technikos muziejai lietuvoje

Jau senaisiais laikais Lietuvoje buvo statomi gynybiniai inžineriniai įrenginiai – piliakalniai, kur buvo ne tik kasami apsauginiai pylimai, pilamos sampilos, renčiamos pilių sienos, bet ir pritaikomi hidrotechnikos pasiekimai – daromos patvankos, apie kurias turime žinių. Ir iš archeologinio paveldo, ir iš rašytinių šaltinių – patvankos pilių apsaugai minimos Dusburgiečio kronikoje. Didysis techninės informacijos pasikeitimas vykdavo stresinėse situacijose – mūšio lauke ar pilies apgulimo metu. Europos vyrai geru grobiu laikė lietuvišką skydą ir gerai žinojo kalavijo kirčio aštrumą. Pats terminas „„kalavijas“rodytų ginklo gamybos technologiją – kalti vijomis.

Noras išlikti vertė lietuvius statyti ir mūrines pilis, tokias kaip Medininkų, Krėvos, Lydos ar Kauno. Jau seniai valstybių vadovai suprato kultūrinių mainų ir naujų technologijų įdiegimo svarbą. Neveltui Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas kvietėsi įvairių profesijų amatininkus. Lietuvos pilis, tiltus, kelius kartu su vietiniais meistrais statė ir įvairių kraštų amatininkai. O Rusijos platybėse ir šimtmečiams praėjus buvo prisimenami „Algirdo keliai“, kuriuos nutiesė Lietuvos kariai ir kuriais buvo gabenama karinė technika Rusijos miestams apsiausti.

Rašytiniuose ššaltiniuose minimi ir tvenkiniai, kūlgrindos, tiltai. Žygimanto Augusto laikais jau veikė pašto kelių sistema, jungusi Lietuvą su svarbiais Vakarų Europos miestais. Didikams garbės reikalas buvo leisti vaikus į Vakarų Europos universitetus, kuriuose jie be humanitarinių dalykų sėmėsi ir technikos žinių. KKai kurie didikai, pavyzdžiui, Jonušas Radvila atliko net savotiškus karybos praktikos darbus, su Henriku Oraniečiu dalyvaudamas karuose. Ir neveltui Biržų pilis, liudininkų iš užsienio teigimu, panaši į Oranijoje matytą. Biržų pilies, kaip ir kitų pilių statybai buvo sutelktos pajėgos ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių kraštų. Svetur dirbdavo ir Lietuvos specialistai. Ryškiu pavyzdžiu galėtų būti Kazimieras Simonavičius (Semenavičius).

Praradus valstybę ir valstybingumą, daugelis mūsų technikos paveldo kūrėjų išnyko iš istorijos kaip Lietuvos piliečiai. Daugelį likimas privertė dirbti jau ne Lietuvai, bet ją okupavusioms šalims arba savo genijų skirti naujosioms tėvynėms. Stanislovas Kerbedis bene mažiausiai žinomas Lietuvoje, nors kilęs iš Lietuvos, projektavęs Lietuvoje geležinkelių tunelius (jie dabar yra oficialūs kultūros paveldo objektai). Tačiau jis gerai žinomas kaip tilto per Nevą SS. Peterburge arba tilto per Vyslą Varšuvoje statytojas. Geležinkelių statybos srityje yra labai daug dirbęs Petras Vileišis su broliais. Šis žmogus puikiai derino inžinerinius mokslus su humanitariniais, buvo ne tik geras tiltų projektuotojas ir statytojas, bet ir didis kultūrininkas, lietuvybės puoselėtojas. Deja, jo su broliais daugiausia tiltų pastatyta Rusijos imperijoje, už Lietuvos ribų. Jonavoje šalia geležinkelio tilto tebestovi P. Vileišio projektuoto tilto atramų liekanos. Geležinkelio tiltų statyboje pasižymėjo Zigmantas Gozdava Minika (1840–1925), save vadinęs „lietuviu iš miškų glūdumos“, Graikijos premjero AAndriejaus Papandrėjaus senelis. Dalyvavęs 1863 m. sukilime, dirbo Bulgarijoje, Graikijoje, tiesė plentus ir geležinkelius. Graikijos valdžia jam suteikė aukščiausius apdovanojimus. Kitas lietuvis, Gabrielius Narutavičius, gimęs 1865 m. Brevikiuose (Alsėdžių vlsč.), dirbo elektrotechnikos srityje, statydamas vandens jėgaines Šveicarijoje, 13 metų buvo Ciuricho politechnikumo profesoriumi. Grįžus į Vilnių, 1922 m. nušautas politiniais motyvais.

E. Totlebenas, fortifikacijos inžinierius, turėjo Kėdainiuose pasistatęs gražius rūmus su parku ir mečete. Buvo pagarsėjęs kaip Rusijos imperijos fortifikatorius. Kurį laiką buvo Lietuvos generalgubernatorius, Latvijoje jis gerai žinomas kaip Rygos miesto išplėtimo projekto autorius.

Aleksandro Griškevičiaus kūrinys „Žemaičio garlėkys“ kėlė lietuvių žvilgsnius į erdves. Nežinia tiksliai, kur pakėlė į orą savo aparatą – Šiauliuose ar Kaune, tačiau jei ne minėta jo knygelė, apie Griškevičių ne ką težinotume.

Nepriklausomos Lietuvos periodas buvo labai trumpas, bet vaisingas. Per 20 metų Kaune dirbo lietuvių ir kitų tautų architektai, kurie atsilikusį Rusijos gubernijos centrą pavertė Lietuvos valstybės modernios architektūros sostine. Čia ir provincijoje dirbo būrys architektų ir inžinierių – V. Landsbergis-Žemkalnis, K. Reisonas, F. Vizbaras, P. Markūnas, M. Songaila, J. Mulokas, A. Funkas, E. Frykas, V. Dubeneckis, A. Gravgrokas, J. Kiaunė ir daugelis kitų, projektavusių ir stačiusių ne tik visuomeninius ir individualius pastatus bet ir fabrikus, malūnus, tiltus, geležinkelius, plentus, net siaurąjį geležinkelį, kurio ppaveldo išsaugojimui dedamos didžiulės pastangos.

Labai daug nuveikta Vakaruose, kur mūsų inžinieriai laisvai pritaikė savo žinias ir sugebėjimus. Reikšmingų darbų sukūrė architektai Edmundas Arbas, Algimantas Bublys, garsus švyturių statytojas Juozas Danys. Sėkmingai dirbo inžinieriai Jurgis Gimbutas, Romualdas Bublys, Eugenijus Manomaitis, Jurgis Valaitis, Stasys Bačkaitis ir daugybė kitų inžinierių, palikusių pėdsaką daugelyje valstybių ir kurių darbai, manau, taps techninės minties paveldu..

Technikos paveldo kūrėjai buvo ir yra ne vien aukštuosius mokslus baigusieji. Paveldą kūrė ir kuria ir dailidės, kalviai, mūrininkai, malūnų meistrai, įvairiausių profesijų atstovai, kurių indėlis technikos paveldą daro artimesniu etninei kultūrai, jų darbai tampa tautos savastimi.

Mokslo pažanga glaudžiai susijusi su technikos plėtotės galimybėmis, išradyba, naujų technologijų sukūrimu, taip pat naujų gamybos prietaisų bei mašinų gamyba. Vykstant spartiems pokyčiams žmonijos gyvenime ypač svarbu išsaugoti technikos paveldą. Tik jį pažinę galėsime suprasti kūrybinių mokslo žmonių, inžinierių ir liaudies meistrų poveikį žmonijos raidai.

Vilniaus universiteto observatorijapastatyta 1932 m. (Vilnius) Kombainas 1939 m. Kuliamoji mašina

Laiko tėkmėje dalis senosios technikos objektų sunyksta. O juk tai – praeities kartų gamybinės veiklos ir gyvenimo būdo liudytojai, tad privalu išsaugoti juos ateities kartoms.

Išlikę liaudies mechanikos ir technikos kūriniai, kitados suvaidinę didelį vaidmenį krašto ekonominiame gyvenime, tebėra reikšmingi ir šiandien. Nors išradus garo mašiną bei vvidaus degimo variklį XIX a. pab.–XX a. pr. vėjo ir vandens malūnai Lietuvoje ėmė nykti, tačiau jie ir dabar, ir ateityje reikšmingumo nepraras.

Kultūros paveldo centras mažne per savo veiklos dešimtmetį sukaupė apie Lietuvos technikos paveldą nemažai informacijos.

