Senovės Graikija arba Antikinė Graikija
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos
VII c klasės mokinio Justo Deksnio
Istorijos referatas
[pic]
Turinys
1.
Pratarmė………………….
..3psl.
2. Demokratijos atsiradimas…………..4psl.
3. Atėnų
demokratija……………..4psl.
4. Atėnų politinės
institucijos…………..5psl.
5.
Sparta………………….
…6psl.
6. Kretos
istorija………………..6psl.
7. Mikėnų
civilizacija………………7psl.
8.
Troja…………………..
…8psl.
9. Graikų
dievai…………………9psl.
10. Olimpo
dievai………………..10psl.
11.
Nimfos………………….
11psl.
12. Graikų
filosofai……………….12psl.
13.Aleksandra Makedonietis…………..14psl.
14.Teatras………………….
.15psl.
16.Olimpinės
žaidynės……………..16psl.
Pratarmė
Senovės graikai yra vieni pirmųjų europiečių, susipažinę su Rytų
civilizacijų laimėjimais ir išplatinę juos Europoje. Rytiečiai graikus
išmokė abėcėlės, kuri buvo gerokai supaprastinta dantiraščio aar hieroglifų
forma. Raštas graikams padėjo įamžinti filosofų, poetų, politikų darbus ir
mintis.
Graikų mąstytojai kitu žvilgsniu pažvelgė į juos supantį pasaulį.
Jie tikėjo, kad žmonijos likimas priklauso nuo dievų valios, tačiau pradėjo
suprasti, jog ir žmogus gali pažinti bei paaiškinti gamtos ir visuomenės
gyvenimo reiškinius. Graikai domėjosi valstybės valdymo menu. Jie daug
svarstė, kokia valstybės santvarka geriausia. Deja, graikų valstybių
likimas leidžia manyti, jog geriausia valstybės santvarka taip ir nebuvo
sukurta.
Graikų mitai dar ir dabar yra įkvėpimo šaltinis
rašytojams,dailininkams,skulptoriams.Senovės graikai sukūrė daug įdomių
mitų, bet vienas yra ypatingas. KKuo jis įdomus? Svarbiausias graikų dievas
Dzeusas įsimyli finikiečių karaliaus dukterį Europę ir, pavirtęs jaučiu,
pagrobia ją. Europė atsiduria nežinomoje žemėje, kuri vėliau pavadinama jos
vardu.
Senovės Graikijos istorija
Demokratijos atsiradimas
Aristokratai tradiciškai turėjo afiliacijos teisę, o tai tapo reikšminga
prasidėjus vidinėms migracijoms, nes tik per įįsūnyjimą migrantai galėjo
įsitraukti į kitas, ne gimtąsias bendruomenes. Aristokratų valdžią stiprino
ir teisė teisti už nusikaltimus. Teisės samprata buvo kitokia. Nusikaltimas
praktiškai nesiskyrė nuo nuodėmės. Žmogžudystės atveju spręsta kaip
pralietas kraujas užteršė žemę. Dėl to VII-VIII a. pr. m. e. masiškai
vykdomi „apvalymo“ aktai. Tai galėjo daryti tik aristokratai. Aristokratų
rolė prieštaravo naujai ūkinei situacijai. VIII a. pr. m. e. įtampa pasiekė
viršūnę. Labiausiai nusiteikę kovoti su arsitokratais buvo pirkliai. Tai
buvo naujas pirklių-amatininkų-piratų sluoksnis. Kova prasidėjo dėl
įstatymų kodifikacijos. Užrašyti įstatymus galėjo tik patys aristokratai.
Aristokratams buvo būdingas asketiškas gyvenimo būdas, tačiau VII a.
padėtis keičiasi. Prekeiviai savo gyvenimo būdu užkrečia dalį aristokratų.
Nusigyvenę aristokratai VII a. vid. sudarė patį revoliucingiausią
visuomenės sluoksnį. Jie tampa tarpsluoksniu tarp aristokratų ir prekeivių.
VII a. viduryje susidaro patinė situacija. Nusigyvenę aristokratai pradeda
vadovauti tironiškai-demokratiškai revoliucijai. Tirono ((tyrranos) sąvoka
tuo metu neturėjo blogos reputacijos. Tirono valdžia rėmėsi balanso
principu, paveldima buvo tik retais atvejais. Svarbiausias tirono vaidmuo
buvo teisės kodifikavimas. Tironai palaikydavo gerus ryšios su Dionizo
religija ir kultais, kurie buvo liaudiški, stengėsi uždrausti aristokratinę
religiją.
Tironai atsirado visuose Graikijos miestuose su kai kuriomis išimtimis –
Mitilena ir Atėnais. Mitilenoje sukuriama renkama valdovo pareigybė –
itakas Aisinetas (teisėjas, turintis valdovo įgaliojimus), kuris renkamas
10-iai metų. Atėnuose renkamas tironas (dialatas) yra Solonas. Jų
įgaliojimai buvo tironiški, bet pareigybės renkamos ir ribotos laiku.
Spartos ir Kretos vystymasis pasuko kita kryptimi. KKretos ir Spartos
aristokrati patys sutinka užrašyti įstatymus, užbėgdami už akių tironams.
Sparta turėjo 28 seniūnų tarybą ir du karalius (Likurgo santvarka), be to
eforatą – stebėtojų tarybą. Tai balansuojant valdžią demokratijos Spartoje
neatsirado.
