Istorijos referatas olimpo dievai-arejas ir atenė

Dvylika olimpiečių arba Olimpo dievai graikų mitologijoje, buvo vyriausi graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje. Iš viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu. Dešimt dievų nuolatos būdavo ant Olimpo. Likę keturi – nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai. Hestija užimdavo Dioniso vietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones, Demetra 6 mėn. per metus palikdavo Olimpą, kad susitikti su savo dukterimi Persefone, kuri buvo Hado karalystėje. Hadas buvo vienas iš vyriausių ggraikų dievų, bet jis gyveno požeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis. Šie dievai išsikovojo vietą Olimpo viršūnėje Dzeuso dėka, nes jie vienaip ar kitaip buvo susiję su juo giminystės ryšiais – Dzeusas, Hera, Poseidonas, Demetra, Hestija ir Hadas buvo susieti brolystės ryšiais ir kovėsi su titanais; kiti olimpiečiai buvo Dzeuso ir įvairių moterų vaikai.

Dešimt nuolatinių Olimpo dievų:

• Dzeusas, vyriausias, dangaus ir griaustinio dievas;

• Hera, santuokos ir vyriausia deivė;

• Poseidonas, jūrų dievas;

• Arėjas, karo dievas;

• Hermis, keliautojų, piemenų, tarpininkas tarp žžmonių ir dievų;

• Hefaistas, kalvių, amatininkų ir ugnies dievas;

• Afroditė, meilės ir grožio deivė;

• Atėnė, išminties, strategijos ir karo deivė;

• Apolonas, šviesos, gyvybės, medicinos, šaudymo iš lanko, menų, pranašyščių;

• Artemidė, medžioklės ir laukinių žvėrių.

Kiti keturi Olimpo dievai:

• Hestija, šeimos židinio ddeivė;

• Demetra, žemdirbystės deivė;

• Dionisas, vyno ir ekstazės dievas;

• Hadas, požeminio pasaulio valdovas.

Graikų dievai – graikų garbintos mitinės būtybės, turinčios ypatingų galių bei esančios nemirtingos. Graikų dievai buvo nemirtingi laiko atžvilgiu, nors tarpusavio kovose galėjo būti sužeidžiami ir nužudomi. Jie galėjo transformuoti gyvus padarus, įtakoti žmonėms nepavaldžius dalykus, buvo personifikuotos stichijos, kaip meilė, saulė, kerštas, jūros gelmė ir kt. Buvo tikima, kad dievai valdo kiekvieną gyvenimo sfera.

ARĖJAS – Piktavalis karo dievas (priešingai nei garbingo karo deivė Atėnė).

AFRODITĖ – Grožio ir meilės deivė, Dzeuso ir Dionės duktė.

HERMIS – Olimpo dievas, dievų pasiuntinys, keliautojų, sportininkų, pirklų, vagių globėjas, mirusiųjų palydovas.

HESTIJA – Namų židinio deivė, Krono ir Rėjos duktė.

POSEIDONAS –

Vienas iš aukščiausių Olimpo dievų, jūros valdovas, Krono ir Rėjos

sūnus, Dzeuso ir Hado brolis

ATENĖ – Išminties iir teisingo karo deivė, Dzeuso ir Metidės duktė, gimusi iš Dzeuso galvos.

DZEUSAS – Vyriausiais Olimpo dievas, dievų valdovas

HERA – Dzeuso žmona ir sesuo, aukščiausioji Olimpo dievybė, Krono ir Rėjos duktė.

APOLONAS (FEBAS) – Dzeuso ir Letos sūnus, Artemidės brolis dvynys, Olimpo dievas, meno globėjas.

ARTEMIDĖ – Dzeuso ir Letos duktė, medžioklės deivė.

HEFAISTAS – Ugnies ir kalvystės dievas, Dzeuso ir Heros sūnus.

DEMETRA – Derlingumo ir žemdirbystės deivė, Krono ir Rėjos duktė, Persefonės motina

DIONISAS (DIONIZAS, BAKCHAS) – Žemės vaisingumo, augmenijos, vynininkystės dievas, Dzeuso sūnus.

HADAS (PLUTONAS) – Dievas, vėlių pasaulio valdovas, Krono ir RRėjos sūnus.

