Žydų atsiradimas Lietuvoje

ŽYDŲ ATSIRADIMAS LIETUVOJE

Žydo sąvoka naudojama įvairiomis reikšmėmis, tačiau dažniausiai žydais vadinami judaizmo tikėjimo žmonės, žydės motinos vaikai, taip pat žydų tautybės ir kultūros atstovai.

Po hitlerinės okupacijos šalyje liko tik saujelė žydų, visas kultūrinis jų gyvenimas buvo sunaikintas. Išlikę žydai apsigyveno stambesniuose miestuose – po baisiosios katastrofos jie jautė didžiulį poreikį gyventi tarp tautiečių, bendrauti su jais. Tai sudarė savotišką tautinio gyvenimo tęstinumo iliuziją. Bandyta atgaivinti žydų kultūros likučius. 1945 m. įregistruotas žydų muziejus Vilniuje. Vilniuje ir Kaune įkurtos pradžios mokyklos, vvaikų namai išlikusiems našlaičiams, vaikų darželiai. 1946 m. šiuose miestuose įkurtos religinės bendruomenės. Tačiau 1949 m. sovietiniai valdžios organai, vykdę antisemitinę politiką, uždarė muziejų, mokyklas, vaikų darželius. Bet tai nesugniuždė tautinės savimonės. Kai po Stalino mirties (1953) režimas truputį liberalizavosi, susikūrė meno saviveiklos kolektyvai, kurie repertuarą – dainas, pjeses ir kt. – atlikdavo jidiš kalba. Tokie kolektyvai buvo pirmieji Sovietų Sąjungoje, tapę žinomi daugelyje miestų. Šie bandymai atgaivinti žydų kultūrą sovietinio jos genocido aplinkybėmis rodė labai stiprias žydų kultūros tradicijas LLietuvoje, meilę savo kultūrai, jidiš kalbai, žydiškumui.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žydų padėtis iš pagrindų pasikeitė. Valdžios nutarimai užtikrino tautinių mažumų, tarp jų ir žydų, lygiateisiškumą. Priimti sprendimai panaikino žydų diskriminaciją, sudarė sąlygas žydų kultūros likučiams prikelti iiš griuvėsių

ŽYDAI LIETUVOJE

Žydų atsiradimas Lietuvoje susijęs su tragiškais įvykiais Vakarų ir Centrinėje Europoje XI-XII amžiuje. Kryžiaus karai, turkų osmanų puolimai vijo žydus iš Palestinos į Centrinę ir Rytų Europą. Manoma, kad pirmieji žydai Lietuvoje apsigyveno XII amžiuje. Gedimino valdymo metais jų atvyko kartu su kitais amatininkais ir pirkliais. Gyveno atskiromis bendruomenėmis (kahalais).

Pirmieji įstatymai, kurie mini žydus, buvo Vytauto privilegijos Trakų žydams 1388 06 24, Bresto (Brastos) – 1388 07 21. Vėliau (1388-1389) privilegijos buvo suteiktos Gardino, Lucko, Voluinės Vladimiro žydams. Vytauto privilegijomis žydų bendruomenės tapo pavaldžios tik didžiajam kunigaikščiui arba jo vietininkui, o žydai – laisvaisiais gyventojais. Visas žydų bylas ir ginčus nagrinėjo žydų bendruomenė (kahalas), remdamasi savo įstatymais. Už žydo (kaip ir bajoro) galvą reikėdavo atsakyti savo galva. Žudiko tturtą pasiimdavo didysis kunigaikštis. Už žydo turto vagystes buvo kariama. Iš privilegijų matyti žydų verslai – palūkininkavimas, prekyba (privilegijoje nėra duomenų apie žydus amatininkus arba žemdirbius). Už privilegijas ir teises žydai mokėjo didžiajam kunigaikščiui mokesčius.

16 a. pradžioje LDK buvo 6000 žydų, 16 a. viduryje – apie 10 000. Didieji kunigaikščiai ir didikai visokeriopai rėmė turtingus žydus, nes šie už nuošimčius skolino jiems pinigų, krašte plėtojo piniginę prekinę apyvartą.

ŽYDŲ KULTŪRA

Žydų kultūra yra labai sudėtinga, tačiau labai gerai integruota. Būdingiausi jos komponentai yyra religija, tautiškumas ir istoriškumas.

Mūsų tinklalapiai pasakoja apie Lietuvos žydus, dažnai vadinamus litvakais. Per beveik 700 gyvenimo Lietuvoje metų žydai sukūrė turtingą, įvairialypę kultūrą.

VYTAUTO DIDŽIOJO PRIVILEGIJA

Žydai Lietuvoje yra senbuviai, autochtonai. Esama duomenų, kad jau iki XIV a. čia būta žydų; matyt, tai buvo atklydę prekeiviai. XIV a. žydai jau tvirtai čia įsikūrė. Amžiaus pabaigoje LDK buvo jau keletas bendruomenių, apie 6000 žydų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė Bresto žydams privilegiją, po to išplėstą kitoms bendruomenėms. Žydai paskelbti laisvais žmonėmis, pavaldžiais, kaip ir bajorai, Didžiajam Kunigaikščiui; jie nebuvo baudžiauninkai. Ne tik teisės, bet ir pareigos, iš esmės panašios į kitų laisvųjų žmonių, rodo aukštą jų statusą visuomenėje. Jiems buvo suteikta gyvybės, nuosavybės apsauga, teisė laisvai važinėti, prekiauti, užsiimti finansine veikla ir kt. Ypatinga tolerancija parodyta religijai – ne tik pripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti savas religines šventes, bet ir paskelbta sinagogų, kapų apsauga nuo bet kokio pasikėsinimo; buvo uždrausta kaltinti žydus vartojant krikščionių kraują ritualiniams tikslams, kadangi tai prieštarauja žydų religiniams įstatymams. Už žydų religinių teisių pažeidimą grėsė griežtos bausmės.

