Vilnius-Lietuvos kultūros centras

TURINYS

ĮVADAS………….1

1.Dailės draugijos …….2

2. Mokslo draugijos…….4

3. Teatro raida Vilniuje……6

4. Spauda ir literatūra…….8

IŠVADOS …………11

LITERATŪRA………..12

ĮVADAS

Vilnius-kultūros centras,vienas ryškiausių Vidurio ir Rytų Europoje. Nuo pačių seniausių laikų sostinę gaubė ypatinga dvasinė aura, kuri skatino skleistis įvairias kultūras.Čia laisvai kryžiavosi didžiosios Vakarų ir Rytų Europos kultūrinės srovės. Čia dominavo tai viena, tai kita tautinė kultūra.

XX a. pradžia-įstabus politinio, tautinio ir kultūrinio pakilimo metas, kuris paskatino aktyviai veiklai visas tautybes ir socialinius sluoksnius.Čia pradeda kurtis pirmosios politinės partijos- Lietuvos socialdemokratų partija, Lenkų socialistų partija, Žydų ssocialdemokratų partija, Rusų socialdemokratų partijos grupė. Čiaaa 1905 metais Didysis lietuvių seimas paskelbia Lietuvos valstybės atkūrimo programą. Čia išleistas pirmasis lietuviškas dienraštis “Vilniaus žinios”.Čia pastatyta pirmoji opera.Čia 1909m. sukuriamas simfoninis orkestras, kuriam diriguoja lenkų, lietuvių, rusų muzikai. Čia Liudas Gira ir Kazys Binkis rašo lietuviškus eilėraščius. Čia gyvena Lazdynų Pelėda, lietuviškų apsakymų autorė. Žvilgtelkim į Vilnių ne tik kaip konfliktų, o kaip kultūros centrą. Į Vilnių galime pažvelgti kaip nepakartojamo savitumo ir kultūrinės tolerancijos miestą.

DAILĖS DRAUGIJOS

Naujas reiškinys XX a. ppr. Lietuvos kultūriniame gyvenime- tai menininkų organizacijų susikūrimas ir jos veikla. Organizacijos rengė parodas, rodė meno kūrinius. O viena iš žymiausių buvo- Lietuvių dailės draugija. Lietuvių dailės draugijos įkūrimas siejosi su XX a. pr. Lietuvių nacionalinio atgimimo sąjūdžiu. Draugijos organizatoriais iir steigėjais buvo naujos dailininkų kartos atstovai-P.Rimša, A. Žmuidzinavičius, A. Varnas, P. Kalpokas, A.Jaroševičius, J. Zikaras, J.Šileika, R.Sklėrius ir kt. Štai ką rašė A. Žmuidzinavičius:”Tikrai galima sakyti , kad mūsų parodose nebus didelių marmurinių statulų ir tų puikių, taip pat didelių, gražiai aptaisytų paveikslų, kuriuos žiūrėdamas Europos muziejų salėse žmogus stebiesi. Bet ne tas svarbu. Pirmoji mūsų lietuviška paroda turės kitą tikslą. Jos tikslas duoti gyvavimo pradžią dailei tarp kitų tautų dailės. Jos tikslas parodyti, kad ir pas lietuvius dailė egzistuoja”.(3, p.9).Daug inteligentų parėmė ir pritarė, kad reikia organizuoti parodą. Visi parodos organizavimo reikalai buvo pavesti tvarkyti lietuvių dailės parodos komitetui. Į parodą buvo kviečiami dailininkai ir architektai, taip pat liaudies menininkai. Jų prašė, kad atsiųstų audinių, juostų, prijuosčių, drožinių aar keramikos darbų. Rengiant parodą iškilo daug sunkumų, bet rengėjai nugalėjo visas kliūtis.

1907m. sausio 9 d. Vilniuje, Antakalnio gatvėje P.Vileišio rūmuose, buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda. Per atidarymą kalbą sakė J. Basanavičius.”Lietuvos daidalių tvariniai, kuriuos mes čion matome krūvon surinktus, duoda mums didelę viltį į šviesią mūsų dailos ateitį. Nors ne vislab, kas čion išdėstyta, stovi ant vienodos dailoje aukštybės, bet yra daugel paveikslų, kaip Stobrausko, Žmuidzinavičiaus, Piasecko, Čiurlionio ir kiti, kuriuos galima prie geriausių tos rūšies tvarinių priskaityti. YYpačiai yra pastebėtinas Čiurlianio tvarinių originališkumas ir individuoliškumas, kurie, rasi, gali būti pradžia naujos pakraipos dailoje.

Paminėjus apie mūsų dailos ateitį, reikėtų dar patėmyti, kad prigimtasis lietuvių gabumas į mokslą ir dailą liudija apie didį mūsų tautos dvasios prakilnumą, kurį tik daug tūkstančių metų dūruojančioji mūsų tautos kultūra tebegalėjo išauklėti ir prirengti. Šitos pat priežasties dėlei lietuviai yra didžiai linkę į dainininkystę.(.).Teip, mano ponai, lietuvių daila turi ateitį ir, rodos, nemenką.

