Lietuvos istorija Nuo baltų iki III ATR padalijimo
LIETUVA
Nuo Baltų iki Mindaugo
XII-X tūkst. pr. m. e. ištirpus paskutiniam ledynui, dabartinėje Lietuvos teritorijoje apsigyveno žmonės,užsiminėję medžiokle ir žvejyba. Paleolito laikotrapiu X-VIII tūkst. pr.m.e. vyravo Madlenos ir Svidrų kultūros. Mezolito laikotarpiu VIII-V t. pr.m.e. vyravo Nemuno ir Kundos kultūros. Neolito laikotarpiu V-III t. pr.m.e. vyravo Nemuno ir Narvos kultūros, šiuo laikotarpiu buvo pradėti vartoti molio puodai. Visų šių kultūrų gyventojų religijoje buvo garbinami gyvūnai („Briedžių briedė“).
III t. pr.m.e. (~2500 m. pr.m.e.) į šių gyventojų teritoriją imigravo indoeuropiečiai, su jais atėjo vvirvelinio tipo keramika, laivelio formos kovos kirviai ir žemdirbystė. II t. pr.m.e. iš vietinių medžiotojų ir indoeuropiečių susiformavo etnonimas – Baltai. II t. pr.m.e. jie išplito: Vakaruose iki dabartinio Berlyno, Rytuose iki Maskvos, Pietuose iki Kijevo. Senieji baltai pradėjo gintaro prekybą su senovės civilizacijomis: Egiptu, hetitais ir finikiečiais. Intensyviai prekiaudamos gintaru I t. pr.m.e. prie Baltijos jūros susidarė pirmosios baltų gentys: Prūsai, Kuršiai, Jotvingiai.
I-V a. Baltai iš balų rūdos pradėjo išgauti geležį, kas paspartino žemdirbystę ir rytų Baltų genčių ssusidarymą (Žemgalių, Latgalių, Lietgalių). Šiuo laikotarpiu 98 m. Tacitas savo veikale „Germanija“ pirmą kartą mini aisčius, o II a. Ptolemėjas savo sudarytame Europos žemėlapyje mini dvi konkrečias aisčių gentis: Galindus ir Sūduvius.
Nuo V a. baltų gentys skilo į žemes, o VVIII a. žemės pradejo skirstytis į žemių sąjungas. Ilgiausiai politiniai asimiliacijai nepasidavė žemaičių gentis.
Vykstant pirmajam Tautų krasutymuisi Baltus puolė germanai, II Tautų kraustymuisi – Vikingai. 853 m. Vikingai puolė Apuolės pilį, tačiau gavę išpirką iškeliavo.
1009 m. Kvedlinburgo analuose pirmą kartą minimas Lietuvos vardas: lietuviai užpuolė ir nužudė žmogų, nešantį krikščionybę.
XII a. Lietuvoje paplinta pinigai: „Lietuviški ilgieji“, taip pat suintensyvėja puolimai rytų kryptimi dėl didelio Kijevo Rusios susikaldymo.
1219 m. Hipatijaus metraštis, aprašydamas taikos sutartį tarp Lietuvos ir Volynės rašė apie taikos atvykusius sudaryti 21 kunigaikštį, iš kurių 5 buvo didieji. Tarp didžiųjų buvo minimas ir Mindaugas.
Jungiantis Lietuvos žemėms, lietuviams kovojant prieš Rusią, kalavijuočius ir kryžiuočius reikėjo susivienyti ir tuo metu iškilo kunigaikštis Mindaugas, XIII a. pr. įkurdamas Lietuvos valstybę.
Kalavijuočiai –– buvo pirmasis baltams pradėjęs grasinti ordinas.1201 m. buvo pastatyta Rygos pilis, po metų – Kalavijuočių ordinas.1236 m. Saulės mūšyje kalavijuočiai puolė Lietuvą, tačiau pralaimėjo ir nusilpo, todėl 1237 m susijungė su kryžiuočiais sudarydami Livonijos ordiną. Kryžiuočiai XIII a. atsikraustė į Lenkijos žemes, esančias netoli Prūsijos, juos pasikvietė lenkai,tam kad padėtų kovoti su prūsais.
1248 m. – Mindaugo vienvaldystės įvedimo data.1249-1251 m Vorutos pilyje Mindaugas atsilaikė prieš žemaičių opoziciją ir kartu sugebėjo derėtis su Livonijos ordinu dėl karinės pagalbos. 1251 m. MMindaugas apsikrikštijo tam, kad nereikėtų kovoti prieš Livoniją ir jos sąjungininkus. 1253 m. Mindaugas buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi. 1253 m. Mindaugas Livonijos ordinui perleido Žemaitiją (žemaičiai atsisakė). 1260 m. Durbės mūšyje jie sumušė Livonijos ordiną, po kurio Žemaitija susijungė su Lietuva, Prūsijoje kilo Didysis sukilimas.
Šio laikotarpio asmenybės:
Tacitas – 98 m. savo veikale „Germanija“ pirmą kartą mini aisčius
Ptolemėjas – II a. savo sudarytame Europos žemėlapyje mini dvi konkrečias aisčių gentis: Galindus ir Sūduvius.
Hipatijus – 1249 m. savo metraštyje aprašė sutartį tarp Lietuvos ir Volynės.
Mindaugas – vienintelis Lietuvos karalius.
Nuo Mindaugo iki Vytauto
1263 m. Mindaugas buvo nužudytas, jį nužudė kunigaikštis Daumantas, keršydamas už savo žmonos pagrobimą.
1260 – 1274 m. vyko Didysis Prūsų sukilimas, kuriam vadovavo H. Mantas. Jo pergalių dėka kaikurioms Prūsų žemėms pavyko laikinai išsivaduoti nuo kryžiuočių.
Laikotarpis po Mindaugo mirties 1264-1316 m. vadinamas tarpuvaldžiu. Jo metu Lietuvos Didžiaisiais Kungaikščiais buvo: Treniota (1263-1264), Vaišelga (1264-1267), Švarnas (1267-1269), Traidenis (1269-1282), Vytenis (1295-1316). Šie valdovai gyveno iš pajamų gaunamų iš Mindaugo suformuoto didžiojo kunigaikščio domeno.
