Krėvos aktas

Turinys:

1. Įvadas……………………..3psl.

2. Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas bei įvykiai iki 1385 m……4psl.

3. Kodėl Jogaila pasirinko ryšius su Lenkija, o ne su Maskva…….4psl.

4. 1385 m. Krevo (Krėvos) sutartis……………4-5psl.

5. Sąlygos, kurias Jogaila turėjo priimti vesdamas Jadvygą…….5psl.

6. Svarbiausios Lenkijos ir Lietuvos unijos priežastys……..6psl.

7. Krėvos akto vertinimas………………6-7psl.

8. Lietuvos krikštas……………………..8psl.

9. Katalikybės stiprinimas Lietuvoje…………..8-9psl.

10. Pirmoji krašto privilegija Lietuvoje…………….9psl.

11. Išvados…………………………10psl.

12. Literatūra…………………………11psl.

Įvadas

Jau nuo senų senovės, kūrėsi civilizacijos, savo koriuose augindamos tam tikrą sampratą apie pasaulį, apie žmogų ir apie daugelį kitų dalykų. Laikui bėgant samprata keitėsi, kurią tuometinis mąstymas apibrėždavo kaip griežtuose rėmuose įtalpintą tobulumą. Tačiau taip nebuvo. Laikas ką ssukurdavo, tą ir sugriaudavo, palikdamas tik nežymius pėdsakus, kurie buvo savotiški pamatai augančiai socialinei, teisinei, ekonominei ir laisvajai kultūrai, kurią tiksliai atkartodavo tuometiniai įstatymai, ideologija bei valdymo forma. Taip spirališkai besivystančią istoriją fiksuodavo istorikai, kurie ir šiandien pateikia daug nežinomų ar naujai ir visiškai kitaip suprantamų anuometinių istorijos įvykių vertinimo koncepcijų ar dar daugiau šokiruojančių faktų, kurie ir verčia žmogų domėtis tam tikrais istorijos periodais ar laikotarpiais. Iš istorijos žinome, kad lietuvių santykiai su lenkais viduramžiais buvo sudėtingi. Ne viską aapie juos žinome. Galbūt todėl mane pastūmėjo giliau domėtis ir smulkiau susipažinti su XIV a. įvykiais, ypač Krėvos unija ir Lietuvos krikštu. Žinome, kad tų laikų rašytiniuose šaltiniuose daug daugiau aprašyti tarpusavio karų žygiai, o istorija pateikia tik esminius sutarčių, ssusitarimų ar unijų priežastis, pasekmes ar vertinimo koncepcijas ir išvadas. Anksčiau už lietuvius (IX – X a.) sukūrę valstybę Lenkijos kunigaikščiai ir bajorai XII – XIII a. atkakliai veržėsi į lietuvių giminaičių prūsų ir jotvingių žemes, norėdami jas užvaldyti. Tais laikais lietuvių ir lenkų valstybės nesiribojo – jas skyrė jotvingiai. Savo agresiją jie dangstė neva krikščionybės platinimu pagonių žemėse. Kada Mazovijos (Mozūrijos) bajorai suprato, kad kryžiuočiai (kuriuos anksčiau rėmė kovose prieš lietuvius) yra bendras lietuvių ir lenkų priešas susidarė prielaidos pastarųjų suartėjimui.

Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas bei įvykiai iki 1385 m.

Lietuvos ir Lenkijos pastangas vienytis prieš kryžiuočius nustelbė nesutarimai dėl ukrainiečių žemių. Abiejų valstybių bajorai reiškė pretenzijas į Haličo ir Valuinės žemes. XIV a. viduryje kelis dešimtmečius vyko kovos ddėl Valuinės. Kunigaikštis Liubartas, remiamas savo brolių Algirdo ir Kęstučio, gynė Lietuvos bajorų interesus ir Valuinę išlaikė savo valdžioje. Lietuvos bajorai užvaldė ir Podolę, kurią taip pat norėjo užimti lenkai. Lenkijai teko Haličas. Nepajėgdami užgrobti turtingos Valuinės ir Podolės, lenkų feodalai tikėjosi jas gauti sudarę dinastinę uniją1 su LDK. Lietuvos valstybėje XIV a. pabaigoje, po didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties susidarė labai sunki padėtis. Tuo metu Lietuvą valdęs Jogaila, ieškodamas sąjungos su krikščioniškomis šalimis ir norėdamas apkrikštyti Lietuvą, turėjo tris galimybes: aarba pasiduoti kryžiuočių valiai, arba vesti Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus dukterį Sofiją (priimti stačiatikių tikėjimą), arba, vedus lenkų karalaitę Jadvygą, tapti Lenkijos karaliumi. Jogaila galėjo apsispręsti tik gavęs Lietuvos kunigaikščių ir bajorų pritarimą.

