Partizanai

Įvadas

1944 m. vokiečiai po pralaimėjimo Baltarusijoje buvo priversti trauktis iš Lietuvos. Liepos mėn. jie paliko Vilnių, rugpjūtį – Kauną. 1945 01 28 SSRS paėmė į savo rankas Klaipėdą ir įsitvirtino visoje Lietuvos teritorijoje – prasidėjo antroji sovietinė okupacija, kuri tęsėsi 45 metus. Lietuvoje buvo atkurta politinė sistema, egzistavusi iki karo, atstatytos visos valdymo institucijos.

1944 m. pabaigoje prasidėjo pirmųjų partizanų būrių kūrimasis. Vyrai vengė prievartinės mobilizacijos į sovietinę kariuomenę, pradėjo slapstytis ir burtis į ginkluotus dalinius kovai prieš okupantą.

Darbe bus aptariamos vvyrų pasitraukimo į mišką priežastys , kovos tikslai, apygardų kūrimasis, partizanų spauda, jos reikšmė, kas buvo rašoma, kaip su jais buvo elgiamasi tardymų metu, MGB agentų provokacijos, partizanų veiksmai prieš komunistų pareigūnus, kokios bausmės jiems buvo taikomos. Taip pat koks buvo partizanų įvaizdžio formavimas ir, be abejo, partizaninio karo reikšmė. Devynerius metus tęsėsi kova dėl nepriklausomybės, kuri buvo pralaimėta, bet šis pasipriešinimas išreiškė lietuvių nesusitaikymą su okupacija. Estijoje ir Latvijoje pasipriešinimas truko maždaug tik trejus metus ir nebuvo toks aktyvus kkaip Lietuvoje. Pasipriešinimas nepraėjo be pėdsakų – buvo sutrukdyta Lietuvos kolonizacija, pristabdyta asimiliacija, tautos identiteto naikinimas. Partizanavimui buvo labai nepalankios sąlygos: nėra nei kalnų, nei džiunglių, nei dykumų, kur būtų galima pasislėpti, neturėjo gerų ginklų, nesulaukė Vakarų valstybių dėmesio ir pparamos, priešas buvo galingesnis. Bet kova vyko ir gana ilgai. Kovotojai už nepriklausomybę parodė pasauliui, kad savanoriškas įsijungimas į SSRS yra mitas ir kad pastarosios sudėtyje išlaikoma tik kariuomenės pagalba.

Kodėl lietuviai tapo partizanais?

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Sovietų valdžia uždarė nekomunistinius laikraščius, uždraudė religines, visuomenines ir kultūrines organizacijas. Nusavino bankus, pramonės įmones, viešbučius. Iš ūkininkų atimtą žemę išdalijo bežemiams, iš darbo atleido valdininkus. Pakeitė valstybės simboliką, sovietizaciją vykdė teroro sąlygomis – daug žmonių buvo ištremta.

Antrasis pasaulinis karas Lietuvos teritoriją pasiekė 1941 m. birželio 22 d., kai Vokietija pradėjo karą prieš SSRS. Per savaitę vokiečių kariuomenės daliniai užėmė Lietuvos teritoriją. Iš Baltijos kraštų ir Baltarusijos Vokietija suformavo Ostlanto komisariatą, pavaldų Reicho ministerijai okupuotoms teritorijoms valdyti. 1941 007 17 kaip Ostlando administracijos vienetas buvo sudaryta Lietuvos generalinė sritis.

