Rusijos valdovai XVa. – XVIa. vid.

ĮVADAS

Šio referato tema – „Rusios valdovai XV – XVIa.“ Šiame darbe stengsiuosi įvykius atskleisti per asmenybes, nes be iškylių asmenybių nebūtų ir istorijos. Didesnį dėmesį skirsiu iškyliems rusijos valdovams Vasilijui I, Vasilijui II, Ivanui III, Vasilijui III bei Ivanui IV per kurių valdomus laikotarpius atsispindės skirtingos vidaus ir užsienio vedamos politikos, sukilimai, reformos, taikos sutarys, karai, visa XV-XVI a. Rusijos istorija. Ypatingą dėmesį skirsiu aprašyti šioms asmenybėms, atskleisti pranašumus prieš kitus istorijoje gyvavusius iškilius valdovus.

Rašant šį darbą remsiuos V. KKniūraitės „ Rusijos istorijos paskaitos“ knyga, šios knygos autorės nuomone interpretuojant įvykius, skirtingas istorikų nuomones suligynsiu, taip pat išreikšiu savo nuomonę apie vieno ar kito kunigaikščio valdymo laikotarpio vedamą politiką.

Didesnį dėmesį referate skirsiu Ivano III valdymo laikotarpiui analizuoti todėl, kad jo valdymo laikotarpis itin svarbus Rusijos istorijoje, nes prasideda monarchinės Rusijos istorija. Didžiausią dėmesį referate skirsiu Ivanui IV, nes ši įdomi asmenybė mane labai suintirigavo, išlikę faktai yra labai pikantiški, teigiama, kad jis buvęs labai gražus, šalto žvilgsnio, viename ppaveiksle vaizduojamas, prieš keletą sekundžių lazda sudavęs mirtiną smūgį savo įpėdiniui, o kituose šaltiniuose aiškinama, kad jis buvo velniškai paklusnus, bet šis paklusnumas visada ribojosi su nežaboto įsiučio priepuoliais. Neveltui jis į istoriją ir įėjo kaip Ivanas Rūstusis. Šios neapsakomai žžiaurios asmanybės aprašymui ir analizavimui remsiuos labai įdomia knyga. Jos autorius Paulius Oderbornas, o knygos pavadinimas tiosiogiai pasako apie ką ši knygą: „Didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas“. Šioje knygoje aprašomas visas Ivano IV gyvenimas, pateikiama bagalė faktų, liudijančių apie jo ligotą žiaurumą, neribotų galimybių proto imlumą ir per jo asmenybę, ligotus potraukius atskleidžiami visi Maskvos kunigaikštystės įvykiai jo valdomu laikotarpiu.

Politiniams įvykiams atskleisti ir minėtų garsių valdovų valdomiems laikotarpiams aprašyti remsiuos Povilo Lasinsko „ Rusijos istorija“ knyga. Ši istorijos knyga yra skirta aukštųjų mokyklų studentams referatams rašyti, netgi kursiniams darbams. Joje esti netgi istorijos žodynas, be kurio negalima nagrinėti šio Rusios laikotarpio. Šioje knygoje pagrindinis dėmesys skiriamas lūžiniams istoriniams momentams, temoms, kuriomis vyko ir tebevyksta diskusijos. Tad kai kuriems įįvykiams aprašyti remsiuos ir šioje knygoje esančia litaratūra.

Manau sunkumų rašant šį referatą neturėtų iškilti, šia tema informacijos yra pakankamai. O jei jų ir atsiras, manau jas bus nesunku išspręsti, nes šią referato temą pasirinkau pati, todėl, kad mane labai domina iškilios asmenybės, per kurias aš ir bandau įsisavinti istoriją, toks būdas man yra priimtiniausias, lengviausias ir įdomiausias. Manau šis darbas turės ir išliekamąja vertę, perskaičius jį lengviau įsisavinama šio Rusios laikotarpio istorija.

VASILIJUS I

Vasilijaus I valdymo pradžia – 1389 mmetai. Šis valdovas įsimintinas tuo, kad jo atėjimas į valdžią pirmą kartą nebuvo suderintas su mongolais. 1399 metais mirė Michailas Tveriškis, paskutinysis pavojingas Maskvos kunigaikščio konkurentas. Tad galime teigti, kad jo mirtis buvo naudinga Vasilijui I, nes Michailas buvo įsipareigojęs už save, savo vaikus ir vaikaičius bei sūnėnus nesiekti nei Maskvos, nei Vladimiro, nei Novgorodo Didžiojo, palaikyti Maskvos kunigaikštį prieš totorius, Lietuvą, vokiečius ir lenkus. Michailas taip pat buvoįsipareigojęs pareikšti Vytautui einąs iš vien su Maskvos kunigaikščiu. Pirmą kartą buvo pasakyta, jog žemės yra tų kunigaikščių, kurie pervažiuos pas Tverės kunigaikštį, liks Maskvos kunigaikščiui(1, 19 psl).

Vasilijaus I santykiai su Lietuva buvo labai sudėtingi. 1386 m. Dar būsimasis Vasilijus I susitarė su Vytautu, jis pažadėjo vesti Vytauto dukterį. 1390 įvyko vestuvės, tačiau giminystė su Vytautu nedavė Maskvai jokios naudos. Vytautas siekė išplėsti savo valstybę Rusios žemių sąskaita ir užimti Smolenską. 1395 m. Vytautas paskelbė, jos žygiuoja prieš totorius, o iš tiesų jis netikėtai pasirodė prie Smolensko, jis pasinaudojo tuo metu Smolenske buvusia vidaus suirute. Vytautas pasižadėjo būti objektyviu teisėju. Smolensko kunigaikčiai apsidžiaugė ir net su dovanomis nuvyko pas Vytautą, bet, paėmęs dovanas, įsakė suimti kunigaikščius ir išsiųsti į Lietuvą. Vytautas taip gudraudamas užėmė miestą, ir paliko jame savo vietininką. Tačiau vyriausiasis RRusijos kunigaikštis Jurijus liko laisvėje. Jis 1395 m. pabaigoje siaubė Lietuvos valdas su Riazanės kunigaikščio pagalba. Vytautas atsakydamas į tokius veiksmus įsiveržė į Riazanės valdas. Riazanės kunigaikštis sudavė jam smūgį ir Vytautui teliko trauktis namo. Maskvos kunigaikštis šiame konflikte aiškiai palaikė uošvį, tad Vytautas netrukus pradėjo siekti Novgorodo Didžiojo. 1398 m. sutartyje Vytautas žadėjo sutartyje su Ordinu padėti užkariauti Pskovą, o Ordinas padėti užkariauti Novgorodą Didįjį. Kovas dėl Novgorodo Vytautas atidėjo, nes domėjosi Ordos reikalais. Tuo metu chanas Tochtamyšas, išvytas iš Ordos dėl valdžios, pasiprašę Vytauto globos. 1399 m. Vytautas surinko didelę kariuomenę. Ją sudarė rusai, lietuviai, Tochamyšo totoriai, pagalbininkai iš Ordos. Pas Vytautą atvyko pasiuntiniai iš Ordos nuo Temir-Kutlujaus. Chanas prašė išduoti Tochamyšą. Tačiau Vytautas atsisakė tai padaryti ir sakė, kad nori su Temir-Kutlujumi pasimatyti pats. Pasimatymas įvyko 1399 m. ant Vorsklos upės kranto. Prieš mūšį chanas dar bandė derėtis, tačiau jam nieko neišėjo. Vytauto pulkai buvo sumušti. Vytautas pabėgo su nedideliu būriu. Visas kariuomenės turtas atiteko chanui. Chanas vijosi vytautą iki Kijevo, o paskui paleido savo kariuomenę plėšikauti Lietuvos žemėse. Kijevas sumokėjo chanui išpirką, ir šis pasitraukė į stepes.

Šis Vytauto pralaimėjimas buvo labai reikšmingas Maskvos valstybei. Jo pergalė būtų sukėlusi grėsmę Maskvos valstybei.

1404 m. Vytautas visgi uužkariavo Smolenską. Maskvos kunigaikštis apsimetė supykęs ir bėdą suvertė Smolensko kunigaikščiui Jurijui. Šis pabėgo į Novgorodą Didįjį.