Privilegiją vėliau patvirtino ir kiti kunigaikščiai, jos pagrindiniai teiginiai įrašyti Pirmajame Lietuvos statute (1529 m.).

Vytauto Didžiojo laikus žydų istorikai vadina aukso amžiumi.

Vilniaus Gaonas Elijahu

Religinė Lietuvos žydų kultūra ppraturtino pasaulio žydiją. Lietuvoje gyveno ir kūrė daugelis žymių judaizmo mokslininkų, rabinų. Vilniaus Gaonas Elijagu buvo vienas žymiausių visų laikų talmudistų. Lietuvoje veikė pasaulinio garso dvasinės akademijos –ješivos , į kurias studijuoti suvažiuodavo jaunuoliai iš daugelio šalių. Vilniuje įvairiais laikotarpiais buvo virš 250 sinagogų.

Litvakai įnešė svarų indėlį į judaizmo plėtrą, o Vilnius buvo pavadintas Lituvos Jeruzale.Lietuvos žydai išugdė ir labai turtingą pasaulietinę kultūrą, praturtinusią ne tik Lietuvos, bet ir visos žmonijos kultūrą. Litvakai kalbėjo jidiš kalba, sukūrė žymių literatūros kūrinių. Lietuviškasis jidiš variantas laikomas literatūrinės jidiš kalbos pagrindu. Lietuvoje spausdintos judaikos knygos paplito visame pasaulyje. Garsėjo Vilniaus bibliotekos Pasaulyje buvo žinomos judaikos mokslo įstaigos,sia – žydų mokslinis institutas JIVO. Svaų indėlį į dailės ir muzikos istoriją įnešė Jaša Cheifecas, Žakas Lipšicas, Chajimas Sutinas ir daugelis kitų. Lietuvos litvakai emigrantai Izraelyje, JAV, Pietų Afrikoje ir kitur tapo žymiais mokslininkais, visuomenės veikėjais, politikais. Hitlerinė okupacija sunaikino Lietuvos žydus ir jų kultūrą; čia išliko mažiau nei 10% žydų.

Paneriai – viena baisiausių žydų žudynių vietų Europoje. Pamarių memorialo nuotrauka.

Sovietmečiu dėl kultūros genocido sunyko tai, kas buvo išlikę. Atkūrus nepriklausomybę,1990 m.prasidėjo žydų bendruomenės atgijimas, bandoma atkurti kultūros paveldą. Tai ne tik mūsų duoklė istorijai, bet ir pareiga pasaulio žydijai – unikali litvakų kultūra nneturi žūti. 1965 m. Niujorke prof. M.Vainraichas sakė: „Pasaulio žydijos likimas priklauso nuo to, kokiu mastu Jeruzalės, Maskvos, Buenos Airių ir ypač Niujorko žydus apims Lietuvos Jeruzalės dvasia“.

Kaišiadorių žydų bendruomenės atstovai sutinka LR prezidentą

A.Smetoną 1934 m.

Kaišiadorys. Mendelio Evenskio šeima.

1904 m.

Buvusi Žiežmarių sinagoga

Buvusi Žaslių sinagoga 1964 m.

TAUTINĖ AUTONOMIJA

Vyriausybės nariai: Žydų reikalų ministras Maksas Soloveičikas, Prekybos ir pramonės viceministras Nachmanas Rachmilevičius, Užsienio reikalų viceministras Šimšonas Rozenbaumas

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, žydams buvo suteikta plati kultūrinė tautinė autonomija, žymiai platesnė negu kitose Europos šalyse.

Lietuvoje tada gyveno 154.000 žydų, t. y. 7.5% krašto gyventojų. 1919 m. rugpjūčio 5 d. deklaracijoje, pasirašytoje užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro, skelbiama, kad žydų tautos nariai lygiai su kitais piliečiais be nacionalinių, tikybos ir kultūros skirtumų naudojasi visomis pilietinėmis ir nacionalinėmis teisėmis, turi teisę laisvai vartoti savo kalbas viešuose renginiuose, spaudoje, teatre, mokyklose, teismuose ir valstybės įstaigose; žydai autonomiškai tvarko savo vidinius reikalus – tikybos, labdaros, socialinės pagalbos, dėstymo, dvasinės kultūros apskritai. Buvo užfiksuota visiška religinių reikalų autonomija, užtikrinama teisė švęsti šeštadienį, kitas šventes. Rabinai, o jų ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo apie 160, registravo gimimus, išduodavo metrikus, registravo vedybas, skyrybas, mirtį. Rabinai buvo susivieniję į rabinų sąjungą.

185 bendruomenės išrinko savo komitetus, kurie tapo vietiniais autonomijos atstovais. 1920 m. sausio 5 d. susirinkę šių komitetų delegatai sukūrė aukščiausiąją autonomijos instituciją – 34 narių Tautinę tarybą, kurią žmonės vadino žydų parlamentu. Lietuvos Vyriausybėje buvo įkurta žydų reikalų ministro pareigybė.

Lietuvos rabinų 1930 m. suvažiavimo prezidiumas. Nuotrauka iš LVGA

Žydai plačiai dalyvavo ir tvarkant bendrus krašto reikalus. Vyriausybės nariais, be žydų reikalų ministro, buvo du viceministrai – užsienio reikalų bei prekybos ir pramonės. Žydai lygiai su kitais dalyvavo seimų rrinkimuose ir visuose keturiuose seimuose iki 1926 m. valstybinio perversmo turėjo savo atstovų frakcijas. Steigiamajame Seime iš 112 buvo 6 žydų atstovai, pirmajame – 3 iš 78 atstovų, antrajame – 7 taip pat iš 78, trečiajame – 3 iš 85. Ir vietos savivaldybėse buvo nemaža žydų atstovų, buvo ir kai kurių miestų viceburmistrų.