Išstūmus vokiečius 1944–1945 m. Lietuvą Sovietų Sąjunga okupavo antrą kartą. Formaliai pradėjo veikti Aukščiausioji Taryba ir Liaudies komisarų taryba. Visus klausimus reikėjo derinti su Kremliumi. 1944 m. pradėjo veikti Raudonoji armija, vidaus reikalų ir valstybės saugumo organų sistema. Žiniasklaida, švietimas, mokslas, kultūra atsidūrė sovietinės valdžios rankose. Propaguojama komunistinė ideologija ir t.t. Sovietų Sąjunga rėmėsi gerai organizuotu represiniu aparatu. Įžengus Raudonajai armijai į Lietuvos teritoriją buvo suformuoti dviejų represinių žinybų: NKVD ((Narodnyj komissariat vnutrennych del) ir NKGB ( Narodnyj komissariat gosudarstvennoj bezopasnosti) – Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo liaudies komisariatų padaliniai, pavaldūs Maskvai. Svarbiausia jų užduotis – organizuoti gyventojų sekimą, išaiškinti ir ištremti arba sunaikinti nelojalius okupacinei valdžiai piliečius. NKVD komisaru buvo paskirtas generolas majoras J. Bartašiūnas, o NKGB vadovu – A. Gudaitis–Guzevičius. NKVD ir NKGB skyriai buvo įkurti visose apskrityse ir greitai pradėjo vadovauti NKVD kariuomenės operacijoms, gaudyti žmones, tardyti suimtuosius, verbuoti agentus. Okupacinė valdžia ėmė kurti naikintojų batalionus (istrebitelnyje bataliony), į kuriuos agitavo vietinius gyventojus. Žmonės naikintojus vadino niekinamaisiais vardais: stribais, stribokais ir panašiai. Okupacinė valdžia norėdama pakelti stribų autoritetą juos pavadino „liaudies gynėjais“. Lietuvos komunistų partijos (LKP(b)) Centro komiteto nutarimu buvo sukurtos „partijos aktyvistų“ grupės, ginklu tvirtinusios okupaciją.

Partizaninis karas Lietuvoje prasidėjo nuo antrosios okupacijos pradžios ir tęsėsi iki organizuotų partizanų struktūrų sunaikinimo. Partizanų kovų priežastys:

1.Ankstesnė sovietinės okupacijos patirtis, kai su sovietine valdžia negalima sugyventi, kai savo tautai siekė nepriklausomybės, sąžinės, laisvės, gerovės.

2.Sąjūdis prieš vokiečių okupaciją skatino panašią veiklą prieš komunistus.

3.Įsitikinimas, kad okupacija ilgai netruks, nes Vakarai įvykdys Atlanto chartijos pažadus sugrąžinti nepriklausomybę šalims, kurios jos neteko karo metu.

4.Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo, norint apginti gyventojus.

5.Daugelis vyrų partizanauti į mišką patraukė, nes norėjo išvengti suėmimo arba mobilizacijos įį sovietinę kariuomenę.1

Tai pagrindinės priežastys, lėmusios žmonių apsisprendimą tapti partizanais. Patirtis parodė, kad nesipriešinimas okupanto nesušvelnins, o neutralumas ar pasyvumas nesumažins aukų ir nuostolių. Be to, ginkluota kova norėta parodyti Vakarų valstybėms, kad žmonės aukojasi dėl nepriklausomybės sugrąžinimo. Iš pradžių tikėta, kad Vakarų valstybės įsikiš ir komunistai bus išvaryti, o ir partizanavimas nebus buvęs beviltiškas. Daugiausia vyrų išėjo į mišką 1945 m., nes tuomet manyta, kad palankiausias ir realiausias laikas išsilaisvinti (Antrojo pasaulinio karo pabaiga), taip pat buvo aišku, kad laisvę reikia išsikovoti patiems. Įsikišus Vakarų valstybėms buvo saugiau partizanauti, nei laukti suėmimo. Vakarai turėjo garantuoti ne tik nepriklausomybę, bet ir gyvybę partizanui. Bet viskas buvo kitaip – okupuotos valstybės Vakarų dėmesio nesulaukė, tad neliko nieko kito tik kovoti. Po kiek laiko partizanų ėmė mažėti, dalis tautos įbauginta, neteko ryžto ir priešintis okupantui jų manymu tapo beprasmiška. Tauta pavargo, jos jėgos išseko. Partizanauti – reiškė žūti, bet geriau žūti už tėvynę, nei tarnauti priešo kariuomenėje, ir mirtis kartais prasmingesnė, nei gyvenimas.

Kovos tikslai.

Partizanai turėjo vieną pagrindinį tikslą – nepriklausomos valstybės atkūrimą. Jis buvo deklaruotas Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) programoje ir visuose kituose partizanų dokumentuose. Buvo suformuluotos tokios užduotis siekiaint nepriklausomybės:laikinai perimti į savo rankas krašto ir civilinę valdžią, siekė, kad kiekvienas LLietuvos pilietis įneštų indėlį laisvinant kraštą nuo okupanto, ugdyti lietuvių tautiškumą, nepriklausomybės troškimą, kultūrą, dorovę ir pan., demaskuoti išdavikus, jų darbus ir neleisti jiems plėsti savo veiklos, kovoti su nusikaltimais, rūpintis visuomenės saugumu ir t. t1. Šie uždaviniai buvo svarbūs visą pasipriešinimo laikotarpį.

