ARKIKATEDRA – KLASICIZMO ARCHITEKTŪROS SIMBOLIS LIETUVOJE
Turinys:
1. Įžanga 3
2. Klasicizmas architektūroje 3
3 .Arkikatedros architektas – Laurynas Stuoka Gucevičius 5
4. Arkikatedros istorija 6
5. Arkikatedros architektūra 7
6. Išvados 101. Įžanga
Sunku būtų įsivaizduoti Vilnių ar net Lietuvą be arkikatedros.
Vilniaus Arkikatedra stovi Neries ir Vilnelės santakoje, pačiame Vilniaus
centre. Tai svarbiausia katalikų bažnyčios šventovė Lietuvoje, Arkikatedros
pastatas – reikšmingiausias Lietuvos klasicizmo statinys, tapęs Lietuvos
klasicizmo simboliu. Arkikatedra taip pat turi gotikos, renesanso bei
baroko bruožų. Arkikatedrą, kurią dabar matome suprojektavo ir statybai
vadovavo vienas žymiausių Lietuvos architektų – Laurynas Stuoka Gucevičius. 2. Klasicizmas architektūroje
Klasicizmo stilius ssusiformavo XVII a. Prancūzijoje, o XVIII a. –
XIX a. pirmoje pusėje paplito kitose Europos ir šiaurės Amerikos šalyse.
1711m. buvo atrastas Herkulanumas, o 1748 metais – Pompėja. Taip pat
didelių atradimų buvo padaryta Romoje, Tivolyje ir kitur. Dėl šių
atradimų išaugo susidomėjimas senovės Graikijos ir Romos architektūra.
Klasicizmu naujasis stilius buvo pavadintas dėl klasicistinės
architektūros formų propagavimo. Klasicizmas buvo visiška priešingybė
barokui. Klasicistiniuose statiniuose buvo atsisakoma barokui būdingo
puošnumo bei įmantrumo. Vietoj to buvo naudojamos taisyklingos linijos ir
plokštumos, ssimetriškas išplanavimas, saikingas dekoravimas. Daugiausiai
buvo statomi centriško arba stačiakampio plano pastatai – rūmai, triumfo
arkos, vilos. Klasicizmo laikotarpiu miestuose buvo kuriamas taisyklingas
gatvių tinklas, didelės atviros aikštės, susijungiančios su gatvėmis ar
krantinėmis, dideli visuomeninių pastatų, rūmų ansambliai su taisyklingo
išplanavimo sodais ir parkais.
Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio
iki 1830 metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus
vidurio iki XIX amžiaus pradžios ir nuo XIX amžiaus pradžios iki 1830
metų. Pirmajam etapui būdingos plastiškesnės formos, dažnai ne visai
prarastas ryšys su baroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų,
paremta gilesniu antikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė
prieštaravimų tarp formos ir konstrukcijos.
Lietuvos architektūroje pirmieji rimtesni klasicizmo požymiai
atsirado apie XVIII amžiaus aštuntąjį dešimtmetį. Lietuvos klasicizmo
architektūroje matosi du ryškūs laikotarpiai: iki Lietuvos ir Lenkijos
valstybės suirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780 – 1795 metai)
reiškėsi ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795 – 1860 metai) –
vėlyvasis klasicizmas.
Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui pperaugo iš
ankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo
pačiu metu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė
nuo užsakovų išsilavinimo bei architektų talento. Ankstyvojo klasicizmo
pastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai kurios baroko
formos – laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai
ir kt.) akcentuota plastinė fasadų puošyba (Vilniaus pranciškonų
vienuolynas). Tačiau tuo laiku jau susiformavo tokios meninės formos ir
pastatų tipai, kurie išliko per visą epochą.
Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu LLietuvos architektūroje persipynė
net kelios kryptys: ieškota originalių sprendimų, tęstos ankstyvojo ir
brandaus klasicizmo tradicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų ir
romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų.
Klasicizmo epochoje Lietuvoje dirbo talentingų
architektų, kurie sukūrė daug raiškių, originalių architektūros
ansamblių, įvairios paskirties pastatų. Dalis jų atvyko iš svetur, bet
dauguma buvo vietinės kilmės, išsimokslinę Vilniaus universitete. Vienų
sukurti pastatai buvo santūrių nesudėtingų formų, kitų – pasižymėjo
sprendimų originalumu, klasicistinių proporcijų darnumu, visumos grožiu.