1316 – 1341 m. valdęs Gediminas vadinamas valdovu – diplomatu, jis valstybę lyginant su Mindaugu išplėtė dvigubai. Ypač svarbūs 1323 jo valdymo metai, tada jis rašė laiškus Europos miestams ir miestiečiams bei popiežiui. Juose buvo kviečiami amatininkai ir pirkliai įį Lietuvą, o popiežiui aiškinamos nesikrikštijimo priežastys. 1323 m. Vilnius pirmą kartą paminimas kaip sostinė. Gedimino parašytais laiškais nepavyko pasiekti prekybos suintensyvėjimo, tačiau atvykę popiežiaus legatai privertė kryžiuočius sudaryti 1324-1328 m. paliaubas su Lietuva.
1336 m. Ordinas išgriovė Margirio vadovaujamų jungtinių žemaičių pajėgų ginamus Pilėnus, tačiau šios pilies gynyba yra vertinama kaip nesavanaudiško patriotizmo pavyzdys.
Po Gedimino mirties 1341 m. Lietuvą pradėjo valdyti Jaunutis ( iki 1345) – jis mažai reiškėsi politikoje , daug aktyvesni buvo broliai Algirdas ir Kęstutis.
1345 – 1377 m. Lietuvą valdė geriausia duarchinė pora Algirdas su Kęstučiu. Jiems priklauso politinis manifestas: LDK krikštysis, jei kryžiuočiai išsikels į Rytus kovoti prieš mongolus – totorius.Algirdas buvo atsakingas už LDK santykius su slavų valstybėmis, o Kęstutis už karą su Ordinu. Lietuva sugebėjo atsilaikyti prieš Ordiną ir sparčiai plėtėsi į slavų žemes. 1352 m. Mėlynųjų vandenų mūšyje Algirdas sumušė Aukso Ordą (mongolus totorius) ir taip sustabdė jų veržimąsi į LDK kontroliuojamas slavų žemes. 1368-1370-1372 buvo rengiami LDK žygiai į Maskvą, nes Maskva „kūrybiškai“ mokėjo duoklę, todėl reikėdavo nueiti ir pasiimti patiems.
XIV kultūriniai socialiniai santykiai Lietuvoje: XIV a. viena iš svarbiausių institucijų buvo aukščiausioji valdžia. Didžiausią galią turėjo kunigaikštis, gyvenantis Vilniuje. Smulkiausias administracinis vienetas buvo – valsčius. Jis buvo pavaldus tijūnui (pas tijūną ssuplaukdavo duoklės ir kitos prievolės, jis buvo ir valstiečių teisėjas). Vietininkas (pilies viršininkas) – savo žinioje turėjo keletą valsčių ir buvo atsakingas už jų administracinį valdymą ir gynybos organizavimą. Į valsčius ir vietininkystes buvo siunčiami specialūs pareigūnai iš didžiojo kunigaikščio – diečkai.
XIV a. dauguma Lietuvos gyventojų buvo lankininkai (dirbo ūkį), kaimynai – bajorų priklausomybėje esantys žmonės, dirbę žemę.
XIV a. augo miestai ir didėjo jų skaičius. Kartu su miestais gausėjo ir stiprėjo amatininkai ir pirkliai. Augo pinigų poreikis. XIV a. nusistovėjo pastovūs prekybiniai santykiai su kaimynais.
XII – XIV a. lietuvių tauta dar nebuvo galutinai susiformavusi, vyravo 3 lietuvių genčių dalys: 1) Lietuvos ir Našlios žemėse gyvenę lietuviai; 2) į rytus nuo lietuvių gyvenę aukštaičiai; 3) dabartinės Žemaitijos rytinėje dalyje gyvenę žemaičiai.
Šio laikotarpio asmenybės:
Treniota – 1263-1264 m. LDK didysis kunigaikštis (tarpuvaldis).
Vaišelga – 1264-1267 m. LDK didysis kunigaikštis (tarpuvaldis).
Švarnas – 1267-1269 m. LDK didysis kunigaikštis (tarpuvaldis).
Traidenis – 1269-1282 m. LDK didysis kunigaikštis (tarpuvaldis).
Vytenis – 1295-1316 m. LDK didysis kunigaikštis (tarpuvaldis).
H.Mantas – 1260-1274 m. Didžiojo Prūsų sukilimo vadovas.
Gediminas – 1316-1341 m. LDK didysis kunigaikštis – diplomatas, LDK teritoriją, lyginant su Mindaugu, išplėtęs dvigubai.
Margiris – 1336 m. Ordinas išgriovė jo vadovaujamų jungtinių žemaičių pajėgų ginamus Pilėnus.
Jaunutis – 1341-1345 m. LDK didysis kunigaikštis
.
Algirdas ir Kęstutis – 1345 – 1377 m. Lietuvą valdę geriausia duarchinė pora, Algirdas buvo atsakingas už LDK santykius su slavų valstybėmis, o Kęstutis už karą su Ordinu.
Algirdas – 1345-14377 m. LDK didysis kunigaikštis.
Kęstutis – 1381-1382 m. LDK didžiojo kunigaikščio Algirdo dešinioji ranka.
Vytautas
1377 m. po Algirdo mirties sostą perėmė jo sūnus Jogaila.1380 m. Jogaila susdarė sutartį su Livonijos ordinu nukreiptą prieš Kęstutį. Tarp jų įvyko kova, tačiau Jogailą labiau palaikė piliečiai. 1382 m. Kęstutis ir jo sūnus Vytautas buvo uždaryti KKrėvos pilyje: Kęstutis buvo nužudytas, o Vytautui pavyko pasprukti. Vėliau Vytautas atgavo iš Jogailos visas Kęstučio valdas, išskyrus Trakus. Vytautas kovai prieš Jogailą pagalbos ieškojo pas Kryžiuočius.
1385 m. rugpjūčio 14 d. Jogaila pasirašė Krėvos uniją su Lenkija, kuria įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti Lietuvą, taip pat pasižadėjo vesti Jadvygą, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prišlieti Lietuvą prie Lenkijos. LDK prijungimas liko tik pažadas.
1387 m. apsvarstęs tris galimus Lietuvos krikšto variantus Jogaila atvyko krikštyti Lietuvą per lenkus. 3 galimos galimybės:
1) pper Maskvą: + visuomenė palanki stačiatikybei, – nesustotų kryžiuočių puldinėjimai;
2) per Kryžiuočius: + nebepultų, – visuomenė nesikrikštytų;
3) per Lenkiją: + didelė valstybė, siūlanti karūną Jogailai, + bendra karinė jėga nukreipta prieš kryžiuočius.