OLIMPO KALNAS

Olimpo kalnas – aukščiausia Graikijos vieta, šventa dvylikos antikos dievų mitinė buveinė. Kerinčio grožio vaizdai ir nuostabi Egėjo jūros panorama, atsiverianti nuo šio kalno, ir ypatinga atmosfera, supanti šią vietovę, padeda suprasti, kodėl dievai išsirinko būtent šią vietą.

Legendinio kalno papėdėje išsidėstęs antikos miestas Dionas, kuriame kadaise buvo garbinamas Dzeusas ir kiti Olimpo dievai, aukojamos aukos, aikštėse vykdavo debatai ir miestelėnų susirinkimai, teatro spektakliai ir azartiški sporto renginiai. Daug amžių miestas klestėjo ir gyveno darnoje ir vienybėje kartu su dievais. Čia Olimpo dievų užtarimo ir palaiminimo prašė ir Aleksandras Didysis prieš savo kariuomenės žygį į rytus.

Šiandien Dione galima pamatyti įvairių laikotarpių pastatų liekanas: Izidės, Artemidės šventyklų, graikų ir romėnų amfiteatrų, romėnų pirčių, ankstyvosios krikščionybės bazilikos, įvairių visuomeninių pastatų.

Atėnai– išminties ir karo deivės Atėnės vardu pavadinta Graikijos sostinė. Žymiausias ir ryškiausias antikos paminklas – Akropolis su savo šventyklų (Partenonu, Atėnų Nikės šventykla, Erechtenonu su Kariatidžių portiku) kompleksu sužavi ir palieka nepamirštamą įspūdį kiekvienam, pasiekusiam Akropolio kalvos viršūnę. Nė vienas nelieka abejingas šiam žmonijos laisvės, demokratijos ir meno simboliui. Čia daug ir kitų įdomių vietų, kuriose visada gausu turistų iš viso pasaulio: Akropolio archeologijos muziejus, kuriame saugoma dalis Akropolio meno kūrinių ir skulptūrų originalų, Olimpinis stadionas ( čia 1896 mm. vyko pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės), Graikijos parlamentas su originalia graikų gvardiečių sargybos keitimosi ceremonija, Dzeuso šventykla, Adriano arka, Atėnų senamiestis, vadinamas Plaka, garsi prekybos ir pasivaikščiojimų vieta.

Arėjas buvo garbinamas daugiausia Trakijoje. Nors poezijoje ir mituose Arėjas dažnai minimas ir yra svarbus, jo kultas buvo menkai išvystytas. Netgi tada, kai jis buvo labai gerbiamas dėl savo įsiliejimo į kitų dievų tarpą, jis neturėjo savo šventyklos, o dalinosi Tėbuose esančia šventykla su Afrodite.

Karo dievas siautulingasis Arėjas – griausmavaldžio Dzeuso ir Heros sūnus. Nemyli Dzeusas jo už kraujo troškimą. Jeigu Arėjas nebūtų buvęs jo sūnus, Dzeusas būtų seniai nutrenkęs jį į niūrųjį Tartarą, ten, kur kankinasi titanai. Nuožmaus Arėjo širdį džiugina vien žiaurūs mūšiai. Žvangant ginklams, šaukiant ir dejuojant besikaunantiems, tarsi siaubūnas skrajoja jis žvilgančiais šarvais, su milžinišku skydu. Paskui Arėją skrieja jo sūnūs Deimas ir Fobas – siaubas ir baimė, o greta jų nesantaikos deivė Eridė ir žmogžudystes sėjanti deivė Enija. Verda, griaudžia mūšis, dejuodami krinta kariai, bet Arėjas džiūgauja. Triumfuoja Arėjas, kai iš nukauto jo siaubingu kalaviju kario krūtinės pliūpteli ant žemės karštas kraujas. Nesidairydamas kerta jis dešinėn ir kairėn; aplink žiaurųjį dievą auga kalnai kūnų.

