Realizmas

Realizmas

(XIXa. vid. – XXa.)

TEZĖS

➢ Vidinio ir išorinio konflikto ryšys. Išryškinamas vieno konflikto

perėjimas į kitą.

➢ Subjektyvus laikas siejamas su išoriniu. Dėmesys dabarčiai ir

ateičiai. Aiškiai jaučiama istorijos raida.

➢ Aplinka lemia žmogaus likimą, išgyvenimus, poelgius, charakterį,

kartu neatmetama ir žmogaus valios bei pastangų reikšmė.

➢ Iškeliamas meno objektyvumas, istorinis ir socialinis konkretumas.

➢ Tikrovės atkūrimo principas. Tikrovė- estetinė vertybė.

➢ Vaizduotę skatina gyvenimo sudėtingumas.

➢ Aiškios laiko ir vietos ribos. Laikomasi veiksmo ir įvykių

chronologijos. Priežasties iir pasėkmės ryšys. Jaučiama ateities laiko

perspektyva.

➢ Vaizdų objektyvumas ir realistinis, socialinis konkretumas, žmogaus

paveikslo įvairiapusiškumas.

➢ Neutralus, nešališkas pasakotojas. Pasakojama trečiu asmeniu. Dėmesys

aprašymui (gamtos, darbo, buities), detalėms. Ryški dialogo reikšmė.

➢ Kūryboje buvo tiriama visuomenės poveikis individui.

Atstovai:

O. de Balzakas V. Kudirka

Stendalis Žemaitė

Č. Dikensas J. Biliūnas

M. Tvenas A. Vienuolis

L. Tolstojus P. Cvirka

N. Gogolis I. Simonaitytė

T. Manas V. Mykolaitis-Putinas

Šviečiamasis realizmas. Šviečiamuoju realizmu kartais laikoma

tokia šviečiamosios literatūros atmaina, kuriai būdingas ne tik

švietėjiškas kūrinių turinys, bet ir pastangos sudemokratinti jų fformą:

nesilaikyti klasicistinių kanonų, naikinti ribas tarp aukštųjų ir žemųjų

žanrų bei stilių, priartinti poetinę kalbą prie šnekamosios. Kai kurie

švietėjai (D. Diderot Prancūzijoje, G.E. Lessingas Vokietijoje) klojo

teorinius realistinio meno pagrindus. Diderot, kaip ir klasicistai, meną

laiko gamtos imitacija, tačiau ją supranta kitaip negu kklasicistai.