3 .Arkikatedros architektas – Laurynas Stuoka Gucevičius
(1753 – 1798)
Architektas Laurynas Stuoka Gucevičius gimė Migionių kaime, Kupiškio
rajone. Jis mokėsi Kupiškio ir Palėvenės pradžios mokyklose, vėliau –
penkerius metus Panevėžio pijorų mokykloje. 1773 metais įstojo į Vilniaus
universitetą. Ten matematikos – pas profesorių P. Norvaišą ir
architektūros – pas architektą M. Knakfusą. 1776 – 1777 metais tęsė
studijas Romoje. Ten susipažino su D. Bramantės, L. Bernio ir kitų garsių
archi.tektų kūriniais. Ypač didelę reikšmę turėjo susipažinimas su
renesanso epochos architekto A. Paladijaus kūryba. 1778 – 1780 metais jis
keliavo po Europos miestus (Karaliaučių, Elblongą, Berlyną, Hamburgą,
Liubeką, Bremeną, Kopenhagą, Stokholmą, Paryžių), studijavo jų
architektūrą, lankė statybas, Paryžiuje klausėsi architektūros profesorių
paskaitų. 1780 m. jis grįžo į Vilnių ir dirbo Vilniaus vyskupo Ignoto
Jokūbo MMasalskio architektu. 1781 metais jis užbaigė Verkių rūmų ansamblį
– perprojektavo pradėtus statyti dvaro rūmus, sukūrė paviljoną, vandens
malūną ir kitus ūkinius pastatus. Nuo 1781 dirbo prie Vilniaus rotušės
remonto ir atstatymo. 1785-1786 parengė tris Rotušės atstatymo projektus
iš kurių įgyvendintas kukliausias. Pagal jo projektą buvo perstatyta
Vilniaus katedra. Už katedros projektą jis buvo apdovanotas aukso
medaliu. Pagal L. Gucevičiaus projektus buvo pertvarkomi Vilniaus vyskupų
rūmai, jam priskiriami Antazavės dvaro rūmai, Meliatičių bažnyčia, namas
Vilniuje (Universiteto 6). 1790 metais jis parengė pirmąjį Vilniaus
naujosios dalies topografinį planą, kuris apjungė ir tuometinius
priemiesčius. 1793 – 1794 metais dirbo Vilniaus universiteto
profesoriumi, vadovavo architektūros katedrai. Kartu skaitė topografijos
paskaitas prie Vilniaus universiteto veikusioje Lietuvos inžinierinio
korpuso mokykloje. Buvo Vilniaus masonų ložės narys. Dėl dalyvavimo 1794
metų sukime buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto. 1797 metais,
buvusiam karaliui Stanislovui Augustui užtarus, grįžo į Vilniaus
universitetą ir ten dėstė iki mirties. 4. Arkikatedros istorija
Istorikų teigimu, iki krikščionybės įvedimo dabartinėje arkikatedros
teritorijoje degė amžinoji ugnis, buvo Perkūno šventykla.
XIII a. viduryje Pilies kalno v. Papėdėje, Vilnios senosios vagos
apsuptame kyšulyje, stovėjo kulto pastatas. Spėjama, kad tai buvo karaliaus
Mindaugo katedra. Manoma, kad po karaliaus Mindaugo mirties (1263) pirmoji
katedra galėjo būti paversta pagoniška šventykla.
1387 m. Lietuvoje įvedus krikščionybę, naują kkatedrą ėmėsi statyti
Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila. 1388 m. gegužės 7 d. katedra buvo
pašventinta ir paskirta Švč. Trejybės, Šv. Marijos, Šv. Stanislovo ir Šv.
Vladislovo garbei. 1419 m. kilus gaisrui Jogailos statyta katedra sudegė.
Po gaisro naują katedrą toje vietoje pastatė Vytautas. Vytauto
pastatyta katedra buvo didesnė, erdvesnė ir puošnesnė, negu Jogailos. XV a.
pr. čia buvo du altoriai: Šventojo Kryžiaus ir Šv. Mykolo Arkangelo, prie
kurio. 1530 m. kilusio gaisro metu Vytauto katedra sudegė.
Nuo 1534 m. katedros atstatymui vadovavo iš Romos atvykęs
architektas ir skulptorius Bernardas Zanobis da Džanotis. Pastatas įgavo
renesanso bruožų. Viduje atsirado daug vertingų paveikslų, freskų
skulptūrų. Po katedra buvo palaidota daug istorinių asmenybių: Vytautas, jo
žmona Ona, Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis, Jogailos brolis
Švitrigaila, Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras, Žygimanto Augusto
žmonos Elžbieta ir Barbora Radvilaitė.