Atėnų demokratija
Klasikinis polis, kuriame matome demokratijos vystymąsi yra Atėnai. VII a.
pr. m. e. įvykdomos pirmosios reformo – Drakonto įstatymai. Kilono bandymas
įvykdyti tironišką perversmą nepavyksta. 594 m. Atėnų aristokratai išrenka
Soloną dialaku 10-čiai metų. Solonas per šį laikotarpį įtvirtino
demokratijos pagrindus.
561 m. pr. m. e. Persistratas įvykdo sėkmingą perversmą, pasitelkęs Spartos
kariuomenę. Paskutinė Atėnų demokratijos pakopa siejama su Kleistenio
vardu. Jis likviduoja bet kokius aristokratijos reliktus. Kleistenis suardo
Atėnų bendruomenę, jos galimybes grupuotis pagal interesus. Jo santvarkoje
grupinių interesų būti neturėjo, buvo sukurtos tritijos, kurios būdavo
sumaišomos, kad negalima būtų balsuoti geografiniu principu.
Atėnų politinės institucijos
Atėnų politines institucijas galima būtų išskirstyti į 3 dalis pagal
valdžios pobūdį: tautos susirinkimas, taryba ir renkami pareigūnai-
archontai ir strategai.
Susirinkimas priiminėjo politinius sprendimus, o taryba užsiimė politikos
įgyvendinimu ir administraciniais reikalais. Tautos susirinkimas būdavo
šaukiamas kartą per mėnesį, vėliau maždaug 4 sykius, per metus būdavo apie
50 susirinkimų. Susirinkimas būdavo sušaukiamas Tarybos sprendimu.
Reikšmingiausios archontų ir areopago institucijos nuo maždaug V a. ėmė
prarasti realią valdžią, kuri koncentravosi taryboje. Archontai buvo
pasidaliję pareigybes ir faktiškai vadovavo valstybei. Nors jų faktiška
galia buvo labai maža iš piliečių jie susilaukdavo ypatingos pagarbos,
matyt dėl sakralinių, simbolinių ššių pareigų pobūdžio.
Archontai turėjo savus pavadinimus. Tai eponimas, basilėjas, polemarchas ir
6 tesmotetai. Eponimas savo laiku simbolizavo aukščiausią valstybinę galią,
jo vardu būdavo pavadinami metai. Atėnų demokratijos laikais eponimui liko
tik kai kurios teisminės funkcijos. Aristokratijos metu basilėjas buvo
vyriausias atstovas nuo tautos dievams. Sąlyginai šnekant, vyriausiojo
žynio pareigos basilėjui išliko ir demokratijos laikais. Archontas
polemarchas buvo nominalus kariuomenės vadas. Tačiau demokratijos laiku
jokios realios įtakos kariuomenei neturėjo, o tik vykdė kai kurias
religines su karo dievais susijusias kulto apeigas. Tesmotetų sferai
priklausė pirmininkavimas tam tikrose bylose.
Taryba buvo sudaroma iš 400, o vėliau iš 500 narių, išrenkamų burtais
vienodai nuo kiekvienos filės, t.y. po 50 iš kiekvienos. Taryba (arba bulė)
buvo turbūt artimiausiais šiuolaikinei vyriausybei Atėnų demokratinės
sistemos organas. Tie, kuriems buvo pavedamas prižiūrėti tam tikrą
projektą, atlikdavo panašias į ministro funkcijas.
Kad darbas būtų efektyvesnis nuolat dirbdavo tik 1/10 tarybos- kiekvienos
filės atstovai posėdžiaudavo 1/10 metų (dar buvo įjungiama po vieną atstovą
iš kiekvienos filės). Kadangi taryba nuolat dirbdavo (1/3 pasilikdavo ir
naktimis), tai už laiką praleistą valstybinėse pareigose piliečiai gaudavo
nedidelį atlyginimą. Tas dešimtadalis tarybos narių vadinosi pritanėjais, o
jų tarybos dalis- pritanija. Pritanų rankose faktiškai buvo vykdomoji
valdžia. Taryba taip pat ruošdavo praktiškai visus nutarimus susirinkimui
tvirtinti, o kadangi susirinkimai vykdavo gana dažnai, tai buvo nesunku
visus sprendimus priimtus taryboje patvirtinti susirinkime.
Kariuomenės reikalais užsiimdavo renkami 10 strategų. Jų reikšmė bbuvo
didesnė dėl to, kad strategai galėjo būti perrenkami neribotą kadencijų
skaičių, kariuomenėje veikė tiesioginio paklusnumo (subordinacijos)
principas. Tačiau ir strategų veikla visiškai priklausė nuo tautos
susirinkimo. Kiekvienam karo žygiui ar operacijai susirinkimas paskirdavo
vieną iš strategų, po to jis dėl žygio turėjo susirinkimui atsiskaityti. Po
nepavykusio žygio susirinkimas galėjo strategą bausti, kartais net mirtimi.
Nors iš pradžių strategų kolegija turėjo universalią bendrą veiklos sritį,
bet dėl praktinės būtinybės ji vis labiau skaidėsi, diferencijavosi pagal
veiklą. Ir archontu, ir strategu galėjo būti išrinktas kiekvienas pilietis.