Klasicistai ieškojo gamtoje griežtų dėsnių, nepripažino jokių

atsitiktinumų, tuo tarpu Diderot ragino vaizduoti gamtą tokią, kokia ji yra

iš tikrųjų, kadangi „visokia forma, graži ar bjauri, yra vienodai teisėta,

ir viskas, kas egzistuoja, yra toks, koks ir turi būti“. Diderot tvirtina,

kad gamta yra galingesnė ir sudėtingesnė už žmogaus protą, todėl ir menas

esąs menkesnis už gamtą, kurią jis imituoja, nes kopija niekad negalinti

prilygti originalui. Diderot, kaip ir kitiems švietėjams, būdingas

įsitikinimas gamtos ir žmogaus prigimties gerumu. Jo nuomone, galingiausios

žmogaus prigimties jėgos yra tiesa ir dorybė. Kartu tiesa ir dorybė yra

menų bičiulės. Vadinasi, menas siejasi su mokslu, kurio uždavinys –

atskleisti tiesą, o kita vertus, menas siejasi su morale – su praktiniu

žmonių gyvenimu. Diderot aiškina, jog žmogaus meninė veikla yra analogiška

moksliniam pažinimui. Grožis mene turįs tuos pačius ppagrindus, kaip ir

tiesa filosofijoje. Tiesa yra gamtos sandaros ir mūsų sprendimų apie ją

atitikimas. O meninis (imitacinis) grožis yra vaizdo ir juo imituojamo

daikto atitikimas. Filosofas, norėdamas likti ištikimas tiesai, turi

derinti savo žodžius su daiktų prigimtimi, o rašytojas, imituodamas žmones,

turi derinti savo žodžius su vaizduojamų charakterių prigimtimi. Tačiau

reikia, kad tas vaizdo ir juo imituojamo objekto atitikimas būtų ne

pasyvus, kad kūrinys išreikštų ir kūrėjo estetinį idealą. Taigi, Diderot

nuomone, ir mokslas, kuriam rūpi tiesa, ir menas, kuriam rūpi grožis,

leidžia pažinti pasaulį. Akcentuojama pažintinė mokslo iir meno reikšmė.

Tačiau moksle pasaulis pažįstamas sąvokomis, o mene – vaizdais. Be to, mene

atsiskleidžia ne tik objektyvusis pasaulis, bet ir paties menininko

asmenybė – įsikūnija jo estetiniai idealai. Jie verčia transformuoti ir

vaizduojamą tikrovę. Todėl tiesa gyvenime (gyvenimiškoji tiesa) ir tiesa

mene (meninė tiesa) yra du skirtingi dalykai. Gyvenimiškąją tiesą verčiant

menine tiesa, menas tampa sąlygiškas. Sąlygiškumas būtinas menui net tuo

atveju, kai menininkas ryžtasi betarpiškai išreikšti savo jausmus ir

išgyvenimus. Tarp tikroviško išgyvenimo ir meninio išgyvenimo būtina laiko

distancija. Ji leidžia rašytojui savo išgyvenimus objektyvizuoti, juos

kritiškai vertinti, iš gyvenimiškų įspūdžių kurti naują – meninę – realybę.

Tokiu būdu iš antikos per Renesansą ir klasicizmą perimtą imitacinės meno

prigimties aiškinimą Diderot priartino prie realistinės estetikos principų.

Panašia linkme kreipė meną ir G.E. Lessingas. Jis irgi laiko meną

gamtos imitacija. Tačiau menas, kaip ir mokslas, sutelkia žmogaus dėmesį į

esminius ir dėsningus tikrovės bruožus, kurie šiaip nepastebimi slypi

margoje atsitiktinėje gyvenimo įvairovėje. Menas padedąs ne tik pažinti

pasaulį, bet ir jį taisyti – tobulinti žmonių moralę. Veikale Laokoonas

(1766), skirtame tapybos ir poezijos riboms, jų galimybėms apibrėžti,

Lessingas ragino poetus atsisakyti išorinio aprašinėjimo, būdingo

klasicistinei poezijai, ir sutelkti dėmesį į dvasinius procesus,

vykstančius žmogaus sieloje. Lessingas kritikavo klasicistus už estetinių

principų normatyvumą, vaizduojamų žmonių abstraktumą ir schematizmą. Jis

įrodinėja, jog praktiškai žmonių charakterių įvairumas yra begalinis, ir

rašytojas pirmiausia turįs vaizduoti ggyvus, konkrečius, individualius

žmones, bet vaizduoti taip, kad jie turėtų ir apibendrinamąją prasmę. Tokiu

būdu imta reikalauti realistiniam menui būdingos individualizavimo ir

tipizavimo dermės.

Vakarų literatūroje šalia Diderot ir Lessingo žymiausi šviečiamojo

realizmo atstovai buvo anglų rašytojai D. Defoe, H. Fieldingas. Vėliau, XIX

amžiuje, švietėjų inicijuota socialine žmogaus samprata ir švietėjų

estetika rėmėsi realistinio meno (vadinamojo kritinio realizmo) kūrėjai ir

propaguotojai (H. Balzacas, Stendhalis, V. Belinskis, N. Černyševskis ir

kt.).