1610 m. Katedra vėl degė. Jos remontui nuo 1612 m. iki 1632 m.
vadovavo architektas Vilhelmas Polis. 1624 m. katedros pietrytiniame kampe
LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos iniciatyva pradėta
statyti, o 1636 m. užbaigta barokinė Šv. Kazimiero koplyčia. 1654-1657 m.,
karo su Rusija laikais, katedra liko be stogo. Skliautai buvo įgriuvę,
interjeras sugadintas. Nuo 1666 m. katedros remonto darbams vadovavo
architektas Jonas Vincentas Salvadoras. XVII a. pabaigoje vyskupas E.
Katavičius suprojektavo naują barokinį didįjį altorių. XVIII a. pradžioje
nuo Švedijos kariuomenės nukentėjusi katedra vėl buvo remontuojama.
1769 m.
nugriuvo katedros pagrindinio fasado pietinis bokštas. Po to katedra buvo
pradėta remontuoti pagal architekto Džuzepės de Sako projektą. 1783 m. visą
katedros rekonstrukcijos planą parengė ir tolesnei statybai vadovavo
Laurynas Stuoka-Gucevičius. Po L. Stuokos-Gucevičiaus mirties pastatą, 1801
baigė rekonstruoti architektas Mykolas Šulcas.
1786-1792 m. ant katedros stogo, virš frontono, buvo pastatytos
Karolio Jelskio sukurtos trys apvaliosios skulptūros: pietinėje pusėje –
Šv. Kazimieras, šiaurinėje – Šv. Stanislovas, viduryje – Šv. Elena. 1950 m.
jos buvo nuimtos, o 1997 m. atstatytos.
XIX ir XX a. pirmoje pusėje katedra kkelis kartus buvo atnaujinama
(1810-1811 m., 1824-1829 m., 1836-1838 m., 1876 m., 1889 m., 1897m., 1903
m., 1907 m.).
1915 m. caro valdžios įsakymu buvo nuimti ir išvežti katedros
varpai. 1916 m. vokiečių okupacinės valdžios įsakymu nuplėšta katedros
varinė stogo danga – ji pakeista toliu.
1930 m. pradėti tyrinėti arkikatedros pamatai.
1931 m. sienose ir skliautuose atsiradus plyšiams arkikatedra
uždaryta.
1932-1939 m. arkikatedra buvo restauruojama. Po Šv. Kazimiero
koplyčia įrengtas mauzoliejus (architektai K. Vonsovičius, St. Bukovskis).
Į mauzoliejų perkelti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų –
Elžbietos ir Barboros RRadvilaitės – palaikai, urna su Vladislovo Vazos
širdimi.
1949 m. Arkikatedra buvo uždaryta sovietų okupantų, net ketinta joje
įrengti garažą ar dirbtuves, tačiau tokių drastiškų veiksmų imtis nesiryžta
ir 1956 m. įrengta paveikslų galerija. 1988 m. rudenį arkikatedra buvo
grąžinta tikintiesiems ir 1989 m. vvasario 5 d. vėl iškilmingai pašventinta. 5. Arkikatedros architektūra
Vilniaus katedra buvo rekonstruojama po 1769 metų apgriuvimo.
Rekonstrukcijos metu katedros išvaizda buvo labai pakeista lyginant su
senąja dvibokšte katedra, suprojektuota J. K. Glaubičiaus. Iš pradžių
rekonstrukcijos projektą buvo parengęs architektas Džuzepė de Sako, bet
rekonstrukcijos finansų valdytojas J. I. Masalskis jį atmetė, nes
projektas buvo neišvaizdus ir nepabaigtas. Tuomet katedros projektas buvo
patikėtas Laurynui Stuokai Gucevičiui. Architektas katedros planą parengė
1779 metais ir tuomet buvo pradėti rekonstrukcijos darbai.
Projektuodamas perstatyti katedrą L. Gucevičius turėjo išsaugoti
dvi simetriškai išsidėsčiusias koplyčias: Šv. Kazimiero – dešiniajame
užpakaliniame, ir Valavičių – kairiajame priekiniame pastato kampe.
Priešingoje šv. Kazimiero koplyčiai pusėje architektas pastatė zakristiją
– iždinę su kupolu. Vakarų fasade jis pastatė dvi išorėje kvadratines,
viduje eelipsės formos koplyčias. Katedros šonuose jis sujungė visas
įvairaus dydžio ir aukščio koplyčias siena, taip jas sulygindamas.
