Žydų įtaka lietuvos ekonominiam gyvenimui

Žydų įtaka Lietuvos ekonominiam

gyvenimui (XV-XXa.)

ĮVADAS

Žydai — viena seniausių ir plačiausių tautinių mažumų Lietuvos Respublikoje. Žydai anksčiau negu bet kuri kita tauta susikūrė atskirą ir savitą tapatybę, neišnykusią iki šiol. Jie įsiskverbė į daugelį visuomenių ir jose paliko žymę. Nemažai autorių yra aprašę nelengvą žydų gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Habilituotas daktaras S. Atamukas vienas pirmųjų išleido knygą lietuvių kalba, apimančią 650 metų mūsų šalies žydų istoriją. Autorius siekia visapusiškai pavaizduoti ir išanalizuoti svarbiausius istorinius žydų gyvenimo procesus iki šių dienų.

G. Vaitiekaus ssudarytoje knygoje „Tautinės mažumos Lietuvos Respublikoje” aprašoma visų, čia gyvenusių tautinių mažumų gyvenimas ir veikla Lietuvos Respublikoje. Dar vienas autorius Augustinas Janulaitis išleido labai orginalią studiją, aptariančią Lietuvos žydų istoriją iki XIXa. pabaigos, siekdamas visuomenę supažindinti su žydų istorija ir kultūra.

Manoma, kad pirmieji žydai Lietuvoje apsigyveno XIIa. Lietuvos žydai, vadinamieji litvakai, per šimtmečius buvo savita ir garsi po visą pasaulį pasklidusios žydų tautos dalis. Dabar Lietuvoje likusi tik nedidelė dalelė žydų bendruomenės. Žydų indėlis į Lietuvos buitį, kultūrą, miestų plėtotę, eekonomiką išties nemažas. Todėl iš arčiau pažvelkime į žydų indėlį Lietuvos ekonomikai, jų svarbą ir reikšmę Lietuvos ekonominiam gyvenimui XIV-XXa.

PIRMIEJI ŽYDŲ GYVENIMO LDK ŠIMTMEČIAI (XIV-XVa.)

Susikūrusi ir išsiplėtojusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV-XVa. tapo galinga feodaline valstybe — didžiausia imperija Europoje. Kunigaikštystei ppriklausė agrariniai slavų kraštai, kuriuose palaipsniui nyko natūrinis ūkis ir stiprėjo prekinis piniginis ūkis, vystėsi prekyba, amatai, finansai. Reikėjo patyrusių pirklių, amatininkų, finansininkų. Natūrinis ūkis, tiesioginiai produktų mainai jau nebegalėjo patenkinti didėjančių LDK valstybės ir jos vadovų ekonominių reikmių. Vietos gyventojai — lietuviai, baltarusiai nelabai išmanė finansus ir prekyba, be to dauguma jų buvo katalikai, o bažnyčia draudė tikinčiam katalikui skolinti pinigus už palūkanas arba užstatą. Tačiau gyvenimas be kredito buvo neįmanomas (S. Atamukas „Lietuvos žydų kelias”, Vilnius Alma littera, 2001m.).

Tuo metu LDK žemėse įsikūrė daug naujų žydų bendruomenių. Turtingieji žydai neturtingoje šalyje buvo pageidaujami dėl savo kapitalo. Jie buvo miestiečiai, daugiausia vertėsi pinigų skolinimu už palūkanas (draudžiamu ar bent smerkiamu krikščionims) ir prekyba. Turtingų žydų viršūnę supo vidutinis amatininkų iir smulkiųjų prekybininkų sluoksnis. LDK žemėse daugelis žydų ėmė verstis finansų ir kredito veikla. Pinigų skolinimo srityje jie jau turėjo didelias tradicijas ir daug patirties. Todėl jų veikla Lietuvoje greitai plito. Žydų atsikėlėliai amatininkai sugebėjo kalti pinigus, taip pat juos keitė ir skolino. Žydai nuomojo muitines, smukles, vertėsi mokesčių išpirkimu už palūkanas(„Tautinės mažumos Lietuvos Respublikoje”/Vaitiekus—V. 1992m.). „Žydų išpažįstamas vakarietiškas (talmudinis) judaizmas siejo juos su kitų Europos šalių žydais į bendrą diasporą“ (E. Gudavičius „Lietuvos istorija“, Vilnius, 1999m., 367psl.). Todėl jie ppadėjo sparčiau užmegzti ir plėtoti valstybei naudingus prekybinius bei kitus santykius. Žydai nemažai prisidėjo plėtojant ir stiprinant feodalinės Lietuvos valstybės ekonomiką, taip pat jos miestus.

