Anglijos revoliucija

Konstitucinės monarchijos susikūrimas

Anglija XVII a. pr. buvo nedidelė valstybė. Ūkio struktūra ir valstybine santvarka ji skyrėsi nuo kitų Europos šalių. Dauguma gyventojų, kaip ir visoje Europoje, vertėsi žemės ūkiu, tačiau baudžiava Anglijoje visiškai išnyko jau XV a. Valstiečiai – žemės laikytojai – mokėjo piniginę duoklę bajorams žemvaldžiams (džentelmenams). Kiti Anglijos valstiečiai, turintys nuosavos žemės, vadinosi jomenais ir gyveno gana pasiturimai.

Daugelis bajorų (džentelmenų) steigdavo manufaktūras, tapdavo prekybos kompanijų dalininkais. Kitaip nei kitų šalių bajorai, jie nesibodėjo bendrauti ir giminiuotis su mmiestiečiais, tai rodo, kad griežtas luominis uždarumas, paplitęs kitose Europos šalyse, Anglijai nebuvo būdingas.

Kita vertus, Anglijos turtingieji miestiečiai galėjo nusipirkti dvarus ir tapti bajorais. Taip tie naujieji bajorai suartėjo su turtingaisiais miestiečiais (buržuazija), kas sąlygojo palankias sąlygas verslininkystės raidai.

Plėtėsi užsienio prekyba ir su V. Europa, ir su tolimesnėmis šalimis, kurią kontroliavo prekybos kompanijos. Dauguma prekių buvo gabenama per Londoną, kuris XVII a. pr. tapo didžiausiu Europos miestu, tačiau prekybos ir laivininkystės srityje tuo metu vis dar pirmavo Olandija.

Valstybės santvarka Anglijoje ttaip pat buvo kitokia nei kitose Europos valstybėse. Nuo XIII a. Anglijos karalius valdė privalėdamas atsiklausti parlamento, kurį sudarė dveji rūmai. Lordų rūmuose posėdžiaudavo aristokratai ir vyskupai, o Bendruomenių rūmų deputatus rinkdavo turtingieji gyventojai, dažniausiai žemvaldžiai ir pirkliai. Be parlamento ppritarimo neįsigaliodavo nei vienas įstatymas ar įsakas dėl naujų mokesčių. Parlamentas nenoriai tvirtindavo mokesčius, ypač samdomosios kariuomenės išlaikymui, nes ir taip nuo XII a. bajorai, kurie buvo atleisti nuo karinės tarnybos, turėjo mokėti skydo mokestį, kuris buvo skiriamas samdomosios kariuomenės išlaikymui.

Bajorai ir turtingieji miestiečiai bijojo, kad, remiamas samdomosios kariuomenės, karalius nesitars su parlamentu.

Anglijos karaliaus valdžia buvo silpnesnė negu kitų didžiųjų Europos valstybių valdovų, tačiau jis vadovavo ir Anglikonų bažnyčiai. Ši bažnyčia išlaikė daugumą prašmatnių apeigų ir vyskupų valdžią. Tai kėlė kalvinistų (Anglijoje jie buvo vadinami puritonais) nepasitenkinimą. Jie reikalavo pašalinti iš bažnyčių paveikslus ir statulas, puošnius altorius, muziką, panaikinti vyskupų valdžią.

Puritonai smerkė prabangą ne tik Bažnyčioje, bet ir gyvenime. Jie didžiausiomis dorybėmis pripažino asketizmą, kuklumą ir kartu atkaklų darbą bei tturto kaupimą. Puritonai vilkėjo paprastais juodais drabužiais, niekino pramogas. Puritonizmas labiausiai plito tarp pasiturinčių miestiečių, džentelmenų ir jomenų. Bendruomenių rūmuose atsirado deputatų puritonų, kas sąlygojo nesutarimus tarp parlamento ir Stiuartų dinastijos, valdžiusios Angliją XVII a.

Mirus Anglijos karalienei Elžbietai I, sostas atiteko jos tolimam giminaičiui Škotijos karaliui Jokūbui Stiuartui (Jokūbas I). Škotija tada buvo nepriklausoma valstybė, kurioje reformacijos laikotarpiu įsigalėjo kalvinizmas. Stiuartams užėmus Anglijos sostą, Škotija liko savarankiška valstybe, su Anglija ją siejo tik karalius.