Jei mūsų daidaliai į tą keletą metų galėjo teip sustiprėti, priruošti ir pagaminti Lietuvai teip dailiai sutaisytą savo darbų parodą, tai, praėjus ilgesniam laikui, tikimės, jie iškels mūsų tautos dailą į tą aukštybę, į kurią daila yra pakilusi pas kitas, mažiau už mus nuvargintas, o labiau apšviestas tautas. Apie tai nė abejoti nėra galima! Su šita vilčia aš širdingai sveikinu mūsų daidalius, parodoje dalyvaujančiuosius, ypač daidalius parodos prirengėjus ir linkiu jiems geriausio pasisekimo šitoj pirmojoj parodoj, kuri lietuvių tautos istorijoje bus amžiais minėta.

Lai gyvuoja, auga ir žydi lietuvių daila per amžių amžius. Lai gaivina ji mūsų tautą, lai ruošia jai garbingą ateitį.”(3, p.2).

(“Vilniaus žinios” ,1906, gruodžio 28)

Parodoje dalyvavo 19 dailininkų ir 4 architektai, kurie pateikė 213 kūrinių. Taip pat buvo eksponuoti 235 liaudies meno kūriniai: audiniai, mezginiai, drožyba ir kt. ‘‘’Liaudies daile turime kuo labiausiai rūpinties: rinkti ją, saugoti, gaivinti. Juostos, kaišytiniai audiniai, įvairiausi originaliniai išdrožinėjimai ir kiti tokie darbai –tai mūsų tautos dailės didžiausi turtai. Kiekvieną lietuvaitę ar lietuvį , kurie dirba tokius darbus dirba, privalome didžiai gerbti, privalome gaivinti supratimą jų svarbumo. Kol mūsų liaudis kuria savotiškai, kitų nepamėgdžiodama, tai mes dar turime savo ypatingą artistišką kultūrą ir galime tikėtis, jog mūsų tauta ilgainiui dar sulauks geresnės ateitis”- rašė A.Žmuidzinavičius. Paroda veikė iki vasario 15 d., ją aplankė daugiau kaip 2000 žiūrovų. Paroda pasisekė, ir padėjo įgyvendinti dailės draugijos sukūrimą.”Ta paroda turėjo didelę svarbą mūsų kultūros prašvitime,- rašė M.K.Čiurlionis.- Ji buvo žadintoja, buvo, sakysime, heroldas, kuris, išėjęs švintant ant kalnelio, žolynais apaugusio, papūtė auksinį trimitą į visas puses, kviesdamas dvasios darbininkus sukurtų vieną didelę dailės liepsną mūsų motinos Lietuvos garbei ir aukštinimui. Ir susirinko darbininkai, nedaug jų, tiesa, buvo, bet ugnis liko sukurta”.(3,p.12). 1907m. pavasarį buvo parengti draugijos įstatai, o 1907m. rugsėjo 2 d. suorganizavo steigiamąjį susirinkimą, įkūrė Lietuvių dailės draugiją. Pagrindiniai Lietuvių dailės draugijos uždaviniai ir tikslai buvo nusakyti įstatuose:

“1) remti ir plėtoti,

2) vienyti ir artinti visų dailės šakų atstovus,

3) teikti materialinę ir moralinę paramą dailininkams,

4) ugdyti visuomenės meninį skonį,

5) rinkti įvairius lietuvių dailės kūrinius”(3, p. 112).

Lietuvių dailės draugija greitai populiarėjo visuomenėje, o tai lėmė jos veikla. Draugija kasmet rengėlietuvių dailės parodas, rinko liaudies meno kūrinius, o nuo 1909m. pradėjo organizuoti dailės ir muzikos kūrinių konkursus. Kuo toliau, tuo labiau plėtėsi draugijos veikla, daugėjo narių.

Lietuvių dailės draugija stengėsi užmegzti ryšius su kitomis kūrybinėmis organizacijomis. 1908m. pr. Vilniuje buvo suorganizuota bendranacionalinė Vilniaus dailės draugija, kurioje dalyvavo ne tik rusų, lenkų ir žydų tautybės dailininkai, bet ir Lietuvių dailės draugijos atstovai- M.K. Čiurlionis, P.Rimša, A.Žmuidzinavičius, S.Gimbutaitė.

Visų svarbiausias Lietuvių dailės darbas buvo parodų organizavimas. Iki pirmojo pasaulinio karo buvo surengtos 8 dailės parodos Vilniuje. Pagrindiniai parodų dalyviai buvo M.K.Čiurlionis, A.Žmuidzinavičius, P.Rimša, P.Kalpokas, J.Šileika, J.Zikaras, A.Varnas, J.Mackevičius, J.Vienožinskis, A.Jaroševičius, K.Sklėrius. Būtent jų kūryba ir apsprendė būdingiausius to laikotarpio lietuvių dailės bruožus.”Dailės parodos buvo ne tik tribūna, iš kurios galėjo betarpiškai kreiptis į savo krašto visuomenę. Jos turėjo kūrybinio akstino reikšmę, skatino dailininkų brendimą, be to, teikė tam tikrą materialinę paramą, nes dalis parodose eksponuotų paveikslų ir skulptūrų būdavo parduodamos”(3, p. 18)