Vienas kitas leidinys, skirtas atskiroms technikos objektų rūšims, yra išleistas anksčiau. Vertinga A. Andrejevo, E. Morkūno 1982 m. išleista knyga „Vėjo malūnai. Technikos paminklai Lietuvoje“, nagrinėjanti vėjo malūnų atsiradimo istoriją bei pateikianti mokslinę jų klasifikaciją. 1998 m. išleistas

V. Viršilo albumas „Lietuvos tiltai“, kuriame apžvelgti ir į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyti tiltai. Minint siaurojo Lietuvos geležinkelio šimto metų jubiliejų, 1999 m. Kultūros paveldo centro leidykla „Savastis“ jo šimtmečiui išleido O. Stasiukaitienės leidinėlį „Siaurukas“, skirtą siaurojo geležinkelio istorijai.

Kultūros paveldo objektai skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius. Kilnojamosios kultūros vertybės – senieji automobiliai, motociklai, traktoriai, įvairios žemės ūkio mašinos, kita buitinė technika, įvairūs mechanizmai ir kt. kaupiami ir saugomi technikos muziejuose bei asmeninėse kolekcijose.

Šis leidinys, skiriamas nekilnojamojo technikos paveldo trumpai apžvalgai, pristato tik svarbiausias nekilnojamąsias vertybes, istoriškai susijusias su geografine vieta, jos kraštovaizdžiu ar gamtinėmis sąlygomis. Technikos paveldas, būdamas labai įvairus, apima skirtingas objektų rūšis, tad pabandyta jį suklasifikuoti.

Transporto statinių ir statinių kompleksų klasei priskiriami senieji keliai, serpantinai, funikulieriai, geležinkeliai,

depai, tuneliai, viadukai, tiltai. Kiek platesnei – gamybinių statinių ir statinių kompleksų klasei priskirtini gamybiniai-ūkiniai statiniai (malūnai, lentpjūvės, karšyklos-verpyklos, kalvės, aliejinės, kalkinės) bei gamybiniai-pramoniniai statiniai (fabrikai, gamyklos, elektrinės, bravorai, spaustuvės, dirbtuvės, pieninės, sandėliai ir magazinai). Į atskiras grupes išskirti gynybiniai statiniai (pilys, fortai, bastionai), hidrotechniniai (vandentiekio bokštai, vandenvietės, vandens kėlimo stotys, kanalai, akvedukai, švyturiai), komunikaciniai (pašto stotys, geležinkelio stotys, užvažiuojamieji kiemai), mokslinių tyrimų (ornitologijos stotis, observatorija, vandens matavimo stotis) bei kiti statiniai ir statinių kompleksai su technologine įranga.

Europos paveldo ddienų metu plačiau nekalbėsime apie Lietuvos pramoninį paveldą bei pramoninės architektūros ištakas. Šiam technikos paveldui bus skirtos Europos paveldo dienos ateityje, sukaupus pakankamai medžiagos.

Dabartiniu metu bene daugiausia registruotų kultūros vertybių priskirtinos gamybinių-ūkinių statinių grupei. Tai apie 100 malūnų, keletas kalvių, keletas pavienių karšyklų-verpyklų ir lentpjūvių, keletas malūnų-karšyklų-verpyklų ir malūnų-lentpjūvių, malūnas-aliejinė Vilkaviškyje, kalkinė Kuleikių k. (Šiaulių r.). Iš gamybinių-pramoninių statinių grupės – elektrinė Rietave (Oginskių dvare), šiluminė elektrinė Vilniuje ir Telšių elektrinė,Verkių popieriaus fabriko statinių kompleksas Vilniuje, keletas fabrikų – Panevėžio iir Marijampolės cukraus fabrikai, Panevėžio konservų fabrikas, Obelių (Rokiškio r.) ir Alvito (Vilkaviškio r.) spirito varyklos, spirito rektifikavimo fabrikas Vilkaviškyje, spirito-alaus gamyklos pastatų kompleksas Klaipėdoje, alaus darykla Vilniuje ir alaus daryklos statinių kompleksas Kaune, dujų fabrikai Šilutėje ir Klaipėdoje, skerdyklos ppastatų kompleksas Klaipėdoje, keletas dirbtuvių (keramikos, popieriaus ir kt.), Šaukoto ir Grinkiškio (Radviliškio r.) pieninė Kurleikių

Garo mašina Automobilis Autobusas

Nemažai objektų priskiriama transporto statinių klasei. Tai apie 50 tiltų, iš jų keli viadukai, Kauno ir Panerių (Vilniuje) tuneliai, siaurojo geležinkelio kompleksas (iš viso 56 kompleksinės dalys), geležinkelio stoties pastatų kompleksas Klaipėdoje, geležinkelio stotys Jonavoje ir Klaipėdoje, geležinkelio stoties pastatų kompleksas Didžiųjų Šelvių k. (Vilkaviškio r.), serpantinas Pavilnyje (Vilniuje), kelio atkarpa Rumšiškių k. (Kaišiadorių r.), stulpai Merkinėje (Varėnos r.), Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai Kaune, Vilniaus lokomotyvų depas, Aleksoto Dariaus ir Girėno aerodromas su įrangos liekanomis Kaune. Registriniams statinių ir statinių kompleksams priklauso švyturiai, vandens matavimo stotis Smalininkuose (Jurbarko r.), vandens kėlimo stoties kompleksas Uostadvaryje (Šilutės r.), VU observatorijos pastatų ansamblis ((Vilniuje), Ornitologijos stotis Ventės k. (Šilutės r.), nemažai pašto stočių ir užvažiuojamųjų kiemų kompleksų, gaisrinė Šilutėje, spaustuvė Salių k. (Kauno r.), mokyklos statinių kompleksas Kurnėnų k. (Alytaus r.), daugelis sandėlių (Klaipėdoje ir kt.), Neringos fortas ir bastionų kompleksas Klaipėdoje, Vilniaus miesto gynybinių įtvirtinimų liekanos. Jau kultūros paminklais paskelbtos Raudonės, Medininkų, Biržų pilys bei Klaipėdos pilis ir bastionų kompleksas. Statinių puošybos ir įrangos objektams priskirtini bažnyčių bokštų laikrodžiai, karšyklos-verpyklos, jų technologinė įranga.

Tačiau dar daug nepadaryta, daugybė technikos objektų laukia mūsų ddėmesio ir globos. Džiugu, kad šiomis dienomis susikūrė visuomeninė organizacija Siaurojo Lietuvos geležinkelio rėmėjų sąjunga, kurios tikslas – prisidėti prie „Siauruko“ išsaugojimo..

Reikšminga Lietuvos senųjų kelių ir pirmųjų geležinkelių istorija. Dar viduramžiais Lietuvos teritorija buvo išraižyta pastovių kelių tinklo. Kai kurių seniausių kelių, kuriuos XIV a. aprašė kryžiuočių žvalgai, atkarpos išliko iki šių dienų. Prekybos keliai jungė Vilnių su Ryga, Karaliaučiumi, Brestu. XV a. per Lietuvą ėjo svarbus prekybos kelias tarp Rytų ir Vakarų.

Lėktuvas 1936 m. Panerių geležinkelio tunelis,pastatytas 1862 m. (Vilnius) Sarginė XIX a.vid.(Galminių k., Zarasų r.)

Pašto keliai (traktai) Lietuvoje atsirado XVII–XVIII a. Tačiau jie buvo be grindinio, be tiltų, tik išvažinėti ir apsodinti medžiais. Tik XIX a. pirmojoje pusėje pradėti tiesti pirmieji plentai su pylimais ir grindiniu. Pirmasis Sankt Peterburgo-Varšuvos plentas, ėjęs per Zarasus, Kauną, Marijampolę, buvo nutiestas 1830–1835 m. Viena jo atšaka per Vilkaviškį, Virbalį suko į Karaliaučių, kita per Kalvariją, Suvalkus siekė Varšuvą. Antrasis kelias iš Sankt Peterburgo į Vakarų Europą ėjo per Rygą, o Lietuvoje – per Šiaulius, Tauragę. Jis buvo nutiestas 1836–1858 metais.

Šių svarbių tarptautinių plentų aptarnavimui ir priežiūrai reikėjo tinkamai išdėstytų pakelėse įvairios paskirties pastatų.

.

XIX a. antrojoje pusėje nutiesiami pirmieji geležinkeliai, kurių atsiradimas buvo labai reikšmingas Lietuvos gyvenime.

Pirmasis geležinkelis LLietuvoje pradėjo veikti 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka Kaunas-Virbalis, kita jo dalis, ėjusi per Dūkštą-Ignaliną-Švenčionėlius-Pabradę-Vilnių-Lentvarį, baigta tiesti 1862 m. Tuo pat metu buvo pastatyti vieni iš pirmųjų Rusijoje Kauno ir Vilniaus tuneliai. 1862 m. pastatytas 1,28 km ilgio Kauno tunelis tebetarnauja iki šių dienų. Šiose statybose tarp įvairių projektų autorių aktyviai dalyvavo lietuvis inžinierius S. V. Kerbedis (1810 03 09–1899 04 07). Tai europinio masto mokslininkas, pagarsėjęs ryškiu talentu, tapęs kelių inžinieriumi, tiltų konstruktoriumi bei tiesėju. 1842 m. jis suprojektavo ir vadovavo tilto per Nevą su pasukama suveriamąja dalimi statybai. Kerbedžio tiltu varšuviečių tebevadinamas 1864 m. suprojektuotas ir pastatytas tiltas per Vyslą. Jis suprojektavo tiltus per Lugos ir Dauguvos upes. Vieno didžiausių tuo laiku Europoje Lugos tilto statybos darbai taip pat buvo pavesti S. Kerbedžiui. Nuo 1882 m. jis vadovavo Sankt Peterburgo ir kitų uostų rekonstrukcijai, įgyvendino daugelį svarbių projektų.

