės, kad priešas atsitraukinės iki Stalingrado.

Sovietai savo ruožtu taip pat suprato kylančią grėsmę, tad ėmėsi konkrečių veiksmų. Tai atsispindi keletas naujų frontų suformavime. 1942 m. liepos 12 d. buvo suformuotas Stalingrado frontas (vadas liepos 12 d. – 23 d. S. Timošenka, liepos.23 d. – rugpjūčio 12 V. Gordovas, rugpjūčio 113 d. – gruodžio 31 d. A. Jeriomenka); frontas turėjo 160 000 žm., 2200 pabūklų, apie 400 tankų, 450 lėktuvų. Mūšyje taip pat. Dalyvavo Raudonosios armijos Pietryčių (vadas 1942 m. rugpjūčio 7 d. – rugsėjo.30 d. A. Jeriomenka), Pietvakarių (nuo 1942 m. spalio.25 d. vadas N. Vatutinas), Voronežo (vadas 1942.liepos 14 d. – spalio 23 d. Vatutinas, nuo 1942.spalio.22 d. F. Golikovas), Dono (vadas nuo 1942.rugsėjo.30 d. K. Rokosovskis). frontai, Volgos karinė flotilė, Stalingrado priešlėktuvinės gynybos korpusas, stalingradiečiai, tarybiniai partizanai. Raudonosios armijos junginiuose buvo dirbamas partinis politinis darbas, kurio esmę išreiškė šūkis „Nė žingsnio atgal!“. Stalingrado miesto ir srities gyventojai padėjo statyti gynybos ruožus (kasdien dirbo 150 000 žm.).

Sovietų istorikai suskirstė mūšį į du etapus. Mūšio I etapas truko 1942 m. liepos. 17 – lapkričio 18 d. Pirmoji į mūšį stojo Stalingrado fronto priedangos rinktinė; ji rugpjūčio 17 d. – 23 d. kovėsi su Vokietijos 6-osios Armijos kariuomene Čyro ir Cimlos upių riboje. Įveikusi priedangos rinktinės pasipriešinimą, 6-oji Armija rugpjūčio 23 d. pasiekė pagrindinį Stalingrado fronto gynybos ruožą, įrengtą 125 – 150 km į vakarus. nuo Stalingrado 520 km ilgio bare. Sutelkusi jėgų persvarą (karių 1,7 karto, artilerijos ir tankų apie 1,3 karto, lėktuvų – >2), 6-oji Armija pralaužė 62-os iir 64-os Sovietų Armijų (vadai V. Čiukovas, M. Šumilovas) gynybą, privertė jas rugpjūčio 10 d. pasitraukti į Dono kairįjį krantą; čia šių armijų kariai priešo puolimą sustabdė. Iš šiaurės Kaukazo krypties permesta Vokietijos 4-oji Panzer armija rugpjūčio 2 d. užėmė Kotelnikovą, veržėsi į Stalingradą iš pietvakarių. Raudonosios armijos pietryčių frontas rugpjūčio 17 d. kontrsmūgiais taip pat. sustabdė priešą. rugpjūčio 19 d. smūgiais iš vakarų ir pietvakarių vokiečiai vėl puolė Stalingradą, jo tankų korpusas rugpjūčio 23 d. pasiekė Volgą šiauriau Stalingrado, Volgos krantu ėmė veržtis į miestą, bet Stalingrado šiaurės vakarų pakraštyje raudonarmiečiai jį sulaikė. rugsėjo 12 d. vokiečiai prasiveržė į Stalingrado vakarinius ir pietvakarinius pakraščius; čia prasidėjo įtemptos kautynės. Rugsėjo 28 d. Stalingrado frontas pavadintas Dono frontu, o pietryčių frontas – Stalingrado frontu. Po įtemptų kautynių Stalingrado šiaurės vakarų, vakarų ir pietvakarių pakraščiuose vokiečiai spalio 15 d. prasiveržė prie Volgos Stalingrado traktorių gamyklos rajone, lapkričio 11 d. – piečiau fabriko ,,Barikados“, bet toliau plėtoti puolimo nepajėgė. Per Raudonosios armijos gynybines operacijas (baigtos 1942 m. lapkričio18 d.) vokiečiai neteko 700 000 žm., >2000 pabūklų, ~ 1000 tankų, > 1400 lėktuvų. Gynybinių operacijų metu TSRS vyriausioji karinė vadovybe parengė Raudonosios armijos kontrpuolimo prie Stalingrado planą (pagrindiniai plano rengėjai G. Žukovas ir A.

Vasilevskis).

1942 m. lapkričio 19 d. – 1943 m. Vasario .2 d. vyko mūšio II etapas. Prasidėjo dideliu Raudonosios armijos kontrpuolimu; jam iki lapkričio 18 d. buvo parengti Pietvakarių, Dono ir Stalingrado frontai: >1,1 mln. žm., 15 500 pabūklų, 1463 tankai, 1350 lėktuvų. Tuo tarpu armijų grupė „B“ turėjo >l,0 mln. žm., 10 920 pabūklų, 675 tankus, 1216 lėktuvų. lapkričio 19 d. pradėjo pulti Pietvakarių ir Dono frontai, lapkričio20 d. Stalingrado frontas; jie sėkmingai pralaužė Vokietijos sąjungininkų gynybą ir plėtojo puolimą, sstengdamiesi prie Stalingrado apsupti didelę priešo karinę grupuotę. lapkričio 23 d. Pietvakarių ir Stalingrado frontų judrieji junginiai susitiko Kalačo prie Dono, Sovetsko ir Marinovkos rajone; iki lapkričio 30 d. Vokietijos 22 divizijos bei 160 atskirųjų dalių (iš viso ~330 000 žm.) buvo galutinai apsuptos. Gruodžio 12 d. tankų smūgiu iš Kotelnikovo rajono hitlerininkai bandė pralaužti apsupimo žiedą, bet smūgis buvo atremtas, puolusios tankų divizijos gruodžio 24 d. – 30 d. sutriuškintos (šią operaciją atliko Stalingrado fronto 2 gvardijos armija, vadas RR. Malinovskis). Voronežo ir Pietvakarių frontai iki gruodžio pabaigos sutriuškino dideles priešo pajėgas (12 divizijų ir 3 brigadas sunaikino) į šiaurės vakarus nuo apsuptosios prie Stalingrado grupuotės, prasiveržė į Vokietijos armijų grupės „Donas“ (suformuota 1942 m. gruodžio 15 d.) užnugarį. 11942 m. gruodžio mėnesį buvo sužlugdytas priešo mėginimas lėktuvais tiekti apsuptai grupuotei karinius reikmenis (numušta 700 lėktuvų). Priešas buvo priverstas nutraukti aktyvius veiksmus apsuptajai grupuotei gelbėti. 1943 m. Sausio mėnesį apsuptojoje grupuotėje dar buvo ~ 250 000 žm., 300 tankų, 4130 pabūklų, 100 lėktuvų. Raudonosios armijos vadovybė apsuptiesiems pasiūlė kapituliuoti, bet jų vadai atsisakė. Tada Dono fronto kariuomenė sausio 10 d. pradėjo apsuptąją grupuotę pulti, sausio 26-ją ją perkirto į 2 grupuotes ir netrukus pagrindines jų pajėgas sutriuškino, o kitas privertė pasiduoti (pietinė grupuotė su feldmaršalu Pauliumi pasidavė sausio 31 d., šiaurinė grupuotė – vasario 2 d.); į nelaisvę paimta ~91 000 priešo kareivių ir karininkų, kautynėse sunaikinta ~ 140 000. kai kurie skaičiai gali nesutapti su straipsnio pabaigoje esančiais sskaičiais, nes čia pateikti skaičiai yra paimti iš Lietuviškos Tarybinės Ensiklopedijos, tad gali būti subjektyvūs. Nors labai sunku spręsti kas yra subjektyvu kas ne.

Sovietų Sąjungos Maršalas Vasilijus Ivanovičius Čiukovas

TSRS karinis veikėjas, Tarybų Sąjungos maršalas, dukart Tarybų Sąjungos didvyris (1944, 1945). Gimė 1900 m. Rusijoje, Nuo dvylikos metų domėjosi mechanika, dirbo įvairius atsitiktinius darbus. 1918 m. įstojo į Raudonąją Armiją. Rusijos pilietinio karo metu, tarnavo kaip eilinis gvardietis, komisaro J. Stalino vadovaujamose pajėgose. Ironiška, bet jo primas mūšis buvo dėl mmažo miestelio ant Volgos pakrantės vadinamo Tsaritsyn kontrolės. TSKP narys nuo 1919 m.