1387 metų krikšto dėka į Lietuvą ateina Europos kultūra iir švietimas, kryžiuočių antpuoliai nebetenka ideologinio pagrindo. Šiais metais atvykęs krikštyti Lietuvos Jogaila paskelbė 3 privilegijas: 1)steigiama Vilniaus vyskupystė vyskupui; 2) žemė suteikiama Lietuvos bajorams katalikams; 3) Vilniui – Magdeburgo miesto teisė.
1387 m. Jogaila, išvykęs į Lenkiją karaliauti, savo vietininku Lietuvoje paskyrė Skirgailą (?????) ir tik 1392 m. Jogaila, spaudžiamas Vytauto, Skirgailos vietą pasiūlė Vytautui. 1392 m. rugpjūčio 4 d. jie pasirašė Astravos sutartį, pagal ją Vytautas gavo teisę valdyti visą LDK bei tituluotis „Lietuvos kunigaikščiu“, tačiau po jo mirties Lietuva turėjo atitekti Lenkijai. Tais metais Vytautas pradėjo Lietuvos centralizaciją. Jis pradėjo dalinti žemes svarbiausiems kariuomenėje ir administracijoje tarnaujantiems bajorams, taip Vytautas padėjo pagrindą didikų atsiradimui.
1399 m. įvyko Vorsklos mūšis, kuriame jungtinė LDK, totorių chano, Lenkijos ir Ordino kariuomenė bbuvo sumušta Aukso Ordos. Tai buvo pirmasi Kryžiaus žygis organizuotas Lietuvos, juo Vytautas siekė parodyti Europai, jog Lietuva jau yra krikščioniška, ir taip paskatinti neremti kryžiuočių ordino.
1401 m. Jogaila ir Vytautas sudarė Vilniaus ir Rodomo aktus. Vytautas paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir jam perleista visa valdžia Lietuvoje, tačiau pripažintas tik laikinas Lietuvos savarankiškumas. Po Vytauto mirties LDK turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos karūnai. Be to, jei Jogaila mirtų, lenkai įsipareigojo nerinkti karaliaus be Vytauto sutikimo.
1410 m. liepos 15 d. įvyko ŽŽalgirio mūšis (kitaip dar vadinamas Griumvaldo ar Tanenbergo mūšiu), kuriame jungtinės Lenkijos ir LDK karalystės pajėgos nugalejo Kryžiuočių ordiną, tai įstabiausia pergalė prieš kryžiuočius. Bet Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės nesugebėjo tinkamai pasinaudoti pergale ir užimti Marienburgo pilies. 1411 m. buvo pasirašyta Torunės taikos sutartis, pagal kurią Žemaitija iki Vytauto ir Jogailos mirties buvo pripažinta Lietuvai. Ši taika dar vadinama „Pralaimėta taika“, nes nesugebėjo užimti ir įsitvitinti Ordino teritorijoje.
1413 m. buvo pakrikštyta Žemaitija (Jogaila+Vytautas) ir Hordodlėje Jogaila pakartojo 1385 m. Krėvoje duotus pasižadėjimus valdyti abi valstybes, tačiau reali valdžia vis tiek priklausė Vytautui. Faktiškai Horodlės sutartimi Lietuvos suverinitetas buvo sustiprintas dar labiau. Taip pat šia sutartimi 47 Lietuvos bajorų šeimos gavo lenkų bajorų šeimų herbus.
1414 – 1418 m. vyko Konstancos bažnytinis susirinkimas, jame buvo pavesta Jogailai ir Vytautui pakrikštyti Žemaitiją. Tačiau po palankių sprendimų Konstancoje Žemaitijos problema dar nebuvo išspręsta, nes nieko dar nebuvo nusprendęs Šv. Romos imperatorius Zigmantas. Tada Vytautas tapo čekų karaliumi. Jis rėmė čekų kovą au Vokietija. Imperatorius Zigmantas privertė kryžiuočius pasirašyti sutartį su Lietuva, o Vytautas nustojo būti čekų rėmėju. Žemaitija atiteko Lietuvai, baigėsi karai su kryžiuočiais.
1422 m. Melno taika – kryžiuočiai nebeorganizavo žygių į Lietuvą, Rytų Pabaltįjį, o Žemaitija atiteko Lietuvai visiems laikams.
1429 m. įvyko Lucko ssuvažiavimas, kuriame Jogaila pasiūlė karūnuoti Vytautą. Tačiau vežant karūną per Lenkiją ji buvo pagrobta, o Vytautas netrukus (1430 m.) mirė.
Šio laikotarpio asmenybės:
Jogaila – Algirdo sūnus, 1377-1381 m. LDK didysis kunigaikštis, 1385 m. tapo Lenkijos karaliumi, mirė 1440 m. Jis siekė Lietuvos prijungimo prie LDK.
Vytautas – 1392-1430 m. LDK didysis kunigaikštis, Lietuvos valstybingumo šalininkas.
Jadvyga – Jogailos pirmoji žmona.
Zigmantas – Xva. Šv.Romos imperatorius.
Nuo Vytauto mirties iki Liublino unijos
Po Vytauto mirties Jogaila siekia Lietuvos prijungimo prie Lenkijos. LDK vietininku paskitiamas Švitrigaila, tačiau Jogailai jis neįtiko, nes buvo už LDK svarankiškumą.1432 m. Lietuvos valdytoju Jogaila skiria Žygimantą Kęstutaitį. Tačiau naujasis valdovas Vilniuje sutinkamas labai priešiskai. 1434 m. Žygimantas Kęstutaitis paskelbia privilegiją, pagal kurią bajorams stačiatikiams suteikiama žemės nuosavybės teisė. Šia privilegija Žygimantas Kęstutaitis ištaisė Jogailos klaidą ir tuo pačiu bandė palenkti į savo pusę stačiatikius bajorus, kad šie nestotų Švitrigailos pusėn.
1435m. įvyko Pabaisko mūšis tarp nuversto ir naujojo LDK valdytojų. Ž.Kęstutaitis su lenkais laimėjo, o Švitrigailos atsivest slaviškų žemių kariuomenė ir į pagalbą atėjęs Livonijos ordinas pralaimėjo. Taip valdžioje įsitvirtinęs Ž.Kęstutaitis 1440 m. bus nužudytas. Po šio mūšio Livonijos ordinas nustojo egzistavęs kaip karinė jėga. (Kryžiuočių konversija įvyko 1525 m.)
Po Žygimanto Kęstutaičio mirties, 1440 m. į LDK sostą atėjo pirmasis Jogailaičių dinastijos atstovas KKazimieras. Jo valdymo laikotarpiu aukščiausioje valdžioje LDK įsitvirtina Ponai, nes 1474 m. Kazimieras išrenkamas Lenkijos karaliumi ir išvykdamas iš LDK jis parašo privilegiją: aukščiausia valdžią Lietuvoje atiduoda Ponams ( Ponų Tarybai).