1907-1914m. parodos atspindėjo naujo lietuvių dailės laikotarpio pradžią. Jose atsispindėjo augančios lietuvių dailininkų kartos kūrybiniai ieškojimai, išryškėjo saviti jų meniniai polinkiai, žymesni laimėjimai. Lietuvių dailės draugijos parodose eksponuoti kūriniai buvo kuklios išvaizdos, vyravo nedidelio formato peizažai ir

portretai, buitinių temų kompozicijos, simboliniai vaizdai. Stambesnių monumentalaus pobūdžio darbų nebuvo nei tapyboje, nei kitose dailės šakose. Bet tai didžiulis nuopelnas, juk mes negalime pamiršti, kad daug to laikotarpio dailininkų tebesimokė arba ką tik pradėjo darbų kūrybos žingsnius.”Daugumos kitų XX a. pr. Lietuvių dailininkų- A.Žmuidzinavičiaus, A.Varno, P.Kalpoko, J.Šileikos, J.Mackevičiaus, P.Rimšos, J.Zikaro, K.Sklėriaus- kūryba buvo gerokai marga nevienodo meninio lygio. Šie dailininkai dar tik brandino jėgas, turtino meninę pasaulėjautą, ieškojo savojo kelio. Tapytojai daugiausia kūrė peizažus it portretus, kuriuose stengėsi išreikšti ggamtoss nuotaikas, skulptoriai komponavo žanrines skulptūrėles, kūrė biustus, reljefinius portretus, dekoratyvinės paskirties pozicijas. Deja, išskyrus A.Žmuidzinavičių ir P.Rimšą, kuriems pavyko išsaugoti daugumą savo kūrinių, kitų dailininkų darbų didžioji dalis yra išblaškyta arba dingusi. Visa tai riboja galimybes susidaryti aiškesnį vaizdą ne tik apie atskirų dailininkų kūrybos plėtotę, bet ir apie XX a. pr. Lietuvių dailės visumą, apie bendresnius jos bruožus. Šiuo metu aišku tik viena, kad pastarųjų dailininkų darbai nesudarė kokios nors vieningesnės meninės krypties ar tendencijos. Galima tik pažymėti, kkad, nors ir buvo tam tikrų nukrypimų į vieną ar kitą pusę, vyraujanti tendencija visųų šios grupės dailininkų kūryboje buvo realistinė“(3, p.29)

Įžymiausia lietuvių dailėje buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. 1913m. sausio 13 d. prie draugijos buvo įsteigtaa M.K.Čiurlionio kuopa.Ji turėjo ttikslą- propaguoti M.K.Čiurlionio kūrybą bei jo idėjas,o svarbiausias kuopos uždavinys- įkurti lietuvių tautos paveikslų galeriją, kurioje turėjo būti saugomii M.K.Čiurlionio ir kitų lietuvių dailininkų kūriniai. O tų pačių metų spalio 21 d. lietuvių dailės draugija atidarė nuolatinę M.K.Čiurlionio kūrinių parodą Vilniuje. Joje buvo apie 250 menininko darbų: paveikslai, ofortai, plakatų eskizai, piešiniai ir vinjetės.

“Dailė nėra “blizgučiai“, o gyvenimo būtinybės pagimdytas reiškinys. Dailė, kaip ir kitos meno šakos, atspindi tautos gyvenimą ir jos kultūtą, išreiškia aukštesnius dvasinius polėkius bei siekius“.(3, p.11)

MOKSLO DRAUGIJOS

Drąsiai galime teigti, kad vienas iš reikšmingiausių XX a. pr. Vilniaus kultūrinio gyvenimo įvykių buvo Lietuvos mokslo draugijos įkūrimas.“Lietuviams reikėjo gyvos tautos, gyvos kalbos, gyvos kultūros. Pasak Antano Valaičio, “.lietuvių tautos idealogai, savigarbos jausmo vedami, negalėjo sau leisti manyti, kad llietuvių tauta negalėtų atgimti. Tai buvo vienas iš svarbiausių akstinų, paskatinusių juos galvoti apie kūrimą gyvos lietuvių mokslo draugijos, kuri, kurdama mūsų tautos praeitį, sukurtų jos gražią ateitį“.(1.p.19).

1905m. rugpjūčio 28 d. lietuvių inteligentų grupė Vilniuje nutarė suorganizuoti lietuvių mokslo draugiją. Ji sudarė organizacinį komitetą(J. Basanavičius, kun. J.Ambraziejus, G.Lansbergis, inž. J.Mašiotas, J.Bagdonavičius, St.Matulaitis, P.Vileišis, J.Vileišis, M.Dovoina-Silvestravičius, A.Smetona, P.Matulionis), o pastarasis sudarė įstatus, kurie buvo patvirtinti vidaus reikalų ministerijos. 1907 m. kovo 25 d. įvyko steigiamasis lietuvių mokslo draugijos susirinkimas, kuriame dalyvavo 886 profesijų žmonės: gydytojai, juristai, rašytojai, mokslininkai, kunigai, visuomenės veikėjai . Šis susirinkimas vyko pakiliai. Šį pradėjo J.Basanavičius pasakydamas kalbą, kurioje nušvietė lietuvių tautos kultūros praeitį, jos padėtį, mokslo draugijos kūrimo priešistorę, tikslus, supažindino su draugijos įstatais.

Draugijos tikslai buvo:

“1. Patraukti prie mokslo darbo lietuvių inteligentiją ir užmegzti ryšius su kitų tautų mokslininkais,

2.steigti draugijos knygyną, muziejų, archyvą,

3.įsteigti draugijos leidinį,

4. pasirūpinti lėšomis draugijos įstaigoms tvarkyti ir Tautos Namams įsigyti,

5. rinkti įvairiausią lituanistinę medžiagą“.(1,p.20).