Tiek sprendimų priėmimas tiek sprendimų įgyvendinimas buvo kiekvieno
piliečio pareiga, o ne tik jų išrinktųjų ar jų lyderių. Nors ne visi Atėnų
gyventojai turėjo tokias politines teises, tačiau jokia kita demokratija
žmonijos istorijoje neturėjo tokio didelio dalyvavimo laipsnio.
Sparta
Sparta (gr. Σπάρτη) – vienas iš svarbiausių antikinės Graikijos miestų,
pats galingiausias Peloponeso miestas-valstybė, kuriam priklausė Lakonika
ir Mesenija. Spartos miestas driekiasi centrinėje Lakonikos dalyje,
dešiniajame Euroto upės krante.
Sparta yra ir šiuolaikinis miestas už kelių kilometrų nuo antikinės vietos.
2001 m. duomenimis jame gyvena 16 473 gyventojai.
Spartietiška dvasia
Spartiečiai buvo stiprūs, garbingi kariai. Juos kovos menų mokydavo nuo
septynerių (dar sakoma, kad nuo trejų) metų. Berniukams buvo skirta fizinių
pratimų, skirtų lavinti kūną, pvz. bėgioti per šakas, žarijas. Be to, juos
skaudžiai plakdavo rykštėmis, kad priprastų prie skausmo. Mergaitėms taip
pat buvo skiriama daug dėmesio. Jos buvo taip auklėjamos,
kad galėtų
gimdyti stiprius sveikus vaikus. Jei vaikas gimdavo silpnas ar ligotas,
kūdikį numesdavo nuo skardžio. Taip ruošti kariai buvo puikūs ir įgudę.
Spartos griuvėsiai
Kretos istorija.Mino epocha
Apie 1900 p. m. e. saloje prasideda salos klestėjimo laikotarpis. Tuo metu
pastatomi rūmai Knose, Feste, Malijoje, Archane (gr. Archanes), Zakre (gr.
Zakros) ir Kidonijoje, todėl galima daryti išvadą, kad Kretą tuo metu valdė
stiprūs valdovai, tačiau tarp jų nesutarimų nebūdavo, matyt, visi pripažino
Knoso valdovo viršenybę. Salos miestai, o ypač sostinė Knosas, pasipuošė
didingais rūmais. Suklestėjo amatai, atsirado raštija ir literatūra. TTuo
metu viršūnę pasiekė ir kretiečių laivyba. Niekas visoje rytinėje
Viduržemio jūroje dalyje neprilygo Kretos jūrininkams. Vystosi prekyba su
Egiptu, Kipru, Sirija, įkuriamos kolonijos – Melos, Kiferai. Kreta patiria
didelį ekonominį ir kultūrinį pakilimą.Apie 1700 m. pr. m. e. salą sukrečia
katastrofa, kaip manoma didelis žemės drebėjimas. Viskas sugriaunama,
tačiau gana greitai visi rūmai bei kiti statiniai atstatomi, ir dar
prabangesni.1700-1450 m. pr. m. e. periodas – didžiausias Mino
civilizacijos šlovės ir klestėjimo laikotarpis. Tačiau apie 1450 m. pr. m.
e. po Santorino (Teros) ugnikalnio sprogimo milžiniška banga nuniokoja
salą, iir civilizacija iš esmės nušluojama nuo žemės paviršiaus. Po to Kreta
nesugebėjo atsigauti ir netrukus salą užgrobia achajai (senovės graikų
gentis), kurie įkuria čia savo valstybę.
Netrukus achajus išstumia kita tuo metu senovės Graikijoje įsigalinti
karinga dorėnų gentis. Naujieji užkariautojai grąžino atgyvenusią
bendruomeninę santvarką. Miestai ssumenko, amatai apmirė, tačiai dorėnai
atnešė į Kretą iki tol dar nematytą metalą.Apie 900 m. pr. m. e. senovės
Graikijoje, o tuo pačiu ir Kretoje, įsigali miestų-kolonijų, valdomų iš
Atėnų, gana gerai organizuota valstybė. Per porą šimtmečių graikai įkūrė
apie 250 kolonijų Viduržemio ir Juodosios jūrų pakrantėse. Kolonistai,
apsigyvenę tose kolonijose, senajai savo tėvynei augino javus, gaudė ir
sūdė žuvį, ruošė mineralines žaliavas amatams. Graikija kolonijas aprūpino
ūkio padargais, ginklais, papuošalais, vynu ir aliejumi. Visą tą gėrį
gabeno laivai. Valstybinė santvarka buvo aristokratinė su išvystyta teise.
Pavyzdys – Gortys plokštė (VI a. pr. m. e.) su tekstu, reguliuojančiu
civilinę teisę.Apie 500 pr. m. e. nesutarimai tarp miestų-valstybių,
puldinėjimai iš Graikijos ir Mažosios Azijos, o taip pat ir dėl
sumažėjusios prekybos Kreta palaipsniui pradeda smukti. 500-67 pr. m. e.
laikotarpiu sala, galima sakyti, lieka uužmiršta. Kreta nedalyvauja ir persų-
graikų kare, Peloponeso kare, ryšiai su Graikija silpni..