Kautynės dėl Tsaritsyn, ir po to sekantis Baltagvardiečių sutriuškinimas, buvo vienas iš Stalino karjeros etapų. 1930 m., jau kaip Sovietų Sąjungos diktatorius, Stalinas, savo garbei, šį miestelį pavadino Stalingradu.

Čiukovas šiuose mūšiuose išsiskyrė, ir po metų suteiktas laipsnis, tapo komunistų partijos nariu ir Raudonosios Armijos pulko vadu. Besitęsiant pilietiniam karui, jis susirūpino nebaigtu išsilavinimu. 1925 m. Jis baigė prestižinę Frunze karo akademiją. Ir kaip valstiečio sūnus, parodęs gerus pasiekimus kare, bei remiantis naujosios vidutinės klasės iškilimo teorija jo figūra idealiai tiko gerai ir greitai karininko karjerai. Nuolat vykdydamas Stalino nurodymus Raudonojoje Armijoje greit kilo karjeros laiptais.

1936 – 1940 m. Brigados, korpuso, armijos vadas. Čiukovas dalyvavo 1939 m. Lenkijos kampanijoje, kurioje Raudonoji armija, remdamasi Vokietijos ir Sovietų Sąjungos paktu, įsiveržė į Rytų Lenkiją. Štai ten, ji pirmą sykį pamatė Vokietijos Armiją, ir suprato šiuolaikinio karo taktiką ir stilių. Jis taip pat dalyvavo 1940 m. lapkričio mėn. prasidėjusiame Žiemos kare.

1942 – 1945 m. Vadovavo armijai Pietvakarių, Stalingrado, Trečiajame Ukrainos Frontuose. Prasidėjus Barbarosos operacijai jis buvo Sovietų Sąjungos karo atašė Kinijoje. 1942 m. pradžioje gavo nurodymą grįžti į tėvynę ir buvo paskirtas 64-os Armijos vadu. Nuo šio karjeros ttaško, jis tapo žinomas, kaip gvieštas karininkas. Turėdamas nepastovų temperamentą, greit atsikratydavo jo nuomonei apie karinius dalykus prieštaraujančiais karininkais ar oponentais. Žinomas faktas, kad jis mušdavo savo pavaldinius lazda.

1942 m. rugpjūtį, kai vokiečių armijos veržėsi prie Stalingrado, atrodė, kad priekinėje miesto gynyboje esanti 62-oji armija neatsilaikys. 62-os armijos vadas gen. V.I. Lopatin, abejojo ar sugebės jo vadovaujama armija išlaikyti Stalingradą. Kai jis pasidalijo savo abejonėmis su Stalingrado fronto vadu gen. Jeriomenka. Po šio pokalbio jis buvo nedelsiant atleistas. Gen. Jeriomenka pradėjo ieškoti jam tinkamo pakaitalo, žmogaus kuri būtų pavyzdys sovietų kareiviams, bei įžiebtų jiems pasitikėjimo ir žinoma išlaikytų Stalingradą savo rankose. Jo pirmasis pasirinkimas buvo gen. Vasily Ivanovich Čiukovas.

Gen. Jeriomenka turėjo užtikrinti ir kontroliuoti kad visi karininkai susipažintų ir vykdytų Stalino įsakymą „Nė žingsnio atgal“. Sovietų komisaras Nikita S. Chruščiovas įsakė NKVD daliniams be perspėjimo šaudyti į visus atsitraukiančius. Nurodydamas Čiukovui išsilaikyti Stalingrade bet kokia kaina, gen. Jeriomenka jo paklausė, „drauge generole, kaip jūs, interpretuojat šį paskyrimą?“ Čiukovas nedvejodamas atsakė: „Mes neprarasime šio miesto“ Jis užtikrino gen. Jeriomenka ir Chruščiovui, kad 62-oji armija išsilaikys arba mirs mieste. Jis suprato, kad stepėse jo daliniai neatsilaikys prieš vokiečių ugnies galią. Todėl, parengė planą, pagal kurį reikia leisti vokiečiams įsiveržti į mmiestą ir įvelti juos į artimus gatvių mūšius. Visa gynybos sistema rėmėsi išdėstytais atramos punktais (įtvirtintais namų rajonais). Jis išdėstė artileriją taip, kad būtų galima efektyviai dengti tas vietas, kur buvo tikimasis didžiausias vokiečių veržimasis. Vėliau išplatino kreipimąsi į karius – „Nėra daugiau žemės už Volgos“ – ir laukė atjudant 6-osios armijos.

Jo vadovaujama 62-oji Armija suvaidino svarbų vaidmenį Stalingrado mūšyje, Dešniakrantės Ukrainos ir V. Lenkijos operacijose. 1946 – 1949 m. Vyriausiojo tarybinės kariuomenės grupės Vokietijoje vado pavaduotojas, 1949 – 1953 m. vyriausiasis vadas. 1953-1960 m. Kijevo karinės apygardos vadas, 1960 – 1964 m. TSRS gynybos ministro pavaduotojas, 1964 – 1972 m. TSRS civilinės gynybos viršininkas.

Sovietų Sąjungos Maršalas Georgijus Žukovas

Georgijus Žukovas (1896-12-1 Strelkovkoje (Kalugos sr.) –1974-06-18 Maskva) Tarybų Sąjungos Maršalas, keturiskart Tarybų Sąjungos (1939m., 1944 m., 1945 m., 1956 m.,), Mongolijos Liaudies Respublikos (1969 m.) didvyris. Nuo 1919 m. TSKP narys. Raudonojoje Armijoje nuo 1918 m. Pilietinio karo. 1930 m. Baigė aukštųjų vadų kursus. 1938 –1939 m. Baltarusijos ypatingosios karo apygardos vado pavaduotojas. 1939-1940 m. Tarybinės kariuomenės Mongolijoje vadas. 1939 m. Ši kariuomenė per Chalchin Golo operaciją sutriuškino Japonijos karinę grupuotę. 1940 m. Birželis –1941 m. Sausis – Kijevo ypatingosios karinės apygardos vadas. 1941 m. Sausis – liepa Raudonosios

Armijos Generalinio Štabo viršininkas ir gynybos liaudies komisaro pavaduotojas. Nuo 1941 m. Birželio 23 d. Aukščiausios karo vadovybės narys, nuo 1942 m. Rugpjūčio Gynybos liaudies komisaro pirmasis pavaduotojas ir vyriausio karo vado pavaduotojas. 1941 m. Rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais rezervinio, 1941 m. Rugsėjo spalio mėnesiais Leningrado, 1941 m. Spalio – 1942 m. Rugpjūčio Vakarų fronto vadas (organizavo ir sėkmingai įvykdė Jelinos, Leningrado, Maskvos gynimo ir Maskvos puolamąją operacijas). Kaip Aukščiausios karo vadovybės atstovas 1942 – 1944 m. Koordinavo įvairių frontų vveiksmus (1942 m. Stalingrado mūšyje, 1943 m. Leningrado blokados pralaužime, Kursko ir Dniepro mūšiuose, 1944 m. Vaduojant Baltarusiją). 1944 m. Kovo – gegužės mėnesiais jis vadovavo Pirmam Ukrainos, 1944 m. Lapkritį – 1945 m. Birželį pirmam Baltarusijos frontui (įvykdytos Vyslos – Oderio, Berlyno operacijos ir užimtas Berlynas).Aukščiausios karo vadovybės įgaliotas priėmė Vokietijos kapituliaciją. 1945 –1946 m. TSRS ginkluotojų pajėgų grupės Vokietijoje vyriausias vadas ir ginkluotojų pajėgų ministro pavaduotojas. 1946-1953 m. Odesos, Uralo karinių apygardų vadas. 1953 –1955 m. TSRS gynybos mministro pirmasis pavaduotojas, 1955 –1957 m. Ministras.

Mūšis mieste

Mamaev Kurgan arba Tatar Mound kalva rusų žemėlapiuose paprasčiausiai pažymėta kaip Kalva 103 turėjo strateginę reikšmę vadams, nes nuo jos matėsi visas centrinis Stalingradas ir aplinkinės stepės.1942 m. mūšiai dėl šios kalvos buvo iintensyviausi. Kalva ėjo iš rankų į rankas, tiek puolantiesiems tiek besiginantiems sunku pasakyti kiek kartų jie buvo užėmę šią kalvą.