Nors Sankt Peterburgo geležinkelis buvo statomas strateginiais tikslais, tačiau tai buvo Lietuvos geležinkelių kūrimosi užuomazga. Kai kurios stotys (Švenčionėlių, Ignalinos ir kt.) tapo šių miestų ir gyvenviečių formavimosi centrais. Stotys, kaip ir pats geležinkelis, atspindėjo XIX a. techninės-inžinerinės minties raidą, architektūrines ir komunikacines to meto naujoves.

Pirmasis siaurojo geležinkelio raidos etapas taip pat yra susijęs su carinės RRusijos imperijos ūkio struktūra. Tačiau 1899 m. sujungus siaurąjį geležinkelį su Sankt Peterburgo-Varšuvos plačiuoju geležinkeliu pagyvėjo ir Lietuvos ūkinis gyvenimas. 1920 m. siaurieji Lietuvos geležinkeliai persiorganizavo ir prisitaikė prie pradėjusios ryškėti Lietuvos ūkio struktūros.

Siaurojo geležinkelio statybos etapai atspindi svarbius istorijos įvykius, jis yra daugiasluoksnis kultūros paminklas ir geležinkelių technikos pavyzdys, atspindintis technikos diegimo lygį Lietuvos ūkio struktūrose (žr. „Siaurukas“, leidykla „Savastis“, 1999).

Garvežys 1924 m. Siaurojo geležinkelio Biržųstotis pastatyta 1922 m. Kauno lokomotyvų depogarvežių pasukimo įranga

Išliko kiek vėliau pastatyti plačiojo geležinkelio lokomotyvų depai Vilniuje ir Kaune su garvežių pasukimo ratais ir bėgiais, vedančiais į remonto dirbtuves. Geležinkelio stotys, statytos tiesiant Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, kartu su vandentiekio bokštais, bagažinėmis, rampomis, gyvenamais pastatais atspindi to meto geležinkelio infrastruktūrą.

Įdomūs tarpukario Lietuvos reliktai – funikulieriai Kaune. Tai vieninteliai tokio tipo technikos įrenginiai Lietuvoje su įdomiais to meto inžineriniais statiniais, sumaniai pritaikytais ir įkomponuotais aplinkoje tiek funkciniu, tiek landšafto architektūros požiūriu. Jie abu tebeveikiantys, tebėra nepraradę savo pirminės funkcijos ir nepakeitę autentiškos architektūros bei technologinių įrengimų ir šiuo metu teikia autentišką informaciją apie to meto inžinerijos bei architektūros lygį. Funikulierių stočių pastatai funkcionalizmo stiliaus, juose išlikusi Vokietijos firmos AEG sumontuota technologinė įranga. Statiniai bei įrenginiai darniai įkomponuoti į urbanistinę ir gamtinę aplinką.

Ilgiausias ir seniausiai veikiantis Žaliakalnio funikulierius. Jis pradėjo veikti 1931 m. Atstumas tarp stotelių – 150 m, kelionė trunka 15 minučių, jame telpa 35 žmonės. Tebeveikia ir Aleksoto funikulierius, pastatytas 1935 metais. Ši unikali susisiekimo priemonė ypač pamėgta kauniečių ir turistų.

Su kelių ir geležinkelių tiesimu glaudžiai susijusi tiltų, viadukų statyba. Pirmą kartą lietuvių statytus tiltus pamini eiliuotoji Livonijos kronika apie 1290 m. Kryžiuočių žvalgų pranešimuose XIV a. pab. taip pat minimi tiltai. Tiltai buvo statomi ant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis aapjuosusių griovių (fosų). Tiltus per upes statė valdovai, rengdamiesi dideliems žygiams.

Aleksoto funikulierius, pastatytas1935 m. Kelias su vagonėliais(Amerikos lietuvninkų g.8, Kaunas) Vagonėlio vidus Siaurojo geležinkelio semoforasprie Joniškėlio stoties

Tiltų yra įvairių laikotarpių ir skirtingų konstrukcijų. Pagal paskirtį skiriami geležinkelio, automobilių kelio, pėsčiųjų tiltai, akvedukai, viadukai, estakados. Pirmieji tiltai Lietuvoje buvo mediniai. Vėliau buvo statomi gelžbetoniniai ir plieniniai. Svarbiausi tilto elementai yra perdangos ir atramos. Atramos būna medinės, akmens mūro arba gelžbetoninės. Pagal perdangos konstrukciją tiltai būna sijiniai, rėminiai, arkiniai, kabantieji ir kkombinuotieji. Jei upė laivuojama, tiltas per ją statomas arba su reikiamu laisvu patiltės aukščiu, arba varstomasis, kurio vieno ar dviejų tarpatramių perdanga pakeliama, varstoma arba pasukama. Varstomų tiltų Lietuvoje neišliko, tačiau Klaipėdoje yra išlikę pakeliamas Biržos tiltas per Danę ir ppasukamas „grandinių“ tiltas per pilies ir Danės kanalą. Tai vieninteliai tiltai Lietuvoje su išlikusia pakeliama ir pasukama technologine įranga.

Senieji Lietuvos tiltai buvo mediniai. XIX a. vid. buvo pastatytas medinis tiltas per Nevėžį Kėdainiuose (98 m ilgio, 8,5 m pločio). Tuo metu pradėta statyti ir metalinius tiltus. 1858–1862 m. pastatyta daug (20–80 m ilgio) metalinių Sankt-Peterburgo-Varšuvos geležinkelio tiltų. Minėtinas 1862 m. pastatytas sijinis geležinkelio tiltas per Nemuną Kaune (vad. Žaliuoju), turėjęs 7 atramas su kesoniniais pamatais. Jis smarkiai nukentėjo per du pasaulinius karus (1914 m., 1944 m.), bet buvo atstatytas. Paminėtini ir kiti šio laikotarpio tiltai: 1875 m. pastatytas geležinkelio tiltas Šilutėje per Šyšą geležinkelyje Tilžė-Klaipėda, 1892 m. – geležinkelio tiltas per Tenžę geležinkelyje Vilnius-Klaipėda ties Kretinga, 1880 m. – ttiltas per Danės-Akmenos upę kelyje Kretingalė-Smilgynai Klaipėdos r., 1887 m. – tiltas per Miniją Sakučių k., Šilutės r., 1860 m. – Kaišiadorių viadukas ir kiti. Architektūra ir paskirtimi įdomūs tiltai-užtvankos: Pakruojo dvaro sodyboje arkinis, dolomitinis, pastatytas 1821 m., ir Astravo dvaro sodyboje (Biržų r.) arkinis, raudonų plytų, pastatytas 1860 m. Ilgiausias (570 m ilgio ir 42 m laisvo patilčio aukščio) 1918 m. pastatytas geležinkelio tiltas per Dubysą ties Lyduvėnais (Raseinių r.). 1944 m. jis buvo susprogdintas, o atstatytas jau pirmaisiais ppokario metais.

Funikulieriaus paviljonas keleiviams Funikulieriaus stotis Funikulieriaus reduktorius

Nepriklausomos Lietuvos laikais daug tiltų pastatyta Lietuvos keliuose. Juos projektavo žymūs inžinieriai V. Rėklaitis, P. Markūnas, P. Vileišis ir kt. Galima paminėti V. Rėklaičio suprojektuotą originalios konstrukcijos sijinį santvarinį tiltą per Mūšą Saločiuose (Pasvalio r.) bei P. Markūno suprojektuotą arkinį gelžbetoninį tiltą per Mūšą Pasvalyje. Jie abu, pastatyti 1929 m., tebenaudojami iki šių dienų. P. Vileišio (1852–1926) veikla susijusi ir su Lietuvos pramone. Žymus kelių inžinierius, nusipirkęs sklypą netoli Kauno geležinkelio stoties, pastatė geležies fabriką. Tokiu būdu jis norėjo suburti pažangią lietuvių bendruomenę bei suteikti žmonėms darbą.

Dubingiuose per Asvejos ežerą 1934 m. pastatytas medinis 76 m ilgio ir 6 m pločio tiltas tuo metu buvo pirmas medinis per ežerą pastatytas tiltas.