Knoso rūmų griuvėsiai
Mikėnų kultūra
Mikėnų kultūra pradėjo formuotis II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje į
pietinę Balkanų pusiasalio dalį migruojant indoeuropiečių achajų ir jonėnų
gentims. Iki XVI a. pr. m. e. Graikijoje susiformavo Mikėnų kultūra, kuriai
būdingi dideli įtvirtinimai supantys miestus ant kalvos, pvz., Mikėnai,
Tirintas. Mikėnų civilizacijos jūrinės galybės pėdsakus randame nuo
Sicilijos iki Kolchidės. Tuo laikotarpiu gyventojai vertėsi jūrų prekyba,
žemdirbyste. Yra manoma, kad Mikėnų civilizaciją 1200m.pr.Kr. sunaikino
išsiveržęs ugnikalnis.
Liūtų vartai.Mikėnuose
Troja
Troja (graikiškai Τροία arba ΤΤροίη; taip pat Iλιον, Ílion; lotyniškai
Troia, Ilium; turkiškai Truva) yra istorinis ir legendinis miestas. Šalia
legendinės Trojos vyko Trojos karas, aprašytas Homero „Iliadoje“ ir
„Odisėjoje“. Homero aprašytą Trojos legendą mini ir Vergilijus savo poemoje
„Eneida“.Troja taip pat egzistuoja ir archeologiškai. Homero Trojos miesto
griuvėsiai yra Anatolijoje, Marmuro jūros pakrantėje, prie Dardanelų
sąsiaurio. Miestas užėmė strateginę poziciją prie patekimo į Juodąją jūrą
kelio. Istorinės Trojos kasinėjimus XIX a. 8-tame dešimtmetyje pradėjo
vokiečių archeologas Heinrich Schliemann. Viena iš jo kasinėjimo vietų
(Troja VIIa) laikoma istorinės Trojos griuvėsiais.
Trojos arklio legenda
Su Trojos karu susiję daug senovės graikų legendų. Pati žymiausia, be
abejonės, yra Trojos Arklio legenda. Anot jos, graikai apgulę Trojos miestą
laikė 10 metų, bet negalėjo ten patekti. Taigi, graikai pagamino naują
prietaisą – milžinišką medinį arklį, ir suleido į jo vidų daugybę graikų
vyrų. Arklį pagamino Epėjus (Epeius), o arklio viduje buvo Odisėjo vyrai.
Tada graikų šnipas Sinonas įtikino trojiečius, kad Trojos arklys buvo
dovana, siekiant taikos. Trojiečiai patikėjo ir leido įvežti arklį į Troją.
Palikus arklį mieste, graikai palaukė tinkamos progos ir visi iššoko iš
arklio bei užpuolė trojiečius. Graikai taip pat atvėrė Trojos miesto vartus
likusiai savo kariuomenės daliai. Tai buvo vienas pagrindinų įvykių,
nulėmusių Trojos karo baigtį.
Legendos tikrumas ir atgarsiai dabar
Nežinoma, ar legenda yra tikra ir ar iš tikro buvo toks Trojos arklys, mat
vieninteliai šaltiniai yra Homero rraštai.Bet legenda šiais laikais yra
labai garsi ir įėjo į Antikos istoriją. Terminas „Trojos arklys“ įgijo
prasmę ir pradėjo reikšti slaptą ir gudrų taktinį ėjimą, kuris apgauna
objektą.Taip pat liko lotyniška frazė: Equo ne credite, Teucri. Quidquid id
est, timeo Danaos et dona ferentis, reiškianti Netikėkite arkliu,
trojiečiai. Kas tai bebūtų, aš baiminuosi graikų ir jų nešamų dovanų,
pasakyta Laokono, ir parašyti Vergilijaus antroje knygoje „Eneida“, kuri
aprašo Trojos miesto apgultį.
Istorinis Trojos žemėlapis
Graikų dievai
Graikų dievai – graikų garbinti dievai. Jie buvo vaizduojami kaip turintys
ypatingų galių ir esantys nemirtingi. Graikų dievai buvo nemirtingi laiko
atžvilgiu, nors tarpusavio kovose galėjo būti sužeidžiami ir nužudomi. Jie
galėjo transformuoti gyvus padarus, įtakoti žmonėms nepavaldžius dalykus,
buvo personifikuotos stichijos, kaip meilė, saulė, kerštas, jūros gelmė ir
kt. Buvo tikima, kad dievai valdo kiekvieną gyvenimo sferą. Išskirtinai
daug dievų turėjo vandens stichija: Okeanas, upių dievai, nimfos, jūros
dievybės, kadangi Graikija – jūrinė valstybė.
Pasaulį valdančių dievų elitą sudarė trys dievų generacijos. Pirmoji karta
buvo pirmapradžiai dievai: Gaja, Uranas, Erotas, Erebas ir kt. Antroji
generacija titanai, kurie nuvertė pirmąją. Trečioji Olimpo dievai
analogiškai antrajai nuvertė antrąją ir įsigalėjo pasaulyje.
Olimpo dievų periode pasirodo didvyriai, įveikiantys pabaisas. Persėjas
užmuša Medūzą, Belerofontas – Chimerą, Melagras – Kalidono šerną ir t.t. Ne
tik mirtingieji kovoja su pabaisomis, tą patį daro ir dievai. Pats Dzeusas
kovoja su įvairiomis pabaisomis, įveikia titanus, kkiklopus, Tifoną,
gigantus įkaliną Tartare.