Tačiau ne visuomet pergalė lydi nuožmųjį ir rūstųjį Arėją. Dažnai tenka Arėjui nusileisti mmūšio lauke karingajai Dzeuso dukteriai Atėnei Paladei. Ji nugali Arėją išmintimi ir ramiu galios suvokimu. Neretai ir mirtingieji didvyriai įveikia Arėją, ypač kai jiems padeda Atėnė Paladė. Taip varine ietimi, nukreipta pačios Atėnės, sužeidė Arėją prie Trojos sienų didvyris Diomedas. Toli nuaidėjo siaubingas sužeisto dievo riksmas. Tarsi dešimtys tūkstančių karių, stojančių į nuožmų mūšį, būtų surikę, taip sušuko iš skausmo variniais šarvais apsirengęs Arėjas. Krūptelėjo iš siaubo graikai ir trojiečiai, o įdūkęs Arėjas, apsisiautęs niūriu debesimi, plūsdamas krauju, nuskriejo pas savo tėvą Dzeusą skųsti Atėnės. Bet Dzeusas neišklausė jo skundo. Jis nemylėjo sūnaus, kuriam buvo malonūs vien kivirčai, mūšiai ir žmogžudystės.

Net jei ir Arėjo žmona žavingiausioji deivė Afroditė ateina į pagalbą savo vyrui, kai šis mūšio įkarštyje susitinka su Atėne, nugali mylimiausioji griausmavaldžio Dzeuso duktė. Kariauninkė Atėnė vienu smūgiu pargriauna žavingąją meilės deivę Afroditę. Su ašaromis akyse pakyla į Olimpą amžinai jauna, nuostabioji Afroditė, o jai įkandin pasigirsta Atėnės triumfuojantis juokas ir patyčios.

žiauraus, moirų pažadėto likimo, jis užmigdė deivę Metidę švelniomis kalbomis ir prarijo ją, dar nespėjusią pagimdyti dukters, deivės Atėnės. Po kiek laiko Dzeusui ėmė baisiai skaudėti galvą. Norėdamasis atsikratyti neištveriamo galvos skausmo ir ūžesio, jis pasikvietė savo sūnų Hefaistą ir įsakė galvą prakirsti. Vienu galingu kirvio smūgiu suskaldė Hefaistas Dzeusui kaukolę, ir išėjo Dzeusui iš galvos galingoji kariauninkė – deivė Atėnė Paladė. Apsiginklavusi, su žvilgančiu šalmu, ietimi ir skydu pasirodė ji suglumusiems Olimpo dievams. Grėsmingai mostelėjo Atėnė savo žvilgančia ietimi. KKaringas jos šūksmas nuskardeno dangumi ir iki pamatų sukrėtė jo išmintimi, ji visa švytėjo nuostabiu dangišku grožiu. Šlovino dievai iš tėvo Dzeuso galvos gimusią mylimąją jo dukterį, miestų gynėją, išminties ir mokslo deivę, nenugalimąją kariauninkę Atėnę Paladę.

Atėnė globoja Graikijos didvyrius, duoda jiems išmintingų patarimų ir gelbsti nuo pavojų. Ji saugo miestus, tvirtoves ir jų sienas, teikia išmintį ir žinias, moko žmones meno ir amatų. Graikijos merginos garbina Atėnę už tai, kad ji moko jas rankdarbių. Niekas iš mirtingųjų ir ddeivių negali pranokti Atėnės mokėjimu austi. Visi žino, kaip pavojinga rungtis su ja, žino, kaip buvo nubausta Idmono duktė Arachnė, norėjusi pralenkti Atėnę audimo mene.

Arėjas – Dzeuso ir Heros sūnus, Afroditės vyras. Tai karo dievas. Žmonės, kuriuos globoja Arėjas, yra kkaršto būdo, aistringi. Jeigu myli, myli aistringai, visiškai atsiduoda partneriui. Jei kažkas juos įskaudina, gali būti labai kerštingi. Šie žmonės užsispyrę, atkakliai siekia savo tikslų, nenusileidžia, nenori pripažinti kitų nuomonės.

Atėnė globėjiškai padėdavo tik teisingiems kariams. Ji gelbėjo Prometėjui ir Herakliui, taip pat globojo argonautus, Odisėją, Achilą ir Persėją.

Pagal mitą Medūza iš pradžių buvusi graži moteris. Poseidonas ją išprievartavo Atėnės šventykloje. Sužinojusi šventyklos išniekinimo įvykį, Atėnė bausdama pakeitė Medūzą, kad jos išvaizda atitiktų jos seserų gorgonių. Medūzos plaukai pavirto gyvatėmis ir nuo jos žvilgsnio visi gyvieji pavirsdavo akmeniu. Ji buvo ištremta už Hiperborėjos žemių. Kai Persėjas nugalėjo gorgonę Medūzą, jos galvą atsidėkodmas padovanojo Atėnei, kuri, ja papuošė savo skydą.

