Reformacija

REFORMACIJA

Didžioji religijos revoliucija įvyko 1517m., tačiau norėdami suprasti jos priežastis, turime pradėti jų ieškoti apie 100metų anksčiau.

Taigi,pirmiausia norėčiau pradėti nuo maro,kuris 1340m. Ištikęs Europą, per kelerius metus nusinešė trečdalį žmonių. Maro epidemijos nesiliovė, ir 1400m. Europoje teliko pusė jos gyventojų. Šeimos iširo, vaikai liko našlaičiai..tad Xva. Europą būtų galima pavadinti visuomenę, orientuotą į mirtį. Taipogi buvo baiminamasi ir turkų Osmanų imperijos, nes per visą Xva. Ji žygiavo į šiaurę ir vakarus.Turkai buvo laikomi tokie pat pavojingi kaip ir maras.

Antrąją priežastimi ggalima vadinti renesansu.Renesansas reiškia atgimimą: juo apibrėžiamas klasikinės graikų ir romėnų civilizacijos vertybių atgaivinimas mene, politikoje bei mąstysenoje. Renesansą pradėjo klasikinius mokslus atgaivinę mokslininkai,vėliau pavadinti humanistais. Daugelis renesanso mąstytojų atmetė ar ignoravo krikščionybę, buvo susižavėję pagoniškomis vertybėmis ir skendi pagoniškose nuodemėse..(Erazmas Rotardamietis,pasšiepdavo vienuoliškus gyvenimus..)

Yra ir smulkių atšakėliu priežasčių kaip Xva vid. Johano Gutenbergo knygų spausdinimas(jo naujas būdas spausdinti knygas,naudojant surenkamas metalines literas),galima sakyti sapudos atsiradimas padėjo parengti kelius Reformacijai ateitį.

Ir didžioji priežastimi tapo dvasininkijos nuosmukis.Pirmiausia popiežius pralaimėjo kovą su Anglija iir Prancūzija dėl karalių teisės apmokestinti Bažnyčios turtus. 1305 m. Prancūzijos karalius, padedamas savo agentų Italijoje, pasiekė,kad popiežiumi būtų išrinktas prancūzas. Nuo to laiko 7 popiežiai iš eilės rezidavo ne Romoje, o Avinjone. Naujų popiežiaus rūmų statyba Avinjone kainavo milžiniškus ppinigus. Ne mažiau jų reikėjo ir popiežiaus karams Italijoje, norint išlaikyti Bažnyčios sritį. Tačiau skaudžiausias smūgis Bažnyčiai buvo didysis skylimas(1378-1417). Romos gyventojai norėjo,kad popiežius gyventų jų mieste. Netrukus jiems pavyko popiežium paskirti italą. Tuomes prancūzų kardinolai popiežium išsirinko prancūzą. Taigi Bažnyčia valdoma vieno popiežiaus Romoje, kito Avinjone, suskilo. Dvi popiežių rezidencijos nuskurdino Bažnyčią. Giliai tikinčius žmones taip pat sukrėtė, tai, kad popiežiai, Kristaus vietininkai žemėje, išvadino vieni kitus eretikais ir sielų žudikais. Ir nuo 1450m. Popiežiai save laikė daugiau pasaulėtiniais Italijos kunigaikščiais nei visos Bažnyčios vadovais. Nusmuko ir popiežių moralė. Daugelis jų nusižengė celibatui ir neslepė, jog turi meilužių ir vaikų. Vienuolynus taip pat apėmė nuosmukis.Taip pat Bažnyčia garsėjo savo turtais.

Bažnyčia pasinaudojo žmonių mirties baime. Kadangi viduramžiais žmonės tikrai labai bbijojo atgailos skaistykloje, apie kurią Bažnyčia nevengė smulkiai pasakoti.Bažnyčia mokė, kad peieš patekdami į dangų privalėssivalyti nuo visų nuodemių, kurias padarė būdami gyvi. Taip popiežius stengėsi išplėsti indulgencijų teikimą( vadinamojo „šventąja prekyba“). Nusipirkę indulgenciją žmonės galėjo iš dalies išsipirkti paskirtą bausmę už nuodemes. Be to, sumokėję jie galėjo sutrumpinti atgailavimo skaistykloje trukmę po mirties. Kai kurie prekiautojai duodavo žmonėms suprasti, kad jie taip gali nusipirkti teisę patekti į dangų. Vienas prekiautojas savo prekę reklamuodavo taip: „vos dėžutėj pinigai suskambės, siela iiškart skaistyklon nuskries“.Nedaug perdedant buvo galima sakyti,kad už pinigus Romoje nusipirksi viską.