Kitoks buvo Airijos likimas. Anglija užkariavo Airiją XXVI a. Anglų valdžia iš airių atėminėjo žemę, žiauriai slopino bet kokį priešinimąsi, vertė atsižadėti katalikybės ir tapti anglikonais. Tačiau airiai nenorėjo priimti anglikonų tikėjimo. Stiuartai tęsė Airijos kolonizavimą. Nuslopinus airių sukilimą salos šiaurės rytuose, Olsteryje, išvarytų tenykščių gyventojų vietoje kūrėsi persikėlėliai iš Anglijos ir Škotijos.

XVII a. 1-oje pusėje padidėjo prieštaravimai tarp monarchijos ir anglų visuomenės. Valdančioji Stiuartų dinastija stengėsi paversti parlamentą paklusniu įrankiu arba jį visai panaikinti. Karaliaus teisininkai aiškino, jog parlamentas yra senovės atgyvena ir jo reikėtų atsisakyti. Kaip pavyzdį jie nurodydavo Prancūzijos ir Ispanijos absoliutines monarchijas, tačiau sąlygos anapus Lamanšo buvo kitokios nei žemyne.

Tiudorų dinastijos karaliai Henrikas VIII ir Elžbieta I karaliaus valdžią sustiprino, tačiau gerbė ir parlamentą. Remdamiesi juo, jie vykdė savo politiką, taigi parlamentas išliko ir atstovavo ne tik diduomenei (Lordų rūmai), bet ir turtingiems žemvaldžiams bei miestiečiams prekybininkams (Bendruomenių rūmai). Religiniai atskalūnai (puritonai) ir jų laikais buvo stipri jėga, pasisakanti prieš karalių, Anglikonų bažnyčios galvą.

Jokūbas I norėjo įsitvirtinti kaip absoliutus monarchas ir Anglikonų bažnyčios galva. Dėl to jis užsitraukė puritonų bei katalikų priešiškumą ir nesutarė su parlamentu, kuris atsisakė pinigais remti karalių.

Jokūbo I sūnus Karolis I (1625-1649) taip pat susidūrė su parlamentu. 1628 m. jis buvo priverstas pasirašyti Teisių peticiją, kuria buvo bandoma atgaivinti DDidžiosios Laisvių Chartijos idėjas ir apriboti karaliaus valdžią. Karalius už tai atkeršijo parlamentui, ir, pasinaudojęs tuo, kad šis atsisakė patvirtinti naujus mokesčius, 1629 m. parlamentą paleido ir 11 metų jo visai nešaukė. Galima teigti, kad nuo parlamento paleidimo Anglijoje įsitvirtino (nors ir neilgam) absoliuti karaliaus valdžia.

Karalius įvesdavo naujus mokesčius ir grąžindavo senus, jau užmirštus, didino išvežamų ir įvežamų prekių muitus. Tai kėlė pasiturinčių gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą. Kita vertus, džentelmenai norėjo tapti pilnateisiais savo žemių savininkais ir nepriklausyti nuo karaliaus valdininkų malonės. Mat karalius, kaip ir anksčiau buvo vyriausiasis žemės valdytojas, o džentelmenai – jo vasalai. Paveldėdami ir parduodami dvarus, jie turėjo gauti karaliaus leidimą ir mokėti dideles rinkliavas.

Valdant Karoliui I, sustiprėjo puritonų persekiojimas, tačiau puritonizmas plito jau ne tik tarp pasiturinčiųjų, bet ir tarp miesto prastuomenės. Absoliutizmas ir feodalinė santvarka trukdė plėtotis kapitalizmui.

Karolis I mėgino taip pat ir Škotijoje skleisti anglikonų tikėjimą. Tai sąlygojo škotų nepasitenkinimą, jie sukilo, išvijo karaliaus valdininkus ir įsiveržė į šiaurės Angliją. Karolio I kariuomenė pralaimėjo, nes karaliui neužteko pinigų jai papildyti. Įvesti naujų mokesčių be parlamento pritarimo karalius nedrįso.

