Trakų salos pilys

ĮVADAS

Nuostabios gamtos ir turtingos istorijos Trakuose ir jų apylinkėje šimtmečius stovėjo trys garsios pilys – Trakų salos, Trakų pusiasalio ir Senųjų Trakų. Jomis pradėta domėtis XIX a. pr.

Referate aš aprašysiu Trakų salos pilį. Stengsiuosi įgyvendinti šiuos tikslus: jos datavimą, kultūrinę priklausomybę ir reikšmę, ištirtumą, bei tyrimų rezultatų svarbą.

Naudosiuos Stasio Mikulionio „Trakų salos pilis“, A. Baliulio, S. Mikulionio, A. Miškinio „Trakų miestas ir pilys“ knygomis bei internetiniuose tinklalapiuose: www.archyvai.lt, www.istorija.lt, www.voruta.lt esančia medžiaga.

Problemų rašant šį darbą neturėtų iškilti, nnes ši krašto vietovė gali pasigirti įvairaus pobūdžio publikacijų gausumu, tad , manau, litaratūros šiam darbui rašant tikrai netruks.

Šis referatas apie vienintelę vandens pilį visoje Rytų Europoje, o tai jau ir nusako kultūrinę reikšmę. Ji stūkso vienoje iš daugelio Galvės ežero salų. Pilis buvo statoma kaip gynybinė tvirtovė. Po Žalgirio mūšio pilis neteko savo gynybinės reikšmės . Ji tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. Trakų Salos pilyje 1430 m. spalio 27 d. mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Vėliau pilis buvo naudojama kkaip kalėjimas. XVII a. visiškai apleista. Salos pilis – vienas iš labiausiai lankomų istorijos- architektūros paminklų Lietuvoje. Čia nuo 1962 m. veikia istorijos muziejus. Salos pilyje vyksta respublikiniai renginiai, festivaliai, koncertai.(3)

Šio referato pagrindinė tema – Trakų salos pilis. Darbe bus įįdomu tai, kad pateiksiu istorinius faktus, istorikų nuomones, bei archeologinius faktus, Trakų salos pilies restauravimo aplinkybes.

ISTORINIS POŽIŪRIS Į TRAKŲ SALOS PILĮ

Trakų rajono Senųjų Trakų kaime, pasak legendos, Gediminas XIV a. pirmoje pusėje pastatydino pilį, kartu perkeldamas sostinę iš Kernavės. Pirmą kartą ši vietovė minima 1337 m. V. Marburgiečio kronikoje. XIV a. antroje pusėje čia jau stovėjo mūrinė pilis. 1345–1382 m. pilį valdė Gedimino sūnus Kęstutis, o apie 1350 m. joje gimė Didysis kunigaikštis Vytautas. 1375 m. Kęstutis savo sostinę iš Senųjų Trakų perkėlė į ežero apsaugotus Naujuosius Trakus. 1391 m. Senųjų Trakų pilis buvo sugriauta ir daugiau nebuvo atstatinėjama. Šiandien jos vietoje stovi XIX a. pab. neogotikinė bažnyčia.

Manoma, kad pilį iki 1377 m. pastatė Kęstutis, nes 1377 m. kkryžiuočių kelių aprašymuose Naujųjų Trakų pilis jau yra paminėta. XV a. ankstesnius žemės ir medžio konstrukcijų įtvirtinimus pradėta keisti mūru. Pilis baigta statyti jau Vytauto valdymo laikais. XIV a. ji turėjo šešis bokštus, iš kurių dviejuose buvo vartai, o XIV a. antroje pusėje visos gynybinės pilies sistemos buvo sustiprintos. Po 1430 m. pilis tapo Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio rezidencija. Pastarasis 1440 m. kovo 30 d. pilies vartų bokšte buvo nužudytas. XVI a. antroje pusėje, po teismų reformos, pilyje vyko seimo ssuvažiavimai, įsikūrė pilies teismas, o pilies bokštas tapo kalėjimu. Po 1655 m. Trakų pusiasalio pilyje įsikūrė dominikonai, nors 1688 m. M. Oginskio testamente Trakų dominikonams rašoma, kad 1655 m. abi pilys buvo apgriautos. Trakų pusiasalio pilis nukentėjo ir XVIII a. pr. karo su švedais metu. Trakų pusiasalio pilis, užimanti apie 4 ha teritoriją, – viena didžiausių gardinių pilių Lietuvoje. Iš rytų pusės pilį juosia Lukos (Bernardinų), iš šiaurės _ Galvės ežeras, o vakaruose – siaura, bet giliai į sausumą įsirėžusi Galvės ežero įlanka. Pusiasalį su sausuma jungė pietvakarių dalyje buvusi neplati sąsmauka. Aukščiausioje pilies vietoje – Aukų kalne, kur, pasak legendos, vykdavusios pagoniškos apeigos, XIX a. antroje pusėje buvo aptiktos nebaigtų statyti rūmų liekanos. Manoma, kad jau XIII a. stovėjusi medinė pilis buvo sugriauta statant mūrinę.