1492 m. Aleksandras išrinktas LDK didžiuoju kunigaikščiu, išrinkimo proga išleido privilegiją, kuria labai susilpnino valdovo valdžią, nes valdovas atsisakė teisės savarankiškai disponuoti LDK iždu ir esant nuomonių skirtumui viršesnė Ponų Tarybos nuomonė. Pamiršęs savo ankstesniąją privilegiją Aleksandras 1501 m. išrinktas Lenkijos karaliumi, įžengimo į sotą proga sudarė Melniko aktą, kuriame pasižadėjo sujungti Lietuvą ir Lenkiją į bendrą valstybę su bendru Seimu ir Karaliumi. Žinoma, šis aktas neįsigaliojo, nes jam nepritarė Ponų Taryba.
XV a. pabaigoje labai sustiprėjo Maskvos Didžioji kunigaikštystė, nes, 1480 m. vadovaujant Maskvai, jungtinės slavų kariuomenė galutinai sutriuškino mongolus totorius, taip pat, Ivanui III-ajam vedus Bizantijos imperatoriaus dukterėčią, Maskvoje apsigyveno stačiatikių metropolitas. Sujungus į vieną karinį ir religinį potencialą Maskva tapo realiu Rusijos vienijimo centru, nuo tada LDK tapo natūraliu Maskvos priešu, nes jai priklausė turtingos slaviškosios žemės. 1514 m. LDK kariuomenė laimėjo Oršos mūšį prieš Rusiją, tačiau vėlesnėse derybose prarado Smolensko žemę, taip prasidėjo LDK mažėjimas.
1506 m. LDK valdytoju tapo Žygimantas Senasis. Jo valdymo laikotarpiu Alberto Goštauto vadovaujama Ponų Taryba 1529 m. sudarė pirmąjį LDK statutą, kuriame
buvo patvirtintos ankstesniųjų valdovų privilegijos ir įtesinta norma, kad aukščiausia valdžia LDK priklauso Ponų tarybai ( taip pat bajoriškosios kilmės moterims suteikta teisė laisvai ištekėti).
1542 m. Žygimantas Senasis uždarė Abraomo Kulviečio protestantiškąją mokyklą ir iš LDK išvarė jos mokytojus: M.Mažvydą, St.Rapolionį, A.Kulvietį.
1544 m. mirusį tėvą soste pakeičia Žygimantas Augustas, 1557 m. jis įvykdo valakų reformą, ja buvo įvesta baudžiava, kuri mažino valstiečių asmeninę laisvę, taip pat buvo įvesta trilaukė sėjomaina, kuri 2 kartus padidino derlių. Po šios reformos niekur nedingo vvalstiečių verslumas, nes vietoj lažo bajoro palivarke valstiečiai galėdavo mokėti činšą.
1564 – 1566 m. Žygimantas Augustas įvykdė teismų ir administracines reformas, pagal kurias visa LDK buvo suskirstyta į vaivadijas ir pavietus. Smulkiausiais teritorinis vienetas – pavietas – tapo svarbus. Įvedama tokia institucija kaip pavietų bajorų seimeliai, kurie į Seimą deleguodavo po du savo atstovus, iš anksto juos įgaliodami balsuoti už aba prieš. Pavietuose buvo sukurti kelių lygių teismai: Pakamorės, Žemės, Pavieto. Jie visi nagrinėjo skirtingas bylas, tačiau bendra jiems – ppožiūris į teisėjo instituciją. Iki šios reformos tisėjais būdavo tik ponai, kurie teismuose saviškų neskriausdavo. Po reformos teisėjais buvo skiriami profesionalai, kurie vienodai lygūs ponams ir bajorams (tokia teismų sistema tęsėsi iki XVII a).
1561 m. Livonija, bijodama Maskvos okupacijos, jungėsi pprie Lietuvos. Tada Ivanas IV-asis Žygimantui Augusti pareiškė, kad šis geriau neliestų Rusijos senųjų istorinių žemių, taip Lietuva buvo priversta pradėti karą au Maskva (Livonijos karas).
Silpdama Livonijos kare Lietuva pradėjo ieškoti sąjungininkės, kuri padėtų kovoti su priešu, tuo metu ir Lietuvos bajorai siekė bendros valstybės su Lenkija, nes tikėjosi gauti Lenkijos šlėktų teises (svarbiausia ko buvo siekiama – išvengti privalomos karo tarnybos). Dėl šių prižasčių Lietuva ir Lenkija pasirašė Liublino uniją 1569 m. ir tapo ATR (Abiejų Tautų Respublika). Derybose su Lenkija Lietuvai labai „nusipelnė“ Radvila Rudasis, kuris išsiderėjo, kad Lietuvai nebus teikiama jokia karinė pagalba ir nuo Lietuvos atskiriama daugiau nei trečdalis pietų slavų žemių. Antrasis Lietuvos delegatas J.J.Chodkevičius padėtį pataisė, jo vadovaujama delegacija pasirašė Liublino uniją, pagal kurią bbendra tarp ATR tapo karalius ir seimas, tačiau atskiri išliko: iždas, pareigūnai, kariuomenės ir teismai.
XV a. pab. – XVI a. pr. pirmą kartą mūsų valstybės istorijoje ekonomika klesti. Mes tuo metu nebekariaujame, po DGA Europoje labai išaugo medienos, grūdų, vaško prekių poreikis. Mūsų bajorai pradeda aktyviau prekiauti ir pamažu kyla visa krašto ekonomika.
Reformacija: Lietuvoje reformacija neišplito, nes krikščionybė nebuvo plačiai išplitusi, naujai srovei visuomenė dar buvo nepasiruošusi. Net tarp didikų tik viena Radvilų šeima tai rėmė. Lietuvos istorijai labai nnusipelnęs reformatas – M.Mažvydas – 1547 m. parašęs „Katekizmą“.
Šio laikotarpio asmenybės:
Švitrigaila – 1430-1432 m. LDK didysis kunigaikštis .
Žygimantas Kęstutaitis – 1432-1440 m LDK didysis kunigaikštis, jo 1434m. privilegija.
Kazimieras – 1440-1492 m LDK didysis kunigaikštis, jo 1447m. privilegija.
Aleksandras – 1492-1506 m LDK didysis kunigaikštis, jo 1492m. privilegija ir 1501m. Melniko aktas.