Dar XIV a. Anglų teologas Džonas Viklifas ragino Bažnyčią atsisakyti turtų ir pasaulietinės valdžios. Vieninteliu tikybos šaltiniu jis laikė Bibliją ir nepripažino popiežiaus ir Bažnyčios susirinkimų autoriteto. Viklifo mintis toliau plėtojo čekų dvasininkas Janas Husas. Tačiau jų mintys buvo greitai užgesintos popiežiaus ir Husas buvo sudegintas kaip eretikas.Savo kritika humanistai išreiškė naują požiūrį į autoritetus. Jie nurodė klaidas Katalikų Bažnyčios Biblijos vertimuose iš hebrajų ir graikų kalbų. Humanistai reikalavo religinio bažnyčios atsinaujinimo .

Ir XVI a. Pr. Iš Romos imta reikalauti didesnių mokesčių. Ypač tai pajuto Šv.Romos gyventojai, nes iš jų popiežius surinkdavo didžiąją savo pajamų dalį. Valstiečiai daugelyje vietų buvo taip prispasti mokesčių ir rinkliavų, kad bet kuriuo metu galėjo sukilti.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Bažnyčios mokymą radikaliai ėmė kritikuoti Martynas Liuteris . Liuteris buvo kilęs iš Saksonijos Vitenbergo Vokietijoje, anksti tapo vienuoliu. Studijavo teologiją ir kaip vienuolio atstovas buvo nusiųstas į susirinkimą Romoje. Tada Liuteris pamatė, kad prekyba indulgencijomis visiškai nesiremia Šv.raštu, nei protu, nei tradicija.Ji skatino žmones be jokio drovėjimosi nusidėti ir kreipė jų mintis nuo Dievo gailestingumo.Šiuo požiūriu Liuterio teologija griežtai prieštaravo Bažnyčios teologijai. Taip pat Liuterį papiktino vienuolisTetzelis, kuris pardavinėjo indulgencijas, nes liuteris suabejojo jo teologiniais įgaliojimais. <

Taip Liuteris nusprendė pasipriešinti indulgencijų prekybai. 1517 m. Spalio 31 d., visų šventųjų dienos išvakarėse, Liuteris žengė lemtingą žingsnį, prikaldamas lapą su 95 tezėmis – argumentais prieš ingulgencijas – prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų. Tezes Liuteris parašė , norėdamas prisidėti prie diskusijos, tačiau nesudėtingos jo mintys susilaukė plataus pritarimo. Spauda padėjo Liuteriui paskleisti savo pažiūras kur kas greičiau nei tai galėjo padaryti ankstesnieji Bažn. Kritikai.

Kovai su Liuteriu Katalikų bažn. Pasirinko tą pačią taktiką kaip ir kovodma prieš Husą.1520 m. Liuteriui liepta atsižadėti savo žodžių;to pasekoje jis viešai sudegino popiežiaus raštą ir 1521 m. sausio 3d. jis buvo atskirtas nuo bažn., o 1521m. Imperatorius Karolis V Vormse paskelbė jį už įstatymo ribų. Tačiau Liuteris išvengė mirties, nes daugelis pritarė jo idėjoms. Be to jį globojo Saksonijos kunigaikštis.

Liuterio mokymas daugeliu idėjų skyrėsi nuo nuo katalikų mokymo.Jis tvirtino , kad krikščionys privalo vadovautis tik Biblija – pagrindinis principas buvo „vien šventasis Raštas“. Todėl buvo svarbu išversti Bibliją iš lotynų į liaudies kalbą ir išmokyti žmones skaityti. Kadangi katalikų bažn. tvirtino, jog prigimtinė nuodemė nesugadino žm. visiškai, juose liko kažkas gera, tačiau Liuteris laikėsi pesimistiškesnio požiūrio. Per nuopolį žm. buvo visiškai sugadintas; jis blogas ir nuodėmingas nuo prigimties. Studijuodamas apaštalo Pauliaus raštus , jis ppriėjo išvadą, kad tikėjimas suteikia išganymą.