1907m. rugpjūčio 18-19 d. buvo sušauktas pirmasis visuotinis susirinkimas. Buvo priimti dar 47 nariai. Susurinkime buvo perskaityti J.Basanavičiaus(“Žalvario kultūra Lietuvoje“), E.Volterio(“Iš kunigo Mykolo Daukšos gyvenimo“) pranešimai. Susirinkimai vykdavo kasmet , kiekvieną vasarą Vilniuje. Pranešimai būdavo įvairiausi, bet daugiausia apie lietuvių istoriją, kalbą, liaudies muziką, archeologiją, papročius, taip pat pedagogiką, psichologiją, geografiją, fotografiją, Lietuvos žemėlapio parengimą ir kt. Pranešimus skaitė J.Basanavičius, E.Volteris, K.Būga, J.Jablonskis, A.Voldemaras, A.Janulaitis, M.Biržiška, M.Gustaitis, J.Yčas. Draugijos darbas buvo sekamas caro valdžios pareigūnų. Nuo 1908 m. posėdžių protokolai turėjo būti rašomi rusų kalba. Buvo trukdoma gauti užsienyje išeinančius laikraščius. Tačiau draugija įtemptai dirbo, kadangi norėjo įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Jau 1907 m. buvo įsteigta draugijos biblioteka. Ši turėjo daugybę knygų, kurias jai padovanojo J.Basanavičius(400 knygų),E.Volteris(apie 900), J.Tumas(apie 700 veikalų), Vilniaus lietuvių būrelis, Tilžės “Birutė“, Vilniaus mokslo apygardos kuratoriai, rrašytojai, visuomenės veikėjai, mokslininkai. Dr. F. Kaunackis padovanojo S.Daukanto biblioteką. Nuo 1909 m. pradėjo veikti skaitykla, kuria galėjo naudotis ne tik draugijos nariai, bet ir kiti mokslo žmonės. Draugijos archyvas įsteigtas 1908 m.,kuriam pradžią davė Tilžės “Birutė“, paaukojusi įvairių laikų rankraščių. J.Basanavičius archyvui atidavė visus savo ir kitų rašytojų rankraščius, laikraščius, įvairius dokumentus, savo tautosakos rinkinius.

1907m. pradėjo veikti muziejus , kuris buvo pavienių narių-J.Basanavičiaus, P.Vileišio, G.Petkevičaitės, J.Tumo, E. Volterio, P.Jurskio, K.Griniaus, T.Žilinsko. Šie padovanojo senų pinigų, fotografijų, įvairių archeologinių, etnografinių daiktų kolekcijas. Muziejuje buvo antropologijos, archeologijos, etnografijos, numizmatikos skyriai.

Svarbų vaidmenį draugijos veikloje turėjo 1907m. J.Basanavičiaus pradėtas leisti leidinys “Lietuvių tauta“. Čia buvo spausdinami tyrinėjimai, pranešimai. Ypač daug darbų buvo iš mitologijos, tautosakos ir etnografijos, lingvistikos ir literatūros istorijos.

Lietuvių mokslo draugija stengėsi suartėti su kitų tautų mokslininkais, draugijomis ir mokslo, dalintis savo darbo patyrimu, keistis literatūra. Buvo užmegzti ryšiai su 16 įvairių mokslo įstaigų- rusų, čekų, bulgarų, ukrainiečių, latvių, estų, vokiečių. Ypač glaudūs ryšiai buvo su Rusijos mokslų akademija, Archeologijos komisija Vilniuje, “Birutės“ draugija Tilžėje.

Lietuvių mokslo draugijos darbas buvo diferencijuotas. Buvo įsteigtos atskiros mokslo sritys- etnografijos, medicinos, farmacijos, veterinarijos, teisės, pedagogikos, filologijos, psichologijos, statistikos ir ekonomikos.Be to, buvo sudaryta komisija, kuri rūpinosi Lietuvos žemėlapio, enciklopedijos medžiagos parengimu, Draugijos nnamų įsigijimo reikalais.

Aktyviausiai iš visų sekcijų dirbo Filologų bei liaudies dainų tyrinėjimo sekcija. Buvo pradėta rinkti lietuvių tautosaką, užrašinėjamos dainos ir jų melodijos bei kiti folkloro žanrai. Lietuvių mokslo draugija rūpinosi ir švietimo reikalais, lietuvių kalbos rašybos dalykais, vadovėlių rengimu. J.Jablonskio, M.Biržiškos pastangomis buvo išleista lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos vadovėlių.

Draugija stengėsi organizuoti istorinių ir kultūrinių datų minėjimus. 1913m. pradėta ruoštis lietuvių spaudos atgimimo dešimtmečiui paminėti. 1914m. birželio 24 d. buvo suorganizuota pirmoji lietuvių spaudos paroda, kuri plačiai nušvietė lietuvių spaudos istoriją. Parodoje buvo pateikta apie 2500 spaudinių, išėjusių ne tik po 1904m., bet ir spaudos draudimo laikais.

Lietuvių mokslo draugija sukaupė didžiulius lituanistinius lobius, kuriais galėjo naudotis to meto visuomenė ir kuriuos išsaugojo ateinančioms kartoms. Savo veikla ji dėjo pamatus lietuvių tautinei mokyklai, Lietuvos aukštosioms mokykloms įsikurti.

