Krėvos sutartis

I.Įvadas

Nuo XIV a.pab. iki pat XIX a. pr. niekas nežinojo apie šį svarbų Lietuvos ir Lenkijos istorijai dokumentą. Krėvos aktas archyvuose surastas palyginus visai neseniai : tik 1837 m. jį paskelbė lenkų istorikas M.Višnievskis (1794-1865).

Kaip rašė istorikė Kiaupienė, surašytas XIV a.pab. pargamentas 500 metų išgulėjo Krokuvos kapitulos archyve Vavelio pilyje ir, atrodo, menkai kam terūpėjo, net istorikai juo nesidomėjo. Situacija pasikeitė XIX a.viduryje. Lenkijos istorikai pavadino jį Krėvos unijos aktu ir ėmė jį naudoti rašydami Lenkijos ir Lietuvos iistoriją. Šiame dokumente buvo teigiama , kad XIVa.pab. buvo įteisinta Lietuvos valstybės inkorporacija į Lenkijos sudėtį. Greit atsirado ir skeptikų, kurie paskleidė teiginį, kad Krėvos akto dokumentas – tik vėlesnių laikų falsifikatas, ir tai, žinoma, sukėlė daug diskusijų.

Taip pat didelė dalis Lenkijos ir kitų šalių istorikų teigia, kad nuo 1385 m. Lietuva prarado savo nepriklausomybę ir tapo Lenkijos dalimi. Remiamasi tuo, kad Krėvos akto paskutiniame punkte Jogaila pažadėjo inkorporuoti (naudotas lotyniškas terminas applicare) Lietuvą į Lenkiją. Tačiau, pradedant Lietuvos ttarpukario istorikais, bei dabartiniai istorikai neigia šią lenkų nuomonę, sakydami, kad Krėvos aktas tebuvo Jogailos vedybiniai pažadai.

Šio referato pagrindiniai tikslai – panagrinėti: 1) ar tikrai Krėvos aktas buvo pasirašytas 1385m.? 2) kas tai : unija ar vedybų pažadai? 3) iir kaip tas daug diskusijų sukėlęs aktas buvo vertinamas?

Darbo temai nagrinėti buvo panaudota literatūra:

J.Dainauskas (1940-2000) knygai „Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-ji metai“ medžiagą rinko apie 40 metų. Jis buvo išeivijos istorikas, teisininkas, pedagogas, žurnalistas, rašytojas, daugelio organizacijų veikėjas.

J.Kiaupienės (g.1947 m.) „1385m. rugpjūčio 14d. Krėvos aktas“. Čia ji ypač daug dėmesio skiria paneigti Dainausko nuomonę apie Krėvos aktą, bando išsiaiškinti ar iš tikrųjų Lietuvos kunigaikštystės valdovas Jogaila ir kiti Gediminaičių dinastijos kunigaikščiai aktu Krėvoje sudarė uniją su Lenkija ar XIX – XX a. istorikai sukūrė Krėvos unijos koncepciją?

A.Šapoka (1906-1961) – pirmojo tarybinio Lietuvos istorijos vadovėlio autorius, populiariausias buržuazinės istoriografijos atstovas. Taip pat istorijos daktaras bei Vilniaus universiteto docentas. Jį išgarsinusi “Lietuvos istorija” parašyta visuomenės raidą vvertinant idealistiniu požiūriu. A.Šapoka vienas iš pirmųjų paneigė lenkų ir kitų šalių istorikų nuomonę apie Krėvos akto vertinimus.

Lietuvos istorikas Mečislovas Jučas plačiai išdėstė Krėvos priežastis ir vertinimą knygoje “Lietuvos ir Lenkijos unija” (XIV a. vid. – XIX a. pr.).

R.Kamuntavičius parašė I-IV sk. 11-12 kl. vadovėliui ”Lietuvos Istorija”. Rėmiausi jo III sk. “Didžiųjų pokyčių laikotarpis: Jogailos ir Vytauto Lietuva”, kuriame suprantamai ir aiškiai išdėstyta Lietuvos ir Lenkijos santykių raida Jogailos ir Vytauto valdymo metu.

II. Dėstymas

1. Krėvos ssutarties priežastys

Pats Krėvos aktas buvo pasirašytas 1385m. rugpjūčio 14d. Krėvoje. Šiuo dokumentu Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Taip pat atlyginti Austrijos princui Vilhelmui už nutrauktas sužadėtuves 200.000 auksinų baudą. Be to, Jogaila pažadėjo sugrąžinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos.

Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių – Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Lenkija buvo mažiausiai pavojinga Lietuvos valstybei. “Be to, ji galėjo naudinga sąjungininkė prieš Maskvą prisijungiant rusiškas žemes bei labai padėti kovai su Ordinu. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas – Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus postą” (R.Kamuntavičius, V.Kamuntavičienė, R.Civinskas, K.Antanaitis, p.68).

M. Jučas teigė, kad vaizduojama tragiška Lietuvos padėtis dėl padažnėjusių kryžiuočių antpuolių ir iškilusios Maskvos galybės yra gerokai perdėta.

“Nors Krėvos pilyje vien Jogaila įsipareigojo Vengrijos karalienei Elžbietai, Jadvygos motinai, tačiau Lenkijos interesai toje sąjungoje buvo ne menkesni negu Lietuvoje. Krėvos aktą padiktavo lenkų ponai, o Jogaila jį priėmė. Jogaila siekė įveikti susidariusią politinę krizę Lietuvoje, įsijungti į krikščioniškų valstybių šeimą ir gauti vakarų civilizacijos vaisių. Lenkų ponai galėjo turėti mintyje Lietuvos valstybės likvidavimą, to jie vėliau ir siekė” (M.Jučas., p.363).

2. Krėvos sutarties aaktas : unija ar vedybų pažadai?

Nuo XIX a. vidurio, kai Krėvos sutarties aktas buvo įvestas į istoriografiją, iki pat šių dienų daug Lenkijos ir kitų šalių istorikų jį vadina unijos aktu, sujungusiu Lietuvą ir Lenkiją į vieną valstybę. Jie teigia, kad nuo 1385 m. Lietuva prarado savo nepriklausomybę ir tapo Lenkijos dalimi. Remiamasi tuo, kad Krėvos akto paskutiniame punkte Jogaila pažadėjo inkorporuoti Lietuvą į Lenkiją.

Lietuvos tarpukario istorikai A.Šapoka ir Z.Ivinskis buvo pirmieji, išdrįsę paneigti nusistovėjusią lenkų istorikų nuomonę. A. Šapoka teigia , kad “Krėvos aktas, nuo kurio prasidėjo glaudūs Lietuvos santykiai su Lenkija, nebuvo jokia sutartis, joks unijos aktas, kaip kad dažnai jis vadinamas. Tai buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų pasižadėjimų patvirtinimas raštu” (A.Šapoka, p.105-106). Krėvos akte pasižadėjimai taip suformuluoti, kad jis tik patvirtina savo delegacijos pareiškimus Jadvygos motinai.

“Jie būtų galėję tapti unijos aktu, turinčiu juridinę galią, jei būtų buvę patvirtinti nauju dokumentu po to, kai Jogaila tapo karaliumi” (R.Kamuntavičius, V.Kamuntavičienė, R.Civinskas, K.Antanaitis, p.72). Tačiau apie jokį naują dokumentą žinių nėra. Dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo kalbėti apie Krėvos sutartį kaip apie uniją ir kaip apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją XIVa. pabaigoje.

J. Kiaupienė teigia , kad „Krėvos akte yra vienintelis sprendimas ir jjis susijęs su Jogailos vedybomis. Tai vedybų sutartis (su tam tikromis sąlygomis), o ne valstybių susijungimo aktas” (J.Kiaupienė, p.72).

3. Krėvos akto autentiškumas

Vėlyvas paskelbimas ir antriniai šaltiniai

Su dokumentų autentiškumo problemomis viduramžiais būdavo susiduriama dažnai. Ankščiau autentiškumas buvo nustatinėjamas pagal išorinius požymius – antspaudus, raštą, rašymo datą, antrinius šaltinius ir pan.

500 metų Krėvos pergamentas išgulėjo Krokuvos kapitulos archyve ir niekas juo nesidomėjo, nors pačiai Lenkijai šis dokumentas buvo labai svarbus ir šiais laikais išgarsintas kaip Lietuvos inkorporavimo į Lenkiją aktas.

Lenkija jau Jogailos laikais bandė įvairių dokumentų pagalba įrodyti, kad Lietuva priklauso Lenkijai. Tačiau nei karto tarp šių dokumentų nepaminėtas Krėvos aktas, kuriame Jogaila pažada taip pasielgti. Lenkai labai išgarsino Horodlės raštus ir daugelį kitų dokumentų, bet Krėvos akto, kuris būtų jiems taip padėjęs niekur nėra minimas. Taip pat ir žymiai vėliau, kai XVII a. buvo surašinėjami valstybinės svarbos dokumentai, buvę Karūnos archyve, Krėvos aktas vėl nėra minimas.

Jokių kitų antrinių šaltinių, patvirtinančių šį svarbų tiek Lietuvai, tiek Lenkijai dokumentą nėra randama, išskyrus Dlugošo „Kronikos“ pirmąjį skyrių, kuris beveik atpasakoja Krėvos akto turinį. Tačiau ten nėra užsiminta nei apie patį Krėvos aktą, nei apie kokį nors suvažiavimą vykusį tuo laiku Krėvoje.

Vėlyvas Krėvos akto pasirodymas

istorikų darbuose privertė Lietuvos išeivijos istoriką J.Dainauską suabejoti jo tikrumu. Jis teigia, kad kažkas pasinaudojęs Dlugošo tekstu sufabrikavo Krėvos aktą. J.Kiaupienė rašo, kad Dlugošas buvęs tuo metu Krokuvoje ir galėjęs naudotis archyvais. Taigi jis naudodamasis Krėvos aktu ir parašė savo „Kronikas“. Tačiau tai tik spėliojimai.

Dokumento forma ir rašysena

J.Dainausko surinktais duomenimis – iš pirmo žvilgsnio matyti, kad “aktas yra parašytas nevienodo didumo raidėmis. Juo labiau į dešinę, o ypač žemyn ir į dešinę, tuo labiau visos raidės išbrinksta” (J.Dainauskas, pp. 55). Taigi jis daro išvadą, jog tai “nebuvo rašyta savu raštu, o pamėgdžiojant tam žmogui svetimą rašyseną. Taip pat šiame rašte rašoma raidė „i“ neatitiko to laikmečio, nes tais laikais ji buvo rašoma be taško virš jos” (Dainauskas J., p.58).

Tačiau pagal R.Čapaitės Krėvos akto 1385m. originalo ir 1445 m. nuorašo rašto atliktus tyrimus, anot J.Kiaupienės, galima teigti, kad “dokumentas rašytas XIVa. antrajai pusei būdingu gotikiniu raštu“ (Kiaupienė J., p.58). Taigi šis rimtas argumentas patvirtina Krėvos akto autentiškumą. „Pateikta aanalizė leidžia daryti prielaidą (ne išvadą), kad Krėvos dokumentą rašęs žmogus galėjo būti susijęs su Krokuvos kapituloje dirbusiu rašovų ratu“ (Kiaupienė J., p.59) .

J. Dainauskas teigia, kad tai nėra anų laikų oficialus dokumentas ir “visas turinys labiau panašus nne į valdovų dokumentą, o į kronikos žinią ar kokį atliktų veiksmų protokolą, kuriame pasakojama apie įvykių eigą” (J.Dainauskas, p.55). Jis argumentuoja, jog viduramžiais bet koks viešojo pobūdžio dokumentas buvo sudaromas pagal anų laikų oficialių dokumentų „trafaretą“. Tuo tarpu šis aktas savo struktūra neatitinka oficialaus dokumento.

Sunku pasakyti, kiek ši J.Dainausko hipotezė yra teisinga. Nors ji ir sukėlė daug istorikų diskusijų, tačiau dar nėra galutinai atsakyta, ar Krėvos sutarties aktas buvo surašytas 1385 m., ar sufabrikuotas vėliau.

Antspaudai

Didelis dėmesys nagrinėjant dokumento autentiškumą buvo skiriamas antspaudams.

„Jeigu antspaudai nesukeldavo įtarimo, dokumentas dažniausiai būdavo pripažįstamas autentišku“( J.Kiaupienė, p.58) . Ant Krėvos akto buvo penki antspaudai iš kurių šiandien nebeliko nei vieno. J.Kiaupienė teigia, kad jų “nebėra, bet matosi, kur jie kkabėjo. Turime jų aprašymą, tačiau negalime patikrinti, ar aprašymas yra patikimas, ar ne. Iš esmės tai nėra labai svarbu. Daugelis senų autentiškų dokumentų yra praradę antspaudus” (J.Kiaupienė, p.76).

J.Dainauskas antspaudus tyrinėjo labiau. 1837m. M.Višnievskis prie Krėvos akto teksto rado tris iš penkių antspaudus. Tai būtent: Kaributo, Vytauto ir Lengvenio. Jis nupaišė jų atvaizdus. J.Dainauskas apsistojo ties Vytauto antspaudu. Tame antspaude Vytautas tituluojamas Trakų kunigaikščiu, nors tuo metu tą titulą turėjo Jogailos brolis Skirgaila. Taigi, „prie Kriavo akto prikabintas Vytauto antspaudas ssu Trakų kunigaikščio titulu nėra autentiškas Vytauto 1385 metų antspaudas“ ( Dainauskas J., p.69). Be to, akto tekste Vytauto vardas rašomas Vitoldo forma, o antspaude „ Witawt“ forma. J.Dainauskas daro išvadą, kad vien dėl šio fakto šis aktas jau nėra autentiškas. Nors Kiaupienės nuomone, vardų iškraipymas seniau buvo natūralus dalykas.

Laikymo vieta

Jeigu teigtume, kad Krėvos aktas tikrai buvo tarpvalstybinis dokumentas, tai kodėl jis buvo saugomas „ Krokuvos kapituloje, o ne Lenkijos valstybės archyve, kuriame tuo metu jau buvo kaupiami svarbiausi valstybės dokumentai“ ( J.Kiaupienė, p.59) – tokį klausimą svarsto J. Kiaupienė savo knygoje, nors prieš tai bandė paneigti J. Dainausko samprotavimus. Taigi, galima būtų daryti prielaidą: valstybinis dokumentas turi būti valstybiniame archyve, o jeigu taip nėra, vadinasi tai nėra tarpvalstybinis dokumentas.

Tačiau tuo laikotarpiu Lenkija neturėjo vieno valdovo, o ją atstovavo bajorija. Taigi aukščiausia valdžia priklausė bažnyčiai, todėl toks dokumentas galėjo būti saugomas ir bažnytiniame archyve.

Techninės priemonės

Apie šiuolaikines technines priemones Kiaupienė J. ir Dainauskas J. surinko prieštaringą informaciją. Kiaupienė J. komentuoja Dainausko aprašytą atliktą vieną tyrimą, tai fotografijos infraraudonaisiais spinduliais, kurios parodė, jog tas aktas parašytas keliais įvairios cheminės sudėties rašalais. ”Bet tų rašalų analizę , aišku galima padaryti tik turint patį to “akto” originalą. Nuotrauka, ppadaryta ultravioletiniais spinduliais, nerodė jokių skirtingumų. Trūko nuotraukos, kuri būtų padaryta vadinamaisiais įžambiniais spinduliais, kuri padėtų išryškinti ar tas “aktas” buvo surašytas ant švaraus, ar jau vartoto pergamento lapo, prieš tai iš jo išskutant ankstesnį tekstą ” (Kiaupienė J., p.60). Ji bandė surasti kokius nors dokumentus patvirtinančius šį tyrimą, tačiau nei duomenų, nei asmenų, galinčių tai patvirtinti, neatsirado.

4. Krėvos sutarties vertinimai

Neišsprendus Krėvos akto autentiškumo problemų negalima neigti svarbaus abiem valstybėm -Lietuvai ir Lenkijai istorinio įvykio. Vis dėlto, dauguma istorikų pripažino Krėvos aktą kaip tikrą faktą ir pateikė vertinimus nežiūrint į skeptikų nuomonę.

Lietuvių istorikas M.Jučas teigė, kad “lietuviai kaltino Jogailą už Krėvos uniją, kurią laikė Lietuvos išdavyste, už pagoniškos lietuvių kultūros išsižadėjimą ir jos palaidojimą, už Lietuvos valstybės sunykimą” (M.Jučas, p.115). Tačiau kaip ten bebūtų, nė vienas Lietuvos kunigaikštis nesprendė ir neišsprendė tokio mąsto uždavinių – Jogailos pastangomis su Lenkijos pagalba Lietuva buvo apginta nuo kryžiuočių (Žalgirio pergalė buvo neįmanoma be unijos); taip pat Lietuva žengė žingsnį krikščionybės link.

Lietuvių tauta, pasilikdama pagoniškoje dvasinėje tamsybėje, atsiliko mažiausiai du šimtmečius, neišgyveno viduramžių, “neturėjo rašto, mokyklų, nepažino antikinės kultūros, kurią perėmė krikščioniškas pasaulis, negalėjo kultūriškai bendrauti su Europos valstybėmis, nepažino savo praeities, savo istorijos” (M.Jučas, p.115). Pasak Jučo, Jogaila mmylėjo Lietuvą, bet savanaudiškai, jis nenorėjo jos atsisakyti savo ir savo dinastijos naudai.

Anot A.Šapokos, Jogaila Krėvos aktu ne dovanojo Lietuvą Lenkijai, bet “jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą” (A.Šapoka, p.108). Jogailai buvo tik svarbu, kad abi valstybės bus jo valdomos, ir džiaugėsi galėdamas pasidaryti dar galingesnis.

III. Išvados

Galų gale tai kas tas Krėvos aktas ? XIV a. pabaigoje surašytas dokumentas ar vėlesnių laikų falsifikatas?

J.Kiaupienė rašo, kad šiuolaikinių techninių priemonių pagalba nustatyta , jog Krėvos dokumento originalas yra autentiškas ir „nereikia varginti seno pergamento tokiais tyrimais“ ( Kiaupienė J., p.61) .

J.Dainauskas paskyrė 40 metų ir pateikė daug įrodymų, kad Krėvos aktas – tik lenkų falsifikatas.

A.Šapoka visiškai nesidomėjo, ar šis dokumentas yra autentiškas. Jis tik rašė, kad tai patvirtinti Jogailos pažadai. Taigi šis klausimas kaip buvo, taip ir liko diskusinis.

Dėl unijos ir vedybų pažadų pavadinimo nuomonė galutinai išsiskiria tik tarp tautų. Jei iki šiol būtų laikomasi lenkų nusistovėjusios nuomonės , kad Lietuva Krėvos aktu buvo inkorporuota į Lenkiją, ”mes turėtume perpaišyti Vytauto laikų LDK žemėlapį, nes turėtume Lietuvą pavaizduoti ne kaip nepriklausomą valstybę, bet kaip Lenkijos dalį” (R.Kamuntavičius, V.Kamuntavičienė, R.Civinskas, K.Antanaitis, p.72).

Nors Krėvos aktas sukėlė begalę istorikų

diskusijų, jis turėjo didelę reikšmę tiek Lietuvos, tiek Lenkijos valstybei, jų tolimesnei raidai. Jogailos suteiktos privilegijos pradėjo Lietuvos visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį, paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų klostymąsi, kūrė naujos LDK visuomenės teisinius pagrindus.

Naudota literatūra :

1. J.Kiaupienė .1385 m. rugpjūčio 14d. Krėvos aktas.- V., 2002.

2. J.Dainauskas. Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387- ieji metai.- Chicago: Vydūno fondas. 1991.

3. M.Jučas. Lietuvos ir Lenkijos unija (XIV a.vid.- XIX a. pr.).- V., 2000.

4. A. Šapoka. Lietuvos istorija. – V., 1989.

5. R.Kamuntavičius, V.Kamuntavičienė, R.Civinskas, K.Antanaitis. LLietuvos istorija 11-12 kl. – V., 2001.