Partizanų vienijimasis ir apygardų kūrimasis.

Okupacijos pradžioje vyrai slapstėsi pavieniui. Šie vyrai buvo apsisprendę neiti į okupacinę kariuomenę, o jei gaudytų tai priešintis ginklu ir stengtis išvaduoti sulaikytuosius. Kad tai būtų įvykdyta reikėjo burtis į organizuotus būrius. Stambesni ginkluotų partizanų junginiai susibūrė 1944 m. rugpjūtį Zarasų, Trakų, Ukmergės, Panevėžio, Alytaus apskrityse. Partizanai stovyklavo dideliais būriais, o tai buvo pavojinga, todėl reikėjo telktis į organizuotas struktūras. Vyrai telkėsi į būrius ir rinkosi vadus, turinčius didesnę patirtį ir autoritetą.

Partizanų būrių jungimasis į stambesnius vienetus suaktyvėjo 1944 m. vasarą. Juozas Vitkus – Kazimieraitis (karininkas) partizanų junginius tvarkė Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu. Jis išleido įsakymus, kur būrių vadus įpareigojo laikytis tam tikrų drausmės nuostatų: kiekvienas partizanas turėjo turėti slapyvardį, duoti priesaiką, buvo nustatyti skiriamieji ženklai, įvestos karinės uniformos. Partizanus jungtis į stambesnius junginius skatino ruošimasis išsilaisvinimui.

Skardupių parapijos klebonas Antanas Ylius ėmė organizuoti Lietuvos išlaisvinimo komitetą (LIK), bet suėmus Ylių, LIK – o pirmininką L. Tarnį veikla nutrūko.

1946 m. Lietuvoje veikė 7 partizanų apygardos. Apygardų

štabai tarpusavy derino kovos veiksmus, veiklos ribas, drausmino mažiau drausmingus būrius ir t. t., jos koordinavo savo veiksmus, taip buvo tikimasi efektyviau kovoti prieš okupantą.

Apygardos:

Vyčio apygarda 1944 12

Didžiosios kovos 1945 01

Žemaičių legionas 1945 04

Tauro 1945 08

Vytauto 1945 08

„A“ apygarda (nuo 1946 05 – Dainavos) 1945 11

Jungtinė Kęstučio 1946 09

Algimanto 1947 05

Prisikėlimo 1948 04 2

Tačiau pasikeitus politinei situacijai (Vokietijos kapituliacija, taikos konferencija atidėta neribotam laikui, Rytų Europa okupuota SSRS) daugelis vyrų stengėsi legalizuotis ir partizanų ženkliai sumažėjo, nes karas tarp Rytų iir Vakarų neprasidėjo, išsivadavimo viltis blėso.

Partizanų kovų raida: pirmieji puolimai, spauda, susekimai.

Vieną pirmųjų kovinių akcijų įvykdė Zarasų partizanai – jie puolė Zarasų kalėjimą ir išvadavo suimtuosius. 1944 m. spalį Biržų partizanai pasielgė taip pat kaip Zarasų partizanai. Lapkrižio mėnesį Biržų partizanai apsupo vieną mokyklą, kurioje vyko okupacinės valdžios mitingas. Į mitingus žmonės buvo varomi prievarta, kai partizanai išvaikė okupantų pareigūnus, žmonės plojo jiems. Tokios akcijos žmonėms suteikė viltį, kad okupacija greitai baigsis, kad yra okupantams besipriešinančių, yra valstybės gynėjų.

Partizanai užpuldinėjo mmiestelius, o juos užėmus, sunaikindavo dokumentus, mobilizacijos sąrašus, perspėdavo kitus netarnauti priešui. Kovotojai turėjo savo žmonių tarp formuojamų valdžios įstaigų darbuotojų. 1945 m. vyko didelės kautynės su NKVD, daug kovotojų žuvo, netektys buvo didelės. Reikėjo naujos taktikos – teko atsisakyti aatvirų kautynių, partizanų kovine operacija tapo pasala. Tokios pasalos pradėtos vadinti „skrajojančiais“ partizanų būriais, nes jie greitai atsirasdavo ir išnykdavo.