PO 1926 m. VASTYBĖS PERVERSMO

Liudvikas Zamenhofas –

esperanto kūrėjas.

Tačiau vis labiau stiprėjant krikdemų įtakai, nuo 1923 m. pradėta siaurinti žydų autonomiją; 1924 m. likviduotos ministro žydų reikalams ppareigybė, tautinė taryba; 1926 m. valstybės perversmas, įvedęs autoritarinį valdymą, visiškai panaikino demokratinius autonomijos pamatus. Bet religijos srityje liko visiška autonomija. Antai kariuomenėje greta katalikų kapelionų buvo vyriausias rabinas, kuris aptarnavo žydų karius.

Apskritai žydų kultūra buvo toleruojama ir toliau. Veikė ddaug kultūros, sporto, švietėjiškų klubų, meno kolektyvų, vaidinusių jidiš kalba, teatro studija, buvo apie 120 visuomeninių ir tiek pat mokyklinių bibliotekų. Įžymių žydų kilmės veikėjų vardais pavadinamos gatvės. Kaune – rašytojo Abraomo Mapu, esperanto kūrėjo Liudviko Zamenhofo, genialaus matematiko, pateikusio realiatyvumo teorijos geometrinę interpretaciją, Hermano Minkovskio gatvės ir kt.

„Jidišė štimė“ redakcijos vadovai;

viduryje sėdi redaktorius Reuvenas

Rubinšteinas. Nuotrauka iš LVGA

Leista nemažai laikraščių. Kaune ketvirtąjį dešimtmetį vien dienraščių ėjo keturi, du jų turėjo dar atskiras vakarines laidas. Didžiausiu tiražu leistas sionistų dienraštis „Jidišė štimė“ („Žydų balsas“).

Lietuvoje veikė įvairių pakraipų žydų partijos. Įtakingiausi sionistai, kurių idealas buvo žydų valstybės įkūrimas Palestinoje. Ryškios kelios sionistų kryptys: liberalieji, vadinamieji bendrieji sionistai (būtent jie

leido „Jidišė štimė“); kairieji, sionistai socialistai, sutrumpintai vadinami CeEs, jie bendradarbiavo ssu Lietuvos socialdemokratų partija; nacionalistiniai sionistai, vadinamieji revizionistai,

„Betar“ Kauno organizacijos narių grupė.

Nuotrauka iš LVGA

Vladimiro Žabotinskio sekėjai. Ši partija negausi, bet jos jaunimo organizacija „Betar“ buvo viena gausiausių jaunimo organizacijų. Pagaliau buvo religinių sionistų partija „Mizrachi“.

Veikė ir nesionistinė religinė partija „Agudat Jisroel“.

Folkistai (nuo folk – liaudis (jidiš)) buvo jidišistų partija, kuri orientavosi ne į žydų valstybės susikūrimą Palestinoje, kur turėtų apsigyventi visi žydai, o į tautinę autonomiją Lietuvoje. Folkistai leido įtakingą dienraštį „Folksblat“.

Rabinas priima žydų karių priesaiką.

Nuotrauka iiš LVGA

„Engelio“ choras Kaune, vadovas –

Š. Blecharavičius. Nuotrauka iš LVGA

Žydai dalyvavo ir nežydiškųjų, bendrųjų partijų, – pvz., socialdemokratų – veikloje, taip pat ir nelegalioje komunistų partijoje.

NUO ĮSIKŪRIMO IKI 1941 m. KATASTROFOS

Remiantis T.Narbuto išsakyta nuomone, pirmieji žydai Lietuvoje atsirado dar XII a., tačiau visgi yra labiau tikėtina, jog daugiausiai jų atsikraustė Vytauto Didžiojo laikais. Tačiau tik XVI a. pradžioje žydai, gavę nuolatinę teisę gyventi Lietuvoje, įsitvirtino čia ilgam ir sudarė didelę Lietuvos visuomenės dalį.

Žydai – bene viena iš labiausiai diskriminuojamų etninių-konfesinių bendruomenių. Galbūt būtent dėl to jie labiau už kitas Lietuvos tautines mažumas saugojo savo autentiškumą ir savitumą. Diskriminacija ir su ja susiję įvairūs draudimai bei apribojimai vertė žydus telktis miestuose ir miesteliuose bei verstis prekyba, amatais.

„Tačiau turtiniai ir klasiniai skirtumai neturėjo įtakos tradicinei konfesinei žydų socialinei struktūrai, o judaizmas po senovei konsolidavo visą bendruomenę, į antrą vietą nustumdamas socialinius ir materialinius interesus“.Lietuvoje XIX a. vid. žydų buvo kiek daugiau nei 10 proc. visų gyventojų. Miestuose bei miesteliuose šis procentas, lyginant su kitų konfesijų žmonėmis, buvo dar didesnis. 1897 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Vilniaus gubernijoje 12,72 proc. visų gubernijos gyventojų buvo žydai.

Nuo seno keletas pietrytinių Vilniaus gubernijos valsčių buvo žinomi kaip savotiški žydų centrai, garsėjantys tvirtu eekonominiu pagrindu bei savo kultūra.

KAIŠIADORYS

Žydai Kaišiadorių apylinkėse pasirodė apie XVII a. pradžioje. XIX a. antrojoje pusėje nutiesti geležinkeliai sudarė ypač palankias sąlygas jiems verstis prekyba, kuri vėliau išaugo iki tarptautinio masto.XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Kaišiadorys buvo ne tik reikšmingas geležinkelių mazgas su stotimi, bet ir nuolat augantis prekybos ir amatų centras. Kartu sparčiai augo ir žydų bendruomenė. Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą mieste gyveno apie 60 žydų šeimų. 1906 m. Kaišiadoryse, tuometinių kaišiadoriečių teigimu, gyveno beveik 2000 gyventojų, iš jų 300 buvo žydai. Jų iniciatyva buvo įkurta religinė mokykla, maldos namai, žydų biblioteka, žydų liaudies bankas. Pirmojo pasaulinio karo metais nemaža bendruomenės dalis caro įsakymu buvo ištremta į Rusiją. Praradus ryšius su prekybos partneriais, žlugus jų ekonomikai, finansiniam atsiskaitymui, bendruomenė labai sumažėjo.