[img]http://rkkaww2.armchairgeneral.com/maps/1942SW/Stalingrad/m11_stalingrad-N1942.gif[/img]

Sovietų gynyba rugsėjo pabaigoje

Prieš prasidedant Stalingrado puolimui civiliams buvo nurodyta palikti miestą, bet daug taikių gyventojų liko jame. Luftwaffe nurodė Luftflotte 4 vykdyti intensyvių strateginį miesto bombardavimą, siekiant kiek įmanoma susilpninti pasipriešinimą užimant jį. Pirmasis antskrydis pavertė Stalingrado centrą pelenų ir griuvėsių krūva. Dar Stalingradui skendint liepsnose, vietinio laikraščio „Stalingrda Pravda“ leidėjai išleido vieno puslapio numerį su antrašte „Mes sutriuškinsim priešą prie Stalingrado vartų“, gal tai labiau sovietinės propagandos vaisius, o ne miesto gyventojų pagrasinimas vokiečių kariuomenei. Daugiau kaip 40 000 civilių žuvo per pirmąsias milžiniškas oro atakas. Luftwaffe žvalgyba greit išsiaiškino, kad pagrindinis tiekimo koridorius yra Volga. Valtimis per VVolgą gabenami civiliai, o į miestą atplukdomi papildomi Raudonosios Armijos daliniai. Vokiečiai pradėjo atakuoti keltus nekreipdami dėmesio kas juose plukdoma: civiliai ar kariai.

Tūkstančiai civilių žuvo per tas atakas, bet keltų eismas per Volgą nesustojo. Pirmieji 6-osios armijos dalinai įsiveržė į miestą per šiaurinius priemiesčius. Gen. Hans Hube 16-oji Panzer divizija pirmoji pasiekė Volgos pakrantes ir užtvėrė Stalingradą iš šiaurės. Luftwaffe ir toliau tęsė miesto bombardavimą versdami jį griuvėsių ir pelenų krūva. Miestas be perstojo degė keletą mėnesių.

[img]http://www.globalsecurity.org/military/library/report/2002/Web_Stalingrad.jpg[/img]

Vokietijos Armijos progresas rrugsėjo mėnesį

1942 m. rugsėjo 1d. 62-oji armija buvo įsitvirtinusi mieste ir prasidėjo atkaklus mūšis, kuriame buvo kovojama dėl kiekvieno pastato ar net kambario. Masinis Stalingrado bombardavimas: sugriauti pastatai, pastatų nuolaužomis užverstos bei sprogimų išvagotos gatvės, sukaustė vokiečių technikos judėjimo galimybes. Tankai nebegalėjo greit manevruoti gatvėmis užverstomis pastatų nuolaužomis, tad Pauliaus greitas veržimosi tempas sustojo. Čiuikovas gindamas Stalingradą naudojo ne padriką gynybos sistemą, o pajėgas suskaldė į pagrindines ir trikdymo. Pagrindinių pajėgų užduotis buvo įsirengti atramos punktus, t.y. įsitvirtinti paruoštuose gynybai pastatuose sudarant įtvirtintus rajonus, kur būtų paruoštos naikinimo zonos ir geri ugnies barai. Trikdymo pagrindinės užduotys buvo alinti priešą, imituoti klaidingus atramos punktus, nukreipti priešą į paruoštas naikinimo zonas, bei skaidyti dideles priešo pajėgas. Šiuolaikinėje taktikoje naudojamas terminas „saliami taktik“, kai didelės priešo pajėgos, skaldomos, kanalizuojamos ir nukreipiamos besiginantiems reikalinga linkme.

Mūšiai mieste visada pasižymėjo didelio intensyvumu ir žiaurumu, bei didelio puolančiųjų ir besiginančių aukų skaičiumi. Vokiečiai buvo priversti kautis dėl kiekvieno metro, vis dar bestovinčio pastato. Stuka atakuojantys bombonešiai tęsė sovietų atramos punktų bombardavimus, kurie sovietams atnešė nemažai aukų. Likę gyvi po atakų kaudavosi toliau efektyviai vesdami ugnį iš sugripuotų pastatų rūsių. Palyginus su šiuolaikinėje mūšio mieste taktikoje kalbama, kad miesto nereikia griauti, nes po bombardavimo dažniausiai pusrūsiai ir rrūsiai (tai strateginės pozicijos kulkosvaidžiams ir prieštankiniams šautuvams) lieka nesugriauti. Apgriuvusiuose pusrūsiuose įrengtos pozicijos yra geriau maskuotos ir apsaugotos. Nepaisant milžiniškų nuostolių, vokiečiai palengva, bet užtikrintai, užimdami kvartalą po kvartalo slinko į priekį ir pamažu spaudė Sovietų Armiją prie Volgos.

Karo pramonė net mūšio siautulyje nestojo, o tęsė gyvybinių medžiagų ir technikos gaminimą. Kol dar buvo įmanoma „Raudonojo spalio“ fabrikas gamino tankus T-34 ir siųsdavo tiesiai į mūšį. Tankų įgulos dažnai buvo sudaromos iš tų pačių darbininkų, kurie juos gamino. Tie civiliai nesulindo į rūsius, bet pradėjo ginti miestą. Vienas vokiečių Panzer batalionas prasiveržė per pozicijas, labiausiai juos šokiravo, kad išvalę pozicijas jie pamatė, kad jas gynė moterys. Toks patriotiškumas turėjo išmušti iš pusiausviros visko mačiusius, nes jiems buvo kalama į galvą. Kad rusai – tai antrarūšiai žmonės.

Nepaisant herojiškų gynėjų pastangų, 62-oji armija iš lėto traukėsi. Čiukovas nervinosi neturėdamas jokio ryšio su išskaidytomis ir apgultomis pajėgomis. Vadovavimo grandinė nutrūko, tad jis gavo apsiriboti duodamas tik bendrus nurodymus ir komandas. Vėliau jis sakė: „Stalingrade kiekvienas karys turi būti pats sau generolu“. Apsiaustos sovietų pozicijos turėjo kovoti be įsakymų, pastiprinimo bei aprūpinimo. Daugelis iš jų išsilaikė savaites, kol visiškai baigėsi amunicija ar jėgos priešintis. Mūšio mieste taktikoje apie vadovavimo grandinę kalbama ppaprastai: centralizuotas planavimas, decentralizuotas vadovavimas ir vykdymas. Tai reiškia, kad mieste dauguma operacijų remiasi mažų padalinių taktika, nes miesto sąlygomis būrio vadui beveik neįmanoma tinkamai kontroliuoti pavaldinių veiksmų, adekvačiai vertinti viso padalinio situaciją ir priimti tinkamus sprendimus, nematant mažesnio padalinio konkrečios situacijos, tad pagrindinis vadovavimas pavedamas žemiausio lygmens vadams. Padalinio valdymas vyksta tik raportų pagalba, aukštesnis vadas gali tik sulėtinėti ar pagreitinti padalinio judėjimo greitį.

[img]http://hsgm.free.fr/stalingrad6.jpg[/img]

Ltn. Anton Kuzmich Dragan vadovaujami kariai iš 13-osios divizijos gavo tiesioginę užduotį iš Čiukovo – užimti geležinkelio stotį. Sustiprintas būrys (mūšio mieste metu, dažniausiai prie būrio priskiriama inžinieriai – sprogdintojai, medikai, artilerijos ugnies koreguotojai) sudarytas iš 50 rinktinių vyrų pradėjo veržtis kaudamiesi dėl kiekvieno kambario ir namo. Nors ne visiškai jie su šia užduotimis susidoros, bet jie užėmę sandėlį kuriame išsilaikė beveik tris savaites.

Mūšiai mieste pasižymi dideliu greičiu ir dar didesniu amunicijos sunaudojimu. Kariuomenėje plačiai žinomas pasakymas: mėgėjai galvoja apie taktiką, o profesionalai apie logistiką (aprūpinimą). Pastiprinimas ir tiekimas į mūšio rajoną buvo gabenamas iš visos Sovietų Sąjungos. Rusai kontroliavo rytinę Volgos pakrantę, o vokiečiai vakarinę, bei buvo apsupę Stalingradą iš šiaurės ir pietų, tad vienintelis tiekimo kelias – plaustai per Volgą. Išlaikyti šią gyvybės liniją buvo vienas iš reikšmingiausių Čiukovo tikslų, nuo kurio

įgyvendinimo priklausė miesto likimas.

Rytinė Volgos pakratė tapo didžiuliu susitelkimo punktu iš kurio buvo tiekiami šaudmenys, kariams tai buvo paskutinė ramesnė vietą prieš įžengiat į pragarą. Naujas Stalino ginklas raketų pažeidėjai „Kariūšos“ taip pat dislokuotos būtent ten. Šie raketų paledėjai dar vadinami „The Stalin Organ“ šiurpino vokiečius velniškai klykiančiomis raketomis ir mirtinu taiklumu, bei ugnies galia. Sovietai suprato kad tai ne tik geras priešo gyvosios jėgos naikinimo ginklas, bet ir labai efektyvus psichologinis ginklas. Gal būt ir į tai buvo aatsižvelgta apšaudant Stalingradą tiek dieną tiek naktį.