Žygimantas Senasis – 1506-1544 m. LDK didysis kunigaikštis, jo 1529 m. LDK statutas.
Žygimantas Augustas – 1544 – 1572 m. LDK didysis kunigaikštis, jo 1557 m. valakų reforma, 1564-1566 administracinės teritorinės reformos ir 1569 m. Liublino unija. Su šio valdovo valdymo pabaiga baigėsi ir gediminaičių dinastijos valdymas.
Albertas Goštautas – jo vadovaujama Ponų Taryba sudarė I-ąjį LDK statutą 1529 m.
Radvila Rudasis – LDK Liublino unijos delegatas, per kurį LDK neteko beveik pusės savo žemių.
J.J. Chodkevičius – jo vadovaujama delegacija pasirašė Liublino uniją, jis pataisė LDK padėtį ATR po Rdvilo Rudojo nesėkmių.
J.Dlugošas – lenkų karininkas XVa. Iškelia teoriją, kad lietuviai yra kilę iš romėnų (antisarmatizmas).
M.Lietuvis, A.Volanas, A.Rotundas – XV-XVIa. Pirmieji Lietuvoje renesansiniai inteligentai, kurie savo darbuose aukštino Lietuvos istorinę praeitį, Vytauto valdymą, smerkė bajorijos lenkėjimą.
P.Skorina – 1522 m. įkūrė spaustuves LDk teritorijoje ir atspausdino pirmąją knygą LDK teritoijoje.
M.Mažvydas – protestantas, parašęs pirmąją lietuvišką knygą ne LDK teritorijoje.
M.Strojakovskis – XVIa. parašytoje Lietuvos istorijoje ppropagavo sarmatizmo ideologiją – letuviai turi paklausti lenkams, nes lenkai yra didi tauta.
A.Vijūkas-Kojalavičius – XVIIa. išleistoje „Lietuvos istorijoje“ propagavo, kad lietuviai yra kilę iš romėnų ir gotų-herulių – tai jau prolietuviška istorija.
Erazmas Stella – XVIa. dirbo Prūsijoje ir nustatė, kad lietuviai yra kilę iš germanų, tai germanizacijai patogi teorija.
ATR
Po 1569 07 01 Liublino unijos Lenkija ir Lietuva tapo ATR – Abiejų Tautų Respublika. Pagrindinis šios valstybės ramstis buvo tauta, kurią sudarė kilmingieji – bajorai. Tauta – politine prasme. Respublika šiame pavadinime reiškė ne valdymo formą, bet valstybę, nes tais laikais žodis respublika buvo žodžio valstybė sinonimas.
Po Liublino unijos LDK prarado teisę savo teritorijoje rinkti valdovą, tačiau naujai išrinką valdovą LDK pripažindavo tik kai jis prisiekdavo jos iškeltoms sąlygoms, surašytoms į tam tikrą dokumentą, vadintą Pacta Conventa. Valdovai, prisiekę Pacta Conventa, tapdavo priklausomi nuo bajorų, gynusių savo politines laisves. Valdovo teisės buvo skirti iki gyvos galvos pareigūnus, vadovauti užsienio politikai, valstybės iždui, tačiau jo veiklą kontroliuodavo Seimas, senatoriai, o paskirti pareigūnai nebūdavo nuo jo priklausomi. 1574 02 21 naujuoju ATR valdovu buvo karūnuotas svetimšalis – prancūzas Henrikas Valua. Jis pirmasis valdovas pasirašę Pacta conventa. 1574 06 18-19 H.Valua pabėgo į Prancūziją, kai ten atsilaisvino karaliaus vieta.
Palaipsniui ATR susiformavo bajorų aukso laisvės. BBajoras, įtaręs karalių nesilaikant Pacta Conventa ir bandymu įvesti absoliutum dominum (absoliučią valdžią), turėjo teisę sukilti prieš jį ir kovoti (konfederacija). Dar viena bajorų aukso laisvė buvo ir liberum veto. ATR Seime atstovų rūmuose nutarimai būdavo priimami vienbalsiu balsavimu, šis principas, arba, kitaip tariant, liberum veto, balsuojant už nutarimus varžė Seimų darbą, apsunkino nutarimų priėmimą. Senato rūmuose priimant sprendimus nebalsuodavo, tiesiog valdovas apibendrindavo išsakytas mintis. XVIII a., bajorų iniciatyva, pradėjo veikti Konfederaciniai teismai, kuriuose negaliodavo liberum veto ir nutarimus priimti užtekdavo balsų daugumos.
1576 m. Lenkijai išsirinkus valdovą Steponą Batorą, lietuviai nepritarė ir tik dėl stiprėjančios Rusijos karinės grėsmės sutiko pripažinti S.Batorą valdovu. S.Batoro valdymo laikotarpiu 1579 m. Vilniuje buvo atidarytas universitetas.1581 m. buvo įkurtas Lietuvos vyriausiasis tribunolas, kurį sudarė bajorų renkami teisėjai. Vyriausiojo tribunolo užduotis buvo spręsti apeliacines bajorų bylas, atėjusias iš pavietų. Anksčiau bajorų apeliacines bylas spręsdavo valdovas, o dabar – patys bajorai. Ši bajorų privilegija susilpnino vadlovo įtaką bajorijai ir valstybei. 1582 m. buvo baigtas Livonijos karas, tęsęsis nuo 1561 m. S.Batoras pagal Pacta conventa buvo pasižadėjęs užbaigti šį karą, todėl 1579-1582 m. jis surengė tris žygius į Livoniją.1582 01 15 Rusija sutiko sudaryti 10m. paliaubas ir pasižadėjo grąžinti karo metu užimtas teritorijas, Rusija pasitraukė iš Livonijos.
S.Batoro valdymo laikotarpis baigėsi 1586 m.
1588 m. Zigmanto Vazos valdymo metu priimtame III-ajame LDK statute buvo įteisinta, kad LDK bajorai, prieš vykdami į bendrus Seimus Lenkijoje, rinktųsi priešseiminiuose suvažiavimuose, kuriuose aptarų svarbiausius LDK reikalus ir poziciją bendrame seime. Šis LDK statutas galiojo iki 1840 m. Jo parengėjas – LDK kancleris Leonas Sapiega.