Trakų salos pilis, stūksanti vienoje iš daugelio Galvės ežero salų, – tai Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras, vienintelė vandens pilis visoje Rytų Europoje. Ji buvo statoma kaip gynybinė tvirtovė, o po Žalgirio mūšio, netekusi savo gynybinės reikšmės, tapo kunigaikščio rezidencija. Tai konventinio tipo rūmai su donžonu ir priešpiliu. Šioje pilyje 1430 m. spalio 27 d. mirė Vytautas. Vėliau čia buvo įkurtas kalėjimas. Po 1655–1660 m. karo pilis pradėjo pamažu irti (1788 m. balandžio 7 d. TTrakų pilies teisme Jonas Odynecas paliudijo, kad gyventojai griovė salos pilies sienas, bokštus, o plytas naudojo savoms statyboms). Po Kęstučio nužudymo pilį valdęs Skirgaila, artėjant ordino kariaunoms, pats traukdamasis pilį sudegino.

Vytauto valdymo laikais buvo pastatyta nauja moderni gotikinė plytinė pilis, originaliai suderinus gynybinę ir rezidencinę paskirtį. Pilies statyba vyko trimis etapais. Pirmiausia buvo sumūrytos išorinės sienos – maždaug iki antro aukšto palangių, o skersinėms sienoms paliktos jungtys. Tačiau dar statoma pilis sudegė. Antrajame – gotikinės statybos – etape XIV a. pab. iškilo rezidentiniai rūmai su vidaus kiemu ir donžonu bei gynybinės sienos. Galiausiai XV a. pr. buvo suformuotas papilys, saugomas gynybinės sienos su bokštais. Tais laikais Galvės ežero vandens lygis buvo beveik dviem metrais aukštesnis, ir vanduo kone siekė pilies sienas. Perkasas, skiriantis pilį į priešpilį ir gyvenamuosius rūmus, taip pat būdavo prileidžiamas vandens.

Aleksandro laikais pilis tapo kilmingųjų kalėjimu. 1951 m. pilies teritorijoje pradėti plataus masto tyrinėjimai, o 1962 m. restauruotuose rūmuose su donžonu įsikūrė Trakų istorijos muziejus. 1987 m. baigti restauruoti pagrindiniai priešpilio objektai.

Visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai gyveno Trakų salos pilyje. Tik Žygimantas Augustas nutraukė šią tradiciją, pasistatydindamas sau rūmus Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje.

ARCHEOLOGINIS POŽIŪRIS Į TRAKŲ SALOS PILĮ

XIV a. pirmojoje pusėje pradėta salos pilies sstatyba. Ši pilis buvo statoma 220 metrų nuo kranto, didesnioje iš trijų Galvės ežero salų. Ežerui tarp šių salų užpelkėjus, jos beveik susijungė. Pilis turėjo susidėti bent iš dviejų dalių: U raidės formos kunigaikščio rūmų ir priešpilio. Rūmai turbūt buvo statomi pagal iš anksto parengtą planą, nes pastatytose sienose buvo paliekami rėžiai būsimoms sienoms, ir guoliai – skliautams. Tai ir leido atkurti išlikusių to meto rūmų planą. (1, 29 psl. )

Salos pilies didžiojo kunigaikščio rūmų šoniniuose korpusuose buvo numatytos 5,15 ×5,15 m ir 4,7×9,4 m. patalpos. Be pačių rūmų korpusų, buvo planuota pastatyti dar ir juos jungiančią dalį, o aplink rūmus ir pirmąjį priešpilį. Nei donžono, nei kontraforsų prie rūmų turbūt nebuvo planuota statyti. Dar nebaigta pilis buvo sudeginta. Tai liudija suodžiai mūro siūlėse ir apdeg3 akmenys bei plytos. Kaip apytikriai atrodė ši pilis galima spręsti iš B. Krūminio rekonstrukcijos piešinio, padaryto dar stokojant tikslesnių duomenų. Piles struktūra liudija, kad saloje buvo statoma pereinamojo tipo – is aptvarinės į konventinę – pilis. Pagal kai kuriuos šio statybos etapo pilies fragmentus atrodo, kad salos pilis galėjo turėti romaninės architektūros bruožų. (1, 29 psl. )

Antrasis salos pilies statybos etapas prasidėjo po ilgo laikotarpio ir gerokai užtruko. Darbai vyko pagal kitokį pilies planą.

