Konfucijus ir konfucionizmas

Konfucijus

Kinijos mąstytojas ir filosofas, savo originalios filosofinės minties kūrėjas. Didžiosios knygininkų mokyklos atstovas, kuris kūrė valstybinę Kinijos religiją. Jis buvo genialus mąstytojas, formavęs vienos didžiausių pasaulyje civilizacijų vertybių sistemą bei mąstymo stilių, kurio pėdsakų rasime visoje vėlesnėje kinų kultūros istorijoje. Daugeliui senovės Kinijos filosofinių, socialinių, etinių, estetinių, politinių idėjų, elgesio normų, vertybinių nuostatų jis suteikė kokybiškai naują humanistinį turinį.

Gimė 551 m. pr. Kr rugsėjo 8 d. Ciuifu mieste Šan – dunio provincijoje ir gyveno Lu caro valdymo laikais, kai kkaraliavo Čžou dinastijos atstovai. Jo nusigyvenusios giminės šaknys ėjo iš aristokratų – valdininkų ir karininkų luomų. Istoriko Sin Cian „Istorijos pastabose“ rašoma, kad jo tėvas buvo labai senas, o motina jauna. Vaikystėje jam teko pabūti ir piemeniu, ir sargu. Sulaukęs 22 m. pradėjo dirbti mokytoju. Vėliau pagarsėjo kaip pats geriausias Kinijos mokytojas. Konfucijaus mokykloje buvo dėstomi keturi dalykai ir mokomasi iš keturių knygų: 1) moralės (Šiczin), 2) kalbos (Šuczin), 3) politikos (Liczin) ir 4) literatūros (Jueczin). Tik sulaukęs penkiasdešimt metų, ppradėjo savo politinę karjerą. Konfucijus Lu rūmuose tapo aukštu dvasininku. Dėl nuolatinių rūmuose vykstančių intrigų atsisakė tarnybos ir trylika metų keliavo po Kiniją. 484 m. pr. Kr. grįžo į caro rūmus ir vėl pradėjo dirbti mokytoju. Kartu rinko redagavo, tvarkė iir platino savo mokyklos knygas.

Pagrindinis informacijos šaltinis yra „Keturknygė“: 1) Dasiuje, patarimai valdininkams, parašyta mokinio Czen Czi; 2) Čžun-jun (Aukso vidurys), parašyta Konfucijaus anūko Czi Si; 3) Lun-jui (Pokalbiai ir pasisakymai), parašyti mokinių; 4) Men-czi, parašyta Men Czi 100 m. po Konfucijaus mirties. Svarbiausia jų Lun-jui, Cin laikotarpiu sudeginta, bet vėliau atstatyta 3 variantais.

Konfucijui priskiriama nemaža rašytų darbų, iš kurių svarbiausi: Kitėjimų knyga ir dalis metraščių , kuriuose aprašyti 722 – 481 m. pr. Kr. įvykiai. Taip pat jam priskiriamos knygos iš ciklo Pokalbiai ir apsvarstymai, kuriuos yra užrašę jo mokiniai.

Šio filosofo ir mokytojo darbų lietuvių kalba neišleista.

Išliko 22 Konfucijaus mokinių vardai. Jie apie savo mokytoją sakė, kad jis buvo švelnus, geranoriškas, atidus, nuolaidus, tuščiai nesiginčijo, bet buvo kkategoriškas savo teiginių atžvilgiu. Jis savikritiškas – gimė neturėdamas žinių ir jas įgijo atkakliai mokydamasis. Kūrybiniai sugebėjimai vidutiniški. Visos jo žinios iš meilės senovei. Jis ypač giria „Ši-czin“: „Neskaitęs Ši-dzin tylėdamas stovi nusisukęs į sieną“. „Giesmių knyga“ jam yra ne tik poezija, bet ir tikrasis mokymas apie moralinį elgesį ir valstybės valdymą. Konfucijus neskaitė savęs idealu. Filosofas neturi nei liūdėti, nei abejoti, nei bijoti. Jį mažai kas pažįsta – skirtingai, nei lankininką ar važnyčiotoją.

Konfucijus pirmiausia buvo gyvenimo filosofijos, mokančios tteisingai gyventi, mąstyti, elgtis, tobulėti šalininkas, o ne abstrakčios socialinės, etinės, politinės teorijos kūrėjas. Pagrindinis jo mokymo tikslas – kurti veiksmų programą ir rekomendacijas.

Nors Konfucijaus vardas Kinijoje ilgus šimtmečius buvo apgaubtas didžia pagarba ir neprilygstamo moralinio tyrumo aureole, tačiau, skirtingai nuo kitų didžiųjų praeities išminčių moralistų (Budhos, Kristaus, Zaratustros, Muhammado), jis nebuvo sudievintas, nebuvo priskiriamos stebuklingos galios. Pasaulinės kultūros istorijoje jis išliko kaip vienas pirmųjų ir žymiausių filosofų, kaip didysis kinų tautos, „dešimties tūkstančių kartų“ Mokytojas, pirmosios filosofijos mokyklos kūrėjas, epistemologijos, etikos, socialinės ir politinės filosofijos

Filosofinės idėjos:

Pagalvok, ar teisinga, ar galima tai, ką tu žadi, nes žadėjimas yra pareiga; pripažinti savo trūkumus, kai tave smerkia – kuklumas, nurodyti juos savo draugams – paprastumas, pasitikėjimas, neigti juos prieš visus – išdidumas; žinojimas ateina trimis būdais: mąstant – pats patogiausias, mėgdžiojant – pats lengviausias ir tyrinėjant – pats karčiausias; laimingas, kuris nieko nežino, jis nerizikuoja, kad kas jo nesupras; senovėje žmonės mokėsi, kad tobulintų save, dabar – kad nustebinti kitus; protingas žmogus kitam nedaro to, ko nenorėtų, kad jam kiti darytų; argi mes galim žinoti, kas yra mirtis, jei nežinome, kas yra gyvenimas; nesikeičia tik patys protingiausi ir patys kvailiausi; vidurys yra taškas, kuris arčiausiai išminties, neprieiti iki jo, yra ttas pat, kaip ir peržengti jį; liaudį galima priversti paklusti, bet negalima priversti žinoti; mokyk tik tuos, kurie, suvokę savo tamsumą, ieško žinių.

Savo wen kultūros ir junzi (kilnaus žmogaus) koncepcijomis Konfucijus pirmasis pasaulio filosofijos istorijoje suformavo gyvybingą humaniškos, idealios asmenybės modelį, kuris tapo savotišku etiniu rodikliu vėlesnėms kartoms ir turėjo didžiulę įtaką dvasinės kinų kultūros raidai. Humanistinė mąstytojo idėjų dvasia Kinijoje išliko gyvybinga gausių jo mokinių ir sekėjų dėka ir tapo neatsiejama inteligentijos, suvokiančios savo kultūrinę misiją, pasaulėžiūros dalimi.

Konfucijui žmogus yra įpintas į tam tikrus santykius: jis gali būti tėvu, sutuoktiniu, vaiku, valdovu ar tarnu, draugu. Šie santykiai įprasmina jo gyvenimą ir apibrėžia jo pareigas. Pareigos – gerai atlikti tai, kas žmogui priklauso pagal jo santykius (pvz., valdovas turi būti rūpestingas, tarnai sąžiningi ir pan.). žmogaus elgesys turi atitikti jo santykius. Konfucijus labai pabrėžia artimo meilę, bet ją įsivaizduoja “teisingai” – t.y. negalima būti geram visiems, už blogus darbus reikia bausti, tačiau bausmė turi būti pamokanti. Konfucijaus žmogus turi būti ištikimas tradicijai (tradicija – vienas kertinių konfucianizmo akmenų), atsidavęs kitiems ir pačiam sau, savo asmeniui. Kokie žmogaus santykiai su kitais, tokius jis randa ir pačiame savyje. Žmoguje glūdi tikroji jo esmė, valdanti išorinę žmogaus būties sferą. Todėl privalu elgtis nne tik pagal teisingai suprastą santykį su kitais, bet ir pagal teisingai suprastą savo asmens kosmosą. Konfucijus savąjį mokymą remia žmoniškumo, žen, samprata. Mencijus (Konfucijaus pasekėjas) šią sampratą dar išplėtė, nurodydamas, kad ja nusakomas itin intensyvus vidinis gyvenimas (intersubjektyvumas) bei nuojauta to beribio džiaugsmo, kurį patirs išminčius nušvitimo būsenoje, kai prabils jo vidinė esmė. Būtina gilintis ne tik į save, bet ir įsižiūrėti į gamtą ir jos tvarką bei remtis tikrųjų, didžiųjų asmenybių, išminčių, pavyzdžiais. Vienoje iš keturių knygų, tapusių konfucianistinio savęs tobulinimo, teisingos elgsenos vadovais, “Pusiausvyros doktrinoje” nurodyta, kad išminčius, pasiekęs tikrąjį savo asmenybės integralumą, čeng, susivienija su Dangumi ir Žeme. “Pusiausvyros doktrina” išskiria dvi fundamentaliojo proto būsenas – būseną “iki susijaudinimo” (prieš sukylant emocijoms) ir būseną “po susijaudinimo” (po kontakto su išorinio pasaulio daiktais bei įvykiais). Tikrasis asmenybės integralumas, čeng,- tai emocijų harmonija, kurios sujaudintos išlaiko tokią pusiausvyrą, tarytum dar būtų būsenoje iki susijaudinimo. Konfucianizme labai svarbi ši harmonijos samprata: dvasinis tobulėjimas suprantamas kaip galimybė pasiekti emocijų harmoniją ir psichologinę pusiausvyrą. Tai harmonija, kylanti dėl teisingų proporcijų, o ne dėl aistrų ir troškimų nebuvimo kaip budizme.

Išmintingo žmogaus simbolis Konfucijaus filosofijoje – tai žmogus, kurio svarbiausi bruožai – nuolatinis tobulumo siekimas, dvasios nepriklausomybė, elgesio tvirtumas, minties gelmė, mąstymo ir

veiklos vieningumas. Vieną didžiausių žmogaus trūkumų jis įžvelgia atotrūkyje tarp kalbų ir darbų. Konfucijus buvo didis socialinės ir politinės filosofijos pradininkas. Pagrindiniais politinės veiklos principais jis skelbia dorovingumą, atsakomybę už savo veiksmus. Jis puikiai supranta, kad intelektualios ir kūrybingos asmenybės įsivėlimas į politinius verpetus gali atvesti ją prie deformacijos ir degradavimo. Aukštų etinių principų išpažinimas politikoje ir charakterio bekompromisiškumas paaiškina, kodėl Konfucijus, būdamas puikus politinio gyvenimo teroretikas, atsisakė valstybinių postų ir nedarė politinės karjeros.

Valstybės valdymą Konfucijus tapatina su teisingumu, morale. JJis neatmeta dangaus kultą – o ir jo paties mokymas priklauso nuo dangaus valios. Visas jo gyvenimas – tarnavimas tai valiai. Jam pakanka, kad „dangus apie mane žino“. Tačiau Konfucijui dangus beveidė galia, dėsnis, dao. Kartu tai ir gamtos kelias: „Argi dangus kalba? Keturi metų laikai keičiasi; ir atsiranda daiktai“.

Konfucijus priėmė tradicinį protėvių kultą, tačiau pas jį šmėkšteli mintis, kad gyvieji vertesni nei mirę, o tarnauti žmonėms naudingiau nei dvasioms: „Ar neišmokęs tarnauti žmonėms, gali tarnauti dvasioms?“ Nuo dvasių rreikia laikytis atokiau.

Visuomenės padėtį jis laiko nepatenkinama ir tai jį liūdina, nes moralė negerėja, kas išmokta, nekartojama, pareigų nesilaikoma, blogi poelgiai neištaisomi, „išmanančių moralę maža“. Žmonės pamiršo „aukso vidurį“ (čžuan-jun). Seniau viskas buvo geriau, žmonės nekreipė dėmesio į smulkmenas, ppasižymėjo tiesmukiškumu, vengė nepadorių asmenų. Dabar žmonės ištvirkę, kivirčijasi, lieja pyktį ant kitų, apgaudinėja, mokosi tik dėl vietos visuomenėje ir t.t.

Jo garsusis imperatyvas: „Nedaryk kitiems to, ko nenori, kad kiti darytų tau“, bet mokiniui ištarus šią frazę, Konfucijus atsakė, kad tai „pasiekti neįmanoma“.

Konfucijus žmones dalijo į kilmingus (czun-czi) ir „žemuosius“ (siao-žen): „Yra kilmingų be meilės žmonėms, bet nėra žemųjų, mylinčių žmones“. Bet iš kitos pusės, „žmonės savo prigimtimi artimi vienas kitam“ ir „auklėjant nereikia išskirti žmonių“ (nes valstybė turi būti vieninga). Ir vis tik tų sluoksnių atskyrimas didesnis, nei bendrumas: „kilmingas ne toks kaip daiktas“ (t.y., yra nepriklausomas). Valdymo idealas – moralinis pavyzdys. Liaudį galima priversti paklusti, bet neįmanoma priversti suprasti, kodėl. Paklusnumo pagrindas – paklusti tėvų valiai ((siao): „kai padangtėje viešpatauja dao, prastuomenė nebruzda“. Į valdžią turi ateiti teisingi žmonės. Prastuomenė linkusi mėgdžioti kilmingus, – ir tai yra jos vertingiausia savybė: „Žolė linksta ten, kur pučia vėjas“.

Nors „laikas bėga nesustodamas“, ateitis yra kaip praeitis, į kurią ir reikia atsigręžti. Pradėti reikia nuo „vardų ištaisymo“ (čžen min) – kad daiktai (dalykai) atitiktų jų pavadinimus, t.y. socialinė visuomenės narių funkcija turi būti reali: valdovas turi būti valdovu, tėvas tėvu, sūnus sūnumi.

Žinoti, reiškia pažinti žmones. Aukščiausias pažinimas įgimtas, bbet retas. Bet mokytis iš senųjų reikia pasirinktinai – tai, kas geriausiai tinka. Pažinimas yra ne tik žinios, bet ir gebėjimas išspręsti kilusias problemas. Tačiau Konfucijus ir pasekėjai mažai dėmesio skyrė mokslams.

Konfucijaus mokymo esmė yra dorovės sistema, kuri remiasi paklusnumo hierarchija (pvz.: moteris turi paklusti vyrui, pilietis valstybei, vaikai- tėvams ir t.t), tradicijų ir tvarkos laikymusi. Konfucijus savo tiesas grindė panašiai kaip Buda. Jis pripažino kosmoso pradą ir, kad dangaus jėgos yra labai svarbios formuojant patį žmogų. Konfucijaus pasekėjai siekė ištobulinti žmogų per etikos arba doros normas. Kadangi žmogus dėl savo silpnumo blaškosi tarp gėrio ir blogio, tai tobulumo būsenoje jis transformuosis ir pereis į vadinamąjį dangiškąjį protą.

Konfucianizmas – Rytų Azijos etinė ir filosofinė sistema, gimusi iš Konfucijaus mokymų apie 500 m. pr. m. e. Konfucianizmas dažnai priskiriamas prie religijų. Konfucianizmui būdingas tradicionalizmas, nuolatinis domėjimasis socialiai reikšmingais visuomenės poreikiais.

„Konfucijus ir pirmieji filosofai – ru – savo pagrindiniu uždaviniu laikė teorinį visuomenės gyvenimo bei žmogaus likimo apmąstymą. Kaip kultūros kūrėjai ir skleidėjai, jie buvo glaudžiai susiję su socialiniais institutais, atsakingais už rašytinių – istorinių ir literatūrinių dokumentų (kultūra, raštas ir literatūra kinų kalba tuomet buvo įvardijami vienu terminu – wen) – saugojimą ir atgaminimą. Filosofai taip pat buvo susiję su šios kkultūros raštininkais. Taigi konfucianizmas turi tris pagrindinius ypatumus: instituciniu aspektu – ryšys ir aktyvus siekimas ryšių su administraciniu aparatu, nuolatinis noras tapti oficialia ideologija; 2) turininguoju – socialinės-politinės, etinės, visuomeninės, humanitarinės problematikos vyravimas; 3) formaliuoju – pripažinimas tekstologinio kanono, t.y. atitikimas griežtiems formaliems „literatūriškumo“ kriterijams, kaip metodologiškai reikšmingai normai“ [Kobzev, 1994, p. 22].

Konfucijui dar gyvam esant jo mokymas plėtojosi glaudžiai sąveikaudamas su įvairiais senovės Kinijoje viešpatavusiais ir tarpusavyje besivaržančiais mokymais ir juos integruodamas. Todėl jau iš pat pradžių Konfucijaus sukurtos įtakingos konfucianistų (ru, tsia), arba mokslininkų intelektualų, mokyklos idėjos formavosi ir turtėjo, besiremdamas daugybe svarbių praeities idėjų. Nors konfucianizmui būdingas tradicionalizmas, nuolatinis domėjimasis socialiai reikšmingais visuomenės poreikiais, išliko ir po Konfucijaus mirties.

Nors ankstyvieji konfucianizmo šalininkai siekė suteikti šiam mokymui nuoseklų ir sistemingą pavidalą, konfucianizmas niekuomet nebuvo vieningas monolitinis bei stabilus judėjimas – jau po Mokytojo mirties jo mokykla suskilo į aštuonias svarbiausias kryptis, o vėliau jų vis daugėjo.

Atsiradus antikonfucinei reakcijai ir Konfucijaus veikalus sunaikinus III a. pr. Kr., šis mokymas II a. pr. Kr. reabilituotas ir Han dinastijos valdymo pradžioje, praslinkus 350 m. po didžiojo mąstytojo mirties, įgyja oficialų statusą, kaip viešpataujanti imperijos ideologija. Taip prasidėjo naujas „konfucianizmo triumfo“ tarpsnis, ir konfucianizmo filosofija virto plačiai išsišakojusia valstybės valdymo iir kultūrinių visuomenės poreikių tenkinimo šviečiamąja ideologine sistema, ilgam įtvirtinusia kinų imperijos stabilumą. Ši ideologija ženkliai skyrėsi nuo autentiško Konfucijaus mokymo, kuris buvo papildytas daugeliu mitologinių, ritualinių, kosmologinių, legistinių, daoistinių ir kitų elementų, būtinų bendrai ideologijai. Konfucianizme atsirado Konfucijaus mokymui svetimų religinių elementų. Imperijos valdovo imperatoriaus „Dievo sūnaus“ asmenybė buvo visokeriopai sureikšminama ir traktuojama kaip svarbiausia jungiamoji tradicinės kosmologinės triados Dangus, Žemė ir Žmogus grandis. Tačiau jei kalbame apie religines konfucianizmo ideologijos ir filosofijos ypatybes, tai konfucianizmą tikriausiai reikėtų vadinti blaivaus proto religija.

Konfucianizmo virtimą viešpataujančia valstybės ideologija grindė sparčios permainos visose valstybės valdymo bei kultūros institucijose, intensyvi švietimo sistemos, filologinės, meninės kultūros plėtotė ir kuriama griežtai reglamentuota valstybinių egzaminų sistema; juos privalėjo laikyti kiekvienas užimti kokį reikšmingesnį valstybės valdymo postą. Kandidato į valstybinius postus vertinimo metodika buvo sukurta dar IV a. pr. Kr., tačiau egzaminų sistema gyvavo tikriausiai III a. pr. Kr., nors neginčijami dokumentais pagrįsti liudijimai apie imperatorių rūmuose įvykusius egzaminus raštu datuojami 165 m. pr. Kr. Anot istorinių Han epochos analų, imperatoriškas Kinijos universitetas buvo įkurtas 124 m. pr. Kr. spręsti pribrendusį uždavinį – rengti valdininkus valstybinei tarnybai. Šio tikslo siekė ir visos vėlesnės kinų mokyklos: valstybinės bei privačios. Jos padėjo sukurti Kinijoje unikalų išsilavinusios valstybę valdančios

konfucinės biurokratijos sluoksnį.

Neatsitiktinai, įsigalėjus konfucianizmo ideologijai, Han epocha – tai galingas tūkstančius metų brendusios kinų civilizacijos kūrybinės energijos proveržis. Daugybė subrendusios kinų kultūros formų užliejo didžiulę kultūros erdvę nuo Indijos vakaruose, tungusų genčių šiaurėje ir užkariautos bei padalytos į keturias provincijas Korėjos rytuose. Priklausomai nuo karinių Han imperijos valdovų žygiuose patirtų pergalių ir pralaimėjimų valstybės teritorijos keitėsi, tačiau visose, netgi atokiausiose jos dalyse įsiviešpatavo naujos imperinės kultūros formos, sparčiai naikinančios vietines.

Konfucianizmo ideologijai tai buvo svarbu: kaip oficiali valstybės rremiama ideologija, jis kartu tapo privaloma aukštųjų bei vidurinių visuomenės sluoksnių išsilavinimo dalimi ir darė įtaką įvairioms kinų dvasinės kultūros, socialinio gyvenimo sritims.

Kitas svarbus konfucianizmo ideologijos įsitvirtinimo tarp kinų visuomenės veiksnys – jo teorijų reikalingumas aukščiausiems valstybės valdymo sluoksniams. Konfucionizmas tarsi užpildė tuštumą, susidariusią Kinijos valdymo struktūrose žlugus senajam ritualinio valstybės valdymo modeliui. Tai garantavo jo šalininkams tvirtas pozicijas naujose griežtai hierarchizuotose politinio valdymo ir socialinės visuomenės organizacijos struktūrose. Han epochoje imperatorių rūmuose įsitvirtinęs konfucianizmas įsigalėjo tarp kinų visuomenės iir tapo neatsiejama kultūros dalimi.

Konfucianistinės ideologijos principus tarp kinų visuomenėje padėjo įtvirtinti ilgainiui išsirutuliojusi talentingiausių žmonių atrinkimo valstybei valdyti egzaminų sistema. Todėl konfucianizmas imtas sieti su išsilavinusių žmonių, mokslininkų sluoksniu, kuris, turint omenyje viešpatavusią išskirtinę pagarbą žinioms, mokslui, padėjo kkonfucianizmo ideologijos įtakai stiprėti ir pavertė jį įtakingiausia intelektine tradicija ne tik Kinijos, bet tikriausiai ir pasaulyje apskritai. Būtent transformuotas neokonfucianizmas tapo varomąją pirmojo pasaulyje plataus renesansinio sąjūdžio Kinijoje jėga.

Savo brandą konfucianizmas pasiekė Mencijaus (idealistinis konfucianizmas) ir Xunzi (realistinis konfucianizmas) laikais III a. pr. m. e.

Konfucianizmas paplito Kinijoje ir Korėjoje, taip pat Vietname ir Japonijoje, kur tapo dominuojančia valstybine-religine doktrina.

Maždaug nuo 100 m. pr. Kr. iki dvidešimtojo amžiaus pradžios Konfucijaus idėjos tarnavo, kaip vienintelis faktorius, darantis įtaką kinų visuomenei. Konfucijus susitelkė moralės kūrimui ir tikėjosi, kad visuomenė gali būti išgelbėta, jei ji akcentuos nuoširdumą asmeninėje ir visuomeninėje veikloje.

Konfucijus mirė 479 m. pr. Kr. ir buvo palaidotas kapinėse, kurios buvo specialiai jam paruoštos, tai padarė jo vaikaičiai, kurie sekė jo mmokymu ir didžiavosi jo paskelbtomis idėjomis. Dabar Konfucijaus Namas paverstas jo vardo šventykla, kurią lanko labai daug piligrimų – Konfucijaus mokymo pasekėjų. Filosofo mokymo pagrindą sudaro žmogaus siekis laimingai ir normaliai gyventi savo aplinkoje. Konfucijus mokė žmones šių siekių etikos. Jo idėjos suklestėjo ir visuotinis pripažinimas atėjo, kai jų įgyvendinimo ėmėsi gausūs jo pasekėjai.

Konfucijus kalbėjo:

„Daugiau reikalauk iš savęs, mažiau tikėkis iš kitų! Tada neteks nusivilti“

„Aš nenoriu prasidėti su žmogum, kuris nesusimąsto, kaip turėtų elgtis“

„Kilniam žmogui pareiga yyra jo elgesio pamatas. Jis laikosi mandagumo ir dorovės taisyklių. Jo kalba – nuosaiki. Elgesys – nuoširdus. Toks yra kilnus žmogus“

„Kilnus žmogus kaltina save. Prastas kaltina kitus“

„Pasirink mėgstamą darbą, ir tau nė vienos dienos gyvenime nereikės dirbti“

„Didžiausia garbė tenka ne tam, kuris niekada nesuklumpa, bet tam, kuris suklupęs pakyla.“

„Mokymasis be mąstymo – beprasmis. Mąstymas be mokslo – kenksmingas“

„Valdovas tebūnie valdovu, tarnas – tarnu, tėvas tebūnie tėvu, sūnus – sūnumi.”