Atskirai reikia paminėti siaurojo Lietuvos geležinkelio tiltus. 1918–1937 m. jo atšakose pastatyta apie 20 naujų tiltų, kurie buvo statomi iš patvarių medžiagų. Šie aukštos kvalifikacijos specialistų pastatyti tiltai gerai išsilaikė iki šių dienų. Gražus plieninis sijinis apie 100 m ilgio tiltas per Šventąją siaurojo geležinkelio ruože Panevėžys–Rubikiai tebetarnauja ir dabar.

Pasukamas tiltas, vadinamas“Grandinių“per kanalą Klaipėdoje,pastatytas 1855 m. Pakruojo dvaro sodybos tiltas- užtvanka per Kruoją,pastatytas 1821 m. Pakraninis tiltas Lindenaulaivų statykloje, 1935 m.(Pilies g.4, Klaipėda)

Plačiau paminėtini Vilniaus tiltai. Vilniaus miesto plane ((1386 m.) jau yra pažymėtas Vilniaus-Ukmergės kelio tiltas per Nerį. Pirmasis mūrinis tiltas Vilniuje pastatytas XVI a. pab. Jo atramos buvo mūrinės, perdangos medinės. Vilniaus tiltų praeitis yra reikšminga, įdomi ir neatsiejama miesto istorijos dalis. Tiltai sujungė į visumą abipus upių krantų išsidėsčiusią Lietuvos sostinę. Iš visų pusių upių apsuptam miestui tiltai ypač reikalingi. Per tiltus galima išvažiuoti į svarbius prekybinius kelius, kuriais į Vilnių buvo gabenami grūdai, druska, šienas ir kitos būtinos prekės. Svarbiausiuoju Vilniaus tiltu, XVI a. pirmojoje pusėje pastatytu per Nerį, vėliau pavadintu Žaliuoju, be minėtų prekių, buvo vežama daug plytų ir čerpių iš Šnipiškėse veikusių plytinių. Tiltai, kaip ir miesto vartai, – atkakliausiai ginami statiniai apsiausčių metu. Traukdamiesi miesto gynėjai paprastai padegdavo paskui save tiltus, kad priešas negalėtų jais pasinaudoti. Lygiai taip pat elgdavosi ir bėgdamas pralaimėjęs priešas. Gaila, tačiau tiltų amžius neilgas būdavo ir dėl kitų priežasčių: potvynių, blogų statytojų ar konstruktorių.

Vilniaus tiltus statė žymūs architektai ir inžinieriai M. Šulcas, K. Podčašinskis, M. Malinovskis, K. Šilthauzas, N. Beleliubskis ir kt. XVII a. pab. gabių vietos amatininkų rankomis buvo pastatytas unikalus dengtas arkinis tiltas per Vilnią, kuris sujungė kairėje upės pusėje buvusį Bernardinų vienuolyną su dešiniajame krante esančia Bernardinų bažnyčia.

Deja, iki mūsų dienų šių žinomų ir nnežinomų statytojų tiltai išliko ne visi. Geriausiu atveju galima užtikti tiltų griuvėsių likučius, seną graviūrą ar projektą.

Ypač pražūtingas tiltams buvo XX amžius, kadangi savo darbą padarė karai. 1915 metais besitraukianti rusų kariuomenė išsprogdino Žaliąjį tiltą, tačiau tada jis buvo greit atstatytas. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo susprogdinti vos ne visi didesni tiltai. Besitraukdami vokiečiai susprogdino svarbiausius tiltus per Nerį – Žaliąjį, Žvėryno ir Antakalnio. Išliko tik tiltai per Vilnią (Užupio, Bernardinų, Paplaujos), tačiau jie buvo gadinami perstatinėjant.

Švobiškio tiltas per Mūšą, pastatytas 1944 m. Viadukas Kretingoje,pastatytasn 1875 m. Tiltas per Kačergą prie Vilniaus vartų.P.Smuglevičiaus piešinys. XVIIIa.pab.

Praeityje tiltai buvo statomi ne tik per Nerį ir Vilnią. Tiltai buvo ir per XIX a. pab. užpiltą vakarinę Vilnios šaką bei dabartiniu metu požeminiu kanalu tekantį Kačergos (Vingrių) upelį. Tiltai taip pat stovėjo ant malūnų ir nutekamųjų vandenų kanalų. Atidesnio tyrinėtojų žvilgsnio jų praeitis nesusilaukė.

Tyrinėtojai daugiausia susidomėjo tik Žaliuoju tiltu. Jis buvo vadintas Žaliuoju, Vilniaus, Didžiuoju, Mūriniu, Vilijos ir t.t. Daug medžiagos yra Maskvos ir Sankt Peterburgo archyvuose, Lenkijos bibliotekose ir rankraštynuose.

Nušviečiant gamybinių statinių ir statinių kompleksų su technologine įranga klasę, išskirtini gamybiniai-ūkiniai ir gamybiniai-pramoniniai statiniai.

Didžiausią gamybinių-ūkinių statinių grupę sudaro malūnai. Ypač didelę įtaką turėję technikos, technologijos raidai Lietuvoje, jie buvo reikšmingi ir pasauliniu

mastu.

Liaudies architektūrai ir statybai malūnai reikšmingi savo specifiniais funkciniais įrengimais ir konstrukcijomis. Tobulėdami jie skatino daugelio mokslo šakų, ypač mechanikos, plėtotę. Malūnų statyba ugdė daugelio sričių amatininkus bei malūnų meistrus. Iki mūsų dienų išlikę malūnai rodo, kad malūnų meistrai buvo gerai susipažinę su medžiagų savybėmis ir technologija.

Nuo seniausių laikų Lietuvoje žemdirbiai grūdus malė namuose trinamosiomis, nuo X a. rankinėmis sukamosiomis akmens girnomis. Malūnuose pradėta malti nuo XIII a. Grūdus malė duonai kepti, gyvuliams šerti, gamino kruopas. Pagal rašytinius šaltinius pirmasis vvandens malūnas Lietuvoje pastatytas 1256 m. Klaipėdoje ant Danės upės. Nuo XIV a. pradėjo plisti ir vėjiniai malūnai. Jie pradėti statyti taip pat Pajūryje ir Žemaitijoje. Tai rodo, kad Lietuvą malūnai greičiausiai pasiekė per Baltijos jūros prekybos kelią. Šalia vandens ir vėjo malūnų buvo jaučių ir arklių sukamų.

Tiltas per Vilnią prie Arsenalo.P.Smuglevičiaus piešinys. XVIII a.pab. Bruknynės vandens malūnas su užtvanka,pastatytas 1827 m. (Švenčionių r.)

Iš pradžių malūnai buvo statomi dvaruose, miestuose, o nuo XIX a. antrosios pusės – ir valstiečių ūkiuose. XXX a. pirmojoje pusėje sparčiai pradėjo plisti pajėgesni versliniai gariniai bei motoriniai malūnai. Pirmasis garo malūnas 1847 m. pastatytas Kaune. Populiarūs tebebuvo ir maži valstiečių sodybose pastatyti vėjiniai malūnai. Iki XIX a. vid. statyti verslinius malūnus turėjo teisę tik feodalai. IIš malūnų jie gaudavo didelį pelną. Po baudžiavos panaikinimo (1861 m.) ir valstiečiai galėjo statytis malūnus. Tuo metu ypač paplito vėjo malūnai Šiaulių, Skuodo, Joniškio rajonuose. Vėjo malūnai buvo statomi lygumose, kur pučia tolygūs, nesūkuriuoti vėjai, vandens – kalvotose, raižytose vietovėse, prie didelių upių, tai yra pagal senuosius tradicinius kelius, kadangi prie prekių gabenimui tinkamų upių buvo draudžiama statyti užtvankas malūnams.

XIX a. pab. vėjo malūnai sudarė 54%, vandens – 43% visų malūnų Lietuvoje. Garo malūnų Lietuvoje buvo tik 3%.

XX a. pradžioje baigėsi vėjo ir vandens malūnų statybos laikotarpis. Malūnų, priklausomų nuo gamtinių sąlygų, statyti nebeapsimokėjo. Kaskart daugiau imta pritaikyti variklius. Be to, pokario metais didžiajai daliai malūnų buvo pritaikyta elektra. Tuo metu iškilo malūnų įrangos sunykimo pavojus. Daugelis jų, netekę ūūkinės-ekonominės reikšmės, pradėjo sparčiai nykti: vieni jų buvo palikti tušti likimo valiai, kituose – išmetami įrengimai arba nugriaunami patys malūnai.