Sovietų oro pajėgos, turėdamos naujus Jak-1 lėktuvus pamažu užvaldė oro erdvę virš miesto. Pirmą sykį Vokietijos kariai nebegalėjo tikėtis užtikrintos oro erdvės kontrolės ir paramos iš Luftwaffe.

Nuolat krintančios raketos, bombos ir artilerijos sviediniai padarė Stalingradą panašų į Dantės pragarą. Naktį degantis Stalingradas matėsi iš 45 kilometrų, o dieną iš Stalingrado kylantis dūmų stulpas žymėjo, kad ten atsivėrė tikras pragaras žemėje. Šis vaizdas slėgė daugelį karių plukdomų per upę, todėl jie bandė šokti į VVolgos vandenis ir taip išvengti besiartinančios mirties, bet plaustuose buvę NKVD kariai ir politiniai karininkai juos be gailesčio šaudydavo.

Rattenkrieg – žiurkių karas

[img]http://www.battlefront.co.nz/Images/Historical/Stal-factory-01.jpg[/img]

Vokiečiams kontroliuojant apie 90 procentų Stalingrado, Čiukovas sutelkė visas jėgas išlaikyti tą lopinėlį kuriame dar buvo jo pajėgos. Užsitęsę mmūšiai sugriautame Stalingrade privertė žmones tenkintis minimaliais resursais. Vokiečiai tą mūšį pavadino – Rattenkrieg – Žiurikų karu. Vienas vokiečių pėstininkas rašė savo šeimai „net ir žiurkės bėga iš pragaru liepsnojančio miesto<.> sunkiausi akmenys krenta. Tik žmonės išgyvens“

Čiukovas ieškojo būdų kaip sulėtinti vokiečių veržimąsi bei ugnies galią, tad įsakė savo vyrams kai įmanoma pereiti į artimą durtuvų kovą. Vermachto kariai tada negalės išsikviesti oro ar artilerijos paramos nekliudant savo pajėgų. Blitzkriego taktika kuri parklupdė beveik visą Europą, čia buvo bevaisė. Visas miesto mūšis susidėjo iš mažų išsibarsčiusių grupių kovojančių atskirai iki paskutinio šovinio ar atodūsio.

Kulminacijos taškas artėjo. Jei Pauliui pavyktų sutriuškinti 62-ąją armiją iki tol kol Volga užšals, Stalingradas kristų dar prieš rusišką žiemą, kurios vokiečiai bijojo ir jjai nebuvo pasiruošę. Bet Pauliaus žuvusių karių sąrašas augo dar vokiečiams nematytu tempu. Minos siurprizai, snaiperiai ir sovietų artilerija nepailstamai retino jo karių gretas. Nors Pauliaus nuostoliai buvo milžiniški, bet Sovietų dar didesni. 80 000 Raudonosios Armijos karių žuvo iki spalio vidurio. Pridedant žuvusius Pauliaus karius ir civilius, žuvusių žmonių skaičius turėjo siekti apie ketvirtį milijono. Bet blogiausia dar artinosi.

Vokiečiai dabar kontroliavo svarbią Mamaev Kurgan kalvą, pietinius gyvenamuosius priemiesčius ir įsiveržė palei Volgą į miesto centrą. Čiukovas dar llaikėsi miesto centre, plaustų krantinėje ir Barrikady metalo dirbtuvėse, bei kontroliavo didžiąją dalį „Raudonojo spalio“ gamyklos (tiksliau jos griuvėsių).

Vienu momentu, vokiečiai buvo priartėję per 200 metrų nuo Čiukovo vadų bunkerio. Atramos punktų taktika pasiteisino, apsupti Sovietų atramos punktai, neleido vokiečiams visiškai užimti miesto ir padėjo išlaikyti „raudonus lopinėlius“ ant vokiečių Stalingrado žemėlapio. Čiukovas taip pat susidūrė su kita problema: artinosi rusiška žiema, o tai reiškė dideles problemas su aprūpinimu. Volgai užšalus logistikos problemos truputį išsispręstų, nes ledu buvo daug lengviau tiekti reikiamą amuniciją, nei keltais plaukiant ižui. Bet artimiausias savaites, pradedant nuo lapkričio vidurio ižas eismą upe padarys beveik neįmanomą. Jis įsakė kaupti amuniciją, bei visą rezerve esančią amuniciją: šaudmenis, maistą, medikamentus, ekipuotę liepė išdavinėti mažais kiekiais. Ši Čiukovo kampanija dar vadinama „žiauriąja ekonomija“.

[img]http://encyclopedia.laborlawtalk.com/wiki/images/4/44/Stalingrad.jpg[/img]

[img]http://hsgm.free.fr/stalingrad5.jpg[/img]

Paulus neturėjo iliuzijos kad jo armija, kovojanti suniokotame mieste, bus pilnai aprūpinta žiemai. Iškilo būtinybė greit baigti mūšį arba prieš jo Armiją stos dar vienas nuožmus priešas – šaltis. Norėdamas greičiau baigti operaciją, jis paprašė keletos pilnų ir pailsėjusių batalionų iš rezervo. Juos gavo, tai buvo keletas inžinierių batalionų, kurie buvo paruošti kovai mieste: sprogdinimo ekspertai, be to turėjo gerus gatvių mūšio įgūdžius, paprastai jie buvo vadinami Pioneers. Su šiais profesionalais jis tikėjosi suduoti galutinį smūgį sovietams iir išstumti juos iš miesto. Vienas Pioneers dalinys, dislokuotas „Raudonojo Spalio“ gamyklos griuvėsiuose, laukė, kada minos siurprizai sprogs ir jie pakils į puolimą. Jų taktika paprasta: padeda minas siurprizus ant tikėtinų sovietų priartėjimo kelių, jiems suveikus priešas išsiblaško, o tada nesant efektyviai ugnies sistemai, bei paniškam pasipriešinimui jie puola.

Su Pioneers siejosi paskutinė Pauliaus viltis užimti Stalingradą. Lapkričio 11 d. Paulius pasiuntė 5 divizijas pulti fabriko rajono. Sovietų priekinė linija buvo suskaldyta į tris dalis. Ataka rusams kainavo daug aukų. Prasiveržę vokiečiai persigrupavo ir užėmę gynybą laukė tolimesnių nurodymų.

[img]http://hsgm.free.fr/stalingrad4.jpg[/img]

Nuo lapkričio 14 d. sovietams prasidėjo juodas periodas. Ižas pradėjo plaukti Volga, keltai su sovietų amunicija ir pastiprinimu sustojo, dabar upė buvo jiems neįveikiama. Pagrindinis aprūpinimo kelias nusitiesė oru. Sovietų pilotai ir sausumos pajėgų vadai susidūrė su kita problema. Sovietų ginama teritorija buvo tokia maža, kad dauguma krovinių numestų iš lėktuvų nukrisdavo vokiečių kontroliuojamoje teritorijoje. Dabar Čiukovas lenktyniavo su laiku, bet kuo toliau tuo labiau tai darėsi problematiška. Iš to galime spręsti, kad ne tik vokiečiai susidūrė su rimtomis logistikos problemomis.

Vokiečių žvalgybos lėktuvai ir sausumos žvalgyba vis pranešinėjo apie sovietų dalinių telkimą į šiaurės vakarus nuo Stalingrado. Dabar visi faktai kalbėjo, kad ruošiamas milžiniškas sovietų puolimas, kurio taikinys kairys vokiečių pajėgų flangas. Paulius ssuprasdamas, kad 3-oji Rumunų armija gali neišsilaikyti, jai paremti pasiuntė gen. Ferdinand Heim 48-ąjį Panzer korpusą. Paulius savo nuogąstavimais apie galimybę būti apsuptiems pasidalino su savo pavaldiniais, bet niekas apsupties nesitikėjo. 1942 m. lapkričio 19 d. anksti ryte pasigirdo Sovietų artilerijos salvių gausmas. Tai žymėjo kontratakos pradžią, kurios padariniai kainuos Pauliui ir jo legendinei 6-ąjąi armijai gyvybes.

Pavlovo namo gynyba

(1942 m. rugsėjo 23 d. iki 1942 m. lapkričio 25 d.)

[img]http://216.198.255.120/pavlov/mappavlov.jpg[/img]

Pavlovo namo pirmo aukšto planas

Prieš karą, tas keturių aukštų pastatas kuris po karo tapo žinomas kaip Pavlovo namas, stovėjo prestižiniame Stalingrado gyvenamajame rajone. Šis pastatas prie Sausio 9-osios aikštės oficialiai buvo žinomas, kaip Sovietų namas Nr. 4, o kitaip „Specialistų namas“. Aplink jį buvo daug karininkų klubų. Komunistų partijos elitas ir pramonės ekspertai gyveno šiame name. Iš namo atsivėrė nuostabi panorama į Volgos pakrantes, bei į Sausio 9-osios aikštę. Geri, apie 250 metrų stebėjimo šaudymo sektoriai, patogi tiekimui vieta tapo lemiamas faktoriais mūšyje. Sovietų vadai įžvelgė į namą, kaip svarbų gynybos punktą. Jie įsakė gen. Rodimtsevui ir jo 13-ąjąj elitinei divizijai užimti pastatą ir laikyti iki mūšio pabaigos.