Dvylika olimpiečių arba Olimpo dievai graikų mitologijoje, buvo vyriausi graikų panteono dievai, gyvenę OOlimpo kalno viršūnėje. Iš viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu. Dešimt dievų nuolatos būdavo ant Olimpo. Likę keturi – nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai. Hestija užimdavo Dioniso vietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones, Demetra 6 mėn. per metus palikdavo Olimpą, kad susitikti su savo dukterimi Persefone, kuri buvo Hado karalystėje. Hadas buvo vienas iš vyriausių graikų dievų, bet jis gyveno požeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis. ŠŠie dievai išsikovojo vietą Olimpo viršūnėje Dzeuso dėka, nes jie vienaip ar kitaip buvo susiję su juo giminystės ryšiais – Dzeusas, Hera, Poseidonas, Demetra, Hestija ir Hadas buvo susieti brolystės ryšiais ir kovėsi su titanais; kiti olimpiečiai buvo Dzeuso ir įvairių moterų vaikai.

Dešimt nuolatinių Olimpo dievų:

• Dzeusas, vyriausias, dangaus ir griaustinio dievas;

• Hera, santuokos ir vyriausia deivė;

• Poseidonas, jūrų dievas;

• Arėjas, karo dievas;

• Hermis, keliautojų, piemenų, tarpininkas tarp žmonių ir dievų;

• Hefaistas, kalvių, amatininkų ir ugnies dievas;

• Afroditė, meilės ir grožio deivė;

• Atėnė, išminties, strategijos ir karo deivė;

• Apolonas, šviesos, gyvybės, medicinos, šaudymo iš lanko, menų, pranašyščių;

• Artemidė, medžioklės ir laukinių žvėrių.

Kiti keturi Olimpo dievai:

• Hestija, šeimos židinio deivė;

• Demetra, žemdirbystės deivė;

• Dionisas, vyno ir ekstazės dievas;

• Hadas, požeminio pasaulio valdovas.

ARĖJAS – Piktavalis karo dievas (priešingai nei garbingo karo deivė Atėnė).

AFRODITĖ – Grožio ir meilės deivė, Dzeuso ir Dionės duktė.

HERMIS – Olimpo dievas, dievų pasiuntinys, keliautojų, sportininkų, pirklų, vvagių globėjas, mirusiųjų palydovas.

HESTIJA – Namų židinio deivė, Krono ir Rėjos duktė.

POSEIDONAS –

Vienas iš aukščiausių Olimpo dievų, jūros valdovas, Krono ir Rėjos

sūnus, Dzeuso ir Hado brolis

ATENĖ – Išminties ir teisingo karo deivė, Dzeuso ir Metidės duktė, gimusi iš Dzeuso galvos.

DZEUSAS – Vyriausiais Olimpo dievas, dievų valdovas

HERA – Dzeuso žmona ir sesuo, aukščiausioji Olimpo dievybė, Krono ir Rėjos duktė.

APOLONAS (FEBAS) – Dzeuso ir Letos sūnus, Artemidės brolis dvynys, Olimpo dievas, meno globėjas.

ARTEMIDĖ – Dzeuso ir Letos duktė, medžioklės deivė.

HEFAISTAS – Ugnies ir kalvystės dievas, Dzeuso ir Heros sūnus.

DEMETRA – Derlingumo ir žemdirbystės deivė, Krono ir Rėjos duktė, Persefonės motina

DIONISAS (DIONIZAS, BAKCHAS) – Žemės vaisingumo, augmenijos, vynininkystės dievas, Dzeuso sūnus.

HADAS (PLUTONAS) – Dievas, vėlių pasaulio valdovas, Krono ir Rėjos sūnus.