Vandens malūnai buvo mediniai, rečiau mūriniai, neretai juose būdavo ir malūnininko gyvenamosios patalpos. Mediniai malūnai statomi iš rąstų, kurių apatinis aukštas su vandens ratais ir didžiausiais krumpliaračiais dažniausiai sukrautas iš akmenų, surištų kalkėmis. Mediniai malūnai nesudėtingų, aiškių architektūrinių formų, dažnai be jokių architektūrinių-dekoratyvinių detalių. Mūriniai malūnai buvo statomi iš plytų ar akmens mūro. Jie įvairesnių ir skirtingesnių formų. Mūrinių malūnų ir ttūriai skirtingesni. Jie monumentalūs, bet išorė dažnai daugiau išskaidyta funkcinių ir konstrukcinių elementų. Akmeninių malūnų lauko akmenų ir skaldos faktūra dekoratyviai papuošia sienų paviršius. Ir mediniuose, ir mūriniuose malūnuose neretai yra maišų užkėlimo gonkeliai, paįvairinantys malūno išorės architektūrinį vaizdą. Kai kurie turi aiškių liaudiškai interpretuotų įvairių architektūrinių stilių bruožų. Senesniuose malūnuose medinės vidaus konstrukcijos ir įrenginiai rodo dailidžių meistriškumą bei nagingumą. Kraštovaizdyje vandens malūnai nėra labai ryškūs, tačiau jų aplinka jauki ir graži, nes jie pastatyti slėniuose prie upių ir tvenkinių.

Vandens malūną suko vanduo, tekėdamas po vandens ratu (apatinio veikimo) ar bėgdamas ant rato (viršutinio veikimo) arba į rato šoną (vidurinio veikimo). Apatinio veikimo vandens ratai buvo plūduruose. Kaimo vandens malūnuose būdavo 1–3 ratai, 1–2 girnos, sukamos vienpakope ar dvipakope pavara. XIX a. pab.–XX a. pr. vandens ratai buvo keičiami žemo arba aukšto slėgimo turbinomis.

Malūnų užtvankos nesudėtingos konstrukcijos: būna primityvios kuolų ir žabų, dažniausiai sukrautos iš rąstų arba pamūrytos iš akmenų. Vandeningose upėse vanduo prateka neišsiliedamas iš vagos. Mažesnėse nesrauniose upėse, jei užtvankos sulaiko daugiau vandens, įrengiami tvenkiniai. Vandens kiekis juose reguliuojamas šliuzais.

Vandens malūnų patalpos susideda iš dviejų dalių: patalpos grūdams malti ir gyvenamosios. Žemaičių malūnuose dažnai yra didžiuliai kaminai (virenės) gyvenamosios dalies priemenėse. Patalpos grūdams malti užima pusę aarba daugiau viso ploto. Jos suskirstytos į aukštus, kuriuose išdėstyti įrengimai.

Liubavo malūnas(Vilniaus r.) Vandens malūno, pastatytoXX a.pr. transmisijos fragmentas(Toliūnų k., Pasvalio r.) Vandens malūnas, statytas XVII-XVIII a.(Latvių g.64, Vilnius)

Malūnuose yra pakraigės, kur laikomi malimui skirti grūdai ir įrengtos piltuvės („gerklės“) grūdams supilti. Dviejų aukštų malūnai dažnai turi piklius ir dvejas girnas. Malūnai su antresolėmis teturi vienerias girnas. Pastarieji yra mažesni, pastatyti prie mažų upių.

Vienu iš seniausių vandens malūnų laikomas XVI–XVII a. statytas malūnas Latvių g. 64, Vilniuje. Nors autentiškos įrangos beveik nebėra, tačiau pastatas su kanalų ir tvenkinių sistema bei paskirtimi išliko iki šių dienų.

Senas 1786 m. statytas Akmenių vandens malūnas su technologine įranga tebestovi Šaukliškių k., Kupiškio r. Jis medinis, atlikta ne viena jo rekonstrukcija, tačiau jame tebėra visa technologinė įranga.

Gražus akmens mūro vandens malūnas su technologine įranga tebestovi Darbėnuose, Kretingos r., pastatytas 1820 m., tačiau jau nebeveikia.

Panašus vandens malūnas statytas 1830 m. Lyksūdės k., Skuodo r. Tai akmens mūro, turintis romantizmo stiliaus bruožų pastatas su išlikusia autentiška technologine įranga.

Rudnios vandens malūnas Varėnos r., ant Ūlos upės, nuo XVI a. žinomas kaip geležies kalykla-liejykla, nuo 1841 m. pritaikytas grūdų malimui. Užtvanka buvo naudojama sieliams plukdyti. Kurį laiką veikė lentpjūvė, kalvė, milo vėlykla ir dažykla. Tačiau dabar sunyko, teliko ttik pamatų liekanos.

Keletas vandens malūnų, statytų XIX a. vid. ir antrojoje pusėje, yra Šiaulių ir Panevėžio apskrityse. Iš tokių paminėtinas 1841 m., pastatytas Kranto g. 24, Panevėžyje, savo funkcijų nepraradęs iki šių dienų. Tiesa, 1944 m. jį rekonstravus, sumontuoti nauji įrengimai. Tai vienas iš seniausių miesto pramoninių malūnų.

Vandens malūnas, pastatytas 1820 m.(Darbėnų k., Kretingos r.) Strūnaičio vandens malūnas,pastatytas 1847 m.(Naujo Strūnaičio k., Švenčionių r.) Strūnaičio vandens malūnogirnų komplektas

Vandens malūnas, 1897 m. statytas Viekšniuose, Akmenės r., nebeveikia, tačiau išlikusi visa autentiška įranga. Malūne buvo malami grūdai, valcuojami miltai, gaminamos kruopos, veikė vilnų karšykla-verpykla.

Gerai išsilaikė XIX a. pab.–XX a. pr. statyti vandens malūnai Šiaulių r. Dengtilčio k. ir Mirskiškių k. Bubių dvaro sodybai priklausęs Mirskiškių k. vandens malūnas šiuo metu yra suremontuotas ir veikia.

Čiobiškio k., Širvintų r. išlikęs senas, 1900 m. statytas vandens malūnas su technologine įranga taip pat jau nebenaudojamas.

1827 m. statytas ir 1993–1995 m. rekonstruotas Burovkos vls., Švenčionių r. vandens malūnas. Tai turbūt vienintelis XIX a. pr. su autentiška įranga bei turbina varoma vandeniu veikiantis vandens malūnas.

N. Strūnaičio k., Švenčionių r. vandens malūnas su technologine įranga pastatytas 1847 m. Tai vienas iš seniausių romantizmo stiliaus malūnų Lietuvoje.

XX a. pradžioje vandens malūnai buvo statomi

rečiau. Iki šiol tebemala Mizarų vandens malūnas Lazdijų r. Statytas 1924 m., turbiną suka vanduo.

Paskutiniais pokario dešimtmečiais daugelis vandens malūnų buvo pritaikyti kitoms paskirtims (poilsinėms, restoranams ir kt), todėl prarado technologinę įrangą, pakito ir jų aplinka.

XIX a. pab.–XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje vėjo malūnų buvo gausu. Jie buvo statomi ant nedidelių kalvelių ir lygumose. Neretai kaimuose ir miesteliuose jų būta po kelis. Jie, išsiskirdami aukštais siluetais, buvo raiškus kraštovaizdžio elementas. Vėjo malūnai Lietuvoje dažniausiai buvo ketursparniai. Pagal sparnų ggręžimo būdus jie dvejopi: stiebiniai ir kepuriniai. Kepuriniai daugiausia paplito nuo XVIII a. Stiebinių malūnų sparnai gręžiami prieš vėją su malūno liemeniu, o kepurinių – tik su viršutine malūno dalimi, vadinama kepure. Sūkiai iš sparnų į girnas perduodami vienpakope arba dvipakope pavara.

Tarpiniai malūnai buvo su ratukais, riedančiais taku, įrengtu ant pamato, ir gręžiojami sparnais prieš vėją visu liemeniu.

Buvo ir modernesnių vėjo malūnų, sukamų vėjo turbina. Vėjo turbina-sparnai paprastai įrengiama ant karkasinio bokšto.

Kepuriniai vėjo malūnai buvo mediniai, moliniai bbei mūriniai (plytų arba akmenų mūro). Mūriniai malūnai buvo statomi iš lauko akmenų, plytų, dolomito, surištų kalkių skiediniu, 3–5 aukštų, aštuonkampio plano, saikingai puošiami. Stiebiniai vėjo malūnai daugiausia buvo mediniai, 2–3 aukštų, kvadratinio arba stačiakampio plano. Erdviausias pirmasis aukštas, kiti llaipsniškai mažėja. Kepurė šiek tiek platesnė, uždengia sukimosi taką. Tai funkcinis ir kartu architektūrinis pakraigės užbaigimas, praturtinantis malūno siluetą.

Tačiau vidaus malimo įrengimų ir sparnų konstrukcija abiejų tipų malūnuose yra panaši. Sparnai yra 8–12 m ilgio ir 2–2,5 m pločio. Jie suka pakraigėje gulstinį volą su didžiuliu (3,5–4 m skersmens) krumpliaračiu, kuris suka mažąjį ratą (šeštarnę), sujungtą su viršutine girnapuse. Visa malūno sukimo konstrukcija yra medinė. Volai buvo daromi iš ąžuolo arba pušies, krumpliaračiai – iš skroblo, klevo, beržo.