ŽYDŲ VEIKLA LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVIa.

Nuo XVIa. žydai ėmėsi miškų verslo: iškirsta ir apdorota miško medžiaga buvo plukdoma Nemunu ir toliau gabenama į Dancingą. Vis daugiau žydų ėmė prekiauti svaigalais, nuomoti iš bajorų jų atidarytas smukles (karčiamas), kurios buvo ne vien pramogos vieta, bet ir užeiga keleiviams.

XVIa. pabaigoje vis labiau įsigalint bajorams šie vis dažniau kvietė žydus įsikurti jų valdose. Bajorai visaip skatino ir globojo naudingą sau jų ūkinę, ekonominę bei finansinę veiklą. O žydams dabar reikėjo palaikyti gerus ekonominius santykius ir susilpnėjančia Didžiojo Kunigaikščio valdžią, ir sustiprėjančiais bajorais, ir su bažnyčia, turėjusia žemės valdas.(S.Atamukas„ Lietuvos žydų kelias”, Vilnius Alma littera, 2001m.).

XVIa pabaigoje žydams buvo nustatytas bendras 6000 auksinių pagalvės mokestį, už kurio surinkimą atsakomybė teko atskiroms žydų bendruomenėms (kahalams). Renkamos kahalų komisijos tvarkė teisinius, lėšų naudojimo, prekybinius ir kitus reikalus. Visos renkamos pareigybės buvo neapmokamos. Apmokami buvo tik gydytojai, vaistininkai, akušerės, kirpėjai. Bendruomenės išlaikydavo sinagogas, kapines, pirtis, mokyklas.

XVIa viduryje iš Krokuvos atvykę žydai atidarė Vilniuje lombardą, ėmė vadovauti pinigų kalyklai.(„Tautinės mažumos Lietuvos Respublikoje”/ Vaitiekus — V. 1992m.).

ŽYDŲ PASTANGOS ATKURTI BUVUSIĄ PADĖTĮ LIETUVOS PRAMONĖJE (XVII-XVIIIa.)

Po karų, ookupacijos, kitų nelaimių Lietuva buvo nualinta, sunyko ir prekyba. Žydai kentėjo tuos pačius vargus kaip ir kiti krašto gyventojai. Daugelis žydų persikėlė į kaimo vietoves dėl veiklos apribojimo miestuose, kur vertėsi prekyba, amatais, smulkiu nuomojimu, pinigų skolinimu. Miesteliuose, dvaruose, kaimuose žydai daugiausia prekiavo smulkiomis prekėmis, vertėsi miško prekyba ir plukdymu, amatais, laikė smukles. Bet XVIIIa. viduryje jie pamažu ėmė atsigauti. Vėl plėtojosi turgaus prekyba, amatininkai žydai ėmėsi drabužių siuvimo, kailių apdirbimo, batų ir odos gamybos, skardininkystės, knygrišystės, auksakalystės ir kitų amatų. Dauguma gydytojų taip pat buvo žydai. Ilgainiui žydai Žemaitijoje išplėtė didmeninę bei mažmeninę prekybą. Tai buvo naudinga jų savininkams, kurie gaudavo nemažą pelną ir todėl rūpinosi žydų verslo veikla.

LDK valdovų tolerancija žydų atžvilgiu per šimtmečiu rėmėsi dideliu suinteresuotumu jų aktyvia prekyba, finansų, amatų ir kita verslo veikla. Žydų rankose atsidūrė didelė šios svarbios srities dalis. Manoma, kad nuo XVIIa. Pabaigos Lenkijos ir Lietuvos valstybės žydų bendruomenė buvo didžiausia Europoje, o nuo XVIIIa. vidurio — pasaulyje. Lenkijos ir ypač LDK vadovų tolerancija žydams rėmėsi suinteresuotumu jų aktyvia prekybine, finansine ir verslo veikla. LDK žydams buvo skirtos svarbios ūkio, ekonomikos ir finansų funkcijos politiniu požiūriu žydai tuo laikotarpiu buvo lojalūs valdžiai, padėjo stiprinti Lietuvos valstybę, plėtoti prekybą su užsieniu („Tautinės mažumos LLietuvos Respublikoje”/Vaitiekus — V. 1992m.). „Be objektyvaus reikalingumo kraštui ir vadovų palankumo žydai negalėjo įsitvirtinti ir verstis. Tokiomis sąlygomis LDK žydams buvo skirta svarbi valstybinio pobūdžio ir mąsto veikla ūkio, ekonomikos ir finansų srityje. Žydų vaidmuo svarbus taip pat plėtojant ir stiprinant Lietuvos valstybę, jos ekonomiką, jos ekonominius finansinius saitus su baltarusių žemėmis, su užsieniu, taip pat kuriant ir plėtojant miestus arba miestelius.“ (S. Atamukas „Lietuvos žydų kelias“, Vilnius 2001m., 30psl.)