1640 m. Karolis I sušaukė parlamentą, kuris posėdžiavo beveik 13 metų ir buvo pramintas Ilguoju parlamentu.

1640 m. parlamento sušaukimas ir tapo Anglijos revoliucijos pradžia (1640-1649 m.) <

Parlamentas:

 Suėmė ir įkalino artimiausius karaliaus patarėjus;

 Panaikino neteisėtus mokesčius;

 Paleido iš kalėjimo nuteistus už nusikaltimus valdžiai puritonus;

 Priėmė įstatymą, draudžiantį paleisti parlamentą be jo paties nutarimo.

Įtampą šalyje dar labiau didino sukilimas Airijoje. Ir karalius, ir parlamentas buvo įsitikinę, kad reikia nuslopinti sukilimą ir išlaikyti Airiją anglų valdžioje. Tačiau jie negalėjo sutarti, kaip suformuoti armiją ir kas jai vadovaus. Parlamentas nenorėjo to reikalo patikėti karaliaus parankiniams, o Karolis I – puritonams.

Parlamentas vis labiau ribojo karaliaus valdžią. Anglijoje vyko revoliucija, ir karalius Londone neturėjo jėgų jai priešintis. Londono miestiečių puritonų pašauktinių būriai buvo daug gausesni už karaliaus sargybą. Atrodė, kad Karoliui I teks pripažinti susidariusią padėtį ir valdyti Angliją parlemento nustatytomis sąlygomis. Tačiau jis pasirinko kitą kelią. 1642 m. karalius išvyko į Šiaurės Angliją, kur buvo mažai puritonų ir naujųjų dvarininkų, o dauguma bajorijos liko jam ištikima. Čia jis ėmė rinkti kariuomenę kovai su parlamentu ir paskelbė jam karą (karas tarp karaliaus ir jo šalininkų bei parlamento ir jo šalininkų vadinamas pilietiniu karu (1642-1649 m.) ir yra vienas iš Anglijos revoliucijos etapų).

Tarp karaliaus šalininkų, vadinamų kavalieriais, daugiausia buvo Šiaurės ir vakarų Anglijos bajorų – anglikonų ir katalikų. Paskui juos į karaliaus kariuomenę ėjo ir tų sričių valstiečiai. Parlamentą rėmė Rytų ir Pietryčių Anglijos puritoniška

buržuazija ir bajorija, miestų, labiausiai, Londono, prastuomenė, taip pat dalis valstiečių – žemės laikytojų bei jomenų. Anglijos Ilgojo parlamento šalininkai buvo vadinami apskritagalviais, taip pavadinti pagal to meto madą – plaukus kirptis “ratu” aplink galvą.

Pirmaisiais pilietinio karo metais nei viena šalis negalėjo pasiekti lemiamos persvaros. Parlamentas turėjo daugiau lėšų ir gausesnę armiją, tačiau kavalieriai buvo labiau patyrę ir narsesni kariai negu miestiečių pašauktiniai ar paskubomis nusamdyti visokie valkatos.

Padėtis pasikeitė, kai mažai žinomas Bendruomenių rūmų deputatas Oliveris Kromvelis (1599-1658 m.) ssukūrė “Naujojo pavyzdžio” armiją iš puritonų. Jiems karas su kavalieriais, anglikonais ar katalikais virto šventuoju, ir jie grūmėsi negailėdami gyvybės.

“Naujojo pavyzdžio” armijoje O. Kromvelis įvedė griežčiausią drausmę, karininkais skirdavo ne tik bajorus, bet ir raštingus neturtingus miestiečius.

1645 m. vasarą mūšyje ties Nesbio kaimu, karaliaus armija pralaimėjo. Karolis I pasitraukė į Škotiją, bet škotai išdavė jį parlamentui. Menkai saugomam karaliui pavyko pabėgti, jis bandė toliau kariauti, tačiau pralaimėjo ir vėl pateko į nelaisvę. Dėl karaliaus likimo iškilo naujų nesutarimų tarp parlamento iir armijos.

