Amazonės

Amazonės, pasak graikų, atsikėlė iš Skitijos ir trys jų gentys įsikūrė prie Temiskiros miesto Kapadokijoje, esančioje prie Juodosios jūros Thermodono upės rajone. Herodotas ir Aischilas mini jas gyvenus Kaukazo prieškalnėse ir prie Azovo jūros Meotidės ir Tanajo upių apylinkėse. Kiekviena amazonių gentis įkūrė po miestą. Ten viešpatavo apie 400 m. Mergaitės buvo lavinamos pačių amazonių, o berniukus išsiųsdavo į tėvo tėviškę.

Amzonė Ipolitė turėjo Arėjo jai dovanotą diržą. Atim Juodosios jūros rajonas, tiesa, nėra tiksliai apibūdintas. Kai kuriuose variantuose jjos minimos buvus Libijoje, kituose Anatolijos pusiasalyje, o kai kurie nukelia toli į rytus, iki pat Mongolijos. Ankstyvesni ir vėlesni šaltiniai skiriasi. Ėmus graikams patiems įsikurti prie Juodosios jūros, amazonių išnykimas jų ten neradus ten buvo išreikštas per Heraklio ir Ipolitės mitą.

Amazonės kilo Frigijos slėniuose ir buvo karo dievo Arėjo ir Afroditės palikuonės. Jų pramote buvo najadė Harmonija, viena iš trijų Afroditės dukrų. Jai Afroditė padovanojo auksinį vėrinį, duodantį nepaprastą grožį, kurį vėliau paveldėjo ir amazonės. Jos kilmę vedė ppagal motinos pusę. Garbino Atėnę (taip laikyta ankstyvuoju laikotarpiu).

„Amazonė“ reiškia „bekrūtė“, nes, pasak legendos, nusipjaudavo (ar išdegindavo) dešiniąją krūtį, kad ji netrukdytų šaudyti iš lanko. Bet tai gali būti netiesa, nes mene jos vaizduojamos kaip gražios, puikiai išsivystę ir aabi krūtis turinčios moterys. Tad greičiau amazonė yra armėniškos kilmės žodis reiškiantis „mėnulio moterį“. Tad jas geriau sieti su Artemide, Mėnulio deive, Apolono dvyne seserimi. Artemide kadaise buvo motina deivė, gimdymo ir vaisingumo deivė, o taipogi laukinių gyvūnų ir medžioklių globėja. Ji vaizduota kaip jauna medžiotoja su lanku, strėline ir, dažnai, elniu šalia. Ji buvo nekalta mergelė ir reikalavo, kad jos pasekėjai gyventų dorai (kai medžiojantis Aktajonas pamatė ją besimaudančią, pavertė elniu, kurį sudraskė 50 jo paties šunų). Vėlyvuoju helenistiniu laikotarpiu atsirado ryšis su vyno ir linksmybių dievu Dionisu.

Tad jų panteoną sudarė Atėnė, Artemidė, Arėjas, Kibelė (frigų kilmės deivė, visa ko gyva motina), Astraja (Temidės ir Dzeuso dukra, garbinta kaip Mergelės žvaigždynas) ir Hekatė (chtoninė deivė, padedanti medžioti, ganyti, aauginti arklius, o taip pat kariauti). Kibelė (kitaip, titanė Rėja, Olimpo dievų motina. Iš Rėjos ir Krono gimė Dzeusas, o vėliau iš Dzeuso ir Letos sąjungos gimė Artemidė) buvo mėnulio ir vaisingumo deivė. Ji atgaivindavo viską, kas gyva. Svarbiausia kulto vieta buvo Mažosios Azijos mieste Pesinunte, kur gyveno galai. Kibelė buvo įsimylėjusi Atį, bet jis ją pametė dėl mirtingosios. Tad ji atvyko į jo vestuves ir visus pavertė bepročiais. Atis išbėgo į kalnus ir išsikastravo. Per deivės misterijas jos gerbėjai ddažnai pasiekia ekstazę ir sužeidžia vienas kitą. Naujai įšventintieji išsikastruoja, šitaip pasitraukdami iš įprasto gyvenimo.