1405 m. nusiaubė kai kurias Pskovo teritorijas. Dėl to Vasilijus I išsiruošė į kovą prieš uošvį, tačiau buvo pasirašytos paliaubos. Kitais metais santykiai taip pat buvo priėję prie kritinės ribos, tačiau ir vėl viskas pasibaigė paliaubomis. 1408 metais iš Lietuvos į Maskvą pervažiavo Jogailos brolis Švitrigaila, čia jis gavo valdyti Vladimirą. Dėl Švitrigailos vėl kilo karo pavojus: Vytauto kariuomenė pastovėjo prieš Vasilijaus kariuomenę, trečią kartą buvo pasirayštos paliaubos. Tačiau Švitrigailos nebetenkino jo padėtis, juk Maskvos pagalba jis tikėjosi įveikti Vytautą, tačiau to neatsitiko. 1409 metais jis grįžo į Lietuvą, pakeliui apiplėšė Serpuchovą ( Maskvos miestą). Nežinia ko jis tikėjosi Lietuvoje, tačiau Vytautas ir Jogaila išmetė Švitrigailą į kalėjimą, iš kurio jis buvo išlaisvintas tik 1418 m. Daugiau susidūrimų nebuvo iki Vasilijaus I mirties.

Šeimos gyvenime Vasilijus buvo nelaimingas. 1417 m. jis neteko mylimo sūnaus Ivano, būsimo sosto įpėdinio. Iš penkių sūnų, kuriuos jam pagimdė jo žmona Sofija, Vasilijaus I mirties metu buvo tik vienas – Vasilijus, dešimties metų. Jo likimui grėsmę kėlė tik viena frazė iš Dmitrijaus Donskojaus testamento. Kai Donskojus rašė testamentą, Vasilijus Dmitrijevičius dar nebuvo vedęs. Dėl to Donskojaus Vasilijaus

mirties atveju liepė sostą perduoti kitam savo sūnui – Jurijui. Vasilijui I gyvam esant, Jurijus kantriai laukė savo valandos. Tai buvo pamaldus ir tvirtas žmogus. Jo krikšto tėvas buvo pats Sergėjus Radoženskis. Savo žemėse, Zvenigorode, Jurijus pastatė puikią šventyklą Dievo motinai. Tačiau jo pamaldumas ir dievobaimingumas derinosi su dideliu garbės troškimu. Po Vasilijau I mirties jis norėjo būti didžiuoju kunigaikščiu. Galimas daiktas, kad jis tiko tam labiau nei 10 metų vaikas. Du kiti Vasilijaus I broliai Andrėjus ir Piotras visai nnesikišo į vyresniųjų brolių reikalus, tačiau pats jauniausias Konstantinas, elgėsi kitaip. Jis gimė vos kelios dienos prieš tėvo mirtį ir net negavo atskiros valdos iš tėvo, dėl šių priežasčių jis jautėsi nuskriaustas. Tačiau vėliau jis suitaikė su Vaislijumi I, gavo valdą ir įsišventino į vienuolius.

Vasilijus I mirė 1425 m. ir valdė jis 36 metus.

VASILIJUS II

Dėl didžiojo kunigaikščio sosto dabar nebegalėjo kovoti jokia kita kunigaikščių šeima, dėl to kova prasidėjo tarp pačių Maskvos kunigaikščių. Įvairių politinių gudrybių dėka į valdžią aatėjo Vasilijus II. 1432 m. jis vedė. Jurijaus sūnūs, kurio dėka ir Vasilijus II atėjo į valdžią dalyvavo jo vestuvėse. Vestuvėse įvyko konfliktas. Vienas iš jo sūnų buvo pasipuošęs aukso diržu. Sofija Vytautė žinojo, kad tas diržas buvo Dmitrijaus Donskojaus žžmonos Evkodijos kraitis. Sofija nusegė diržą nuo jo kaip savo šeimos nuosavybę ir šis poelgis pasitarnavo pretekstu karui. Sūnūs tuoj pat išvyko iš Maskvos. O apie Jurijaus žygį buvo sužinota tik tada, kai jo kariuomenė priartėjo prie Maskvos. Vasilijus II bandė gintis, bet buvo sumuštas. 1433 m. Jurijus tapo didžiuoju kunigaikščiu, tačiau senovė, kurią norėjo atgaivinti Jurijus, buvo naujiena Maskvai. Jurijus tiesiog neturėjo kur dėti Vasilijų, nes buvo pasikeitusi tvarka, kai didžiojo kunigaikščio sūnūs turėjo savo sritį. Vasilijus savo srities neturėjo ir jo nebuvo kur išsiųsti. Taip pat buvo sunkus klausimas kas turi tapti Jurijaus įpėdiniu. Tolesni įvykiai parodė, kad senovės grąžinti negalima. 1434 m. Jurijaus sūnūs susikovė su Vasilijaus kariuomene. Tuomet Vasilijus sudegino Haličo miestą ir privertė dėdę bėgti. 11434 m . Jurijus staiga mirė. Kovą prieš Vasilijų tęsė jo sūnūs. Kurį laiką įsivyravo taika, tačiau 1445 m. totoriai puolė Maskvą. Mūšio metu Vasilijus II pateko į nelaisvę pas totorius. Šie nuėmė nuo jo kaklo kryželį ir paleido ir pasiuntė motinai ir žmonai į Maskvą. Maskvoje kilo sąmyšis ir netrukus Maskvą nuniokojo gaisras. Jurijaus sūnus Šemiaka pamanė, kad atėjo jo valanda. Jis pasiuntė chanui dovanų ir prašymą nebeleisti Vasilijui būti didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau pasiuntinys pakliuvo į Vasilijaus II šalininkų rrankas. Chanas siuntinio nesulaukė ir pradėjo derybas su belaisviu. 1446 m. Šemiaka užgrobė Maskvą, po kiek laiko ir Vasilijų paėmė į nelaisvę. Nelaisvėje jam buvo išdurtos akys. Po to jis buvo išsiųstas į ugličą. Vasilijaus II sūnūs tuo metu buvo Murome su didele kariuomene. Šemiaka įvyliojo juos į spąstus ir pasiuntė pas tėvą, tačiau pas Vasilijų II greitai susirinko minios šalininkų, tai išgąsdino Šemiaką. Jis nutarė paleisti Vasilijų, kadangi manė jog aklas kunigaikštis jau bus nebepavojingas. Tačiau Vasilijui II į pagalbą atėjo Tverės kunigaikštis, iškėlęs sąlygą, jog Vasilijaus sūnus, kuriam buvo septyni metai turi susižadėti su Tverės kunigaiktyte Marija. Taip Vasilijus II vėl įsitvirtino Maskvoje, o Šiameka dar kurį laiką nenurimo. 1453 m. vienas Maskvos bojarinas įkalbėjo Šemiakos bojariną, o šis Šemiakos virėją – ir Šemiaka mirė suvalgęs užduodytos vištienos. Daugelis Šemiakos sąjungininkų pabėgo į Lietuva, kiti išsislapstė kitur. 1499m. pasirašyta sutartis tarp Vasilijaus II ir Kazimiero. Valdovai pasižada neremti Dmitrijaus Šemiakos ir Žygimanto sūnaus Mykolo, turėti bendrus priešus, nepuldinėti vienas kito žemių, vienam numirus kitas įsipareigojo rūpintis numirusiojo šeima. Karo tarp Maskvos ir Lietuvos nebuvo, bet sutarties sąlygų nebuvo laikomasi. Mykolas buvo priimtas Maskvoje, kur ir mire 1452m. vienu metu su Švitrigaila.

Bijodamas karo po savo mirties, Vasilijus II ppaskelbė vyriausiąjį sūnų Ivaną didžiuoju kunigaikščiu. Raštai buvo rašomi dviejų didžiųjų kunigaikščių vardu. 1462 m. Vasilijus II Tamsusis mirė.

