Liaudies medicina

TURINYS

ĮVADAS 2

1. LIAUDIES MEDICINOS KILMĖ 3

2. LIGŲ KILMĖ 3

3. LIGOS SUASMENINIMAS IR BADYMAI NUO JOS APSISAUGOTI 4

4. LIGŲ GYDYMO BŪDAI 4

5. TERMOTERAPIJA 5

6. GYDYMAS ŽOLELĖMIS 6

7. VAISTAŽOLIŲ RINKIMO LAIKAS 6

8. KITI GYDYMO BŪDAI 7

9. GYDYMAS GYVULINĖS KILMĖS MEDŽIAGOMIS 7

10. SENOVĖS PRIETARAI 7

11. MAGIŠKI GYDYMO BŪDAI 8

12. VAIKŲ LIGOS 10

13. MOTERIŠKOS LIGOS 10

14. DANTŲ GYDYMAS 11

15. LIAUDIES MEDICINĄ IŠSTUMIA KRIKŠČIONIŠKI GYDYMO BŪDAI 11

16. RECEPTAI 12

17. IŠVADOS 14

18. LITERATŪROS SĄRAŠAS 15ĮVADAS

Prie¬žas¬čių ir ap¬lin¬ky¬bių, ska¬ti¬nu¬sių ma¬ne pa¬si¬rink¬ti šią pla¬čią te¬mą yra ke¬le¬tas. Pir¬mo¬ji – įdo¬mu ras¬ti pa¬na¬šu¬mų tarp liau¬dies me¬di¬ci¬nos ir šiuo¬lai¬ki¬nės. Ant¬ro¬ji – su¬ži¬no¬ti, ko¬kius li¬gų gy¬dy¬mo bū¬dus ap¬i¬ma lie¬tu¬vių liau¬dies mme¬di¬ci¬na. Tre¬čio¬ji – įdo¬mu, ko¬kios bu¬vo se¬no¬sios gy¬dy¬mo prie¬mo¬nės, ku¬rio¬mis dar ner¬e¬tai ir šian¬dien gy¬do¬ma.

Sun¬ku bū¬tų įsi¬vaiz¬duo¬ti šiuo¬lai¬ki¬nę me¬di¬ci¬ną be de¬on¬to¬lo¬gi¬jos prin¬ci¬pų, gy¬dy¬mo vais¬ta¬žo¬lė¬mis ir iš jų pa¬ga¬min¬tais pre¬pa¬ra¬tais, mi¬ne¬ra¬li¬nio van¬dens, įtai¬gos, ma¬sa¬žo, fi¬zio¬te¬ra¬pi¬nių prie¬mo¬nių. Vi¬sa tai pe¬rim¬ta iš liau¬dies me¬di¬ci¬nos. Liau¬dies me¬di¬ci¬na – tai per il¬gą lai¬ką em¬pi¬riš¬kai su¬kaup¬tos ži¬nios, nau¬do¬ja¬mos iš¬veng¬ti bei gy¬dy¬ti li¬goms. Re¬fe¬ra¬te pa¬teik¬ti re¬cep¬tai ir pa¬ta¬ri¬mai kaip li¬gų iš¬veng¬ti re¬mian¬tis liau¬dies me¬di¬ci¬nos iš¬min¬tim, ži¬nios ap¬ie gy¬do¬mą¬sias žo¬le¬les, ka¬da jas rink¬ti ir kaip var¬to¬ti, liau¬dies mme¬di¬ci¬nos kil¬mė, prie¬ta¬rai ir ti¬kė¬ji¬mai su¬si¬ję su li¬go¬mis ir jų gy¬dy¬mu.

Žy¬miau¬sia lie¬tu¬vių et¬no¬lo¬gė Pra¬nė Dun¬du¬lie¬nė pla¬čiai ap¬ra¬šė liau¬dies me¬di¬ci¬ną, įvai¬rių li¬gų gy¬dy¬mo bū¬dus. Ra¬šant re¬fe¬ra¬tą, su¬pran¬ta¬ma, bu¬vo pa¬si¬rem¬ta ir mi¬nė¬tos et¬no¬lo¬gės pa¬ra¬šy¬to¬mis kny¬go¬mis bei kny¬ga “Liau¬dies me¬di¬ci¬nos pa¬ta¬ri¬mai”.1. LIAUDIES MMEDICINOS KILMĖ

At¬ski¬rą liau¬dies kul¬tū¬ros sri¬tį su¬da¬ro me¬di¬ci¬na. Liau¬dies gy¬dy¬mas bu¬vo ži¬no¬mas pir¬mykš¬tė¬je ben¬druo¬me¬nė¬je jau prieš dau¬ge¬lį tūks¬tan¬tį me¬tų. Su¬si¬rgu¬sį daž¬niau¬siai gy¬dy¬da¬vo gi¬mi¬nai¬čiai, o jei tai ne¬pa¬dė¬da¬vo, tik ta¬da kreip¬da¬vo¬si į žy¬nius ar žo¬li¬nin¬kus. Nuo se¬no¬vės li¬go¬nius gy¬dė mo¬te¬rys. Jos ži¬no¬jo dau¬gy¬bę gy¬do¬mų¬jų žo¬lių, šak¬nų, taip pat bur¬tų, ma¬giš¬kų prie¬mo¬nių. Tuo tar¬pu chi¬rur¬gi¬nius veiks¬mus, pa¬vyz¬džiui, krau¬jo nu¬lei¬di¬mą, daž¬niau¬siai at¬lik¬da¬vo vy¬rai. Nuo įvai¬rių li¬gų už¬kal¬bė¬da¬vo daž¬niau¬siai mo¬te¬rys, re¬čiau – vy¬rai. Į gar¬sius už¬kal¬bė¬to¬jus kreip¬da¬vo¬si ne tik apy¬lin¬kės, bet ir to¬les¬ni kai¬mų gy¬ven¬to¬jai. Vie¬ni jų gy¬dė, no¬rė¬da¬mi pa¬dė¬ti, ki¬ti iš to už¬dar¬biau¬da¬vo. Vie¬ni gy¬dė ko¬kią nors vie¬ną li¬gą, ki¬ti – įvai¬rias. Daž¬niau¬siai kiek¬vie¬na li¬ga tu¬rė¬da¬vo sa¬vo gy¬dy¬to¬ją. Ypa¬tin¬gą ga¬lią gy¬dy¬ti ner¬vų ir pro¬to li¬gas liau¬dis ma¬ny¬da¬vo tu¬rint psichiš¬kai ne¬nor¬ma¬lius žmo¬nes, lin¬ku¬sius į eks¬ta¬zę.2. LLIGŲ KILMĖ

Li¬gų šal¬ti¬niu bu¬vo lai¬ko¬mi kai ku¬rie kos¬mi¬niai ir at¬mos¬fe¬ri¬niai reiš¬ki¬niai, že¬mė, ug¬nis, van¬duo, už¬si¬krė¬ti¬mas. Bu¬vo ti¬ki¬ma, kad žmo¬gus su¬ser¬gąs ap¬švies¬tas mė¬nu¬lio, kad jam ken¬kiąs sau¬lės ir mė¬nu¬lio už¬te¬mi¬mas, nes krin¬tan¬ti iš dan¬gaus kenks¬min¬ga mig¬la. Pla¬čiai bu¬vo pa¬pli¬tęs ir iki ne¬se¬nų lai¬kų iš¬si¬lai¬kęs ti¬kė¬ji¬mas, kad li¬gą at¬ne¬šąs vė¬jas. Ypač pik¬tas ir įvai¬rias li¬gas ga¬lįs at¬neš¬ti vė¬jo sū¬ku¬rys. Nuo jo sun¬kiai su¬ser¬gą žmo¬nės bei gy¬vu¬liai. Nuo to¬kio vė¬jo žmo¬gus su¬ser¬gąs pa¬ra¬ly¬žiu¬mi, vo¬ti¬mis, kvai¬tu¬liu, su¬stings¬tąs, ap¬an¬kąs ir pa¬na¬šiai. Li¬gos bū¬da¬vu¬sios nuo van¬dens, nnuo že¬mės, nuo ug¬nies, nuo kir¬mi¬nų, “esan¬čių” žmo¬gaus or¬ga¬niz¬me, dan¬ty¬se, nuo me¬džių ar¬ba juo¬se “gy¬ve¬nan¬čių” dva¬sių, nuo “pa¬te¬ku¬sių” į žmo¬gaus or¬ga¬niz¬mą gy¬va¬čių ar var¬lių. Iš “vaikš¬čio¬jan¬čių” po žmo¬gaus or¬ga¬niz¬mą li¬gų mi¬nė¬ti¬nas gum¬bas, gim¬da. Tos li¬gos bu¬vo įsi¬vaiz¬duo¬ja¬mos gy¬vo¬mis esy¬bė¬mis.

Li¬gų šal¬ti¬niu bu¬vo lai¬ko¬mos įvai¬rios ra¬ga¬nys¬tės, pa¬de¬dant, duo¬dant žmo¬gui su¬val¬gy¬ti už¬ke¬rė¬tą daik¬tą, už¬ri¬šant ja¬vuo¬se už¬keik¬tus maz¬gus ir kt. Žmo¬nės ma¬nė, kad pe¬rženg¬ti per žmo¬gų, ypač per vai¬ką, yra la¬bai kenks¬min¬ga, nes jis bus nes¬vei¬kas, ne¬ga¬luos ir dau¬giau ne¬be¬augs.