|Realizmas |Remiamasi tais filosofais, kurie pripažino |

|(XIX a. vid.|objektyvųjį pasaulio egzistavimą ir galimybę pažinti|

|- XX a.) |objektyviąją tikrovę. Ateizmo sėklos pasėtos jau N. |

| |F. Hėgelio objektyviojo idealizmo filosofijoje. |

| |Žmogaus ir visuomenės gyvenimas suvokiamas kaip |

| |dialektinis ir objektyvus istorinės plėtros |

| |procesas. Pozityvizmas. Žmonijos pažanga – pakylėti |

| |mąstymą į pozityvią, t.y. mokslinę pakopą. |

| |Nebeieškoma galutinių priežasčių, pažinimas |

| |atsigręžia į esamus faktus. Pamatas – stebėjimas, |

| |kuriuo remiantis galima pažinti bendruosius |

| |dėsningumus. |

| |O. Kontas. Pažindami aplinką, mes suvokiame tik |

| |reliatyvius fenomenus, todėl žinojimas nėra |

| |absoliutus. Rasti raidos dėsnį, kuriuo remdamiesi |

| |galėtume prognozuoti ateitį, – štai mokslininko |

| |uždavinys. Istorijos pagrindas – žmonija, individas |

| |nuo jos priklausomas ir jai atsiduodantis. Todėl |

| |kertinis moralės akmuo – altruizmas. |

| |L. Foerbachas. Pojūčiai yra tikrojo pažinimo |

| |pagrindas, nes pasaulis – tai kkūnas, gamta. Žmogus -|

| |gamtos dalis. Nėra jokių aukštesnių jėgų – tai |

| |vaizduotės vaisius. Dorovės reikšmę lemia žmonių |

| |santykiai, žmogaus teisė į laimę, tikėjimas, kad |

| |žmogus yra protingas ir geras. |

| |K. Marksas. Pretenzijos pakeisti pasaulį. |

| |Ekonominiai procesai formuoja istoriją, visi kiti |

| |visuomenės elementai (filosofija, religija, kultūra)|

| |yra „ideologinis antstatas“. Ne žmonių sąmonė |

| |nulemia jų būtį, bet atvirkščiai, jų „visuomeninė |

| |būtis nulemia jų sąmonę“. Pinigų valdžia „sunaikino |

| |visus žmonių ryšius, paliko tik nuogą interesą, |

| |bejausmį atsiskaitymą grynais“. |

| |F. Engelsas. Materija niekada nebūna statiška, ji |

| |nuolatiniame tapsme. Tik iš ekonomikos kyla |

| |religija, kultūra, politika, žmonių santykiai ir |

| |t.t. |

| |J. S. Milės. Humanistiniuose moksluose būtina |

| |taikyti tik priežastingumu pagrįstus aprašymus. |

| |H. S. Spenseris. Pats svarbiausias yra evoliucijos, |

| |vykstančios dėlei integracijos ir diferenciacijos, |

| |dėsnis. |

| |Esminiai epochos bruožai. Priklausomybė. Altruizmas.|

| |Evoliucija |

Onorė de Balzakas Amžiaus idėjos ir faktai. – Su ketvirtuoju XIX

a. dešimtmečiu romantizmas blėsta. Nuo idealaus dvasinio pasaulio žmonių

akys nukrypsta į materialų žemės pasaulį. Fantastines svajones pakeičia

rūpestis kasdiene duona ir kova dėl jos.

Naują dvasią plėtotis paskatina gamtos mokslu pažanga, filosofija,

socialinis gyvenimas. Šitų sričių gyvenimo naujovės pakeičia ir literatūros

veidą. Technikos išaugimas duoda ne

tik naujų siužetų, bet ir naujų žodžių

– techninių. Darvinizmas literatūrai duoda naujų temų: kova dėl būvio,

paveldėjimo klausimai, prisitaikymas prie aplinkos.

Mokslo išradimai davė naują darbo jėgą – mašiną. Didėja prekyba su

kolonijomis, plečiama pramonė, statomi fabrikai, kuriami didmiesčiai.

Susidarė turtingų ir neturtingų klasės, darbdaviai ir darbininkai,

kapitalistai ir proletarai. Socialinė nelygybė ir būvis literatūrai turėjo

didžiausios įtakos: davė naujų siužetų, naujų charakterių, naujų problemų

ir tendencijų.

