ES istorija

Europos Sąjungos istorija

1950 m. gegužės 9 d. buvo žengti pirmieji žingsniai kuriant tai, ką šiandien mes vadiname Europos Sąjunga.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert Schuman paskelbė pasauliui deklaraciją, kviečiančią Prancūziją, Vokietiją bei kitas Europos šalis sujungti savo anglies ir plieno pramonę, taip padedant „kertinį akmenį“ Europos federacijai.

Robert Schuman pasiūlė sukurti viršnacionalinę Europos instituciją, atsakingą už anglies ir plieno pramonę. Ši pramonės šaka tuo metu buvo laikoma karinės galios pagrindu. Šalys, pakviestos dalyvauti kuriant bendrą Europą, karo metu buvo patyrusios daug mmaterialinių nuostolių ir moralinių praradimų.

1957 m. kovo 25 d. Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija pasirašė Romos sutartis. Dvi sutartys – dėl Europos Ekonominės Bendrijos (European Economic Community ) bei dėl Europos Atominės Energijos Bendrijos (European Atomic Energy Community ) sukūrė pagrindus ekonominei ir socialinei pažangai bei taikiam bendradarbiavimui Europoje. Šis Europos šalių bendradarbiavimas išsiplėtė iki 15 šalių ir 372 milijonų piliečių bendruomenė, kuri vadinasi Europos Sąjunga, o nemažai kitų Europos šalių, tarp jų ir Lietuva siekia, mato savo aateitį Europos Sąjungoje.

Per kelis dešimtmečius Europos Bendrija tapo ekonominės pažangos ir politinio vienijimosi centru. Nuo 1958 iki 1970 m. muitų bei kiekybinių prekybos apribojimų panaikinimo tarp Europos Bendrijos šalių dėka, buvo pasiekta įspūdingų laimėjimų: prekyba Bendrijos viduje padidėjo 6 kkartus, vidutinis bendras nacionalinis produktas Bendrijos šalyse padidėjo daugiau nei 70% , vartotojai gavo galimybę rinktis tarp gausybės importuotų bei nacionalinių prekių.

1986 m. Vieningas Europos Aktas numatė panaikinti likusius bendros rinkos apribojimus iki 1993 sausio 1 d. Jame buvo įtvirtintas Keturių laisvių principas – laisvas prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo judėjimas – tapo kelrode Bendrijos žvaigžde. Buvo pradėta vykdyti struktūrinė politika – imta remti mažiau išsivysčiusius Europos Sąjungos regionus, siekiant visų Europos Sąjungos tolygios ekonominės ir socialinės raidos.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo nuspręsta išplėsti Europos Bendriją ir bendradarbiauti užsienio politikos, saugumo, vidaus reikalų ir teisingumo srityse (bendra sienų apsauga, kova su organizuotu nusikalstamumu, narkotikų prekyba, nelegalia migracija ).

1992 m. Europos Bendrijos šalys pasirašė Mastrichto sutartį, kuria buvo įkurta EEuropos Sąjunga su vadinamaisiais trimis ramsčiais: pirmasis – Europos Bendrijos ramstis, antrasis – Bendros užsienio ir saugumo politikos ramstis, bei trečiasis – Bendradarbiavimo vidaus ir teisingumo reikaluose.

1997 m. birželio mėn. Europos Sąjungos šalys pasirašė Amsterdamo sutartį, kuri iš dalies įgyvendino Europos Sąjungos institucijų reformas bei atvėrė kelią Europos Sąjungos plėtimo proceso pradžiai. Esminė institucinė reforma (Europos Sąjungos šalių balsų svarbos, ES Komisijos sudėties ir kitos problemos) buvo atidėta iki tol, kol pirmosios šalys – kandidatės įstos į Europos Sąjungą. KKita vertus, buvo sustiprinta Europos Sąjungos Bendra užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas Vidaus ir teisingumo reikaluose.

ES istorijos svarbiausios datos

1950 m. gegužės 9 d. paskelbtas Šumano planas. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas pasiūlė Vokietijos Federacinei Respublikai sujungti abiejų valstybių anglių gavybą ir plieno gamybą ir pavesti tai valdyti bendrai tarptautinei organizacijai, kuri būtų atvira ir kitoms Europos valstybėms.

1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį.

1952 m. gegužės 27 d. Paryžiuje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos gynybos bendrijos steigimo sutartį.

1952 m. liepos 23 d. įsigaliojo Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis. Europos anglių ir plieno bendrija pradėjo veiklą.

1954 m. rugpjūčio 30 d. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja atsisakė svarstyti Europos gynybos bendrijos steigimo sutarties ratifikavimą. Sumanymas įsteigti Europos gynybos bendriją žlugo.

1957 m. kovo 25 d. Romoje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartis.

1958 m. sausio 1 d. įsigaliojo Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartys. Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės eenergetikos bendrija pradėjo veiklą.

1961-1962 m. narystės trijose Europos Bendrijose paraiškas pateikė Airija, Danija, Didžioji Britanija ir Norvegija.