OLIMPO KALNAS

Atėnai– išminties ir karo deivės Atėnės vardu pavadinta Graikijos sostinė. Žymiausias ir ryškiausias antikos paminklas – Akropolis su savo šventyklų (Partenonu, Atėnų Nikės šventykla, Erechtenonu su Kariatidžių portiku) kompleksu sužavi ir palieka nepamirštamą įspūdį kiekvienam, pasiekusiam Akropolio kalvos viršūnę. Nė vienas nelieka abejingas šiam žmonijos laisvės, demokratijos ir meno simboliui. Čia daug ir kitų įdomių vietų, kuriose visada gausu turistų iš viso pasaulio: Akropolio archeologijos muziejus, kuriame saugoma dalis Akropolio meno kūrinių ir skulptūrų originalų, Olimpinis stadionas ( čia 1896 m. vyko pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės), Graikijos parlamentas su originalia graikų gvardiečių sargybos keitimosi ceremonija, Dzeuso šventykla, Adriano arka, Atėnų senamiestis, vadinamas Plaka, garsi prekybos ir pasivaikščiojimų vieta.

Karo dievas siautulingasis Arėjas – griausmavaldžio Dzeuso ir Heros sūnus. Nemyli Dzeusas jo už kraujo troškimą. Jeigu Arėjas nebūtų buvęs jo

sūnus, Dzeusas būtų seniai nutrenkęs jį į niūrųjį Tartarą, ten, kur kankinasi titanai. Nuožmaus Arėjo širdį džiugina vien žiaurūs mūšiai. Žvangant ginklams, šaukiant ir dejuojant besikaunantiems, tarsi siaubūnas skrajoja jis žvilgančiais šarvais, su milžinišku skydu. Paskui Arėją skrieja jo sūnūs Deimas ir Fobas – siaubas ir baimė, o greta jų nesantaikos deivė Eridė ir žmogžudystes sėjanti deivė Enija. Verda, griaudžia mūšis, dejuodami krinta kariai, bet Arėjas džiūgauja. Triumfuoja Arėjas, kai iš nukauto jo siaubingu kalaviju kario krūtinės pliūpteli ant žemės kkarštas kraujas. Nesidairydamas kerta jis dešinėn ir kairėn; aplink žiaurųjį dievą auga kalnai kūnų.

Tačiau ne visuomet pergalė lydi nuožmųjį ir rūstųjį Arėją. Dažnai tenka Arėjui nusileisti mūšio lauke karingajai Dzeuso dukteriai Atėnei Paladei. Ji nugali Arėją išmintimi ir ramiu galios suvokimu. Neretai ir mirtingieji didvyriai įveikia Arėją, ypač kai jiems padeda Atėnė Paladė. Taip varine ietimi, nukreipta pačios Atėnės, sužeidė Arėją prie Trojos sienų didvyris Diomedas. Toli nuaidėjo siaubingas sužeisto dievo riksmas. Tarsi dešimtys tūkstančių karių, stojančių į nuožmų mmūšį, būtų surikę, taip sušuko iš skausmo variniais šarvais apsirengęs Arėjas. Krūptelėjo iš siaubo graikai ir trojiečiai, o įdūkęs Arėjas, apsisiautęs niūriu debesimi, plūsdamas krauju, nuskriejo pas savo tėvą Dzeusą skųsti Atėnės. Bet Dzeusas neišklausė jo skundo. Jis nemylėjo sūnaus, kkuriam buvo malonūs vien kivirčai, mūšiai ir žmogžudystės.

Pats Dzeusas pagimdė deivę Atėnę Paladę. Griausmavaldis Dzeusas žinojo, jog išminties deivė Metidė turėsianti du vaikus: dukterį Atėnę ir nepaprasto proto bei jėgos sūnų. Moiros, likimo deivės, atskleidė Dzeusui paslaptį, kad deivės Metidės sūnus nuversiąs jį nuo sosto ir atimsiąs iš jo valdžią. Pabūgo Dzeusas. Norėdamas išvengti žiauraus, moirų pažadėto likimo, jis užmigdė deivę Metidę švelniomis kalbomis ir prarijo ją, ddar nespėjusią pagimdyti dukters, deivės Atėnės. Po kiek laiko Dzeusui ėmė baisiai skaudėti galvą. Norėdamasis atsikratyti neištveriamo galvos skausmo ir ūžesio, jis pasikvietė savo sūnų Hefaistą ir įsakė galvą prakirsti. Vienu galingu kirvio smūgiu suskaldė Hefaistas Dzeusui kaukolę, ir išėjo Dzeusui iš galvos galingoji kariauninkė – deivė Atėnė Paladė. Apsiginklavusi, su žvilgančiu šalmu, ietimi ir skydu pasirodė ji suglumusiems Olimpo dievams. Grėsmingai mostelėjo Atėnė savo žvilgančia ietimi. Karingas jos šūksmas nuskardeno dangumi ir iki pamatų sukrėtė jo išmintimi, ji visa ššvytėjo nuostabiu dangišku grožiu. Šlovino dievai iš tėvo Dzeuso galvos gimusią mylimąją jo dukterį, miestų gynėją, išminties ir mokslo deivę, nenugalimąją kariauninkę Atėnę Paladę.