Kai Liuteris, susipykęs su popiežiumi, slėpėsi pas Saksonijos kunigaikštį ir vertė i vokiečių kalbą Senąjį Testamentą, kilo didelė valstiečių ir amatininkų pasipriešinimo banga.(1524-1525). Sukilėliai reikalavo patiems teisės rinkti kunigus, panaikinti baudžiavą ir grąžinti žemę valstiečiams.Žinoma, bajorai tam nepritarė, valstiečiai puolė bajorų pilis, o bajorų kariai išžudė 10tūkst. valstiečių. Tuomet Liuteris suprato,kad turi palaikyti bajorus ir kunigaikščius jei nori, kad jo mokymas nežūtų. jis metėsi į kraštutinumą, ragindamas bajorus „mušti,smaugti ir durti, slaptai ar viešai, turint galvoje ,kad nieko nėra nuodingesnio, kenksmingesnio už maištaujantį žmogų“.Valstiečių maištai buvo paskandinti kraujo jūroje.

Anglijos, Skandinavijos,Lenkijos, Vengrijos karaliai, taip pat Vokietijos, Livonijos ir Prūsijos kunigaikščiai uždarė vienuolynus, prisijungė bažn. žemes ir perėmė jų pajamas.Iš bažnyčių buvo atimti senieji aukso ir sidabro dirbiniai ir iš jų nulietos skambančios monetos valstybės iždui papildyti.Vokietijos kunigaikščiai reikalavo teisės parinkti tikėjimą, nepaisant daugumos jų valstybės gyventojų valios.1526m. Špėjeryje seimas priėmė deklaraciją, į kurią įtrauktas punktas apie kunigaikščių religinę laisvę principas – „kieno valdžia, to ir tikėjimas“. Naujosiose kunigaikščių arba valstybinėse bažnyčiose Š.Vokietijoje ir Skandinavijoje vieninteliu leidžiamu tikėjimu tapo evangelikų liuteronų mokymas.

1541m. pagarsėjo kitas reformatorius, pabėgelis iš Prancūzijos Jonas Kalvinas, kuris vėliau tapo pavojingu liuteronų varžovu. Šveicarijoje,Ženevos mieste, jam pavyko įgyvendinti Bažn. organizacijos formą, kur buvo būtinas

glaudus ryšys tarp magistrato ir Bažn. vadovybės.“Dievo valstybė“ kuo didesniu mastu turėjo būti įkūnyta žemėje.Magistratas skirdavo pagyvenusius vyrus, kurie kartu su kunigais turėjo vadovauti bendruomenei. Kalvinas manė, kad žmonija iš anksto yra suskirstyta į pasmerktuosius ir išrinktuosius. Remdamasis tuo principu, jis mokė savo pasiekėjus galvoti apie save kaip apie priešų apsuptą mažumą, grupę teisuolių priešiškame pasaulyje. Vėliau kalvinizmas įsitvirtino Prancūzijoje

Kalvino mokymas: Gera kalvinistų šeima turėjo vengti bet kokių malonumų ir lengvabūdiškumo – šokių, dainų, gėrimo, lošimo, flirto, ryškių drabužių, pramogai sskirtų knygų, triukšmingos kalbos. Būdingi jų gyvenimo bruožai turėjo būti blaivumas, santūrumas, atkaklus darbas, taupumas, o visų pirma – dievobaimingumas. Kalvinistų priklausymas išrinktiesiems turėjo matytis iš išvaizdos, elgsenos, bažnyčios lankymo ir iš jų sėkmės pasaulietiniame gyvenime. Mene jie turėjo vengti vaizduoti Dievybę, kratytis mistinių simbolių. Vienintelis kalvinistų džiaugsmo šaltinis ir vadovas turėjo būti kasdien skaitoma Biblija.

Kalvinizmas greitai plito, įsiskverbė ir į tuos kraštus, kurie anksčiau buvo perėję i liuteronybę. Europos šiaurėje kalvinistėmis arba protestantiškomis šalimis tapo Nyderlandai ir Škotija.

Kiti Reformacijos bbruožai: Žmonių raštingumas buvo didesnis protestantiškuose kraštuose. Katalikiškose šalyse daugelis valstiečių liko beraščiais iki pat Xxa. Tuo tarpu protestantiškose šalyse net ir kaimų gyvent. gaudavo tam tikrą išsimokslinimą. Moterims iš didikų burgerių šeimų reformacija, ypač pardžioje suteikė daugiau saviraiškos galimybių. MMoterys įsitraukė į Biblijos studijas ir Katalikų bažnyčios kritiką. Protestantiškuose kraštuose garbingos moterys įgijodaugiau teisių ir aukštesnįjį statusą, o laisvo elgesio moterų statusas dar labiau pablogėjo. Labiau imta vertinti santuoką, o ne celibatą ar nekaltybę.

