Bizantija

Kauno A.Stulginskio vid. Mokykla

Referatas

Bizantija

Mokinys:M.Gasperavicius

Kaunas 2006

Bizantija

V amžiuje Vakarų Romos imperija, įsiveržus užkariautojams, žlunga, tuo tarpu Rytų Romos imperija, sėkmingai atmušusi gotų ir persų antpuolius, išlieka ir vadinama Bizantijos imperija. Dar daugiau, VI a. pradžioje imperatorius Justinas net atsikariauja vakarinę dalį, nors ir ne visą, bet Viduržemio jūra vėl atitenka Romos imperijai. Vis dėl to atitenka neilgam: imperiją užplūsta langobardai, persai, avarai bei arabai, ir IX a. viduryje Romos imperiją sudaro tik Graikija, Pietų Italija ir Mažoji Azija. Makedonų iimperatorių dinastija užkariauja plačią teritoriją, ir rytinis Viduržemio jūros regionas vėl atgauna buvusią valdžią. Bazilijaus II mirties metais (1014) Konstantinopolis nepaprastai turtingas; čia sutiksi įvairiausių tautų pirklių, čia vyksta didžiausi pasaulio turgūs. Auksinė Konstantinopolio moneta, nomisma, vakariečių vadinama bezantu, laikoma etalonu nuo Baltijos iki Raudonosios jūros. Bet XI a. imperijai vėl iškyla grėsmė. Prekyba ima garsėti ir Venecija. Iš Vakarų atkeliavę kryžiuočiai, užuot palaikę bizantiečius prieš turkus, žiūri vien savo naudos. Dar blogiau! Apakinti Konstantinopolio turtų ir stumiami venecijiečių, 1204 mm. balandžio 13 d. jie Konstantinopolį užgrobia ir ima žudyti bei plėšti miesto gyventojus. Norėdamas išsigelbėti, imperatorius traukiasi į Mažają Aziją, į Nikėją. 1261 m. jis susigrąžina Konstantinopolį. Tačiau neilgam. Arabai ir vakariečiai pakerta prekybinę Bizantijos galią. Be to, atkakliai įį Bizantijos imperiją veržiasi tiurkai, ir netrukus jų spaudimas pasidaro neatlaikomas; būdami Mažosios Azijos šeimininkai, 1348 m. turkai pereina Dardenelų sąsiaurį, paima Balkanus, vėliau galutinai užgrobia Konstantinopolį, ir mažutė, apkarpyta Bizantijos imperija 1453 m. nustoja egzistavusi.

Bizantijos valdymas

Bizantijos imperatorius, išrinktas liaudies senato ir kariuomenės, naudojasi didele valdžia, kurią tariasi gavęs iš Dievo. Jo vieta žemėje – Dievo vietos dangiškojoje valstybėje atspindys. Imperatorius griežtai valdo Bažnyčią, vadovauja jos galvai patriarchui, pirmininkauja pasitarimuose ir kišasi į religinius ginčus, gindamas tikrąjį – ortodoksų – tikėjimą. Bizantijoje nežinomos kovos, Vakaruose supriešinusios imperatorių ir popiežių, su kuriuo, beje, Rytų krikščionys 1054 m. nutraukia santykius. Rytų ir Vakarų Bažnyčios atsiskiria: tai graikų schizma.

Imperatoriaus dvariškiai paklūsta griežtam ceremonialui. Per didžiąsias šventes imperatorius kaip Kristus kviečia prie savo stalo ddvylika svečių, nuplauna keliems iš anksto parinktiems vargšams kojas. Atėjęs pas jį svetimos šalies ambasadorius irgi turi laikytis neįprasto ritualo. Administracija puikiai sutvarkyta, padalyta į finansų, pašto ir užsienio reikalų bei karo padalinius, kurie vadinasi sekreta. Imperatoriaus kanceliarija – jos vedėjo pareigos pačios garbingiausios – viršesnė už visus. Valstybės pajamas sudaro prekių mokestis (10 proc.) ir žemės mokestis, priklausantis nuo žemės vertės. Jį moka valstiečiai – pagrindinė gyventojų dalis. Kariuomenėje tarnauja valstiečiai, per tarnybos laiką aprūpinami iš mokesčių, ir samdiniai, kkurių vis daugėja: tai bizantiečiai, turkai, variagai, frankai, normanai.

Imperatorius save laiko ir visuotiniu suverenu, krikščioniškojo pasaulio valdovu. Tautų vadas ir tėvas, jis skirsto jas į seseris, dukteris arba drauges, nelygu kokį rangą joms pats suteikia.

Kaip imperatorius priima svetimšalį

„Svetimšalių“ svečių priėmimas puikiai parodo, kas tai yra visuotinė krikščioniškosios imperijos valdžia. Ilgai laukęs ir perėjes begalinius koridorius, svetimos šalies ambasadorius, sargybinių lydimas, atsiduria priešais imperatorių. Kaip ir valdiniai, imperatiškojo asmens pagarbos ženklan jis turi visu ilgiu išsitiesti prieš valdovą ant žemės, taip jį pagarbindamas. Po to gali atsistoti. Tada jam atsiveria įspūdingas reginys: imperatoriaus postas, mechanizmų veikiamas, pakyla, sujuda liūtai, grifonai ir auksiniai paukščiai; imperatorius vilki baltais ir purpuriniais drabužiais, kadaise angelo atneštais Konstantinui; jo purpurinis apavas papuoštas auksiniais ereliais. Išvydęs tokį vizdą, lankytojas, be abejonės, praranda amą, bet juk jis vis vien neturi teisės kreiptis į imperatorių, kuris jam kalba per tarpininką.

Konstantinopolis

Imperijos sostinė Konstantinopolis naudojasi ypatinga padėtimi; pastatyta prie Bosforo sąsiaurio, ji yra jūros ir sausumos kelių, jungiančių Aziją su Vakarais, kryžkelė. Į šį miestą iš visų keturių pasaulio šalių plūsta žmonės ir prekės. Jūros supamą miestą lengva ginti: tiek iš jūros, tiek iš sausumos pusės jį saugo tvirta siena su bokštais. Be gyvenamųjų namų, mieste yra viešųjų pastatų, rūmų, hhipodromas ir keli šimtai bažnyčių; tarp jų pati didžiausia Šventosios Sofijos: jos kupolas siekia 61 m. aukščio. Konstantinopolio gyventojai aistringai mėgsta arklių lenktynes, vykstančias hipodrome. Hipodromas pastatytas pagal Romos didžiojo cirko (Cirkus Maximus) planą ir gali sutalpinti 30 000 – 50 000 žiūrovų. Imperatorius dalyvauja lenktynėse ir įvairiuose pasirodymuose; čia jis kartais kreipiasi į savo liaudį. Sirgaliai pasidalija į keturias, vėliau į dvi grupuotes – mėlynuosius ir žaliuosius, kurių kiekviena atstovauja politiniai srovei; kartais hipodromas tampa jų susidūrimų vieta.

Kelios didelės portikais apstatytos gatvės jungia įvairius forumus; šalutinės, neaiškios krypties gatvelės siauros ir nelabai patogios. Turtingieji gyvena prabangiuose rūmuose su kolonadomis puoštais vidiniais kiemais, vargšai – tamsiuose ankštuose būstuose virš krautuvių ir dirbtuvių. Kelių butų gyvenamieji namai gana reti. Miestas aprūpinamas vandeniu akvedukais ir didžiulėmis cisternomis, tačiau vandens vis tiek neužtenka, ir vandens nešėjas – įprastas reginys gatvėje. XII a. mieste gyvena 400 000 gyventojų; tai pats didžiausias krikščioniškas miestas; bet jo erdvė užstatyta ne visa: čia plyti daugybė sodų ir keletas laukų.

Mieste šimtai krautuvių ir šilko audimo dirbtuvių. Šilko audėjo amatas pats garbingiausias. Amatininkų bendrijos apskritai yra gerai organizuotos ir gamina prabangos dalykus, kurie žavi gausiai į sostinę plūstančius užsieniečius, daugiausia pirklius: sirus, egiptiečius, rusus, italus; mat jie, kaip buvę BBizantijos valdiniai, turi teisę įsikurti mieste. Aristokratai ir stambūs žemvaldžiai Konstantinopolyje užima privilegijuotą padėtį. Jie be galo niekina pirklius ir amatininkus, kurie, nors dažnai ir turtingi, tenkinasi veikiau kuklia vieta visuomenėje. Mieste taip pat glaudžiasi skurdžių ir plėšikų, bet policija dirba gerai: svetimšalui Konstantinopolyje gyvenimas atrodo malonus ir ramus.

Konstantinopolis garsėja aukštųjų mokyklų lygiu; jam teko svarbus vaidmuo perduodant graikų ir romėnų kultūrą, kurios kūriniai saugomi, kopijuojami ir platinami iš pradžių arabiškame musulmoniškajame, o vėliau ir krikščioniškajame Vakarų pasaulyje.

Bizantijos meno spindesys

Bizantijos meno spindesys pasireiškia bažnyčiose ir kai kuriuose viešuosiuose pastatuose. Krikščionys, iškentę persekiojimus ir katakombas, triumfuoja, Bažnyčia susijungia su imperatoriaus valdžia. Prireikia naujų kulto vietų. Senųjų šventyklų panaudoti neįmanoma: jų vidus buvo skirtas tik dievų statuloms, o visos apeigos ir šventės vyko lauke, aikštėje. Krikščionių bažnyčiose turi tilpti visi tikintieji, todėl jie pasirenka senąją baziliką, keturkampį pastatą su apside. Lyg tol bazilika buvo kartu ir turgavietė, ir teismas. Ji pasirodė besanti ideali Dievo tarnybai; krikščionys bazilikomis ir toliau vadina tokio plano pastatus. Taip pat jie perima ir graikiško kryžiaus formos planą su kupolu susikirtimo taške; joje koncepcija atėjusi iš Rytų.

Abu bažnyčių tipai turi bendrų grynai bizantiškų bruožų: medinę laikančią konstrukciją, įgalinančią statyti labai aukštus pastatus su plačiais langais, ir santūrią išorę:

plytų sienos be jokios puošybos ir be skulptūrų, nebent su viena kita arkatūra. Užtat koks spindesys viduje: marmuro kolonos, spalvotas tinkas (stiukas), žėrinčios freskos, spindinčios mozaikos auksiniame fone. Tačiau jokių statulų: reikia nutraukti ryšį su pagoniška tradicija ir Biblijos pasmerktais jos stabais. Nuomonės išsiskiria dėl tapybos, kurią popiežius Grigalius Didysis vadino „spalvota knyga“ apie šventuosius Evangelijos epizodus (VI a. pabaiga); jis sakė: „Tapyba beraščiams gali būti tuo, kuo Biblija yra mokantiems skaityti“. Kai kurie Bažnyčios Tėvai, tokie kaip Jonas Damaskietis, eeina dar toliau ir kalba apie paveikslo šventumą, tvirtina randą tapyboje dangiškojo pasaulio atspindį. Paraidžui suprasti, šie tvirtinimai plačiuose sluoksniuose virsta griežtomis taisyklėmis; reikalaujama laikytis tradicijos ir atsižvelgti į kai kurias normas: nustatoma tam tikra personažų žvilgsnio kryptis, poza, tinkamos spalvos; pavyzdžui, mėlyna gama skiriama Šv. Mergelei. Tačiau menininkai, nors jų kūrybinė fantazija egiptiečių pavyzdžiu ir labai varžoma, ikonose išreiškia visą savo talentą. Bizantijos menas turi įtakos slavų pasaului bei vakarinėms teritorijoms, ilgai išbuvusioms imperijos priklausomybėje: Venecijai, Ravenai, Pietų Italijai. <