1963 m. sausio 14 d. Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis pareiškė, jog Prancūzija vetuos Didžiosios Britanijos narystę Europos Bendrijose.

1965 m. liepos 30 d. Prancūzija dėl nesutarimų su kitomis Europos Bendrijų valstybėmis atšaukė savo atstovą iš Europos ekonominės bendrijos Ministrų tarybos. Prasidėjo „tuščios kėdės“ krizė.

1966 m. sausio 29 d. Liuksemburge Prancūzija ir kitos penkios Europos Bendrijų valstybės pasiekė kompromisą. Prancūzija grąžino savo atstovą į Ministrų tarybą, bet iškėlė sąlygą, kad balsuojant itin svarbiais, tiesiogiai su nacionaliniais interesais susijusiais klausimais būtų priimamas vieningas sprendimas. „Tuščios kėdės“ krizė baigėsi.

1967 m. liepos 1 d. į vieną sistemą sujungiamos trijų Europos Bendrijų – Europos anglių ir plieno bendrijos, Europos atominės energetikos bendrijos, Europos ekonominės bendrijos – institucijos.

1967 m. trims Europos Bendrijoms narystės paraiškas antrą kartą pateikė Airija, Danija, Didžioji Britanija ir Norvegija. Šias paraiškas vėl vetavo Prancūzija.

1968 m. liepos 1 d. tarp Europos ekonominės bendrijos valstybių įsigaliojo muitų sąjunga, panaikinti paskutiniai muitai pramonės gaminiams. Su Europos Bendrija prekiaujančioms šalims nustatyti bendrieji išoriniai muitų tarifai.

1969 m. gruodžio 1-2 d. Hagoje Europos Bendrijos valstybių viršūnių susitikime nuspręsta imtis naujų integracijos gilinimo iniciatyvų ir priimti į Bendriją to pageidaujančias valstybes.

1970 m. parengti EEuropos Bendrijos valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityje bei ekonominės ir pinigų sąjungos steigimo projektai.

1972 m. sausio 22 d. Airija, Danija, Didžioji Britanija, Norvegija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Europos Bendriją sutartį.

1972 m. rugsėjo 25 d. Norvegijos piliečiai referendume pasisakė prieš šalies stojimą į Europos Bendriją. Norvegijos stojimo į Bendriją sutartis neįsigaliojo.

1973 m. sausio 1 d. Airija, Danija ir Didžioji Britanija tapo visateisėmis Europos Bendrijos narėmis.

1974 m. gruodžio 9-10 d. Paryžiuje susirinkę Europos Bendrijos valstybių ir vyriausybių vadovai nutarė oficialiai įtvirtinti savo susitikimus ir rengti juos reguliariai tris kartus per metus. EB valstybių lyderių susitikimas nuo tada oficialiai vadinamas Europos viršūnių taryba.

1979 m. birželio 7-10 d. vyko pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai. Nuo tada tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai vyksta kas penkeri metai (1984, 1989, 1994, 1999 ir t. t.).

1979 m. gegužės 28 d. Graikija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Bendriją sutartį.

1979 m. kovo 13 d. pradėjo veikti Europos piniginė sistema, atsiskaitymams pradedamas naudoti bendras Europos piniginis vienetas – ekiu.

1981 m. sausio 1 d. Graikija tapo dešimtąja Europos Bendrijos nare.

1984 m. vasario 14 d. Europos Parlamentas pritarė Europos Sąjungos sutarties metmenims ir paragino Europos Bendrijos valstybių vyriausybes imtis tolesnių integracijos gilinimo žingsnių.

1984 m. birželio 25-26 d. Fontenblo

susirinkusi Europos viršūnių taryba pasiekė kompromisą ir baigė kone dešimtmetį trukusį ginčą tarp Didžiosios Britanijos ir kitų Europos Bendrijos valstybių dėl jos įnašo į Bendrijos biudžetą dydžio.

1985 m. birželio 14 d. Europos Bendrijos Komisija paskelbė Baltąją knygą, skirtą vidaus rinkos sukūrimui, kurioje numatytos vidaus rinkoje išliekančių fizinių, techninių ir fiskalinių suvaržymų pašalinimo iki 1992 m. pabaigos priemonės.

1985 m. liepos 12 d. Ispanija, Portugalija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Bendriją sutartį.

1985 m. birželio 28-29 d. Milane susirinkusi Europos viršūnių ttaryba paskelbė tarpvyriausybinės konferencijos, rengusios Europos Bendrijos reformą, pradžią.

1986 m. sausio 1 d. Ispanija ir Portugalija tapo visateisėmis Europos Bendrijos narėmis.

1986 m. vasario 17 d. Hagoje Suvestinį Europos aktą pasirašė devynios Europos Bendrijos valstybės: Airija, Belgija, Didžioji Britanija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika.