Moteriškos dievybės, kildinamos iš deivės Motinos senovinio pavidalo,
įgauna naujų funkcijų. Hera tampa santuokos ir monogamijos deive, Demetra
globoja žemdirbystę ir t.t. Dievai ir didvyriai mituose įgauna naują
pavidalą. Ankščiau buvę grėsmingos ir nesutramdomos jėgos tampa daugiau
orientuoti į žmogų ir harmoningesni.
Pirmieji dievai yra:
• Gaja, motina Žemė, gimė iš Chaoso;
• Tartaras, begalinė bedugnė, požemio pasaulis, gimė iš Chaoso;
• Erotas, geismas (troškimas), meilės dievas, gimė iš Chaoso;
• Erebas, požeminio pasaulio tamsa, gimė iš Chaoso;
• Niktė, nakties tamsa, nakties persinofikacija, gimė iš Chaoso;
• Chronas, laiko personifikacija, gimė iš Chaoso;
• Uranas, dangaus personifikacija, gimė iš Gajos ir Tartaro;
• Eteris, atmosfera, gimė iš Niktės ir jos brolio Erebo;
Titanai (Τιτᾶνες) graikų mitologijoje – dievai, kėsinęsi į pasaulio
valdžią. Iš viso buvo 12 titanų – Gajos ir Urano vaikų. Prie jų priskiriami
4 Japeto vaikai. Iš viso buvo 16 titanų.
Kiklopai arba ciklopai – graikų mitologijoje milžinų rasė, kurios atstovai
teturėjo vieną kaktoje esančią akį.
Dzeusas (gr. Ζευς arba Δίας) — Krono ir Rėjos sūnus, vyriausias ir
galingiausias iš Olimpo dievų.. Dzeusas — dievų ir žmonių tėvas, „valdovų
valdovas, laimingiausias tarp laimingiausių ir tobuliausias tarp
tobuliausių, palaimintasis Dzeusas“. Taip iškilmingai garbina Dzeusą choras
mergaičių, ieškančių išsigelbėjimo prie Dzeuso aukuro Eschilo dramoje.
Žemiškieji valdovai manė, kad jų valdžia kilusi iš
Dzeuso, ir jie patys
dažniausiai stengdavosi kildinti save iš jo arba skleidė legendą, kad jų
karališkasis skeptras — Dzeuso dovana. Savo tobulumą jis prijungia prie
žmonių sumanymų tobulumo, todėl jis ir teleios — „tobulasis“, „teikiantis
tobulybę“. Dzeuso statula – vienas iš septynių pasaulio stebuklų
Olimpo dievai
Dvylika olimpiečių arba Olimpo dievai graikų mitologijoje, buvo vyriausi
graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje. Iš viso 14 skirtingų
dievų buvo vadinami olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo
daugiau kaip 12 dievų vienu metu. Dešimt dievų nuolatos būdavo ant Olimpo.
Likę keturi &– nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai. Hestija užimdavo Dioniso
vietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones, Demetra 6 mėn. per metus
palikdavo Olimpą, kad susitikti su savo dukterimi Persefone, kuri buvo Hado
karalystėje. Hadas buvo vienas iš vyriausių graikų dievų, bet jis gyveno
požeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis. Šie dievai
išsikovojo vietą Olimpo viršūnėje Dzeuso dėka, nes jie vienaip ar kitaip
buvo susiję su juo giminystės ryšiais – Dzeusas, Hera, Poseidonas, Demetra,
Hestija ir Hadas buvo susieti brolystės ryšiais ir kovėsi su titanais; kiti
olimpiečiai buvo DDzeuso ir įvairių moterų vaikai.
Dešimt nuolatinių Olimpo dievų:
• Dzeusas, vyriausias, dangaus ir griaustinio dievas;
• Hera, santuokos ir vyriausia deivė;
• Poseidonas, jūrų dievas;
• Arėjas, karo dievas;
• Hermis, keliautojų, piemenų, tarpininkas tarp žmonių ir dievų;
• Hefaistas, kkalvių, amatininkų ir ugnies dievas;
• Afroditė, meilės ir grožio deivė;
• Atėnė, išminties, strategijos ir karo deivė;
• Apolonas, šviesos, gyvybės, medicinos, šaudymo iš lanko, menų,
pranašyščių;
• Artemidė, medžioklės ir laukinių žvėrių.
Kiti keturi Olimpo dievai:
• Hestija, šeimos židinio deivė;
• Demetra, žemdirbystės deivė;
• Dionisas, vyno ir ekstazės dievas;
• Hadas, požeminio pasaulio valdovas.
[pic]
Nimfos
Nimfa (gr. nymphé, lot. nympha – mergaitė, nuotaka, vedybų amžiaus mergina)
yra graikų mitologijos gamtos dvasia. Tai moteriškosios, žemesnio rango
dievybės, įasmeninančios kuriančiąsias gamtos jėgas, kartais siejamos su
konkrečiomis vietomis, dažnai yra aukštesnio rango dievų (Dionizo,
Artemidės, Afroditės ir kt.) palydovės. Nimfos gyveno kalnuose, prie
šaltinių ir upių, miškuose.Graikai ir romėnai nimfas vaizduodavo labai
gražiomis, jaunomis mergaitėmis.