Apie 1920 m. į miestą ėmė grįžti karo metais ištremti žydai. Suklestėjo prekyba ir amatai. Kai 1920 m. spalį Lenkija kartu su Vilniaus kraštu užgrobė Trakus, Trakų apskrities centras buvo perkeltas į Kaišiadoris. Taip buvo iki 1939 m., kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. 1923 m. Kaišiadorių valsčiuje žydų jau buvo priskaičiuojama 696. Tarpukariu beveik visos miestelio parduotuvės ir nedidelės pramonės įmonės buvo sutelktos žydų rankose: Ch. Segalauskas vertėsi miško prekyba, Zilberkveitas turėjo limonado įmonėlę, Polianskas ssu žmona ir sūnumi prekiavo įvairiomis prekėmis, Kalmonas ir Fleišeris – mėsa, Baronas – silkėmis, Trakinskas su Feldmanu vertėsi smulkiąja prekyba, Miuleris turėjo savo kepyklą, Donas, Fridmanas ir Gurvičius – restoranus, Šulginas – viešbutį, Zilberis buvo siuvėjas, Morgelis – kalvis, Mazurkevičienė dirbo vietos ligoninės vyriausiąja gydytoja, o jos vyras – advokatu.

Kaišiadorių katedros archyvo duomenimis, 1937 m. Kaišiadorių parapijoje gyveno 369 žydai ir apie 2 000 lietuvių.

ŽIEŽMARIAI

Miestelis 36 km į šiaurės vakarus nuo Trakų, prie Kauno-Vilniaus plento. Manoma, kad žydai į miestelį atsikėlė XVII a. 3-iojo ketvirčio pabaigoje-4-ojo ketvirčio pradžioje. Manoma, kad žydai į miestelį atsikėlė XVII a. 3-iojo ketvirčio pabaigoje-4-ojo ketvirčio pradžioje, nes iš pavardžių sprendžiant, 1600 m. Žiežmariuose žydai dar negyveno. Yra duomenų, kad „1636 m. Kruonio gyventojas žydas pardavė anksčiau Žiežmariuose įsigytą žemę“. Tuo metu čia galėjo gyventi ar turėti nuosavybę ir daugiau žydų, tačiau palankiausios sąlygos įsikurti susiklostė tik po 1654-1667 metų karo. 1690 m. miestelio žydai, gavę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero privilegiją, pasistatė sinagogą. Vadinasi, žydų tuo metu čia jau būta nemažai, priešingu atveju vargu ar jie būtų mėginę statyti maldos namus.1766 m. Žiežmarių žydų bendruomenei priklausė 482 asmenys. Žydai daugiausiai vertėsi žemės ūkiu, kiti – smulkiąja prekyba, amatais, žvejyba. Stambesnieji pirkliai prekiavo

su Vokietija kailiais ir oda. Miestelyje buvo malūnas ir nedidelė sodos vandens darykla. Žydai miestelyje gyveno savo teritorijoje, t. y. keliose gatvelėse. Per 1790 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų surašymą Žiežmarių parapijoje užfiksuoti 763 žydai. Pačiame miestelyje 1795 m. gyveno 433 žydai ir 555 katalikai.

XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje dėl bado ir epidemijų nemažai Žiežmarių gyventojų emigravo į Ameriką. Jų sumažėjo beveik per pusę. Nuo XIX a. 2-ojo dešimtmečio ūkinė veikla miestelyje kiek pagyvėjo. Čia „rinkosi septyni prekymečiai per mmetus ir du turgūs per savaitę (sekmadienį ir ketvirtadienį)“. XIX a. pabaigoje Žiežmariuose buvo dvi sinagogos, 30 žydų parduotuvių, dalis žydų vertėsi amatais. 1895 m. gyveno 1 310 žydų ir 849 katalikai, prieš Pirmąjį pasaulinį karą – 700 žydų, 1923 m. valsčiuje gyveno 1 205 žydai, 1937 m. miestelyje – 981 žydas ir 946 katalikai. Tarpukariu veikė keturios odminių dirbtuvės, mokykla „Tarbut“ mokomąja hebrajų kalba, našlaičių prieglauda, žydų biblioteka, teatro būrelis, Žydų liaudies banko filialas. Iki Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kkaro pradžios parapijoje gyveno apie 1000 žydų.

ŽASLIAI

Žydai Žasliuose apsigyveno gana anksti. 1555 metais dvylika Žaslių žydų skundėsi Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, kad jiems grasina Trakų vaivada. Lietuvos didysis kunigaikštis išleido raštą, kuriuo nustatė, kad už kokią nors žydams padarytą sskriaudą Trakų vaivadai bus skirta 300 kapų grašių bauda. 1795 m. surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 146 žydai ir 208 katalikai, 1847 m. – 836 žydai.

Didelę reikšmę miesteliui turėjo už kelių kilometrų 1862 m. nutiesta Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario per Kauną į Virbalį ir įkurta Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietė. Prie geležinkelio žydai kūrėsi dažniausiai, nes pagrindiniai jų užsiėmimai buvo susiję su prekyba ir pervežimais geležinkeliu, ypač medienos, grūdų, naminių paukščių ir ožkų. Palankios sąlygos prekybos plėtotei, daugiakalbis kraštas – visa tai traukė žydus į Žaslius. Ir jei 1865 m. žydų buvo 653 (iš 1 053 gyventojų), tai 1897 m. – 1 955 (lietuvių – 1 325).