Ltn. Afanasevo vadovaujamam būriui iškelta užduotis ginti šį pastatą. Vėliau būrio vadas buvo sunkiai sužeistas, todėl seržantas Jakobas Pavlovas buvo paskirtas vadovauti pastato gynybai.

Keturias dienas 4 kariai gynė pastatą nuo vokiečių atakų kol sulaukė pastiprinimo, kuris buvo ginkluotas kulkosvaidžiais, prieštankiniais ginklais ir minosvaidžiais.

Po pastiprinimo įgula sudarė 25 vyrai. Priešo veiksmams apsunkinti kariai tinkamai paruošė ir pastatą. Pastato prieigose įrengtos kombinuotos priešpėstinės – prieštankinės inžinerinės užtvaros: nuo greito pėstininkų priartėjimo saugojo spygliuotos vielos užtvaros, nuo tankų puolimo – minų laukai. Pats pastatas taip pat buvo paruoštas mūšiui: išsprogdintos skylės sienose, lubose, padaryti papildomi judėjimo, tiekimo keliai, bei šaudymo angos, sutvirtintos sienos ir lubos. ĮĮrengtos prioritetinių ginklų (kulkosvaidžių ir prieštankinių ginklų) pozicijos. Visa jiems reikiama amunicija buvo perplukdoma per Volgą, tad jie išsikasė tranšėją link upės.

Nuolat trūko maisto ir vandens. Nebuvo lovų, tad kariai miegodavo ant vilnonės vamzdžių izoliacinės medžiagos arba tiesiog ant žemės.

Kovos name vyko nuo 1942 m. rugsėjo 23 d. iki 1942 m. lapkričio 25 d., kol Sovietų kariai kontratakuodami juos išlaisvino.

Pastato svarbą apibūdina faktas, kad feldmaršalas Paulius, pastatą ant savo žemėlapio buvo pasižymėjęs kaip tvirtovę.

[img]http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/a/ab/Pavlov%27s_House_in_Stalingrad.jpg[/img]

Pavlovo namas po karo

Štai keletas pprisiminimų apie Pavlovo namą. Surenas Mirozianas, 62-osios armijos parašiutininkas, buvo netoli pastato. Jis pasakojo, kad prie pastato matė sudegintus ar pusiau sudegintus žuvusių moterų ir vaikų kūnus, aplink mėtėsi žuvusiųjų kūno dalys, o apink kraujo jūra. Tai mus labai šokiravo. BBet mes kovėmės iki pabaigos: kovėmės dėl kiekvieno buto, kiekvieno pastato. Aš pamenu kaip vokiečiai užėmė prieš mus esantį pastatą, mūsų kariai, vadovaujami srž. Pavlovo atsiėmė jį kontratakuodami naktį. Artimoje kovoje buvo naudojami peiliai. Ten nebuvo pasigailėjimo, tai panašėjo į azartinį žaidimą, kuriame buvo žaidžiama dėl savo gyvybės. Mes klausėme savęs: kodėl jie čia atėjo? Mes nenorime jų! Daugelis karių manė, kad jei naciai pajėgs pasiekti Volgą, jie išsilaikys čia amžinai“.

Ivanas Afanasievas, vienas iš karių dalyvavusių šioje operacijoje, prisiminė: „1942-10-03 priešas pradėjo pulti pastatą. Mes buvome pasiruošę kautis iki paskutinio atodūsio, kol pastatas išliks „raktu“ į Volgą. Kasdien mes atmušdavome keletą įnirtingų atakų. Tik 15 iš mūsų liko, kiti žuvo, bet mes sunaikinome daug hitlerininkų“.

Ilia Voronovo kulkosvaidis šaudė sseriją po serijos be parstojo. Nepaisant to, kad Voronovas ir jo kulkosvaidis buvo prioritetinis priešo taikinys, Ilia buvo laimės kūdikis, jis nė karto nebuvo sužeistas. Priešas buvo per 12 metrų nuo Ilia. Voronovas prisimena: „Draugai teikė mums amuniciją valtimis, 10 iš mūsų ėjo pasiimti amunicijos, bet tik 6 sugrįžo. Mes valgydavome apdegusius javus, kuriuos pasiėmėme iš sandėlio. Dengiami mūsų vaikinų priartėjome prie sudegusio sandėlio ir parsinešėme jų <.> Mes nebuvome išsigandę, bet mes buvome labai pavargę. Tu šaudydavai dieną, šaudydavai nnaktį, dar bandei pasistatyti bunkerį, kuris slėptų apsaugotų tave nuo ugnies. Mes miegodavome ant žemės. Ar tai poilsis? Koks gali būti poilsis šiame pragare? Aplink dega, dunda, griūva sienos. Bet mes nebijojome. Kai jie nustodavo šaudyti – tapdavo nuobodu, kai pradėdavo – linksma. Sunkiausia buvo kovoti su nacių kulkosvaidžiais. Jie sėdėdavo savo skylėse, todėl mes negalėjome jų pasiekti. Nebuvo panikos. Per keletą tylos minučių mes galėjome sėdėti kartu ir pasakyti: mes nepraleisime jų.“

Apie visą tai srž. Pavlovas rašė: „Jie mus bombardavo iš oro, mūsų namas buvo puolamas sunkiaisiais tankais, mes buvome intensyviai apšaudomi artilerijos. Kulkosvaidžiai šaudė be sustojimo. Kartais mums trūkdavo amunicijos, mes neturėjome pakankamai maisto ir vandens. Mes negalėjome kvėpuoti, dėl dulkių ir pelenų, bet mano kariai išgyveno atakas ir gynė fronto liniją. Mes kovėmės dėl savo Tėvynės“

Hitlerio kariai galėjo užimti miestą per dieną. Iki tol jie pavergė beveik visą Europą. Vis dėl to, per 58 dienas jie neužėmė vieno Stalingrado pastato. Pastatas buvo ginamas srž. Pavlovo ir jo karių, vėliau tapo aišku, kad ši speciali gynyba tapo lemiamu aspektu visam Stalingrado mūšiui. Namas tapo paminklu ir buvo pavadintas srž. Pavlovo vardu, kuris tapo Didžiojo Tėvynės karo herojumi.

Čiukovas vėliau teigė, kad Pavlovo kariai nužudė daugiau vokiečių, nei jjie neteko šturmuodami Paryžių.

Žmonija atmins drąsius Pavlovo namo gynėjus. Sovietų Sąjungos herojus Maršalas Tčuikovas savo prisiminimuose rašė: „Sovietų kariai buvo pasiruošę kautis iki mirties, jie buvo pasirengę apginti kiekvieną savos žemės metrą. „Mes jų nepraleisime“ – ši frazė buvo kiekvieno kario mintyse. Keletas karių gynė pastatą, vėliau pavadintą srž. Pavlovo namu. Skirtingų tautybių žmonės kovojo čia. Daugybė didvyrių čia žuvo, bet miestas prie Volgos juos atmins. Čia žuvo: rusai Alexandrov ir Afanasiev, ukrainiečiai Sabgaida ir Luschenko, gruzinai Mosiashvily ir Stepanishvily, uzbekas Turgunov, Murzaev iš Kazachstano, Turdiev ir Ramazanov iš Tadžikistano. Pavlovo namas tapo sovietų karių drąsos simboliu ateinančioms kartoms“.

Pavlovo namo gynėjų sąrašas:

[img]http://216.198.255.120/pavlov/11.jpg[/img]

1. J. Pavlov – vadas*

[img]http://216.198.255.120/pavlov/52.jpg[/img]

2. A.P.Aleksandrov*

[img]http://216.198.255.120/pavlov/41.jpg[/img]

3. V.S. Glushenko – automatininkas*

4. N.Y. Chernogolov- automatininkas*

5. I.F. Afanasyev –kulkosvaidininko padėjėjas

6. M. Bondarenko -?

7. I.V. Voronov – kulkosvaidininkas

8. T.I. Gridin – minosvaidininkas

9. V.M. Kiselev -?

10. V.K. Sarayev -?

11. I.T. Svirin – kulkosvaidininkas

12. A.A. Sabgaida – prieštankinio ginklo šaulio padėjėjas

13. A.N. Chernyshenko – minosvaidininko padėjėjas

14. P.I. Dovzhenko – kulkosvaidininkas

15. A.I. Ivashenko – kulkosvaidininkas

16. A.E. Shapovalov -?

17. G.I. Yakimenko -?

18. N.G. Masijashvili – automatininkas

19. T. Murzaev – prieštankinio ginklo šaulys

20. A. Turdyev – prieštankinio ginklo šaulys

21. K. Turgunov – kulkosvaidininkas/prieštankinio ginklo šaulys

22. F.Z. Ramazanov – prieštankinio ginklo ššaulys

23. I.Y. Hait -?

24. V.D. Avagimov -?

25. Anikin -?

26. P. Demchenko – kulkosvaidininkas

27. P. Demchenko – kulkosvaidininkas

28. Stepanoshvili -?

29. Shkuratov – prieštankinio ginklo šaulys

30. Yefremov -?

31. Mariya Ulyanova

* Šie 4 kariai buvo pirmieji, kurie užėmė pastatą ir priešinosi iki ateinant pastiprinimui.