Pla¬čiai ži¬no¬mas li¬gų kil¬di¬ni¬mas iš de¬mo¬nų, ta¬ria¬mai ap¬si¬gy¬ve¬nu¬sių žmo¬gaus or¬ga¬niz¬me ir su¬ke¬lian¬čių įvai¬rias li¬gas: plau¬čių už¬de¬gi¬mą, džio¬vą, šir¬dies li¬gas ir kt. Kai ku¬rios už¬kre¬čia¬mos li¬gos, kaip ma¬ras, cho¬le¬ra ir kt., il¬gai¬niui bu¬vo įas¬me¬nin¬tos. Žmo¬nės daž¬niau¬siai jas ėmė įsi¬vaiz¬duo¬ti ant¬gam¬ti¬nės mo¬ters pa¬vi¬da¬lo, ap¬ie jas su¬kū¬rė daug mi¬tų ir pa¬da¬vi¬mų. Pa¬sak jų, prieš ma¬rą vaikš¬čio¬da¬vu¬sios pa¬mėk¬lės. Jos su¬neš¬da¬vu¬sios ant kal¬no įvai¬rių daik¬tų, kau¬ko¬lių, plau¬kų, ra¬gų ir už¬deg¬da¬vu¬sios. Į ku¬rią pu¬sę ei¬da¬vę dū¬mai, ten kil¬da¬vęs ma¬ras. Ma¬ro me¬tu tos pa¬mėk¬lės dau¬žy¬da¬vo¬si į na¬mų si¬e¬nas. Kiek kar¬tų su¬duo¬da¬vu¬sios, tiek žmo¬nių tuo¬se na¬muo¬se nu¬mir¬da¬vę. Ki¬tuo¬se pa¬sa¬ko¬ji¬muo¬se ma¬ro li¬ga nu¬sa¬ko¬ma kaip mer¬gi¬na su rau¬do¬nu dro¬bės ga¬ba¬lu ran¬ko¬je, ku¬rį ji įkiš¬da¬vu¬si per lan¬gą, ple¬vė¬suo¬da¬vu¬si ir to¬kiu bū¬du skleis¬da¬vu¬si li¬gą ir mir¬tį. Li¬gos bu¬vo vaiz¬duo¬ja¬mos va¬ži¬nė¬jan¬čios ka¬rie¬to¬mis, jo¬jan¬čios ir pa¬na¬šiai. Ret¬kar¬čiais ma¬ny¬ta, kad ttai bai¬sūs vy¬rai, šu¬nys ir pan. De¬mo¬nai ga¬lė¬da¬vę nak¬tį žmo¬gų ap¬sarg¬din¬ti jį pa¬bu¬čiuo¬da¬mi. Iš pa¬sa¬ko¬ji¬mų ži¬no¬me, kad de¬mo¬nai (upa¬rai, ple¬vė¬sos) ga¬lį iš¬čiulp¬ti iš žmo¬gaus krau¬ją, nuo ko žmo¬gus su¬men¬kė¬jąs, iš¬blykš¬tąs. Įvai¬rūs dieg¬liai, žmo¬nių ma¬ny¬mu, at¬si¬ran¬da ta¬da, kad į žmo¬gų iš¬šau¬nan¬ti ra¬ga¬na, to¬dėl daž¬nai jie bu¬vo va¬di¬na¬mi “ra¬ga¬nos šū¬viais”. Vai¬kams ne¬mi¬gą ir li¬gas ga¬lin¬čios at¬neš¬ti lau¬mės. Kad nuo jų ap¬sau¬go¬tų, prie nau¬ja¬gi¬mio nuo¬lat de¬gin¬da¬vo švie¬są, lai¬ky¬da¬vo grau¬du¬li¬nę žva¬kę, ašt¬rius daik¬tus.

Įgim¬tos li¬gos (ap¬si¬gi¬mi¬mas) liau¬džiai bu¬vo ma¬žai su¬pran¬ta¬mos. Pla¬čiai ži¬no¬ma li¬ga nuo iš¬gąs¬čio, su¬si¬grau¬ži¬mo, “blo¬gų akių”, nuo¬ma¬ris.3. LIGOS SUASMENINIMAS IR BADYMAI NUO JOS APSISAUGOTI

Li¬gos su¬as¬me¬ni¬ni¬mas pa¬ro¬do, ko¬kia li¬ga bu¬vo svar¬bi žmo¬nių gy¬ve¬ni¬me. Ka¬dan¬gi li¬gą lai¬kė su¬as¬me¬nin¬ta esy¬be, tai ti¬kė¬jo, kad ją ga¬li¬ma nu¬kreip¬ti nuo žmo¬gaus ant sau¬sų me¬džių, ne¬gy¬ve¬na¬mų vie¬tų, klam¬pių pel¬kių. Tai bu¬vo da¬ro¬ma įvai¬riais bū¬dais. Daug kur bu¬vo mė¬gi¬na¬ma ap¬gau¬ti, iš¬gąs¬din¬ti ir nu¬kreip¬ti ki¬tur be¬si¬ar¬ti¬nan¬čią li¬gą. Gre¬siant ma¬ro ar ki¬tų li¬gų epi¬de¬mi¬jai su¬ė¬ju¬sios mo¬te¬rys per vie¬ną die¬ną su¬verp¬da¬vo, ap¬mes¬da¬vo, ap¬ries¬da¬vo ir iš¬aus¬da¬vo rankš¬luos¬čius, juos pa¬ka¬bin¬da¬vo ant abie¬juo¬se kai¬mo ga¬luo¬se pas¬ta¬ty¬tų stul¬pų, ti¬kė¬da¬mos, kad ta¬da li¬ga ne¬pa¬tek¬sian¬ti į kai¬mą. Ki¬ti iš¬aus¬tą au¬dek¬lą (bra¬di¬nį) iš¬temp¬da¬vo ap¬link kai¬mą. Tai bu¬vo ma¬giš¬kas ra¬tas, tu¬rė¬jęs už¬da¬ry¬ti ke¬lią li¬gai. Be to, žmo¬nės kur¬da¬vo gat¬vė¬se lau¬žus, ti¬kė¬da¬mi, kad ug¬nis ir dū¬mai nu¬kreip¬sią li¬gą, taip pat ap¬si¬rū¬ky¬da¬vo ne¬va ap¬otr¬pei¬nę gga¬lią tu¬rin¬čio¬mis žo¬lė¬mis, ru¬gi¬niais mil¬tais, viš¬tų mėš¬lu, ap¬si¬purkš¬da¬vo alu¬mi, val¬gy¬da¬vo čes¬na¬ką bei ne¬šio¬da¬vo¬si jį pa¬žas¬ty¬je, uos¬ty¬da¬vo pa¬žas¬ties pra¬kai¬tą, ger¬da¬vo žo¬lių ar¬ba¬tą ir pa¬na¬šiai.4. LIGŲ GYDYMO BŪDAI

Li¬ga iš ser¬gan¬čio¬jo bu¬vo va¬ro¬ma įvai¬riai. Vie¬nas bū¬das – li¬gos iš¬čiul¬pi¬mas: su¬si¬rgu¬sio “nuo akių” vai¬ko mo¬ti¬na pa¬čiulp¬da¬vo aku¬tes ir tris sy¬kius nu¬si¬spjau¬da¬vo, ti¬kė¬da¬ma, kad li¬gos dau¬giau ne¬bu¬vę. Taip pat mo¬ti¬na tris kar¬tus nu¬si¬spjau¬da¬vo į sau¬ją ir praus¬da¬vo vai¬ką, nu¬šluos¬ty¬da¬ma jį pa¬lan¬ka. Pa¬na¬šiai bu¬vo iš¬čiul¬pia¬mos ir žaiz¬dos, iš¬gąs¬tis. Ki¬tos li¬gos bu¬vo iš¬va¬ro¬mos iš¬spau¬džiant, iš¬kra¬tant, nu¬pu¬čiant, nu¬šluos¬tant ar nu¬prau¬siant li¬gą. Li¬gą ga¬lė¬da¬vę nu¬plau¬ti, mau¬dy¬da¬mie¬si sau¬lė¬te¬ky¬je ar sau¬lė¬lei¬dy¬je, per Ve¬ly¬kas ar Jo¬ni¬nes. Bu¬vo prie¬mo¬nių li¬gai iš¬va¬ry¬ti, ją iš¬gąs¬di¬nant: prie li¬go¬nio šū¬kau¬da¬vo, dau¬žy¬da¬vo į si¬e¬ną, barš¬kin¬da¬vo. Vie¬nas iš pir¬mykš¬čių bū¬dų bu¬vo li¬gos va¬ry¬mas dū¬mais ir ug¬ni¬mi. Kaip dū¬mų ir ug¬nies bi¬jo įvai¬rūs vabz¬džiai, plėš¬rūs žvė¬rys, taip ir li¬ga bi¬jan¬ti tų pa¬čių reiš¬ki¬nių. Ser¬gan¬tį vai¬ką už¬dė¬da¬vo ant li¬žės, įkiš¬da¬vo į karš¬tą kros¬nį ir vėl iš¬trauk¬da¬vo, ti¬kė¬da¬mi, kad li¬ga lik¬sian¬ti kros¬ny¬je ir ten su¬deg¬sian¬ti. Kai kur “li¬gą iš¬plak¬da¬vo” ber¬ži¬nė¬mis rykš¬tė¬mis ar¬ba dil¬gė¬lė¬mis. Pla¬čiai bu¬vo ži¬no¬mas ser¬gan¬čio¬jo pe¬rki¬ši¬mas per sky¬lę dvi¬ša¬kai su¬au¬gu¬sia¬me me¬dy¬je, ti¬kint, kad ta li¬ga iš¬ei¬sian¬ti. Te¬ra¬pi¬nė¬je ma¬gi¬jo¬je ne¬ma¬ža vie¬tos už¬i¬ma ban¬dy¬mai pe¬rkel¬ti li¬gą į ki¬tą ob¬jek¬tą me¬dį, gy¬vu¬lį ar pa¬ša¬li¬nį as¬me¬nį. Tai da¬ro¬ma, ka¬bi¬nant ant me¬džio me¬džia¬gos ga¬ba¬lą, juos¬tas,