Pirmojo pasaulinio karo metais smukęs pragyvenimo lygis ir caro valdžios antisemitizmas skatino žydus emigruoti į uužsienį. Tačiau miestelyje toliau veikė dveji maldos namai, du chederiai (žydų pradinės religinės mokyklos), mokykla hebrajų dėstoma kalba „Tarbut“, žydų biblioteka, Žydų banko filialas, savanoriškas žydų gaisrininkų skyrius, amatininkų asociacija, draugija „Maccabi“, įvairios sionistų ir kitos organizacijos, veikė chalucų (jaunimo, besiruošiančio gyventi Izraelyje) judėjimas. 1923 m. Žaslių valsčiuje gyveno 1 067 žydai.

Kaip savo prisiminimų knygoje apie Žaslių žydų parduotuves rašo buvęs netolimo Vareikonių kaimo gyventojas Bronius Petkevičius, „kiek miestelyje buvo parduotuvių, žydų laikomų, – kas antras namas, o kai kkur jos būdavo ir viena greta kitos. Ir ko jose nebuvo! Ir gardžiai kvepiančių bandelių, įvairių riestainių ir duonos, šviežiai iškeptos, ir dešrų įvairiausių rūšių ir kitokių mėsos gaminių (.).“1936 m. miestelyje veikė 51 žydų krautuvė, lietuvių – tik 1. 1937 m., Kaišiadorių katedros archyvo duomenimis, parapijoje gyveno 810 žydų. Holokausto išvakarėse žydai Žasliuose sudarė gyventojų daugumą.

DARSŪNIŠKIS (HEBR. DARSUNIŠOK)

Nedidelis miestelis, įsikūręs dešinėje Nemuno pusės pakrantėje, nuo seno pamėgtas žydų ir garsus žymiais žydų mokytojais ir rabinais – R.Arye-Zvi Daikas, R.Pinchas Pinfer/Finfer (1863-1929), R.Chaim-Jermajahu Plansberg/Flansberg (nuo 1871), R.Haim-Avraham Šas (1887-1889), R.Šmuel-Josef Šoham (nuo 1891-1941) ir paskutinysis rabinas R.Mošė-Arye Milvasky.

Nepriklausomybės metais žydai miestelyje daugiausiai užsiiminėjo smulkia prekyba bei sodininkyste.

Holokausto išvakarėse čia gyveno keliolika dešimčių žydų.Darsūniškis – talentingo žydų rašytojo Bero Halperno (1902-1984) gimtinė. Viename iš savo apsakymų „Mano kilmė“ rašytojas pavaizdavo Darsūniškio žydų gyvenimą XX a. pradžioje. Jo abu tėvai žuvo per 1941 m. genocidą.

RUMŠIŠKĖS (HEBR. RUMŠIŠOK)

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia gyveno daugiau nei 100 žydų šeimų. Miestelyje buvo maldos namai, labdaros organizacijos, įskaitant ir Paskolų fondą, ,,Tarbut“ mokykla, svečių priėmimo namai (panašūs į viešbutį).1915 m. visi žydai ištremti, tačiau po karo keletas žydų šeimų sugrįžo.Nepriklausomos Lietuvos metais Rumšiškėse gyveno apie 50 šeimų, kurios daugiausia vertėsi statybinės miško medžiagos pardavimu, žemės ūūkiu, amatais. Žydai turėjo degtukų fabriką, pjuvenų bei miltų malūnus. Gana dažnai vasarą iš miestų čia atvykdavo žydai ieškoti darbo. Miestelis buvo garsus ir savo rabinais – R.Josef Eliasberg, R.Meir-Dov Pagir (rabinas 1866-1891), R.Eliahu Hacohen Levine, R.Aaron Bendt Hacohen Šmidt, R.Israel Goldman Filipover, R.Aaron Grazovsky (mirė 1937 m.) ir pasauliečiais – Mordechai Eliasberg, Israel Kac (svečių namų įkūrėjas miestelyje). Mordechai-Ieshayahu Lufiansky (gerai išauklėjamų berniukų mokyklos steigėjas).

Vėliau būta ir sunkių išbandymų. 1495 m. žydai buvo išvaryti iš Lietuvos; grįžti jiems leista po 8 metų. Bet dominavo ne persekiojimai, ne priespauda, o tolerancija, palyginti laisvas gyvenimas, galimybė išpažinti savo religiją, laikytis savo papročių, užsiimti įvairiais verslais. Ir žydai įleido čia gilias šaknis, įaugo į Lietuvą, išugdė turtingą kultūrą. Užsiėmimai kuo įvairiausi. Didžiulis buvo žydų prekeivių vaidmuo, nors krašte viešpatavo natūrinis ūkis. Žydai buvo patyrę finansininkai, dažnai jiems patikėtos atsakingos pareigos. Michelis Juzefovičius buvo paskirtas Bresto muitinės valdytoju, jo brolis Abraomas (jis apsikrikštijo) 1510-1518 m. tvarkė visos LDK finansus. Daugelis apsigyveno kaime, arendavo žemę; dvarininkai jiems išnuomodavo karčemas, dėl to žydai neretai buvo kaltinami, kad girdo žmones. Kaltinimai neteisingi, tai liudija ir A. Šapokos istorijos vadovėlis: „Visi dvarininkai stengėsi įsitaisyti savo bravorus, o smuklių buvo pilna visose pakelėse ir kaimuose. Jos buvo statomos ddvarininkų ir išnuomojamos žydams. Girtybė buvo nepaprastai įsigalėjusi, nes dvarininkai dažnai verste versdavo savo valstiečius gerti, reikalaudami, kad jie kasmet nupirktų tam tikrą kiekį degtinės. Tai buvo savotiškas mokestis.“

PASAKOJA DOBĖ MOSTAITĖ-ROZENBERGIENĖ:

„Mes gyvenome gerai. Tėvas prekiavo javais. Mono mama buvo labai graži, man atrodė – visų gražiausia. Ji buvo užsiėmusi moteris – padėdavo tėvui. Laisvalaikiu siuvinėdavo. Tik jo nedaug turėjo. Valgio gaminimas atimdavo daug laiko. Kiekviena savaitės diena turėjo savo meniu.