TEATRO RAIDA VILNIUJE

XX a.pr. Vilnius tapo iš reikšmingiausių lietuvių kultūrinės veiklos centrų. Jau tada vilniečiai pradėjo steigti šelpimosi ir kultūrines draugijas. 1904m. Vilniuje buvo įkurta “Vilniaus lietuvių savišalpos draugija“. Ši draugija, kuriai vadovavo A.Vileišis, ėmėsi visuomeninio, kultūrinio ir teatrinio darbo. Draugija turėjo teisę per metus surengti 4 vakarus, o pirmasis draugijos vakaras buvo surengtas 1905m. vasario 6d. kuriame buvo suvaidinta “Amerika pirtyje“ ir “Vienas mudviejų turi vesti“. Pirmasis vakaras pavyko gerai, o tada

vilniečiai sumanė suorganizuoti ir chorą, kurim vadovavo M.Petrauskas. įvyko ir pirmasis koncertas 1905m. birželio 6d. Solo dainavo pats M.Petrauskas, taip pat buvo suvaidinta komedija “Pabaigtuvės“. Draugija išugdė didelį būrį vaidintojų, kurie vėliau profesionaliais aktoriais. Ši draugija rūpinosi ir švietimu:nuo 1905m. ji jau turėjo dviklasę mokyklą, skaityklą, biblioteką. Draugija tapo Vilniaus lietuvių kultūrinio gyvenimo centru.

1905m. įsikūrė vaidintojų, dainuotojų, muzikantų draugija “Vilniaus kanklės“. O šios draugijos pirmininkas buvo G.Lansbergis-Žemkalnis, bet jis buvo ne tik pirmininkas, bet ir režisierius ir aktorius. 1905m. gruodžio 33d. įvyko pirmasis “Vilniaus kanklių “ vakaras, kuriame buvo parodyta pjesė “Iš tamsos į šviesą“, ją vaidino P.Gaidalionis, G.Sapkauskaitė, K.Puida, L.Gira, T.Juodvalkis, O.Pleirytė, V.Putramrntas, A.Purėnas ir kt., dainavo M.Petrausko vadovaujamas choras. 1906m. “Vilniaus kanklės“ pastatė G.Petkevičaitės-Bitės ir Žemaitės dramą “Dumblynė“ ir M.Šikšnio-Šiaulėniškio tragediją “Pilėnų kunigaikštis“.

Didžiausias įvykis Vilniaus teatro ir muzikos gyvenime buvo lietuviškų operečių ir operos pasirodymas. M.Petrauskas sukūrė dvi operetes:“Adomas ir Ieva“ bei “Kaminkrėtys ir malūnininkas“. O 1906m. lapkričio 6d. miesto salėje buvo parodyta pirmoji opera “Birutė“.1906 metų llapkričio 6-toji lietuviškos operos gimimo dienaa. Tą dieną pirmą kartą buvo atlikta kompozitoriaus Miko Petrausko ir dramaturgo Gabrieliaus Lansbergio-Žemkalnio opera “Birutė“. “Ji buvo sukurta ir pastatyta sudėtingomis lietuvių tautinio atgimimo bei 1905-1907m. revoliucinio pakilimo sąlygomis, neturint nei teatrų, nei trupės, nnei orkestro, nei mecenatų, tačiau trokštant turėtii savą lietuvišką muzikinį teatrą“(1.p.47).

G.Lansbergio-Žemkalnio operos “Birutė“ siužetą sudaro legenda apie Lietuvos kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės meilę, kuri XIX a. buvo plačiai paplitusi per S.Valiūno “Birutės“ dainą. M.Petrauskas operai parašė muziką pagal G.Lansbergio-Žemkalnio libretą. Operos choruose išryškėja jauno kompozitoriaus pastangos sukurti lietuvišką, senove dvelkiančią muziką. Pirmą kartą atlikta opera paliko didžiulį įspūdį ne tik atlikėjams, bet ir klausytojams. Birutės partiją dainavo Marija Piaseckaitė-Šlapelienė, senojo vaidilos –Gabrielius Lansbergis-Žemkalnis, Birutės brolius- Kipras Petrauskas ir Stasys Audėjus, Kęstutį vaidino Kazys Puida, Lizdeiką-Antanas Žmuidzinavičius, Birutės tėvą- Povilas Gaidalionis ir kt. Spektaklįį režisavo G.Lansbergis-Žemkalnis, solistus ir chorą ruošė M.Petrauskas.

Štai kaip pastatymą vertino laikraščiai:“Iki šiol lietuvių scena muzikos srityje tenkinosi tik choro dainavimu ir dviem trim iš lenkų kkalbos išverstomis operetėmis. “Birutė“ – tai visai originali kompozicija, jos muzika visiškai savarankiška ir rimta, atitinkanti lietuvių liaudies dvasią.”Birutės” –siužetas yra paremtas liaudies dainoje “Birutė” išlikusiu istoriniu padavimu. Joje gausu įvairių efektų: vaidilučių chorai, liaudies eisena, pjovėjų chorai, viduramžiški kostiumai, pagaliau į didvyrių laikus klausytojus nukeliauti muzika”.(5,p.120-121).

“Birutė” “mums tebėra –tolima ir artima,nacionalinio išsivadavimo, tautinio atgimimo, ankstyvojo lietuvių teatro romantizmo spindulių nusieta”.(1,psl.50).