ku¬rio¬mis nu¬šluos¬to¬ma li¬go¬nis ir pa¬na¬šiai. Bu¬vo ti¬ki¬ma, kad li¬ga su¬pū¬sian¬ti ar¬ba su¬deg¬sian¬ti. Li¬go¬nio pra¬kai¬tu su¬vil¬gy¬tas si¬ū¬las bu¬vo ap¬vy¬nio¬ja¬mas ap¬link me¬dį. Ser¬gan¬tį dru¬giu ve¬žio¬da¬vo tuš¬čiais ra¬tais, kad li¬ga iš¬si¬kra¬ty¬tų. Gy¬dy¬da¬vo nu¬mi¬rė¬lių kau¬lais, dan¬ti¬mis, pirš¬tais ir kt. Į skau¬da¬ma dan¬tį dė¬da¬vo slap¬tai pa¬skus¬to nu¬mi¬rė¬lio kau¬lo. La¬vo¬no pirš¬tu trin¬da¬vo ap¬ga¬mus, de¬der¬vi¬nes, kar¬pas. Kad ne¬pra¬kai¬tuo¬tų ran¬kos, jo¬se pa¬lai¬ky¬da¬vo nu¬mi¬rė¬lio kau¬lų.

Vai¬kai ir pa¬aug¬liai daž¬nai si¬rgda¬vo kir¬mė¬lė¬mis. Nuo jų duo¬da¬vo ger¬ti de¬gu¬to, sū¬ry¬mo, čes¬na¬ko.

Lie¬tu¬vių liau¬dies me¬di¬ci¬no¬je ypa¬tin¬ga ga¬lia bu¬vo pri¬ski¬ria¬ma mo¬ti¬nos ves¬tu¬vi¬niam žie¬dui, ku¬riuo ap¬rė¬žiant bu¬vo ggy¬do¬mos kar¬pos, ro¬žė, įvai¬rūs ap¬ga¬mai, taip pat gim¬dy¬mo me¬tu dė¬vė¬tiems marš¬ki¬niams, pla¬cen¬tai ir virkš¬te¬lei. Pas¬ta¬ro¬sios bu¬vo su¬džio¬vi¬na¬mos ir jo¬mis bars¬to¬mos žaiz¬dos, iš¬šu¬ti¬mai, su¬ti¬ni¬mai, stab¬do¬mas krau¬jo¬plū¬dis.

Krau¬jas bu¬vo nu¬lei¬džia¬mas, sta¬tant dė¬les ar¬ba pe¬rpjau¬nant ve¬ną.

Dėl sun¬kių gy¬ve¬ni¬mo są¬ly¬gų, pe¬rša¬li¬mo, ne¬vi¬ta¬mi¬nin¬go mais¬to, dėl šva¬ros ir hi¬gie¬nos sto¬kos nuo se¬nų se¬no¬vės bu¬vo pa¬pli¬tu¬sios įvai¬rios odos li¬gos: nie¬žai, vo¬tys, ro¬žės, de¬der¬vi¬nės, kar¬pos. Jei nie¬žais su¬si¬rgda¬vo vie¬nas žmo¬gus, grei¬tai jie pa¬plis¬da¬vo vi¬sa¬me kai¬me, net apy¬lin¬kė¬je. Ra¬di¬ka¬lių gy¬dy¬mo prie¬mo¬nių ne¬ži¬no¬ta. Nuo nie¬žų pa¬ruoš¬da¬vo skys¬tį iš mė¬ly¬no¬jo ak¬me¬nė¬lio, ddrus¬kos ir rau¬gin¬tų ko¬pūs¬tų ir juo trin¬da¬vo¬si. Be to, praus¬da¬vo¬si aguo¬nų nuo¬vi¬ru, te¬pda¬vo¬si de¬gu¬tu. Daž¬nai bu¬vo ser¬ga¬ma įvai¬rio¬mis vi¬du¬rių li¬go¬mis. Bai¬siau¬sia kai¬me li¬ga bu¬vo va¬di¬na¬ma¬sis gum¬bas (apen¬di¬ci¬tas), nuo ku¬rio daž¬niau¬siai žmo¬nės mir¬da¬vo. Nuo gum¬bo spe¬cia¬lių vais¬tų ne¬ži¬no¬ta, var¬to¬ta tie pa¬tys, kkaip ir nuo ki¬tų vi¬du¬rių li¬gų, ar¬ba bu¬vo ei¬na¬ma pas už¬kal¬bė¬to¬jus.5. TERMOTERAPIJA

At¬ski¬rą liau¬dies te¬ra¬pi¬jos da¬lį su¬da¬rė te¬rmo¬te¬ra¬pi¬ja – va¬no¬ji¬mas bei ma¬sa¬ža¬vi¬mas. Daž¬nai pir¬ty¬se bu¬vo sta¬to¬mos tau¬rės. Li¬go¬nis bu¬vo so¬di¬na¬mas ant ku¬bi¬lo su karš¬tu van¬de¬niu ir ap¬den¬gia¬mas pa¬klo¬de – ga¬rai tu¬rė¬ję pa¬gy¬dy¬ti. Vi¬sa tai daž¬nai ly¬dė¬da¬vo įvai¬rūs ma¬giš¬ki veiks¬mai.6. GYDYMAS ŽOLELĖMIS

Ži¬no¬miau¬sias li¬gų gy¬dy¬mas bu¬vo su žo¬lė¬mis. Jų lie¬tu¬viai ži¬no¬jo dau¬giau kaip 2000 rū¬šių. Žo¬lių var¬to¬ji¬mas taip pat bu¬vo ira¬cio¬na¬lus ir ra¬cio¬na¬lus. Pir¬ma¬jam pri¬klau¬so ap¬ot¬ro¬pei¬nę ga¬lią tu¬rin¬tys au¬ga¬lai, ku¬rių bi¬jan¬čios vi¬sos blo¬gy¬bės, iš jų – ir li¬gos. Blo¬gį nu¬krei¬pian¬čiu au¬ga¬lu bu¬vo lai¬ko¬mos dil¬gė¬lės; jo¬mis pla¬kant ar¬ba rū¬kant bu¬vo iš¬va¬ro¬ma iš žmo¬gaus li¬ga. Tam pa¬čiam tiks¬lui bu¬vo var¬to¬ja¬mo kar¬tūs au¬ga¬lai: pe¬lū¬nas, ož¬ka¬na¬gės.

“Gy¬do¬ma” bu¬vo ir ieš¬kant nes¬vei¬kos kū¬no da¬lies pa¬na¬šu¬mo su au¬ga¬lu ar gy¬vu¬liu. PPa¬vyz¬džiui, bė¬gant krau¬jui, prie žaiz¬dos bu¬vo de¬da¬ma rau¬do¬no¬jo krau¬ji¬nin¬ko žie¬dų, nuo gelt¬li¬gės – mor¬kos ir gel¬ton¬žie¬dės, nuo kal¬tū¬no – me¬džio kem¬pi¬nės (kal¬tū¬nas) ar¬ba kal¬tūn¬žo¬lės. To¬kių pa¬vyz¬džių ga¬li¬ma pa¬teik¬ti dau¬gy¬bę.

Ki¬tą liau¬dies ira¬cio¬na¬lio¬sios te¬ra¬pi¬jos da¬lį su¬da¬ro li¬gos si¬e¬ji¬mas su tik¬ra ar fik¬ty¬via jos prie¬žas¬ti¬mi. Iš¬si¬gan¬du¬sį šuns ar žmo¬gaus rū¬ky¬da¬vo jų plau¬kais. Bu¬vo ti¬ki¬ma, kad ner¬vų li¬gas su¬ke¬lia juo¬do¬sios dva¬sios, to¬dėl jos bu¬vo gy¬do¬mos juo¬dais daik¬tais, ypač daž¬nai juo¬du šu¬niu ar ka¬ti¬nu: jų krau¬ju gir¬dy¬da¬vo ir te¬pda¬vo li¬go¬nį.