Nimfų klasifikacija:
1. Driadės, miškų nimfos;
1. Hamadriadės, nimfos, buvusios medžio dalimi;
2. HHesperidės, nimfos, saugojusios auksinius obuolius;
2. Okeanidės, vandenynų nimfos;
3. Oreadės, kalnų nimfos;
1. Plejadės, Atlanto ir Plejonės dukterys;
4. Najadės, šaltinių ir upių nimfos;
5. Nereidės, jūros nimfos;
6. Lampadės, požemio pasaulio nimfos.
[pic]
Graikų filosofai
Aristotelis (Αριστοτέλης/Aristotelēs, 384 m. pr. m. e. – 322 pr. m. e.) –
graikų filosofas, tyrinėtojas.Kartu su Sokratu ir Platonu yra laikomas
įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje. Jo teigimu, realiai
egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime
– jiems nereikia kokio nors pagrindo.
Demokritas Abderietis (Demokritos Abderites; aapie 460 pr. m. e. Abderoje,
Trakija – apie 370 pr. m. e.) – graikų filosofas, materialistas, vienas
atomizmo kūrėjų, Leukipo mokinys.Parašė apie 70 etikos, fizikos,
matematikos, astronomijos, filosofijos, technikos ir kt. veikalų, išliko
apie 300 fragmentų. Dažnai priskiriamas prie priešsokratikų, nors tai
chronologiškai nėra teisinga, nes jis buvo Sokrato amžininkas.
Euklidas (Eukleidas, gr. Ευκλείδης) Megarietis (apie 430 – 360 m. pr. m.
e.) — graikų filosofas, kilęs iš Megaros miesto (40 km. nuo Atėnų). Žinomas
kaip Megaros filosofijos mokyklos pradininkas.Euklidas buvo vyriausias iš
Sokrato mokinių, net slapta, rizikuodamas gyvybe, ateidavęs iš Megaros į
Atėnus jo pasiklausyti (vyko Peloponeso karas, kuriame Megara, kaip Korinto
sąjungos narė, palaikė Spartą prieš Atėnus). Platonas dialoguose
(pavyzdžiui, Faidonas, 59b) mini, kad Euklidas buvo su Sokratu jo
paskutinėmis valandomis. Sokratui mirus, Sokrato mokiniai (jų tarpe ir
Platonas), bijodami persekiojimo Atėnuose, rado prieglobstį pas Euklidą
Megaroje.Kaip Sokrato mokinys, Euklidas yra laikomas sokratiku — jis rašė
sokratiškuosius dialogus: Lamprijus, Eschinas, Feniksas, Kritonas, Apie
meilę (neišliko), tačiau manoma, kad su Sokratu jį siejo greičiau asmeniški
nei filosofiniai ryšiai, o Euklido požiūrių formavimuisi turėjo įtakos ne
tik Sokratas, bet ir Parmenidas.Euklidas parėmė elėjiečių mokymą, kad būtis
yra nekintantis vienis, o judėjimas ir kitimas yra iliuzija. Jis sakė, kad
gėris yra vienis, tačiau gali būti vadinamas skirtingais vardais, kartais
išmintimi, kartais protu, kartais dievu ir kt., o gėrio priešingybę jis
neigė, sakydamas kad jji neegzistuoja. Jo monizmas taip pat pasireiškė ir
etikoje: jis pripažino tik vieną dorybę — žinojimą, bet žinojimą ko? Jeigu
gėris ir būtis yra vienis, tai ir dorybė yra tos būties žinojimas.Euklidas
Megarietis labiausia žinomas dėl to, kad viduramžiais dažnai buvo
painiojamas su žymiu matematiku Euklidu iš Aleksandrijos, pastarojo veikalo
„Pradmenys“ vertimuose ir taisymuose.
Platonas (gr. Πλάτων; 422-347 pr. m. e.) – graikų filosofas, gyvenęs
Atėnuose.Platonas – objektyvinio idealizmo pradininkas. Sokrato mokinys,
rėmęsis taip pat pitagorininkų Parmenido, Herakleito filosofija. Būdamas 40
metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono Akademiją.
Parašė apie 30 filosofinių dialogų.Yra parašęs: Lachetas, Protagoras,
orgijas, Sokrato apologija, Kritonas, Teaitetas, Valstybė.
Sokratas (Σωκράτης) – graikų filosofas, gyvenęs ir veikęs Atėnuose (469-399
m. pr. m. e.). Gimė Alopekėje (netoli Atėnų) 469 m. pr. m. e. skulptoriaus
ir pribuvėjos šeimoje. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį
išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką
laikytis įstatymų. Tolimesnis Sokrato gyvenimas nėra labai aiškus,
egzistuoja įvairių versijų. Sokrato raštų neišliko. Apie jo teoriją žinoma
iš Platono, Ksenofonto, Aristotelio veikalų. Oficialiai jis buvo
apkaltintas, kad negerbiąs tradicinių dievų ir tuo tvirkinąs jaunimą bei
nuteistas mirti.