Pilietinio karo metu parlamentas padarė daug svarbių pertvarkymų:

 Panaikino vyskupijas ir nusavino Anglikonų bažnyčiai priklausančias žemes;

 Dvarininkai nustojo buvę karaliaus vasalais, jiems jau nereikėjo gauti leidimą ir mokėti rinkliavų, paveldint, parduodant ar perkant dvarus;

 Valstiečiai – žemės laikytojai – kaip ir aanksčiau privalėjo mokėti piniginę duoklę žemvaldžiams, “aptvėrimai” nebuvo uždrausti ar bent apriboti.

Parlamente vyravę turtingi miestiečiai nenorėjo panaikinti monarchijos ir išplėsti rinkimų teisių, nes bijojo, kad, nuvertus karalių, aukščiausioji valdžia gali atitekti armijos vadovybei, o suteikus teisę balsuoti nepasiturintiems, į Bendruomenių rūmus pateks kraštutinių pertvarkymų šalininkai, siekiantys iš pagrindų pakeisti esamą valstybės ir visuomenės santvarką; didžiausią nerimą jiems kėlė “lygintojų” sąjūdis.

Lygintojų sąjūdis Anglijoje XVII a.

Lygintojai Tikrieji lygintojai

Leveleriai Digeriai

D. Lilbernas Vinstenlis

1. Valdžia priklauso tautai, kuri patiki ją parlamentui.

2. Monarchijos panaikinimas ir respublikos sukūrimas (Lordų rūmų panaikinimas, rinkimų teisės suteikimas visiems suaugusiems vyrams, visų piliečių lygybė prieš įstatymus, sąžinės laisvė bet kokios religijos tikintiesiems).

3. Privatinės nuosavybės gynimas. 1. Privatinės nuosavybės panaikinimas.

2. Turtinė lygybė.

3. Politinių teisių sulyginimas.

Parlamentas nutarė paleisti armiją, tačiau ji įžengė į Londoną ir pašalino iš BBendruomenių rūmų sau priešiškus deputatus. O. Kromvelis ir jo šalininkai tuo metu veikė kartu su leveleriais. Šiems reikalaujant, buvo nutarta teisti karalių už “nusikaltimus tautai” kaip pilietinio karo kaltininką. 1649 m. sausio mėn. Bendruomenių rūmų paskirtas tribunolas pasmerkė Karolį I mirti, ir jis buvo viešai nukirsdintas vienoje iš Londono aikščių.

Karolio I nukirsdinimas turėjo labai didelę istorinę reikšmę. Pati savaime smurtinė valdovo mirtis nebuvo kažkas negirdėta. Daug karalių ar kunigaikščių baigė gyvenimą pasmaugti, nušauti, nudurti, prigirdyti ar nunuodyti, tačiau valdovai bbūdavo nužudomi slapta, žudikai nuoširdžiai ar apsimestinai pasmerkiami, o aukos iškilmingai laidojamos.

1 kartą pasaulyje Anglijos valdovas buvo nuteistas ir nubaustas tautos vardu. Žinia apie Karolio I nukirsdinimą sukėlė siaubą ir pasipiktinimą Europoje. Protestavo Prancūzija, Ispanija, Austrija. Rusijos caras nutraukė su Anglija visus santykius ir iš savo valstybės išvarė anglų pirklius.

Po karaliaus nukirsdinimo buvo panaikinti Lordų rūmai, o 1649 m. Anglija paskelbta respublika.

Anglijos respublika nebuvo demokratinė. Ir parlamentas, ir dauguma aukštųjų armijos karininkų, vadovaujamų O. Kromvelio, stojo prieš levelerių ir kraštutinių protestantų sektų mėginimus pakeisti esamą santvarką. Leveleriai toliau kovojo dėl visuotinės rinkimų teisės, tačiau O. Kromvelis juos lengvai numalšindavo.

Visai kitaip Anglijos respublika elgėsi su airiais. Slopinti sukilimą Airijoje anglai galėjo tik pasibaigus pilietiniam karui. O. Kromvelis su didele, gerai išmokyta ir apginkluota kariuomene išsikėlė Airijoje ir labai žiauriai nuslopino sukilimą. Salos gyventojų sumažėjo beveik per pusę. Tai nereiškė, kad visi jie buvo išžudyti, tačiau jiems buvo sudarytos sąlygos mirti badu. Visa žemė iš vietinių gyventojų buvo atimta ir atiduota O. Kromvelio armijos karininkams arba parduota Londono turtuoliams. Airiai virto bežemiais nuomininkais, jų gimtoji kalba buvo draudžiama, katalikybė persekiojama.