Maskva jo valdymo laikotarpyje išgyveno marą, gaisrą, dižiules kovas dėl valdžios, tačiau jis turėjo nemažai šalininkų ir sugebėjo šį tamsų periodą išsilaikyti valdžioje ir stengėsi išlaikyti Maskvos vieningumą, pagalvojo net ir apie įvykius, kurie būtų buvę po jo mirties, norėjo išvengti politinių kovų dėl jaunojo didžiojo kunigaikščio atėjimo į sostą. Jis, matyt, nebenorėjo, kad vyktų tokios politinės kovos dėl valdžios, kaip jo atėjimo į valdžią laikais, todėl iš anksto savo sūnui užtikrino sosto įpėdinio vietą.

IVANAS III

Ivanas III – tai lūžis Rusijos istorijoje – prasidejo monarchinės Rusijos valstybės istorija.

N. Kostomarovas pateikia Ivano III charakteristiką. Jis teigia, kad tai buvo griežto būdo žmogus, šaltas, viską gerai apskaičiuojantis, kietos širdies, valdingas, nepalenkiamas, kai siekė tikslo, uždaras, ypatingai atsargus, nuoseklus, netgi lėtas. Jis nepasižymėjo drąsa, bet puikiai sugebėjo naudotis aplinkybėmis. „Ivanas visiems veiksmams stengėsi suteikti tiesos ir teisėtumo išraišką, jis norėjo atrodyti naujovių įvedimo prievartos keliu priešininku, jis elgėsi taip, kad jam reikalinga naujovė būtų įvedama kitų žmonių rankomis“. (1, 22 psl. )

1467 m. Maskovos valstybėjė mirė daug žmonių nuo maro. Gyventojai net manė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Šio maro metu mirė Tverės kunigaikšytė, IIvano III žmona. Buvo manoma, kad ją nunuodijo, tačiau ši mirtis istorijoje ir liko neaiški. Buvo žmonių suinteresuotų kunigaikštytės mirtimi, tad galimas daiktas, kad ji ir buvo nunuodyta, nes jos mirtis leido Ivanui III vesti antrą kartą.

1469 m. Ivanas III pasiuntė piršlius į Romą. Gal iš savo tarnautojo pinigų kalėjo Ivanas III sužinojo, kad paskutiniojo Bizantijos imperatoriaus dukterėčia Zoja atsisakinėjo tekėti už kataliko. (1, 22 psl. )

Šiuo momentu labai rūpėjo Ivanui III Novgorodas. Kostomarovas teigia, kad kaip tik tuo metu Novgorode buvo pakrikusi dorovė, nes pirklių visuomenėje dažnai taip atsitinka dėl asmeninės naudos iškėlimo virš tėvynės reikalų. Tačiau kai kilo pavojus nepriklausomybei, Novgorode susiformavo būrelis, kuriam vadovavo labai turtinga ponia, posadniko našlė Marfa Boreckaja. Tai buvo Novgorodo nepriklausomybės gynėjų būrelis. Jie buvo įsitikinę, kad geriau pasiduoti Lietuvai, negu būti prijungtiems prie Maskvos. Buvo sudaryta sutartis su Kazimieru, kuris valdė Lietuvos žemes. Novgorodas pripažino Kazimiero valdžią, o Kazimieras įsipareigojo ginti Novgorodą nuo Maskvos. Ivanas III šaltakraujiškai kreipėsi į Novgorodą, pareikšdamas, kad nuo gilios senovės Novgorodas žinojo tik šv. Vladimiro kunigaikščių giminę. Tačiau Novgorodas tai neigė, ir teigė, kad jis pats sau šeimininkas ir negarbingai išleido Ivano III pasiuntinius. Pamatęs Ivanas III, kad tokiu būdu jų neįveiks, tai pasiuntė prieš juos

kariuomenę. Jis įsakė deginti priemiesčius ir žudyti tiek senus tiek mažus. Novgorodo kariuomenė buvo sutriuškinta: karo belaisviams buvo pjaustomos nosys ir lūpos, ir siunčiami namo pasirodyti. Ivanas vėliau atvykęs į Novgorodą liepė nukirtsi galvas 4 novgorodiečių karvedžiams – tame tarpe – Boreckajos sūnui. Iš Lietuvos nebuvo jokios pagalbos. Novgorodo gyventojam beliko Ivano III prašyti pasigailėjimo. Buvo sudaryta sutaris. Novgorodas atsisakė ryšių su Lietuva, užleido Ivanui III dalį savo žemių, įsipareigojo Ivanui III sumokėti kontribuciją. (1, 23psl.)

Šiuo metu Ivanas III buvo ppripažintas Sofijai tinkamu jaunikiu. Romos popiežius tikėjosi vedybų pagalba primesti Rusijai uniją, o rusų kariuomenę pasiųsti prieš turkus ir išvyti juos iš Europos.

Kai Maskvos pasiuntinių tarnai ėmė teikti dovanas popiežiui, kardinolai ir net Venecijos, Milano, Florencijos apsupo popiežiaus sotą, godžiai apžiūrinėdami kiekvieną daiktą. Išvynioti kailiniai nustebino visus savo grožiu. O popiežius tik patenkintas murmėjo: „Kaip aš patenkintas“.

1472 m. nuotaka atvyko laivu. Ją lydėjo daugybė graikų ir popiežiaus legatas raudonais kardinolo rūbais. Priekyje legato buvo nešamas sidabrinis kryžius. Tai labai nnepatiko rusams. Kunigaikštis liepė legatai paslėpti kyžių. Legatas taip ir padarė. Netrukus įvyko vestuvės. Popiežiaus legatas buvo maloniai priimtas. Tačiau jis pamatė, kad nėra jokių vilčių pajungti rusų bažnyčią popiežiui. Šios vedybos buvo svarbus įvykis Rusijos istorijoje. Jos atvėrė rusijai kkelią su Vakarų valstybėmis. Roma nusivylė Sofija, nes ji liko ištikima stačiatikių tikėjimui. Dvigalvis Bizantijos herbo erelis tapo Rusijos herbu. Daug kas Rusijoje tapo bizantiška. Rūmų aplinkoje pasigirdo skambus caro titulas, pradėta bučiuoti ranką monarchui, bojarinų, kaip aukščiausio visuomenės sluoksnio, reikšmė nusmuko, visi darėsi lygūs, virsdami monarcho vergais. Bojarino garbės vardas tapo laipsniu – kunigaikštis jį suteikdavo už nuopelnus. Taip buvo padaryta pradžia valdininkų hierarchijai. Ivano III laikais pradėjo kuris prikazai su djakais – pasirodė „razriad“, stebėjęs tarnybos vykdymą. Tuo metu jau buvo pasiuntinių prikazas, nes buvo pasiuntinių djakas. Ivanas III tapo pirmuoju patvaldžiu – visa jo valdžia buvo nukreipta stiprinti vienvaldystę. (1, 23 psl. )

1475 m. Ivanas III nuvyko į Novgorodą ir klausė žmonių skundų. Jis nuteisė keletą žmonių nnusistačiusių prieš Maskvą. 1476 m. pavasarį pas Ivaną III atvyko pasiuntiniai prašyti dėl šių nuteistųjų, tačiau Ivanas dovanas paėmė, bet nuteistųjų nepaleido. Netrukus atvyko į Maskvą du palankūs Maskvai novgorodiečiai ir kunigaikštį pavadino ne „pone“, o „gospodin“. Didysis kunigaikštis nusitvėrė šito ir 1477 m. nusiuntė savo žmones į Novgorodą palausti, kokio valdovo jie norėtų. Gavo ataskymą, kad Novorodas jokio valdovo nenori. Tai Ivanas ir panaudojo pretekstu prieš Novgorodą. Po Novgorodą pasklido Maskvos kariuomenė. Kareiviai viską degino ir žudė. Novgorodiečiai paprašė ppasigailėjimo, tačiau kunigaištis pareikalavo atsisakyti večės, varpo, įsiliesti vietinką.