Homeras (gr. Ὅμηρος) – pirmasis Europos poetas. Išmintingas, senas, aklas
dainius – tokį jo paveikslą buvo susikūrę Antikos žmonės ir perdavė jį
vėlesnėms kartoms. Graikai labai gerbė poetą: net septyni jų miestai
ginčijosi dėl teisės vadintis Homero tėvyne. Homeras sukūrė du eepus:
„Iliadą“ ir „Odisėją“, kurie yra svarbūs senovės graikų mitologijos
šaltiniai. XVIII amžiuje suabejota jo autoryste, poemų vieningumu ir net
poeto egzistavimu. Taip atsirado vadinamasis Homero klausimas. Vėliau būta
įvairių nuomonių. Paskutiniais mūsų amžiaus dešimtmečiais dauguma
tyrinėtojų įsitikinę, jog abi poemos sukurtos to paties autoriaus pagal
vieningą planą, o kai kurie mano, kad poemos užrašytos paties Homero, kad
jos nėra sakytinės kūrybos rezultatas. Jokių žinių apie Homero gyvenimą
neišliko. Manoma, kad jis gyveno VIII a. pr. m. e.
Sofoklis (496-406 m. pr. m. e.; gr. Σοφοκλης). Žymiausias graikų tragikas
Sofoklis buvo Atėnų pilietis, visą savo ilgą gyvenimą praleidęs tėvynėje,
matęs jos klestėjimą amžiaus viduryje ir nuosmukį Peloponeso karo metais.
Jis labiausiai mėgstamas ir vertinamas tragedijų autorius. Sužavėti
tragedijos „Antigonė“ atėniečiai išrinko talentingąjį dramaturgą strategu
(karvedžiu). Vėliau Sofoklis buvo išrinktas iždininku, be to, buvo
medicinos dievo Asklepijo žynys. Jaunystėje pats vaidino savo dramose,
paskui, nusilpus balsui, į orchestrą nebėjo. Daug mokinių, įskaitant ir
Aristotelį, apibūdino Sofoklį kaip geriausią dramų rašytoją Antikiniame
graikų teatre. Tačiau, nors Sofoklis sukūrė apie 120 tragedijų, iš kurių
išliko tik 7. Žymiausios yra „Karalius Edipas“ ir „Antigonė“. Fragmentiškai
išliko ir kelios Sofoklio satyros.Sofoklis, chronologiškai, yra antras iš
trijų graikų tragikų. Jis keliomis dekadomis jaunesnis už Aischilą ir
dekada vyresnis nei Euripidas. Todėl, dažnai Sofoklis su šiais dviem
tragikais varžydavosi dramų konkursuose.Išlikę kūriniai:
• „Antigonė“. Iškeliamos humaniškumo idėjos.„Antigonė“ nagrinėja
įvairias problemas
– abejones politiniais įstatymais, konfliktines
atsakomybes savo šeimos nariams, taip pat lyčių dominavimo ir
nuolankumo aspektus, pareigos jausmą.
• „Karalius Edipas“. Nagrinėjamos psichologinės problemos, kuomet Edipas
nužudo savo tėvą ir veda motiną.
• „Ajaksas“. Dramoje „Ajaksas“ aprašomas žmogiškosios garbės jausmas.
• „Trachinietės“. Šioje dramoje studijuojamas moters pavydas, jo
padariniai.
• „Elektra“. Nagrinėjamos asmenybės individualios problemos atmetant
etines normas.
• „Filoktetas“. Filoktetas graikų paliktas nelaimėj, užsidegė didele jų
neapykanta ir atsisakė eiti prieš Troją.
• „Edipas Kolone“. Paskutinė Sofoklio drama, kurią pparašęs jis mirė.
Sofoklis
Aleksandras Didysis
Aleksandras I-asis Didysis arba Aleksandras III-asis Makedonietis (g. 356
m. pr. m. e. tarp liepos 20 ir 30 d., m. 323 m. pr. m. e. birželio 10 d.)
buvo didysis Antikos užkariautojas. Aleksandras išplėtė savo tėvo iš
Makedonijos valstybėlių ir graikų miestų-valstybių sukurtą karalystę
užkariaudamas Persiją, Egiptą ir keletą kitų valstybių iki pat Indijos.Su
Aleksandro Didžiojo valdymu prasidėjo nauja epocha – helenizmas.
Persijos užkariavimas
334 m. pr. m. e. mūšyje prie Graniko upės sumušė Darėjo III kariuomenę. Tų
pačių metų žiemą nukariavo Pisidijos ir LLidijos gentis Mažojoje Azijoje.
333 metų rudenį prie Iso dar kartą sumušė Darėjo III kariuomenę, įžengė į
Siriją ir Finikiją ir iki 332 metų vaasros užkariavo Biblą, Sidoną, Tyrą,
pasiekė Egiptą, kur įkūrė Aleksandrijos miestą. 331 metais Gaugamelos
mūšyje sutriuškino persų kariuomenę, užėmė Babiloną, uužkariavo Persiją.
Užimtuose kraštuose Aleksandras diegė graikų kultūrą, perėmė dalį vietinių
papročių, steigė įtvirtintas gyventojas, valdyti patikėjo vietiniams
kitataučiams.
330-329 metais užėmė Irano dalį, nužygiavo į Vidurio Aziją, 327 metais
pasiekė Pandžabą, kitais metais persikėlė per Indą, prie Hidaspo upės
sumušė vietinio valdovo kariuomenę, bet išvarginta kariuomenė atsisakė
vykti toliau. Su pagrindinėmis pajėgomis grįžęs į imperijos sostinę
Babiloną, netikėtai susirgo ir po 10 dienų mirė. Įpėdinio nepaskyrė ir
imperija suskilo į karo vadų valdomas karalystes.