O. Kromvelis galutinai pavergė Airiją ir tuo labai sustiprino seną anglų ir airių priešiškumą, kuris tęsiasi ir mūsų laikais.

O. Kromvelis kariavo ir su ŠŠkotija, kuri atsisakė pripažinti Anglijos respubliką ir paskelbė karaliumi nukirsdinto Karolio I sūnų. Škotai buvo nugalėti, visa šalies teritorija užimta anglų kariuomenės. Taip 1 kartą istorijoje Anglija, Airija ir Škotija tapo viena valstybe, valdoma iš Londono.

O. Kromvelis pasiekė tokią galią, kad jau lėmė respublikos likimą ir nenorėjo dalytis valdžia su Ilguoju parlamentu. 1653 m. O. Kromvelis paleido parlamentą ir tapo faktišku respublikos valdytoju – lordu protektoriumi.

1653-1558 m. laikotarpis Anglijos istorijoje vadinamas O. Kromvelio protektoratu, noras Anglijos valdymo forma išliko respublika.

O. Kromvelis įgijo didelę valdžią ir buvo besąlygiškai remiamas kariuomenės bei laivyno. O. Kromvelis sakė: “Aš padarysiu anglo vardą tokį pat didį, koks kadaise buvo romėno vardas”, tad 1 kartą per visą savo istoriją Anglija turėjo tokias gausias ginkluotas pajėgas ir tiek daug kariavo. O. Kromvelis siekė bet kokiomis priemonėmis padaryti Angliją Europos prekybos ir jūrų galiūne.

1651 m. Anglija paskelbė “Navigacijos Aktą” (laivybos įstatymą), pagal kurį užsienio prekes buvo galima įvežti tik anglų arba tas prekes pagaminusių šalių laivais. Tai labai kenkė olandams, kurių laivynas tarpininkavo pasaulio prekyboje. Olandija reikalavo atšaukti “Navigacijos aktą”. 1652-1654 m. tarp abiejų valstybių vyko karas. Olandija jį pralaimėjo, ir gana greitai pirma vieta pasaulio prekyboje atiteko Anglijai. Anglija sėkmingai kariavo taip pat su Ispanija, atėmė iš jjos Jamaikos salą Karibų jūroje. Jamaikoje buvo plečiamos cukranendrių plantacijos, kuriose dirbo vergai juodaodžiai. Anglų karo laivai Viduržemio jūroje persekiojo musulmonų piratus, trukdančius europiečių prekybai, apšaudydavo jų uostus Šiaurės Afrikos pakrantėse. Tačiau visos šios puikios pergalės brangiai kainavo. Norint išlaikyti armiją, laivyną ir kariauti, teko smarkiai padidinti mokesčius.

Nepasitenkinimo O. Kromvelio vidaus politika priežastys:

 Mokesčiai smukdė šalies ūkį, kėlė vis didesnį pasiturinčių gyventojų sluoksnių nusivylimą O. Kromveliu;

 Pasipiktinimas karininkų visagalybe ir savivale;

 Primetama puritoniška tvarka ir papročiai;

 Uždraustos pramogos.

Anglijoje susidarė tokia padėtis, kad daugelis jau gailėjosi Anglikonų bažnyčios ir net karaliaus. O. Kromveliui gyvam esant, prieš jo įvestą tvarką mažai kas išdrįsdavo pasisakyti. Padėtis pasikeitė, kai 1658 m. O. Kromvelis mirė.

Monarchijos atkūrimo priežastys:

 Lordu protektoriumi tapęs O. Kromvelio sūnus Ričardas neprilygo tėvui nei nuopelnais, nei gabumais ir valdžios ilgai neišlaikė;

 Skilimas karininkijos tarpe;

 Levelerių ir kraštutinių religinių sektų veiklos atsinaujinimas;

 Pasiturinčių gyventojų baimė, kad vėl atsinaujins sumaištis, jų reikalavimas tvarkos ir ramybės, kurią, jų manymu, turėjo garantuoti įprasta valstybinė santvarka – monarchija.