Maskvos pasiuntiniai atvyko į Novgorodą. Netrukus prasidėjo riaušės:ponijos šalininkai užpuolė Maskvos šalininkus. Minia surado tokį Vasilijų Penkovą, apie kurį buvo sakyta, kad jisai prisiekė maskvai. Penkovas bandė pasiaiškinti, tačiau kažkos girtas valkata kirviu jam perkirto galvą. Kiti žmonės pripuolė ir sukapojo jį į gabalėlius. Likę novgorodiečiai puolė ieškoti kažkokio Ovinovo, nes jis ir buvęs maskvoje, likusieji žmonės mušė Maskvos šalininkus ir šaukė, kad viskas turi likti kaip seniau, ir, kad geriau Lietuvai pasiduos. Pasiuntiniai davė ženklą savo sargybai. Maskvos raitininkai, kaip lavina užgriuvo novgorodiečius, stovinčius viduryje aikštės. Niekas nedrįsi jiems pastoti kelio. Sėdę ant žirgų, pasiuntiniai ramiai nujojo į Gorodysčią, kur buvo apisitoję pas didžiojo kunigaikščio vieitininką.

1478 m. Novgorodas pasidavė. Varpas buvo nuimtas ir išvežtas į Maskvą. Kuo labiau stiprėjo jo valdžia, tuo žiaurenė darėsi jo pačio asmenybė. Kalėjimai buvo perpildyti, žmonės buvo plakami. Buvo įvesta gėdinga vieša mirties bausmė, iki tol nežinota Rusijoje.

1485 m. mirė jo motina, tverės kunigaiktytė. Tai leido ivanui susidoroti su Tvere. Tverės kunigaikštis buvo apkaltintas ryšiais su kazimieru. Ivanas su patarnkomis patraukė prie Tverės ir bojarinai paliko savo valdovą ir pabėgo pas Ivaną III. Tuomet tverės kunigaikštis Michailas Borisovičius pabėgo į Lietuvą.

Ivanas III padėjo ppamatus naujam visuomenės sluoksniui – ėmė dalinti žemę tarnybiniams žmonėmis. Žemė buvo duodama ne kaip paveldima nuosavybė, o iki tarnybinio žmogaus gyvos galvos. Ši sistema stiprino didžiojo kunigaikščio valdžią, nes dvarininkas už duonos kąsnį buvo dėkingas tik didžiajam kunigaikščiui.

Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras sumanė vesti Ivano III dukterį norėdamas, pagerinti Lietuvos is Maskvos santykius. 1495 m. Elena buvo išleista už Aleksnadro su sąlyga, kad nepereis į katalikybę. Ivanas tuoj pat pradėjo priekabiauti, norėdamas, kad duktė skųstųsi vyru. Duktė sakėsi esanti viskuo patenkinta, jai nereikia tarnų iš maskvos, nes jie nemoka tinkamai elgtis ir nėra kuom jiems mokėti, nes ji negavo jokio kraičio. Dvasiškio Elena taip pat nenorėjo iš Maskvos, nors Ivanas tokiu būdu norėjo turėti šnipą Aleksandro dvare. Ivanas III reikalavo, kad Aleksandras jį vadintų visos Rusios valdovu, o Aleksandras to daryti negalėjo, nes pats valdė daug Rusios žemių.

Ivanas turėjo sūnų Ivaną, kurisbuvo vedęs Moldavijos valdovo dukterį Eleną. 1483 m. sūnus susilaukė sūnaus Dmitrijaus, o pats mirė 1490m., būdamas vos 32 m. Buvo kalbama, kad Ivano III žmona Sofija norėjo jo mirties, nes Ivanas Ivanovičius buvo paskelbtas paveldėtoju, o Sofija norėjo, kad sostą paveldėtų jos sūnus Vasilijus. Buvo organizuotas sąmokslas, kurio metu turėjo žūti Dmitrijus Ivanovičius. Tačiau jį išdavė ssofijos tarnaitė. Ivnas III sužinojo, kad pas jo žmoną buvo atėję kažkokios moterys su nuodais. Sąmokslininkai buvo išaiškinti, o žyniuonės buvo nuskandintos Maskvos upėje. Ivanas III pykdamas ant savo žmonos 1498 m. karūnavo savo vaikaitį Monomacho kepure. Tai buvo pimas karūnavimas Rusijoje. Tačiau greitai viskas pasikeitė. Ivanas susitaikė su savo žmona, savo sūnų paskelbė Novgorodo ir Pskovo valdovu, o greitai ir visos Rusios didžiuoju kunigaikščiu. 1504 m. Elena kalėjime mirė apkaltinta dalyvavimu žydų erezijoje. Toks savavaliavimas šeimoje iki tol rusijoje buvo nežinomas. Ivanas pasidarė tikras rytų despotas. Pasakojama, kad moterys prarasadvusios sąmonę nuo jo baisaus žvilgsnio.

Atėjo laikais Ivano III sūnui vesti. Tėvas prašė dukters Elenos, Aleksandro žmonos, pasirūpinti nuotaka. Buvo net surengta atranka. Vasilijus buvo atvestos net pribuvėjos į pagalbą renkantis nuotaika. O atrankoje dalyvių buvo net 1500. Vasilijus išsirinko nekilmingo bajoro dukterį Salomoniją Sabūrovą. Taip buvo pradia padaryta moters pažeminimui, nes kunigaikščio vedybos nebuvo lygiaverčių giminių susijungimas. Valdovo žmona dabar turėjo tik vieną uždavinį – gimdyti jo vaikus. Kaip pavaldinė pagal kilmę, žmona nuolat jautėsi vyro verge. Tai buvo kraštutinio Rusios žmonių nuasmenimo ir savęs menkinimo epocha. Kunigaikščių žmonų asmeniniuose likimuose tai ypač ryškiai pasireiškė.

1505 m. rugsėjo 4 d. įvyko Vasilijaus Ivanovičiaus vestuvės.

Ivanas, jausdamas, kad gyventi

liko neilgai, parašė testamentą. Didžiojo kunigaikščio sostą Ivanas paliko sūnui Vasilijui, o kitiems trims sūnums davė po keletą miestų, bet jau ne savarankiškų valdovų teisėmis. Jie negalėjo nagrinėti kriminalinių bylų, kalti monetų. Vyriausiąjį brolį jie turėjo pripažinti savo ponu, jie tapo tokie pat, kaip ir kiti kunigaikščiai ir bojarinai.

1505 m. spalio 27 d. Ivanas III, valdęs 43 metus, mirė. Jam tada buvo 67 metai. (1, 25 psl. )

Ivanas III prieš mirtį kalbėjo sūnui Vasilijui: „ Bet koks tikras valdovas, ggalvodamas apie savo valstybės naudą, kiekvieną kartą turi išrinkti savo valstybei naudingiausią kelią. Jeigu tau veinam neužteks jėgų piktam nugalėti, ieškok savo priešo priešų, o su šiais priešais ieškok sąjungos. Totorius mes totoriais mušėme, ir vokiečius vokiečiais mušėme. Rusioje svarbiausia valdovo atrama – liaudis ir bažnyčia, kuri turi valdžią liaudžiai ir laiko liaudį savo rankose dievo baime. Dalinius mes mušėme bojarinais arba bojarinų vaikais, dabar ir bojarinus nustumsime tarnybiniais bajorais, kuriais tik ir reikia remtis“.(1, 25 psl. )

Šie paskutiniai valdovo žžodžiai gana aiškiai atspindi jo įgyvendintus tikslus, jo valdymo laikotarpyje. Keista, kad tokį šaltakraujį, itin žiaurų žmogų, atrodytų neperkalbamą valdovą, sugebėjo įtikinti moteris, kad valdovu reikia paskirti Vasilijų. Aš manyčiau, kad Ivano III žmona, padarė lemtingą posūkį jo vedamoje politokoje iir Rusios istoriją pakreipė kiton pusėn, nei kaip anksčiau buvo sumanęs žiaurusis valdovas, sugebėjęs įvesti Rusijoje monarchiją, taip smarkiai sustiprinti savo valdžią. Keista, kad jis atleido savo žmonai, kuri rengė sąmokslus prieš jo valią, jam to nežinant ir tokiu būu kišosi į Maskvos valstybės valdymą ir vis dėl to pasiekė savo.