1906 m. pb. “Vilniaus kanklės” ir “Vilniaus lietuvių savišalpos draugija” susijungė į vieną “Kanklių” draugiją.Tačiau tai nieko gero nedavė,dėl įvairių nnesklandumų pasitraukė G.Lansbergis-Žemkalnis, o vietoj jo buvo išrinktas J.Vileišis.Tik porą metų gyvavusiai(iki 1908) draugijai teko nutraukti savo veiklą.Vietoje jos įsikūrė nauja draugija-“Rūta”,kuri perėmė vadovavimą koncerto ir teatro pastatymams.”Rūtos” draugija rengė vaidinimus, koncertus, paskaitas, šokių vakarus bei kitas pramogas. Draugija turėjo skaityklą, kurioje buvo visi to meto lietuviški laikraščiai. “Rūta”- tai draugija, kuri sugebėjo įtraukti žmones į kultūrinę veiklą. Šiaip “Rūta” įgijo autoritetą, į ją įstojo daug naujų narių. Vakarus rengė L.Gira, J.Tumas ir G.Sapkauskaitė. Jie sudarė vakarų rengimo planą, subūrė nemažą vaidintojų būrelį, nustatė, kad kas trečiadienį ruoš vakarus savo nariams ir kviestiniams svečiams, o kas šeštadienį- viešus vakarus, koncertus, minėjimus. Po kiek laiko vaidintojų būrelis persiorganizavo į atskirą savarankišką trupę, kuri pasivadino Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų būreliu. Be abejo, šis būrelis turėjo konkurentą- Vaidintojų mėgėjų kuopą. Konkurencija skaldė jėgas, blaškė, kurstė nesantaiką, o todėl ir buvo nutarta susijungti bendrai. Kuopa ir būrelis susijungė į Vilniaus lietuvių artistų sąjungą. Naujasis kolektyvas uoliai dirbo. Per metus buvo pastatyta 16 veikalų “Švarkas ir milinė”, “Amerika pirtyje”, “Sūnus palaidūnas”, “Inteligentai”, “Į šviesą”, “Velnias- ne boba”, “Neatmezgamas mazgas”, “Ponas ir mužikai”, “Milijonai vandenyje”,”Blinda”, “Vėtra” ir kt. Nemažai nuveikė ir antraisiais metais. Per 1911-1912m. sezoną buvo pastatyta 15 naujų veikalų:Vydūno “Ne sau žmonės”, Togobočnio “Iš mmeilės”, L.Giros “Kerštas” ir “beauštanti aušrelė”, K.Strazdo “Vestuvės”, Žemaitės “Mūsų gerasis” ir kt. Taip iš peties pasidarbavusi Vilniaus artistų sąjunga gerokai išaugo, sutvirtėjo ir nutarė savo trupę įteisinti oficialiai. Trupė pasivadino Vilniaus lietuvių dramos artistų bendrove. Pastaroji norėjo turėti kuo įvairesnį repertuarą,o tai pasidarbavo J.Strazdas, kuris iš kitų kalbų vertė dar nevaidintus veikalus. Jis įsteigė “Teatro” žurnalą. Pirmą kartą Vilniuje buvo suvaidinta Žemaitės “Apsiriko”.

“Taigi bendrovės tikslas- kelti lietuvių scenos meną Vilniuje ir visoje Lietuvoje- pirmaisiais jos gyvavimo metais buvo vykdomas sėkmingai. Dėl to visiškai suprantama, kad bendrovės nariai buvo labai patenkinti savo darbu bei jo vaisiais. Suvedant pirmojo sezono rezultatus, konstatuojama, kad “pastebėtas visų susirinkusiųjų didelis entuziazmas” .(5,p.284).

Peržvelgę teatro raidą mes pastebime didelius nuopelnus. Vilniaus lietyvių artistų sąjungos, vėliau Artistų bendrovės, kolektyvas dirbo tokiais pagrindais, kurie atitiko profesionalaus teatro veiklos pagrindus. Jie turėjo aiškų tikslą: kurti teatro meną, ugdyti jo pamėgimą. Teatras sudarė dramaturgų bei vertėjų aktyvumą, kurie parūpino reikalingų veikalų, tai buvo vienintelis teatras, kuris netrūko, nestokojo veikalų.

Pirmojo pasaulinio karo metais lietuvių tauta tapo pirmąja auka, karas sugriovė visa tai, kas su dideliu vargu bei pasiaukojimu buvo sukurta ir pastatyta.

SPAUDA IR LITERATŪRA

Spaudos draudimo panaikinimas buvo svarbus lietuvių tautos iškovojimas. Vilnius vėl pasidarė vienas svarbiausių lietuvių spaudos leidimo ccentrų. Jau 1904m. pasirodė pirmosios 7 lietuviškos knygelės, o 1904m. gruodžio 10d. pradėjo eiti pirmasis dienraštis “Vilniaus žinios”. “Mūsų šventė ir mūsų rūpestis” – taip “Vilniaus žinių” redakcija pavadino savo dienraščio pirmojo vedamąjį. Iš tikrųjų po keturiasdešimt tamsos metų atgauta spauda, atgauta teisė, anot leidėjų, savo “reikalus viešai apsvarstinėti čia pat, savo krašte”,- ar gali būti didesnė šventė? Bet tai tų reikalų tokia gausybė, nes reikėjo “lopyti skylėtus savo tautos stogus ir gaivinti jos dar nenudžiūvusias šakeles”, ar gali būti didesnis rūpestis?”(1,p.95).