Amazonės buvo ginkluotos ietimis, dviašmeniais kirviais (librys), bronziniais lankais ir nedideliais skydais panašiais į pusmėnulį. Jų šalmai, drabužiai ir diržai buvo iš odos. Užėmė daug miestų. Jų imperija išsiplėtė apimdama didelę Mažosios Azijos ir Sirijos dalį, kur pastatė daug miestų. Likijoje jos užpuolė Jobatą ir tada Belerofontas jas įveikė (nurodo Apolodoras ir Homeras). Frigijoje jaunystėje su jomis kovėsi Priamas (Homeras). Kelis kartus buvo apgulę Attika. Jos, norėdamos atkeršyti Tesėjui, buvo atžygiavę net iki Atėnų. Mat Tesėjas, kovodamas prie Thermodono, paėmė į nelaisvę karalaitę Antiopę (ar Ipolitę), kaip rašo Plutarchas. Beje, Plutarchas manė, kad nėra atskiros amazonių genties, o tėra moterys kovojančios kartu su vyrais. Jų drąsą pabrėžė Spartos karvedys Lycurgus, kuris, galbūt, įkvėptas pasakojimų apie amazones, sustiprino Spartos moterų padėtį visuomenėje. Ir bijant helotų maišto, Spartai reikėjo stiprių moterų, kad, vyrams kariaujant, jos galėtų pačios numalšinti tokus maištus. Bet neįtikinama, kad amazonės ir būtų spartietės – kaip ir Spartos kilimas iš amazonių.

Amazones į pagalbą kovoje su graikais pasikvietė trojėnai (Priamas). Tada jų karalienę Pentesilėją (Arėjo ir Otreros dukrą, kuri netyčia nužudė Ipolitę, bet gavo atleidimą) nukovė echėjas Achilas (žr. Diodoras Sicilietis). Achilas, nuėmęs jos ššalmą susižavėjo negyvos Pentesilėjos grožiu ir ėmė lytiškai santykiauti su jos lavonu. Kai iš jo ėmė šaipytis Tersitas, Achilas jį iškart nudūrė (pagal Apolodorą). Šį epizodą papildo Homero „Iliada“, nurodydama, kad barbarai echėjai nemokėjo apdirbti metalų ir dėl to nurengdavo žuvusius trojėnus ir palikdavo nuogus lavonus. Tad šis epizodas (viename iš variantų Pentesilėja buvo tik sužeista) parodo tiek amazonių priešų primityvumą (jaunystėje Achilas neklausė mokytojo kentauro Chirono), tiek amazonių grožį. Amazonių turtai kėlė aplinkinių barbarų pavydą ir siekį juos gauti. Pagal šį epizodą su Achilu sukurta Heinrich von Kliest pjesė “ Pentesilėjos tragedija“ parodo Viktorijos laikų požiūrį į amazones, kaip „silpnąją lytį“. Pjesėje parodomi mazochistiniai Pentesilėjos ir Achilo santykiai. Norėdama pastoti nuo Achilo, ji pereina į jo pusę, tačiau žūsta mūšyje.

Amazonės buvo populiarus personažas graikų mene. Nuo 6 a. pr.m.e. vaizduojamos kovų scenos su jomis (Amazonomachija). Ant vazų dažnai vaizduota Heraklio kovos su jomis. Jis iš jų karalienės Ipolitės paėmė diržą. Plinijus Vyresnysis rašo, kad kuriant skulptūras Artemidės šventyklai Efese varžėsi 4 ar 5 skulptoriai: Polikleitas, Feidijas, Kresifajas, Fradmonas ir, gal, Kidonas.

Vienas jų pastatytų miestų buvo Efesas, su Artemidės šventykla, pastatyta apie 550 m.pr.m.e. ir buvusia viena didingiausių to meto statinių. Ji visa buvo beveik vien iš marmuro, tturėjo 40 pėdų aukščio 106 kolonas, supančias šventyklą dviem eilėmis. Apie ją priešingomis kryptimis tekėjo du vandens srautai, – abu vadinami Selenus (kas reiškia Mėnulį).