Strūnaičio vandensmalūno kruopinė Viskonių stiebinis vėjo malūnassu technologine įranga, pastatytas1879 m. (Radviliškio r.) Vėjo malūnas, pastatytas1937 m. (vencavų k., Zarasų r.)

Vienastiebių vėjo malūnų Lietuvoje buvo statoma mažiau, todėl iki šių dienų jų beveik neišliko. Papiškių k., Molėtų r. yra išlikęs stiebinis mmalūnėlis. Sudėtingesnis stiebinių malūnų variantas turi patobulintą, patvaresnę apgręžimo konstrukciją. Čia, be vertikalaus stiebo, malūno svorį laiko įrengti akmenų ir rąstų pamatai, kuriais apgręžiant malūną šliaužia prie karkaso apačios pritvirtinti ratukai. Tokio tipo malūnas stovi Voskonių k., Radviliškio r.

Daugiausia vėjo malūnų išliko Šiaulių, Panevėžio, Radviliškio, Pakruojo, Pasvalio, Joniškio, Kupiškio, Anykščių, Molėtų rajonuose, pavieniai – Zarasų, Klaipėdos, Kretingos, Šilutės rajonuose.

1884 m. statytas Kleboniškių k. (Radviliškio r.) vėjo malūnas šiuo metu suremontuotas. Jo sparnus vėl suka vėjas. Malūnas priklauso Daugyvenės kultūros iistorijos muziejui-draustiniui.

Vienintelis išlikęs Lietuvoje malūnas, veikęs vėjo jėgainės varomas, Vidgirių k., Šilutės r., dabar taip pat laukia remonto.

Vėjo malūnas, pastatytas 1924 m.(Pumpėnų mstl., Pasvalio r.) Vėjo malūnas su turbina,pastatytas XIX a.pab.-XX a.pr.(Vidgirių k., Šilutės r.) Raudonės pilies garinis malūnas,pastatytas 1877 m. (Jurbarko r.)

Motorinių malūnų išliko nedaug, nebėra arba nebeveikia ir garo varikliai. XIX a. pab.–XX a. pr. du malūnai, statyti Kėdainiuose (Radvilų g. 13 ir Skongolio g. 7), motorinis malūnas Švenčionėliuose (Žemutinės g. 7), Tauragėje (Tilžės pl. 1) ne tik nebeveikia, bet ir nebeturi senosios technologinės įrangos. Tiesa, „Blaxton“ firmos vidaus degimo variklis ir kita malūno technologinė įranga išlikusi motoriniame malūne Duokiškio k. (Rokiškio r.). Taip pat Raudonės pilies (Jurbarko r.) motoriniame malūne išlikusi visa technologinė įranga, tačiau šiuo metu jis veikia varomas elektrinio variklio.

Yra keletas malūnų, kuriuose įrengti ir kitas funkcijas atliekantys mechanizmai. Iki šiol tebeveikia 1908 m. pastatytas Saugų k. (Šilutės r.) malūnas-lentpjūvė su išlikusiais autentiškais švediškais ir vokiškais gateriais ir vagonėliais bei autentiška malūno technologine įranga. Vilkaviškyje (S. Nėries g. 78) yra malūnas-aliejinė, kuriame gaminamas aliejus. Vandens malūne-vilnų karšykloje-verpykloje Raubonių k. (Pasvalio r.) taip pat išlikusi visa autentiška karšyklos-verpyklos technologinė įranga.

Technologinė įrangą, pastatytas1924 m. (transmisijos fragmentas) Malūnas-lentpjūvė, pastatytas1908 m. (Saugų k., Šilutės r.) DDu valcai

XIX a. vid. kalvė ir vėjo malūnas Pakalniškių k. (Radviliškio r.) taip pat su išlikusiais technologiniais įrengimais. Kretingos (Kęstučio g. 28) ir Ylių k. (Raseinių r.) išlikusių kalvių būklė bloga, o ir autentiška įranga sunaikinta.

Gamybinių-pramoninių statinių ir statinių kompleksų atsiradimas glaudžiai siejasi su gamybinių-ūkinių objektų paplitimu ir tolesne jų raida. Po 1775 metų padalijimo Rusija gavo Šiaurės Vakarų krašto teritoriją. Vilniaus ir Kauno gubernijos tapo tiesiogiai pavaldžios Rusijos administracijai. Tuo metu Lietuvoje kūrėsi vietines žaliavas apdorojančios įmonės: malūnai, plytinės, lentpjūvės, spirito varyklos bei alaus daryklos. Nebuvo nei geležinkelio, nei tinkamo išėjimo prie Baltijos jūros, todėl pramonei plėstis nebuvo palankių sąlygų. Be to, tuo metu vyravo dvarų pramoniniai statiniai – malūnai, rūkyklos, ledainės, kalvės ir kt. XIX a. viduryje dvaruose ėmė kurtis popieriaus, tekstilės, metalo ir pan. įmonės. Iš tokių paminėtinas Kučkuriškių popieriaus fabrikas, pastatytas 1823 m. Jis aprūpindavo popieriumi ne tik Vilnių, bet ir kitas carinės Rusijos gubernijas. Viena didžiausių XVIII–XIX a. Lietuvoje veikusių popieriaus dirbtuvių išlikusi Prienuose. Šis vandens energiją naudojantis statinys, pastatytas vaizdingoje vietoje su šalia pastatyta užtvanka ir techniškai įdomiais įtaisais vandens energijai paversti mechanine energija, išliko iki mūsų dienų, tačiau jau be technologinės įrangos.O 1834 m. statytas Verkių popieriaus fabrikas tebeveikia iki šiol, nors autentikos jjame išliko nedaug.

Miestuose pramonė plėtojosi menkai. Tik po 1861 m. baudžiavos panaikinimo, sustiprėjus caro represijoms, į lietuviškas gubernijas buvo atsiunčiami išsimokslinę inžinieriai, ėmę projektuoti ne tik privačius, bet ir pramoninius pastatus. Pastatomi tokie pramoniniai pastatai, kaip V. Šopeno bravoras Vilniuje (1879 m.), Telšių (1898 m.), Vilkaviškio spirito rektifikavimo fabrikai (1898 m.), Klaipėdos celiuliozės fabrikas (1899–1900 m.).

Tuo metu ėmė sparčiai nykti ir dvarų pramonė. Dalis dvarų savininkų miestuose pradėjo statyti didžiulius grūdų malūnus, lentpjūves ir kt.

Kalvėje prie dumplių(Ylių k., Raseinių r.) Popieriaus fabrikas, pastatytasXIX a. (Popieriaus g.., Vilnius) Vilniaus šiluminės elektrinės,pastatytos 1903m., seniejiįrengimai (Žvejų g.16, Vilnius)

XIX a. pabaigoje Lietuvoje atsirado pirmosios pramonės įmonės, nesusijusios su vietinių žemės ūkio žaliavų perdirbimu. Jas statė daugiausia užsieniečiai. Paminėtini pirmieji dujų fabrikai Klaipėdoje, Šilutėje, kiek vėliau elektrinės: 1900 m. – Kaune, 1903 m. – Vilniuje. Tiesa, pirmoji Lietuvos elektrinė buvo pastatyta 1892 m. dvare, kurią pastatė kunigaikštis B. Oginskis savo dvare Rietave (Plungės r.). Nepriklausomos Lietuvos laikais ir sumanesni malūnininkai įsirengdavo elektrines ne tik savo, bet ir aplinkinių gyventojų poreikiams.

Tuo metu kartu su užsienio kapitalu Lietuvoje paplito ir stambių pramoninių kompleksų statyba. Miestuose buvo statoma ne atskirais objektais, bet grupėmis, kurios ir buvo pramoninių rajonų pirmtakai.

Apibendrinę XIX a. pramonės plėtrą Lietuvoje matysime,

kad stambiosios įmonės kūrėsi padedamos užsienio kapitalo, o vietinis stambusis kapitalas taip ir nesusiformavo.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado nauja Vakaruose išsimokslinusių specialistų karta. Lietuvoje ėmė formuotis sava pramonė, ji buvo decentralizuojama, miestuose ėmė kurtis naujos pramonės mikrozonos, steigėsi valstybinės akcinės bendrovės, kaip antai „Maistas“, „Lietuvos cukrus“, „Pieno centras“ ir kt. Tuo metu Lietuvoje buvo pastatyta daug medinių ir mūrinių pastatų pieninėms įrengti. „Pieno centrui“ finansuojant iki 1939 m. Lietuvoje pastatyta 77 mūriniai ir apie 70 medinių pastatų rankinėms ir motorinėms pieninėms.