Mūsų namas buvo didelis. Durys buvo iš abiejų galų. Įėjus – didelis koridorius, paskui valgomasis, svetainė. Svetainė buvo labai gražiai apstatyta ir mama neleisdavo ten žaisti. Valgomajame buvo durys į močiutės kambarį. Dar buvo miegamasis, didelė virtuvė. Ant aukšto buvo brolio kambarys. Tėvai laikė karvę, arklius, buvo daržas, sodas, daug gėlių. Turėjome katę ir tris šunis.

Šeimoje švęsdavome žydiškas šventes. Kai kurios būdavo tikra puota. Sueidavo visa giminė. Per sabatą degdavome žvakes, ant stalo visada gulėjo dvi chalos (balta duona). Kai penktadienį vakare tėvas grįždavo iš sinagogos, pasakydavo maldą ir tik tuomet pradėdavome valgyti.

Namuose buvo dėžutė, į kurią tėvai mesdavo pinigus. Tai buvo aukos bendruomenei. Kiekvieną antrdienį pas mus pavalgyti ateidavo Elijas – senas, vienišas vyras. Išeinant jam įduodavo maisto į namus parsinešti. Šeštadieniais po maldų sinagogoje tėvas visada parsivesdavo į

namus kelis neturtingus ješiva bocherius (religinės mokyklos studentus). Jie pas mus papietaudavo.

Turėjau draugių ir tarp žydų, ir tarp lietuvių. Jei draugė lietuvė ateidavo pas mane į svečius, ji galėjo vaišintis. Jei aš pas ją, negalėjau – maistas buvo nekošerinis (neparuoštas pagal žydišką tradiciją). Jurbarkas man buvo visas pasaulis. Jame praleidau nostabią vaikystę, bet iš manęs buvo atimta jaunystė“.

Kai prasidėjo karas, Dobei buvo dvylika. 1941 m. vasarą Dobės šeima buvo išžudyta. Ji ir jos teta pateko į Kauno getą, paskui – įį Estijos, Vokietijos koncentracijos stovyklas.

Abi liko gyvos.

KASDIENIS ŽYDŲ GYVENIMAS IR VEIKLA

Galima sakyti, kad LDK žydo gyvenimą sudarė trys dalys: asmeninis šeimoje, visuomeninis kahale (bendruomenėje) ir ūkinis, kuris pagal verslo pobūdį vyko už šeimos ir kahalo ribų. Pirmas dvi dalis labai veikė judaizmo tradicijos ir kahalo valdžia. Kahalai ūkinę veiklą kontroliavo per chazaką (leidimų sistemą verstis vienu ar kitu verslu).

Kahalo viduje viską tvarkė rabinai ir vyresnieji (senjorai), kurių skaičius priklausė nuo bendruomenės dydžio. Jie iš savo tarpo rinko 4–5 viršininkus ir ttiek pat suolininkų, t.y. teisėjų. Likusieji dalyvavo įvairiose komisijose, kurios tvarkė mokslo, finansinius, papročių, gyventojų saugumo ir kitus reikalus. Kahalas sprendė civilines bylas tarp žydų. Rabinai buvo renkami kas treji metai iš mokyčiausių ir protingiausių kahalo žydų. Kahale jie turėjo yypatingą valdžią, nes tvarkė ne tik religinius reikalus, bet ir pasirašinėjo kahalo nutarimus, pirmininkavo teismuose, apvesdindavo, prižiūrėjo mokyklas ir t.t. Visas kahalo visuomeninis religinis gyvenimas daugiausiai sukosi apie sinagogą, kurioje buvo meldžiamasi, studijuojamos religinė knygos, vyko kahalo susirinkimai ir teismai. Šalia sinagogos būdavo mokykla, rabino namai, pirtis.

Žydų berniukai nuo ketverių-penkerių metų privalėjo mokytis skaityti ir rašyti, todėl kiekvienoje bendruomenėje buvo chederiai (pradinės mokyklos). Juose vaikai mokydavosi iki trylikos metų, o vėliau, kas norėjo ir sugebėjo, studijuodavo ješivose (aukštesnėse religinėse mokyklose). Mergaitės į mokyklas neidavo, bet skaityti ir įvairių moteriškų darbų buvo mokomos namuose. Dėl žydų mokytumo mažai raštingoje LDK visuomenėje juos tvarkyti savo ūkių dažnai samdydavo bajorai ir didikai. LDK žydai tarpusavyje bendraudavo daugiausiai jidiš kalba, bet mokėjo ir vietinių ggyventojų kalbas, o pamaldas atlikdavo ir šventąsias knygas studijuodavo savo istorine hebrajų kalba.

Žydų gausėjimą LDK bei svarbą prekyboje rodo valdovų suteiktos privilegijos rengti turgus. Iki XVII a. vidurio gana dažnai turgus buvo leidžiama rengti šeštadienį, o vėliau nežinoma nė vienos tokios privilegijos: mat judaizmas šaštadieniais draudžia dirbti bet kokius darbus. Visuose miestuose ir daugelyje miestelių buvo turgus, mugės, parduotuvėlės, kioskeliai, todėl žydai išplėtojo didmeninės bei mežmeninės prekybos tinklą: jie ir miestelių savininkai iš to gaudavo nemažą pelną.

Žydų amatininkai LDK įsigalėjo aauksakalystėje, siuvime, maisto gamyboje, kailių apdirbime, apsiuvų gamyboje, skardininkystėje, knygrišystėje, vertėsi ir daugeliu kitų amatų. Daugumas smuklininkų bei didelė dalis LDK medikų ir vaistininkų buvo žydai.