Spaudos pagalba buvo galima palaikyti lietuvybės dvasią, atsispirti komunistinei propagandai. Beveik kiekviena apygarda ir rinktinė leido savo laikraštį. Be laikraščių būdavo spausdinami ir platinami atsišaukimai: partizanų įsakymai, kriepimaisi. Spaudoje buvo aptariami tarptautiniai įvykiai. Partizanai klausydavosi radijo stočių kitomis kalbomis ir savo laikraščiuose pateikdavo tarptautinių įvykių apžvalgas, partizanų kovas. Laikraščiuose buvo spausdinama ir grožinė literatūra: apsakymai, eilėraščiai. Spauda buvo vienintelė priemonė, kurioje partizanai galėjo skelbti kovos tikslus, jų prasmę, palikyti visuomenę morališkai, žadinti jos tautiškumą. Okupacinė valdžia pogrindinės spaudos leidybą traktavo kaip vieną didžiausių nusikaltimų. Okupacinės valdžios pareigūnams susekus tokia veikla užsiimančius žmones, pastarieji dažnai nenorėdami pakliūti priešui nusišaudavo.

Daugiausia laikraščio numerių išleido KKęstučio apygardos štabas, jie leido laikraštį „Laisvės varpas“ (1946–1953 m.), „Vyčių keliu“. Prisikėlimo apygardos laikraštis „Partizanų šūvių aidas“ ėjo ilgiausiai, iki 1957m.

Karikatūros ir atsišaukimai buvo klijuojami didesnėse kryžkelėse ir užminuoti. Šie atsišaukimai nusinešė ne vieno bolševiko gyvybę. Po tokių atsitikimų eiliniai bolševikai bijodavo plėšti partizanų atsišaukimus, kurie kabodavo savaitėmis, kol juos aptikdavo didesnis bolševikų dalinys. 3

1946 m. Didžiosios kovos apygardos vadui Jonui Misiūnui – Žaliam Velniui prisistatė provokatorius MGB agentas, kuris pasivadino neegzistuojančio Tautinio komiteto atstovu. Vadas apsidžiaugė užmezgęs rryšį su „centru“. Rugpjūčio mėn. Žalias Velnias buvo išsiųstas į Vilnių „partizanų vadų pasitarimą“. Čia jis buvo suimtas. Po to MGB ilgokai siuntė nurodymus Didžiosios apygardos partizanams vado vardu, taip ir kiti šios apygardos partizanai buvo suimti. 1948 m. per ryšininkus vienam būriui pranešė, kad per jų teritoriją eis „centro“ atstovai ir jiems reikės partizanų apsaugos. Ryšininkė pasitiko partizanais apsimetančius MGB provokatorius ir atvedė pas kitus partizanus. Emgėbistai iššaudė partizanus, nušovė ryšininkę ir jos šeimos narius. Taip pamažu buvo sunaikinta Didžiosios kovos apygarda.4 Tai buvo viena iš represinių struktūrų taktika susekti partizanus, tad tiek partizanai, tiek gyventojai, palaikantys partizanus, turėjo būti labai atsargūs.

Partizaninio judėjimo slopinimas: suėmimai, teismai, kalėjimai, tardymai.

Per 1944–1953 m. visų suimtųjų MGB tik 30 proc. laikė partizanais, bet ir ne visi suimtieji buvo tikri partizanai, nes 1945 m. buvo įsakyta suimti LLA (Lietuvos laisvės armija) narius. Daug suimtųjų, įvardintų kaip partizanų ryšininkai, iš tikrųjų buvo jų rėmėjai arba giminaičiai, jie būdavo paimami kaip įkaitai.5

Teisingumas buvo vykdomas dviejų institucijų: Karinio tribunolo ir Ypatingojo pasitarimo – OSO (Osoboje soveščianije). Teismo procesai buvo uždari, bausmė skiriama nedalyvaujant kaltinamajam. Norėdami apjuodinti partizanus, kai kurie teismai būdavo atviri.

Antrosios okupacijos metu greta NKVD kalėjimų buvo įrengti NKGB vidaus kalėjimai. Partizanai, kurie būdavo sužeisti susidūrimų ssu MGB metu, stengiamasi atgaivinti, kad galėtų išgauti informaciją apie kitus partizanus. Jie buvo paguldomi į ligoninę, atskirą palatą, prie jos budėdavo ginkluoti kareiviai. Kiti partizanai bandydavo išvaduoti sužeistąjį, bet tai buvo labai rizikinga, ne visada pavykdavo.