Protestantizmo padarinių galima įžvelgti visose Europos gyvenimo sferose. Akcentuodamas būtinybę skaityti bibliją, jis daug prisidėjo prie švietimo ugdymo protestantų šalyse ir kartu didino raštingumą. Labai didelis protestantizmo indėlis i verslo kultūrą, taigi ir į kapitalizmo plėtrą. Padalindamas katalikiškąjį pasaulį į 2 dalis, protestantizmas paskatino Romos Bažn. imtis reformų, kurios iki tol buvo vis atidėliojomos. IKI XVI a. ketvirtojo dešimtmečio krikščioniškasis pasaulis buvo suskilęs i 2 dalis – stačiatikiškąją ir katalikiškąją, o nuo tada jis suskilo jau į 3: stačiatikių, katalikų ir protestantų, o patys protestantai – įį dar kelias frakcijas. Skandalas buvo toks didelis, kad Žmonės liovėsi kalbėti apie krikščioniškąjį pasaulį, o ėmė kalbėti apie Europą.

Anglikonizmas: Anglijoje ir Škotijoje kova tarp sena ir nauja truko ilgiau negu kitose Europos šalyse. Dar XIIIa. Britanijoje susiformavo stiprus antipopiežiškas ir antiklerikalinis sąjūdis. Kilo stiprus evangelikų protestantų sąjūdis, vadovaujamas Viklifo. XVIa. pr. jis dar labiau sustiprėjo, kai į Angliją slapta buvo įvežti Liuterio raštai bei Biblija anglų kalba.

1534m. karalius Henrikas VIII pasiskelbė vyr. Anglikonų Bžn. galva. Jo nesutarimai su ppopiežium buvo ne religiniai, tai buvo Henriko pasipiktinimas, kad popiežius nesutiko jo santuokos su karaliene Kotryna paskelbti negaliojančia.Henrikas sunaikino popiežiaus valdžią Anglijoje. Tačiau tuo metu jo tauta dalyvavo galingame religiniame sąjūdyje,kuris siekė reformų. Valdant Eduardui VI šalyje veiksmingai ir galutinai įvesta reformacija.

Kontrreformacija: nuo XV a. Šv.Romos imperiją valdė Austrijos valdovų dinastija Habsburgai., kurie ilgainiui įsiviešpatavo beveik visoje Europoje.

Tačiau XVI a. 4/5 dešimtmetyje Šv.Romos imperijos imperatorius ir popiežius susirūpino, kad reformacija jiems iš po kojų neišstumtų religinio ir politinio pagrindo.

Buvo siekiama pašalinti Katalikų bažn. negeroves. Ir Tridento bažnytinis susirinkimas, su pertraukomis posėdžiavęs 18metų(1545-1563) pasmerkė indulgencijų prekybą, sugriežtino vienuolynų taisykles, kunigų mokymą ir kontrolę. Tikėjimo pagrindas esąs ir biblija, ir popiežiaus bei Baaažnyčios susirinkimų aiškinimai, o Katalikų bažn. lotyniškas biblijos variantas – vienintelis leidžiamas. Taip pat išliko celibatas kunigams ir vienuoliams.

Labai reikšmingas buvo jėzuitų ordino įkurimas. (1540 patvirtintas). Tai kovinė organizacija, turėjusi sutriuškinti protestantizmą ir atkariauti popiežiui prarastus kraštus. Jėzuitų vadovu tapo ispanų didikas Ignacijus Lojola. Jis sukūrė karinio pavyzdžio organizaciją, kurioje svarbiausia – paklusti vyresnybei. Norėdami tapti „Kristaus kariais“ , jos nariai turėjo įtemptai mokytis 10metų. Jėzuitų mokyklos buvo pripažįstamos geriausiomis Europoje. Jėzuitai vadovavo religini kovai prieš reformaciją, buvo siunčiami kaip misionieriai į kitas pasaulio šalis. Jų padedamas popiežius atsikovojo Vengriją, LLenkiją ir Pietų Vokietiją.