NETOLERANCIJA ŽYDAMS LDK

Kartu su žydais iš Vakarų europos į Lietuvą atslinko ir daugelis kaltinimų (pvz., kad žydai nužudė Jėzų Kristų) ir prietarų apie juos (kad žydai naudoja krikščionių vaikų kraują savo apeigose, išniekina ostiją ir kt.). Nors daugelį jų per pastarąjį tūkstantmetį ne sykį pasmerkė popiežiai (tarp jų ir Jonas Paulius II) bei įvairūs valdovai (taip pat ir Vytautas Didysis), nemažai šių prietarų tebegyvuoja. Aleksandras, tikėdamasis perimti žydų turtą, tų prietarų įtakoje, išvarė žydus iš šalies (panašiai 1492 m. jie buvo išvaryti iš Ispanijos). Tačiau tapęs ir Lenkijos karaliumi bei matydamas, kad be žydų šalyje ekonomika nekyla, 1503 m. leido jiems grįžti.

Nors per visą LDK istoriją čia nepasitaikė tokių didelių pogromų (žudynių ir turto plėšimo) kaip kitose šalyse, bet jų būta (1633 m.Vilniuje, 1637 m. Breste). Dėl religijų skirtumo, prietarų, kahalo uždarumo ir ypač dėl jo autonomiškumo lyginant su miestiečių ir valstiečių padėtimi, žydų bendruomenė gyveno lyg ir šalia vietinių gyventojų. Dėl šių priežasčių, taip pat dėl ekonominės konkurencijos vyravo abipusis nepasitikėjimas bei priešprieša. Tam neigiamos įtakos tuo metu turėjo ir Bažnyčia, dėl vienokių ar kkitokių priežasčių kai kada nuteikdavusi vietinius gyventojus prieš žydus. Žydams buvo taikomi įvairūs suvaržymai: ilgai neleista įsikurti viename ar kitame mieste (pvz., Vilniuje gausiau kurtis jie pradėjo tik XVI a. II pusėje, Šiauliuose – nuo XVII a. vidurio), kai kuriuose miestuose jie turėjo teisę gyventi tik tam tikruose kvartaluose (pvz., keliuose Vilniaus senamiesčio kvartaluose prie Rotušės 1633–1783 m., Kaune – Vilijampolėje).

Nuo XVI a. vidurio žydams buvo draudžiama rengtis puošniais rūbais ir nešioti brangenybes. XVII a., aštrėjant santykiams su vietiniais gyventojais, buvo priimti Vaado sprendimai, skatinę kuo kukliau rengtis ir elgtis. Taip susiformavo kuklus žydo apdaras ir jo įvaizdis.

Siekiant išstumti žydus iš miesto ar verslo, kai kur ir LDK buvo iškeliami kaltinimai ritualinėmis žmogžudystėmis. Tačiau kruvinų žydų žudynių, kokių dėl šių kaltinimų pasitaikydavo kitose šalyse, Lietuvoje nebuvo. XVIII a. pradžioje, po žydų teismo ir išvarymo iš Sandomiežo, Lenkijos ir Lietuvos bei Saksonijos valdovas Augustas II davė nurodymą Leipcigo universiteto mokslininkams ištirti tokių kaltinimų pagristumą. Buvo išleista knyga kurioje tokie kaltinimai buvo paneigiami. Vis dėto XVII–XVIII a. LDK buvo išspausdinta nemažai antižydiškų knygelių, kuriose iškreiptai vaizduojamas žydų tikėjimas, papročiai ir istorija.

ŠVIETIMAS, MOKSLAS IR KULTŪRA

Dėl kovos su chasidizmu žydų švietėjiško haskalos sąjūdžio idėjos sunkiai skynėsi kelią Lietuvoje. Vilniuje, Kaune, kituose miestuose atsirado literatūros ssalonai. Turtingi mecenatai sudarė sąlygas plėtoti žydų literatūrą hebrajų, vėliau jidiš kalba. Pamažu formavosi jidiš literatūrinės kalbos lietuviškasis dialektas, tapęs jidiš literatūrinės kalbos pagrindu visame pasaulyje. 1831 m. pradėjo veikti pirmoji pasaulietinė mokykla žydų mergaitėms. 1841 m. – tokia pati berniukams. 1847 m. Lietuvoje pradėjo veikti pirmosios valdiškos rabinų mokyklos. Amžiaus viduryje Vilniuje buvo leidžiama vis daugiau pasaulietinio pobūdžio žydų knygų hebrajų ir jidiš kalbomis.

POŽIŪRIS Į ŽYDUS IR LIETUVIŠKAS ANTISEMITIZMAS

XIX a. Lietuva buvo žemės ūkio kraštas, priklausęs didžiulei nepramoninei Rusijos daliai. Dauguma valstiečių buvo lietuvių ir baltarusių tautybės, išpažinę katalikų tikėjimą. Tai daugiausia ir lėmė vietos gyventojų santykius su žydais. Lietuvio, baltarusio akimis, žydas buvo gudrus ir išmintingas dėl savo išsilavinimo ir įvairiapusių sugebėjimų. Žydai padėdavo lietuviams kaimiečiams surašyti prašymus valdžiai, užpildyti dokumrntus, paaškindavo vieną kitą įstatymą, Rusijos valdžios potvarkį. Neišsilavinęs lietuvis ar baltarusis valstietis, išaugęs kaimiškoje aplinkoje, nemokėjo greitai reaguoti ir būti toks sumanus. Žydai buvo mobilesni. Karabelnikai, smulkūs prekiautojai, keliavę iš vienos vietos į kitą, buvo labai vertinami kaip informacijos platintojai, naujienų šaltiniai.

Kiek kitokie kontaktai, bendravimas su žydais reiškėsi miestuose. Čia žydai gyveno uždaresniame bendruomenės rate ir jų kontaktai su kitataučiais buvo ribotesni. Ekonominius santykius ribojo konkurenciniai motyvai. XIX a. buvo akivaizdus krikščioniškosios Lietuvos visuomenės dalies (mieste ir

kaime) neigiamas požiūris į žydus, kurį lėmė iš viduramžių paveldėta antisemitinė tradicija: gajūs kaimo bendruomenėje ritualinių nužudymų mitai, žydų kaltinimai dievažudyste. Pastebimas santūrus Katalikų Bažnyčios priešiškumas žydams. Žydų prisirišimas prie savo kultūros, tradicijos buvo aiškinamas kaip iššūkis krikščionybei, sugedimas, moralinis nuopolis. Bajorų ir miestiečių požiūriu, tariamai dėl „triukšmo, purvo, suktybių“ žydas buvo laikomas neišvengiamu blogiu.

XIX–XX a. lietuvių kaimo bendruomenėse plito baisūs mitams artimi pasakojimai apie žydų antgamtines jėgas, jų ryšį su velniu, baisias ritualines apeigas, krikščionių kraujo naudojimą, ritualines vaikų žžmogžudystes. Tarp mėgiamų lietuvių anekdotų personažų, apibūdinančių kito tikėjomo ir kitos tautos žmones, visada figūravo žydas, kuris paprastai likdavo kvailiu. Liaudies pasakojimuose dažnai nurodoma, kad žydai labai dvokia, nes valgo daug svogūnų, česnakų. Česnakus esą valgo todėl, kad velnias bijotų smarvės. Nors lietuviai kaimiečiai neorganizavo ir nedalyvavo pogromuose kaip Rusijoje ar Lenkijoje, tačiau nelaikė žydo lygiaverčiu žmogumi.

LIETUVOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖ ŠIANDIENA

Byrant Sovietu Sąjungai ir kuriantis nepriklausomai Lietuvos Respublikai, didžiulius pasikeitimus patyrė ir Lietuvos žydų bendruomenė. Iš vienos pusės labai suaktyvėjo žydų eemigracija. 1989 m. sausį Lietuvoje gyveno 12,4 tūkst. žydų, o 1997 m. sausį jų bebuvo likę apie 5 tūkst., iš jų Vilniuje – apie 4 tūkst. Absoliuti dauguma emigrantų išvyko į savo istorinę tėvynę Izraelį. Nerimą dėl žydų ateities Lietuvoje kkelia tai, kad emigruoja jaunesni, aktyvesni ir išsilavinę žmonės. Todėl žydų bendruomenėje kur kas didesnis procentas pagyvenusių žmonių, negu Lietuvos gyventojų tarpe askritai ir nevyksta natūrali kartų kaita.

Kita vertus, Lietuvos žydams pašalintos kliūtys propaguoti savo kultūrą ir gyvenimo būdą, steigti savo organizacijas. 1988 m. birželio 8d. iniciatyvinė grupė nusprendė įkurti Lietuvos žydu kultūros draugiją, kuri 1991 m. 17 d. buvo pervadinta Lietuvos žydų bendruomene. 1988 m. spalio 26 d. vyriausybės nutarimu suteiktos patalpos Valstybiniam žydų muziejui ir Žydų kultūros centrui. 1989 m. sausio 8 d. atkurtas iki 1940 m. gyvavęs žydų sporto klubas „Makabi“. Būtent tuo metu įvyko ir pirmieji masiniai pobūviai, skirti tradicinėms žydų šventėms Chanuka ir Purim. Rugsėjo 23-oji – Vilniaus geto likvidavimo 1943 m. diena paskelbta žydų ggenocido Lietuvoje atminimo diena.

Tokia buvo pradžia. Dabar Lietuvoje įregistruota daugiau kaip 30 visuomeninių žydų organizacijų, tarp jų – Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio, Druskininkų, Plungės, Švenčionių, Ukmergės, Telšių žydų bendruomenės. Vilniuje ir Kaune šiuo metu veikia sinagogos, Klaipėdoje – nedideli maldos namai. Vilniuje vaikai gali mokytis žydų Šolom Aleichemo vidurinėje mokykloje.

Todėl negalima teigti, kad žydai Lietuvoje yra negrįžtama praeitis, Lietuvos gyventojai neišvengiamai susiduria su žydų kultūra ir istorija. Lėtai, tačiau nenumaldomai litvakų kultūra imama suvokti kaip sava ne tik žydų ttarpe. 1997 m. buvo iškilmingai minimas Vilniaus Gaono mirties 200 metų jubiliejus. Vis dažniau prisimenama, kad būtent Lietuvos žemėjeužaugo tokios pasaulinio mastoįžymybės, kaip Jaša Cheifecas (Heifetz), Chaimas Sutinas (Soutine), Lazaris Zamenhofas (Zamenhof). Žydų kultūra plečia ir stiprina Lietuvos ryšius su pasauliu, nes kasmet tūkstančiai litvakų palikuonių iš įvairių pasaulio šalių kaip turistai aplanko šalį, kurioje šimtus metų gyveno jų protėviai.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos įstatymai nediskriminuoja žydų, jiems garantuotuos visos pilietinės ir politinės teisės. Tai jau nebėra ta uždara bendruomenė, kuri šimtus metų ne tik savo papročiais, bet ir išvaizda išsiskyrė iš kitų gyventojų tarpo. Šiandien žydai vilki visiems įprastus drabužius, jie puikiai kalba valstybine kalba, dirba privačiose įmonėse ir valstybinėse įstaigose. Šiandiena lietuviai, lenkai, rusai, žydai vaikšto tomis pašiomis senojo Vilniaus gatvėmis ir miega tuose pačiuose daugiaakščių blokinių namų butuose. Tikėkimes, kad jie ir toliau taikingai gyvens vieni su kitais.