Suimtieji buvo labai žiauriai tardomi, ypač pirmosiomis suėmimo valandomis, kad galėtų išgauti informaciją apie kitų partizanų buvimo vietą, kol jie dar neišvyko. Tardymas vykdavo naktį, nes tuomet niekas nematydavo ir negirdėdavo tardomųjų dejonių. Be to, tai buvo ir psichologinio spaudimo priemonė, nes dieną miegoti kalėjimuose buvo draudžiama. Tardytojai suimtuosius mušdavo iki sąmonės netekimo, pjaustydavo peiliu, neduodavo valgyti, pildavo šaltą vandenį ir pan. Suimtieji turėjo iškęsti ne tik fizinį, bet ir dvasinį smurtą.

Partizanų veiksmai prieš komunistų pareigūnus.

Partizanai gaudė ir žudė komunistų pareigūnus. Tai buvo tarsi bausmė priešams už artimųjų skriaudimą, jų įsakymų nepaisymą. Partizanų vadovybė suprato, kad asmeninių sąskaitų suvedinėjimas neigiamai atsiliepia geram partizanų vardui, kenkė jų autoritetui, buvo nesuderinama su karine drausme. Partizanų vadai stengėsi užkirsti tam kelią – įkurti karo lauko teismai, be jų nuosprendžių partizanai savarankiškai negalėjo bausti komunistų pareigūnų. Teismą sudarė pirmininkas ir du nariai. Partizanų protokoluose būdavo nurodoma, kad nuteitasis buvo įspėtas dėl savo netinkamos veiklos ir leista pasitaisyti. Bausmės priklausydavo nuo nusikaltimų: įspėjimas, turto konfiskavimas, mirties bausmė. „Partizanai nerodė ppasigailėjimo dviem priešų grupėms: saugumiečiams bei itin uoliems valdžios paregūnams ir partizanus išdavusiems bei kaimynams pakenkusiems.“6 Jiems buvo taikoma mirties bausmė. Viena iš priežasčių, dėl kurios griežtai buvo baudžiami išdavikai, kalėjimų neturėjimas. Taip pat dėl nepalankių gamtos sąlygų apsisaugoti nuo išdavimo ir baimė dėl savo artimųjų ir rėmėjų saugumo. Partizanai bijodami būti išduoti, net drausdavo žmonėms vaikščioti po mišką. 1952 m. rugsėjo mėnesį Žemaitijos partizanai nužudė kraštotyrininką, vaikščiojusį po mišką.7 Klaidų neišvengta, kartais karo lauko teismai pažeisdavo teisingumo reikalavimus. Tačiau teismais partizanai prisiimdavo atsakomybę už savo veiksmus prieš vadovybę ir gyventojus.

Partizaninio karo pabaiga.

1949 m. įvyko Lietuvos partizanų suvažiavimas, kur vietoj Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) įkūrė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS). Partizanų generolu paskirtas kapitonas Jonas Žemaitis. LLKS taryba tapo aukščiausiu politiniu organu, vadovaujančiu išsilaisvinimo kovai, o pasibaigus okupacijai –sudarys Laikinąją vyriausybę ir organizuos demokratinio parlamento rinkimus.

Vis didesnis dėmesys buvo skiriamas spaudai ir visuomeniniai veiklai, taip stengiamasi sustabdyti priešiškos ideologijos skleidimą.

1953 m. ginkluota kova ėjo į pabaigą, buvo likę vos pora šimtų partizanų. 1953 m. gegužės mėn. buvo suimtas Jonas Žemaitis ir partizaninis karas iš esmės baigėsi. Dar 1965 m. buvo apsupti ir nenorėdami gyvi pasiduoti nisišovė du Lietuvos partizanai. Paskutinis partizanas S. Guiga, globojamas kaimo moters, slapstėsi ir nepasidavė

iki savo mirties 1986 m. Partizanai nebesugebėjo išlaikyti partizanų organizacinę struktūrą, atkurti nuolat sunaukinamus štabus.

Požiūris į partizanus okupuotoje Lietuvoje.