ŽYDŲ IR LIETUVIŲ SANTYKIAI IR VEIKLA XIXa.

Dabartinės Lietuvos teritorijoje XIXa. pab. buvo 2,77mln. gyventojų: lietuvių 67,2%, žydų — 12,9%, lenkų, rusų ir kitų — 19,9%. Absoliuti dauguma gyveno kaime ir vertėsi žemės ūkiu. Miestų gamybos šakose ir miestuose lietuvių buvo dar mažai. Žydai šioje srityje neabejotinai vyravo. Žemės ūkiu vertėsi 82,9% savaveiksmių lietuvių ir 1% žydų, kai tuo tarpu pramonėje ir amatuose dirbo 41 ir 41,2%, prekyboje ir kredite 8,4 ir 87%, transporte 23,5 ir 43,6%.

Tiek Lietuvai, tiek lietuvių tautai taip pat buvo svarbūs santykiai su čia gyvenusiomis mažumomis — lenkais, rusais, baltarusiais, vokiečiais. Visos jos užėmė tam tikras vietas pramonėje ir prekyboje nors nebuvo lemiama jėga tose šakose. Lenkai ir rusai vyravo krašto žemės ūkyje, taip pat politiniame ir kultūriniame gyvenime. Lietuviai ir žydai kartu sudarė 80% gyventojų t.y.

visišką daugumą.

Miestuose ir kaimuose buvo paplitusi kaimynų žydų ir lietuvių savitarpio pagalba buities reikaluose. Krautuvininkai žydai ir kaimo prekeiviai duodavo prekių skolon. Jų prekės būdavo pigesnės ir jų būdavo galima gauti mainais į valstiečių žemės ūkio produktus. Nemažai dvarininkų visaip remdavo ir šelpdavo nuo gaisrų nukentėjusius ir suvargusius žydus per judėjų šventes ar kitomis progomis, taip pat kunigų, kurie numalšindavo prieš žydus įsikarščiavusius užpuolikus.

Pradėjusi formuotis tik XIXa. pab. lietuvių prekybos, pramonės ir finansų buržuazija kaime susidūrė su vyravusiais čia lenkų iir rusų dvarininkais, o miestuose su lenkų, vokiečių ir ypač žydų verslininkais. Mažai lietuvių dirbo pramonėje, nedaug jų tebuvo ir amatininkų. Apskritai miestuose lietuvių gyveno mažai, dauguma priklausė žemiausiems socialiniams ir ekonominiams sluoksniams. Miestuose prekyba vertėsi 2%, kaimuose ir miesteliuose buvo 12,1% dirbusių šioje srityje lietuvių. Be aktyvaus žydų dalyvavimo tuo metu buvo neįmanoma plėtoti krašto ekonomikos, plėsti lietuvių įsidarbinimo miestų pramonės įmonėse galimybių.

Pradėjus formuotis Lietuvos ekonomikai kilo didelis nepasitenkinimas kitataučių, svetimtaučių, ypač žydų prekyba. „Manymas, kad žydai kenkia ir yyra priešiški krikščionims, priešingai nei kiti visuomenės požiūriai į žydus, tampa vienu ryškiausių žydų įvaizdžio LDK komponentu”. (A. Janulaitis „Žydai L:ietuvoje. Bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos XIV-XIXa.” p.115). Buvo raginama išvyti žydus iš kaimo, nepardavinėti jiems žemės ūkio produktų, nepirkti jjų prekių, pirkti tik pas katalikus lietuvius. Žydai buvo vaizduojami kaip svetima jėga, kaip atėjūnai, pašaliečiai, kaip parazitai, kurie savinasi lietuvių turtą. Tačiau faktas tas, kad žydai Lietuvai buvo reikalingi ir naudingi. Nei viena tauta lietuvių tautos istorijoje: nei vokiečiai, nei lenkai, nei rusai, kurie gyveno Lietuvoje ir užėmė joje nemenkas ekonomines pozicijas, nesulaukė tokio vertinimo. Tai geriausiai suprato lietuvių kaimiečiai. (S. Atamukas „Lietuvos žydų kelias“, Vilnius Alma littera, 2001m.)

LIETUVIŲ ĮSIGALĖJIMAS KRAŠTO EKONOMIKOJE, ŽYDŲ EMIGRACIJA (XXa.)

