1863-1864 m. SUKILIMAS

Sukilimo priežastys

Vidiniai veiksniai:

• 1861 m. baudžiavos panaikinimo sąlygos nuvylė valstiečius ir pablogino socialinius reikalus.

• Lietuvoje plėtėsi konspiracinė veikla, kūrėsi slaptosios draugijos („baltieji”, „raudonieji”), aktyvėjo antirusiška veikla.

• Prasidėjo politinės-religinės manifestacijos raginančios atkurti ATR su 1772 m. sienomis. Išoriniai veiksniai:

• Rusų revoliucionierių įtaka.

• Daugelis aukštų Rusijos pareigūnų prastai vykdė nutautinimo politiką, nuolaidžiavo lenkų klausimu.

• Iškilo trilypės federacijos (Lenkija-Lietuva-Rusia) idėja.

Sukilimui rengti susikūrė slapta organizacija, kurioje išryškėjo dvi srovės, nevienodai įsivaizdavusios atkurtą ATR, matė skirtingus socialinių problemų sprendimo būdus.

• „Raudonieji” (sudarė miestiečiai, inteligentija, bežemė bajorija, besimokantis jaunimas). Galvojo, kad tik gginkluota kova gali garantuoti išsivadavimą. Dešinieji stengėsi atidėti sukilimą, sukurti nepriklausomą Lenkijos valstybę. Nuosaikieji norėjo tuoj pat pradėti sukilimą, nemokamai duoti žemės valstiečiams, o dvarininkams atlyginti iš valstybės iždo, atkurti ATR su 1772 m. sienomis. Kairieji reikalavo tuoj pat pradėti sukilimą, išdalinti valstiečiams žemes be išpirkos, ragino kovoti dėl federacinės valstybės (A.Mackevičius).

• „Baltieji” (dvarininkų ir stambiosios buržuazijos atstovai). Buvo priešiški radikalioms revoliucinėms kovos formoms, tikėjosi bendradarbiauti su caro valdžia, gauti iš jos nuolaidų. Lietuvą įsivaizdavo Lenkijos provincija. (J.Geištaras, Z.Sierakauskas).

Pralaimėjimo priežastys:

• Sukilėliai buvo pprasčiau ginkluoti, o rusai buvo sutelkę didesnę ir pajėgesnę armiją.

• Sukilimui nebuvo tinkamai pasiruošta, vadovybėje vyko nesutaikoma pažiūrų kova. Konservatyvūs „baltieji” išsigando valstiečių revoliucijos.

• Sukilėlių neparėmė užsienio valstybės. Buvo laukiama tarptautinio savanorių būrio, tačiau ekspedicija žlugo.

• Generalgubernatorius M.Muravjovas karinėmis, politinėmis akcijomis žiauriai slopino ssukilimą.

Sukilimo padariniai: Buvo patvirtinta „rusiškų pradų atkūrimo” programa skelbusi, kad Šiaurės vakarų kraštas – senosios rusų žemės:

• Uždrausta lietuviška spauda (1864 m.), lotyniškoji abėcėlė pakeista rusiška. Iš mokyklų, įstaigų pašalinta lietuvių kalba.

• Skiriant valdininkus pirmenybė teikiama rusams stačiatikiams, lietuviams uždrausta užimti bet kokią valstybinę tarnybą.

• Didinama rusų žemėvalda, keliami rusų kolonistai.

• Apribota katalikų bažnyčios veikla, sudaromos sąlygos plėstis stačiatikybei.

• Uždrausta draugijų veikla.

• Uždaromos lietuviškos ir steigiamos rusiškos mokyklos.

• Represijomis slopinamas tautinis judėjimas.

Spaudos draudimas — 1864-1904 m. laikotarpis, kada persekiota lietuviška spauda lotynišku, o nuo 1872 m. ir gotišku šriftu. Draudimą paskelbė Vilniaus generalgubernatorius M.Muravjovas.

“Graždanka” – kirilicos (rusų abėcėlės) modifikacija, Petro I iniciatyva 1708 m. įsigalėjusi Rusijoje ir vartota pasaulietiškoje spaudoje, 1918 m. dar kartą modifikuota ir vartojama iki šiandien.

Knygnešys – žmogus, spaudos draudimo laikotarpiu iš RRytprūsių gabenęs ir Lietuvoje platinęs slaptą lietuvišką spaudą. Žymiausiu lietuvių knygnešiu laikomas Jurgis Bielinis.

Daraktorius – 1. Iki 1863 m. – lietuviškų parapinių mokyklų mokytojas. 2. nuo 1864 m.- slaptųjų lietuviškų mokyklų mokytojas. Daugiausia savamokslis.

Antanas Mackevičius (1828-1863 m.) – vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Kunigas, labai apsišvietęs žmogus, Lietuvos patriotas, reikalavo tautai pripažinti apsisprendimo teisę, rūpinosi baudžiauninkų mokymu, agitavo valstiečius prieš caro valdžią. Kaip gerai išmanantis partizaninės kovos taktiką, 1863 m. buvo paskirtas Kauno gubernijos (vaivadijos) vaivada ir su kkariuomene peržygiavo visą šią guberniją. Vykstantis į Varšuvą buvo suimtas. Į Kauną varė pėsčiomis, nešiną kryžiumi. Net į kartuves ėjo iškelta galva, įsitikinęs savo teisumu.

Konstantinas Kalinauskas (1838-1864 m.) – teisininkas, vienas sukilimo Lietuvoje vadų. Atsisakė karjeros ir asmeninio gyvenimo, pirmasis prabilo apie Lietuvos ir Baltarusijos tautų apsisprendimo teisę. Priklausė ,,raudonųjų srovei”. Žuvus Z.Sierakauskui, buvo pakviestas vadovauti ,,raudonųjų” vyriausybei. Stengėsi išlaikyti sukilėlių jėgas tikėdamas, kad sukilimas atgis. 1864 m. pavasarį buvo išduotas ir suimtas. Visą kaltę prisiėmė sau. Karo teismo nuteistas mirties bausme ir pakartas Lukiškių aikštėje.

Michailas Muravjovas (1796-1866 m.) – Rusijos valstybės veikėjas, 1830-31 m. malšino sukilimą Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje. Priešinosi baudžiavos panaikinimui, buvo užkietėjęs slavofilas. 1863 m. paskirtas Vilniaus generalgubernatoriumi. Sukilimą slopino žiauriomis akcijomis Už skyrimą mirties bausmių pakariant buvo pramintas Muravjovu Koriku.

Zigmantas Sierakauskas (1826-1863 m.) – vyriausias sukilimo Lietuvoje vadas, pasirikęs Dolengos slapyvardį. 1863 m. pavasarį jo vadovaujam sukilėlių armija sumušė rusų kariuomenę prie Raguvos, Medeikių, tačiau pralaimėjo mūšį prie Biržų , kuriame mirtinai sužeistas pateko į nelaisvę. Karo lauko teismas nuteisė jį sušaudyti, tačiau M.Muravjovas įsakė pakarti. Nuosprendis įvykdytas Lukiškių aikštėje.