Quintus Smirnietis rašė apie jas Trojos karo metu: „Tikrai triumfuojantis amazonių antpuolis, kurio metu su didelėmis dejonėmis ir klyksmais iš skausmo žūdavo graikai, kurių drąsą atimdavo moterys iš žiaurios ir laukinės šiaurės, Kaip deivių pagimdyti didvyriai, amazonės persekiojo sprunkančius priešus, nuversdavo ant žemės, perkirsdavo ir pasityčiodamos išmesdavo juos į orą – tol, kol graikų daliniai pastėrę išnykdavo“.

Diodoras Sicilietis (g. apie 340 m.pr.m.e.) amazonių kiltį nukėlė iki pat Atlantidos laikų. Jis laikė jas gyvenus Libijoje, krašte, iš kur kilo dievai. Pasak jo, amazonių kultūra ir papročiai visiškai skyrėsi nuo Graikijos (ir Atlantidos). Vyrai dirbo namų darbus, o moterys užsiėmė politika, menais ir dalyvavo karuose. Gimus vaikui, jį augino vyrai. Būtent pas Diodorą randame krūties pašalinimo legendą ir, iš to, amazonių pavadinimo kiltį. Tik atitarnavusi kelis metus armijoje, moteris galėjo daryti, ką nori.

Pateikiama legenda apie amazonių karalienę Myrina, puldinėjusios Atlantidos miestus. Ji apgulė ir paėmė atlantų miestą Cerne. Atlantida tapo pavaldi joms. Tada jos pasiryžo nugalėti gorgones, nuolat puldinėjančias atlantus iš vakarų. Tai buvo tarsi kokia medūzų rasė. Bet prieš tai mieste kilo sukilimas ir

pusė amazonių, joms miegant, buvo išžudyta jų pačių kardais. Bet ir likusi pusė įveikė gorgones. Tą reikalą užbaigė Persėjas. ti jį buvo vienas iš 12-os Heraklio darbų. Pagal vienus variantus, Heraklis išprievartavo Ipolitę, bet kituose ji atidavė diržą savo valia. Kaip bebūtų. Kitos amazonės išstojo prieš Heraklį, kuris visas jas išžudė. Šis mitas labai skiriasi nuo kitų Heraklio darbų, kai jis turėjo kovoti su pabaisomis ar valyti Egėjo arklides.

Kasinėjimai Altajaus kalnuose Mongolijoje leidžia spėti amazones tikrai egzistavus. 1993 m. NNatalija Polosmak tyrė Ukoko plynaukštę, kur sueina Rusijos, Kazachstano, Kinijos ir Mongolijos sienos. Kasinėjant Pazyryk kultūros kurganą rasta aukštos moters mumifikuoti palaikai. Jos ūgis buvo 5 pėdos ir 7 coliai. Jos kūnas buvo su tatuiruote, šalia [alaidota daug daiktų, tarp kurių buvo ypač ilgas galvos apdangalas su plunksnomis. Ji buvo palaidota karste, išskaptuotame iš vieno maumedžio gabalo. Radinys datuojamas 5 a.pr.m.e.

Šie palaikai vadinami „Sibiro ledo mergele". Bet ir kituose kurganuose rasta panašių palaikų su tatuiruote. Juose vyrai ir moterys ppalaidoti su ginklais, o kartais ir žirgais. Kai kurių jų kojos kreivos, kad leidžia spėti daug laiko praleidus jodinėjant. Laikyta, kad tai klajoklių skitų atšaka. Skitai 7 a.pr.m.e. įsikūrė šiaurinės Turkijos teritorijoje, kur laikėsi iki 5 a.pr.m.e. Manoma, juos atėjus iiš Altajaus kalnų vietovių. Pagal Herodotą, skitai priėmė amazones į savo gentis.