Tiesioginiu būdu grožinei literatūrai daug mažiau įtakos padarė

religijos klausimai, bet pačiame gyvenime jos reikalai buvo aktualūs.

Apie amžiaus vidurį ssustiprėjo religinė kova keliais frontais.

Materialistai ir pozityvistai kovoja ne tik su dvasininkais, bet iš viso su

religija. Įrodinėja, kad Evangelijos tik mitai, o Kristus tebuvęs kartais

kilnus žmogus, kartais apsimetėlis ar silpno proto.

Nors amžiaus antroje pusėje bažnyčia centralizuojama,

disciplinuojama, bet didelė dalis mokslininkų yra aiškioje pozityvizmo

įtakoje. Jie duoda toną visam šio amžiaus gyvenimui ir literatūrai.

Literatūra. – Literatūra nebeieško vaizdų ir idėjų fantazijos

pasaulyje; ji nusileidžia į kasdienį realų gyvenimą, kuriame, pasak

pozityvistų, eina kova dėl būvio. Mažiau juos domina gamta, daugiau žmonių

gyvenimas: darbininkai &– proletarai ir jų skurdas, kapitalistai

išnaudotojai ir jų prabanga, valstiečiai mažažemiai, baudžiauninkai, o iš

antros puses dvarininkai. Šita socialine antiteze yra mėgstamoji

literatūros sritis. Parodomas ir žmogus, nauju amžiaus idėjų pagautas.

Šita literatūra gavo realistinės literatūros vardą (res –

daiktas).

Realistinė literatūra nori vvaizduoti tokį gyvenimą, koks jis yra,

vaizduoti objektyviai, nerankiojant „gražių“ ir „negražių“ paveikslų,

nerodant savo nuomonių ir jausmų; vaizduoti su visomis smulkmenomis. Dėl to

iš rašytojo reikalaujama dabar ne lakios fantazijos, bet sugebėjimo

pastebėti gyvenimą.

Šio amžiaus rašytojai stipriausiai išplėtoja romaną ir novelę.

Vietoj romantinio nuotykių romano išaugo socialinis romanas (Č.Dikensas,

I.Turgenevas), papročių romanas (O. de Balzakas, G.Floberas, Gi de

Mopasanas), psichologinis (F.Dostojevskis), istorinis (L.Tolstojus),

natūralistinis romanas (E.Zola).

Šiame amžiuje literatūroje skirtini du periodai – realistų ir

natūralistų. Pirmieji žmoguje pastebi ir dvasinių pradų, antrieji tik

fiziologiją (kūną). Realistine kryptis yra ankstyvesnė, kiek susijusi su

romantizmu, be aiškių mokslinių tendencijų; natūralistinė – vėlesnė

(maždaug paskutinis XIX a. ketvirtis Vakaru Europoje) aiškioje pozityvistų

įtakoje.

Onorė de Balzakas

(1799-1850)

Prancūzų pirmuoju realistu laikomas O. de Balzakas, nors jis rašė

dar pačiame prancūzų romantizmo įkarštyje. Jis naujo ttipo rašytojas –

literatas, amatininkas, literatūros „katorgininkas“.

Kaip ir tėvas, O.Balzakas yra stipraus organizmo, kovai

užsigrūdinusi figūra, praktikas. Jo biografija yra paprasta. Tai biografija

tūkstančių to meto žmonių, kurie visomis keturiomis stengėsi išplaukti į

gyvenimo viršų. Tam reikėjo pinigų. Pinigai tampa ir O.Balzako viso

gyvenimo ir darbo akstinu. O.Balzakas įsteigia spaustuvę, raidžių liejyklą.

Bankrutuoja. 90 000 frankų skolą jis ryžtasi išmokėti berašydamas romanus.

Nedideliame kambarėlyje pradėjęs literato karjerą, visą sveikatą skiria

rašytojo amatui.