Buvo atsisakyta priešpilio ir trečiojoo korpuso priekyje. Numatytas beveik kvadratinio plano donžonas, kayrysis rūmų korpusas paplatintas, kiek kitaip išdėstytos rūmų patalpos, o rūmus su donžonu apjuosė salos pakaraščių einanti gynybos siena su kontforsais. Šešių aukštų dožonas tapo pagrindiniu pilies ancentu. Pirmame jo aukšte buvo įvažiavimas į centrinių rūmų kiemą, kurio angą iš išorės pusės dengė pakeliamasis tiltas ir pakeliamosios geležinės grotos. Antrame aukšte buvo sargybos patalpa, o penktame – koplyčia. Šeštas – pastogės – aukštas su šaudymo andgomis sienose buvo sskirtas gynybai. (1, 29 psl. )

XIV a. pab. Vyko Jogailos ir Vytauto kovos. Per jas smarkiai nukentėjo Trakai. Tačiau Trakų salos pilis liko beveik nepaliesta, o pusiasalio pilis – priešingai – buvo beveik sugriauta, mat ji buvusi medinė. Ji iš esmės atstatyti buvo baigta tik XV a. pirmojoje pusėje. Ir jos praktinė reikšmė jau pakito, ji buvo daugiau reprezentacinio pobūdžio, nes salos pilis karinės technikos požiūriu buvo tobulesnė.

Salos pilis VIVa. Pab. Buvo plečiama pirmiausia statntant priešpilį, vandens fosa atskirtą nnuo senosios pilies dalies. Jis ne visas tilpo toje saloje, kurioje jau stovėjo ankstesnė pilis, todėl naujiems statiniams buvo prijungtos dar dvi mažos į pietus esančios salos skiriamos durpyno. Kadangi dalį priešpilio būtų tekę statyti ant blogo grunto, durpyne ir aant salų pakraščiuose suplautos žemės, tai siekiant išvengti statinių sėdimo, po jais buvo padarytas medžio pagrindas. Prisitaikant prie gamtinės situacijos, priešais buvo beveik simetrišką ankstesnės pilies su didžiojo kunigaikščio rūmais kompleksą pastatytas priešpilis įgavo netaisyklingos trapecijos formą. Visu jo perimetru ėjo gynybos siena su bokštais pietryčių, pietvakarių ir šiaurės vakarų kampuose, su vartų bokštu ir kazematais tarp bokštų vidaus pusėje – vakarų ir rytų šone. Iš pradžių buvo sumūryti bokštai su gynybos sienomis, o vėliau prie sienų priglausti kazematai. (1, 57 psl. )

Trys priešpilio kampuose pastatyti bokštai apačioje buvo keturkampiai, jų kraštinių matmenys svyravo nuo 12 iki 14 m. viršutinė bokštų dalis buvo apskrita, 11,8 – 12,75 m diametro. Be vienos kitos skirtingos detalės, boktai buvo vienodi. Pietryčių bokštas labiausiai iišsikišo į lauko pusę. Jis buvo svarbiausias, tikriausiai turėjęs flankuoti pavojingiausias, arčiausiai ausumos esančias gynybos sienų atkarpas pietų ir rytų pusėje. (1, 57 psl. )

Priešpilio gynybos sienos sumurytos ne visai vienodo aukščio. Sienų viršus buvo užbaigtas gynybiniu parapetu su šaudymo angomis. Priešpilį nuo pilies mūrų skyrė arkados fosos galuose. (1, 58 psl. )

Vakariniai kazematai buvo dviejų aukštų statinys su šaudymo pastoge. Pirmaisis aukštas naudotas ūkio reikmėms. Antrojo aukšto patalpos buvo su nerviūriniais žvaigždiniais, kai kur tinkuotais skliautais. Vėliau pastatyti rytiniai kkazematai – netaisyklingo keturkampio plano. (1, 58 psl. )