[img]http://upload.wikimedia.org/wikipedia/en/thumb/f/fb/Pavlov%27s_house_today.jpg/707px-Pavlov%[/img]

Pavlovo namas dabar

Operacijos Uranas (Uranus) ir Saturnas (Saturn)

[img]http://www.stalingrad.com.ru/history/atlas/map01.gif[/img]

Prasidėjus Sovietų kontratakai, gen. Halder blogiausia ko tikėjosi tai kairiojo flango pralaužimo, tuo pačiu 6-osios armijos ir pusės gen. Hermann Hoth 4-osios Panzer Armijos apsupimo.

Dar 1942 m. rugsėjį pradėti kurti įvairūs Stalingrado užėmimo planai. Tiesioginė frontalinė ataka, buvo iš karto atmesta kaip neįmanoma. Kol Čiukovas kovėsi Stalingrado griuvėsiuose ir kovojo savo didžiausiu priešu – laiku. Stalinas, Žukovas ir Stavka vadu gen. Alexander Vasilevsky naudojo šį brangų laiką planavimui ir pajėgų pergrupavimui, kurios apsups Stalingradą, atkirsdamos 6-osios Armijos aprūpinimą. Jie pastebėjo, kad vokiečiai sukoncentravo savo pajėgas mieste, palikdami flangų ir perimetro apsaugą silpnesniems sąjungininkams. Stalingradas buvo gilaus iškišulio apie 25 mylių gylio ir 40 mylių pločio gale. Logiškiausias sprendimas buvo pulti flangus ir užspęsti vokiečius spąstuose. Pagrindinė kontratakos užduotis buvo atkirsti tiekimo kelius į Stalingradą skersai vienintelio geležinkelio į Stalingradą, kuris buvo Pauliaus gyvybinė linija. Lyginant Raudonosios Armijos ir gen. Pauliaus 6-osios Armijos jėgų santykį, Pauliaus Armija turėjo be didesnių problemų išsiteršti

iš žiedo. Po milžiniškų nuostolių patirtų per ankstesnius puolimus, Stalinas su savo generolais dabar vylėsi kruopščiai suplanuoti puolimo planą. Skubotas ir neapgalvotas puolimas būtų kainavęs per daug. Sovietų rezervų išvaistymas kainuotų Čiukovo ir viso miesto žūtį.

Žukovas ir Vasilevsky priėmė tinkamą sprendimą. Atakuoti smaigalyje esantį miestą – reiškė pasiųsti Raudonąją Armiją prieš geriausius Vermachto dalinius. Tolimesni užnugario sektoriai buvo silpnesni, nes juos saugojo Vokietijos sąjungininkai: rumunai, italai ir vengrai. Sovietai tinkamai įvertino jų kovines galimybes ir nacionalinį faktorių, kad jie ttikrai nepasiryžę žūti už Vokietiją.

Šios spėlionės ir skaičiavimas privedė generolus prie sprendimo smogti būtent į šią sąjungininkų kontroliuojamą silpniausią liniją. Raudonoji Armija turėjo persigrupuoti, sutelkti ginkluotę ir pasiruošti tokiai atakai. Ruošiantis reikėjo atminti, kad taip pat reikia nuolat remti Čiukovo pajėgas kovojančias Stalingrade. Atsižvelgiant į tai kad 62-oji Armija neišsilaikys be tiekimo, jie priėmė kompromisinį sprendimą. Jie paskyrė Čiukovui tiek vyrų, kiek reiks kad išsilaikytų mieste, o kitus perdislokavo kontratakai.

Iki 1942 m. lapkričio Žukovas sutelkė virš 1 000 000 „„šviežių“ karių, 1 500 tankų, 2 500 artilerijos pabūklų ir 3 Oro Armijas pradiniam atakos smūgiui. Pergrupavimą ir pasiruošimą buvo stengiamasi padaryti kuo slapčiau. Tik formuojamo fronto vadai gen. Vatutin, gen. Rokkosovsky ir gen. Jeriomenka žinojo kas tiksliai vyksta. Net ČČiukovas tikslai nežinojo kada ir kaip prasidės kontrataka. Paskutinę minutę gen. Konstantin Rokkosovsky pristatė šią kontrataką 62-os Armijos vadui ir jos štabui. Apžvelgdamas kontrataką jis pabrėžė, kad svarbiausia 62-ai armijai yra išsilaikyti mieste, kol apsupties žiedas bus pilnai suformuotas. Čiukovas ir štabo viršininkas gen. Nikolai Krylov atsakė „Generole, jei Paulius nesugebėjo per vasarą mus įstumti į upę, jis nepajėgs to padaryti dabar“.

Operacija Uranas buvo pirmoji kampanijos fazė, kurios pradžia buvo planuota 1942 m. lapkričio 11 d. vėliau atidėta savaitei. 1942 m. lapkričio 19 d. ryte, siaučiant sniego audrai, ši operacija prasidėjo. Po pradinio parengiamojo bombardavimo, gen. Rokkosovsky pradėjo viso Dono fronto sausumos pajėgų ataką, kurią sekė gen. Vatutin’o Pietvakarių fronto ataka. Sovietų šarvuota technika nedelsiant pralaužė silpniausią gynybos fronto vvietą esančią tarp Rumunijos 3-osios ir Italijos Armijos. Gen. Vatutin veržėsi per kairįjį rumunų fronto flangą, ir nepraėjus nė dienai rumunai buvo apsupti.

Gen. Ferdinand Heim’o 48-asis Panzer korpusas, kuriam buvo nurodyta sustiprinti rumunų armijos gynybą, tapo neefektyvus. Po įsakymo išsiskleisti, nemažai vokiečių tankų netikėtai nepajudėjo. Priežastis truputi kurioziška: lauko pelės susinešė lizdus transporto priemonėse ir nugraužė elektros instaliacijas. Heim turėjo mažiau nei 50 kovai paruoštų tankų, lyginant su sovietų situacija – tai buvo apgailėtinos pajėgos.

Kai gen. Rokkosovky prasiveržė pper Ašie gynybos linijas, jo armijos pasuko į pietryčius link Kalačo miesto prie Dono, kuriame buvo dislokuota vokiečių logistikos brigada aprūpinanti Stalingradą. 4-ąjai Luftflotte buvo pavesta Pauliaus Armiją aprūpinti kariais ir amunicija, bet jai taip pat iškelta užduotis aprūpinti kitas armijas Kaukazo rajone. Apie oro tiltą į Stalingradą bus rašoma toliau.

Kita kontrpuolimo fazė – operacija Sauturnas prasidėjo lapkričio 20 d. Į pietus nuo Stalingrado gen. Jeriomenka vadovaujamas Stalingrado Frontas puolė Rumunijos 4-ąją Armiją. Priekyje puolė 51-a Armija vadovaujama gen. Trufanov, gen. Jeriomenka pajėgos puolė į vakarus siekdamos susijungti su Rokkosovsky prie Kalačo.

Vokietijos Armijos grupės vado von Weich`o nurodymu, gen. Paulius atitraukė tris Panzer divizijas iš Stalingrado ir nurodė joms sustiprinti kairįjį flangą. Šiems tankų manevrams reikėjo daug degalų, jie buvo paimti iš 6-osios armijos atsargų, kurios nesant papildymui smarkiai seko. Gauto degalų kiekio šioms Panzer divizijoms užteko tik persidislokuoti. Nuo lapkričio 21 d. Rumunijos Armija buvo arba apsupta, likusi jos dalis neapgalvotai atitraukinėjama, neišnaudojant jos priešo stabdymo bei trikdymo galimybių. Raudonoji Armija perėmusi iniciatyvą, puldama įgavo įspūdingą pagreitį. Pauliaus vadavietė buvo iš Golubinskaya buvo skubotai atitraukta į Nižne-Čirskaya, o po dviejų valandų buvusią vadavietę užėmė Raudonosios Armijos priešakinės pajėgos. Dabar Paulius savo kailiu pajuto šios sovietų kontratakos jėgą ir Rumunijos AArmijos silpnumą, bei suprato, kad 6-oji Armija greit bus apsupta.