Per 1905-1907m. lietuvių spauda vilniuje augte išaugo. Greta dienraščio “Vilniaus žinios” 1905m. buvo pradėtas leisti savaitraštinis laikraštis “Lietuvos ūkininkas”, kuris atstovavo Lietuvos demokratų partijai. Socialdemokratai leido “Naują gadynę”(1906), “Skardą”(1907), “Žariją”(1907-1908).

Pagrindinis lietuviškos spaudos adresatas buvo valstietis, kaimo žmogus. Spauda rūpinosi ir jaunimu. Jiems buvo leidžiami specialūs laikraščiai. Tai “Lietuvos žinių” priedas “Aušrinė”, “Lietuvos ūkininko” mėnesinis priedas “Jaunimas”. Labai svarbus mūsų kultūrai buvo Lietuvos mokslo draugijos žurnalas “Lirtuvių tauta”(1907) ir literatūrinis žurnalas “Vaivorykštė”(1913-1914).

Iš viso 1904-1915m. Vilniuje ėjo daugiau kaip 30 lietuviškų periodinių leidinių. Laikraščiai spausdino grožinę kūrybą, kadangi grožinis kūrinys laikraštį daro įdomesnį, patrauklesnį. Laikraščiuose buvo spausdinami J.Biliūno, Žemaitės, Vaižganto, Šatrijos Raganos, K.Puidos, Vaidilutės kūriniai. Buvo spausdinami ne tik mūsų rašytojų kūriniai, bet ir kitų tautų rašytojų kūryba. Paskelbta nemažai literatūrinių

straipsnių ir recenzijų.

1907m. nustojus eiti “Vilniaus žinioms”, A.Smetona, J.Tumas sugalvojo leisti naują laikraštį ir 1907m. spalio 3-16 pasirodė tautinės krypties laikraštis “Viltis”. Štai ką viltininkai akcentavo:”Mūsų viršiausias tikslas yra /./ apibendrinti tautos pajėgas, sutaikinti taip, kad, darbuodamos Lietuvos naudai, jos neprieštarautų viena kitai, kad iš vieno ar šalimais eidamos nesitrukdytų viena kitai darbo. /./ Mes atsiliepsime kitiems laikraščiams tiek, kiek jie priešininkaus mūsų vienybės sumanymui. Mes tikime ir turime pamatą tikėti, jogei kultūros darbas niekuomet dykai nežūna; “Viltyje” bus jjai daug vietos skiriama././ Lietuvių tauta dar nėra pilnai atgijusi ir susipratusi. Lirtuvos pakraščiai tebėra apmirę. “Vilties” užduotimi bus jie gaivinti ir kelti”(1,p.97). “Viltis” rūpinosi visos lietuvių tautos gaivinimu. Čia buvo aptariamos dailės, teatro, muzikos aktualijos, kalbos reikalai, draugijų rūpesčiai, mokslo ir literatūros naujienos. Vieni ištikimiausių grožinės kūrybos kūrėjai “Vilčiai” buvo L.Gira ir Lazdynų Pelėda. L.Gira paskelbė 43 eilėraščius. Lazdynų Pelėda išspausdino 27 prozos kūrinius- nuo “Klaidos” iki trumpų apsakymėlių. Daugiausia grožinės kūrybos “Viltyje” pasirodė 1909-1911m. V.Krėvės “Gilšė”, “Bobulės vargai”, ““Šarūnas”, K.Puidos “Mirga”,I.Šeiniaus “Vincas Žiežirba”, “Vidurnaktį”.

1913m. “Viltyje” publikuojami Vaižganto “Aukštaičių vaizdeliai”.

“Iš “Vilties” puslapių sklinda vaižgantiška šviesa: pakantumo, tolerancijos, plataus žvilgsnio šviesa. Tautininkų laikraštis, kuriam tautos dvasios, tautos vienybės idealai buvo šventi, atidus ir dėmesingas kitų tautų kultūrai././ ji skleidė ddvasingumą, nes pati buvo svarbus mūsų kultūros reiškinys. “Viltis” buvo dvasios aristokratų laikraštis” (1,p.100). ”Viltis” rūpinosi ir kalbos dalykais. Čia buvo spausdinama daug straipsnių, susijusių kalbos kultūros klausimais, o tai, mano manymu, buvo vienas didžiausių nuopelnų mūsų tautos raštijai, mūsų literatūrai. “Viltis” paaktyvino literatūrinį gyvenimą, darė jį įdomesnį, įvairiapusiškesnį.Ypač man įstrigo M.Pečkauskaitės žodžiai: “Meno kūrinys esąs sielos šauksmas. Tautas gyvas darąs ne mokslas, o menas. Kiekvienos tautos siela tikriausiai apsireiškianti mene, ypač tautodailėje. Kūrinio tautiškumas glūdi ne siužete, o jo dvasioje”(1,p.99).

Vilnius tapo ne tik spaudos, bet ir literatūros centru. Vilniaus literatūrinis gyvenimas XX a. pradžioje buvo turtingesnis, panaikinus spaudos draudimą. Vilnius vėl turėjo didelį vaidmenį lietuvių literatūroje, be to, beveik visi lietuvių rašytojai buvo susiję su Vilniumi. Žymiausia rašytoja buvo JJulija Žymantienė-Žemaitė. Jau 1904m. buvo išspausdintas jos “Rinkinėlis vaikams”, vėliau pasirodė ir daugiau jos knygelių “Kent kaltas, kent nekaltas”, “Gera galva” ir kt. 1912m. Žemaitė persikėlė gyventi į Vilnių ir dar labiau įsitraukė į kultūrinę veiklą. Žemaitė bendradarbiavo su rašytoja G.Petkevičaite-Bite. Jos kūriniai taip pat buvo spausdinami spaudoje. Nuo 1909m. iki karo rašytoja gyveno Vilniuje ir dirbo “Lietuvos žinių” redakcijoje.