Nuo 1587 m. iki 1648 m. tęsėsi Vazų valdymo laikotarpis (Zigmantas Vaza 1587-1632,Vladislovas Vaza 1632-1648). Zigmantas pripažino III-ąjį LDK statutą, o Livoniją pavedė valdyti abiem valstybėm bendrai. Jų vvaldymo laikotarpiu katalikybė palaipsniui tapo valstybine religija, jie iniciavo Bresto uniją (1596 m. buvo sudaryta Bažnytinė Bresto unija, kuria LDK stačiatikiai buvo atriboti nuo Maskvos politinės įtakos), silpnėjo valdovo įtaka valstybei, vyko palaipsnis Lietuvos ir Lenkijos poltinis artėjimas, stirpinęs dualistinę ATR, kūręs bendrą savimonę, bajorai vis didino bajoriškąsias teises, ATR silpnėjo centrinė valdžia, įsigalėjo bajorai ir didikai, jie įvėlė ATR į karus su Švedija. Netgi atsirado tendencija Europos valstybėms daryti įtaką ATR vidaus gyvenimui. Abu valdovai palaikė glaudžius santykius su HHabsburgais.
I-asis karas su Švedija 1600-1629 m.1594-1598 m. Vladislovas Vaza buvo ir ATR vadovas, ir Švedijos karalius. 1599 m. po nepavykusio žygio į Švediją, Vaza buvo nuverstas nuo Švedijos karaliaus sosto. Vaza paskelbė prijungsiąs prie ATR šiaurinę Estiją. Nelaukdami švedai 1600m. įįsiveržė į Livoniją, artėjo prie LDK sienų. 1611 m. buvo sudarytos paliaubos, tačiau 1617 m. švedai vėl įsiveržė į Livoniją. 1629m. buvo sudarytos galutinės paliaubos Altmarke, tačiau Vladislovas Vaza neatsisakė dinastinių teisių, todėl grėsė naujas karas su Švedija, o ATR neteklo didžiosios Livonijos dalies (taip pat ir Rygos). Norėdamas atgauti Švedijos karaliaus titulą V.Vaza 1635m. pradėjo naują karą su Švedija. 1635 m. Lenkijos bajorai su Švedija sudarė Štumsdorfo paliaubas, pagal kurias V.Vaza turėjo atsisakyti Švedijos karaliaus sostos. Šios paliaubos neišsprendė tarp ATR ir Švedijos egzistavusių teritoriunių, dinastinių prieštaravimų. Vienas ryškiausių mūšių tarp Švedijos ir ATR – 1605 m. Salaspilio mūšis, kuriame 3400 LDK karių, vadovaujami J.K.Chodkevičiaus, sumušė 14 000 švedų kariuomenę.
Lžedimitrijai. 1584 m. Rusijoje prasidėjo krizė. 1604 m. apsimetėlis Lžedimitrijus II (atseit mirusio Rusijos valdovo Ivano IV Rūsčiojo sūnus) remiamas ATR didikų surengė žygį į į Rusiją ir 1605m. tapo Rusijos caru. 1606 m. apsišaukėlis buvo nuverstas. 1606 m. atsirado antrasis apsimetėlis Lžedimitrijus II, jis taip pat buvo remiamas ATR bajorų, – jam nepavyko užimti Rusijos sosto ir jis buvo nužudytas. Pasinaudodama Rusijos silpnumo veikė ATR, puolė Rusiją ir 1619 m. buvo pasirašytos ATR ir Rusijos paliaubos Deuline, Smolenskas atiteko LDK.
Karas su Rusija 1648 -1667m. 1648m. Ukrainoje vyko kazokų sukilimas, nnes didelė dalis Ukrainos priklausė Lenkijai (bandė primesti unitų tikėjimą). Jų sukilimo vadas – B.Chmelnickis. Rusija prisidengdama Ukrainos gynėjos vaidmeniu 1654m. įsiveržė į ATR. 1655 08 07 Rusija pirmą kartą užėmė sostinę Vilnių, bei kitus pagrindinius LDK miestus. 1661 12 02 Vilnius buvo atsiimtas. Paliaubos su Rusija buvo pasirašytos 1667m. Andrusove, pagal jas LDK neteko daug žemių, kartu ir Smolensko, sudarytos sienos tarp ATR ir Rusijos sienos išsilaikė iki 1772 m.
II-asis karas su Švedija 1655-1660m. 1655 m. Švedija įsiveržė į ATR, Lenkija pasidavė be kovos. 1655 08 08 buvo užimta Varšuva, Jonas Kazimieras Vaza pabėgo į užsienį. LDK 1655 10 20 Kėdainių sutartimi nutraukė Liublino uniją su Lenkija ir sudarė panašią uniją su Švedija. Tačiau Švedija nenorėjo, kad LDK būtų lygiateisė partnerė, todėl įkūrė savo administraciją LDK, dislokavo LDK savo kariuomenės dalinius. Per 1656 m. gegužės-birželio sukilimą LDK išvijo švedus iš šalies. Galutinai karas su Švedija pasibaigė 1660m. pasirašius Olyvos sutartį, šia sutartimi ATR neteko daug Livonijos žemių.
Po Vazų 1669 m. ATR valdovu tapo Vyšniovieckis. Jo valdymo laikotarpis: 1669-1673 m. Vyšniovieckio valdymo laikotarpiu LDK galutinai įsigalėjo Ponai, K.Z.Pacas turėjo neribotą įtaką valdovui; 1673 m. LDK pasiekė, kad kas trečias ATR Seimas vyktų LDK; nusilpo centrinė valdžia; ATR išsiplėtojo anarchija; bbajorai kūrė konfederacijas (Konfederacija – bajoro teisė sukilti prieš karalių). Šis valdovas pasižymejo 1683 m., kai tik padėjus ATR ties Viena buvo sustabdytas turkų veržimasis į Europą.
1674-1696 m. ATR valdė lenkas Jonas Sobieskis. Jo valdymo laikotarpiu centrinė valdžia vis labiau degradavo; išsiplėtė anarchija; Pacus pakeitė Sapiegos, vykdę savarankišką politiką LDK; atsirado bajorų opozicija Sapiegoms; sumažėjo LDK pareigūnų valdžia, LDK kanclerio įtaka; etnomas neteko teisės savo nuožiūra dislokuoti kariuomenėę; vis labiau plito lenkų kalba LDK.
1696 – 1763 m. ATR valdo Saksų giminė. Jų valdymo laikais ATR nesėkmingai įsivėlė į Šiaurės karą, o ATR viduje įsitvirtino bajoriškoji anarchija.