Iš pradžių Jogaila buvo pasirengęs priimti katalikų tikėjimą iš Kryžiuočių ordino. Tai rodytų ir 1382 m. su kryžiuočiais pasirašyta Dubysos sutartis. Jogaila yra pats sakęs, kad norėjęs priimti krikščionybę iš kryžiuočių, tačiau žemaičiams ir Lietuvos bajorams nesutikus 1383 m. Jogaila pakeitė savo nuomonę. Jogailos motina norėjo, kad sūnus vestų Maskvos karalaitę Sofiją ir priimtų pravoslavų tikėjimą, tačiau Jogaila nesutiko.

Kodėl Jogaila pasirinko ryšius su Lenkija, o ne su Maskva

Vesti Sofiją, Jogailai būtų reiškę tapti Maskvos kunigaikščio vasalu. Jogaila negalėjo taikstytis su vasalo padėtimi. Jis troško būti karaliumi. Lietuvių žemės, priėmusios stačiatikių tikėjimą, negalėjo būti saugios nuo kryžiuočių, nes tų laikų katalikų požiūriu stačiatikybės išpažintojai buvo blogi krikščionys, jie nedaug kuo skyrėsi nuo pagonių. Lietuviai jau nuo seno priešinosi stačiatikių tikėjimui, ir apsikrikštijo tik tie jų kunigaikščiai, kurie buvo išvykę valsyti rusų žemių. Tapdamas stačiatikiu, Jogaila būtų sukėlęs priešišką lietuvių nusistatymą. Jogailą suviliojo lenkų ponai, kurie pasiūlė jam Lenkijos Karalystės karūną.

1385 m. Krevo (Krėvos) sutartis

Nuo 1370 m. prasidėjo Lenkijos nesėkmės. Dėl teritorinių praradimų Lenkijos valstybei buvo naudinga unija su Lietuva. Kadangi ttuo metu Lietuva gyveno sunkiai, abiejų šalių interesai sutapo. Iniciatyvą rodė lenkų feodalai. 1382 m. karaliaus Liudviko vyresnioji duktė Marija tapo Vengrijos ir Lenkijos karaliene. Tačiau jau kitais metais buvo susitarta, kad Lenkijos sostas atiteks jaunesniajai seseriai Jadvygai. Tada ji turėjo tik devynerius metus. Bet Jadvyga, vos šešių mėnesių būdama, 1374 m. buvo paskirta Austrijos princui Vilhelmui ir po ketverių metų sužieduota. Tad Lenkijai iškilo reali grėsmė tapti Austrijos provincija. Lenkų ponai nutarė sužieduotuves nutraukti. Jie ėmė ieškoti Jadvygai kito vyro. Geriausias jaunikis lenkų feodalams atrodė būsiąs Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila.

Tarp Vilniaus ir Krokuvos, tarp Lenkijos ponų tarybos ir Jogailos rūmų užsimezgė derybos dėl Jogailos vedybų su Lenkijos karalaite Jadvyga, dėl jo paskelbimo karaliumi ir dėl dviejų valstybių sąjungos. Jadvyga atvyko į Lenkiją 1384 m. vasarą ir spalio 16 d. buvo karūnuota. Bet Vengrijos karalienė, princo Vilhelmo tėvo paraginta, patvirtino ankstesnę sutartį dėl Jadvygos vedybų su Vilhelmu 1385 m. rugpjūčio 15 d. Todėl Vilhelmas atvyko į Krokuvą, į karaliaus rūmus pas Jadvygą. Tai vertė Jogailą ir lenkų ponus skubėti. Kai Jadvygos motina sutiko išleisti dukrą už Jogailos, privertė ją tekėti už parinkto jaunikio. Viską sprendę lenkų ponai. Ponai pasiuntė lenkų ir vengrų delegaciją į Krevą (Krėvą). Ši delegacija ir ppasirašė 1385 m. rugpjūčio 14 d. sutartį – Krėvos unijos aktą. Be Jogailos, sutartį patvirtino jo broliai Skirgaila, Kaributas ir Lengvenis bei jo pusbrolis Vytautas.

Sąlygos, kurias Jogaila turėjo priimti vesdamas Jadvygą.

1385 metų 08 14 Krėvos pilyje Jogaila davė pažadą Jadvygos motinai Elžbietai vesti jos dukterį Jadvygą ir priimti tokias sąlygas:

 kartu su savo broliais pagonimis ir visa lietuvių tauta priimti krikščionybę katalikų apeigomis;

 visus savo turtus panaudoti tiek Lenkijos, tiek Lietuvos trūkumams pašalinti;

 sumokėti Habsburgams 200 tūkst. forintų už Vilhelmo sužieduotuvių su Jadvyga sulaužymą;

 paleisti visus abiejų lyčių krikščionis belaisvius iš Lenkijos;

 atgauti teritorinius Lenkijos praradimus (universas occupationes . regni Poloniae reintegrare) ir “grąžinti visas Lenkijos karalystės užimtąsias dalis ir skriaudas, padarytas ir užimtas bet kieno rankomis;

 “savo Lietuvos ir Rusios žemes amžinai prijungti prie Lenkijos karalystės” (terras suas Lituaniae et Rusiae regni Coronae perpetuo applicare).

Krėvos aktas Jogailos vardu duotas ir patvirtintas Skirgailos, Kaributo, Lengvenio ir Vytauto antspaudais. Jis iki šiol lieka pagrindinis ir vienintelis Krėvos unijos dokumentas. Tai buvo Jogailos vedybinis dokumentas. Jis galiojo tik tuo atveju, jeigu įvyks Jogailos ir Jadvygos vedybos. Matyt, jokio kito unijos akto Jogailai išvykus į Lenkiją nebuvo. Tuo aktu ir buvo pasitenkinta. Jo pergamento originalas saugomas Krokuvos kapitulos archyve.

Svarbiausios Lenkijos ir Lietuvos unijos priežastys

• Pagoniškoje Lietuvoje reikėjo įvesti

krikščionybę, kad Kryžiuočių ordinas neturėtų preteksto toliau niokoti kraštą.

• Buvo svarbu sujungti Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jėgas ir pasipriešinti Kryžiuočių ordino grobimų politikai bei totorių antpuoliams.

• Lenkija norėjo įsiviešpatauti LDK žemėse, labiausiai – turtingoje Podolėje ir Valuinėje, ir su Lietuvos pagalba susigrąžinti Haličo žemę, kurią buvo užėmę vengrai.

• Jungtis vertė abiejų šalių pirklių interesai.

Jogailos siektas artimiausias tikslas – valdyti Lenkiją ir Lietuvą. Vedybų dieną Jogaila turėjo 35 metus, o jo žmonai Jadvygai sukako 12 metų. Žinoma, tai buvo politinės vedybos.

LLenkijos ir Lietuvos unija buvo sudaryta dėl išorinių priežasčių. Dvi skirtingos valstybės (skyrėsi jų santvarka, kultūra) negalėjo gyventi bendrai. Ir po unijos jos gyveno atskirai. Lietuvos bajorai Krėvos aktą suprato kaip dviejų lygių valstybių sąjungą, sudarytą pirmiausia kariniais tikslais. Jie jokiu būdu nesutiko panaikinti savo valstybės ir būti svetimųjų valdomi. Lietuva ir po unijos, Lenkijai laikantis taikos ir neutralumo, viena kariavo su kryžiuočiais ir sudarinėjo su jais taikos sutartis.

Krėvos akto vertinimas

Kaip jau minėjau Krėvos akto pergamento originalas saugomas Krokuvos kkapitulos archyve. Viena geriausių jo publikacijų atlikta 1932 metais V.Semkovičiaus ir V.Kutrzebos. JAV gyvenantis J.Dainauskas ėmėsi įrodinėti, kad Krėvos akto visai nebuvo, kad tai vėlesnis falsifikatas.

XV – XVI a. kronininkai – J.Dlugošas, M.Kromeris, M.Strijkovskis esą nežinoję Krėvos akto ir jjo turinio. Kiti lenkų, rusų ir vokiečių kronininkai jo taip pat nežinoję. Neminimas jis Vokiečių ordino ir Vatikano archyvuose. Nėra kito 1386 m. inkorporacijos akto, sudaryto Krėvos pažadų pagrindu. Vėlesni unijos aktai visai neminimi Krėvos susitarimo. Jogailos veikla Lenkijoje yra visiškai priešinga tariamo Krėvos akto dvasiai, nes jis traktavo Lietuvą kaip atskirą valstybę ir save titulavo jos monarchu. Dokumentas esą neišlaiko viduramžių formuliaro kritikos, jame daug anachronizmų. Vytautas rašomas Vitoldo, o ne, kaip įprasta, Witawt ar Wythaudum. Be to, jokioje kronikoje nėra žinios apie 1385 m. rugpjūčio 14 dieną Krėvos pilyje vykusį suvažiavimą. Liublino seime, kur tiek daug kalbėta apie Lietuvos inkorporavimą, visai nesiremta Krėvos aktu ir pan. Taigi, anot J.Dainausko, tas “aktas” sufalsifikuotas po Jogailaičių mirties XVI – XVII aa. arba net 1812 m., kai Napoleonas prieš lenkų valią norėjo atkurti LDK. J.Dainauskas nenustatė, kas galėjo tai padaryti, bet mano, kad jo autoriai pasinaudojo J.Dlugošo užrašais ir Vilniaus – Radomo bei Horodlės aktais. J.Dainausko išvada tokia: 1386 m. kovo 4-ąją, Jogailos karūnacijos dieną, Lietuva ir Lenkija buvo sujungtos tik karaliaus asmeniu, bet ne valstybiniu ryšiu. Bet prie tokios išvados istorikai priėjo ir neneigdami Krėvos akto (A.Šapoka). Lenkų istorikai apie J.dainausko išvedžiojimus iš pradžių atsiliepė gana santūriai. Pirmiausia jie pabrėžė, kkad J.Dainauskas nesusilaukė mokslinio pripažinimo, jo išvados kategoriškos, o argumentai silpni. Jis net nežino pastarųjų ir senesnių šio akto publikacijų.

Teisiniu požiūriu aktas nepreciziškas. Kai kurie istorikai aiškina, kas Jogaila priėmė tokį neapibrėžtą dokumentą, kad pasiliktų sau veikimo laisvę vėlesniam laikui. Krėvos aktui priešinosi ne tik lietuviai su Vytautu priešakyje, bet vėliau ir Jogailaičių dinastija. Jie gynė dviejų valstybių sąjungą ir kovojo prieš lenkų ponų inkorporacinius siekius.

Ypatingą dėmesį istorikai skyrė paskutiniam sutarties teiginiui ir ypač nelabai apibrėžtam žodžiui applicare. Jis teisiniu požiūriu daugiareikšmis. Visas istorikų nuomones galima padalyti į tris grupes. Pirma, labiausiai paplitusi nuomonė – dėl įkūnijimo (wcielenie), arba vadinamoji inkorporacijos teorija. Ji reiškė, kad nuo 1386 m. LDK tapo Lenkijos provincija. Tos inkorporacijos teorijos pradininkai buvo istorikai A.Levickis ir F.Konešny. “Lietuva nustojo būti valstybė”, dar XIX a. teigė Levickis. Ji tapusi viena iš Lenkijos provincijų, kurios buvo įjungtos į Lenkijos sudėtį. XX a. naujai inkorporacijos teoriją argumentavo O.Haleckis. jis bandė sintetiškai apžvelgti unijos istoriją. Pasak jo, Jogailos idėja buvusi sujungti tris tautas – lenkų, lietuvių ir rusų (vietoj dviejų valstybių) – į vieną politinį ir kultūrinį organizmą. Bet Lietuvos inkorporacijos laikotarpį Haleckis susiaurino laiko požiūriu, teskirdamas jam tik 1386 – 1401 metus. Po to, pasak jo, iki 1440 mmetų trukęs leninės Lietuvos laikotarpis, 1447 – 1569 metai – asmeninės unijos laikotarpis ir 1569 metais sudaroma reali unija. Už Jogailos “vienalytės valstybės” idėją pasisakė ir H.Lovmianskis bei L.Kolankovskis.

Kitos diskusijos, kurias 1932 metais iš naujo sukėlė J.Adamus, vedė prie antros nuomonės, pagal kurią LDK nuo 1386 metų netapo Lenkijos provincija, o išliko atskira leniniu ryšiu su Karalyste sujungta valstybė. “Tokia valstybė kaip Lietuva,- rašė J.Adamus,- neleido vienu plunksnos brūkšniu inkorporuoti jos į Lenkijos sudėtį”. Lenkų ponai tiesiog negalėjo jos apžioti. Ji buvo didelė ir galinga valstybė. Po dviejų dešimtmečių karštas inkorporacijos šalininkas O.Heleckis parėmė J.Adamusą ir applicare pradėjo interpretuoti kai leno teisę. H.Paškevičius dar pridūrė, kad 1386 m. buvę tik “plunksnos užmojai”, ir pareiškė: “Nėra argumentų už tai, kad nuo 1386 m. visai išnyko Lietuvos valstybingumas”. Beje, dar 1930 m. A.Vetulanis kėlė du teiginius – apie tiesioginę inkorporaciją, arba teritorijos įjungimą, ir netiesioginę, arba platesnę, kitaip tariant, leną. Visa tai 1932m. ir sukėlė inkorporacijos šalininkų prieštaravimų audrą. 1938m. J.Adamus pateikė atsakymą savo kritikams.

Trečios nuomonės grupė skiria savarankiškas ir atskiras valstybes – Lenkijos Karalystę ir LDK, jungiamas tik karaliaus asmeniu, tai yra asmenine unija. šios teorijos šalininkai buvo A.Šapoka, Z.Invinskis, Londone – V.Vielhorskis. pasak jų, valstybes jungia monarchas ir bendri aantikryžiuotiški interesai, o visa kita buvo atskira. Lenas per didelis, kad jį būtų galima valdyti iš centro ar praryti.

Lietuvos krikštas

Jau senai buvo pribrendęs reikalas Lietuvą padaryti krikščionišką. Pirmasis jos krikšto bandymas Mindaugo laikais nepasisekė, nes to paties krikšto proga, vokiečių ordinas stengėsi užgrobti pagoniškosios Lietuvos žemių dalį, būtent žemaicius. Betgi žemaičiai nepasidavė. Vėliau buvo dar bandyta Lietuvą krikštyti Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais, bet vis napasisekdavo del tos pačios grobuoniškos ordino politikos. Jogaila, Vytautas ir visa jaunesnioji karta suprato krikšto reikalą. Buvo aišku, kad sunku bus ilgiau išlikti neprisidėjus prie krikščioniškosios Europos kultūros.

Jogaila, vesdamas Jadvygą ir tapdamas Lenkų karaliumi, pasižadėjo patsai krikštytis ir krikštyti Lietuvą. Lietuvos krikštas buvo, Lietuvos valdovo Jogailos, valstybinės politikos rezultatas. Be krikšto jis negalėjo būti Lenkijos karaliumi ir drauge stabilizuoti politinės padėties Lietuvoje. Jogaila ir kunigaikščiai, lydėję jį į Krokuvą, krikštijosi dar pries karūnacija. 1386 metų vasario 15 dieną Jogaila buvo pakrikštytas Krokuvos Varvelio katedroje ir gavo Vladislovo vardą. Jį krikštyjo Gniezno arkivyskupas Bodzanta, padedamas Krokuvos vyskupo Radlicos. Tik po metų buvo pradėti krikštyti lietuviai Vilniuje, o paskui Jogaila važinėdamas krikštyjo visas kitas žymesnes Lietuvos vietas. Jis vyko su būriu lenkų ponų ir dvasininkų. Lietuvoje katalikų kunigų tada nebuvo, o naijai atvykę Lenkai

nemokėjo susikalbėti su lietuviais. Jiems teko kalbėtis per vertėjus, todėl jie nesugebėjo gerai išaiškinti tikėjimo tiesų. Krikštui sušaukdavo apylinkės žmones į vieną vitą. Kad greičiau eitų krikštas, žmones krikštyjo būriais.Vienas būrys buvo krikštyjamas vienu, kitas kitu vardu ir t.t. Kaip krikšto dovana, Jogailos vardu buvo dalinami balti vilnoniai marškiniai, simbolizuoją nekaltą sielą. Kadangi tais laikais lietuviai paprastai nešiodavo lininius apdarus, tai daug kas ėjo krikštytis jau vien dėl marškinių. Atlikus krikšto apeigas ir suorganizavus bažnyčią, pasauliui jau buvo galima skelbti, kkad Lietuva esanti krikščioniškas kraštas.

Katalikybės stiprinimas Lietuvoje

Pats krikštas dar nieko nereiškė: be bažnyčių ir katalikų dvasininkų kraštas ir toliau galėjo likti pagoniškas. Todėl tuojau po krikšto Jogaila įkūrė Vilniaus vyskupystę, pastatė katedrą ir dar 7 parapijines bažnyčias krašte (Ukmergėje, Maišiogaloje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krėvoje, Obalčiuose ir Ainoje). Vyskupui ir dvasininkams pragyventi ir bažnyčioms išlaikyti jis davė kelioliką dvarų. Taip pat 1387m buvo duota pirmoji Lietuvos bažnyčiai privilegija, t.y. raštas, arba įstatymas, kuriuo nusakomos bažnyčios ir dvasininkų teisės. Teisės duotos tokios, kkokias turėjo ir Lenkijos bažnyčia. Jos buvo gana plačios: bažnyčiai dovanotosios žemės buvo atleistos nuo visų prievolių valstybei, t.y. jos turėjo būti valdomos tokiomis pat teisėmis, kokiomis valdė savo žemes ir patsai valdovas. Tuo būdu su šia pirmąja bažnyčios privilegija aatsirado Lietuvoje bažnytinės žemės nuosavybė, be jokių prievolių valstybei: tuo tarpu visi bajorai ir valstiečiai turėjo daug prievolių. Todėl vėliau iškilusi bajorija ilgai rūpinosi, kad ir dvasininkų žemėms būtų uždėta karo prievolė ir mokesčiai. Tačiau bajorijai vis dėlto niekuomet nepasisekė apdėti prievolėmis bažnytinės žemės. Vėliau dvasininkai buvo priversti mokėti tik dalį mokesčių. Nuo kitų prievolių jie liko visada laisvi. Taigi Lietuvoje bažnyčia gavo tokias pat teises, kokias ji turėjo beveik visoje Europoje.

Pirmoji krašto privilegija

Lietuvoje iki įvedant krikščionybę nebuvo jokių rašytų įstatymų:viskas priklausydavo nuo valdovo valios. Ir kitose Europos valstybėse tada nedaug tebuvo bendrų įstatymų, bet kiekviena valstybės sritis, kiekviena įstaiga, kiekvienas luomas ir atskiros šeimos turėdavo dokumentų, kuriuose būdavo surašytos jų teisės. Tai buvo vadinamosios – privilegijos.Lietuvoje, įvedus kkrikščionybę Jogaila taip pat paskelbė raštu, pirmąją visam kraštui privilegiją, kurioje buvo surašytas apsikrikštijusių bajorų teisės. Ta privilegija turėjo sustiprinti naujai įvedamą katalikybę. Kadangi tuo metu Lietuvoje teko rūpintis, kad katalikybė pirmautų ne tik prieš naikinamą pagonybę, bet ir prieš rytų apeigų bažnyčią, todėl Jogailos duotoje privilegijoje visos teisės pripažystamos tik katalikams, o rytų apeigų krikščionys net suvaržomi.Katalikams net draudžiamos jungtuvės su jais, jei šie nepriima katalikybės. Katalikų bajorams pirmą kartą Lietuvoje raštu nusakomos teisės ir pareigos. Privilegijoje nustatoma, kad bbajorai laisvai galį valdyti savo žemes ir negalį turėti jokių kitų prievolių, kaip tik karo tarnybą ir pilių taisymą bei statymą. Tai buvo pirmoji privilegija,padėjusi pagrindus bajorijai vėliau iškilti. Tačiau visomis teisėmis tegalėjo naudotis tik katalikai.

Išvados

Krėvos sutarties dokumentu Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo apsikrikštyti kartu su visais savo valstybės gyventojais pagonimis, atlyginti Jadvygos sužadėtiniui Austrijos princui Vilhelmui už vedybų sutarties netesėjimą, savo jėgomis ir lėšomis atgauti ir sugrąžinti Lenkijai priklausančias žemes, paleisti visus lenkų belaisvius, LDK prijungti prie Lenkijos karalystės.

Šiandien nemažai Lietuvos ir Lenkijos istorikų sutinka, kad Krėvos sutartis nebuvo jokia unija. Krėvos aktu Jogaila tik patvirtino per piršlybas Jadvygai Skirgailos jo vardu duotus pasižadėjimus. Jogailai užimant Lenkijos sostą, galėjo būti surašytas oficialusis Lenkijos ir LDK sutarties aktas. Tačiau tokio dokumento nėra žinoma. Atvirkščiai yra net bandymų įrodinėti, jog iki mūsų dienų Krokuvos kapitulos archyve išlikęs 1385 rugpjūčio 14 d. Krėvos akto originalas tėra politiniais tikslais Lenkijos pusės parengtas falsifikatas.

Krėvos akto autentiškumą istorikai vis dar aptarinėja, mokslinė diskusija, reikalaujanti naujų papildomų tyrimų, tik prasideda, tačiau jau dabar galima tvirtinti, kad XIV a. pab. LDK nebuvo visuomeninių jėgų, suinteresuotų Lietuvos valstybės susijungimu su Lenkijos karalyste. Tai patvirtina ir faktas, kad, Jogailai išvykus karaliauti į Lenkiją, platieji Lietuvos bbajorijos sluoksniai parėmė Vytauto pastangas tapti pilnateisiu suverenios LDK valdovu. Krėvos aktą, kalbant šių dienų politikos terminu, galima būtų pavadinti ketinimų protokolu, kuriuo norėta vadovautis, užmezgant naujus tarpvalstybinius LDK ir Lenkijos santykius.

1386 m. pradžioje Jogaila atvyko į Krokuvą, buvo pakrikštytas Vladislovo vardu, sutuoktas su Jadvyga, karūnuotas Lenkijos karaliumi.

Lenkija turi būti dėkinga Jogailai ne tik už jo ilgą ir nepriekaištingą Lenkijos valdymą. Jis padarė Lenkiją kartu su Lietuva didžiausia ir stipriausia Europos valstybe. Lietuviai kaltino Jogailą už Krėvos uniją, kurią laikė Lietuvos išdavyste, už pagoniškosios lietuvių kultūros išsižadėjimą ir jos palaidojimą, už Lietuvos valstybingumo sunykimą. Jogailos koncepcija buvo vienos valstybės ir vienos tautos idėja, bet ji buvo priimta tam, kad su lenkų pagalba apgintų Lietuvą nuo kryžiuočių. Jogailos pastangomis su Lenkijos pagalba Lietuva buvo apginta nuo kryžiuočių (Žalgirio pergalė buvo neįmanoma be unijos). Kadangi Krėvos unija tapo krikšto preliudija, todėl 1387 m Lietuva buvo apkrikštyta. Priėmęs katalikybę, mūsų kraštas žengė lemiamą žingsnį Vakarų kultūros kryptimi, nepatirdamas jokių teritorinių nuostolių (išlaikydamas Žemaitiją). Jogaila mylėjo Lietuvą, bet savanaudiškai. Jis norėjo žūtbūt ją išlaikyti sau ir savo dinastijai. Be Lietuvos Jogaila nė dienos nebūtų buvęs Lenkijos karaliumi.

Galbūt Krėvos unija nėra apibrėžta tam tikrais kriterijais, tačiau ji, kaip ir Lietuvos krikštas, negali bbūti atitrūkę taip toli nuo žmogų supančio pasaulio, nes tai buvo savotiškai tvirtas pamatas ypač kovojančiai su kryžiuočiais valstybei. Viso to dėka kito pasaulis, nauji besikeičiantys įvykiai pildė istorijos puslapius, o mes kaip viso to liudytojai visgi nesugebėjome tiksliai atsakyti kas tai yra.