Liau¬dies me¬di¬ci¬no¬je pla¬čiau¬siai pa¬pli¬tęs įvai¬rių li¬gų ggy¬dy¬mas vais¬ti¬niais au¬ga¬lais. Tai bu¬vo ra¬cio¬na¬lus, pa¬rem¬tas il¬gų šimt¬me¬čių pa¬ty¬ri¬mu gy¬dy¬mo bū¬das. Nuo pe¬rša¬li¬mo, gri¬po, slo¬gos, plau¬čių už¬de¬gi¬mo ger¬da¬vo avie¬čių la¬pų ir ša¬ke¬lių, liep¬žie¬džių (juos var¬to¬jo ir kos¬me¬ti¬kai: už¬pil¬tus van¬de¬niu pa¬rą pa¬lai¬ky¬da¬vo šal¬to¬je vie¬to¬je, pa¬skiau už¬deng¬tus vir¬da¬vo ap¬ie pu¬sę va¬lan¬dos. Tuo skys¬čiu trin¬da¬vo vei¬dą, kad bū¬tų skais¬tus), jo¬na¬žo¬lių (kar¬tais su me¬du¬mi), juo¬dų¬jų ser¬ben¬tų, ra¬mu¬nė¬lių ar¬ba¬tą. Ra¬mu¬nė¬lės bu¬vo var¬to¬ja¬mos ir nuo gel¬tos, inks¬tų, šla¬pi¬mo pūs¬lės, žar¬ny¬no li¬gų ir kt. Jos, kaip ir jo¬na¬žo¬lės, lai¬ko¬mos vais¬tu nuo šim¬to li¬gų. Vi¬du¬rių li¬gos bu¬vo gy¬do¬mos kmy¬nų, pu¬pa¬laiš¬kių ar¬ba¬ta , ne¬mi¬ga – aguo¬nų gal¬vu¬čių nuo¬vi¬ru ar¬ba aguo¬nų pie¬nu, kra¬pų ar¬ba¬ta. Skau¬da¬mą gerk¬lę ska¬lau¬da¬vo šal¬pus¬nių ar¬ba¬ta. Gy¬dy¬mui pla¬čiai bu¬vo var¬to¬ja¬ma, obe¬lų, rau¬do¬nų¬jų bi¬jū¬nų žie¬dų, ber¬žo la¬pų, eg¬lių ir ki¬tų me¬džių ša¬kų, pa¬tai¬sų, spo¬rų, džio¬vin¬tų mė¬ly¬nių, bruk¬nie¬no¬jų, va¬le¬ri¬jo¬nų, ark¬liau¬o¬gių, ka¬da¬gių, ož¬ka¬barz¬džių, ąžuo¬lo žie¬vės, pi¬pir¬mė¬tės ir kt. ar¬ba¬ta.7. VAISTAŽOLIŲ RINKIMO LAIKAS

Be¬veik kiek¬vie¬na vais¬ta¬žo¬lė bu¬vo ren¬ka¬ma tam tik¬ru lai¬ku. Ve¬liuo¬nos apy¬lin¬kė¬se, taip pat ir ki¬tur, pa¬vyz¬džiui, ar¬ny¬ko ir aje¬rų šak¬nis, ber¬žo pum¬pu¬rus, įvai¬rias pie¬vų žo¬lių šak¬nis, kiaul¬pie¬nes rin¬ko pa¬va¬sa¬rį prieš žy¬dė¬ji¬mą; ož¬ka¬barz¬džius, ži¬buok¬lių la¬pus ir žie¬dus – ba¬lan¬dy¬je ir ge¬gu¬žy¬je; ber¬žo la¬pus, šv. Pet¬ro rak¬te¬lius, pu¬pa¬laiš¬kius, ša¬la¬vi¬jų ir že¬muo¬gių la¬pus – ge¬gu¬žy¬je ir bir¬že¬ly¬je; krau¬ja¬žo¬les, žliū¬gę, gys¬lo¬čius – nuo ge¬gu¬žės iki rug¬sė¬jo mė¬ne¬sio; ar¬ny¬ko žie¬dus, dil¬gė¬liu ir pa¬par¬čio šak¬nis bbei la¬pus, si¬dab¬ra¬žo¬lę, naš¬lai¬tes, kmy¬nų sėk¬las, ra¬mu¬nė¬les, mė¬ly¬nių uo¬gas ir la¬pus, šalt¬mė¬tes – lie¬pos ir rugp¬jū¬čio mė¬ne¬siais; va¬le¬ri¬jo¬no šak¬nis, ber¬žo žie¬vę – rug¬sė¬jo ir spa¬lio, o bruk¬nių la¬pus ir uo¬gas – rug¬sė¬jo mė¬ne¬sį. Ru¬de¬nį rin¬ko ka¬da¬gio uo¬gas ir ūg¬lius, ka¬sė krie¬nų ir pie¬na¬žo¬lių šak¬nis ir kt.8. KITI GYDYMO BŪDAI

Bū¬da¬vo gy¬do¬ma ir ki¬to¬kiais bū¬dais. Pe¬rša¬lu¬siam prie ko¬jų dė¬da¬vo karš¬tą ply¬tą, mir¬ky¬da¬vo ko¬jas karš¬ta¬me van¬de¬ny¬je, įbė¬rę į jį pe¬le¬nų ir drus¬kos. Jei¬gu žmo¬gus tu¬rė¬da¬vo daug karš¬čio prie gal¬vos dė¬da¬vo le¬dą. Jei nuo pe¬rša¬li¬mo krū¬ti¬nė¬je įsi¬mes¬da¬vo dieg¬lys, dė¬da¬vo sū¬ry¬me su¬mir¬ky¬tą ske¬pe¬tą ar¬ba ap¬tep¬tus svies¬tu ko¬pūs¬tų la¬pus. Be to ant die¬gia¬mos vie¬tos sta¬ty¬da¬vo dė¬les ar¬ba tau¬res. Per¬si¬šal¬dy¬mo ne¬lai¬ky¬ta rim¬ta li¬ga. Ap¬ie Ve¬liuo¬ną, su¬si¬rgu¬sį plau¬čių už¬de¬gi¬mu, de¬vy¬nias die¬nas gir¬dy¬da¬vo nas¬tur¬tų nuo¬vi¬ru ir lie¬pos žie¬dų ar¬ba¬ta. Jei li¬go¬nis ne¬si¬tai¬sy¬da¬vo, pra¬dė¬da¬vo reng¬tis lai¬do¬tu¬vėms.9. GYDYMAS GYVULINĖS KILMĖS MEDŽIAGOMIS

Liau¬dies te¬ra¬pi¬jo¬je lie¬tu¬viai pla¬čiai var¬to¬jo įvai¬rias gy¬vu¬li¬nės kil¬mės me¬džia¬gas. Ypač daug kur bu¬vo gy¬do¬ma su¬džio¬vin¬ta ir deg¬ti¬ne ar spi¬ri¬tu už¬pil¬ta gy¬va¬te. Ke¬pe¬nų li¬gas gy¬dy¬da¬vo gy¬vu¬lių tul¬ži¬mi, plau¬čių li¬gas – šuns ar bar¬su¬ko tau¬kais. Nuo nu¬si¬lpi¬mo duo¬da¬vo ož¬kos, avies ar ku¬me¬lės pie¬no, ver¬šiu¬ko ke¬pe¬nų. Daž¬nai kai ku¬rioms li¬goms gy¬dy¬ti var¬to¬jo gy¬vu¬lių šla¬pi¬mą ar mėš¬lą. Ki¬ti li¬go¬niui duo¬da¬vo su¬džio¬vin¬ta ir su¬grūs¬tą bi¬tę su van¬de¬niu. Nuo dif¬te¬ri¬jos duo¬da¬vo ger¬ti iš¬vir¬tą ru¬pū¬žę. Ser¬gan¬tį reu¬ma¬tiz¬mu mau¬dy¬da¬vo vvan¬de¬ny¬je, su¬tai¬sy¬ta¬me iš skruz¬dė¬ly¬no, ar¬ba li¬go¬nį tie¬siog sta¬ty¬da¬vo į skruz¬dė¬ly¬ną. Be to, at¬ski¬ras li¬gas gy¬dy¬da¬vo kiš¬kio, bar¬su¬ko, žą¬sies ir kt. tau¬kais. Nuo pil¬vo skaus¬mo duo¬da¬vo ger¬ti ant gy¬va¬tės už¬pil¬to spi¬ri¬to.10. SENOVĖS PRIETARAI

Iš se¬nų se¬no¬vės iš¬li¬kęs toks ti¬kė¬ji¬mas, kad gal¬va skau¬da tam žmo¬gui, ku¬ris iš¬šu¬kuo¬tus ar nu¬kirp¬tus plau¬kus iš¬me¬ta, o paukš¬tis juos įve¬ja į liz¬dą.

Kai ku¬rie žmo¬nės ti¬kė¬jo, kad jei¬gu at¬ė¬jęs pas kai¬my¬ną ir ra¬dęs val¬gant ne¬pa¬sa¬ky¬si “sa¬kal¬sum”, tai su¬si¬rgsi gum¬bu.11. MAGIŠKI GYDYMO BŪDAI

At¬ski¬rą te¬ra¬pi¬jos gru¬pę su¬da¬rė už¬kal¬bė¬ji¬mai. Ne¬ma¬žai jų at¬si¬ra¬do anks¬ty¬vo¬sios gi¬mi¬nės san¬tvar¬kos lai¬kais. Už¬kal¬bė¬ji¬muo¬se ne¬pa¬pras¬ta ma¬giš¬ka ga¬lia pri¬ski¬ria¬ma iš¬tar¬tam žo¬džiui, ta¬ria¬mai iš¬plau¬kian¬čiam iš die¬vy¬bės kaip iš¬min¬ties šal¬ti¬nio. Bu¬vo ti¬ki¬ma, kad, jį iš¬ta¬rus, at¬si¬ran¬da pa¬gei¬dau¬ja¬mas reiš¬ki¬nys ar daik¬tas. Tai¬gi žo¬dis bu¬vo pa¬vers¬tas kū¬ry¬bi¬niu pra¬du, sa¬va¬ran¬kiš¬ka ide¬a¬lia bū¬ty¬be. Ju¬dė¬jų, grai¬kų ir kt. fi¬lo¬so¬fi¬jo¬je žo¬dis bu¬vo lai¬ko¬mas die¬viš¬ko¬sios dva¬sios įkū¬ni¬ji¬mu, žmo¬gaus ir die¬vo tar¬pi¬nin¬ku. Krikš¬čio¬ny¬bės įta¬ko¬je į už¬kal¬bė¬ji¬mus pa¬te¬ko ne¬ma¬žai jos ele¬men¬tų. Šian¬dien šis su mi¬to¬lo¬gi¬ja su¬si¬ju¬sios tau¬to¬sa¬kos žan¬ras yra be¬veik iš¬ny¬kęs.