Reaguodamas į susidariusią situaciją Paulius paprašė OKW leidimo atsitraukti, t.y. atitraukti 6-ąją Armiją 160 kilometrų į vakarus, taip išvengiant galutinio apsupimo ir vėlesnio sutriuškinimo. Šiam ketinimui pritarė Armijos štabo viršininkas gen. Zeitzler, kuris šį ketinimą vėliau pristatė Hitleriui. Fiureris jį nedelsiant atmetė, nurodydamas gintis ir laukti tolimesnių nurodymų. Hitleris taip pat nurodė dar sykį perkelti gen. Pauliaus vadavietę, šįsyk į Gumrak esantį 16 kilometrų nuo Volgos. Vėliau Von Weich dar sykį kreipėsi į Hitlerį su prašymu leisti 6-ąjąi armijai atsitraukti, bet ir vėl prašymas buvo atmestas.

Kol Hitleris delsė priimti sprendimą dėl 6-osios Armijos tolimesnių veiksmų, apsupties žiedas užsidarė ir ėmė stiprėti. Pradėjo žlugti visos galimybės pačiai 6-ąjąi Armijai išsiveržti iš apsupties. Siekdama padėti į keblią padėtį pakliuvusią Pauliaus Armiją, OKW reorganizavo Pietų fronto pajėgas priskirdama feldmaršalo von Manstein`o armijas prie formuojamos naujos Dono Armijų grupės.

Lapkričio 23 d. Sovietai užėmė Kalač. Pilnai užsidarius apsupties žiedui gen. Pauliaus Armiją ir kitas Vokietijos Armijas skyrė 50 – 60 kilometrų teritoriją, kurią kontroliavo Raudonoji Armija. Paulus vis dar vylėsi, kad bus duotas nurodymas prasilaužti pro šį žiedą, tad su savo vadais dėjo visas pastangas planuodami šį prasiveržimą, kuris, jei Hitleris pritars, bus pradėtas llapkričio 27 d. Pagal planus, Paulius turėjo palikti daug technikos ir kitokių vertingų draikų, nes 6-oji Armija neturėjo pakankamai kuro automobiliams, bet generolui buvo svarbiausia išgelbėti savo Armiją.

Pauliaus nusivylimui, Hitleris nedavė leidimo pradėti prasiveržimą. Kad ir kaip ten būtų buvę, 6-osios Armijos atsitraukimo momentas jau buvo praėjęs. Gen. Vatutin, gen. Rokkosovsky ir gen. Jeriomenka sėkmingai prasiveržė per Pauliaus Armijos užnugarį lapkričio 30 d. sustodami ant Dono ir Čir upių krantų. Kruopščiai suplanuotos operacijos kodiniais pavadinimais Uranas ir Saturnas buvo sėkmingai įvykdytos. Dabar 6-oji Pauliaus Armija buvo apie 50 kilometrų nuo priekinių savo pajėgų linijos. Hitleris ir OKW įvertino, kad atsitraukimas per sovietų kontroliuojamą teritoriją neturint adekvačios tankų ugnies galios būtų panašus į Napeleono atsitraukimą ir Rusijos.

Paulius suprato, kad aklai vykdydamas Hitlerio nurodymus tiesiu keliu veda savo Armiją į mirtį, Bet jis dar šventai tikėjo Hitlerio pažadais aprūpinti 6-ąją Armiją oro tiltu. Tai buvo vienas iš daugelio beviltiškų Hitlerio pažadų.

Stalingrado oro tiltas

(1942 m. lapkričio 24 d. – 1943 m. sausio 31 d.)

[img] http://216.198.255.120/germanpart/airliftmap.jpg[/img]

Kai 1942 m. lapkričio 19d. Stalinas pradėjo operaciją Uranas. Richthofeno 4-oji Luftflotte turėjo, iš pirmo žvilgsnio, pakankamai lėktuvų savo vietiniuose oro uostose, kad galėtų ribotas vykdyti 6-osios Armijos aprūpinimo užduotis. Richthofeno transportavimo flotilę sudarė: 1-as

(štabo), 50- as, 102- as, 172- as ir 900-asis specialiosios paskirties Bombonešių sparnai, aprūpinti Ju-52, ir 5-asis specialiosios paskirties bombonešių sparnas, aprūpintas HE 111.

Po sėkmingo Sovietų Sąjungos kontrpuolimo, po kurio 6-oji Armija buvo atkirsta nuo visų aprūpinimo kelių, Richthofen negalėjo paskirti visų šių lėktuvų 6-osios armijos tiekimui, nes Luftwaffe turėjo aprūpinti ir kitus kovojančius dalinius. 1-asis, 5-asis, 50-asis ir 102-asis sparnai tiekė aprūpinimą Fiebigo Fliegerkorps VIII, kol 172-asis dislokuotas Luftgau Rostove (Rostovo oro rajone, kur organizavo flotilės aprūpinimą, techninę ppriežiūrą, ir rūpinosi aptarnaujančiu personalu). Pflugbeilio Fliegerkorps IV, kuri buvo performuotas į kovinį korpusą Fliegerkorps VIII, neturėjo transporto lėktuvų.

[img]http://216.198.255.120/germanpart/luchtbrug1.jpg[/img]

Dauguma Richthofeno transporto padalinių nuo operacijos „Mėlyna“ pradžios, be perstojo, buvo veiksmo sūkuryje. To rezultatas, pervargę lakūnai prasta lėktuvų techninė priežiūra. Tik keletas iš naujų pilotų buvo įpratę skraidyti žemomis esant žemai temperatūrai, kai lėktuvai apšąla. Pirmosiomis oro tilto dienomis buvo labai prastas matomumas dėl sniego audrų, rūko ir žemų debesų, stabdė Luftwaffe operacijas labiau nei šaltis. Šie skrydžiai buvo sudėtingi, bbei pavojingi, net patyrę pilotai nekentė leistis su pilnai pakrautais lėktuvais Stalingrado aerodromuose prasto matomumo sąlygomis. Tirštas rūkas dengė Pitornnik ir Basargino (pagrindinius aerodromus apsiausties žiede). Buvo atvejų, kad net labiausiai patyrę pilotai skrisdavo atgal nenusileidę. 1942 m. lapkričio 9 dd. 900-asis specialiosios paskirties bombonešių sparnas turėjo tik 41 Ju-52, bet tik 12 galėjo pilnai vykdyti oro operacijas, o 50-asis turėjo 35 Ju-52, tik 13 pilnai paruošti.

6-ąją armijai minimaliai reikėjo 300 tonų krovinių per dieną (normaliam mūšiui reikėjo 500 tonų per dieną). 300 tonų galėjo perskraidinti 150 pilnai pakrautų Ju-52. Reikia atminti, kad oro sąlygos ir priešo veiksmai taip pat darė stiprią įtaką skrydžiams. Galbūt 300 tonų būtų įmanoma perskraidinti per dieną tik geru oru. Skaičiuojant lėktuvo pakrovimo ir iškrovimo laiką, vienas lėktuvas galėtų atlikti tik vieną, gal būt du, skrydžius per dieną. Dar reiktų pasverti techninį lėktuvo aptarnavimą, bei pilotų poilsį, tai paėmus Richthofenui reikėtų mažiausiai 800 Ju-52, kad jis įvykdytų Goringo pažadus ir kad 6-oji armija galėtų mminimaliai egzistuoti.

Dėl apgailėtinos Richthofeno dalinių padėties 1942 m. lapkričio 25 d. jis galėjo panaudoti 30 iš 295 transporto lėktuvų paremti 6-ąją armiją.

[img]http://216.198.255.120/germanpart/luchtbrug2.jpg[/img]

Būtina atkreipti dėmesį į Stalingrado apylinkėse esančius aerodromus, kurie turėjo sugebėti priimti tokį transportinių lėktuvų kiekį. Vokiečiai turėjo septynis aerodromus: Pitomnik, Bolshaia Rossoshka, Stalingradski, Gumrak, Basargino, Voroponovo ir Karpovka. Iš šių aerodromų apsuptyje, tik Pitomnik aerodromas buvo visiškai paruoštas tokio masto operacijoms. Jame buvo įrengtas prožektoriai, apšviesti leidimosi keliai, ir ryšio technika. Basargino aerodromas taip pat buvo mminimaliai aprūpintas, bet jame trūko būtinų komunikacijų ir oro transporto kontrolės įrangos. Didžiausias šio aerodromo minusas – pakilimo – leidimosi keliai buvo paprasčiausia žolė, tad pabjurus orams šį aerodromą tapo pavojinga naudoti. Dar viena svarbi detalė, kad visų tipų transportiniai lėktuvai galėjo leistis tik Pitomnik, Gumrak, Bolshaia Rossoshka aerodromuose. Šie aerodromai buvo dengimi priešlėktuvinės artilerijos ugnimi, turėjo prožektorius ir naikintuvus aerodromo apsaugai. Patirdami didelius nuostolius, ir suprasdami, kad kai kuriuos aerodromus neišvengiamai praras, vokiečiai įsirengė papildomų nusileidimo kelių.