Atėnė globoja Graikijos didvyrius, duoda jiems išmintingų patarimų ir gelbsti nuo pavojų. Ji saugo miestus, tvirtoves ir jų sienas, teikia išmintį ir žinias, moko žmones meno ir amatų. Graikijos merginos garbina Atėnę už tai, kad ji moko jas rankdarbių. Niekas iš mirtingųjų ir deivių negali pranokti Atėnės mokėjimu austi. Visi žino, kaip pavojinga rungtis su ja, žino, kaip buvo nubausta Idmono duktė Arachnė, norėjusi pralenkti Atėnę audimo mene.

Arėjas – Dzeuso ir Heros sūnus, Afroditės vyras. Tai karo dievas. Žmonės, kuriuos globoja Arėjas, yra karšto būdo, aistringi. Jeigu myli, myli aistringai, visiškai atsiduoda partneriui. Jei kažkas juos įskaudina, gali būti labai kerštingi. Šie žmonės užsispyrę, atkakliai siekia savo tikslų, nenusileidžia, nenori pripažinti kitų nuomonės.

Atėnė globėjiškai padėdavo tik teisingiems kariams. Ji gelbėjo Prometėjui ir Herakliui, taip pat globojo argonautus, Odisėją, Achilą ir Persėją.

Pagal mitą Medūza iš pradžių buvusi graži moteris. Poseidonas ją išprievartavo Atėnės šventykloje. Sužinojusi šventyklos išniekinimo įvykį, Atėnė bausdama pakeitė Medūzą, kad jos išvaizda atitiktų jos seserų gorgonių. Medūzos plaukai pavirto gyvatėmis ir nuo jos žvilgsnio visi gyvieji pavirsdavo akmeniu. Ji buvo ištremta už Hiperborėjos žemių. KKai Persėjas nugalėjo gorgonę Medūzą, jos galvą atsidėkodmas padovanojo Atėnei, kuri, ja papuošė savo skydą.

Dvylika olimpiečių arba Olimpo dievai graikų mitologijoje, buvo vyriausi graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje. Iš viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu. Dešimt dievų nuolatos būdavo ant Olimpo. Likę keturi – nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai. Hestija užimdavo Dioniso vietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones, Demetra 6 mėn. per metus palikdavo Olimpą, kad susitikti su savo dukterimi Persefone, kuri buvo Hado karalystėje. Hadas buvo vienas iš vyriausių graikų dievų, bet jis gyveno požeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis. Šie dievai išsikovojo vietą Olimpo viršūnėje Dzeuso dėka, nes jie vienaip ar kitaip buvo susiję su juo giminystės ryšiais – Dzeusas, Hera, Poseidonas, Demetra, Hestija ir Hadas buvo susieti brolystės ryšiais ir kovėsi su titanais; kiti olimpiečiai buvo Dzeuso ir įvairių moterų vaikai.

Dešimt nuolatinių Olimpo dievų:

• Dzeusas, vyriausias, dangaus ir griaustinio dievas;

• Hera, santuokos ir vyriausia deivė;

• Poseidonas, jūrų dievas;

• Arėjas, karo dievas;

• Hermis, keliautojų, piemenų, tarpininkas tarp žmonių ir dievų;

• Hefaistas, kalvių, amatininkų ir ugnies dievas;

• Afroditė, meilės ir grožio deivė;

• Atėnė, išminties, strategijos ir karo deivė;

• Apolonas, šviesos, gyvybės, medicinos, šaudymo iš llanko, menų, pranašyščių;

• Artemidė, medžioklės ir laukinių žvėrių.

Kiti keturi Olimpo dievai:

• Hestija, šeimos židinio deivė;

• Demetra, žemdirbystės deivė;

• Dionisas, vyno ir ekstazės dievas;

• Hadas, požeminio pasaulio valdovas.

ARĖJAS – Piktavalis karo dievas (priešingai nei garbingo karo deivė Atėnė).