Įvai¬rių li¬gų už¬kal¬bė¬ji¬mai (ke¬rė¬ji¬mai, var¬di¬ji¬mai) su¬si¬ję su tam tik¬ro¬mis ap¬ei¬go¬mis. Pa¬pras¬tai už¬kal¬ba¬ma sau¬lei te¬kant ar lei¬džian¬tis, žiū¬rint į sau¬lę, mė¬nu¬lio pil¬na¬ty¬je ar jau¬na¬ty¬je. Jei nak¬tį įkan¬da gy¬va¬tė, už¬kal¬ba¬ma nak¬tį, jei die¬na, – die¬ną. Už¬kal¬ba¬ma “ant duo¬nos, drus¬kos, me¬daus, van¬dens”, kar¬tais pe¬rpil¬to per pir¬ties kros¬nį, net “ant vė¬jo”. Kol su¬kal¬ba¬ma mal¬de¬lė (pa¬pras¬tai

tris, de¬vy¬nis kar¬tus), ne¬ga¬li¬ma at¬si¬kvėp¬ti. Kva¬pas pa¬lei¬džia¬mas pa¬vė¬jui į tą pu¬sę, kur yra li¬go¬nis, ar¬ba pūs¬te¬li¬ma tris kar¬tus ant li¬go¬nio.

Už¬kal¬bė¬to¬jai sa¬vo mal¬de¬lių ir už¬kal¬bė¬ji¬mo bū¬dų ki¬tiems ne¬sa¬ky¬da¬vo, nes pa¬sa¬kius jie ne¬ten¬ką ga¬lios. Be to, už¬kal¬bė¬ji¬mą pa¬sa¬ky¬ti ki¬tam esan¬ti di¬de¬lė nuo¬dė¬mė. Už¬kal¬bė¬ji¬mai bu¬vo pe¬rduo¬da¬mi tik mir¬ties pa¬ta¬le ku¬riam nors jau¬nes¬niam ar vy¬riau¬siam šei¬mos na¬riui.

Nuo gy¬va¬tės įkir¬ti¬mų dau¬giau¬sia už¬kal¬bė¬ji¬mų iš¬li¬ko pie¬tų ir ry¬tų Lie¬tu¬vo¬je. Juo¬se krei¬pia¬ma¬si į sau¬lę, mė¬nu¬lį, žvaigž¬des, že¬mę. Kar¬tais prie¬kaiš¬tau¬ja¬ma že¬mei už pa¬leis¬tą blo¬gy¬bę, pa¬vyz¬džiui, “že¬me, že¬me, kam ppa¬lei¬dai pik¬ty¬bę?” ar¬ba mal¬dau¬ja¬ma gy¬va¬tė: “Ge¬la¬že, šal¬tau¬o¬de¬ge, aš pra¬šau – at¬leisk Jo¬nui”. Už¬kal¬bė¬da¬ma nuo gy¬va¬tės, už¬kal¬bė¬to¬ja pa¬pil¬da¬vo ant sta¬lo drus¬kos, pa¬dė¬da¬vo tris ga¬ba¬lus duo¬nos ir, juos stum¬dy¬da¬ma, tris kar¬tus sa¬ky¬da¬vo: “Ne vie¬na, ne dvi, ne trys, ne ke¬tu¬rios, ne pen¬kios, ne še¬šios, ne sep¬ty¬nios, ne aš¬tuo¬nios, ne de¬vy¬nios. Iš¬eik, viš¬ta, iš ma¬no so¬do, aš ta¬ve iš¬va¬ry¬siu, iš¬rū¬ky¬siu ir su sa¬vo viš¬te¬liais a von lau¬kan”. Po kiek¬vie¬no už¬kal¬bė¬ji¬mo pū¬tė duo¬ną su drus¬ka. Drus¬kos pas¬tū¬mi¬mų tu¬rė¬jo bū¬ti tre¬ji, de¬vy¬ne¬ri kar¬tai, at¬si¬pū¬ti¬mų – ttrys. Už¬kal¬bė¬tą duo¬ną su drus¬ka duo¬da¬vo li¬go¬niui su¬val¬gy¬ti, nuo ko jis pa¬sveik¬da¬vęs.

Pro¬se¬no¬vi¬nį už¬kal¬bė¬ji¬mą nuo gy¬va¬tės yra už¬ra¬šęs V. Krė¬vė – Mic¬ke¬vi¬čius. Iš jo ma¬ty¬ti, kad su gy¬va¬tė¬mis bu¬vo su¬si¬jęs se¬no¬vės lie¬tu¬vių žvaigž¬džių die¬vas Švais¬ti¬kas. Už¬kal¬bant sa¬ko¬ma: “Jo¬jo Švais¬ti¬kas per ly¬gų llau¬ką, per ža¬lią gi¬rią. Jo žir¬gas ko¬ja gy¬va¬tę pa¬my¬nė, per vi¬du¬rį su¬try¬nė. Gy¬va¬tė rai¬to¬si, ap¬link ko¬jas vy¬nio¬ja¬si, aukš¬čiau kul¬no žir¬gą kan¬da, žir¬gui žaiz¬dą da¬ro, žir¬go krau¬ją nuo¬di¬ja. Žir¬gas žven¬gė, šven¬tam Švais¬ti¬kui skun¬dė¬si. Švais¬ti¬kas nuo žir¬go nu¬sė¬do, gy¬va¬tei kal¬bė¬jo: “Aš ta¬ve už¬ga¬vau, tu ma¬ne už¬ga¬vai. At¬leisk man, do¬va¬nok man, ir aš tau at¬lei¬džiu, do¬va¬no¬ju”. Per Švais¬ti¬ko žo¬džius “do¬va¬nok” sa¬ko¬mas li¬go¬nio var¬das.

Rei¬kia pa¬žy¬mė¬ti, kad už¬kal¬bė¬ji¬muo¬se li¬gos lai¬ko¬mos lyg įas¬me¬nin¬ta bū¬ty¬be, su ku¬ria už¬kal¬bė¬to¬jos kal¬ba¬si, rei¬ka¬lau¬ja, kad ap¬leis¬tų li¬go¬nį.

Bai¬si li¬ga bu¬vo su¬žei¬di¬mas. Ne¬te¬kęs daug krau¬jo, žmo¬gus daž¬nai mir¬da¬vo ar¬ba ne¬tek¬da¬vo svei¬ka¬tos. Jau se¬no¬vė¬je bu¬vo su¬kur¬ta dau¬gy¬bė ma¬giš¬kų krau¬jo su¬lai¬ky¬mo bū¬dų bei už¬kal¬bė¬ji¬mų. Rūd¬nios kai¬me (dab. Va¬rė¬nos raj.) nuo krau¬jo bu¬vo už¬kal¬ba¬ma taip: ”Va¬liu¬li die¬vu¬li, krau¬ją su¬tū¬rėk, dū¬šios iš kū¬no ne¬va¬ryk, kad su krau¬ju nne¬iš¬bėg.¬tų, kū¬no vie¬no ne¬pa¬lik¬tų. Per kie¬tą ak¬me¬nė¬lį, per aukš¬tą ąžuo¬lė¬lį, Va¬liu¬li die¬vu¬li, krau¬ju įsa¬kau, krau¬ją gys¬lo¬se su¬lai¬kau”.

Reu¬ma¬ti¬niai su¬si¬rgi¬mai, ku¬riuos žmo¬nės kai kur va¬di¬no gri¬žu, daž¬niau¬siai bu¬vo gy¬do¬mi ma¬giš¬ko¬mis prie¬mo¬nė¬mis. Jei ran¬ką per rie¬šą skau¬dė¬da¬vo, aukš¬tai¬čiai “riš¬da¬vo gri¬žą”: pa¬im¬da¬vo si¬ū¬lą, kar¬tais rau¬do¬ną, megz¬da¬vo pir¬ma maz¬ge¬lį sa¬ky¬da¬mi “ne vie¬nas”, ant¬rą – “ne du”, tre¬čią – “ne trys” ir t.t.. To¬kių maz¬ge¬lių tris kar¬tus po de¬vy¬nis, t. y. dvi¬de¬šimt sep¬ty¬nis ir jais ap¬riš¬da¬vo ran¬ką. Jei gri¬žas grauž¬da¬vo ko¬jas pa¬im¬da¬vo iš kam¬po šluo¬tą, at¬megz¬da¬vo jjos raiš¬te¬lį ir juo ap¬riš¬da¬vo skau¬da¬mą vie¬tą, o šluo¬tą at¬ga¬lia ran¬ka vėl pa¬dė¬da¬vo į tą pa¬čią vie¬tą, ta¬da li¬ga iš¬nyk¬da¬vu¬si.