[img]http://www.aeronautics.ru/archive/wwii/photos/gallery_005/Luftwaffe%20General%20watches%20a%[/img]

Prie lėktuvo kabinama 500 kg. bomba.

Šioje oro tilto operacijoje milžinišką darbą atliko Pickert. Jis dirbo nenuilstamai, tam kad užtikrintų šių dviejų aerodromų kiek įmanoma efektyvesnį funkcionavimą, bei greitą lėktuvų iškrovimą, bei pakrovimą. Tad į savo darbą žiūrėjo labai atsakingai, suprasdamas, kad armijos kovingumas priklauso tik nuo Luftwaffe galimybės tiekti reikiamas atsargas. „Pitomnik aerodromas tapo pagrindine mano veiklos sfera,“ lapkričio 26 d. rašė savo žurnale. Kitoje eilutėje jis pažymėjo, kad „visos pastangos sutelktos į oro tiekimo operacijas, sužeistųjų evakuaciją, ir jų sėkmingą skrydį atgal.“ Sužeistųjų išgabenimas buvo vienas iš savo iškeltų prioritetinių uždavinių. Kai jis pirmą kartą atvyko į Pitomnik, jis pamatė tragišką situaciją: šąlančius sužeistuosius laukiančiuis slaugių ir evakuacijos iš pragaru virtusio Stalingrado. Kitus du mėnesius, jis stengėsi kuo greičiau evakuoti sužeistus kkarius, kurie dienų dienas laukė išskraidinimo iš apsupties. Daugelis mirė taip ir nesulaukę evakuacijos, ypač kai oro sąlygos neleisdavo vykdyti tiekimo operacijų. Aerodromo gynybai Pickert išdėstė sunkiąją zenitinę bateriją ir sutelkė visas įmanomas lengvąsias zenitines baterijas aplink kirus aerodromus. Jų komandoms buvo įsakyta atkreipti dėmesį ypač į kylančius ir besileidžiančius lėktuvus.

Būtina paminėti, kad tiekimas 6-ąjai armijai buvo vykdomas iš šių aerodromų: Morozovskaya, Tatsinskaya, Sverovo, Salsk, Stalino-nord, Novotsherkassk, Lugunsk, Gorlokova,

Makejevka, Konstantinovka, Rostov.

[img]http://www.aeronautics.ru/archive/wwii/photos/gallery_005/Ju%2052%20prepared%20for%20takeoff%20-%[/img]

Ju – 52

[img]http://www.aeronautics.ru/archive/wwii/photos/gallery_005/He%20111%20engine%20pre%20starting%[/img]

He – 111

[img]http://www.warbirdsresourcegroup.org/LRG/images/ju86-1.jpg[/img]

Ju – 86

[img]http://www.aeronautics.ru/archive/wwii/books/germany_secret_weapons_wwii/he_177_02.jpg[/img]

He – 177

Štai keletas statistinių faktų. Per Stalingrado oro tiltą (1942 m. lapkričio 24 d. – 1943 m. sausio 31 d.) trukusį 69 dienas Luftvaffe prarado 488 lėktuvus (7,07 lėktuvo per dieną): 266 Ju-52, 165 He-111, 42 Ju-86, 5 He 177.

166 lėktuvai buvo visiškai sunaikinti, 108 lėktuvai dingo, 214 lėktuvai sudužo besileisdami ar kildami (vėliau buvo nurašyti). Viso sudužę lėktuvai galėjo sukomplektuoti pilną oro korpusą.

Apie 1100 įgulos narių žuvo, įskaitant daugybę patyrusių Luftwaffe bombonešių ir transporto lėktuvų pilotų, navigatorių ir instruktorių. Į šiuos skaičius neįtraukti sunaikinti lėktuvai per Sovietų reidus į vokiečių aerodromus, iš kurių buvo aprūpinama 6-oji armija.

Per 72 dienas ir naktis (1942 m. lapkričio 24 d. – 1943 m. vasario 3d.) Luftvaffe perkėlė ar išmetė į apsupties žžiedą 8350.7 tonos maisto, degalų ir amunicijos. Vidutiniškai 117,6 tonos per dieną. (minimaliai armijai reikėjo 300 tonų, o kad galėtų pilnai vykdyti operacijas 500 tonų per dieną). Tik keletą kartų dienos norma buvo pasiekta. Sėkmingiausia šiuo atžvilgiu buvo lapkričio 7-oji. Tądien transportuotos 362 tonos. Įdomus faktas pamąstymui, pamaitinti visus apsiaustyje esančius karius (dienos norma 200 gramų duonos) apie 250 000 vyrų armijai reikėjo 50 tonų duonos kasdien. (25 Ju-52 kasdien).

Literatūra:

1. Lietuvos Tarybinė enciklopedija. 12-as tomas. Vilnius 1984.

2. Lietuviškoji tarybinė Enciklopedija 2-as tomas, Vilnius 1977.

3. Lietuvos Tarybinė enciklopedija. 10-as tomas. Vilnius 1984.

4. Vladimiras Markovčinas. Feldmaršalas Paulius: nuo Hitlerio iki Stalino. Vilnius. 2005 m.

5. G. Žukovas. Atsiminimai ir apmąstymai II dalis. Vilnius. 1984

6. Alexander Werth. Russia at war 1941-1945, New York. 1964

7. http://www.vor.ru/55/Stalingrad/pam3_eng.html

8. http://www.absoluteastronomy.com/encyclopedia/p/pa/pavlovs_house1.htm

9. http://216.198.255.120/pavlov/ruspavlov.htm

10. http://en.wikipedia.org/wiki/Pavlov%27s_House

11. http://216.198.255.120/germanpart/airstat.html

12. http://216.198.255.120/germanpart/facts_airlift.htm

13. http://216.198.255.120/germanpart/mainpage_airlift.htm

14. http://encyclopedia.laborlawtalk.com/Battle_of_Stalingrad

15. http://www-cgsc.army.mil/carl/resources/csi/Wray/wray.asp

16. http://www.stalingrad.com.ru/history/atlas/phase_one.htm

17. http://www.worldwar2.ro/operatii/?article=12

18. http://www.russia.facts-on.com/history/soviet_period/battle_stalingrad.html

19. http://home.wanadoo.nl/cclinks/abtf/thebeg~1.html

Žemėlaipiai:

http://216.198.255.120/germanpart/airliftmap.jpg

http://www.stalingrad.com.ru/history/atlas/map01.gif

http://rkkaww2.armchairgeneral.com/maps/1942SW/Stalingrad/m11_stalingrad-N1942.gif

http://www.globalsecurity.org/military/library/report/2002/Web_Stalingrad.jpg

Iliustracijos:

1. http://216.198.255.120/pavlov/mappavlov.jpg

2. http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/a/ab/Pavlov%27s_House_in_Stalingrad.jpg

3. http://upload.wikimedia.org/wikipedia/en/thumb/f/fb/Pavlov%27s_house_today.jpg/707px-Pavlov%

4. http://216.198.255.120/pavlov/11.jpg

5. http://216.198.255.120/pavlov/52.jpg

6. http://216.198.255.120/pavlov/41.jpg

7. http://216.198.255.120/germanpart/luchtbrug1.jpg

8. http://216.198.255.120/germanpart/luchtbrug2.jpg

9. http://www.aeronautics.ru/archive/wwii/photos/gallery_005/Ju%2052%20prepared%20for%20takeoff%20-%

10. http://www.aeronautics.ru/archive/wwii/photos/gallery_005/Luftwaffe%20General%20watches%20a%

11. http://www.aeronautics.ru/archive/wwii/photos/gallery_005/He%20111%20engine%20pre%20starting%

12. http://www.warbirdsresourcegroup.org/LRG/images/ju86-1.jpg

13. http://www.aeronautics.ru/archive/wwii/books/germany_secret_weapons_wwii/he_177_02.jpg

14. http://hsgm.free.fr/stalingrad6.jpg

15. http://www.battlefront.co.nz/Images/Historical/Stal-factory-01.jpg

16. http://encyclopedia.laborlawtalk.com/wiki/images/4/44/Stalingrad.jpg

17. http://hsgm.free.fr/stalingrad5.jpg