Sovietinė propaganda formavo partizaną kaip banditą. „Niekindami nukautuosius, čekistai nuolat pabrėždavo, kad tai ne žmonės, o banditai.“8 Pasibaigus partizaniniam karui iš pradžių partizanų vardas nebuvo minimas, norėta, kad jų atminimas išdiltų. Į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui,1955–1956 metais atšilus politiniam klimatui, pradėtos peržiūrinėti nuteistųjų bylos. Daugeliui pareikšti kaltinimai pripažinti nepagrįstais, kitiems sutrumpintas bausmės laikas. 1959 m. LKP CK biuras nutarė iš KGB ir LLKP istorijos instituto darbuotojų sudaryti specialią redakciją, ruošiančią publikacijas apie banditus (partizanus). Kasmet būdavo spausdinami straipsniai, kuriami filmai, leidžiamos knygos, kuriose partizanai vaizduojami kaip sadistai, keršto trokštantys žudikai. Skleidžiant tokią propagandą, nemačiusius pokario NKVD represijų, nieko nežinančios kartos apie partizanų kovas, „[.] buvo įtikintos, kad pokarį Lietuvoje vyko ne Lietuvos išsivaduojamasis karas, o klasių kova.“9

Partizaninio karo reikšmė.

Partizaninio karo pasekmė – dvidešimt tūkstančių žuvusiųjų ir apie du šimtus tūkstančių ištremtų į Sibirą. Bet šie praradimai buvo reikšmingi tuo, kad Lietuvoje dešimtmečiui bbuvo pristabdyta asimiliacija, tautinio identiteto naikinimas, tautos vertimas lojaliais sovietų valdžiai piliečiais. „Fizinis sunaikinimas reiškė dvasinę pergalę – ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva.“10 1945 03 03 JAV valstybės sekretorius paskelbė, kad Amerika tebelaiko Estiją, Latviją, Lietuvą nepriklausomomis valstybėmis. Juozo LLukšos išvežti partizanų dokumentai parodė pasauliui, kad Lietuva kovoja su okupantu, nepripažįsta okupacijos, kad sovietinės valdžios rinkimai yra fiktyvūs, Lietuva išlaikoma SSRS sudėtyje okupacinės kariuomenės pagalba. 1944–1953 metų partizanų kova neatnešė laisvės Lietuvai, bet sukliudė ją kolonizuoti, buvo sugriautas mitas apie savanorišką Lietuvos įsijungimą į Sovietų Sąjungą.

„Pokarinė vidaus rezistencija neturėjo jokių vilčių sulaukti pagalbos ir išlikti. Tai buvo spontaniškas, bet neišvengiamas sąjūdis, išreiškęs lietuvių tautos aspiracijas [.]“

Išvados

1.1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, bet 1941 m. birželio mėn., kai Vokietija pradėjo karą prieš SSRS, Lietuvoje pradėjo šeimininkauti vokiečiai. Sovietų Sąjunga 1944 m. išstūmė vokiečius iš Lietuvos ir okupavo ją antrą kartą. Lietuvoje pradėjo veikti Raudonoji armija, žiniasklaida, švietimas, mokslas, kultūra atsidūrė sovietinės valdžios rankose. Pradėtas organizuoti represinia aparatas: NNKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas) ir NKGB (Valstybės saugumo liaudies komisariatas), vykdę gyventojų sekimą, verbavimą, suimtųjų tardymą ir pan. Tauta pradėjo pasipriešinimą, kurį lėmė:

a)Ankstesnės okupacijos patirtis, kai nesipriešinimas okupanto nesušvelnina.

b)Kova prieš vokiečius skatino panašią veiklą prieš komunistus.

c)Tikėtasi pagalbos iš Vakarų.

d)Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo, norint apsaugoti gyventojus.

e)Vyrai vengė suėmimo ir mobilizacijos į priešo kariuomenę.

2.Svarbiausias partizanų tikslas – nepriklausomos valstybės atkūrimas, bet šalia to buvo deklaruojami tokie siekiai: laikinai perimti krašto ir civilinę valdžią, ugdyti lietuvių tautiškumą, demaskuoti išdavikus, rrūpintis visuomenės saugumu ir t. t.

