ITALIJA – FAŠIZMO POLIGONAS

Fašizmo įsigalėjimo Italijoje priežastys:

• Po karo suiro šalies ekonomika, plito nedarbas, neramumus kėlė demobilizuoti kariai.

• Augo nepasitenkinimas Versalio taikos sutartimi, nes Italija negavo žadėtų žemių.

• karalius ir vyriausybė nesugebėjo palaikyti šalyje tvarkos.

• Fašistų idėjos plito tarp įvairių gyventojų sluoksnių: daugiausia juos rėmė viduriniųjų klasių atstovai, pramonininkai ir žemės savininkai, šį judėjimą vertinę kaip priešpriešą kylančiam socializmui.

„Žygis į Romą” (1922 m.) Italijos fašistai, vadovaujami Benito Musolinio išžygiavo į Romą prieš neveiklius politikus. vyriausybė nesiėmė jokių priemonių prieš šią akciją, o karalius paskyrė MMusolinį vyriausybės vadovu. Įkurta Didžioji fašistų taryba.

Itališkojo fašizmo bruožai:

• Demokratijos panaikinimas. Iš valstybės valdymo išstumti fašistams nepritariantieji, įvesta spaudos ir radijo cenzūra, uždraustos kitos politinės partijos, sukurta politinė policija kovai su opozicija, panaikinta vietos savivalda ir pakeista parlamento rinkimų tvarka, griežtai kontroliuojamos profsąjungos.

• Propaganda. Fašistinės pažiūros skleidžiamos mokyklose, vaikų ir jaunimo organizacijose, per visuomenės informavimo priemones.

• Valstybės iškėlimas aukščiau už asmenį.

• Autoritarizmas – politinės aukščiausios valdžios, nerenkamos ir nekontroliuojamos, sutelkimas vienose rankose, bet kokiomis priemonėmis reikalaujantis visiško paklusnumo. Visa valdžia sukoncentruojama dučės rankose, propaguojamas vvado kultas.

• Nacionalizmas. Siekiama įteigti italams, kad jie yra galinga tauta, norint padidinti „baltųjų italų skaičių”, remiamos daugiavaikės šeimos; leidžiami antisemitiniai įstatymai.

• Ekspansinė politika. Vykdomi didelės apimties visuomeniniai projektai (tiesiamos autostrados, sausinamos pelkės), siekiama atkurti Romos imperiją: Italija užpuola Etiopiją, išstoja iš TTautų sąjungos (1937 m.), suartėja su nacių Vokietija.

Benitas Musolinis (1880-1945 m.) – 1919 m. įkūrė buvusių karo dalyvių organizaciją, jos nariai vadinosi fašistais. Skleidė socialinę ir nacionalinę propagandą, kovojo su socialistais ir demokratiniu judėjimu. 1922 m. po ,,žygio į Romą” tapo Italijos premjeru. Savo diktatūrą įvedė 1926 m. Tauta jį vadino duče (vadu). Jam valdant, panaikintos visos demokratinės laisvės ir teisės, už politinius įsitikinimus imta persekioti, žudyti žmones. Musolinis šalyje organizavo viešuosius darbus, militarizavo ekonomiką ir kūrė didžiulę armiją. Užgrobė Etiopiją, Albaniją, 1936 m. sukūrė Berlyno—Romos ašį. 1940 m. įstojo į Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos pusėje ir okupavo dalį Prancūzijos, Jugoslavijos ir Graikijos. Italijai pralaimint karą, Musolinis nušalintas nuo valdžios, suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Vėliau sušaudytas. Buvo išsilavinęs, jaunystėje ttalentingas žurnalistas, geras oratorius; rašė eilėraščius, išspausdino romaną, laisvai kalbėjo vokiškai. Gyveno sveiką gyvenimo būdą.