Kazematų antars aukštas perdengtas nerviūriniais – žvaigždiniais skliautais. Archeologinių tyrimų metu griuvėsiuose rasta gausybė gabalų kelių rūšių nerviūrinių plytų. Vakariniai kazematai architektūros grožiu ir techniniu lygiu beveik prilygo centriniams rūmams. (5, 41psl. )

Kylant salos pilies priešpilio mūrams, buvo statomi ir du mediniai tiltai. Vienas iš jų – pakeliamas – tarp priešpilio ir pilies rūmų, per abu kompleksus skyrusią fosą; spėjama, kad jis susidėjęs iš dviejų dalių. Antras – iš priešpilio per salas miesto link. (1, 58 psl. )

Priešpilio su kazematais statyba salos pilyje rodo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybinių kompleksų progresą. Kampiniai priešpilio bokštai abai naujoviški, pritaikyti dideliam patrankų skaičiui, juos statnt atsižvelgta į šaunamųjų ginklų ateitį. Tikslus priešpilio statybos laikas nenustatytas, manoma, kad salos pilis išplėsta ir sutvirtinta XV a. pr. (1, 58 psl. )

Padidintoji, pastačius priešpilį, salos pilis buvo gotikos stiliaus. Priešpilyje šio stiliaus bruožai ryškesni viršutinėje – plytų mūro dalyje. Priešpilio statiniams būdingos to meto gynybos kompleksų ir objektų proporcijos ir formos; daugelio angų arkos ne smailios, o lėkštos. (1, 58 psl. )

Po Žalgirio kautynių salos pilis pagal tiesioginė paskirtį greičiausiai nebuvo naudota ir, netekdama karinės reikšmės, tapo tik didžiojo kunigaikščio rezidencija. Pilis jau tikriausiai nebuvo tvirtinama, tik gerai ttvarkoma, prižiūrima ir puošiama. Tai rodo išlikę dekoro elementai. Ypač puošni buvo reprezentacinė salė: be vitražų languose, salės sienos buvo tapytos vadinamąja „ fresco secco“ technika, t.y. ant šviežio, bet jau išdžiuvusio tinko užepant dažus. (1, 59 psl. )

Vėlėsnės pilies statyubos buvo daugiau ūkinio pobūdžio. Priešpilio pietiniame šone ir šiauriniame kampe pastatyti vėliausi vienaaukščiai kazematai, pilies rūmai iš lauko pusės nutinkuoti. Atrodo, kad visa tai padaryta XV a. antroje pusėje. Baigta salos pilis tapo reikšmingu Lietuvos gynybiniu kompleksu ir raiškiu urbanistiniu architektūriniu ansambliu. Salos pilis pasidarė ir reikšminga visos Trakų aplinkos dominantė. Nors priešpilis su priekiniais bokštais, žvlgiant iš miesto centro ir pusiasalio pilies, užstojo didžiojoo kunigaikščio rūmus, bet šie, būdami aukštesni, ir masyvesni, be to, priekyje sujungti dožono, išsiskyrė pilies ansamblyje. (1, 59 psl. )

XVI a. pab. – XVII a. pr. Duomenys rodo,kad salos pilis turėjo būti geresnės būklės nei pusiasalio pilis. Palyginus su Xva. Pr, ji turėjo būti nedaug tepakitusi. Tik du priešpilio bokštai nebeturėjo stogų. Tuo tarpu pusiasalio pilyje jau visi bokštai tarp gynybos sienų buvo be stogų, sienos be galerijų, kai kurios jų atkarpos gal ir apirusios. Visa tai rodo, kad salos pilis buvo geresnės būklės, bet jau abi pilys buvo nebeprižiūrimos XVII a. pr. (1, 990 psl. )

Salos pilyje dar XV a. pab. Šalia pietryčių kazematų buvo pastatytas medinis gyvenamasis trijų patalpų statinys. Neturintis nieko bendro su pilies funkcija. Rytiniai kazematai jau buvo nustoję pradinės – arklidžių – paskirties ir naudoti kaip sandėliai. XVI a. pirmoje pusėje pilys, o gal tik viena iš jų pradėtos remontuoti. Pirmieji duomenys apie tai yra iš 1522 m. (1, 90 psl. )

Apie Trakų miesto pastatų būklę po XVII a. vid. karo autentiškų duomenų maža. Sprendžiant, iš bendriausių žinių, kad miestas labai nukentėjo, galima spręsti, kad medinių pastatų beveik neliko, o mūriniai pastatai buvo arba apgriauti arba sudegę. (1, 116 psl. )