AFRODITĖ – Grožio ir meilės deivė, Dzeuso ir Dionės duktė.

HERMIS – Olimpo dievas, dievų pasiuntinys, keliautojų, sportininkų, pirklų, vagių globėjas, mirusiųjų palydovas.

HESTIJA – Namų židinio deivė, Krono ir Rėjos duktė.

POSEIDONAS –

Vienas iš aukščiausių Olimpo dievų, jūros valdovas, Krono ir Rėjos

sūnus, Dzeuso ir Hado brolis

ATENĖ – Išminties ir teisingo karo deivė, Dzeuso ir Metidės duktė, gimusi iš Dzeuso galvos.

DZEUSAS – Vyriausiais Olimpo dievas, dievų valdovas

HERA – Dzeuso žmona ir sesuo, aukščiausioji Olimpo dievybė, Krono ir Rėjos duktė.

APOLONAS (FEBAS) – Dzeuso ir Letos sūnus, Artemidės brolis dvynys, Olimpo dievas, meno globėjas.

ARTEMIDĖ – Dzeuso ir Letos duktė, medžioklės deivė.

HEFAISTAS – Ugnies ir kalvystės dievas, Dzeuso ir Heros sūnus.

DEMETRA – Derlingumo ir žemdirbystės deivė, Krono ir Rėjos duktė, Persefonės motina

DIONISAS (DIONIZAS, BAKCHAS)

– Žemės vaisingumo, augmenijos, vynininkystės dievas, Dzeuso sūnus.

HADAS (PLUTONAS) – Dievas, vėlių pasaulio valdovas, Krono ir Rėjos sūnus.

OLIMPO KALNAS

Legendinio kalno papėdėje išsidėstęs antikos miestas Dionas, kuriame kadaise buvo garbinamas Dzeusas ir kiti Olimpo dievai, aukojamos aukos, aikštėse vykdavo debatai ir miestelėnų susirinkimai, teatro spektakliai iir azartiški sporto renginiai. Daug amžių miestas klestėjo ir gyveno darnoje ir vienybėje kartu su dievais. Čia Olimpo dievų užtarimo ir palaiminimo prašė ir Aleksandras Didysis prieš savo kariuomenės žygį į rytus.

Atėnai– išminties ir karo deivės Atėnės vardu pavadinta Graikijos sostinė. Žymiausias ir ryškiausias antikos paminklas – Akropolis su savo šventyklų (Partenonu, Atėnų Nikės šventykla, Erechtenonu su KKariatidžių portiku) kompleksu sužavi ir palieka nepamirštamą įspūdį kiekvienam, pasiekusiam Akropolio kalvos viršūnę. Nė vienas nelieka abejingas šiam žmonijos laisvės, demokratijos ir meno simboliui. Čia daug ir kitų įdomių vietų, kuriose visada gausu turistų iš viso pasaulio: Akropolio archeologijos muziejus, kkuriame saugoma dalis Akropolio meno kūrinių ir skulptūrų originalų, Olimpinis stadionas ( čia 1896 m. vyko pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės), Graikijos parlamentas su originalia graikų gvardiečių sargybos keitimosi ceremonija, Dzeuso šventykla, Adriano arka, Atėnų senamiestis, vadinamas Plaka, garsi prekybos ir pasivaikščiojimų vieta.

Karo dievas siautulingasis Arėjas – griausmavaldžio Dzeuso ir Heros sūnus. Nemyli Dzeusas jo už kraujo troškimą. Jeigu Arėjas nebūtų buvęs jo sūnus, Dzeusas būtų seniai nutrenkęs jį į niūrųjį Tartarą, ten, kur kankinasi titanai. NNuožmaus Arėjo širdį džiugina vien žiaurūs mūšiai. Žvangant ginklams, šaukiant ir dejuojant besikaunantiems, tarsi siaubūnas skrajoja jis žvilgančiais šarvais, su milžinišku skydu. Paskui Arėją skrieja jo sūnūs Deimas ir Fobas – siaubas ir baimė, o greta jų nesantaikos deivė Eridė ir žmogžudystes sėjanti deivė Enija. Verda, griaudžia mūšis, dejuodami krinta kariai, bet Arėjas džiūgauja. Triumfuoja Arėjas, kai iš nukauto jo siaubingu kalaviju kario krūtinės pliūpteli ant žemės karštas kraujas. Nesidairydamas kerta jis dešinėn ir kairėn; aplink žiaurųjį dievą auga kalnai kkūnų.