1700 m. Valkininkų konfederacija: daugumos LDK bajorų konfederacija 1700 m. mūšyje prie Valkininkų sumušė Sapiegas, pasibaigė nuo XVI a. vyravęs vienos giminės valdymas. XVIII a. LDK tapo tvirtos rankos neturinti, anarchiškų bajorų tvarkoma šalimi.
1700-1721m. Šiaurės karas. 1700 m. Augusto II Sakso iniciatyva prasidėjo karas su Švedija. Jis su Saksonijos kariuomene puolė Rygą, tačiau Švedija atsilaikė prieš Augusto II kariuomenę (kaip tik tuo metu kai Augustas II puolė Rygą, LDK bajorai puolė jo kariuomenę) ir artėjo prie LDK sienų. 1701 m. švedai įžengė į Lietuvą (dar buvo nepasibaigęs vidaus karas). 1702m. Valkininkų konfederatai sudarė sutartį su Rusija. Rusijos kariuomenė atžygiavo į LDK. 1704 m. švedai užėmė iir Lenkiją. 1709m. švedai buvo sumušti Petro I kariuomenės. 1721 m. Nyštadte buvo pasirašyta taikos sutaris, nedalyvaujant ATR, Livonija atiteko Rusijai. Po šio karo į ATR vidaus politiką pradėjo kištis Rusija.
1717 m. Nebylusis Seimas (Susitaikymos Seimas). Ši seimo sesija buvo prižiūrima Rusijos kariuomenės, jos metu buvo nutarta: Augustas II turi išvesti iš valstybės Saksonijos kariuomenę,; karalius nebegali pradėti karo be Seimo sutarimo, jis turi vykdyti senatorių nurodymus; LDK turi palikti tik 24 000 karių kariuomenę; buvo suvaržytos bajorų teisės organizuoti konfederacijas, liko galioti liberum veto; tapo nebeįmanoma organizuoti santvarkos reformų; Rusija įsipareigojo saugoti ATR, t.y. įgijo teisę kištis į ATR vidaus reikalus, juos reguliuoti.
XVIII a. bajorų laisvės tapo nebevaržomomis, atsirado sąvoka Nihil novi (nieko nauja) – reškianti ATR anarchiją, dezorganizaciją – kurią dar labiau skatino užsienio valstybės (Rusija, Prūsija, Austrija ir kt.).
1763 – 1764 m. tarpuvaldžio laikotarpiu išryškėjo dvi politinės grupuotės – respublikonai ir familija. Siekdamos ateiti į valdžią, jos rėmėsi užsienio valstybėmis, šioms sudarydamos galimybes įtakoti ATR vidaus gyvenimą. Respublikonai ieškojo Prūsijos, Prancūzijos, Turkijos, familija – Rusijos palaikymo.1764 m. į sostą atėjo familijų atstovas S.A.Poniatovskis, 1764-1766 m. jis bandė vykdyti reformas: panaikinti Liberum Veto, sprendžiant eknominius klausimus; įvesti nuolatinius mokesčusi (muitus) ir didinti nuolatinę kariuomenę. S.A.Poniatovskis valdė iki 1795
m.
Radomo, Vilniaus ir baro konfederacijos. 1767 m. K.S.Radvilos vadovaujami familijų priešininkai sudarė Vilniaus konfederaciją, jie siekė pašalinti S.A.Poniatovskį (ėjo prieš karalių). Po pusės mėnesio 1767 m. buvo sudaryta Radomo konfederacija nukreipta prieš valstybės reformas, labai panaši į Vilniaus konfederaciją, taip pat ėjusi prieš karalių. Vilniaus ir Radomo konfederacijai padėjo Rusija. 1768 m. buvo sudaryta Baro konfederacija palaikiusi karalių, pagalbos ieškojo Austrijoje, Prancūzijoje, Turkijoje, ši konfederacija išplito visoje ATR (paskelbė S.A.Poniatovskio dezotronizaciją, prieš save nuteikdami valdovą). Tai Rusijai padėjo išnaudoti AATR vidaus nesantaiką. Baro konfederatų, pasiektos pergalės prieš Rusijos kariuomenės dalinius, buvo ganėtinai padrikos.
Po šių konfederacijų 1772 m. įvyko Pirmasis ATR padalijimas. Slaptu susitarimu Rusija, Austrija bei Prūsija pasidalijo kaikurias ATR žemes. Buvo prarasta 30% žemių ir 35% gyventojų. 1773 m. Varšuvoje ATR seimas ratifikavo I-ojo pasidalijimo rezultatus.
Prieš I-ąjį ATR padalijimą 1769 m. įvyko Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas.
XVIII a. LDK iždininkas A.Tyzenhauzas nusprendė įdiegti Lietuvoje manufaktūros (kas Europoje atsirado jau XIV a.). Vietoj lažo dvarininko palivarke įvedė lažą ddvarininko manufaktūroje (tai buvau sunkesnis ir daugiau laiko užimantis darbas). Valstiečiams tai nepatiko, todėl 1769 m. jie sukilo ir manufaktūros Lietuvoje XVIII a. taip ir neįsitvirtino.
1773 m. buvo nutraukta Jėzuitų ordino veikla ATR ir ATR buvo įkurta Edukacinė komisija (pirmoji ššvietimo ministerija Europoje), įvedusi pažangią Europoje pasaulietinę švietimo sistemą. Taip pat 1775 m. buvo įkurta Nuolatinė taryba (turėjusi pakeisti senatą), valdovas neteko teisės skirstyti valstybines tarnybas, atsilyginti už jas valdomis. Kitomis 1775-1791 m. reformomis buvo modernizuota ir padidinta kariuomenė, pagerinta teisės sistema ir teismų darbas, pertvarkyti mokesčiai, pradėtos kalti naujos monetos, įvesta vieninga svorio ir tūrio sistema.
1788-1792 m. ATR vyko Ketverių metų Seimas, pagrindinėmis partijomis buvo reformatai ir konservatoriai. Šio Seimo nutarimais buvo reformuota ir padidinta kariuomenė, įvesti valstybiniai mokesčiai, miestiečiai gavo tokias pačias teises kaip ir bajorai (1791 04 18), panaikinta Nuolaitinė taryba (1789 m.). Šio seimo metu buvo priimta konstitucija 1791 m. gegužės 3 d., pagrinidiniai jos teiginiai: panaikinta liberum veto teisė, įvedamas paveldimas karaliaus sostas ir nuo ššio ATR vadinsis Lenkijos respublika ( būtent dėl šio punkto sukilo Targovicos konfederantai).