1660 m. – monarchijos restauracijos metai, kai karaliumi Karoliu II (1660-1685 m.) buvo paskelbtas Stiuartų dinastijos princas. (Karolio I sūnus). Škotija vėl tapo atskira valstybe, turinčia su Anglija tą patį karalių. Įžengdamas į sostą, jis žadėjo valdyti drauge su parlamentu, palikti naujiems savininkams jiems atitekusias karaliaus ir Anglikonų

bažnyčios žemes. Anglikonų bažnyčia vėl tapo valstybine. Puritonams buvo pripažinta tikėjimo laisvė. Tačiau savo pažadų Karolis II laikėsi tik iš dalies, nes buvo linkęs į absoliutizmą ir katalikybę, bet savo polinkius mokėjo slėpti.

Atsinaujino kivirčai su parlamentu, nes jis privertė karalių 1673 m. priimti Testo bilį, įstatymą, pagal kurį kiekvienam kandidatui į viešą tarnybą buvo privalu priimti anglikonų tikėjimą ir prisiekti, kad išsižada katalikiškų dogmų, (šis įstatymas buvo atšauktas 1829 m.).

Valdžia visaip stengėsi apriboti puritonų teises, nors žiauriai jų persekioti nedrįso, ttačiau su politiniais priešininkais buvo susidorojama be skrupulų.

Norėdamas užkirsti kelią savivalei, parlamentas 1679 m. priėmė asmens neliečiamybės įstatymą, vadinamą “Habeas Corpus Act” (pirmieji įstatymo žodžiai reiškė: “Būk asmenybė, jauskis esąs individas”).

Pagal “Habeas Corpus Act”:

 Suimtajam per 24 h. turėjo būti pateiktas kaltinimas;

 Prieš uždarant žmogų į kalėjimą, jo viršininkas turėjo gauti raštišką įsakymą;

 Laikyti žmogų be teismo buvo leidžiama nuo 3 iki 20 dienų;

 Buvo numatyta galimybė sustabdyti teisminį nagrinėjimą ir laikinai paleisti suimtąjį už piniginį užstatą.

“Habeas Corpus Act” buvo žymus teisinis dokumentas, tačiau kkaraliaus valdininkai nelabai jo paisė.

Priežastys, sąlygojusios Valstybinį perversmą Anglijoje:

 Didelis Anglijos visuomenės nepasitenkinimas Stiuartų užsienio politika ir jų palankumas katalikams (Karolis II sudarė sąjungą su Prancūzija ir palaikė ją kare su protestantiška Olandija, skyrė savo artimiausiais patarėjais katalikus);

 Anglikonai ir puritonai, nors iir nesutardami tarpusavyje, buvo labai priešiški katalikams (jie manė, kad Stiuartai, prancūzų padedami, likviduos Anglijos reformaciją ir atkurs katalikybę).

Protestantiška Anglijos bajorija ir turtingieji miestiečiai siekė nušalinti paskutinį Stiuartą, kuris valdė po Karolio II mirties, – Jokūbą II, kuris nebuvo toks apsukrus kaip brolis Karolis II, ir buvo katalikas fanatikas, tačiau kartu jie bijojo pilietinio karo ir nepritarė respublikai. Stiuartų priešininkai kreipėsi į Olandijos valdytoją, Jokūbo II žentą Vilhelmą Oranietį, kviesdami jį “atkurti laisvės” ir ginti protestantizmo. Vilhelmas Oranietis su nedidele rinktine kariuomene 1688 m. išsikėlė Anglijoje ir žygiavo į Londoną beveik nesutikdamas pasipriešinimo. Karalius buvo suimtas ir įkalintas vienoje iš pilių.

Tačiau Vilhelmas Oranietis nenorėjo karaliaus laikyti kalėjime, o juo labiau teisti. Buvo sumanyta leisti Jokūbui II pabėgti į užsienį, o ppaskui paskelbti, kad toks valdovo poelgis yra tolygus savanoriškam sosto atsisakymui. Nuverstas karalius pabėgo į Prancūziją. Taip 1688 m. buvo įvykdytas valstybinis perversmas, ir parlamentas paskelbė, kad sostas laisvas bei pasiūlė jį Vilhelmui Oraniečiui. Prieš karūnavimą šis turėjo sutikti su savo valdžios apribojimu ir turėjo patvirtinti bei paklusti 1689 m. parlamento priimtai “Tautos ir parlamento teisių deklaracijai” (“Teisių biliui”).