O.Balzakas nelaukia įkvėpimo. Geria daug juodos kavos, kurią jis

pats perka ir verda. Keliasi vidurnaktį ir ddirba ligi 15 val. Pavalgęs tuoj

gula, ir nuo vidurnakčio vėl dirba. Tai buvo sunkus darbas. Vaizdams

išreikšti trūksta tinkamų žodžių, ir O.Balzakas kartais net 17 kartų taiso,

kol išleidžia veikalą į pasaulį.

O.Balzakui stinga tik pinigų ir laiko, bet niekados nestinga

siužetų. Jis turi net po kelis iš karto. O medžiagos jam duoda nepaprastai

geras pastabumas, gyvenimo pažinimas, puiki vaizduotė, gyva atmintis.

1850 m. O.Balzako darbas sustojo. Jis dar vedė ilgai mylėtą

moterį, bet trumpai su ja pagyveno. Juodos kavos dilginama širdis buvo

pervargusi ir tais pačiais metais mirė.

Ir vis dėlto O.Balzakas sau pinigų nesusikrovė; jis paliko tik

gražų turtą prancūzų literatūrai.

Kūryba. – Literatūros darbą O.Balzakas pradėjo avantiūriniu ir

istoriniu romanu, pasimokydamas iš V.Skoto, bet jau apie 1830 m. ima

juoktis iš romantizmo. Jis pajunta, kad jo romanų sritis – plati gyvenimo

tikrovė. Imasi vaizduoti visą ano laiko prancūzų gyvenimą, nieko

neužmiršdamas, nieko nepridėdamas ir neidealizuodamas.

Prieš O.Balzaką buvo daugiau įprasta kalbėti apie meilę ir

nekalbėti apie pinigus. O.Balzakas matė, kad pinigai ne tik jam svarbūs,

bet ištisos naujų laikų visuomenes dievaitis. Dėl to pinigai, jų stoka, jų

troškimas yra „Žmogiškosios komedijos“ pagrindas. Jis ne tik parodo, kad

žmones dėl pinigų pamina dorovę, tėvą, dukterį užmiršta, bet pats autorius,

sakytum, įlenda į savo herojų kišenes, suskaito, kiek jis turi pinigų, kiek

gauna algos, iki mažiausio ppinigėlio.

Iki O.Balzako kūriniuose vyravo jauna moteris. O.Balzakas didelis

moterų psichologas, stebi savo romano moterį visą jos gyvenimo kelią, bet

dažniausiai aprašo jau subrendusią, apie trisdešimt ir per trisdešimt metų,

kada moters dvasia gilesnė, turiningesnė, labiau subrendusi.

Vyro ar moters charakterį nori pagrįsti jų ligomis, kūno

trūkumais. Jų charakteris atsispindi ir iš išorinių ženklų: iš veido

bruožu, iš gestų, net iš drabužių. Dėl to su dideliu rūpestingumu visas tas

smulkmenas aprašinėja. O.Balzako žmonės yra kaip tikri žvėrys. Kiekvienas

stengiasi iškopti į viršų, silpnieji žūsta.

Tos visuomenės žmones O.Balzakas rodo pagautus vienos ar kitos

aistros (šykštumo, išdidumo, garbėtroškos, meilės), kuri nustelbia visus

kitus jausmus, užmuša žmoguje žmoniškumą, palieka jam tik tą vieną

instinktą. Tėvo Gorijo duktė taip trokšta būti pirmąja ir pačia

gražiausiąja, kad išgirdusi apie tėvo ligą, išspaudžia tik vieną ašarą, bet

ir vėl išsigąsta, ar nesugadins veido. Net ta pati tėvų meile virtusi

aistra, beprotišku instinktu. Gorijo myli savo dukteris „labiau kaip Dievas

pasaulį“; dėl savo dukterų parduotų Dievą, nueitų į pragarą ir mirdamas jas

keikia, ir joms meldžiasi. Šitos materialistinės visuomenės vaizdas ir

O.Balzako menas tai aprašyti pastebimas visuose jo kūriniuose.