Ran¬kų, ko¬jų su¬ki¬mą, plau¬kų su¬si¬vė¬li¬mą žmo¬nės va¬di¬no kal¬tū¬nu, gy¬dė jį, trin¬da¬mi mus¬mi¬rė¬mis ar ber¬žo spur¬gais, už¬pil¬tais deg¬ti¬ne, ger¬da¬mi ar¬ba¬tą iš rū¬tų, ba¬lan¬dų, bar¬kū¬no ir kal¬tūn¬žo¬lių. Dzū¬kai su¬si¬vė¬lu¬sį į kal¬tū¬ną pa¬lu¬kų ne¬kirp¬da¬vo (ma¬nė, kad nu¬kir¬pus li¬go¬niui skau¬dė¬sian¬ti gal¬va), bet nu¬dau¬žy¬da¬vo dviem ak¬me¬ni¬mis, nu¬de¬gin¬da¬vo karš¬ta ge¬le¬ži¬mi. Kal¬tū¬ną, kaip ir ki¬tas li¬gas, gy¬dy¬da¬vo už¬kal¬bė¬ji¬mais.

Iš nie¬žų ma¬giš¬kų¬jų gy¬dy¬mo prie¬mo¬nių bu¬vo mau¬dy¬ma¬sis prieš sau¬lės už¬te¬kė¬ji¬mą di¬dį¬jį ket¬vir¬ta¬die¬nį, ti¬kint, kad van¬duo nu¬plau¬siąs nie¬žus ir jie iš¬nyk¬sią.

Odos li¬gų šal¬ti¬nio bu¬vo ieš¬ko¬ma ir ki¬tur. Ma¬ny¬ta, kad vo¬tys at¬si¬ran¬dan¬čios nuo šu¬nų žargs¬ty¬mo. Jas gy¬dy¬da¬vo, dė¬da¬mi komp¬re¬sus iš ži¬ba¬lo, pa¬dė¬da¬mi vo¬ra¬tink¬liais, už¬pil¬da¬mi pen¬kia¬pirš¬čiais (žo¬lės), te¬pda¬mi iš eg¬lės der¬vos, svo¬gū¬no ir svies¬to pa¬ga¬min¬tu te¬pa¬lu, dė¬da¬vo kep¬tą svo¬gū¬ną, ske¬pe¬tai¬tę su svies¬tu. Skau¬du¬lį trin¬da¬vo ir su ves¬tu¬vi¬niu žie¬du. Ry¬tų aukš¬tai¬čiai ti¬kė¬jo, kad įsi¬se¬nė¬ju¬sio¬se vo¬ty¬se įsi¬vei¬sią va¬las¬ny¬kai (plau¬kai), ku¬rių esą tre¬jos de¬vy¬ne¬rios rū¬šys. Juos gy¬dė, pri¬dė¬da¬mi ru¬gių var¬pų šluo¬te¬lę ar pu¬šies ša¬ke¬lę ir pil¬da¬mi ant jos šil¬tą van¬de¬nį: pa¬lu¬kai iš¬ei¬da¬vę į var¬pas ar ša¬ke¬les. Pla¬čiai ži¬no¬ma odos li¬ga ro¬žė, ku¬ri, žmo¬nių ma¬ny¬mu, įsi¬mes¬da¬vu¬si ar¬ba nuo van¬dens, ar¬ba nuo iš¬gąs¬čio, ar¬ba nuo vė¬jo. Ro¬žę daž¬niau¬siai gy¬dy¬da¬vo šie¬no vo¬nio¬mis, trin¬da¬mi deg¬ti¬ne, su¬mai¬šy¬ta su drus¬ka, be to, – bbur¬tais ir už¬kal¬bė¬ji¬mais. Kad be¬si¬ke¬lian¬čią ro¬žę “at¬so¬din¬tų”, dzū¬kai ją trin¬da¬vo su¬grūs¬to¬mis pleis¬ka¬nė¬mis ka¬na¬pė¬mis ar¬ba se¬na pa¬val¬kų py¬ne, pri¬si¬gė¬ru¬sia ark¬lio pra¬kai¬to. Po to li¬go¬nį pa¬gul¬dy¬da¬vo į pa¬ta¬lą, ap¬klo¬da¬vo vil¬no¬ne ant¬klo¬de ir smil¬ky¬da¬vo mi¬ši¬niu iš ru¬gi¬nių, šven¬tin¬tų ver¬bų (žil¬vi¬čio) ir ka¬da¬gio spyg¬lių. Pa¬smil¬ky¬ta¬jam duo¬da¬vo iš¬ger¬ti tris stik¬li¬nes alaus ar¬ba pie¬no, ku¬ria¬me bu¬vo pa¬merk¬ta se¬na įkai¬tin¬ta ark¬lio pa¬sa¬ga. De¬der¬vi¬nes, žmo¬nių ma¬ny¬mu, at¬si¬ran¬dan¬čios, pe¬rė¬jus per vie¬tą, kur vo¬lio¬jo¬si ark¬lys. Vai¬kai jas gau¬da¬vę, jei juos mo¬ti¬nos praus¬da¬vu¬sios sau¬lei nu¬si¬lei¬dus. Kad de¬der¬vi¬nės iš¬nyk¬tų, va¬ka¬re, nu¬si¬lei¬dus sau¬lei, ma¬žuo¬ju pirš¬tu su¬grai¬by¬da¬vo nuo lan¬go ra¬są ir jas te¬pda¬vo. Ti¬kė¬ta, kad spuo¬gai at¬si¬ran¬dą nuo pa¬va¬sa¬rį žy¬din¬čio van¬dens, to¬dėl bu¬vo ven¬gia¬ma juo praus¬tis. Ser¬gan¬tį gelt¬li¬ge gy¬dy¬da¬vo trin¬da¬mi akis rau¬do¬nais ka¬ro¬liais, ku¬rie tu¬rė¬ję pa¬keis¬ti odos spal¬vą vie¬toj gel¬to¬nos į rau¬do¬ną. Be to, gir¬dy¬da¬vo jo¬na¬žo¬lė¬mis, val¬gy¬din¬da¬vo mor¬ko¬mis.

Iš vi¬sų odų li¬gų la¬biau¬siai bu¬vo pa¬pli¬tu¬sios kar¬pos. Jas gy¬dė, te¬pda¬mi žo¬lė¬mis ar¬ba duo¬da¬mi ap¬kan¬džio¬ti žio¬gui, bet daž¬niau¬siai – ma¬gi¬ja.

Vi¬si mi¬nė¬ti lie¬tu¬vių nau¬do¬ti gy¬dy¬mo bū¬dai ir prie¬mo¬nės yra la¬bai se¬nos kil¬mės. Pa¬na¬šūs ira¬cio¬na¬laus gy¬dy¬mo bū¬dai nuo se¬no bu¬vo ži¬no¬mi dau¬ge¬liui Eu¬ro¬pos ir ki¬tų pa¬sau¬lio ša¬lių tau¬tų..12. VAIKŲ LIGOS

Vai¬kų li¬gos kil¬da¬vę daž¬niau¬siai nuo iš¬gąs¬čio, nuo “akių”, nuo dva¬sių, daž¬niau¬siai lau¬mių. Gy¬dy¬da¬vo jas įvai¬riais ma¬giš¬kais veiks¬mais ir už¬kal¬bė¬ji¬mais. Su¬si¬rgus vai¬kui nuo “blo¬gų akių”, pa¬im¬da¬vo nuo ta¬ko ar slenks¬čio ppur¬vo, pa¬skus¬da¬vo nuo sta¬lo kam¬pų me¬die¬nos, su¬dė¬da¬vo į in¬dą ir rū¬ky¬da¬vo. Taip pat duo¬da¬vo ger¬ti šal¬tekš¬nio, at¬neš¬to iš miš¬ko ne¬si¬dai¬rant ir nie¬ko ne¬kal¬bant. Su¬si¬rgu¬sį aki¬mis vai¬ką rū¬ky¬da¬vo kiau¬lių mi¬gio šiau¬dais ar¬ba viš¬tų mėš¬lu, praus¬da¬vo van¬de¬niu su šven¬to¬sios Ago¬tos drus¬ka ir šluos¬ty¬da¬vo si¬jo¬no pa¬lan¬ka. Be to, tris kar¬tus pil¬da¬vo iš bur¬nos ant du¬rų ran¬ke¬nos van¬dens ir su¬sem¬tu juo prau¬sė nu¬žiū¬rė¬tą¬jį. Po to “iš¬čiulp¬da¬vo” jo akis ir nu¬si¬spjau¬da¬vo ant tos pa¬čios ran¬ke¬nos. “Nu¬žiū¬rė¬tus” vai¬kus mau¬dy¬da¬vo van¬de¬ny¬je, ku¬ria¬me iš¬mir¬ky¬da¬vo pir¬mą¬jį su¬pjau¬tą ru¬gių pė¬dą. Jei vai¬kas daž¬nai verk¬da¬vo, ma¬ny¬da¬vo, kad po jo oda au¬ga plau¬kai. Tuo¬met į gel¬dą pri¬pil¬da¬vo šil¬to van¬dens, ant ke¬tu¬rių jos kam¬pų pa¬pil¬da¬vo po sau¬ją pe¬le¬nų ir ta¬me van¬de¬ny¬je vai¬ką praus¬da¬vo, ti¬kė¬da¬mi, kad plau¬kai iš¬ei¬sią į pe¬le¬nus.