RRankinė skalbyklėlėR.Rimšos sodyboje,malūno-elektrinės patalpose(Naudžių k., Vilkaviškio r.) Juostinis pjūklas ,,Kirchner:“Lindenau laivų statykloje,1978 m. (Pilies g.4, Vilnius) 5-ojo forto pietvakarinės poternospralaida (alksnių g., Kaunas)

Šiuo metu į Registrą įrašytos tik Šaukoto ir Grinkiškio miestelių (Radviliškio r.) pieninės. Šaukoto pieninė yra viena iš pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio pieninių, pastatyta 1921 m. Grinkiškio mūrinė pieninė pastatyta 1931 m. agronomo A. Jučo ir ūkininkų bendrijos iniciatyva. Joje yra išlikusių autentiškų įrengimų – 4 rezervuarai, 2 separatoriai ir pasterizatorius.

Tuo metu pastatomi cukraus fabrikai Marijampolėje (1931 mm.), Panevėžyje (1930–1940 m.).

Seniausi ir sudėtingiausi statiniai Lietuvoje – išlikę bastionai, gynybiniai įtvirtinimai ir pilys. Seniausi iš jų – XIII a. Medininkų pilis ir Klaipėdos pilies ir bastionų kompleksas.

Sparčiai statybos technikos raidai Lietuvoje įtakos turėjo gynybinių bei karo statinių pprojektavimas ir statyba. Ypač reikšmingas laikotarpis, kai Kaune iš plytų mūro ir gelžbetonio buvo pastatyti pirmieji fortai.

Kauno tvirtovės gynybinių įrenginių sistema yra unikalus kraštovaizdžio pertvarkymo, architektūros ir inžinerijos kūrinys. Ją sudaro įtvirtinimų žiedas su fortais, baterijomis, sprogmenų sandėliais, įtvirtinimų ruožais, slėptuvėmis. Mieste išlikusios didelės kareivinių, maisto produktų, drabužių, ginklų, sprogmenų sandėlių teritorijos, karinė geležinkelio stotis, telefono-telegrafo stotis, inžinerinės dirbtuvės, buvę tvirtovės valdymo įstaigų pastatai miesto centre, atskiri įvairios paskirties pastatai: soboras, dvi cerkvės, elevatorius, malūnas, šaldytuvas, vandens bokštas, vandens nubėgimo įrenginiai. Tvirtovės buvo nusavintas Fredos dvaras – jo rūmuose buvusi artilerijos valdyba, kituose pastatuose – artilerijos dirbtuvės bei sandėliai. Karmelitų vienuolynas ir bažnyčia paversti karo ligonine. Mieste yra daug gatvių, kurios buvusios tvirtovės gynybinius įrenginius jungė tarpusavyje bei su miestu. VVisa minėta sistema turėjo didelę reikšmę Kauno miesto plėtrai bei jo planinės-erdvinės struktūros formavimuisi.

Pieninė, pastatyta 1931 m.(Grinkiškio k., Radviliškio r.) Vandentiekio bokštas su vėjo jėgaine šalia buvusiosOginskių alaus daryklos Rietave (Plungės r.)

Kauno tvirtovė, statyta laikotarpiu nuo 1882 m. iki Pirmojo pasaulinio karo, atspindi to meto inžinerijos meną bei statybos galimybes. Jos gynybiniai įrenginiai dar ir dabar stebina kraštovaizdžio pertvarkymo mastais, požeminiais statiniais, puikiai sutvarkyta vandens nuleidimo sistema. Tačiau išlikusių tvirtovės gynybinių statinių – fortų, baterijų, įtvirtinimų, sandėlių – būklė dabartiniu metu llabai bloga. Plačiau apie fortifikacinį karinį paveldą taip pat būtų verta kalbėti kitose Europos paveldo dienose, nes jis esti labai turtingas ir įvairus.

Moksliniai tyrimai bei paukščių žiedavimas atliekamas 1929 m. T. Ivanausko įkurtoje Ornitologijos stotyje Ventės k. (Šilutės r.). Moksliniai tyrimai vykdomi ir Vandens matavimo stotyje Smalininkuose (Jurbarko r.) bei VU observatorijoje. Šios kultūros vertybės turi istorinę, mokslinę, architektūrinę vertę ir Lietuvoje yra vienintelės tokio tipo.

Įdomi kai kurių mūsų miestų vandentiekių istorija. Seniausias vandentiekis buvo Vilniaus mieste. Čia jau 1536 m. iš Vingrių šaltinių mediniais vamzdžiais buvo tiekiamas vanduo. Ir tik 1892–1893 m. buvo išgręžti pirmieji trys eksploataciniai gręžiniai, kurie tebenaudojami iki šiol.

Ypač sparčiai vandentiekiai plito XIX a. Tuo metu medinius vamzdžius pakeitė ketiniai. Vandenį pradėta filtruoti, chloruoti. Miestuose atsirado vandentiekio bokštai, savus bokštus turėjo geležinkelio stotys. Viršutinėje bokštų dalyje esančiuose rezervuaruose buvo kaupiamos vandens atsargos ir palaikomas slėgis vamzdžiuose. Jie padėjo taip pat išlyginti vandens tiekimo ir naudojimo netolygumą (iš bokštų buvo imamas vanduo tuo paros metu, kai didžiausias vandens poreikis, o jam sumažėjus – bokštai vėl siurbliais buvo pripildomi vandens). Šis principas miestuose naudojamas ir dabar.

Klaipėdos senoji vandenvietė pradėjo veikti 1902 m. Ji tebeveikia iki šiol, nors senieji statiniai su technologinės įrangos liekanomis jau nebenaudojami.

Kitų miestų centralizuota vvandentiekių istorija gerokai vėlesnė. Pvz., Kauno vandentiekis pradėjo veikti 1929 metais.

Išlikusi 1810 m. Prūsijos vyriausybės iniciatyva pastatyta ties Smalininkais (Jurbarko r.) vandens matavimo stotis. Joje buvo atliekamas vandens lygio matavimas, registruojamos žinios apie orą, ledo pokyčius Nemune (navigacijos pradžią). Stotis neprarado savo pirminės funkcijos ir tebenaudojama iki šių dienų.

Vandens kėlimo stoties kompleksas Uostadvaryje, Šilutės r., statytas 1907 m., taip pat neprarado savo funkcijų, tačiau senieji technologiniai mechanizmai – siurblys su perdavimo turbina, „Zeilich“ firmos garo varikliu, transmisija su smagračiu, sveriančiu 4 t, pagaminta 1906 m. – saugomi kaip muziejiniai eksponatai. Ji pastatyta ant vieno iš daugelio kanalų, vagojančių Rusnės užliejamąsias pievas. Kilus potvyniams, vanduo perpumpuojamas į Nemuno pusę.

Senosios vandenvietėsvandentiekio bokštas,pastatytas 1902-1905 m.(Liepų g.49a, Klaipėda) Vandens kėlimo stotis, pastatytas1907 m. (Uostadvaris, Šilutės r.) Vandens kėlimo stoties garo variklis. Užrašas ,,F.SCHICHAUNo 2317. Elbing. 1906″

Įdomus hidrotechninis statinys – išlikęs akvedukas su didžiojo bei mažojo kanalų ir užtvankų liekanomis Grigiškių popieriaus fabrike, Trakų r. Didžiuoju kanalu ir akveduku tekantis vanduo buvo naudojamas hidroelektrinės elektros gamybai. Mažasis kanalas tiekė vandenį į fabriką popieriaus gamybai, taip pat buvo naudojamas vandens lygiui reguliuoti. Akvedukas pastatytas 1930 m. lenkų inžinieriaus Grigo Kureco iniciatyva.

Nuo seniausių laikų įvairiems tikslams buvo kasami upes jungiantys kanalai.

XVII–XIX a. kurtos didžiulės uupių transporto magistralės. 1765–1768 m. pastatytas Oginskio kanalas Dneprą sujungė su Nemunu.

Savitos konstrukcijos bokštai, statomi jūrų ir kitų didelių vandens telkinių pakrantėse, salose ar seklumose, yra švyturiai. Tuose bokštuose įrengti prietaisai, kurie siunčia šviesos, garso ir radijo signalus. Pagal signalus laivai orientuojasi ir apsisaugo nuo laivybai pavojingų vietų.

Šiandieniniai švyturiai turi visus tris signalų siuntimo įrenginius: optinį (šviesos), garso ir radijo. Jei šviesos signalas prastai matomas, siunčiami garso signalai. Į labai didelius atstumus, kai šviesos ir garso signalai nebepadeda, siunčiami radijo signalai. Taip pat pritaikomi ir radaro signalai.