XXa. Pradžioje lietuvių skaičius ir lyginamasis svoris tapo absoliučiai vyraujančiu. Tautinių mažumų sumažėjo beveik per pus. Miestuose lietuvių padaugėjo penkis kartus. Lietuvių kalba miestuose tapo vyraujančia kalba.

Pirmasis jaunos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir kultūros atkūrimo bei plėtojimo laikotarpis buvo labai sunkus. Per karą ir vokiečių okupaciją kkrašto ekonomika patyrė milžiniškus nuostolius. Daugelis miestų ir miestelių buvo sugriauti, žemės ūkis nuniokotas. Didelė dalis pramonės įmonių buvo išvežta į Rusijos gilumą, taip pat nutrūko žaliavų tiekimas į Rusiją, Lietuva neteko ir jos rinkos. Ekonominių sunkumų sukėlė dar Vilniaus krašto netekimas. „Bet tiek lietuvių, tiek žydų, kitų tautybių žmonių darbas, kūrybinė energija padėjo įveikti sunkumus.“ (S. Atamukas „Lietuvos žydų kelias“, Vilnius, Alma littera 2001m., 135psl.).

Atgauta laisvė pakėlė tautos kūrybinę dvasią. Kapitalu padėjo Amerikos lietuviai. Lietuviai kūrė naujas prekybos ir ppramonės įmones, kredito įstaigas. Vis daugėjo lietuvių laisvųjų profesijų žmonių. Tai buvo natūralus ir objektyvus Lietuvos tautinės valstybės raidos kelias.

Šalia lietuvių gyveno ir dirbo žydai, kurių padėtis po karo buvo labai sunki. Įmonės ir dirbtuvės sugriautos, daugelis liko be pastogės, prekybą reikėjo pradėti iš naujo. „Lietuvos žydams buvo būdingas didelis verslo ir dvasios jėgų potensialas, kurį jie sumaniai panaudojo“ (S. Atamukas „Lietuvos žydų kelias“, Vilnius, Alma littera 2001m., 135psl.). Taip pat lėšomis padėjo giminės, gyvenę JAV, Pietų Afrikoje, tarptautinės žydų organizacijos. Lietuvių ir žydų atsiųsti pinigai padėjo ne tik atkurti ir plėtoti ekonomiką, bet taip pat sudaryti Lietuvos valstybės pinigams — litams — valiutinį pamatą.

Greitai nemažai žydų atstatė, pastatė gyvenamuosius namus, daugelis senų maisto, odos bei avalynės, kitų šakų įmonės, įvairias amatininkų dirbtuves. Žydai tapo svarbi jėga kuriant ir plėtojant labai reikalingas nepriklausomai Lietuvai naujas gamybos šakas — statybos, statybinių medžiagų, tekstilės ir trikotažo, gumos, farmacijos, kosmetikos, tarptautinių autobusų susisiekimą.

Išaugę ir sustiprėję, pamažu įsigalėja krašto ekonomikoje, lietuviai verslininkai stūmė žydus iš ekonominių pozicijų. Jie uoliai skatino vyriausybę spartinti ekonomikos perėmimą, ragino lietuvius pirkti tik pas lietuvius, o žydus — nešdintis. Lietuvos vyriausybė, nenorėdama pakenkti žemės ūkiui ir rūpindamasi Lietuvos prestižu demokratinėse Vakarų šalyse, tai darė labai apdairiai, kadangi nuo jų ddaug priklausė šalies ekonominė gerovė, jos saugumas.

XXa. 3-5 dešimtmetyje daug žydų emigravo iš Lietuvos į Palestiną, Pietų Afriką.

Daugelis lietuvių veikėjų pažymėjo didelį žydų indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą ir jos ekonomikos plėtojimą, tradiciškai gerus lietuvių ir žydų santykius. Tačiau tas sugyvenimas buvo grįstas greičiau „išskaičiavimu“ nei „meile“. Nors žydai ir kovojo petys į petį už Lietuvos nepriklausomybę ir padėjo pasiekti simpatijas tų tautų, nuo kurių priklausė jos likimas, daug prisidėjo kuriant ir plėtojant krašto pramonę, stiprinant jos ekonomiką.

LITERATŪRA:

E. Gudavičius „Lietuvos istorija“, Vilnius 1999m.

S. Atamukas „Lietuvos žydų kelias“, Vilnius, Alma littera 2001m.

„Tautinės mažumos Lietuvos Respublikoje”/Vaitiekus — V. 1992m.

A.Janulaitis „Žydai Lietuvoje. Bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos

XIV—XIXa.”, 1923m.