VASILIJUS III

Ivanas III nors ir koks galingas buvo, tačiau jam sunkiai sekėsi sugyventi su daliniais kunigaikščiais. Daliniai kunigaikščiai siekė turėti ir reikšti žymiai daugiau, negu turėjo ir reiškė. Paties Ivano III broliai daliniai kunigaikščiai, nepasidalinę išmarinių valdų, apsiginklavo prieš Ivaną III, už ką jis ir numarino kalėjime energingiausią iš jų. Bijodamas ko nors panašaus iš savo brolių, Vasilijus Ivanovičius, dar tėvui gyvam esant, sudarė sutarį su vyriausiuoju po savęs bbroliu Jurijumi. Šia sutartimi Vasilijus Ivanovičius išsiderėjo vyresniojo teisę ir galimam savo įpediniui.

Vasilijaus III broliai atvirų maištų nekėlė, nes vasilijus buvo stiprus. Net parama, kurią siūlėvasilijaus broliams Lietuva ir Lenkija, nesukėlė atviro maišto. Vasilijaus vyresniškumas buvo visiškas. Jis pasireiškė ypatinga ištarme Ivano III testamente: „ pavedu vaikus jaunesniuosius – Jurijus ir brolius – sūnui savo Vasilijui, o jų brolių vyriausiajam. Jūs, mano vaikai, Dmitrijus, Semionas ir Andrejus, laikykitės mano sūnaus vasilijaus, savo brolio vyresniojo, vietoje manęs, savo tėvo, ir kklausykite jo visur ir visada.“ (1, 25 psl. )

Labai jau retas įvykis istorijoje, kad sūnus eitų tėvo pramintu keliu. Vasilijus Ivanovičius buvo dar didesnys patvaldys negu tėvas. Nemėgo didikų nuomonės, prieštaravimų. Visi pavaldiniai buvo tikri kunigaikščio vergai, jo valią laikė dievo valia. Niekas nedrįso svarstyti kunigaikčio poelgių. Jeigu kunigaikštis padarydavo ką negerai, pavaldiniai turėdavo meluoti ir girti tai, ką širdyje peikdavo. Vasilijus nesiskaitė nei su žmonėmis, nei su jų turtu, niekam nemokėjo atlyginimo, išskyris : bojarinų vaikus“, kurių buvo apie 300 000. Vasilijus siųsdamas žmogų tarnybos reikalais, neduodavo jam išlaidoms. Savo artimiausius giminaičius Vasilijus III apstatė šnipais, kad žinotų kiekvieną jų judesį. Savo sūnėną Dmitrijų jis laikė kalėjime, kol šis 1509 m. mirė. (1, 26 psl. )

1506 m. mirė Aleksandras. Vasilijus pasiuntė pas jo našlę žmogų, siųlydamasis į Lietuvos sostą, o už tai žadėdamas gerbti katalikų tikėjimą. Elena atsakė, kad valdovu tampa mirusiojo brolis Žygimantas, nes tokia buvo mirusiojo valia. Vasilijus Žygimantą įsivaizdavo kaip priešininką ir ieškojo progos su juo susipykti. Proga greitai atsirado. Lietuvoje buvo labai įtakingas didikas Mykolas Glinkis. Aleksandro laikais jis buvo iškeltas virš lietuvos didikų. Žygimantas mažiau rūpinosi Glinskiu. Glinksis susipyko su vienu didku ir reikalavo valdovo teismo. Valdovas neskubėjo, parodydamas, kas remia Glinskio priešininką. Tuomet GGlinskis padarė savo teismą – nusiaubė priešiniko valdas, o jam pačiam nukirto galvą. Tuomet Glinskiui beliko viena . atvirai stoti prieš valdovą, o vėliau – bėgti į Maskvą. Tai pasitarnavo karui tarp Lietuvos ir Maskvos pretekstu. Šis karas apsiribojo abipusio nuiokojimu ir ilgai neužtruko. 1508 m. buvo pasirašyta sutartis, kuria Žygimantas įsipareigojo nesisavinti tėvonijų tų kunigaikščių, kurie perėjo maskvos pusėn. Glinkis gavo žodinį leidimą išvykti į maskvą.

Baigęs reguliuoti santykius su Lietuva, Vasilijus Ivanovičius dėmesį nukreipė į Pskovą. Vietininku ten buvo Ivanas Obelinskis, specialiai parinktas, kad negalėtų sugyventi su pskovo gyventojais, dirgintų juos ir sudarytų pretekstą sunaikinti Pskovo večės tavrką. Vietininkas ėmė pranešinėti kunigaikščiui, kad Pskovas neteisėtai elgiasi su vietininko žmonėmis. Pirmą kartą kunigaikštis į tai nekreipė jokio dėmėsio.

1509 m. Vasilijus su kariuomene nuvyko į Novgorodą. Pskovo gyventojai išsigando ir pasiuntė pasiuntinius pas kunigaikštį. Pasiuntiniai skundėsi vietininku ir prašė atšaukti. Kunigaikštis liepė pasakyti Pskovo gyventojams, kad jis laukia visų nepatenkitų. Buso siųloma kuo didesniam nepatenkitųjų skaičiuisusirinkti pas kunigaikštį. Kai prisirinko minia kunigaikštis piepė atskirti turtingus nuo vargšų. Turtingiems jis pasakė, kad tuo metu, kai vieni skunndžiasi vietininku, kiti skundžiasi bojarinais ir teisėjais. Todėl kunigaikštis mano, kad reikėtų visus nubausti, bet jis nori būti maloningas ir dėl to reikalauja nuimti vvečės varpą ir sutikti, kad bylas nagrinėtų kunigaikščio vietinkas. Pskoviečiams neliko nieko kito, kaip padėkoti kunigaikščiui už tokią malonę. Jie pirmą kartą pasivadino kunigaikščio cholopais. Likę namie Pskovo gyventojai nežinojo ką daryti. 1510 m. sausio 12 d. Į paskovą atvyko kunigaikščio djakas. Suskambus večės varpui, susirinkusiems žmonėms djakas paskelbė, kad kunigaikštis reikalauja nuimti večės varpą. Priešingu atveju turės būti pralietas kraujas. Tai pasakęs, djakas atsisėdo ant večės laiptų. Pskovo gyventojai pareiškė, kad atsakys rytoj. Kitą dieną varpas suskambo paskutinį kartą. Posadnikas pasakė pskoviečių vardu, jog jie vykdys tai,, kas parašyta metraščiuose – Pskovas turi klausyti kunigaikšio, o kunigaikštis turi ginti Pskovą. Pskovas negalėjo apsiprasti su nelaisve ir maskviečių siautėjimu. Užsienio pirkliai pailo Pskovą, pramonė ir prekyba sunyko. Ankstesnės pskoviečių gyvenimo normos buvo pakeistos grubiomis, ištvirkėliškomis normomis – tai buvo Maskvos stilius.

Susidorojęs su Pskovu Vasilijus vėl atkreipė dėmesį į Lietuvą. Vėl Vasilijus susirado pretekstą ir prasidėjo karas. 1513 m. Vasilijus du kartus bandė paimti Smolenską., bet jam nepasisekė. 1514 m. Vasilijus ir Austrijos imperatorius pasirašė sutartį. Austrijai buvo užleistos bususios Ordino žemės, nuo Kazimiero laikų priklausiusios Lenkijai, maskvai – Kijevas ir kai kurie kiti Rosios miestai. Taip prasidėjo Lenkijos dalinimai. Trečią kartą Vasilijus puolė Smolenską ir jam tai pavyko.

Glinskis manė,

kad Vasilijus jam atiduos Smolenksą, o kai to nebuvo, Glinksis parašė laišką Žygimantui ir siūlėsi maskvos kariuomenę, o Smolenkską sugrąžinti Lietuvai. Žygimantas sutiko, bet kažkas įskundė Glinskį. Glinkskis buvo siumtas ir išsiųstas į Maskvą. Lietuvos kariuomenė, pasiųsta pagal Glinskio raginimą, prie Oršos puolė Maskvos kariuomenę. Maskvos kariuomenė buvo sutriuškinta. Pergalė prie Oršos iškėlė Lietuvą šiame kare.

Karas su Lietuva tęsėsi, o tuo tarpu Vasilijus sprendė Riazanės klausimą. Daug gyventojų buvo iškeldinta iš Riazanės, o vietoj jų atkelti maskviečiai. 1521 m. RRiazanės kunigaikščiui pavyko pabėgti į Lietuvą.