Švyturiai buvo statomi jau žiloje senovėje. Jie atsirado kartu su jūreivyste. Pirmasis žinomas švyturys buvo Aleksandrijoje, Pharos saloje. Aleksandrijos švyturys – tai vienas iš „septynių stebuklų“. Bokštas buvo kelių aukštų, siaurėjančių į viršų, o pačiame viršuje turėjo ugniakurą, apsaugotą stogu. Ugnys buvo kuriamos gerokai anksčiau. Iš pradžių švyturį atstodavo krante uždegtas laužas, deginant ąžuolinius rąstus, vėliau akmens anglis. Pradėjus statyti bokštus, jų šviesos šaltiniais naudotos lajaus žvakės, įvairūs aliejai, žibalas, dujos, vėliau – elektra ir dujos (acetileno). Vokietijoje ir Baltijos jūroje pirmasis buvo Falsterbo švyturys, pastatytas XIII a. pradžioje Liubeke prie įėjimo į Baltijos jūrą. Rygos švyturys buvo žinomas jau 1536 m. Lietuvoje prie Baltijos jūros ir Kuršių

marių pirmieji švyturiai buvo pastatyti XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje.

Seniausias iš jų – Klaipėdos švyturys. Jis pastatytas 1798 m. Šio per 200 metų senumo švyturio autentiška teišliko tik 4 m cokolinė dalis. Projekto autorius – Samuelis Irentalis. Švyturys per Antrąjį pasaulinį karą buvo visiškai sugriautas. 1945 m. atstatytas. 1953 m. iš naujo perstatytas ir patobulintas.

Ventės k., Šilutės r. esantis švyturys pastatytas 1852 m. vietoj 1827 m. statyto ir sudegusio, siuntusio šviesiai violetinius spindulius, medinio švyturio. Šiuo metu švyturyje įįrengtas 5 WA galingumo žibintas ant metalinio stovo, stovinčio virš laiptų ašies. Kartu su švyturiu pastatytas namas su gyvenamąja palėpe. Namas sujungtas su švyturiu vienaaukščiu priebučiu. Švyturys raudonų plytų mūro, trijų aukštų, aštuonkampis, į viršų truputį smailėjantis bokštas. Pusarkės ir apskritimo formos langai išdėstyti per visus tris aukštus. Švyturio liemenį puošia dantytas karnizas. Virš mūrinės dalies yra metalinė aštuonkampės formos apžvalgos aikštelė su turėklais. Metalinėje žibinto patalpoje, ant metalinio stovo, virš laiptų ašies įrengtas 5 WA galingumo žibintas. Žibinto patalpos sstogą užbaigia rutulys su smaile. Viduje įrengti gražūs ketiniai sraigtiniai laiptai, kurių pakopos ir turėklai puošti stilizuotu augaliniu ornamentu.

Nidos švyturys Neringos mieste buvo pastatytas 1874 m. ant 41 m aukščio kopos – Urbo kalno. Per Antrąjį pasaulinį karą švyturys ssugriautas. 1953 m. atstatytas.

Uostadvario k., Šilutės r. esantis švyturys pastatytas 1873–1876 m. Švyturys nebeveikiantis, žibintas neišlikęs. Apžvalgos aikštelėje įrengtas ariometras (prietaisas vėjo krypčiai ir stiprumui matuoti). Švyturys sujungtas priebučiu su gyvenamuoju namu. Stovi ant Atmatos kranto. Atmata įteka į Kuršių marias. Švyturys taisyklingo aštuonkampio formos. Tūris vientisas, prizmės formos. Viršutinė dalis metalinė su įstiklintais langais. Aplink apžvalgos aikštelę įrengti metaliniai turėklai. Didžiąją vidinės erdvės dalį užima laiptai, vedantys į žibinto patalpą. Švyturio fasadų dekoras lakoniškas, sienų briaunos papuoštos žalios spalvos glazūruotomis plytomis. Sienos raudonų plytų mūro, netinkuotos. Išryškintas „gotikinis“ plytų rišimas. Langai siauro stačiakampio formos, išdėstyti netolygiai. Jų išdėstymą sąlygoja laiptų kilimas. Po apžvalgos aikštele suformuotas karnizas.

Palangoje 1957 m. buvo pastatytas Šventosios švyturys. Tai keturkampis metalinis bokštas, 39 m aaukščio, siunčia baltus blyksnius, matomus iš 17 jūrmylių. Nuo 1964 m. jame įrengtas garso signalas.

Senieji švyturiai yra įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Jie turi istorinę, architektūrinę, techninę, technologinę ir kraštovaizdinę vertę.

Žemsiurbė Barkantina „Meridianas“

Kiekvienas Europos miestas nuo seno turėdavo laikrodžius. Juos turėjo ir Lietuvos didieji miestai. Tikslaus laiko matavimo poreikis atsirado jau XVII a. viduryje, kai pradėta keliauti burlaiviais į tolimas šalis ieškant naujų žaliavos šaltinių ir prekybos rinkų. Pirmieji laikrodžiai buvo vandens ir saulės, vėliau atsirado mmechaninių. Astronomams reikėjo laikrodžio moksliniams tyrimams, o jūreiviams – padedančio nustatyti geografines ilgumas tolimose kelionėse. Reikėjo laikrodžių ir miestams. Žinių apie Katedros varpinės bokšto laikrodį turime net nuo 1557 m. Tada dar jis buvo pačios Katedros pastato bokšte. O 1673 m. spalio 12 d. laikrodis įkeltas į naujai pastatytos varpinės bokštą. Jį padovanojo kanauninkas Simonas Mlyneckis. Laikrodis ne kartą buvo remontuotas, tačiau nepakeistas. Ir šiandien laiką Vilniui praneša garsiausio Lietuvos liejimo meistro Jono Delamarso varpas. Peterburgo firmos „F. Winter“ laikrodis XIX a. pab. buvo įtaisytas į VU observatorijos bokštą. Šiuo metu laikrodis remontuojamas. Laikrodžiai buvo įrengiami bažnyčių ir vienuolynų bokštuose. Paminėtini Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (Vilniuje), Šv. Mato bažnyčios (Rokiškyje), Evangelikų bažnyčios (Šilutėje) ir kitų bažnyčių bokštų laikrodžiai. 1676 m. įkeltas į Pažaislio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo pas Elzbietą bažnyčios bokštą laikrodis pagamintas nežinomo meistro Karaliaučiuje. Jis taip pat buvo sujungtas su specialiai nuliedintais J. Delamarso laikrodiniais varpais. Fundatorius – Kristupas Pacas. Laikrodis kainavo 300 auksinų. Laikrodžiai ir šiandien reikalingi, jie tarsi nepriklausomos valstybės atributas, primenantis visos Europos miestų savivaldos tradiciją, gyvavusią nuo XV a.

Šiuo metu Lietuvoje veikia šie technikos muziejai:

1. Aviacijos muziejus

Veiverių g. 132

3010 Kaunas

tel./faksas (8-27) 295547

2. Vytauto Didžiojo karo muziejus

K. Donelaičio g. 64

3000 Kaunas

tel. (8-27) 320765

3. Vytauto DDidžiojo karo muziejaus V. Andziulis filialas – pogrindinė spaustuvė „ab“

Sėlių k., Domeikavos sen.

3043 Kauno r.

tel. (8-27) 553249

4. Pašto, telekomunikacijų ir informatikos muziejus

Rotušės a. 19 3000 Kaunas

tel./faksas (8-27) 220344

5. Kalvystės muziejus

Šaltkalvių g. 2a

5800 Klaipėda

tel. (8-26) 410526

6. Laikrodžių muziejus

Liepų g. 12

5800 Klaipėda

tel.(8-26) 410414

7. Lietuvos jūrų muziejus

Smiltynės g. 3

5800 Klaipėda

tel. (8-26) 391101

8. Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis

Kleboniškių k., Pakalniškių sen.

5120 Radviliškio r.

tel. (8-292) 44292

9. Lietuvos liaudies buities muziejus

S.Nėries g. 6, Rumšiškės

4237 Kaišiadorių r.

tel.(8-256) 47233

faksas (8-256) 51589

10. Arklio muziejus

Niūronių k.

4959 Anykščių r.

tel. (8-251) 51722

11. Lino muziejus

Upytė5319 Panevėžio r.

tel. (8-25) 555503

12. Geležinkelio istorijos muziejus

Dubijos g. 44

5400 Šiauliai

tel. (8-21) 394684

13. Lietuvos geležinkelio muziejus

Mindaugo g. 15

2006 Vilnius

tel. (8-22) 693129

faksas (8-22) 619102

14. Vandentiekio ir kanalizacijos ūkio muziejus

Vytauto g. 103

5400 Šiauliai

tel.(8-21) 435731

15. „Aušros“ muziejaus filialas – Žaliūkų vėjo malūnas

Architektų g.

5419 Šiauliai

tel. (8-21) 524390

16. Medicinos ir farmacijos istorijos muziejus

Rotušės a. 28

3000 Kaunas

tel. (8-27) 201569

faksas (8-27) 201575

17. Šilutės muziejus

Lietuvninkų g. 36

5730 Šilutė

tel./faksas (8-241) 62209

18. Radijo ir televizijos muziejus

Vilniaus g. 174

5400 Šiauliai

tel. (8-21) 524399