3.Vyrai slapstėsi pavieniui, bet norint veiksmingai pasipriešinti okupantui, reikėjo susivienyti. Vienijimasis prasidėjo 1944 m. vasarą. Juozas Vitkus – Kazimieraitis partizanų junginius tvarkė Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu. 1946 m. Lietuvoje jau veikė 7 partizanų apygardos (Vyčio, Didžiosios kovos, Žemaičių legionas, Tauras, Vytautas, „A“ apygarda, Jungtinė Kęstučio, Algimanto, Prisikėlimo), kurios koordinavo savo veiksmus, derino veiklos ribas. Taip buvo tikimasi efektyviau kovoti prieš okupantą.

4.Partizanai išlaisvindavo suimtuosius iš kalėjimų, išvaikydavo okupacinės valdžios mitingus, sunaikindavo mobilizacijos sąrašus, perspėdavo kitus netarnauti priešui.

5.Spaudos pagalba partizanai stengėsi palaikyti lietuvybės dvasią, būti atsvara komunistinei propagandai. Laikraščiuose buvo spausdinamos tarptautinių įvykių apžvalgos, partizanų kūryba. Daugiausia laikraščio numerių išlaido Kęstučio apygarda („Laisvės varpas“). Prisikėlimo apygardos laikraštis „Partizanų šūvių aidas“ ėjo ilgiausiai (iki 1957 m.). Atsišaukimai klijuojami kryžkelėse būdavo užminuoti, taip ne vienas bolševikas susisprogdindavo.

6.MGB agentai užsiiminėjo provokacijomis. Jie apsimesdavo iš kitur atklydusiais partizanais, centro atstovais, kuris neegzistavo, partizanų vadai apsidžiaugdavo užmezgę ryšį su centro atstovais ir taip būdavo suimami. Taip atsitiko ir Didžiosios kovos apygardos vadui Žaliam Velniui. Pamažu tokiomis provokacijomis buvo sunaikinta visa apygarda.

7.Teisingumą vykdė Karinis tribunolas ir Ypatingasis pasitarimas (OSO). Teismo procesai buvo uždari, bausmės paskelbiamos nedalyvaujant suimtajam. Suimtieji tardomi naktį. Tokiu būdu stengiamasi palaužti fiziškai ir psichologiškai, nes dieną kalėjimuose buvo draudžiama miegoti. Suimtieji bbuvo mušami iki sąmonės netekimo, pjaustomi peiliu, neduodavo valgyti ir pan.

8.Partizanai įkūrė karo lauko teismus komunistų pareigūnams teisti. Bausmės priklausydavo nuo nusikaltimo. Išdavikai buvo baudžiami griežčiausiai – mirties bausme.

9.Partizaninis karas baigėsi 1953 m., kai buvo suimtas partizanų generolas Jonas Žemaitis. Dar buvo likę pavienių partizanų, bet ginkluota kova baigėsi. Paskutinis partizanas S. Guiga slėpėsi pas vieną moterį ir nepasidavė iki savo mirties 1986 m., partizanai nesugebėjo išlaikyti organizacinės struktūros, atkurti nuolat sunaikinamų štabų.

10.Sovietinė valdžia formavo partizanų kaip banditų įvaizdį. Buvo kuriami filmai, rašomi straipsniai, knygos, kur jie buvo apibūdinami kaip sadistai, trokštantys keršto.

11.Dvidešimt tūkstančių žuvusių ir apie du šimtus tūkstančių ištremtų – tokia laisvės kaina. Pasipriešinimas pristabdė lietuvių asimiliaciją, tautinio identiteto naikinimą, buvo sutrukdyta kolonizacijai, sugriautas mitas apie savanorišką Lietuvos įsijungimą į Sovietų Sąjungą. Vakarų pagalbos nesulaukta, bet geriau buvo žūti nei tarnauti okupantui. Tautos jėgos išseko, ji pavargo, stiprėjo komunistų valdžia ir ginkluota kova baigėsi.

Literatūa

1.Anušauskas, Arvydas, Kai kurie lietuvių rezistencijos fenomeno bruožai, Genocidas ir rezistencija, Nr. 1, 2003

2.Daumantas, Juozas, Partizanai, Vilnius, Vaga, 1990

3.Gaškaitė, Nijolė, Pasipriešinimo istorija 1944–1953 metais, Vilnius, Aidai, 1997

4.Gaškaitė, Nijolė, ir kiti, Lietuvos partizanai 1944–1953 metais, Kaunas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga,1996

5.Girnius, Kęstutis K., Partizanų kovos Lietuvoje, Vilnius, Mokslas, 1990