Prorusiškos organizacijos grupuotė 1792 m. Targovicoje paskelbė konfederacinį aktą: juo ATR buvo paskelbtas senosios tvarkos atkūrimas, panaikintos visos reformos. Jie į pagalbą pasikvietė Rusiją. Rusijos kariuomenė per 2 mėnesius okupavo visą ATR.
Po Torgovicos konfederacijos 1793 m. Rusija ir Prūsija pasirašė II-ojo ATR padalijimo aktą. ATR neteko apie pusės teritorijos. 1793 m. Gardino seime ši sutartis buvo ratifikuota ir atstatyta senoji ATR santvarka, atkurta Nuolatinė taryba.
1794 m. sukilimas. Sukilėliai ėėjo prieš Rusiją ir tuos bajorus, kurie veikė kartu su Rusija. 1794 03 24 buvo paskelbtas sukilimo manifestas, 04 17-18 buvo paimta valdžia Varšuvoje, 04 23-24 Vilniuje. Buvo sudaryta sukilėlių vyriausybė – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba, kurtos deputacijos – vykdomosios valdžios vietiniai sukilėlių organai. Buvo nuteisti Targovicos konfederacijos vadai. Lenkijoje sukilimui vadovavo T.Kosciuška, Lietuvoje – J.Jasinskis. Sukilimo metu išryškėjo LDK ir Lenkijos sukilėlių nesutarimai. Šie nesutarimai palengvino Prūsijai, Rusijai ir Austrijai malšinti sukilimą,. 1794 08 11 Rusija užėmė Vilnių , o iki spalio vidurio – visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno. Prūsija užėmė Užnemunę. LDK sukilėliai traukėsi į Lenkiją, bet 1794 11 05 kapituliavo Varšuva, sukilimas buvo nuslopintas.
1795 10 24 Peterburge Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė III-ojo ATR padalijimo sutartį. LDK, išskyrus prie Prūsijos prijungtą Užnemunę, atiteko Rusijai. 1795 11 25 S.A.Poniatovskis atsisakė sosto, ATR buvo likviduota, ATR prasidėjo rusifikacija. Be visų neigiamų trečiojo padalijimo padarinių buvo ir vienas teigiamas – pagaliau baigėsi bajorų tarpusavio kovos.
Kontrreformacija: kadangi reformacija nebuvo išplitusi LDK, todėl ir kontrreformacija nebuvo tokia ryški kaip Europoje. Žymiausi kontrreformatai: V.Protasevičius, P.Skarga, M.Daukša. Su kontrreformacija į LDK atėjo baroko stilius, Vilniuje buvo gausiai statomos barokinio stiliaus bažnyčios, žymiausia barokinio stiliaus bažnyčia: Šv. Petro ir Povilo.
Šio laikotarpio asmenybės:
H.Valua – 1574 mm. 4 m4nesius buvo ATR karalius, pirmasis prisiekė pacta conventa dokumentui.
S.Batoras – 1576-1586 m. ATR karalius, jam priklauso „3 gerieji darbai“: Vilniaus universiteto atidarymas, baigtas Livonijos karas, Lietuvos vyriausiasis tribunolas.
Zigmantas Vaza – 1587-1632 m. ATR karalius.
Vladislavas Vaza – 1632-1648 m. ATR karalius.
Kazimieras Vaza – 1648-1668 m. ATR karalius.
Lžedimitrijus I – mirusio Rusijos valdovo Ivano IV Rūsčiojo sūnus apsimetėlis.
Lždemitrijus II – mirusio Rusijos valdovo Ivano IV Rūsčiojo sūnus apsimetėlis Nr.2.
M.K.Vyšniovieckis – 1669-1673 m. ATR karalius, jo valdymo laikotarpiu vis labiau įsigalėjo ponai.
J.Sobieskis – 1674-1704 m. ATR karalius, jo valdymo laikotrapiu vis labaiau degradavo centrinė valdžia.
Augustas II Saksas – 1696-1704 m,1710-1733m. ATR karalius, karo su Švedija iniciatorius.
S.A.Poniatovskis – 1764-1795 m. ATR karalius, 1764-1766 m. reformos (įvesti mokesčiai, panaikintas liberum veto sprendžiant ekonomikos klausimus, nuolatinė kariuomenė).
K.S.Radvila – jo vadavojaumi familijų priešininkai sudarė Vilniaus konfederaciją 1767 m.
S.Kosalovskis, J.Kosakotskis, I.Masalskis – Targovicos konfederacijos 1792 m. vadai.
T.Kosciuška – 1794 m. sukilimo vadas, vadovavęs sukilimui Lenkijoje.
J.Jasinskis – T.Kosciuškos dešinioji ranka, vadovavęs sukilimui Lietuvoje.
J.K.Chodkevičius – jo vadovaujama ATR kariuomenė 1605 m. Salaspilio mūšyje sumušė trigubai didesnę švedų kariuomenę.
B.Chmelnickis – 1648 – 1654 m. Ukrainos kazokų sukilimo vadas.
V. Protasevičius – vyskupas, kvietęs jėzuitus į LDK, kurių veikla padėjo atsigauti bažnyčiai Lietuvoje.
P.Skarga – 1579 m. įkurto Vilniaus universiteto pirmasis rrektorius.
M.Daukša – 1595 m. išleido „Katekizmą“ ir „Postilę“ – pirmąsias lietuviškas knygas išleistas LDK teritorijoje.
M.Smigleckis – Vilniaus universiteto darbe garsėjo savo 1618 m. išleistu „Logikos“ vadovėliu, labai populiariu to meto Europoje.
M.Sarbievijus – Vilniaus universiteto darbe garsėjo savo darbu – literatūros teorija „Poetika“.
K.Sirvydas – Vilniaus universiteto darbe garsėjo savo lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynu: „Punktai įsakymų“ (XVIIa.) – pirmasis originalus lietuviškų pamokslų rinkinys.
Radvila-Našlaitėlis – XVII a. išgarsėjo savo parašyta geografinės-pažintinės reikšmės knyga „kelionė į Jeruzalę“, o taip pat jis finansavo pirmojo LDK žemėlapio išleidimą Amsterdame.
D.Kleinas – XVIII a. išspausdino pirmąją išlikusią lietuvių kalbos gramatiką.
K.Donelaitis – XVIII a. „Metai“.
Pavelas Bžovstovskis – XVIII a. vienas iš pirmųjų Lietuvos didikų paleidęs valstiečius iš baudžiavos (paveiktas švietėjiškų idėjų).
Leonas Sapiega – LDK kancleris XVI a., III-ojo LDK statuto parengėjas.