1986 m. vasario 28 d. Liuksemburge Suvestinį Europos aktą pasirašė trys likusios Europos Bendrijos valstybės – Danija, Graikija ir Italija.

1987 m. liepos 1 d. įsigaliojo Suvestinis Europos aktas. Juo buvo reformuotos Europos Bendrijų steigimo sutartys iir nustatytas tikslas iki 1992 m. pabaigos sukurti vidaus rinką be sienų.

1989 m. lapkričio 9 d. „griuvo“ Berlyno siena.

1989 m. gruodžio 8-9 d. Strasbūre susirinkusi Europos viršūnių taryba nutarė surengti naują tarpvyriausybinę konferenciją, kurioje būtų pasirengta įgyvendinti ekonominę ir pinigų ssąjungą.

1990 m. spalio 3 d. galutinai susivienijo Vokietija. Buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika tapo Vokietijos Federacinės Respublikos, o drauge ir Europos Bendrijos sudedamąja dalimi.

1990 m. gruodžio 13-15 d. Romoje susirinkusi Europos viršūnių taryba nusprendė surengti iš karto dvi tarpvyriausybines konferencijas: vieną skirtą ekonominei ir pinigų sąjungai, kitą – Europos Bendrijos valstybių politinei sąjungai.

1991 m. gruodžio 9-10 d. Mastrichte baigėsi tarpvyriausybinės konferencijos dėl ekonominės ir pinigų sąjungos bei politinės sąjungos įkūrimo. Europos viršūnių taryba pritarė Europos Sąjungos sutarčiai.

1992 m. vasario 7 d. Mastrichte dvylika Europos Bendrijos valstybių – Airija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietija – pasirašė Europos Sąjungos sutartį.

1992 m. birželio 2 d. Danijos piliečiai referendume nepritarė Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarčiai.

1992 m. gruodžio 31 d. bbaigiama įgyvendinti vidaus rinkos kūrimo programa.

1993 m. gegužės 18 d. Danijos vyriausybei išsiderėjus kai kurias nuolaidas, Danijos piliečiai pakartotiniame referendume pritarė Mastrichto sutarčiai.

1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis.

1994 m. birželio 25 d. Austrija, Norvegija, Suomija, Švedija ir Europos Sąjungos valstybės pasirašė stojimo į Sąjungą sutartį.

1994 m. lapkričio 28 d. Norvegijos piliečiai referendume nepritarė šalies stojimui į Europos Sąjungą. Norvegijos stojimo į Sąjungą sutartis neįsigaliojo.

1995 m. sausio 1 d. Austrija, Suomija ir Švedija tapo visateisėmis Europos Sąjungos nnarėmis.

1996 m. kovo 29 d. Turine (Italija) susirinkusi Europos viršūnių taryba paskelbė, kad pradedama nauja tarpvyriausybinė konferencija, skirta Europos Sąjungos sutarties įgyvendinimui ir tolesnėms reformoms aptarti.

1997 m. birželio 16-17 d. Amsterdame baigėsi tarpvyriausybinė konferencija. Europos viršūnių taryba pritarė modifikuotai Europos Sąjungos sutarčiai.

1997 m. spalio 2 d. penkiolika Europos Sąjungos valstybių – Airija, Austrija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija – pasirašė modifikuotą Europos Sąjungos sutartį.

1998 m. kovo 31 d. Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovėnija, Estija ir Kipras pradėjo derybas dėl narystės ES.

1999 m. sausio 1 d. prasidėjo baigiamasis ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimo etapas. Bendra Europos Sąjungos valstybių valiuta – euras – naudojamas vienuolikos Europos Sąjungos valstybių (Airija, Austrija, Belgija, Italija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija) tarpbankiniams atsiskaitymams. Grynųjų pinigų pavidalu euras bus įvestas 2002 m.

1999 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Amsterdamo sutartis.

2000 m. vasario 15 d. Lietuva, Latvija, Slovakija, Bulgarija, Rumunija ir Malta pradėjo derybas dėl narystės ES.

2000 m. gruodžio 7-11 d. Nicos (Prancūzija) Europos valstybių vadovų susitikime priimti sprendimai dėl ES institucinės reformos, reikalingos tam, kad ES galėtų sėkmingai veikti, vienydama jau 27 valstybes.

2001 m. gruodžio mėn. 14-15 d. įvykusiame Laekeno (Belgija) Europos valstybių vadovų susitikime pritarta Europos KKomisijos nuomonei dėl ES plėtros finansavimo. Tai reiškia, kad ES 2000-2006 metų biudžetas yra pakankamas priimti į ES 10 šalių kandidačių. Taip pat patvirtinta, kad stojimo derybos vyks pagal šiuo metu galiojantį acquis communautaire (ES vidaus taisykles) ir joms neturės įtakos būsimos ES bendrųjų politikų (žemės ūkio ir regioninės) reformos.

2002 m. sausio 1 d. euro monetos ir banknotai pradėjo cirkuliuoti 12-oje ES valstybių: Airijoje, Austrijoje, Belgijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje.