Staciatikiai

TURINYS

• Stačiatikių tikėjimo atsiradimo istorija……….1psl

• Žemėlapis……………………2psl

• Pagrindiniai Stačiatikių tikėjimo bruožai……..3psl

• Papročiai ir tradicijos………………4psl

• Šventoji knyga, maldos namai…………..5psl,6psl

• Naudota literatūra………………..7psl

STAČIATIKIŲ TIKĖJIMO ATSIRADIMO ISTORIJA:

Stačiatikiai priklauso vienai iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių. Pirmoji Stačiatikių bažnyčia (dar vadinama Rytų arba Graikų ortodoksų) atsirado apie VI a. Bizantijoje. Nuo Vakarų (Romos) Bažnyčios ji skyrėsi savo apeigomis, liturgija, kalba. 1054 m. įvyko oficialus Romos (katalikų) ir Bizantijos (Stačiatikių) Bažnyčių išsiskyrimas. Šiuo metu yra 15 autokefalinių ir 3 autonominės Stačiatikių bažnyčios. Didžiausia įtakingiausia yra Maskvos iir visos Rusijos patriarchija.

Lietuva su Stačiatikių Bažnyčia susidūrė dar prieš krikštą. Pagonys Lietuvos kunigaikščiai, valdę rytuose stačiatikių slavų žemes, neretai priimdavo stačiatikių tikėjimą. Iki XV amžiaus vidurio per 40 lietuvių kunigaikščių buvo stačiatikiai, vienas iš jų – Daumantas gavęs stačiatikiška Timotėjaus vardą, buvo net paskelbtas Stačiatikių Bažnyčios šventuoju. Lietuvos didieji kunigaikščiai stengėsi, kad jų valdose esančių žemių stačiatikiai nepriklausytu nuo Maskvos. 1317 m. Gedimino ir jo sūnaus Liubarto rūpesčiu buvo įsteigta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropolija su centru Naugarduke. 1347 mm. ji buvo panaikinta, tačiau 1353 m. Algirdui pasisekė metropoliją atkurti. Šį kartą ji išsilaikė apie šimtą metų. Po Lietuvos krikšto Jogaila ir Vytautas ėmė siekti LDK stačiatikių ir Katalikų Bažnyčių vienybės, tardamiesi dėl stačiatikių vyskupų ir kunigaikščių paklusimo popiežiui, oo ne Maskvai. Tai įgyvendinti buvo bandyta 1596m. Bresto bažnytine unija, kurios pasekmė buvo LDK stačiatikių tapimas unitais. Jau XVI a. pradžioje Vilniuje veikė Švč. Trejybės stačiatikių vienuolynas, 1597m. įkurtas stačiatikių Šv. Dvasios vienuolynas, 1636 m. – stačiatikių vienuolynas Surgedyje (Anykščių rajonas). Po Lietuvos ir Lenkijos paskutiniojo pasidalijimo Rusijos carai visaip rėmė Lietuvos stačiatikius. Po 1863m. sukilimo caro valdžia, pradėjusi kietą Lietuvos rusinimo politiką, skatino keltis gyventi į Lietuvą rusų kolonistus. XIX amžiaus pabaigoje stačiatikių Lietuvoje buvo per pusę milijono. Katalikų vienuolynai vienas po kito buvo uždarinėjami, bažnyčios paverstos cerkvėmis.

Šiuo metu Lietuvoje yra 41 stačiatikių cerkvė ir Šv. Dvasios vienuolynas Vilniuje. Lietuvos stačiatikiai priklauso Vilniaus ir visos Lietuvos stačiatikių vyskupijai, įeinančiai į Maskvos ir visos Rusijos patriarchiją.

PAGRINDINIAI SSTAČIATIKIŲ TIKĖJIMO BRUOŽAI:

•Stačiatikių bažnyčia atmetė Romos katalikų bažnyčios teiginį, kad Šventoji Dvasia kylanti ne tik iš Dievo Tėvo, bet ir iš Dievo Sūnaus, kaip eretišką ir atsiribojo nuo Romos katalikų bažnyčios ir popiežiaus įtakos.

•Kiekviena Stačiatikių bažnyčia yra nepriklausoma, jai vadovauja vyskupas, vadinamas patriarchu.

•Menas ir religiniai atvaizdai labai svarbūs. Stačiatikiai garbina Dievo, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų atvaizdus ikonose, galinčius tiesiogiai suteikti komuniją.

•Stačiatikiai, kaip ir Romos katalikai, praktikuoja 7 sakramentus: Krikšto, Sutvirtinimo, Komunijos, Ligonių patepimo, Santuokos, Šventimų ir AAtgailos.

•Vedę vyrai gali būti įšventinti į kunigus (popus), bet vyskupai renkami tik iš nevedusių vienuolių.

•Tiek Stačiatikiai tiek Katalikai tiki Jėzų Kristų kaip vienintelį visų žmonių gelbėtoją.

• Nepripažįsta skaistyklos, atlaidų. Celibatas taikomas tik vienuoliams, šventikai privalo vesti, bet tik kartą.

STAČIATIKIŲ PAPROČIAI IR TRADICIJOS:

Stačiatikių Bažnyčios yra savarankiškos. Kiekviena iš jų yra autokefalinė, vadovaujama renkamo vadovo, hierarchija skiriasi priklausomai nuo įvairių istorinių sąlygų, kuriomis Stačiatikių Bažnyčios vystėsi. Šalia autokefalinių Bažnyčių, kurios juridiniais ir dvasiniais klausimais yra visiškai nepriklausomos yra ir autonominės Bažnyčios, kurios savarankiškai tvarko didžiąją dalį vidaus klausimų, tačiau yra priklausomos nuo autokefalinių Bažnyčių.

Beveik visos Stačiatikių Bažnyčios yra Ekumeninės Bažnyčių tarybos, sukurtos 1961 m., narės. Jos dalyvauja ekumeniniame dialoge su Katalikų ir Anglikonų Bažnyčiomis.

Kalendorius

Stačiatikių Bažnyčios nepriėmė katalikų popiežiaus Grigaliaus XIII-ojo inicijuotos kalendoriaus reformos ir tebenaudoja Julijaus kalendorių. Dėl to stačiatikių religinių švenčių datos pamažu tolsta nuo katalikų ir pasaulietinio kalendoriaus. Taip stačiatikiai Kalėdas švenčia sausio 7 d., o ne gruodžio 25 d. (iki 1900 m. tai buvo sausio 6 d., o po 2100 m. bus sausio 8 d.). Dėl Velykų datos skaičiavimo metodikos katalikų ir stačiatikių Velykų data kartais sutampa, kartais skiriasi visu mėnesiu (stačiatikių Velykos gali būti balandį arba gegužę, tačiau niekada nebūna kovą).

MALDOS NAMAI:

Maldos namai – cerkvės. Jų LLietuvoje dabar yra 41. Yra ir Šv. Dvasios vienuolynas Vilniuje.

Stačiatikių vienuolynas prie Šv. Dvasios cerkvės užima dvi dideles posesijas, plytinčias ant kalnelio prie Aušros vartų gatvės ir 1808 m. K.Grunerto nubraižytame Vilniaus plane pažymėtas 17 ir 18 numeriais, dab. Vilniaus 49 kvartalas. Cerkvė ir vienuolynas veikia nuo 1597 m. 1997 m. vienuolynas šventė 400 metų jubiliejų. Stačiatikių vienuolyną sudaro du – vyrų ir moterų – vienuolynų korpusai. Kadaise abu vienuolynai buvo atskirti tvora. Moterų stačiatikių, senuose šaltiniuose vadinamų czernicy, vienuolynas šioje vietoje įsikūrė XV – XVI a. sandūroje, pasak legendos, LDK didžiajai kunigaikštienei Aleksandro Jogailaičio žmonai Elenai 1495 m. atvykus iš Maskvos į Vilnių ir jai padedant. Tėvas Rusijos caras Jonas III įsakė dukrai, ištekančiai už kataliko lietuvio, nekeisti tikėjimo. Vestuvių apeigos vyko Vilniuje du kartus: Katedroje ir stačiatikų Skaisčiausios Dievo Motinos metropolinėje cerkvėje (prie bernardinų bažnyčios). Lietuvių tolerancija krašto gyventojų tikėjimo atžvilgiu leido paskelbti kitatikę kunigaikštiene, remti jai savo bendratikius. Aleksandrui tapus Lenkijos karaliumi, lenkai atsisakė vainikuoti jo rusę žmoną Lenkijos karaliene. Apie ankstesnius stačiatikių vienuolynus Vilniuje žinių nėra. Stačiatikės vienuolės, įsikūrusios miesto pakraštyje, pasistatė medinius vienuolyno pastatus ir mūrinę Apreiškimo koplyčią, prie kurios buvo kapinaitės. XIX a. šie pastatai perstatyti, koplyčia tapo vienuolyno korpuso dalimi. Dabartinį stačiatikių vienuolyną įįkūrė Vilniaus Švč. Trejybės stačiatikių brolija. 1584 m. kitų Vilniaus cechų ir brolijų pavyzdžiu brolija parengė savo statutą, kurį 1588 m. patvirtino Vilniuje lankęsis Konstantinopolio patriarchas Jeremijas II, o 1589 m. jį papildė karalius Zigmantas Vaza, leisdamas brolijai išlaikyti ligonines, spaustuves, o savo spaude išraižyti Švč. Trejybės atvaizdą. Brolija veikė prie XVI a. pradžioje Konstantino Ostrogiškio pastatytos mūrinės Švč.Trejybės cerkvės, tačiau, kai 1596 m. Lietuvos stačiatikius suskaldė lotynų ir graikų krikščionių Bažnytinė unija, vadinamieji dizunitai, arba Švč.Trejybės brolija, įsikūrė dabartinio vienuolyno vietoje, 1597 m. pasistatė medinę Šv. Dvasios cerkvę, prie kurios įkūrė penkių klasių mokyklą, išdidžiai vadintą kolegija, o senąją stačiatikių spaustuvę perkėlė į Vievį, toliau nuo Vilniaus. Kadangi šioje miesto dalyje nuo seno gyveno daug stačiatikių, brolija nesunkiai įsigijo kelis mūrinius namus, davusius pradžią kolegijai ir vyrų vienuolynui.

Pirmasis vyrų vienuolyno viršininkas ir mokyklos rektorius buvo Leontijus Karpovičius (1580-1620), kilęs iš Pinsko stačiatikių šventiko šeimos. Jis parengė vienuolyno regulą, remdamasis šv. Bazilijaus Didžiojo stačiatikiams parašyta regula, kurią pavadino „Kinovion’ ili izobraženie Evangel’skogo inočeskogo obščago žitija.”, ir 1618 m. išspausdino Vilniuje. Buvo stačiatikių spaustuvės korektoriumi. 1615 m. tėvas Leontijus jau vadinamas archimandritu, o 1620 m. nominuotas stačiatikių vyskupu, miršta Vilniuje.

Cerkvėje palaidotų trijų Vilniaus stačiatikių kankinių

kulto istorija prasideda 1364 m., kai Kijevo metropolitas Aleksejus paskelbė jų paminėjimo dieną. Istorikai laikosi nuomonės, kad Antonijus, Eustachijus ir Jonas 1346 ar 1347 m. valdant Algirdui buvo nužudyti dėl politinių motyvų. Stačiatikių tradicija skelbia, kad jų būta lietuvių, didžiojo kunigaikščio dvariškių, slapta priėmusių stačiatikybę ir sekusių Rytų krikščionių papročiais. Už tai, neva, pagonys, pastebėję juos pasninkaujant, auginant ilgus plaukus ir barzdas, nukankino ir pakorė ant ąžuolo, augusio dabartinės Švč. Tejybės cerkvės vietoje. 1547 m. Maskvoje jie buvo oficialiai paskelbti sstačiatikių šventaisiais, balandžio 14 (pagal dab. kalendorių – 27) tapo jų šventės diena, jie įtraukti į visus stačiatikių religinių švenčių kalendorius, sukurta šių šventųjų vaizdavimo tradicija. Ikonografiją pirmasis aprašė A. Vijūkas-Kojelavičius, vėlesni jėzuitų ir unitų rašytojai išplėtojo jų gyvenimo ir kankinystės istoriją. Antonijų, Eustachijų ir Joną, kaip vietinius tikėjimo kankinius krikščionis pripažino ir garbino Lietuvos unitų tradicija. XIX a., caro valdžiai ėmus unitus persekioti ir uždarinėti jų cerkves, nuspręsta Šv.Dvasios cerkvėje sukurti stačiatikių kankinių relikvijų kulto vietą. 1826 m. po iikonostasu įrengta kripta, 1851 m. ji pašventinta, 1852.IV.14. Josifas Semaško iškilmingai perkėlė trijų šventųjų kankinių palaikus į naują relikvijorių, kuriame jie ilsisi ir dabar. Kiekvienais metais birželio 26 d. stačiatikiai švenčia šių relikvijų perkėlimo šventę, specialių pamaldų metu relikvijorius atveriamas, ttikima, kad stačiatikių kankinių relikvijos turi gydomąją galią. Pirmojo pasaulinio karo metais vienuolyno archimandritas Tichonas išvežė šventąsias relikvijas į Maskvą. Čia jos išbuvo iki 1946 m., kai Stalinas specialiu potvarkiu leido grąžinti palaikus į Vilnių. 1997 m. relikvijorius iš kriptos perkeltas po mediniu baldakimu priešais ikonostasą. Į kriptą nusileidžiama pagerbti metropolito J. Semaškos kapo. Tarybiniais metais vienuolynas veikė. Šiandien vienuolynas užima du korpusus: vyrų – pietinėje vartų pusėje, namas 2 aukštų, prigludęs prie buv. karmelitų vienuolyno pastatų, XV a. pabaigos- XVI a. pradžios išlikę gotikiniai rūsiai, patalpos išdėstytos vienapus koridoriaus. Fasadai be dekoro. 1821-1825 m. rekonstruotas pagal architekto Džozefo Pusje projektą, yra 13 celių, gyvena 12 vienuolių. Moterų vienuolyno korpusas sklypo gilumoje, pietinėje cerkvės pusėje, 2 aukštų, išliko dalis gotikinių XXVI a. sienų, rūsiai. 1842-1844 m. rekonstruotas pagal architekto Tomo Tišeckio projektą, fasadas nedekoruotas, pirmame aukšte įrengta valgykla, kepykla, ūkinės patalpos, antrame – 5 celės. Gyvena 12 vienuolių. Tai vienintelis šiandien Lietuvoje veikiantis stačiatikių vienuolynas. Vienuolyne veikia biblioteka, skaitomos paskaitos. Iš išlikusių meno vertybių paminėtini: J.K.Glaubico sukurtas ikonostasas, 1749; trijų stačiatikių kankinių relikvijorius, 1852; J.Semaškos dovanota taurė, XIX a.; Patriarcho Tichono kijotas su Sergijaus Radonežskio ikona; Keletas Dievo Motinos ikonų, atvežtų iš Ato vienuolyno, XIX a.

NAUDOTA LITERATŪRA:

www.straipsniai.lt/religija/puslapis/9217

www.vikipedija.lt

http://vienuolynai.mch.mii.lt/V64-75/Vilnstaciat.htm