Lygiagrečiai šoninėms sienoms L. Gucevičius pastatė dorėninio orderio[1]
kolonadas iš šešių kolonų. Pagrindinį fasadą architektas pridengė
monumentaliu portiku[2]. Didingumo portikui teikia šešios laisvai
perkurtos dorėninio orderio kolonos. Virš portiko architektas sukūrė
trikampį frontoną[3]. Katedros frontono timpaną[4] puošia skulptoriaus T.
Rigio sukurtas horeljefas „Nojaus arka“. Virš frontono stovi trys K.
Jelsko skulptūros. Pagrindinio fasado priekinėje sienoje yra arkinės
nišos, kuriose stovi T. Rigio skulptūros, oo viršuje yra penki bareljefai.
Katedros šoniniai fasadai asimetriniai. Dvi išsikišusias šoninių
fasadų koplyčias jungia kolonada iš šešių kolonų ir dorėninis
antablementas[5]. Šoninių kolonadų kolonos stovi ant pjedestalų ir yra
žemesnė bei lieknesnės negu pagrindinio fasado kolonos. Šoninių fasadų
sienas dalija piliastrai[6]. Sienoje už kolonadų, tarp piliastrų yra
aukšti stačiakampiai langai, o po jais yra įterptos arkinės nišos su
skulptūromis.
Katedros galinis fasadas yra neišvaizdus, lakoniškas, su nedideliais
langais šoninėse koplyčiose.
Katedros vidaus interjerą L. Gucevičius keitė nežymiai, paliko daug
gotikinių bruožų ir tik šiek tiek stengėsi susieti pastato išorę su
vidumi. Architektas paliko nepakeistą vidaus sieną, visų navų skliautus
ir juos laikančius keturkampius stulpus, tik suteikė jiems dorėninio
orderio formas. Skliautus L. Gucevičius papuošė susikryžiuojančiomis
briaunų girliandomis, sienas išskaidė piliastrais, suprojektavo
skulptūroms skirtas nišas, įėjimus į koplyčias aprėmino portalais ir
trikampiais frontonais. Po vargonų galerija pastatė dvylika dorėninių
kolonų, o didįjį altorių apgaubė keturių dorėninių kolonų portiku. 6. Išvados
Vilniaus arkikatedra yra labai svarbus Lietuvai pastatas žinomas ne
tik Lietuvoje. Didingas pastatas ištvėrė daug karų, revoliucijų, okupacijų,
tačiau vis tiek išdidžiai stovi pačioje Vilniaus širdyje.
Arkikatedros architektūra – tai Lietuvos architektūros istorija,
kiekviena detalė, linija atspindi Lietuvos architektūros stilių kaitą, jų
bruožus. Architektūros istorikų dar laukia dideli darbai tyrinėjant šį
neeilinį statinį. Arkikatedroje palaidota daug žymių Lietuvos valdovų,
bei kitų nusipelniusių Lietuvai žmonių. Arkikatedra taip pat yra labai
svarbi katalikų bažnyčiai.
Naudota Literatūra:
1. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a.
vidurio. II tomas. Vilnius, 1994.
2. Tadas Adomonis, Nijolė Adomonytė. Lietuvos dailės ir architektūros
istorija. II tomas. Vilnius, 1997.
3. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. I tomas. Vilnius,
1988.
4. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. III tomas. Vilnius, 1971.
5. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V tomas. Vilnius, 1979.
6. http://www.ldm.lt/Meno_mok/gucevic.htm
7. 300 kultūros paminklų. Vilnius, 1980.
———————–
[1] Viena iš architektūrinės kompozicijos rūšių susidedanti iš vertikalių
nešančiųjų dalių – atramų ir horizontalių nešančiųjų dalių – antablemento,
į kurį įeina architravas, frizas ir karnizas. Klasikinėje architektūroje
skirstomi šie orderiai: toskaninis, dorėninis, jonėninis, korintinis ir
kompozicinis.
[2] Kolonados palaikoma stoginė, atvira galerija.
[3] Pastato fasado užbaigimas – trikampė plokštuma, kuri iš šonų apribota
stogo šlaitais, o pagrinde – karnizu.
[4] Trikampis laukas; sienos paviršius tarp arkos ir jos atramos.
[5] Tarpatramio sijinis perdenginės arba sienos užbaigimas, sudarytas iš
architravo, frizo ir karnizo.
[6] Iškyšulys sienoje – dalis į ją įstatyto keturkampio stulpo, kuris
apdirbtas orderio kolonos formomis, t. y. turi bazę, liemenį ir kapitelį, o
kartais ir kaneliūras.