Vai¬kai si¬rgda¬vę ir va¬di¬na¬mu “už¬si¬sap¬na¬vi¬mu”, ka¬da juos “ap¬ži¬bin¬da¬vo” mė¬nu¬lis. Toks vai¬kas mie¬go¬da¬mas vaikš¬čio¬da¬vo po kie¬mą, per tvo¬ras, sto¬gus. Bu¬vo drau¬džia¬ma vaikš¬čio¬jan¬tį šauk¬ti, nes jis pa¬bu¬dęs ga¬lįs nu¬kris¬ti ir už¬si¬muš¬ti. To¬kią li¬gą gy¬dė už¬kal¬bė¬ji¬mu. Kad vai¬ko “ne¬ap¬ži¬bin¬tų” mė¬nu¬lis, ant lan¬go sta¬ty¬da¬vo lė¬lę (Al¬sė¬džiai).13. MOTERIŠKOS LIGOS

Iš mo¬te¬riš¬kų li¬gų la¬biau¬siai pa¬pli¬tu¬sios bu¬vo gim¬dos li¬gos. Ser¬gan¬čios mo¬te¬rys ger¬da¬vo rū¬tas, kmy¬nus, ra¬mu¬nė¬les, de¬vy¬nia¬žie¬džius ir ki¬to¬kius žo¬ly¬nus. Daž¬nai mo¬te¬rys su¬si¬rgu¬sios kreip¬da¬vo¬si ir į už¬kal¬bė¬to¬jus. Už¬kal¬bant bu¬vo ne¬ga¬li¬ma sa¬ky¬ti žo¬džio “amen”, nes mo¬te¬ris tap¬sian¬ti ne¬vai¬sin¬ga.

Menst¬ruo¬jan¬ti ir 40 die¬nų po gim¬dy¬mo mo¬te¬ris bu¬vo

lai¬ko¬ma neš¬va¬ria. Pir¬ty¬je ji sė¬dė¬da¬vo nuo¬ša¬liai, nes ti¬kė¬ta, kad jei¬gu jos vie¬to¬je at¬si¬sė¬sian¬ti ki¬ta mo¬te¬ris, tai ser¬gan¬čio¬sios krau¬jas pe¬rei¬siąs pas aną, t. y. at¬si¬sė¬du¬si gau¬sian¬ti “sve¬ti¬mą krau¬ją”. Dzū¬kai da¬ry¬da¬vo taip: gel¬dą su van¬de¬niu, ku¬rio¬je bu¬vo iš¬skalb¬ti jos bal¬ti¬niai, dė¬jo prie slenks¬čio. Iš abie¬jų slenks¬čio pu¬sių sta¬tė po ąso¬tį. Po to sė¬do ant slenks¬čio ir kiau¬ši¬nio lukš¬tu at¬ga¬lia ran¬ka pils¬tė van¬de¬nį – vie¬ną lukš¬tą py¬lė į vie¬ną ąso¬tį ir sa¬kė “tai ta¬vo”, o ant¬rą – į ki¬tą, sa¬ky¬da¬mi “tai ma¬no”. Iš¬pils¬ty¬tą įį ąso¬čius van¬de¬nį pa¬lie¬da¬vo tvo¬rų su¬si¬dū¬ri¬me, kur nie¬kas ne¬vaikš¬čio¬jo, nes ti¬kė¬jo, kad jei¬gu kas ant tos vie¬tos at¬si¬sto¬siąs, su¬si¬rgsiąs gelt¬li¬ge.

Kad leng¬viau gim¬dy¬tų mo¬te¬ris, jei prieš gim¬dy¬mą duo¬da¬vo iš¬ger¬ti var¬nag¬rū¬džių (skal¬sių). Sun¬kiai gim¬dan¬čią ve¬džio¬da¬vo po ant že¬mės pa¬dė¬tą li¬žę, tris¬kart ap¬ves¬da¬vo ap¬link sta¬lą, ap¬reng¬da¬vo vy¬ro marš¬ki¬niais, iš¬pin¬da¬vo ka¬są, sta¬ty¬da¬vo ant ga¬rų įkai¬tin¬tą ir už¬pil¬ta deg¬ti¬ne ply¬tą sta¬ty¬da¬vo gim¬dy¬vei tarp ko¬jų. Nau¬ja¬gi¬mį rū¬ky¬da¬vo puo¬de¬liu, tris¬kart ap¬neš¬da¬vo ap¬link jį drus¬kos žiups¬ne¬lį ir iš¬ber¬da¬vo ją į kros¬nį, kad vai¬kas “akių ne¬bi¬jo¬tų”.14. DANTŲ GYDYMAS

Dan¬tų skaus¬mą ggy¬dy¬da¬vo įvai¬riai: dė¬da¬vo ant jų krie¬no, drus¬kos, ta¬čiau daž¬niau¬siai už¬kal¬bė¬da¬vo. Be to, skau¬da¬mus dan¬tis iš¬rau¬da¬vo ant jų už¬ner¬da¬mi si¬ū¬lą ir smar¬kiai timp¬te¬lė¬da¬mi. To¬kiu bū¬du daž¬niau¬siai tė¬vai trauk¬da¬vo vai¬kų pie¬ni¬nius dan¬tis. Juos iš¬trau¬kę mes¬da¬vo į kros¬nį ir sa¬ky¬da¬vo: “ Te tau, ppe¬le, kau¬li¬nis, duok man ge¬le¬ži¬nį”. Ta¬da esą už¬aug¬da¬vę ne¬gen¬dan¬tys dan¬tys. Skau¬dant dan¬tį sa¬ky¬da¬vo. Kad ja¬me ap¬si¬gy¬ve¬no kir¬mi¬nas, ku¬rį rei¬kia nu¬ma¬rin¬ti. Tam rei¬ka¬lui pa¬im¬da¬vo kau¬ko pirš¬tą (pir¬šo pa¬vi¬da¬lo be¬lam¬ni¬tas), trin¬da¬vo juo dan¬tį ir tris kar¬tus sa¬ky¬da¬vo: “Kau¬ke, Kau¬ke, ta¬vo pirš¬tu dan¬tį tri¬nu, ta¬vo var¬du kir¬mė¬lę ma¬ri¬nu, kad ji ar¬ba pa¬dvės¬tų ar¬ba iš dan¬tų iš¬sliuog¬tų ir ei¬tų į sau¬sus me¬džius, kie¬tus ak¬me¬nis. Kaip tu ši¬tą pirš¬tą me¬tei, te¬gul pa¬me¬ta dan¬tį kir¬mė¬lė, ku¬ri jį ka¬muo¬ja. Die¬vo lei¬di¬mu, ma¬no lie¬pi¬mu kir¬mė¬lę pa¬si¬imk, pa¬si¬imk, pa¬si¬imk.” Be to, ant skau¬da¬mo dan¬ties dė¬da¬vo čes¬na¬ko.15. LIAUDIES MEDICINĄ IŠSTUMIA KRIKŠČIONIŠKI GYDYMO BŪDAI

Įsi¬ga¬lė¬jus Lie¬tu¬vo¬je krikš¬čio¬ny¬bei, liau¬dies gy¬dy¬to¬jai (ži¬niuo¬nys, žo¬li¬nin¬kai, už¬kal¬bė¬to¬jai ir kt.) bu¬vo pe¬rse¬kio¬ja¬mi, lai¬ko¬mi ra¬ga¬niais ir gan daž¬nai de¬gi¬na¬mi ant lau¬žo. Se¬no¬sios lie¬tu¬vių te¬ra¬pi¬jos vie¬ton bu¬vo įve¬da¬mi krikš¬čio¬niš¬kie¬ji gy¬dy¬mo bbū¬dai (eg¬zo¬tai, mal¬dos, švęs¬tas van¬duo, žeg¬no¬ji¬mai, smil¬ky¬mas švęs¬to¬mis žo¬le¬lė¬mis, ver¬bo¬mis). Tie gy¬dy¬mo bū¬dai, ypač už¬kal¬bė¬ji¬mai, ypač už¬kal¬bė¬ji¬mai, ku¬rių baž¬ny¬čia ne¬pa¬jė¬gė iš¬nai¬kin¬ti, bu¬vo suk¬rikš¬čio¬nin¬ti, pri¬de¬dant mal¬dų ir krikš¬čio¬niš¬kų¬jų šven¬tų¬jų var¬dų. Krikš¬čio¬ny¬bė įpir¬šo liau¬džiai sa¬vo gy¬do¬mą¬ją ma¬gi¬ją. An¬tai nuo iš¬var¬žos si¬ū¬ly¬ta gy¬dy¬tis vir¬vu¬te, ku¬ria prie kry¬žiaus bu¬vo pri¬riš¬ti žo¬ly¬nai. Ne¬pai¬sant to, liau¬dies me¬di¬ci¬na mū¬sų kai¬muo¬se bu¬vo ga¬na gy¬va dar IXI a. ir iš¬si¬lai¬kė net iki XX a. pir¬mų¬jų de¬šimt¬me¬čių, o tarp ne¬tur¬tin¬gų vals¬tie¬čių bei mies¬tie¬čių, ku¬riems bu¬vo sun¬kiai prie¬i¬na¬mi kva¬li¬fi¬kuo¬ti gy¬dy¬to¬jai, – nner¬e¬tai ir iki ta¬ry¬bi¬nės san¬tvar¬kos lai¬kų. Šiuo¬lai¬ki¬nė ne¬mo¬ka¬ma, vi¬siems prie¬i¬na¬ma ir moks¬lu pa¬grįs¬ta me¬di¬ci¬na nu¬stel¬bė liau¬dies me¬di¬ci¬ną, pa¬si¬lik¬da¬ma jos ra¬cio¬na¬lų¬jį gy¬dy¬mą vais¬ta¬žo¬lė¬mis ir ma¬sa¬žais.16. RECEPTAI

Akies valk¬tis iš¬tirps, jei¬gu prieš mie¬gą į akį įla¬šin¬si¬te vie¬ną la¬šą švie¬žių bal¬ta¬gė¬lės gy¬va¬sa¬kių.