Krymo chanas nusiaubė Maskvos žemes ir tai privertė Vasilijų susitaikyti su Lietuva. 1522 m. buvo sudarytos paliaubos.

Vasilijus III baigė kurti Maskvos valstybę, bet dėl jos likimo negalėjo būti ramus, nes neturėjo vaikų, nors 20 metų gyveno su Solomonija. Jam į akis krito kita moteris – Mykolo Glinskio dukterėčia Jelena. Dėl to jis prievarta Solomonija įšventino į vienuoles ir 1525 m. vedė Glinskają. Netrukus pasklido gandai, kad buvusi kunigaikštienė laukiasi. Matyt, tau buvo tik ggandai, nes žmonės nenorėjo priimti naujosios kunigaikštienės. Glinskaja buvo europietiškos kultūros moteris. Vasilijus ją taip mylėjo ir taip jai norėjo patikti, kad net nusikirpo barzdą.

Laikas ėjo, o įpėdinio nebuvo. Pradėta galvoti, kad Jelena nevaisinga. Kunigaikštis su žmona važinėjo po įįvairius vienuolynus. Iš vienuolynų jiems vežė duoną ir girą, bet jiems niekas nepadėjo. Pagaliau kunigaikštienė tapo nėščia ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Ivanu. Po dviejų metų pagimdė antrą sūnų, kurio vardas Jurijus. Eidamas 55 metus Vasilijus mirė. (1, 27 psl. )

IVANAS IV

Ivanas IV dar kitaip vadinamas Ivanu Rūsčiuoju. Daugelis žmonių jį įsivaizduoja pagal garsų XIX a. Dailininko paveikslą, kuriame vaizduojamas caras, prieš keletą sekundžių savo pavaldiniui lazda sudavęs mirtiną smūgį. Paveikslo herojus atrodo taip, kad baisu į jį žiūrėti. Tačiau rašytojas E. Suchovas piešia visiškai kitokį Ivano Rūsčiojo portretą:“Daug kraujo, sumišusio jame, paliko pėdsaką jo veide. Caras buvo neeilinio grožio vyras. Graikišką profilį jis paveldėjo iš Sofijos Paleolog. Tai darė jį panašų į Bizantijos imperatorių. Šaltą žvilgsnį jam padovanojo motina llietuvė, šiek tiek įstryžos akys jam atiteko iš prosenelio totoriaus. Vardas jo buvo žydiškas, tikėjimas – graikiškas, o patvaldys jis buvo rusiškas. Jo gyslomis tekėjo ne kraujas, o kažkoks velniškas kokteilis. Šis kokteilis galėjo daryti jį vergiškai paklusnų, bet šis paklusnumas visada ribojosi su nežaboto įsiučio priepuoliais“.(1, 27 psl. )

Ivano IV Rūsčiojo valdymas – vienas dramatiškiausių Rusijos istorijos puslapių. Istoriografijoje šis laikotarpis vertinamas gana priešingai, nesutariama dėl opričninos priežasčių ir padarinių, bet apie tai vėliau. .(3, 44 psl. )

Pasak Pauliaus OOderborno, niekada žmonijos istorijoje joks išgasėjęs karališka didybe bei aukščiausia valdžia žmogus neapsiėjo su piliečiais ir svetimšaliais su didesniu žiaurumu ir garsesne savivale už Ivana Vasiljevičių, nes būtent jisai, be jokios kaltės ar nusižengimo išžudė daugybę žmonių, kurie pasižymėjo galybe, dorybe ir turtais, nebūdamas niekam mielas ir vos pakenčiamas tėvynėje, dar savarankiško gyvenimo pradžioje laimingai ir nelauktai susiklosčius įvykiams lengvai iškilo į aukščiausius Maskvos valdovus (2, 53 psl. ). Tad apie tolesnius įvykius ir jo iškilimą parašysiu nuosekliai.

Vasilijus III mirė nesuspėjęs užauginti įpėdinio. Po Vasilijaus III mirties valdyti ėmė jo našlė Jelena. Tai buvo pirmas kartas Rusios istorijoje, kada taip aukštai iškilo moteris, tačiau tai nieko nestebino, nes pagal seną tradiciją, po vyro mirties žmona jį pakeisdavo iki sūnų pilnametystės.

Jelenai iškilo sunkumų dėl sosto. Vasilijaus III brolis Jurijus sulaukė savo valandos, mat jau kiti 2 broliai buvo mirę. Jis galėjo sukelti kruviną gaisrą, jei Jelena nebūtų užbėgusi už akių. Ji Jurijų uždarė į kalėjimą, iš kur jis niekada nebegrįžo.

Jauniausias Vasilijaus III brolis Andrejus, gavęs iš Ivano III Staricą, niekada nekėlė Vasilijui III jokių rūpesčių, tačiau būtent jisai tapo maištininku po Vasilijaus III mirties. Tai buvo paskutinis tarpusavio kovų epizodas Rusios istorijoje.

Glinskajos favoritas buvo Ivanas Telepniovas-Ovčina – OObolenskis, kuris vadovavo Maskvos kariuomenei. Tai buso baisus žmogus, nesibaidęs jokių nusikaltimų. Jo žiaurumai pranoko viską, ką iki tol buvo regėjusi Maskvos valstybė. Užsienio politikoje Obolinkis pasiekė didelių laimėjimų. Tai jį dar labiau iškėlė, bet galimas daiktas, kad ir pagreitino jo žūtį. 1538 m .Jelena buvo nunuodyta. Valdžią užgrobė kunigaikščiai Šuiskiai. Obolinskis buvo numarintas badu.

1540 m. Šuiskius nuvertė Ivanas Bielskis. Jo valdymas žadėjo daug gero. Jis padarė klaidą, kad nesunaikino Šuiskių. 1542 m. Ivanas Šuiskis sučiupo Bielskį ir liepė jį pasmaugti.

Ivanas Šuiskis dėl ligos greitai pasitraukė iš politinio gyvenimo ir savo valdžią perleido kietiems Šuiskiams, tačiau ir šie valdė neilgai. 1544ivanas Vasiljevičius jau buvo pakankamai suaugęs ir buvo motinos brolių Glinskių įtakoje. Metropolitas Makarijus išdavė Šuiskį pereidamas į Glinskių pusę.

Tokiose sąlygose augdamas , kunigaikštis Ivanas gavo labai blogą išauklėjimą. Jis iš prigimties nebuvo labai protingas, bet turėjo nervingą temperamentą ir labai lakią vaizduotę. Vaikystėje su juo buvo elgiamasi taip, lyg spicialiai būtų norėta išauginti tironą. Jam buvo aiškinama, kad jis yra už kitus žmones aukštesnė būtybė, ir kartu jis buvo verčiamas nuolat jausti visišką savo bejėgiškumą ir pažeminimą. Vaikas mėtydavo nuo stogųgyvulius ir gėrėdavosi jų kančiomis. Jis su būriu paauglių iš kilmingų šeimų raitas jodinėdavo po miestą, ttraiškė žmones, o didikai sakė, kad iš jo bus narsus valdovas.

1547 m .Ivanas buvo vainikuotas caro karūna. 1547 m. pr. Iš visos Maskvos valstybės jam buvo sukviestos merginos ir jis išsirinko sau žmoną – Romano Zacharjino dukterį Anastasiją.

Netrukus 1547m. po jo vestuvių Maskvoje kilo gaisras. Kremliuje sudegė beveik viskas. Tokio gaisro Maskvoje dar nebuvo buvę.

