Romas Kalanta

Revoliucijonierius? Hipis? Patriotas? Kas buvo Romas Kalanta? Kas buvo jo galvoje ir kas pastūmėjo jį susideginti 1972 metų gegužės keturioliktą dieną prieš Kauno muzikinį teatrą? Kas galėjo devyniolikmečiui suteikti tiek skausmo, kad jis nebegalėtų pakęsti savo gyvenimo? Ar jis buvo narkomanas hipis, kaip komunistų valdžia paskleidė žinią aplink Kauną? Ar buvo jis psihiškai nesveikas kaip jo motina per prievartą rašė laiške laikraščiams? O gal jis buvo jaunas žmogus, kuris nebegalėjo ilgiau gyventi sistemoje kurioje ne tik jo mintys, bet ir ssiela buvo nelaisva?

Tačiau dabar apie viską iš pradžių. Romas gyveno dar su trim broliais. Berniukai buvo tipiški berniukai, kaip ir visi labai išdykę. Romas buvo antras pagal jaunumą berniukų šeimoje po penkiais metais jaunesnio Arvydo. Romas buvo tylus ir visąlaik likdavo vienas su savim namuose, ušsisklęsdavo. Jis mėgdavo groti gitara ir piešti. Romas ir dar keli jo draugai dažnai susirinkdavo Laisvės alėjoje, Kaune, pasedėti parke arba nueiti į kavinę ir groti savo muziką. Grupelė draugų turėjo ilgus plaukus ir ddevėjo plačias kelnias. Jų muzika buvo nepriimtina kitiems todėl, kad ji buvo kitokia. Jie buvo laikomi publikos įkiruoliais. Tuo metu visame pasaulyje buvo tradicijų ir protestų perversmas. Dažniausiai tai pasireikšdavo komunistinėse valstybėse.

Romas buvo vidutinis studentas, kuris labai mėgo istoriją. Dažnai jjo mokytojai Romo motinos klausdavo kodėl sūnus daug labai domėjosi Lietuvos istorija. Ypač jis buvo susidomėjęs Sovietų istorijos laikotarpiu.

Kai Romas buvo vienuolikos metų, mokytojai jam davė užduotį, aprašyti kuo jis norėtų būti užaugęs. Jis parašė, kad jis norėtų įstoti į seminariją ir tapti kunigu. Jis nežinojo kiek tas atsakymas jam kainuos. Jo tėvai buvo iš karto pakviesti į mokyklą pokalbiui ir informuoti apie kvailus sūnaus norus. Po to siruacija mokykloje pablogėjo ir jis buvo priverstas ją mesti. Jis nusprendė susirasti darbą gamykloje ir lankyti vakarinę mokyklą.

Šiame name R.Kalnta užaugo. Ant

Namo sienos parašyta “Čia 1963-1972

m. gyveno Romas Kalnta.”

Lemtingasis sekmadienis, gegužės keturioliktoji nesiskyrė nuo kitų sekmadienių Romo gyvenime. Jis pasiėmė trijų litrų stiklinį butelį ir pasakė savo mmotinai, kad jis eina pirkti populiaraus lietuvių gėrimo, kuris parduodamas gatvės kampe. Tačiau vietoj to jis nuėjo pas savo draugą ir paprašė benzino. Kai draugas paklausė kam jam benzinas reikalingas, jis atsakė, kad ketina kai ką išvalyti namuose.

Po to Romas nuėjo į miesto centrą ir sedėjo ant suoliuko su keletu draugų. Kai draugai sušalo, išėjo namo. Likęs vienas Romas nusiėmė savo švarką, kuriame buvo lapukas su jo vardu ir pavarde, ir paliko jį ant suoliuko. Tada jis pradėjo ant savęs ppilti benziną. Pro šalį einantys žmonės negalėjo patikėti savo akimis ką tas jaunuolis daro. Jie pradėjo šaukti ir bėgti, kai Romas save uždegė. Tuoj pat atvažiavę policininkai ir greitoji nugabeno jį į ligoninę.

Policija nuvykus į Romo namus, jo motinai pasakė, kad jos sūnus buvo sudegintas. Iš pradžių ji negalėjo suprasti kas atsitiko ir nesuvokė situacijos svarbos. Ji tai suprato tik kai ligoninėj pamatė savo sūnaus kūną išraižytą žaizdų ir visą veriantį skausmo. Tik Romo tėvai ir jo vyresnysis brolis turėjo galimybę kelias minutes pamatyti sužalotą Romo kūną paskutinį kartą.

Gydytojai darė viską, kad tik išgelbėtų Romo gyvybę, jis turėjo išgyventi. Tai būtų pavyzdys kitiems tokiems jaunuoliams kaip jis, kad nevalianeišdarinėti tokių kvailysčių. Jeigu jis mirtų jis taptų tikru dydviriu ir tik sukildintų kitus žmones. Taip pat jei būtų likęs gyvęs jis būtų buvęs nubaustas.

Kai visi Romo artimieji buvo ligoninėj policija išniukštinėjo visus Romo daiktus. Jie ieškojo narkotikų ar kitų daiktų kas galėtų pakaltinti prieš visuomenę jo poelgį. Jie visus namus apvertė aukštyn kojom, tačiau nei gramo narkotikų nerado. Jie nebent galėjo rasti antisovietinės literatūros. Tačiau jie paimė daugelį kitų romo daiktų: piešinius, muziką, draugų laiškus.

Akmuo su Romo Kalantos

vardu ir pavarde kieme namo,

kuriame gyveno jis.

Romo tėvai iškart buvo ssuimti apklausai. Jie buvo priversti rašyti laišką spaudai, kad Romas buvo psihiškai nesveikas, taip pat paaiškinti kad tai nebuvo politinis motyvas nusižudyti.

Kai per visą Pabaltį nuskriejo žinia apie Romo Kalantos susideginimą, Sovietų valdžia sunerimo. Ji netgi uždraudė traukinius ir kitas transportą iš Latvijos ir Estijos, o visiems jauniuoliams su ilgais plaukais uždraudė viešintis.

Šis Kalantos poelgis sukėlė visus lietuvius prieš valdžią, o ji susilaukė dar ne vieno piliečių išpuolio.

Šiuo metu R.Kalantos namo kieme stovi akmuo su jame iškaltu jo vardu ir pavarde. Tai lyg jam monumentas, taip pat jo susideginimo vietoje yra lentelė su priminimo kas ir kada čia pasiaukojo.

Jeigu vis dar abejojate ar tikrai Romas susidegino dėl sovietų valdžios, papsakosim dar vieną faktą: savo švarke palikęs lapelį su savo vardu ir pavarde, kitoj pusėj parašė: “Kokiu tikslu turiu gyventi? Kad šita sistema mane pražudytų? Geriau iš karto mirsiu pats.”