Šiek tike žinių iš XVIII a. antros pusės yra ir apie salos pilį. 1765 m. Trakų ekonomijos liustratoriai, konstatvę, kad Trakų mieste trūksta patalpų kai kurioms įstaigoms, pasiūlė panaudoti „ neprieinamą, viduryje ežero stovinčią apgriuvusią pilį“, priverčiant dominikonus ardyti jos griuvėsius ir iš tos medžiagos stayti reikalingus miesto pastatus arba pilies plytas pervežti į miestą ir panaudoti archyvui statyti. Galimas daiktas, kad salos pilį nui intensyvesnio sąmoningo ardymo išgelbėjo tai, kad išardytas plytas ir akmenis nebuvo patogu bet kada atsigabenti, tai buvo galima padaryti tik žiemą, kai ežeras užšaldavo. (1, 128 psl. )

Taigi XVIII a. pab. Abi Trakų pilys

– pusiasalio ir salos – buvo blogos būklės. Jas ardė ne tik laikas, bet ir Trakų gyventojai. , kuriems reikėjo statybos medžiagų. Tiesa, požiūris į pilis, kaip į statybų medžiagų sankaupas ėmė keistis, nes Europoje, o kartu ir Lietuvoje, pradėjo didėti susidomėjimas istoriniais pastatais. (1, 189 psl. )

XVIII a. antrojoje pusėje jau imta romantizuoti praeitis, griuvėsiai tapo savotišku kultu. Tačiau domėjimasis Trakų pilimis, didėjantis pasidižiavimas jomis kaip Lietuvos garsios praeties liudininkėmis, romantinių nuotaikų pažadintas siekimas jas išsaugoti, atrodo, dar XIX aa. pirmojoje pusėje turėjo sudaryti palankias sąlygas pagerinti blogą Trakų pilių būklę. Tačiau dar tuo metu buvo giliai išsišaknijęs įprotis pilių likučius panaudoti praktiniams reikalams. (1, 189 psl. )

Nors, kaip minėta, Trakų salos pilis buvo taip pat ardoma, tačiau iš jos akmenys buvo gabenami tik žiemą, rogių keliu. Todėl salos pilis mažiau nukentėjo. Be to jos griuvėsiai atrodė didngiau ir romantiškiau, o tai labiau traukė senaisiais pastatais besidominančios visuomenės dėmesį. Gal būtent dėl to studentas dailininkas V. Smakauskas piešė kaip ttik salos pilį. Jis nupiešė viso 13 piešinių. Jis kėlė mintį, kad senovės paminklus reikia saugoti. Jis apibudino blogą pilių būklę ir apgailestaudamas rašė, kad tūlas vokietis, anglas ar prancūzas vyksta į tolimiausias šalis, ieškoti ten senienų, kad savo šalyje ssukurtų muziejų, tuo tarpu mūsų šalies gyventojai abėjingi protėvių atminimui. Jis apeliavo į žmonių jausmus, kad Trakų salos pilis nesulaukia reikiamo dėmesio. Jis nurodė, kad didžiausias niokotojas yra žmogaus egoizmas. (1, 191psl. )

Bloga Trakų pilių būkle piktinosi ir Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos steigėjas E. Tiškevičius. Blogą Trakų padėti mini ir J. Ozemblovskis, V Siromlė, T . triplinas ir kt.

XIX a. antojoje pusėje Trakų salos pilies griuvėsiai buvo vaizduojami daugelyje piešinių bei graviūrų. Bloga Trakų pilių būklė ilgokai kėlė gailestį, samprotavimus, kad būtina šias pilis saugoti, tačiau konkrečių darbų – jas tyrinėti ir apsaugoti nuo tolesnio irimo bei ardymo – imtasi tik XIX a. pab. (1, 198 psl. )

2. Salos pilis prieš restauravimo darbus (4)

Pilių būklė tiek per pirmąjį, tiek pper antrajį pasaulinius karus blogėjo. Pilių griuvėsius ardė ant jų augantys medžiai, be to, juos vis dar ardė miestiečiai. , atstatinėjantys per karą nukentėjusius savo trobesius. Pilimis pradėta rūpintis tik nuo 1926 m. Dar vėliau pilis buvo pradėta restauruoti, tai liudija nuotaikingi V. Romanavičiaus piešiniai, padaryti pagal 1941 m. nuotraukas (1, 276)

XX a. vid. sparčiai pradėta konservuoti ir restauruoti Trakų salos pilis. 1957 m. pradėtas testauruoti dešinysis rūmų korpusas. 1962 m. pirmieji restauravimo darbai buvo baigti. Iki 1966 m. salos ppilies tolesniam restauravimui buvo skirta mažai lėšų ir dėl to buvo mažai dirbama. (1, 277 psl. )

Toliau tavrkyti salos pilį vertė dvi svarios priežastys. Pirma, pasirodė netinkamas mūro konservavimas „karūnėlė“ dėl to daugelyje vietų reikėjo restauruoti ne tik anksčiau užkonsevuotą mūrą, bet ir pačią jo apsaugos priemonę. Be to, konservavimo metodas apskritai kėlė abejones: buvo linkstama į tai, kad priešpilį reikia ne konservuoti, o restauruoti, kaip tai buvo padaryta su salos pilies rūmais. Be to, salos pilyje reikėjo plėsti ir Trakų istorijos muziejaus ekspoziciją (1, 278).

2. Salos pilis po restauravimo darbų

1979 m. priešais donžoną buvo suprojektuoti ir pastatyti nauji tiltai su pakėlimo mechanizmais, tiltas per fosą. Fragmantiškai restauruotas ir barbakanas bei atstatytos mūro dalys šalia tiltų. Iki 1987 m. salos pilis buvo beveik restauruota ir iš esmės atgavo XV a. vaizdą. (1, 278).

Šiandien salos pilis – vienas iš labiausiai lankomų istorijos- architektūros paminklų Lietuvoje. Čia nuo 1962 m. veikia istorijos muziejus. Salos pilyje vyksta respublikiniai renginiai, festivaliai, koncertai.(3)

IŠVADOS

Ir vis dėl to aptarus Trakų salos istoriją bei restauravimus, būtina įvertinti archeologijos mokslo nuopelnus, nes jau dabar matyti ne tik kas restauravime teigiama, bet ir kas diskutuotina. Visą dėmesį sukoncentravus į pilies salos restauravimo darbus, buvo apleisti kiti Trakų paminklai, ypač pusiasalio ppilis, kurios bokštai yra jau ne avarinės, bet beviltiškos būklės.

1409 m. baigta statyti Trakų salos pilis buvo stipriausia ir didingiausia Lietuvos valstybėje. Ji iš karto tapo svarbiausia Vytauto rezidencija. Didis valdovas ir mirė šioje pilyje. (4)

Rašant šį darbą pavyko įgyvendinti įvade minėtus tikslus, informacijos rašanat šį darbą netrūko. Naudojausi įvairia medžiaga rasta internete bei knygose, sulyginau istorinį ir archeologinį požiūrius į Trakų salos pilį, nors tai ir esti du labai panašūs mokslai, kurie veinas be kito vargu ar galėtų egzistuoti.

Manau, šis referatas turi išliekamąją vertę, jame susiteminta informacija apie archeologinius atradimus nuo pat šios pilies pastatymo laikų. Naudota lieteratūra iš skirtingų šaltinių, tad skaitant šį darbą nebrukama vieno istoriko nuomonė apie faktus kurie yra ginčytini, o leidžiama skaitytojai pasirinkti jam įtikinamiausią nuomonę.

Referato tema „Trakų salos pilis“ atskleista išsamiai, pasitelkiant archeologinėmis žiniomis atkurti tikri istoriniiai faktai, remiantis net kelių istorikų nuomonėmis.

Iš pateiktos informacijos galime spręsti, kad Trakų salos pilies ištirtumas nėra labai problematiškas, žinoma, esti dalykų, apie kuriuos nežinome, tačiau palyginus su kitais archeloginiais tiriamaisiais objektais, tai ganėtinai ištirtas archeologinis objektas. Labai padėjo archeologams tai, kad pilimi jau domėtasi nuo seno, esti daug jos pieštų paveikslų, graviūrų iš kurių mes ir sužinome kaip atrodė tuo metu ši ppilis.

Be įvairių archeologinių tyrimų nežinotume kaip atrodė ši didinga pilis, nes laikas ir žmonės sugeba sugadinti viską. Tad šių tyrimų svarbą ir nagrinėjau šiame referate. Taip pat daug dėmėsio skyriau kultūrinei priklausomybei ir reikšmei, perkskaičius šį darbą, manau, neliks abejojančių, kad tokius palikimus itin reikalinga saugoti ir tausoti, kad tai mūsų istorija, protėvių neįkainojamas palikimas.