1549 m. buvo sušauktas bažnytinis susirinkimas. Ivanas išsakė visas pretenzijas, nepasitenkinimą diduomene, blogu jos elgesiu su mažamečiu Ivanu. 1550 m. buvo parengtas ir priimtas Teisynas. Pagal Teisyną buvo sukurta vieninga mokesčių sistema, žemės apkestinimo vienetu tao „žagrė“ – 400 – 600 dešimtinių, priklausomai nuo žemės kokybės. 1522 m .sudarytas „Rūmų sąsiuvinis“-sąrašas 4000 šeimų, iš kurių caras skirdavo pareigūnus. 1511 m .susirinko bažnyčios susirinkimas, pavadintas Šimtaskyrio susirinkimu, nes caras pateikė 100 klausimų į kuriuos turėjo atsakyti susirinkimas. Susirinkimas nusprendė įkurti mokyklas, kurios anksčiau Rusioje buvo užmirštos. Vienas didžiausių susirinkimo rūpesčių buvo vienuolynai, kur dėjosi įvarūs baisūs dalykai. Vienuolės ir vienuoliai gyveno kartu, vadovybė savivaiavo. Susirinkimas nustatė, kad vesti vyras gali tik sulaukęs 15 metų, o mergina tekėti – 12 metų.

1560 m. mirė Ivano IV žmona. Manoma, kad jinai buvo nunuodyta. Daugelio istorikų nuomone nuo tada ir prasidėjo visos siaubingos nelaimės Rusioje (1, 29

psl. ).

Ivanas pradėjo kovą prieš valstybės priešus, tačiau net neaišku ar jie buvo. Metropolitas Makarijus įteigė Ivanui mintį, kad šis esti ne tik caras, bet jį paskelbė ir pirmuoju rusų caru. Ivanas buvo pirmas caras ne tik dėl to, kad pradėtas taip tituluoti, bet ir dėl to, kad pirmas suvokė savo valdžios reikšmę (1, 30psl).

Ivano IV aplinka padėjo suformuoti jame tironą, manantį, kad jo veiksmus nulemia dievo valia. Po Šventojo Rašto ir Petriko Ivanas Rūstusis labiausiai mėgo knygą apie ddievišką caro valdžios kilmę – čia jis rado patvaldystės ir dieviškos caro valdžios pagrindimą. Jam ėmė atrodyti, kad caro valdžia, patvaldystė ir valdžios neribotumas yra Šventoji Trejybė (1, 30psl).

Rusioje buvo populiaru pasakoti įvairius stebuklus, susietus su Ivano gimimu. Vienas iš garsiausių pasakojimų apie tai, kaip Kazanės chano žmona, sužinojusi apie Vasilijaus III įpėdinio gimimą, Rusios pasiuntiniams pasakė, kad šis naujagimis turi dvejus dantis – „Vienais jis sudoros mus, o kitais – jus“. Gal tikrai ši moteris buvo aiškeregė. Tačiau ką jji turėjo galvoje sakydama „jus“? Prastuomenei buvo aišku, kad bojarinus. Dėl to stojęs prieš aukštuomenę, Ivanas rado pritarima plačiuosiuose sluoksniuose.

1564 m. Ivanas nutarė dar labiau sustiprinti savo despotiją. Jis pareiškė, kad žino, kad visuomenė jo nemyli, dėl to palieka ssostą ir išvyksta. Caras išvyko su šeima ir bajorų kariuomene į Aleksandrovsko slabadą – mėgiamą vietą. Niekas nedrįso į jį kreiptis. Po kurio laiko caras atsiuntė į Maskvą du laiškus, kuriais suskaldė visuomenę. Viename laiške kaltino diduoenę ir dvasiškius, o paprastiems žmonės sakėsi neturįs jokių pretenzijų. Po šių laiškų atvyko delegacija ir prašė carą grįžti, o caras iškėlė sąlygas: leisti jam savarankiškai susidoroti su nepaklusniaisiais, sukurti savo kariuomenės būrį, visas žemes suskirstyti į opričniną ir zemsčiną. Žodis „opričnina“ kilo nuo žodžio „oprič“ – išskyrus. Tai reiškė, kad caras išskyrė kai kurias žemes iš visų kitų žemių. Opričninoje buvo apgyvendinti carui ištikimi bajoraiir bojarinų vaikai. Jų skaičius greitai siekė 6000 žmonių. Jiems buvo atiduotos didikų žemės, pastaruosius išvarant į laukus. Tačiau ccaras po kelių metų pamatė, kad opričnikai gali sunaikinti jį patį, bet neišgelbėti nuo pavojaus. Dėl to 1572 m. opričnina buvo sunaikinta (1, 30psl. ).

Kol šypsosi sėkmė ir lydi laimė, dauguma valdovų, netgi nepatyrusių ir neatsargių, nebijo tokios baisios dalios, bet ateina laikas, kai jie būdami visiškai ramūs dėl visko, staiga susilaukia priešininko, apie kurį negalėjo nė įtarti. Vasilijau dalia šitai kuo puikiausiai patvirtina. Jis pragyveno ypač žiaurų nederlių ir badą, marą, kentėjo nuo vidinių neramumų. Prie šių bėdų dar pprisidėjo totorių antpuoliai. Su jais Ivanas IV tiek kariavo, kad jam teko nekartą nuo jų bėgti. Jis nebeįstengė nuo šių priešų kardu apginti savo krašto, tad užgrobtas sritis auksu išpirkdavo. Talino karui jis išleido daug lešų ir neteko didelės kariuomenės. Jis buvo nugalėtojas, nes Talino gyventojai parodė neišpasakytą narsumą (2, 194 psl. ).

Per pačias Kalėdas netikėtai žaibas trenkė į Slobodą, gražiąją Maskvos didžiųjų kunigaikščių buveinę, sugriovė didžiulius statinius, išvartė sienojus ir sunaikino puikiausius rakandus iš visų brangių apyvokos reikmenų, kurie buvo saugomi šitoje pilyje. Prasiskverbęs į dailų pastatą, kuriame stovėjo Paties Ivano Vasiljevičiaus lova, žaibas perėjo per miegamąjį ir sudaužė tą urną, iš kurios pagal kunigaikščio įgeidį buvo traukiami pasmerktųjų belaisvių vardai. Kai tironas apie tai sužinojo, išbalo, nes baisngai dėl savęs bijojo, ir jį apėmė didžiulė dvasios sumaištis, kadangi, puikiai žinodamas savo piktadarystes, lengvai numatė, kad šiie pranašingi ženklai liudija apie ženlius pasikeitimus jo valstybėje( 2, 196 – 197 psl. )

Kol buvo gyvas Vasiljevičius Maskviečių jis buvo laikomas ne vien tik dievybe, bet ir aukščiausiu valdovu bei popiežiumi. Jei iškildavo paini situacija ar ginčas, tai žmonės sakydavo, kad ginčą išspręsti ar situaciją išpainioti padės tik vienas Dievas ir didysis kunigaikštis. Jis pasveria visus dalykus ir žino išeitį.

Vasiljevičius aapeigas vykdydavo ir kiekvieną ritualo dalį atlikdavo su ypatinga didybe, žmonės kalbėjo, kad netgi popai neaukojau griežčiau bei tinkamiau, negu tai daro jisai.

„Vasiljevičius buvo aukšto ūgio, turėjo pilną, storą stotą, tačiau jo kūnas pasižymėjo malonia sanarių darna. „ Teigia Paulius Oderbornas. Jo akys buvo itin mažos ir jos kėlė visiems siaubą. Jo protas buvo labai imlus. Jis pasižymėjo ypatinga atmintimi visiems dalykams, pavyzdžiui, kuo tiksliau žinodavo ir galėdavo atmintinai pasakyti visų tautų visų beleisvių vardus. Kartais atsitikdavo, kad kuriam nors belaisviui jisai gera širdimi dovanodavo laisvę ir leisdavo sugrįžti į tėvynę, tada neradęs tokio vaikelio ar žmogaus, paleistųjų sąraše, nedovanodavo praleidimo raštininkui ir jį geležimi perverdavo. Kad ir be galo retai, tačiau kartais jam užeidavo noras padaryti nelaimingiesiems geradarystę. Skundų knygas jisai asmeniškai peržiūrėdavo. Leido net gi ir pačiam žemiausiam pranešti apie patrirtas nuoskaudas ir laisviausiai pasiskųsti dėl valdininkų savivalės. Turtuolius, kurie engdavo paprastus žmones, demaskavęs, Vasiljevičius paprastai iš jų atimdavo visą turtą. Jis pats nepaketė godžių žmonių, nes buvo pats be galo godus ( 2, 257 psl. )