Aleksandras Makedonietis
Teatras
V a. – teatro, tragedijų, komedijų suklestėjimo amžius. Teatriniai
vaidinimai išaugo iš Dioniso kulto. Graikijoje teatras būdavo masinio ir
šventiško pobūdžio. Pats teatras talpindavo keleta dešimčių tūkstančių
žiūrovų. VI a. pr. Kr. Pabaigoje, orchestra buvo apvali, gerai suplūgta
aikštelė, aplink kurią buvo sustatyti mediniai suolai žiūrovams. V a. pr.
Kr. Pradžioje mediniai suolai buvo pakeisti akmeniniais, pusračiu įrengtais
Akropolio ššlaite. Orchestra, skirta chorui ir aktoriams, pasidarė pasagos
pavidalo. Helenistiniais laikais, kai choras ir aktoriai nebeturėjo vidinio
ryšio, pastarieji vaidindavo aukštoje akmeninėje estradoje, prieinančioje
prie scenos – proskenijo. Teatras pasižymėjo nepaprastai gera akustika.
Chorui vadovaudavo korifėjas. Tragedijos aktoriai, vaidindavo apsirengę
nepaprastai gražiais drabužiais, padidindami savo ūgį koturnomis ir aukštu
galvos apdangalu. Ant veidų užsidėdavo ryškias kaukes. Veiksmo eigoje
būdavo naudojamos kėlimo mašinos, reikalingos, kad pasirodytų dievai.
Publika – visi Atėnų piliečiai gaudavo iš valstybės specialius metalinius
žetonus, ant kurių būdavo nurodoma vieta. Vaidinimai trukdavo visą dieną,
todėl žiūrovai būdavo apsirūpinę mmaistu. Būdavo rankami trys nugalėtojai, o
gebenių vainiką gaudavo tik pirmą vietą laimėjęs žmogus
Struktūra ir vaidinimų organizavimas
Tetras suvokiamas kaip tam tikras pastatas. Teatro statinys būdavo be
stogo. Senąjį teatrą sudarė 3 dalys:
1. Apvali aikštelė – orchestra, ten dainuodavo choras, tai buvo būtina
dramos dalis;
2. Scena – ji buvo už orchestros;
3. Kalvos šlaitas, ten buvo sustatyti suolai.
Vaidinimus organizavo valstybė, kuri ruošdavo dramų rašymų konkursus.
Šventės metu rungdavosi 3 kūrėjai. Kiekvienas iš jų turėjo sukurti po 3
tragedijas ir vieną linksmą pjesę. Vyrai, užsidėję kaukes, vaidindavo
moteris, kadangi moterims būdavo draudžiama. Kiekvieno dramaturgo kūrybai
buvo skiriama po vieną dieną.
Pjesės vertinimas
Komisija spręsdavo, kas geriausiai pasirodydavo. Ją sudarė dešimt žmonių –
po vieną iš kiekvienos apygardos.Vaidinimai vykdavo visą dieną. Iš pradžių
scenoje vaidindavo 1 aktorius, po to jų daugėdavo.
Rūšys
Iš pradžių teatrai buvo tik choriniai. Teatras buvo ne pramoga, o šventas
reikalas. Šitaip atėniečiai pagerbdavo Dionisą. Giedant buvo prašoma dievų
malonės. Vėliau šalia choro atsirado ir aktorių teatrai.Teatrai, vaidinimai
vyko du kartus per metus, pas Derlingumo ir vyno dievo Dioniso šventes,
pietiniame Akropolio šlaite. Teatras talpino 15 000 žiūrovų.
Epidauro amfiteatras – didžiausias išlikęs antikinis teatras Graikijoje.
Dioniso teatras
Olimpinės žaidynės
Nėra tiksliai žinoma kada prasidėjo Olimpinės žaidynės, tačiau egzistuoja
keletas legendų apie žaidynių kilmę. Pirmas rašytiniuose šaltiniuose
paminėtas Olimpinių žaidynių atvejis – 776 pr. m. e. Olimpijoje vykusios
žaidynės, bbet žinoma, jog tai nebuvo pirmosios žaidynės. Tų laikų žaidynės
buvo vietinės vieno sporto (jojimo lenktynių stadione) varžybos.
Vėliau žaidynės tapo vis svarbesnės Graikijoje, o savo zenitą pasiekė
šeštame bei penktame amžiais pr. m. e. Žaidynės buvo svarbios ir
religiškai, tarp varžybų buvo nešamos aukos dievams, rengiamos įvairios
ceremonijos. Varžybų skaičius padidėjo iki 20, žaidynės tęsdavosi kelias
dienas. Varžybų laimėtojai buvo labai gerbiami, apie juos rašomos poemos,
kuriamos skulptūros. Žaidynės vyko kas ketverius metus, laikotarpis tarp
žaidynių vadintas Olimpiada, šis laikotarpis buvo svarbus metų
skaičiavimui.
Romėnams užėmus Graikiją, žaidynės prarado svarbą, o krikščionybei tapus
pagrindine imperijos religija, žaidynės laikytos pagonių švente, todėl 393
metais imperatorius žaidynes uždraudė. Jas vėl pradėta rengti 1896 m.