Tačiau ne visuomet pergalė lydi nuožmųjį ir rūstųjį Arėją. Dažnai tenka Arėjui nusileisti mūšio lauke karingajai Dzeuso dukteriai Atėnei Paladei. Ji nugali Arėją išmintimi ir ramiu galios suvokimu. Neretai ir mirtingieji didvyriai įveikia Arėją, ypač kai jiems padeda Atėnė Paladė. Taip varine ietimi, nukreipta pačios Atėnės, sužeidė Arėją prie Trojos sienų didvyris Diomedas. Toli nuaidėjo siaubingas sužeisto dievo riksmas. Tarsi dešimtys tūkstančių karių, stojančių į nuožmų mūšį, būtų surikę, taip sušuko iš skausmo variniais šarvais apsirengęs Arėjas. Krūptelėjo iš siaubo graikai ir trojiečiai, o įdūkęs Arėjas, apsisiautęs niūriu debesimi, plūsdamas krauju, nuskriejo pas savo tėvą Dzeusą skųsti Atėnės. Bet Dzeusas neišklausė jo skundo. Jis nemylėjo sūnaus, kuriam buvo malonūs vien kivirčai, mūšiai ir žmogžudystės.

Pats Dzeusas pagimdė deivę Atėnę Paladę. Griausmavaldis Dzeusas žinojo, jog išminties deivė Metidė turėsianti du vaikus: dukterį Atėnę ir nepaprasto proto bei jėgos sūnų. Moiros, likimo deivės, atskleidė Dzeusui paslaptį, kad deivės Metidės ssūnus nuversiąs jį nuo sosto ir atimsiąs iš jo valdžią. Pabūgo Dzeusas. Norėdamas išvengti žiauraus, moirų pažadėto likimo, jis užmigdė deivę Metidę švelniomis kalbomis ir prarijo ją, dar nespėjusią pagimdyti dukters, deivės Atėnės. Po kiek laiko Dzeusui ėmė baisiai skaudėti galvą. Norėdamasis atsikratyti neištveriamo galvos skausmo ir ūžesio, jis pasikvietė savo sūnų Hefaistą ir įsakė galvą prakirsti. Vienu galingu kirvio smūgiu suskaldė Hefaistas Dzeusui kaukolę, ir išėjo Dzeusui iš galvos galingoji kariauninkė – deivė Atėnė Paladė. Apsiginklavusi, su žvilgančiu šalmu, ietimi ir skydu pasirodė ji suglumusiems Olimpo dievams. Grėsmingai mostelėjo Atėnė savo žvilgančia ietimi. Karingas jos šūksmas nuskardeno dangumi ir iki pamatų sukrėtė jo išmintimi, ji visa švytėjo nuostabiu dangišku grožiu. Šlovino dievai iš tėvo Dzeuso galvos gimusią mylimąją jo dukterį, miestų gynėją, išminties ir mokslo deivę, nenugalimąją kariauninkę Atėnę Paladę.

Atėnė globoja Graikijos didvyrius, duoda jiems išmintingų patarimų ir gelbsti nuo pavojų. Ji saugo miestus, tvirtoves ir jų sienas, teikia išmintį ir žinias, moko žmones meno ir amatų. Graikijos merginos garbina Atėnę už tai, kad ji moko jas rankdarbių. Niekas iš mirtingųjų ir deivių negali pranokti Atėnės mokėjimu austi. Visi žino, kaip pavojinga rungtis su ja, žino, kaip buvo nubausta Idmono duktė Arachnė, norėjusi pralenkti Atėnę audimo mene.

Arėjas – DDzeuso ir Heros sūnus, Afroditės vyras. Tai karo dievas. Žmonės, kuriuos globoja Arėjas, yra karšto būdo, aistringi. Jeigu myli, myli aistringai, visiškai atsiduoda partneriui. Jei kažkas juos įskaudina, gali būti labai kerštingi. Šie žmonės užsispyrę, atkakliai siekia savo tikslų, nenusileidžia, nenori pripažinti kitų nuomonės.

Atėnė globėjiškai padėdavo tik teisingiems kariams. Ji gelbėjo Prometėjui ir Herakliui, taip pat globojo argonautus, Odisėją, Achilą ir Persėją.