XX a. pradžioje didelį vaidmenį atliko ir rašytojos S.Pšibiliauskienė ir M.Lastauskienė, kurių slapyvardis buvo bendras Lazdynų Pelėda. 1905m. buvo išspausdinta pirmoji jjų knygelė “Pavasario rytmetį. Davatka. Burtininkė”. 1910m. Vilniuje išėjo vienas didžiaisių Lazdynų Pelėdos kūrinių- apysaka “Klaida”.

Realistinei lietuvių dramaturgijai vystytis didelę reikšmę turėjo G.Lansbergio-Žemkalnio kūryba. Visi svarbiausi jo kūriniai buvo išspausdinti. G.Lansbergis – Žemkalnis buvo pirmasis iš Lietuvos bajorų, kuris drąsiai teigė:”Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs. Manyje lietuvių siela buvo tik užmigdyta, ir reikėjo tik kibirkšties, kad ji prisikeltų, prasiblaivintų ir stotų tėvynės sūnų eilėn”. 1905m. Lansbergių bute įvyko pirmasis lietuvių mokytojų suvažiavimas, įkūręs Lietuvos mokytojų suvienijimą. Be abejo jo pirmininku buvo G.Lansbergis-Žemkalnis. Jis tapo žymiausiu to meto lietuvių teatro veikėju, režisierium ir dramaturgu. Kartu jis ir pirmasis “Vilniaus kanklių” valdybos pirmininkas, pirmosios lietuviškos operos autorius.

Realistinei lietuvių literatūros vystymuisi didelę reikšmę turėjo P.Višinskis, kuris padėjo į literatūrą prasiskverbti Žemaitei, Lazdynų Pelėdai, P.Vaičaičiui, Šatrijos Raganai. P.Višinskio gyvenimas yra glaudžiai susijęs su Vilniumi.

Dauguma lietuvių rašytojų , gyvenusių Vilniuje, palaikė glaudžius ryšius su baltarusių rašytojais. Glaudžiausiai su Vilniumi susiję tai Aloizos Paškevič(Kairienės)-Ciotkos, Ivano Lucevičiaus-Jankos Kupolos, Konstantino Mickevičiaus-Jakubo Kolaso gyvenimas ir kūryba.

Apibendrinant Vilniaus kultūrinio gyvenimo apžvalgą, reikia pabrėžti, jog XX a. pradžioje Vilniuje suburtų lietuvių mokslo, meno, dailės draugijų pastangos globoti Lietuvos kultūros vertybes sąlygojo bendros aplinkybės:iš valdžios negauta parama, karo įvykiai ir skirtingi niuansai. Vilniaus kultūrinis gyvenimas daugelio mūsų atmintyje vis ddar egzistuoja išdalintas į atskirus tautinių kultūrų rėžius. Bet juk mes privalome ieškoti vidinių sąveikų, jungiančių gijų, maitinančių visus Vilniaus kultūros rėžius. Mums reikėtų surasti dvasinį bendrumą, regioninį savitumą, tradicijos tąsą. Turėtumėm suvokti, ”kas dedasi greta ir pagauti bendro buvimo atmosferą, tvyrančią virš visų, įstabų Vilniaus mūrų svetingumą kiekvienam kultūros želmeniui, pagaliau poetiškumo aurą, teikiančią impulsą įvairių individualybių kūrybiniam renesansui”. Žvegkime į Vilnių kaip kultūros pradžios miestą, būkime dėkingi tiems Lietuvos piliečiams, kurie ėmėsi to sunkaus, bet svarbaus ir reikalingo darbo, be kurio gal mes būtumėm neturėję kultūrinio gyvenimo palikimo. XX a. pradžia lietuvių tautai atnešė be galo didžiulį gyvybinės svarbos laimėjimą. Be abejo, šis laimėjimas turėjo didelę reikšmę tolesnei lietuvių kultūros ir meno plėtotei. Juk pradėjo eiti pirmieji legalūs lietuviški laikraščiai bei žurnalai, susikūrė įvairios kultūrinės organizacijos, buvo steigiamos lietuviškos mokyklos, susidarė teatro mėgėjų kuopelės, chorai, buvo rengiami spektakliai ir koncertai. Kultūros palikimas, pagimdytas miesto civilizacijų,negali išnykti. Visiškai yra nesvarbu, kas miestą valdo ir tvarko. Juk kiekviena kultūra turi savo atmintį, kurią palieka gyvuoti per šimtmečius. Juk istorijos negalima ištaisyti ar pakeisti, ją reikia pabandyti suprasti. Bet tai yra taip nelengva.

LITERATŪRA

1.Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1900-1940.-V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.-307p.

2.J.Jurginis, V.Merkys, A.Tautavičius Vilniau miesto istorija.-V.: Mintis, 1968-394p.

3.J.Umbrasas, E.Kunčiuvienė Lietuvių ddailininkų organizacijos 1900-1940.-V.: Vaga, 1980-253p.

4.L.Gudaitis Platėjantys akiračiai.-V.: Vaga, 1977-440p.

5.V.Maknys Lietuvių teatro raidos bruožai T.I.-V.: Vaga 1972-370p.