Pagal “Teisių bilį” karaliui be parlamento sutikimo draudžiama:

 Sustabdyti įstatymų galiojimą;

 Įvesti mokesčius;

 Rinkti kariuomenę;

 Varžyti žodžio laisvę ir ginčų bei procedūrų laisvę parlamente;

 Spręsti skundus, tvirtinti įįstatymų pataisas bei jas kontroliuoti.

Tokie draudimai buvo skelbiami ir anksčiau, tačiau dabar įsipareigojimas jų laikytis virto karaliaus įžengimo į sostą sąlyga. Vadinasi, buvo pripažįstama, kad monarchas gauna valdžią ne iš Dievo, o iš tautos, su kuria sudaro sutartį. Nuo šiol bet kokie kėslai atgaivinti Anglijoje absoliutizmą tapo negalimi. Anglijoje susiformavo nauja valstybės valdymo forma – Konstitucinė monarchija.

Parlamentas taip pat paskelbė “Religinio pakantumo aktą”, suteikiantį tikėjimo laisvę puritonams ir daugumai sektų. Katalikų teisės ir toliau buvo varžomos, Anglikonų bažnyčia liko valstybinė.

Išvada:

Anglijos revoliucija, kaip ir 1688 m. perversmas, turėjo religinės kovos formą. Ji buvo didelis žingsnis į priekį žmonijos raidos kelyje. Ši revoliucija paspartino senos luominės santvarkos irimą ir naujos – demokratinės – atsiradimą. Tiesa, demokratija Anglijoje galutinai įsitvirtino tik XIX a. 2-oje pusėje, tačiau kaip tik XVII a. įvykiai davė jai pradžią.

Apibendrinimas:

Revoliucija – griežtas, prievarta vykdomas atgyvenusios santvarkos pakeitimas nauja progresyvia santvarka; valdžios ir piliečių konflikto forma. Nepasitenkinimas valdžia dėl vienokių ar kitokių priežasčių apima visus visuomenės sluoksnius ir valdžios politikos neberemia jokia įtakingesnė socialinė grupė. Revoliucijos rezultatas – senos valdžios pašalinimas ir naujos suformavimas. Naujoji valdžia pradeda vykdyti visiškai naują, priešingą buvusiai politiką ir turi piliečių pasitikėjimą.

Anglijos revoliucija XVII a.

Priežastys Rezultatai

1. Sustiprėjo prieštaravimai tarp karaliaus ir parlamento. Valdančioji dinastija ssiekė parlamentą paversti paklusniu įrankiu arba visiškai jį panaikinti.

2. Parlamentas stengėsi apriboti karaliaus valdžią.

3. Sustiprėjo prieštaravimai tarp karaliaus ir visuomenės. Nauji mokesčiai, muitai kėlė visų visuomenės sluoksnių nepasitenkinimą.

4. Sustiprėjo prieštaravimai tarp anglikonų ir puritonų. Puritonų nepasitenkinimą kėlė Anglikonų bažnyčia su prašmatniomis apeigomis ir vyskupų valdžia.

5. Sustiprėjo prieštaravimai tarp Anglijos, Škotijos ir Airijos. Škotija siekė išlaikyti savarankiškumą. Nepasitenkinimą sukėlė tai, kad karalius Karolis I ėmė skleisti anglikonų tikėjimą. Anglija kolonizavo Airiją ir vertė priimti anglikonų tikėjimą.

6. Absoliutizmas ir feodalinė santvarka trukdė plėtotis kapitalizmui. Nors baudžiava buvo panaikinta XV a., vyravo feodaliniai santykiai, buvo išnaudojami valstiečiai. 1. Įvesta Konstitucinė monarchija.

2. Parlamentas savo rankose sutelkė politinę valdžią.

3. Žlugo feodaliniai santykiai ir susidarė sąlygos kapitalistinių santykių raidai.

4. Panaikinti pramonės ir prekybos suvaržymai.

5. Valstiečių padėtis nepasikeitė.