Kai likimas šypsodavosi vasiljevičius imdavo labai pūstis, nes jis buvo didelė garbėtroška, ir vien tik dėl jos pradėdavo pačius sunkiausius karus. Jis siekė, kad jį tarsi senovės herojus lydėtų žmonių kalbos bbei garbinimas. ( 2, 259 psl. )

Skirtingai nei kiti valdovai, per medžiokels Ivanas IV , per medžiokles laikėsi kiek kitokių papročių. Kiti valdovai kaip žinome pinigus išleidžia didžiuliam žirgų bei medžioklinių šūnų skaičiui išlaikyti, idant per jodinėjimą bei įvairius kūno judesius ar savo sveikata pasirūpintų, ar netgi žalingus žvėris išnaikintų, ar pateiktų stalui norimų skanėstų. Tuo tarpu Ivanas Rūstusis, sunuožmėjęs ir nežmoniško ižulumo, tiduodavo plėšriausiems lokiams sumedžioti nekaltus belaisvius, o tada kuo godžiausiai stebėdavo liūdną reginį, kai kas nors iš jų būdavo žvėrių draskomas į gabalus. Žinia, tiems, kas atsilaikydavo ir likdavo gyvi prieš pabaisų puolimą, Vasiljevičius duodavo dovanų, atsilygindamas už nelaimes. ( 2, 260 psl. )

Likus jau keliems mėnesiams iki jo mirties, norėdamas atgauti kenčiančią kūno ir sielos skausmus širdį, liepė paleistai belaisvių miniai susikauti su žvėrimis, o patsai viską stebėjo pro langą. Minioje vienas žmogus uždusino lokį. Kai Vasilijus šitai išvydo, tai už šitokio narsumo parodymą jį pamalonino, nes vadovo susižavėjimas savaime virto dėkingumu ( 2, 261 psl. ).

Vasiljevičiaus mirtis buvo nepaprasta, teigiama, kad jis ant mirties slenksčio buvęs tris kartus. Trečiasis jau pasisavinęs jo gyvybę. Pirmą sykį Vasiljevičius pasikvietė sūnų ir jam paliepė išlaisvinti iš grandinių tuos žmones, kurie laukė, saugomi ankštesnėse kamerose, mirties bausmės. Tąsyk

visems girdint vasiljevičius prisipažino visiems, kad per tuos žmones jis kažkokioje dėl tamsumų ir šiupių atgrasioje vietoje patyrė kuo suniausių kančių. Tuo tarpu dar belaisviams dovanojo pinigų, pažadėjo laisvę bei garbingo gyvenimo sąlygas. Tačiau už maldas buvo stipresnė Dievo rūstybė. Užlietas mirtino išbalimo, baisingai smirdėdamas, tironas tylėdamas gulėjo žmonių akivaizdoje.

Mieste viešpatavo tyla. Niekas rimtai negedėjo valdovo, niekas netroško, kad mirštatysis gyventų. Visi tikėjosi, kad padėtis keisis į gerąją pusę. ( 2, 255 psl. )

Vasijevičius atsigavo antrą kartą. Jis sūnui lliepė panakinti mokesčius ir muitus, piepė žmonės iš kurių atėmė turtą iš karališkojo iždo jį grąžinti, o belaisvius visus iki vieno paleisti iš kalėjimų. Po šių žodžių jis trečią kartą smarkiai atsidus ir mirė. Teigiama, kad tą pačią akimirką plyšo votys aplipusios jo visą kūną ir baisiai pasmirdo visas kambarys, nenorėdami užsikrėsti pražūtingu užkratu, buvę patalpoje žmonės, kuo greičiausiai pabėgo iš kambario, palikę numirėlį vieną.

Ivano IV laikais Rusija pradėjo agresyvios valstybės istoriją. ( 2, 255 psl. )

1851 m. jam bbuvo užėjęs pykčio priepuolis, net nežinoma dėl ko ir jis sužalojo savo sūnų Ivaną, ir mirė. Liko įpėdiniu kitas sūnus – Fiodoras. O šis sūnus buvo visai netinkamas šioms pareigoms. Vasiljevičius mirė 1584 m. kovą.

IŠVADOS

Rašant šį referatą neiškilo jokių pproblemų. Priešingai, buvo labai įdomu. Su susidomėjimu skaičiau knygas apie XV – XVI a. Rusios laikotarpį. Didelį ir neužmirštamą įspūdį paliko Ivano III, Ivano IV asmenybės. Nesitiki, kad istorijoje buvo tokie lakai, kada valstybes valdė žiaurumas. Kada žmogaus gyvybė neturėjo didelės reikšmės. Jį buvo galima nužudyti už bet ką.

Vasilijaus I, Vasilijaus II valdomais laikotarpiais daugiau kreipta dėmėsio į istorinius įvykius, tačiau aprašytos ir jų asmenybės. Ivanas III įsimintinas tuo, kad nuo jo vadymo pradžios prasideda Rusijos kaip monarchinės valstybės istorija, jis sugebėjo smarkiai sustiprinti savo valdžią, pasižymėjo dideliu žiaurumu. Vasilijus Ivanovičius buvo dar didesnis patvaldys negu tėvas – Ivanas III. Atrodo, kad žygiuojant per laiką nuo XV a. pradžios link XVI a. vid. valdovai darosi vis žiauresni, praranda bet kkokias moralės normas, darosi vis didesniais despotais.

Didžiausią dėmesį skyriau referato skyriui „Ivanas IV.“ Ši asmenybė mane labai suintrigavo, tai lygiai tokia pati baisybė istorijoje, kaip Napoleonas ar Hitleris,Stalinas, dėl, kurio žuvo daugybė žmonių, be jokios kaltės. Ivano IV iškrypimo laipsnio neįmanoma net įsivaizduoti, skaitant knygą „ Didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas“. Skaitydama šią knygą džiaugiausi, kad gyvenu Lietuvoje šiais laikais. Man protu nesuvokiama tokia vykdyta politika, kad žmogų galima nužudyti, vien tik dėl to, kad valdovas patenkintų savo uužgaidas, kad belaisviai būdavo išleidžiami į aptevertas vietas, kautis su žvėrimis, o jų valdovas, su pasitenkimimų stebėdavęs visą tai, kaip žiauriai žūsta žmonės. Manau tokios bausmės nenusipelno nė veinas žmogus žemėje, tačiau istorijoje tokie faktai užfiksuoti ir jų jau nebeištrinsime. Šiuos laikus būtų glima lyginti dar ir su Romos gladiatorių laikais, kai žmonės taip pat buvo verčiami kautis su žvėrimis, o minios jū stebėdavo tai su malonumu, tačiau Ivanas IV žiaurumu pralenkia ir tuos laikus, jis sugebėjo nužudyti net savo sūnų.

Šiame referate puikiai atskleista XV – XVI a. vid. Rusios valdovų vedama politika, visi svarbiausi įvykiai. Taip pat santykiai su Lietuva skirtingais laikotarpiais. Manau, šis referatas turi išliekamąją vertę, jame labai patogiai ir nuosekliai išdėstyti įvykiai, lengviau įsiminti informaciją, kada ji pateikiama su pikantiškomis smulkmenomis, sugebančiomis sudominti skaitovą, nes prie skaitant daugelį knygų tiesiog galima užmigti iš nuobodumo, siekiant išvengti šito ir rinkausi būtent šį referato rašymo būdą. Man visada įdomiau skaityti knygas, kada jos nėra tušti faktai, kada jos ęsti įdomios, kada knyga – tarsi gyva būtybė, ją skaitant išnyra pieš akis faktai per įvairių žmonių asmenybes. Įdomu sužinoti kokias charakterio savybes turintis žmogus gali iškilti į valdžią, ir kas jam labiau padeda ar susiklosčiusios aplinkybės, ar charakterio ttvirtumas. . Aprašant šių valdovų gyvenimus siekiu sudominti skaitytojus domėtis istorija. Manau, tai geras būdas, nes juk ir dabar bulvariniai skaitalai apie žvaigždžių, politikų gyvenimus yra labiausiai skaitomi ir perkami, o ši informacija yra įsimenama labiau už, bet kurią kitą. Tad neginčijamas faktas, kad mums visada yra įdomu domėtis kaip gyveno ar gyvena garsūs žmonės.