Jei akys pū¬liuo¬ja, per¬šti, rei¬kia jas plau¬ti van¬de¬niu me¬daus tir¬pa¬lu. Ant akių dė¬ti me¬daus ir ne¬vir¬to kiau¬ši¬nio bal¬ty¬mo komp¬re¬sus.

Karš¬čiuo¬jan¬tiems li¬go¬niams troš¬ku¬liui ir ko¬su¬liui mal¬šin¬ti, vi¬du¬ria¬vi¬mui stab¬dy¬ti duo¬da¬ma ger¬ti džio¬vin¬tų kiau¬ši¬nių nuo¬vi¬ro.

Pe¬rša¬lus pa¬ta¬ria¬ma ger¬ti ger¬vuo¬gių la¬pų ant¬pi¬lą.

Ser¬gant an¬gi¬na si¬ū¬lo¬ma kram¬ty¬ti me¬dų su ko¬riu ( 6-8 kar¬tus per die¬ną), o gerk¬lę ska¬lau¬ti van¬de¬niu su obuo¬lių ac¬tu ( ac¬tas ruo¬šia¬mas taip: obuo¬lių su¬ltims lei¬džia¬ma iš¬rūg¬ti, pas¬kui lai¬ko¬ma vė¬sio¬je vie¬to¬je). Gerk¬lei ska¬lau¬ti į stik¬li¬nę van¬dens įpi¬la¬ma 1 – 2 ar¬ba¬ti¬niai šaukš¬te¬liai ac¬to. Ska¬lau¬ja¬ma kas va¬lan¬dą.

Jei tu¬ri¬te slo¬gą, tai su¬rin¬ki¬te ra¬mu¬nė¬lių žie¬de¬lių mil¬te¬lius ir ke¬lio¬li¬ka kar¬tų per die¬ną įtrau¬ki¬te juos į no¬sį.

Nuo tu¬ber¬ku¬lio¬zės, krau¬ja¬vi¬mui stab¬dy¬ti nau¬do¬ja¬mos ak¬ti¬ni¬di¬jos uo¬gos.

Ve¬miant krau¬jais, rei¬kia pa¬im¬ti asiūk¬lio ir ka¬du¬gio uo¬gų (1:1), už¬pli¬ky¬ti ver¬dan¬čiu van¬de¬niu, šiek tiek pa¬vi¬rin¬ti ir pa¬lai¬ky¬ti 20 mi¬nu¬čių. Ger¬ti 3-4 kar¬tus per die¬ną.

Skran¬džio vė¬žiui ir opa¬li¬gei gy¬dy¬ti tin¬ka nuo¬vi¬ras iš džio¬vin¬tų gys¬lo¬čių la¬pų.

Ser¬gant leu¬ke¬mi¬ja rei¬kia ger¬ti nuo¬vi¬rą, pa¬ga¬min¬tą iš 1 stik¬li¬nės žy¬din¬čių gri¬kių žo¬lės ir 1 lit¬ro ver¬dan¬čio van¬dens.

Esant kau¬lų skaus¬mams, kau¬lų ro¬žei, rei¬kia įtrin¬ti skau¬da¬mą vvie¬tą jo¬na¬žo¬lės alie¬ju¬mi.

Žu¬vies kau¬lą iš bur¬nos ga¬li¬ma iš¬im¬ti vaš¬ko žva¬ke. Vie¬nas žva¬kės ga¬las iš¬tirp¬do¬mas ir grei¬tai, kol ne¬ata¬u¬šo, pri¬spau¬džia¬mas prie įsti¬gu¬sio kau¬lo. Už pu¬sės mi¬nu¬tės vaš¬kas su¬šą¬la, kau¬las pri¬lim¬pa ir kar¬tu leng¬vai iš¬trau¬kia¬mas.

Ra¬chi¬tą gy¬do pa¬pras¬tos krau¬ja¬žo¬lės žie¬dų ir me¬det¬kos ar¬ba¬ta. 10 g krau¬ja¬žo¬lės žie¬dų ir 10 g me¬det¬kos už¬pil¬ti stik¬li¬ne ver¬dan¬čio van¬dens.

Sun¬kiai gy¬jan¬čius nu¬de¬gi¬mus rei¬kia gy¬dy¬ti griež¬čio su¬lti¬mis.

Nu¬de¬gu¬sią vie¬tą rei¬kia tuoj pat pa¬tep¬ti svo¬gū¬nų ko¬še¬le.

Kar¬pos grei¬tai pra¬nyks¬ta, su¬vil¬gius jas kiau¬lės šla¬pi¬mu.

Kar¬pos ant pa¬dų gy¬do¬mos li¬nų sė¬me¬nų alie¬ju¬mi.

Bet ku¬rios pa¬par¬čio su¬ltys ge¬rai gy¬do žaiz¬das.

Įsi¬pjo¬vus rei¬kia pa¬im¬ti sto¬res¬nį ali¬jo¬šiaus la¬pą, pe¬rpjau¬ti pu¬siau ir už¬dė¬ti ant žaiz¬dos. Už 5 – 6 va¬lan¬dų žaiz¬da už¬si¬trauks.

Jei jus ka¬muo¬ja reu¬ma¬to skaus¬mai ko¬jo¬se, gal¬vo¬je, mie¬go¬ki¬te ant čiu¬ži¬nio, pa¬da¬ry¬to iš džio¬vin¬tų pa¬par¬čių.

Nuo epi¬lep¬si¬jos ger¬ti lau¬ki¬nių naš¬lai¬čių nuo¬vi¬rą 3 kar¬tus per die¬ną po 150 g. gy¬dy¬tis ap¬ie 2 me¬tus.

17. IŠ¬VA¬DOS

Iš¬min¬tis sa¬ko, kad liau¬dies me¬di¬ci¬na po¬pu¬lia¬ri ir šian¬dien. Dau¬ge¬lis žmo¬nių, ku¬riem ne¬pa¬de¬da šiuo¬lai¬ki¬nė me¬di¬ci¬na, ku¬rie ser¬ga ne¬pa¬gy¬do¬mo¬mis li¬go¬mis, at¬si¬gr꬞ia į pra¬ei¬tį, do¬mi¬si mū¬sų pro¬tė¬vių me¬di¬ci¬na. Pa¬ži¬no¬jau vie¬ną žmo¬gų, ku¬ris si¬rgo plau¬čių vė¬žiu. Dak¬ta¬rai jam pa¬dė¬ti jau ne¬be¬ga¬lė¬jo, pra¬na¬ša¬vo, kad jis il¬giau nei mė¬ne¬sio ne¬iš¬gy¬vens. Jis gy¬ve¬no dar pen¬kis me¬tus. Pa¬slap¬tis čia sly¬pi liau¬dies me¬di¬ci¬no¬je. Jis kon¬sul¬tuo¬da¬vo¬si pas ekst¬ra¬sen¬sę, ku¬ri ga¬rai iiš¬ma¬nė liau¬dies me¬di¬ci¬ną. Jis ant plau¬čių dė¬da¬vo juo¬do šuns kai¬lio (re¬fe¬ra¬te bu¬vo pa¬mi¬nė¬tas šis gy¬dy¬mo bū¬das), ku¬ris po nak¬ties su¬si¬vel¬da¬vo ir at¬ro¬dy¬da¬vo lyg vel¬ti¬nis, gė¬rė įvai¬rias vais¬ta¬žo¬lių ar¬ba¬tas. Jis mi¬rė, ta¬čiau be jo¬kių skaus¬mų (dak¬ta¬rai pra¬na¬ša¬vo sun¬kią mir¬tį, kan¬čias) ir gy¬ve¬no daug il¬gau, nei pra¬na¬ša¬vo dak¬ta¬rai.

Kiek¬vie¬no žmo¬gaus te¬i¬sė rink¬tis ar ti¬kė¬ti liau¬dies me¬di¬ci¬na, ar ver¬tin¬ti vais¬ti¬nius au¬ga¬lus, ta¬čiau ne¬ga¬li¬ma gy¬dy¬tis sa¬vo nuo¬žiū¬ra pa¬gal re¬fe¬ra¬te pa¬teik¬tus re¬cep¬tus. Bū¬ti¬na pa¬si¬kon¬sul¬tuo¬ti su gy¬dy¬to¬ju., nes tik jis nu¬sta¬to tik¬rą diag¬no¬zę.18. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Dundulienė P. Liaudies medicinos patarimai.- Vilnius: Mokslas, 1994.

2. Dundulienė P. Lietuvos etnologija.- Vilnius: Mokslas, 1991.

3. Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos.- Vilnius: Mintis, 1991.

4. Čepienė J. Lietuvių etninės kultūros istorija.- Kaunas: Ųviesa, 1995.